LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko, Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

nuteistajam D. B.,

nuteistojo A. T. gynėjui advokatui Povilui Gruodžiui,

nuteistųjų A. T. ir D. B. gynėjui advokatui Aivarui Giliui,

nuteistojo V. V. gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Raimondai Dzelzienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinius skundus, nuteistojo V. V., civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės l. e. direktoriaus pareigas Arūno Sarulio, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis – panaikinta šio nuosprendžio dalis, kuria atmestas Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys: Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų A. T., V. V., D. B. Vilniaus teritorinei muitinei solidariai priteista 421 165,15 Eur turtinei žalai atlyginti; kita Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalis atmesta.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu

A. T. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 1 dalies, dėl cigarečių kontrabandos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką 11 298 Eur (300 MGL) dydžio bauda;

pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies, 1992 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, dėl pasikėsinimo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis Lenkijos Respublikoje 11 298 Eur (300 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 11 298 Eur (300 MGL) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. kovo 11 d. ir nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. birželio 11 d. (171 para) ir A. T. pripažintas atlikusiu bausmę.

A. T. išteisintas dėl kaltinimų:

pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 249 straipsnio 3 dalį;

pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 249 straipsnio 1 dalį dėl cigarečių kontrabandos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje;

pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikoje, dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje.

V. V. nuteistas:

pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 1 dalies, dėl cigarečių kontrabandos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda;

pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies, 1992 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, dėl pasikėsinimo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis Lenkijos Respublikoje 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 415 Eur (250 MGL) dydžio bauda. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies ir 199 straipsnio 1 dalies, dėl cigarečių kontrabandos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką, ir jam paskirta 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda;

pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus iš BK 249 straipsnio 1 dalies ir 1992 straipsnio 1 dalies dėl disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikoje, 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, dvi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu subendrintos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 11 298 Eur (300 MGL) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 7 d. ir nustatyta, kad neatlikta bausmės dalis yra 9904,58 Eur (263 MGL) dydžio bauda.

V. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 249 straipsnio 1 dalį.

D. B. išteisintas:

dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 249 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

dėl kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus.

Šiuo nuosprendžiu taip pat išteisintas V. R., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys dėl 3 016 091,26 Lt turtinės žalos atlyginimo šiuo nuosprendžiu buvo atmestas.

Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš A. T. priteista 2816,98 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš V. V. priteista 3139,65 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Iš V. V. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – vilkiko „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės „Lamberet SRO1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 61 797,37 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. B. išteisintas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į D. B. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. (dvi paros), suėmimo laikas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (18 dienų), vieną laikinojo sulaikymo parą ar suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio bauda;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. T. ir V. V. pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis:

A. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. T. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dėl 2009 m. birželio 16 d. įvykdyto neteisėto disponavimo 543 727,98 Eur muitinės vertės cigaretėmis „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ Lietuvos Respublikoje) 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

A. T. nusikalstama veika, dėl kurios padarymo jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), kvalifikuota su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikoma, kad jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. T. galutinė subendrinta bausmė paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

V. V. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dėl 2009 m. birželio 16 d. įvykdyto neteisėto disponavimo 543 727,98 Eur muitinės vertės cigaretėmis „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ Lietuvos Respublikoje) 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

V. V. nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), kvalifikuotos su nuorodomis į BK 25 straipsnio 3 dalį ir laikoma, kad jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) bei BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), nuspręsta lygiomis dalimis išieškoti iš V. V., A. T. ir D. B. dalį konfiskuotino turto – vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę atitinkančios pinigų sumos, t. y. 15 000 Eur.

Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš D. B. priteista 1000 Eur, iš A. T. priteistino proceso išlaidų atlyginimo suma sumažinta iki 2316,98 Eur, o iš V. V. priteistino proceso išlaidų atlyginimo suma sumažinta iki 2639,65 Eur.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartimi pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendis:

panaikinta šio nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nutarta lygiomis dalimis išieškoti iš V. V., A. T. ir D. B. dalį konfiskuotino turto – vilkiko „Volvo FH 12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 000 Eur;

panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus apeliacinis skundas dėl civilinės ieškovės – Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio, ir bylos dalis dėl šio civilinio ieškinio perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kita Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus apeliacinio skundo dalis dėl civilinio ieškinio tenkinta iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria atmestas Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys, ir Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš nuteistųjų A. T., V. V., D. B. solidariai priteista Vilniaus teritorinės muitinės naudai 421 165,15 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalis atmesta.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų bei nuteistojo D. B., prašiusių advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasacinius skundus tenkinti, o civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės bei Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus atmesti, prokuroro ir civilinės ieškovės atstovės, prašiusių advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasacinius skundus atmesti, o civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės bei Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       A. T. ir V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe su D. B. ir dviem Lenkijos Respublikos piliečiais, taip pat su nepriklausančiu organizuotai grupei Lietuvos Respublikos piliečiu, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei su nenustatytais asmenimis, nuo 2009 m. gegužės pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. birželio 16 d., veikdami tiesiogine tyčia, Lietuvoje ir Lenkijos Respublikoje dalyvavo rengiant ir padarant sunkų nusikaltimą – privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – cigarečių kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant jų muitinės kontrolei, atliko kontrabandos nusikaltimo organizatorių vaidmenį, paskirstė užduotis kitiems bendrininkams ir koordinavo jų veiksmus. V. V. vykdė jam organizuotos grupės nario A. T. paskirtas užduotis rengiantis šiam nusikaltimui ir jį darant bei veikdamas pagal jam duotus nurodymus:

1.1.                      A. T. ir V. V. 2009 m. gegužės pabaigoje, tiksliau nenustatytomis dienomis, Lenkijos Respublikoje vykusių susitikimų metu, padedant vertėjavusiam Lietuvos piliečiui, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, susitarė su dviem Lenkijos piliečiais organizuoti „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių kontrabandą į Lietuvą bei pasiskirstė vaidmenimis ir užduotimis šio nusikaltimo metu. Įgyvendindami šį nusikalstamą susitarimą, A. T. ir V. V. Vilniuje nuo 2009 m. birželio pradžios iki 2009 m. birželio 8 d. apie 9.18 val. vykusių pokalbių telefonu metu iš Rusijoje veikusio nenustatyto asmens užsakė nupirkti kontrabandos dalyką – 786 cigarečių dėžes su 392 759 pakeliais (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic“ rūšies cigarečių; po to A. T., veikęs su V. V., 2009 m. birželio 8 d. apie 9.21 val. pokalbio telefonu metu davė nurodymą D. B. perduoti Rusijoje veikusiam nenustatytam cigarečių krovinio pardavėjui už šias kontrabanda į Lietuvą gabentinas cigaretes kaip užmokestį 84 000 Eur (290 035,20 Lt). Iš A. T. ir V. V. gavę reikiamus duomenis, Lenkijoje veikę du šios valstybės piliečiai telefonu davė nurodymą Rusijoje buvusiam vilkiko vairuotojui vilkiku „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vykti į Rusijos Vladimiro srityje esančią IĮ „S“ pasikrauti medienos kuro briketų krovinio, po to Rusijoje, nenustatytoje vietoje, jį iškrauti ir vietoj šio krovinio pasikrauti A. T., V. V. ir nenustatyto asmens nupirktą cigarečių krovinį.

1.2.                      Vykdydamas A. T. nurodymą, V. V. 2009 m. birželio 9 d. Lenkijoje, Augustave, nenustatytoje vietoje vykusio susitikimo metu, vertėjaujant Lietuvos piliečiui, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apsikeitė elektroninio pašto adresais veiksmams cigarečių gabenimo metu koordinuoti bei iš pastarųjų gavo cigarečių kroviniui netrukdomai pervežti per valstybės sieną būtinus duomenis: Lenkijos firmos „M“, kurios vardu buvo nupirktas kaip priedanga cigarečių kroviniui gabenti naudotas medienos kuro briketų krovinys, rekvizitus; duomenis, jog cigarečių krovinys bus gabenamas Lenkijoje veikiančios A. M. (A. M.) firmos – vežėjos „T.“ vardu registruoto vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabėje-šaldytuve „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairuos L. S., ir šiuos duomenis po 2009 m. birželio 9 d. Vilniuje perdavė A. T..

1.3.                      Atlikus šiuos nusikalstamus veiksmus, nuo 2009 m. birželio 9 d. iki birželio 16 d. apie 0.36 val. A. T. su V. V. ir nenustatytas asmuo asmeninių susitikimų metu mobiliojo ryšio telefonais, elektroniniais laiškais bei per Lietuvos pilietį, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, koordinuodami savo veiksmus su Lenkijoje veikusiais šios valstybės piliečiais bei Rusijoje esančio vilkiko vairuotojo veiksmais, pasinaudodami V. V. iš vieno iš Lenkijos piliečių gautais duomenimis, per Rusijos Federacijoje veikusius nenustatytus asmenis 2009 m. birželio 10 d. – 2009 m. birželio 13 d., tiksliau nenustatytomis dienomis ir nenustatytoje vietoje, organizavo iš vilkiko 2009 m. birželio 9 d. Rusijos Vladimiro srityje IĮ „S“ pakrauto „presuotų medienos kuro briketų“ krovinio iškrovimą bei vietoj šio krovinio kontrabandos dalyko – 392 759 pakelių (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis – pakrovimą į vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šių cigarečių paslėpimą nuo muitinės kontrolės „presuotų medienos kuro briketų“ krovinyje, šio cigarečių krovinio gabenimą per Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teritoriją bei jo įvežimą naktį iš 2009 m. birželio 15 d. į birželio 16 d. per Baltarusijos Respublikos Kotlovkos ir Lietuvos Respublikos Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postus į Lietuvos Respubliką.

1.4.                      Vykdydamas su A. T., V. V. ir nenustatytu asmeniu veikusio Lietuvos piliečio, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei Lenkijoje veikusių dviejų šios valstybės piliečių ir nenustatytų asmenų mobiliojo ryšio telefonais duotus nurodymus, vilkiko vairuotojas 2009 m. birželio 16 d. apie 1.17 val. per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą iš Baltarusijos į Lietuvą vilkiku „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pergabeno tarp krovinio dokumentuose: Carnet TIR knygelėje Nr. (duomenys neskelbtini), CMR važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), tranzito deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 22 d. sąskaitoje Nr. 3, karantino sertifikate Nr. (duomenys neskelbtini) – nurodyto į Lenkijos Respubliką tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamo „presuotų medienos kuro briketų“ krovinio privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 1 877 384 Lt (543 727,98 Eur) muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 392 759 pakelius (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, šių tabako gaminių nedeklaravo ir taip nepateikė jų muitinės kontrolei.

2.       A. T. ir V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe su dviem Lenkijos Respublikos piliečiais bei su nenustatytais asmenimis, nuo 2009 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. birželio 16 d., veikdami tiesiogine tyčia Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje, dalyvavo rengiant ir padarant sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą 250 MGL dydžio sumą viršijančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis Lietuvos Respublikoje, V. V., vykdydamas jam organizuotos grupės nario A. T. paskirtas užduotis rengiantis šiems nusikaltimams ir juos darant bei veikdamas pagal jam duotus nurodymus, atliko vieno iš šių nusikaltimų organizatorių vaidmenį, paskirstė užduotis kitiems bendrininkams ir koordinavo jų veiksmus: A. T. ir V. V. 2009 m. gegužės pabaigoje, tiksliau nenustatytomis dienomis, Lenkijoje vykusių susitikimų metu susitarė su dviem Lenkijos piliečiais organizuoti 2009 m. birželio 16 d. į Lietuvą pergabentų akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą, pažeidžiant nustatytą tvarką, gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija realizuoti į Lenkiją bei pasiskirstė vaidmenimis ir užduotimis šio nusikaltimo metu. Įgyvendindami šį susitarimą, A. T. ir V. V. Vilniuje nuo 2009 m. birželio pradžios iki birželio 8 d. vykusių pokalbių telefonu metu iš Rusijos Federacijoje veikusio nenustatyto asmens užsakė nupirkti 786 cigarečių dėžes su 392 759 pakeliais (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic“ rūšies cigarečių, per D. B. Rusijoje veikusiam nenustatytam cigarečių krovinio pardavėjui perdavė 84 000 Eur (290 035,20 Lt) bei apie atliktus veiksmus per Lietuvos pilietį, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, informavo Lenkijoje veikusius du šios valstybės piliečius. Iš A. T. ir V. V. gavę šiuos duomenis, Lenkijoje veikę minėti šios valstybės piliečiai 2009 m. birželio 9 d. – 2009 m. birželio 15 d. telefonu davė nurodymą vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) / valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojui Rusijoje pasikrauti A. T., V. V. ir nenustatyto asmens nupirktą cigarečių krovinį ir šį akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, – 392 759 pakelių (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis krovinį per Lietuvos Respublikos teritoriją pergabenti realizavimui į Lenkiją. Nurodyto vilkiko vairuotojas, vykdydamas su A. T. ir V. V. veikusių dviejų Lenkijos piliečių ir nenustatytų asmenų mobiliojo ryšio telefonu duotus nurodymus, neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 4-652 redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 14 d.) 2.1.1, 2.2 bei 3.1 punktų reikalavimus, 2009 m. birželio 16 d. nuo maždaug 1.17 val. iki 2009 m. birželio 16 d. maždaug 1.50 val. vilkiku „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, Lavoriškių kaime, esančio Lavoriškių kelio posto keliu Nr. 103 apie 200 metrų Lietuvos Respublikos teritorija gabeno 2009 m. birželio 16 d. kontrabanda įvežtas akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, – 1 877 384 Lt (543 727,98 Eur) muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 392 759 pakelius (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, kol 2009 m. birželio 16 d. apie 1.50 val. apie 200 metrų nuo Lavoriškių kelio posto, kelyje Nr. 103, buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, šie, patikrinę jo vairuojamo vilkiko puspriekabę-šaldytuvą, tarp „presuotų medienos kuro briketų“ krovinio surado šias akcizais apmokestinamas prekes. Tokiais veiksmais A. T. su V. V., dviem Lenkijos Respublikos piliečiais ir kitais nenustatytais asmenimis organizavo nuo 2009 m. birželio 16 d. apie 1.17 val. iki 2009 m. birželio 16 d. apie 1.50 val. trukusį neteisėtą, pažeidžiant nustatytą tvarką, akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, – 1 877 384 Lt (543 727,98 Eur) muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 392 759 pakelių (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija.

3.       Be to, V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su nenustatytais asmenimis, nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. birželio 16 d., veikdamas tiesiogine tyčia Lietuvos Respublikoje ir Baltarusijos Respublikoje, dalyvavo rengiant ir padarant sunkų nusikaltimą – privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – cigarečių kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant jų muitinės kontrolei, vykdė jam nenustatytų asmenų paskirtas užduotis rengiantis šiam nusikaltimui ir jį darant bei veikdamas pagal jam duotus nurodymus atliko vieno iš kontrabandos nusikaltimo organizatorių vaidmenį:

3.1.                      Nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. birželio 15 d. Vilniuje vykusių sutikimų metu V. V. susitarė su nenustatytais asmenimis organizuoti „Jin Ling“ cigarečių kontrabandą į Lietuvą ir suderino šio cigarečių krovinio įvežimo planą. Veikdamas su nenustatytais asmenimis, mobiliojo ryšio telefonais per Rusijoje veikusius nenustatytus asmenis 2009 m. birželio 10 d. – 2009 m. birželio 15 d., tiksliau nenustatytomis dienomis, Rusijoje esančioje nenustatytoje vietoje organizavo 399 900 pakelių (7 998 000 vienetų) cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis pakrovimą į V. R. vairuojamo vilkiko „Volvo FH“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šių cigarečių paslėpimą nuo muitinės kontrolės maskuojant jį 2009 m. birželio 11 d. Rusijos Vladimiro srityje IĮ „S“ įgytu medienos kuro briketų kroviniu, šio cigarečių krovinio gabenimą per Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teritoriją.

3.2.                      V. R., kurio dalyvavimas padarant nusikaltimą neįrodytas, 2009 m. birželio 16 d. apie 0.59 val. per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą iš Baltarusijos į Lietuvą vilkiku „Volvo FH“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Lamberet“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pergabeno tarp krovinio dokumentuose: Carnet TIR knygelėje Nr. (duomenys neskelbtini), tranzito deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini), CMR važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 8 d. sąskaitoje Nr. 7, 2009 m. birželio 8 d. pakrovimo lape Nr. 4 – nurodyto gabenamo „briketų iš pjuvenų“ krovinio privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 1 911 518 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 399 900 pakelių (7 998 000 vienetų) „Jin Ling“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, šių tabako gaminių nedeklaravo ir taip nepateikė jų muitinės kontrolei.

4.       Be to, V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su nenustatytais asmenimis, nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. birželio 16 d., veikdamas tiesiogine tyčia Lietuvoje ir Baltarusijos Respublikoje, dalyvavo rengiant ir padarant sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – cigaretėmis Lietuvoje, vykdė jam nusikalstamo susivienijimo nario A. T. paskirtas užduotis rengiantis šiam nusikaltimui ir jį darant bei veikdamas pagal jam duotus nurodymus atliko vieno iš šio nusikaltimo organizatorių vaidmenį:

4.1.                      Nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. birželio 15 d. Vilniuje vykusių sutikimų metu V. V. susitarė su nenustatytu asmeniu organizuoti kontrabanda į Lietuvą pergabentų akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, – 1 911 518 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, „Jin Ling“ cigarečių neteisėtą, pažeidžiant nustatytą tvarką, gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija ir suderino šio nusikaltimo planą: sutarė, jog, jų nurodymus vykdžiusiam V. R., kurio dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas, įvežus cigaretes į Lietuvą, čia kontrabanda į Lietuvą įvežtas cigarečių krovinys bus sukeičiamas su Lietuvoje nupirktu medienos kuro briketų kroviniu.

4.2.                      Įgyvendindamas šį nusikalstamą susitarimą, V. V. 2009 m. birželio pradžioje, tiksliau nenustatytomis dienomis, Panevėžyje vykusių susitikimų, nuo 2009 m. birželio pradžios bei 2009 m. birželio 10 d. apie 8.40 val. ir 2009 m. birželio 10 d. 9.17 val. vykusių telefono pokalbių su asmeniu, kuris dėl šio nusikaltimo nėra kaltas, – UAB „V“ pardavimo vadybininku A. M. metu užsakė UAB „V“ tokio paties kiekio ir svorio, kaip ir nurodytas 2009 m. birželio 16 d. planuojamų kontrabanda pergabenti į Lietuvą cigarečių krovinio dokumentuose, krovinį – 20 tonų medienos kuro briketų bei nurodė, jog perkamas 20 tonų medienos kuro briketų krovinys būtų perpakuotas ant 33 vienetų padėklų, taip pat susitarė, jog už šį medienos kuro briketų krovinį jis perduos grynuosius pinigus, nepildant šio krovinio pirkimo, transportavimo ir buhalterinių grynųjų pinigų priėmimo dokumentų.

4.3.                      Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. V., 2009 m. birželio 10 d. iš A. M. gavęs patvirtinimą, kad 20 tonų medienos kuro briketų krovinys jo prašomu būdu ant 33 vienetų padėklų perpakuotas ir Panevėžio rajone, Senamiesčio kaime, esančiuose UAB „V“ sandėliuose bus paruoštas transportuoti 2009 m. birželio 11 d. nuo 9.00 val., už šį krovinį 2009 m. birželio 11 d. jam perdavė 7500 Lt grynaisiais ir 2009 m. birželio 11 d. organizavo šiam sukeisti su 2009 m. birželio 16 d. planuojamu į Lietuvą įvežti tarp medienos kuro briketų krovinio paslėptu cigarečių kroviniu skirtą 20 tonų medienos kuro briketų krovinio išvežimą į nenustatytą vietą.

4.4.                      Tuo pačiu metu V. V. nuo 2009 m. birželio 11 d. apie 9.29 val. iki 2009 m. birželio 11 d. apie 10.23 val. vykusių telefono pokalbių metu už Rusijos Vladimiro srityje IĮ „S“ jo užsakyto 20 tonų ant 33 palečių supakuoto medienos kuro briketų krovinio pakrovimą atsakingiems nenustatytiems asmenims perdavė, kad šį priedangos krovinį turi pakrauti į vilkiką (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo 2009 m. birželio 11 d. atvyks V. R., krovinio dokumentuose nurodant, jog šio krovinio gavėjas – lengvatinio apmokestinimo bendrovė „Z“, o jo iškrovimo vieta – Vilniuje, UAB „U“ esantis muitinės sandėlis.

4.5.                      Atlikęs šiuos nusikalstamus veiksmus, jis – V. V., veikdamas su nenustatytais asmenimis, mobiliojo ryšio telefonais per Rusijos Federacijoje veikusius nenustatytus asmenis 2009 m. birželio 10 d. – 2009 m. birželio 15 d., tiksliau nenustatytomis dienomis, Rusijoje esančioje nenustatytoje vietoje organizavo 399 900 pakelių (7 998 000 vienetų) cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis pakrovimą į V. R. vairuojamo vilkiko „Volvo FH“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šių cigarečių paslėpimą nuo muitinės kontrolės maskuojant jį 2009 m. birželio 11 d. Rusijoje įgytu medienos kuro briketų kroviniu, šio cigarečių krovinio gabenimą per Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teritoriją į Lietuvą.

4.6.                      V. R., kurio dalyvavimas padarant nusikaltimą neįrodytas, neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1, 2.2 ir 3.1 punktų reikalavimus, nuo 2009 m. birželio 16 d. apie 0.59 val. iki 2009 m. birželio 16 d. apie 1.30 val. vilkiku „Volvo FH“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Lamberet“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, Lavoriškių kaime, esančio Lavoriškių kelio posto keliu Nr. 103 apie vieną kilometrą Lietuvos Respublikos teritorija gabeno 2009 m. birželio 16 d. kontrabanda įvežtas akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, – 1 911 518 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 399 900 pakelių (7 998 000 vienetų) „Jin Ling“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, kol 2009 m. birželio 16 d. apie 1.30 val. pirmame kilometre nuo Lavoriškių kelio posto, kelyje Nr. 103, buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, jie, patikrinę jo vairuojamo vilkiko puspriekabę-šaldytuvą, tarp „briketų iš pjuvenų“ krovinio surado šias akcizais apmokestinamas prekes.

4.7.                      Tokiais veiksmais V. V. su nenustatytais asmenimis organizavo nuo 2009 m. birželio 16 d. apie 00.59 val. iki 2009 m. birželio 16 d. apie 1.30 val. trukusį neteisėtą, pažeidžiant nustatytą tvarką, akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL sumą, – 1 911 518 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 399 900 pakelių (7 998 000 vienetų) „Jin Ling“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija.

5.       D. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su A. T., V. V., dviem Lenkijos Respublikos piliečiais, taip pat su nepriklausančiu organizuotai grupei Lietuvos Respublikos piliečiu, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei su nenustatytais asmenimis, nuo 2009 m. gegužės pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. birželio 16 d., veikdamas tiesiogine tyčia, dalyvavo rengiant ir padarant sunkų nusikaltimą – privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – cigarečių kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant jų muitinės kontrolei, atliko padėjėjo kontrabandos nusikaltime vaidmenį:

5.1.                      2009 m. gegužės pabaigoje, tiksliau nenustatytomis dienomis, Lenkijos Respublikoje A. T. kartu su V. V., padedant vertėjavusiam nepriklausančiam organizuotai grupei Lietuvos piliečiui, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, susitarė su dviem Lenkijos piliečiais 2009 m. birželio 16 d. organizuoti 1 877 384 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių kontrabandą. Įgyvendindami šį nusikalstamą susitarimą, A. T. ir V. V. Vilniuje nuo 2009 m. birželio pradžios iki 2009 m. birželio 8 d. apie 9.18 val. vykusių pokalbių telefonu metu iš Rusijoje veikusio nenustatyto asmens užsakė nupirkti kontrabandos dalyką – 786 cigarečių dėžes su 392 759 pakeliais (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic“ rūšies cigarečių. A. T., veikęs su V. V., 2009 m. birželio 8 d. apie 9.21 val. vykusio telefono pokalbio metu davė nurodymą D. B. Rusijoje veikusiam nenustatytam cigarečių krovinio pardavėjui perduoti užmokestį už kontrabandos dalyką – 2009 m. birželio 16 d. į Lietuvą suplanuotas gabenti cigaretes – 84 000 Eur (290 035,20 Lt).

5.2.                      D. B., vykdydamas šį A. T. nurodymą, nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2009 m. birželio 10 d., tiksliau nenustatytomis dienomis, nenustatytoje vietoje nenustatytam asmeniui perdavė 84 000 Eur (290 035,20 Lt) sumą iš anksto žinodamas, kad šie pinigai bus panaudoti 2009 m. birželio 16 d. kontrabanda į Lietuvą suplanuotam įvežti 1 877 384 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių kroviniui Rusijoje nupirkti, ir taip teikdamas priemones bei šalindamas kliūtis padėjo padaryti šį sunkų kontrabandos nusikaltimą.

5.3.                      D. B. atlikus nurodytus nusikalstamus veiksmus, V. V., A. T. ir du Lenkijos Respublikos piliečiai nuo 2009 m. birželio 9 d. iki birželio 16 d. per Rusijoje veikusius nenustatytus asmenis 2009 m. birželio 10 d. – 2009 m. birželio 13 d., tiksliau nenustatytomis dienomis, Rusijos Federacijos Smolensko srities Gagarino mieste esančiuose nenustatytuose sandėliuose organizavo iš Lenkijos piliečio vilkiko 2009 m. birželio 9 d. Rusijos Federacijos Vladimiro srityje IĮ „S“ pakrauto „presuotų medienos kuro briketų“ krovinio iškrovimą bei vietoj šio krovinio už jo – D. B. nenustatytam asmeniui perduotus 84 000 Eur (290 035,20 Lt) nupirkto kontrabandos dalyko – 392 759 pakelių (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis pakrovimą į Lenkijos piliečio vairuojamo vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabę-šaldytuvą „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šių cigarečių paslėpimą nuo muitinės kontrolės „presuotų medienos kuro briketų“ krovinyje, šio cigarečių krovinio gabenimą per Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teritoriją bei jo įvežimą naktį iš 2009 m. birželio 15 d. į birželio 16 d. per Baltarusijos Respublikos Kotlovkos ir Lietuvos Respublikos Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postus į Lietuvą.

5.4.                      Vykdydamas su juo (D. B.) veikusių A. T., V. V., Lietuvos Respublikos piliečio, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bei Lenkijoje veikusių dviejų Lenkijos piliečių ir nenustatytų asmenų mobiliojo ryšio telefonais duotus nurodymus, Lenkijos pilietis, veikdamas tiesiogine tyčia, 2009 m. birželio 16 d. apie 1.17 val. per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą iš Baltarusijos į Lietuvą vilkiku „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO 24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pergabeno tarp krovinio dokumentuose: Carnet TIR knygelėje Nr. (duomenys neskelbtini), CMR važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), tranzito deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 22 d. sąskaitoje Nr. 3, karantino sertifikate Nr. (duomenys neskelbtini) – nurodyto į Lenkijos Respubliką tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamo „presuotų medienos kuro briketų“ krovinio privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 1 877 384 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus mokėti mokesčius, 392 759 pakelius (7 855 180 vienetų) „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, šių tabako gaminių nedeklaravo ir taip nepateikė jų muitinės kontrolei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

6.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. T., V. V., D. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT), 2020 m. vasario 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020 perduodamas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio, nurodė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos panašiose bylose, pagal kurią Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 (toliau – ir SMK), nuostatos, įtvirtinančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, patvirtintam 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 (toliau – ir BMK), atsiradusioms skoloms taikomos pastarojo kodekso nuostatos. LAT nusprendė, kad šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nuteistųjų skola muitinei negali būti pripažinta išnykusia pagal SMK 124 straipsnio 1 dalies e ar f punktą, t. y. savaime dėl to, kad cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti taikomos BMK nuostatos, kurios galiojo nusikaltimų padarymo metu.

7.       Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-12-307/2019) buvo konstatuota, kad 2009 m. birželio 16 d. A. T. ir V. V. bendrais veiksmais buvo įvykdyta 543 727,98 Eur vertės cigarečių „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ kontrabanda ir Lietuvos Respublikos teritorijoje šiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis buvo neteisėtai disponuojama. Šie A. T. ir V. V. veiksmai kvalifikuoti kaip baigtos nusikalstamos veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. D. B. taip pat nuteistas už minėtų cigarečių kontrabandą, t. y. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį. Be to, byloje nustatyta, kad V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bendrais veiksmais 2009 m. birželio 16 d. įvykdyta 553 613,88 Eur vertės cigarečių „Jin Ling“ kontrabanda ir Lietuvos Respublikos teritorijoje šiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis buvo neteisėtai disponuojama. Šie V. V. veiksmai kvalifikuoti kaip baigtos nusikalstamos veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. Šios dalys dėl A. T., V. V. ir D. B. nuteisimo buvo paliktos nepakeistos jau minėta LAT 2020 m. vasario 24 d. nutartimi. Šiuo atveju aplinkybės, kad vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz SKO24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir vilkikas „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Lamberet“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyti atitinkamai apie 200 m ir 1 km nuo Lavoriškių kelio posto, patvirtina, jog cigaretės buvo sulaikytos ne prie išorinės Bendrijos sienos, o jau kai buvo gabenamos Bendrijos teritorijoje. Taigi, aiškiai konstatuota, kad abiem 2009 m. birželio 16 d. atvejais cigaretės realiai pateko į Lietuvos Respublikos, o kartu ir Bendrijos, muitų teritoriją ir tam tikrą laiką bei atstumą buvo ja gabenamos. Kadangi nagrinėjamu atveju cigaretės buvo sulaikytos ne jų neteisėto įvežimo metu, o jau kai buvo gabenamos Bendrijos muitų teritorija, nėra BMK 233 straipsnio d punkto sąlygų visumos ir šiuo pagrindu skola muitinei negali būti laikoma išnykusia.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

8.       Kasaciniais skundais civilinių atsakovų D. B. ir A. T. atstovas advokatas A. Gilys prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. T., V. V., D. B. solidariai Vilniaus teritorinei muitinei priteista 421 165,15 Eur turtinei žalai atlyginti; palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus teritorinės muitinės ieškinys atmestas. Kasatorius skunduose nurodo:

8.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarties dalį, netinkamai pritaikė įstatymą, nes: 1) netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.26, 1.127 straipsniai); 2) neteisingai nustatė asmenį, kurio teisės buvo pažeistos; 3) sužinojimo apie teisių pažeidimą momentą teismas nepagrįstai sutapatino su sužinojimo apie žalos dydį (žalos dydžio nustatymo) momentu bei sužinojimo apie konkrečius už žalą atsakingus asmenis momentu; 4) nepagrįstai nusprendė, jog reikalavimas taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme negali būti reiškiamas; 5) nukrypo nuo teismų praktikos dėl valstybės teisės reikalauti nesumokėtų mokesčių priteisimo per civilinio ieškinio institutą, esant taikytoms Mokesčių administravimo įstatymo nurodytoms teisinėms priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018); 6) nenustatinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, todėl nepagrįstai tenkino civilinio ieškinio dalį (CK 6.245–6.249 straipsniai); 7) neįvertino argumentų ir nepasisakė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 13 straipsnių (teisė į teisingą teismą) pažeidimo.

8.2.                      CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Teismas nesiaiškino, kada ieškovė sužinojo apie jos teisių pažeidimą (ieškovei net nebuvo užduotas toks klausimas); pati ieškovė ar prokuroras taip pat neįrodinėjo, kad apie pažeistas teises ieškovė sužinojo vėliau nei paties nusikaltimo padarymo dieną.

8.3.                      Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė žalos patyrusį subjektą – Vilniaus teritorinę muitinę – ir todėl nepagrįstai nustatė, kada būtent muitinė sužinojo apie „savo“ teisių pažeidimą. Tačiau žala buvo padaryta ne Vilniaus teritorinei muitinei konkrečiai ir ne muitinei apskritai, bet Lietuvos Respublikos valstybei, o teritorinė muitinė šiuo atveju yra tik viena iš valstybės interesams atstovaujančių institucijų. Todėl nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kada apie žalą sužinojo pats jos patyręs asmuo – Lietuvos Respublika (t. y. bet kuri valstybės institucija). Priešingu atveju ieškinio senaties termino pradžia būtų nepagrįstai susieta su momentu, kada valstybės institucijų biurokratinis aparatas suveiks tinkamai ir informaciją apie būtinybę ginti valstybės interesus gaus konkreti atitinkamą sritį kuruojanti institucija. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas sužinojimo apie teisių pažeidimą momentu laikyti 2021 m. spalio 16 d., kai Vilniaus teritorinė muitinė iš prokuroro gavo raštą Nr. 17.2-21330, kuriuo prokuroras informavo Vilniaus teritorinę muitinę apie teisę pareikšti civilinį ieškinį (19 t., b. l. 1), yra visiškai nepagrįstas, neatitinkantis nei teismų praktikos, nei materialiosios teisės normų.

8.4.                      Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad abu vilkikai, kuriais buvo vežamos akcizinės prekės, buvo sulaikyti 2009 m. birželio 16 d., jau palikę muitinio patikrinimo zonas, praėjus maždaug 21 ir 16 min. po krovinių muitinės procedūrų užbaigimo. Taigi, valstybei apie jos teisių pažeidimą – akcizais apmokestinamų prekių nedeklaravimą ir įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją (atitinkamai privalomo sumokėti akcizo ir PVM mokėjimo išvengimą, t. y. žalą) – tapo žinoma iš karto, kai tik minėti vilkikai buvo patikrinti muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų ir buvo aptiktos minimos prekės. Tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, kad Muitinės departamentas, priimdamas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimus Nr. 1A-61 ir Nr. 1A-62, be kita ko, pats pripažino, jog „nagrinėjamo ginčo atveju skola muitinei atsirado 2009 m. birželio 16 d.“, ir nuo šios dienos skaičiavo mokesčių apskaičiavimo senaties termino pradžią, taip iš esmės pripažindamas ir sužinojimo apie padarytą žalą momento sutapimą su nusikalstamos veikos padarymo momentu.

8.5.                      Tai, kad konkretūs asmenys, atsakingi už padarytą žalą, buvo nustatyti vėliau, atlikus ikiteisminį tyrimą (pirmi įtarimai šioje byloje pareikšti tik 2012 m. gruodžio 11–12 d.), nekeičia sužinojimo apie padarytą žalą momento. Apie patirtą žalą asmuo dažniausiai sužino žymiai anksčiau nei už šią žalą atsakingus asmenis, o nežinojimas, kurie konkretūs asmenys padarė žalos, nėra kliūtis baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kadangi ieškinio formai ir turiniui Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), lyginant su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – CPK), keliami minimalūs reikalavimai ir konkretaus atsakingo asmens nurodymas ieškinyje nėra privalomas bent jau ikiteisminėje stadijoje.

8.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad konkrečios kontrabandinių cigarečių muitinės vertės bei importo mokesčiai buvo nustatyti dar 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 28 d. specialistų išvadose Nr. 30 ir 34 (3 t., b. l. 22; 7 t., b. l. 41). Viena vertus, žalos dydžio apskaičiavimo momentas taip pat neturėtų būti tapatinamas su sužinojimo apie teisių pažeidimą momentu. Kita vertus, net jei šiuo atveju būtų konstatuota, kad valstybė apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau, nei buvo sulaikyti vilkikai su nedeklaruotomis akcizinėmis prekėmis, minėtų specialistų išvadų pateikimas yra tas vėliausias momentas, kai valstybė, įskaitant ir pačią muitinę, sužinojo ne tik apie pažeistas teises, bet ir apie padarytą žalą. Be to, akcizais apmokestinamų cigarečių muitinę vertę nustatė būtent Vilniaus teritorinės muitinės specialistai. Taigi, net ir šiuo atveju 2012 m. spalio 12 d. ieškinį Vilniaus teritorinė muitinė pateikė praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą.

8.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senaties teisines pasekmes, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisė pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigiamas ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų (nutarties 27 punktas). Tokią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2014, e3K-3-244-611/2020), suformuota įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nei nurodomoje teismų praktikoje, civilinis ieškinys nagrinėjamas baudžiamojoje byloje, t. y. pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas (o civilinio proceso taisyklės taikomos tik tiek, kiek jų nereglamentuoja BPK). Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir būtent po įrodymų tyrimo atnaujinimo, iki teisiamojo posėdžio pirmininkui paskelbiant apie įrodymų tyrimo pabaigą, buvo pareikštas atsakovų reikalavimas taikyti ieškinio senatį. Tas faktas, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį pareikštas ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindas daryti išvadą, jog jis pareikštas procesiškai per vėlai.

8.8.                      Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014, kurioje iš esmės ir buvo suformuota teismų praktika dėl ieškinio senaties reikalavimo pareiškimo momento, nustatyta, kad toje byloje aiškiai apibrėžtą poziciją dėl ieškinio senaties taikymo atsakovo atstovas išdėstė tik baigiamosiose kalbose pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo tinkamai atsikirsti į pareikštą reikalavimą, o teismas negalėjo ištirti aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties taikymo sąlygomis. Nagrinėjamu atveju po to, kai buvo pareikštas reikalavimas taikyti senatį šioje baudžiamojoje byloje, tiek proceso dalyviai (ieškovė ir prokuroras), tiek ir teismas aiškinosi ieškinio senaties taikymo pagrindus, aplinkybes ir pan., t. y. nei iš nė vieno proceso dalyvio, nei iš teismo nebuvo atimta galimybė išdėstyti savo poziciją dėl pareikšto reikalavimo, į jį atsikirsti, įrodinėti reikšmingas šiam klausimui aplinkybes. Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2020 m. vasario 20 d. nutartimi šioje baudžiamojoje byloje nusprendus panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio, ir šią bylos dalį perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, procesine prasme žalos atlyginimo (civilinio ieškinio išsprendimo) klausimas buvo nagrinėjamas iš esmės iš naujo, kaip pirmosios instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje civilinio ieškinio atmetimą motyvavo vien tik tuo, kad, vadovaujantis pasikeitusiomis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatomis, kai prekės konfiskuotos ir sunaikintos, kaltinamųjų skola muitinei išnyko. Nei ieškinio dydžio, nei prievolės solidarumo, nei reikalavimo perleidimo, nei kiti klausimai pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiami. Faktą, kad ieškinio išsprendimo klausimas apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas kaip pirmosios instancijos teisme, neabejotinai įrodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netgi įpareigojo Vilniaus teritorinę muitinę patikslinti savo ieškinį, nors tai apeliacinės instancijos teisme yra draudžiama tiek pagal BPK, tiek ir pagal CPK. Be to, apeliacinės instancijos teisme šalių prašymu buvo teikiami, taip pat ir teismo iniciatyva renkami su civiliniu ieškiniu susiję nauji įrodymai, kurie nebuvo gauti ir tiriami pirmosios instancijos teisme.

8.9.                      Pati civilinė ieškovė – Vilniaus teritorinė muitinė – nei pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti civilinį ieškinį, nei apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria muitinės ieškinys buvo apskritai paliktas nenagrinėtas, neskundė nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Viena vertus, tai parodo ieškovės valią nebereikšti reikalavimų atsakovams, o kita vertus, tokioje situacijoje uždrausti atsakovams gintis nuo pareikšto ieškinio prašant taikyti ieškinio senatį, kad ir apeliacinės instancijos teisme, būtų nepagrįsta ir neteisėta. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovai neturėjo teisės pareikšti reikalavimo taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįsta ir neteisinga, pažeidžianti, be kita ko, ir rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), kadangi ieškovei apeliacinės instancijos teisme buvo sudarytos galimybės naudotis visomis procesinėmis teisėmis, kurios apeliacinės instancijos teisme yra nebegalimos, o atsakovams tokios teisės būtų apribotos.

8.10.                      Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui (muitinei) nekilo jokių kliūčių apskaičiuoti mokėtinus mokesčius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnyje nustatytais terminais ir tai buvo padaryta nepažeidžiant šių terminų. Konkrečios kontrabandinių cigarečių muitinės vertės bei mokėtini importo mokesčiai buvo nustatyti dar 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 28 d. specialistų išvadose Nr. 30 ir 34, t. y. nepraleidus MAĮ 68 straipsnyje, galiojusiame veikos padarymo metu, nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. Todėl šiuo pagrindu muitinei nebuvo kliūčių vykdyti mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Muitinės departamentas pripažino ir tai, kad nagrinėjamu atveju taikytina išimtis iš bendros senaties apskaičiavimo taisyklės ir nustatytini ilgesni mokesčių apskaičiavimo terminai, bei nematė pagrindo dėl to panaikinti mokestinės prievolės išieškojimo priemones.

8.11.                      2020 m. balandžio 1 d. sprendimais Nr. 1A-61 ir Nr. 1A-62 Muitinės departamentas panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 18KP-17-513 ir 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0025, pripažindamas, kad vis dėlto buvo praleisti MAĮ 68 straipsnyje nustatyti mokesčių apskaičiavimo terminai. Šie sprendimai buvo priimti tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2020 m. vasario 20 d. nutartimi grąžindamas šią baudžiamąją bylą ir civilinio ieškinio klausimą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, be kita ko, nurodė, jog „tikrintini ir civilinio ieškovo argumentai, kad nebėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog civilinė ieškovė yra užsitikrinusi mokestinės prievolės išieškojimą iš solidariųjų skolininkų (fizinių asmenų, kuriems baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys) Mokesčių administravimo įstatyme nustatytomis priemonėmis, bei teiginiai, suteikiantys pagrindą manyti, kad, atsižvelgiant į skolos muitinei atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje, mokesčių apskaičiavimo senaties terminas išties pasibaigęs“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020, 97 punktas).

8.12.                      Šios aplinkybės įrodo, kad Muitinė klaidino Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą teigdama, jog nebėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad civilinė ieškovė yra užsitikrinusi mokestinės prievolės išieškojimą iš solidariųjų skolininkų. Kita vertus, toks sąmoningas nesumokėtų mokesčių išieškojimo galimybių per mokestines procedūras atsisakymas vien tam, kad šioje byloje Muitinė įrodytų nebeturinti tokių teisinių galimybių, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise ir neturėtų būti pagrindas daryti kokias nors išimtis iš LAT suformuotos taisyklės, jog turi būti išvengta situacijų, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje reiškiamas dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, dėl kurios jau buvo taikytos ar taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nurodytos teisinės priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 38 punktas). Būtent tokia situacija, kurios vengti nurodoma teismų praktikoje, ir susiklostė nagrinėjamoje byloje – civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje reiškiamas dėl tos pačios mokestinės nepriemokos, dėl kurios taikomos ir MAĮ nurodytos teisinės priemonės (įregistravus mokestinę nepriemoką, pritaikius turto areštą ir kt.) D. B., A. T. ir kitiems. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

8.13.                      Šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys neatitinka ir kitų dviejų sąlygų, būtinų tam, kad reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius galėtų būti įgyvendintas baudžiamajame procese. Visų pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese nėra nei efektyvesnis, nei operatyvesnis teisių gynimo būdas už mokesčių administravimo procedūrų vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 37 punktas). Nuo ieškinio pareiškimo praėjo jau devyneri metai, o jis vis dar nagrinėjamas teismuose. Antra, valstybės turtiniai praradimai nėra ir negali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. D. B. ir A. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimui neturi ir neturėjo jokios teisinės reikšmės nesumokėtų mokesčių (akcizų, PVM ar kitų) suma, šiuo atveju aktuali tik neteisėtai gabentų akcizais apmokestinamų prekių vertė.

8.14.                      CK 6.245 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl ieškovas turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis) bei žalą (CK 6.249 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja priteisti netiesioginius nuostolius (negautas mokestines pajamas). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-P-382/2006, 3K-3-585/2006, 3K-3-62/2008). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Muitinė nei galėjo planuoti gauti šias pajamas iš anksto, nei tos pajamos buvo realiai tikėtinos, neišvengiamos.

8.15.                      LAT 2020 m. vasario 20 d. nutarties 89–90 punktuose konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje SMK nuostatos, įtvirtinančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant BMK atsiradusioms skoloms, taikomos pastarojo kodekso nuostatos. Taigi prekių, dėl kurių muitinės skola atsirado galiojant BMK, konfiskavimas ir sunaikinimas skolos išnykimo savaime nelemia. Tačiau LAT šiuo atveju neįvertino, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas žalos atlyginimo, o ne mokestinės nepriemokos priteisimo klausimas, todėl nepagrįstai šiam ginčui taikė vien tik materialiąją mokesčių ir muitų teisę, tiek ir LVAT praktiką šioje srityje, nors turėjo būti taikoma materialioji civilinė teisė, reglamentuojanti civilinės atsakomybės už nusikaltimu padarytą žalą ir negautų pajamų atlyginimo klausimus.

8.16.                      Kita vertus, toks ES įstatymų leidėjo atliktas teisės normų pakeitimas nėra savitikslis – šiuo pakeitimu buvo įvertinta, kad reikalavimas sumokėti akcizą tais atvejais, kai prekės, už kurias tas akcizas turėtų būti sumokėtas, konfiskuojamos (t. y. jos tampa valstybės nuosavybe ir, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti teisėtai realizuotos valstybės vardu, taip susirenkant tą nesumokėtą akcizą) arba sunaikinamos (t. y. apskritai nelieka akcizo objekto ir nei pati valstybė, nei asmuo, jas įvežęs, nebeturi galimybės jo realizuoti ir surinkti akcizo mokestį), yra nepagrįstas, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

8.17.                      Be to, ieškovė savo patirtą žalą kildina iš atsakovų neįvykdytos mokestinės prievolės sumokėti akcizo ir PVM mokesčius. Pagal MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktą, mokestinė prievolė pasibaigia suėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui. Analogiška prievolės pabaiga nustatyta ir CK 6.124 straipsnyje, pagal kurį prievolė baigiasi suėjus naikinamajam terminui. Toks naikinamasis terminas nustatytas šiuo atveju MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Šis naikinamasis terminas nagrinėjamu atveju yra neabejotinai suėjęs, todėl darytina išvada, kad prievolė sumokėti priskaičiuotus mokesčius atsakovams yra pasibaigusi ir atsakovams negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Taigi, šiuo atveju nebuvo įrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – žala. Tai yra pakankamas pagrindas atmesti muitinės ieškinį.

8.18.                      Kalbant apie priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, būtina pažymėti, jog dėl žalos atsiradimo (jei ji vis dėlto būtų konstatuota) yra vienodai atsakinga ir pati valstybė, kuri ne tik nesiėmė veiksmų, kad būtų užkirstas kelias kontrabandinėms cigaretėms palikti muitinio patikrinimo zoną (ir tapti apmokestinimo akcizais objektu), bet priešingai – sąmoningai leido tokiai žalai kilti. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog teismai nenustatė jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų. Šis teismo argumentas nėra pagrindas netaikyti CK 6.253 straipsnio. Įstatymas neįpareigoja nustatyti nukentėjusio asmens veiksmų neteisėtumo, pakanka nustatyti, kad tam tikri paties nukentėjusiojo veiksmai (net jei jie teisėti) lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, nes nukentėjusio asmens veiksmai – tai veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

8.19.                      Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams buvo žinomi valstybiniai vilkikų numeriai, jų važiavimo per sieną data (2009 m. birželio 16 d.), tačiau nebuvo žinoma, per kurį muitinės postą planuojama įvežti cigaretes, todėl Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai, pasiskirstę ekipažais, laukė prie visų muitinės postų, esančių prie Lietuvos valstybės sienos. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos 2013 m. sausio 8 d. rašto Nr. (7.3/07)3R-61 (31 t., b. l. 116–123) ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. (7.3/07)3R-2388 (2 t., b. l. 47–48) matyti, kad abu vilkikai muitinės pareigūnų buvo tikrinami daugiau nei po valandą laiko ir sulaikyti apytiksliai per 21 ir 16 minučių nuo krovinių muitinės procedūrų užbaigimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad Muitinės pareigūnai turėjo visas objektyvias galimybes užkirsti kelią vilkikų išvažiavimui iš muitinės postų (t. y. neleisti įvykti teisės aktų nurodytai sąlygai, kuriai esant atsiranda prievolė mokėti akcizą), tačiau arba sąmoningai, arba dėl didelio aplaidumo to nepadarė. Visa operacija buvo kontroliuojama, specialiųjų tarnybų pareigūnams apie gabenamas akcizines prekes buvo žinoma, todėl nusikalstama veika galėjo ir privalėjo būti nutraukta kontrabandos dalykui nepalikus Lavoriškių posto ir neleidus atsirasti žalai – cigaretėms netapus akcizo ir PVM apmokestinimo objektu. Tačiau šiuo atveju valstybė, t. y. specialiosios tarnybos, leido nusikalstamai veikai tęstis iki to momento, kol gabenamos prekės taps apmokestinimo dalyku ir atitinkamai pačiai valstybei bus padaryta žala. Akivaizdu, kad toks valstybės, kaip nukentėjusiojo, elgesys apskritai ir lėmė faktą, jog žala buvo padaryta. Aptartas valstybės elgesys vertintinas kaip pagrindas atleisti asmenis nuo civilinės atsakomybės, remiantis CK 6.253 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas, išsiaiškinęs visas reikšmingas šiam klausimui faktines aplinkybes, jas įvertino netinkamai ir padarė nepagrįstas išvadas.

8.20.                      Civilinio ieškinio tenkinimas šioje byloje neabejotinai reikštų ir pamatinių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų teisių į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinės gynybos priemonę D. B. ir A. T. pažeidimą. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant mokesčių išreikalavimo šioje byloje klausimą, buvo padaryta daug procesinių ir kitokių pažeidimų. Pati valstybė sąmoningu tarnybų neveikimu (neužkardymu nusikalstamos veikos) leido (sąmoningai siekė), kad kontrabandos dalykas taptų apmokestinimo objektu, t. y. paliktų muitinės zoną. Vėliau pirminis civilinis ieškinys buvo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą keturiais mėnesiais. Mokestinių nepriemokų išieškojimas lygiagrečiai buvo pradėtas ir Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, nors tai draudžia tiek teisė, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Praėjus penkeriems metams nuo pirminio ieškinio pateikimo, ieškovė raštu atsisakė pareikšto ieškinio, pareiškime dėl ieškinio atsisakymo, be kita ko, nurodydama, kad žala nepadaryta, tačiau teismas, nepaisydamas Civilinio proceso kodekse nustatytos pareigos, šio atsisakymo tinkamai procesiškai neišsprendė. Po ieškinio atsisakymo vėl pateiktas Muitinės pareiškimas savo esme yra ne kas kita, kaip naujas tapatus ieškinys, kurio teismas net negalėtų nagrinėti, nes kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu draudžiama. Tačiau teismas ir šiuo atveju tinkamai nereagavo ir bylą dėl civilinio ieškinio nagrinėjo toliau. Naujas ieškinys pareikštas senaties terminą praleidus jau aštuoneriais metais. Galiausiai teisminis procesas dėl civilinio ieškinio jau tęsiasi devynerius metus, skaičiuojant nuo pradinio ieškinio pareiškimo, arba dvylika metų, skaičiuojant nuo žalos atsiradimo momento. Beveik visus tuos metus atsakovams ir jų artimiesiems taikomi nuosavybės teisių apribojimai į labai didelės vertės sumas. Apribojimai taikomi ne tik baudžiamojo proceso tvarka, bet ir mokestinių nepriemokų išieškojimo tvarka (kurie panaikinti tik 2020 metais). Toks valstybės elgesys Europos Teisingumo Teismo būtų įvertintas kaip Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose garantuotos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinės gynybos priemonę pažeidimas. Taip jis turėjo būti įvertintas ir apeliacinės instancijos teismo, tačiau to nepagrįstai nebuvo padaryta.

9.       Kasaciniu skundu nuteistasis ir civilinis atsakovas V. V. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas Vilniaus teritorinės muitinės patikslintas 2021 m. gegužės 11 d. civilinis ieškinys ir nuspręsta iš nuteistųjų V. V., A. T., D. B. solidariai priteisti Vilniaus teritorinei muitinei 421 165,15 Eur turtinei žalai atlyginti; Vilniaus teritorinės muitinės civilinį ieškinį atmesti. Kasatorius skunde nurodo:

9.1.                      Pagal BMK 233 straipsnio d punktą, skola muitinei išnyksta tais atvejais, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, vadovaujantis BMK 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto nuostatas (prekes sulaikius jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskavus, skola muitinei išnyksta), remdamasis dviem faktinėmis aplinkybėmis: 1) inkriminuoti cigarečių kontrabandos bei neteisėto šių akcizais apmokestinamų prekių gabenimo nusikaltimai yra kvalifikuoti kaip baigti nusikaltimai; 2) šios akcizais apmokestinamos prekės buvo sulaikytos joms išvykus iš pirmojo muitinės posto teritorijos. Tačiau tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra akivaizdžiai formalaus pobūdžio, o netinkamas BMK 233 straipsnio taikymas ir aiškinimas lėmė netinkamą civilinio ieškinio išsprendimą.

9.2.                      Nusikaltimų baigtumas savo esme yra baudžiamoji teisinė kategorija ir neužkerta kelio BMK 233 straipsnio d punkto nuostatas vertinti savarankiško teisinio reguliavimo, susijusio su skolos muitinei atsiradimu (išnykimu), kontekste. Nors baudžiamosios atsakomybės klausimas bei nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas neretai (kaip ir šiuo atveju) yra sprendžiami viename (baudžiamajame) procese, tai neatleidžia baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos tinkamai įvertinti teisinį ir faktinį pareikšto civilinio ieškinio pagrindą, o konstatuota kaltė dėl vieno ar kito nusikaltimo padarymo bei pripažintos nusikalstama veikos kvalifikavimas (taip pat ir jos baigtumo klausimo išsprendimas) neleidžia automatiškai laikyti civilinio ieškinio pagrįstu. Svarbu įvertinti ir tai, kad nusikaltimai, nurodyti BK 199 ir 1992 straipsniuose, apskritai nenumato žalos kaip padarinių, t. y. juose įtvirtintos formaliosios nusikalstamų veikų sudėtys, tačiau tai neužkerta kelio atitinkamais atvejais konstatuoti šiais nusikaltimais padarytos žalos fakto, o tai savo ruožtu leidžia teigti, jog baudžiamojo įstatymo normų konstrukcija, kaip ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas per se (pats savaime), nėra tas veiksnys, kuris lemia išvadas apie civiliniam ieškovui (ne)padarytą žalą. Tad ir šiuo atveju teismų įsiteisėjusiais nuosprendžiais konstatuotas nusikaltimų baigtumas, t. y. atitinkamas nusikalstamų veikų teisinis įvertinimas, savaime nepatvirtina skolos muitinei atsiradimo fakto, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo savarankiškai ištirti ir objektyviai įvertinti kontrabandinių cigarečių „įvežimo“ į Bendrijos muitų teritoriją bei jų sulaikymo faktines aplinkybes. Tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

9.3.                      Antrasis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kuriuo remiantis žemesnės instancijos teismas atsisakė taikyti BMK 233 straipsnio d punkto nuostatas (akcizais apmokestinamos prekės sulaikytos, kai jos išvyko iš pirmojo muitinės posto teritorijos), leidžia teigti, jog nei akcizinių prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką, nei jų sulaikymo faktinės aplinkybės nebuvo visapusiškai ištirtos ir objektyviai įvertintos civilinio ieškinio pagrįstumo aspektu, kaip to reikalauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje C-230/08).

9.4.                      Baudžiamosios bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad apie 2009 m. birželio 16 d. į Sąjungos muitų teritoriją įvežamas cigaretes Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams buvo žinoma ir jie sąmoningai jas sulaikė ne muitinės poste, o visiškai šalia muitinės posto (apie 200 m ir apie 1 km nuo muitinės posto), taip sukurdami formalias prielaidas įregistruoti skolą muitinei ir dirbtinai sukeldami tariamos žalos valstybei atsiradimą, nors turėjo visas galimybes to išvengti, t. y. sulaikyti vilkikus su kontrabandiniu kroviniu, prieš jiems kertant valstybės sieną. Kaip liudytojai šios baudžiamosios bylos proceso metu apklausti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai D. F. ir E. L. parodė, kad: buvo laukiama atvykstančių automobilių su kontrabanda; vilkikai buvo sulaikyti, nes buvo žinoma, kad turi vykti tokie vilkikai; viršininko buvo nurodyta būtent juos sulaikyti; buvo nurodyti konkretūs valstybiniai numeriai bei galima cigarečių gabenimo iš Baltarusijos į Lietuvą data; pareigūnai laukė prie visų postų, esančių Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje; duomenys, kad vilkikai įvažiuoja per Lavoriškių postą, buvo gauti realiu laiku, t. y. vairuotojams pradėjus forminti krovinių dokumentus. ESTT 2010 m. balandžio 29 d. sprendime byloje C-230/08 pažymėta, kad terminą „sulaikymas“ pagal Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktą reikėtų suprasti kaip kompetentingų institucijų įsikišimą perimant faktinę prekių kontrolę, kad jos būtų laikomos saugiai ir būtų užkirstas kelias joms patekti į valstybių narių ekonominę grandinę. Taigi, aptariamos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos (ne)taikymui esminę teisinę reikšmę turinti aplinkybė yra tai, kad prekių išvežimas iš muitinės teritorijos siejamas su kompetentingų valstybės institucijų kontrolės praradimu, lemiančiu negalėjimą užkardyti tolesnio neteisėto prekių judėjimo ES teritorijoje ir jų patekimo į valstybių narių ekonomikos grandinę. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo sulaikytos į Sąjungos teritoriją formaliai įvežtos cigaretės, objektyviai leidžia konstatuoti, jog nebuvo jokios realios galimybės kontrabandinėms cigaretėms patekti Lietuvos ar kitos ES valstybės narės ekonomikos grandinę: 1) realiai prekės buvo sulaikytos pirmoje prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, nutolus nuo jos nedideliu atstumu, o ne po įvežimo jas gabenant Europos Sąjungos teritorija; 2) sulaikytos prekės nebuvo išėjusios iš Muitinės kriminalinės tarnybos faktinės kontrolės iki cigarečių sulaikymo prie Bendrijos išorinės sienos – jos nenutrūkstamai buvo kontroliuojamos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, taigi, nebuvo visiškai jokių prielaidų joms patekti į Lietuvos ir (ar) kitų valstybių narių ekonominę grandinę; 3) tai, kad sulaikymą buvo nuspręsta įvykdyti tokiomis laiko ir vietos aplinkybėmis, t. y. sulaukiant, kol kontroliuojamas krovinys formaliai paliks muitinės postą, iš esmės nekeičia nei žalos ES ekonomikai, nei realios grėsmės dėl tokios žalos (ne)atsiradimo fakto.

9.5.                      Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skola muitinei išnyksta tais atvejais, kai „importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos“ (e punktas), „kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn“ (f punktas). Apeliacinės instancijos teismas atsisakė remtis Sąjungos muitinės kodeksu, tačiau jo nuostatos iliustruoja Sąjungos muitų politikos gaires ir yra svarbios vertinant kasatoriaus V. V. ir kitų nuteistųjų veiksmus realiai valstybei padarytos žalos (taigi, ir civilinio ieškinio pagrįstumo) aspektu. Tokios šiuo metu galiojančios nuostatos atskleidžia svarbų galiojančio teisinio reguliavimo aspektą – žala valstybės narės ekonomikai nėra padaroma, kai apmokestinamos prekės yra sulaikomos ir sunaikinamos. Ir nors šis skundas nėra grindžiamas Sąjungos muitų kodekso nuostatų privalomo taikymo argumentu, tačiau esant susiklosčiusiai situacijai, kai kasatoriui ir kitiems nuteistiesiems šimtatūkstantinė skola muitinei yra skaičiuojama dėl veiksmų, atliktų prieš beveik trylika metų; kai skolos muitinei atsiradimas buvo nulemtas pačių pareigūnų pasirinkto prekių sulaikymo momento; kai cigaretės buvo iš karto konfiskuotos ir sunaikintos; kai teisinis reguliavimas iš esmės pasikeitė ir jam galiojant esama situacija būtų vertinama visiškai kitaip, t. y. skola muitinei būtų laikoma išnykusia, neleidžia materialiosios teisės (Bendrijos muitinės kodekso) normų taikyti vien formaliai, neįvertinus visų jai teisingai taikyti reikšmingų faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, o būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BMK 233 straipsnio d punkto (ne)taikymo V. V. bei kitiems nuteistiesiems, privalėjo ne formaliai remtis aplinkybe, jog cigaretės buvo sulaikytos ne prie išorinės Europos Sąjungos sienos, o jau gabenant jas Europos Sąjungos teritorija, bet objektyviai įvertinti visas realios žalos atsiradimui įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau to nepadarė, ir tai lėmė netinkamą šios teisės normos aiškinimą ir taikymą.

9.6.                      Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistųjų gynėjų prašymą taikyti civilinio ieškinio senatį, tačiau teismo nutarties argumentai dėl senaties termino skaičiavimo pradžios yra iš esmės neteisingi, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, be to, prieštarauja paties teismo argumentams, išdėstytiems skundžiamoje nutartyje. Esminis kriterijus nustatant senaties eigos pradžią yra konkretus laikas, kada civilinis ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš skundžiamos nutarties 25 punkto matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 28 d. specialisto išvadose Nr. 30 ir Nr. 34 buvo nustatyta prekių muitinė vertė, kuri nagrinėjamu atveju ir nulėmė prašomos priteisti turtinės žalos dydį. Tačiau teismas visiškai nevertino esminės aplinkybės, kad minėtas specialisto išvadas pateikė būtent Vilniaus teritorinės muitinės specialistai, t. y. civilinės ieškovės darbuotojai. Tad nelogiškas teismo argumentas, jog apie galimą savo teisių pažeidimą civilinė ieškovė sužinojo tik 2012 m. spalio 16 d., gavusi prokuroro raštą apie teisę pareikšti civilinį ieškinį.

9.7.                      Civilinio ieškinio pareiškimo laikas bei jo turinys, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, taip pat patvirtina faktą, kad dar iki 2012 m. spalio 16 d. prokuroro rašto Vilniaus teritorinė muitinė disponavo informacija apie jai tikrai ar tariamai padarytą žalą, o ši informacija buvo ne tik konkreti, bet ir pakankama, kad būtų galima realizuoti savo teisę šioje baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, – buvo žinomas ir žalos dydis, ir asmenys, įtariami įvykdę nusikaltimus, lėmusius žalos atsiradimą. Civilinis ieškinys šiame baudžiamajame procese buvo pareikštas 2012 m. spalio 18 d., t. y. praėjus vos dviem dienoms po nurodyto prokuroro rašto surašymo, net nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, be to, jį grindžiant 2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 28 d. specialistų išvadomis, kurios, kaip jau buvo pažymėta, buvo parengtos būtent civilinės ieškovės darbuotojų. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo konstatuota senaties termino eigos pradžia yra akivaizdžiai neteisinga, nes neatitinka realaus civilinės ieškovės sužinojimo apie jos pažeistas teises momento.

9.8.                      Svarbu ir tai, jog dar 2009 m. birželio 16 d. buvo nustatyta dalis fizinių ir juridinių asmenų, galimai atsakingų dėl valstybei padarytos žalos (nesumokėtų mokesčių) atsiradimo, – fiziniams asmenims buvo pareikšti įtarimai, o pati civilinė ieškovė pradėjo administracines procedūras dėl atitinkamų subjektų. Lenkijos Respublikos piliečiui L. S. bei V. R. įtarimai dėl kontrabandos bei neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis buvo pareikšti iš karto po jų sulaikymo, t. y. 2009 m. birželio 16 d. Be to, Vilniaus teritorinė muitinė dar 2009 m. liepos 23 d. yra priėmusi sprendimą Nr. 2TR-19-0123, kuriuo V. R. įregistruota 2 227 995 Lt (645 272 Eur) mokestinė prievolė, tačiau šios procedūros vykdymas Muitinės departamento 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu buvo sustabdytas. 2009 m. rugpjūčio mėn. buvo pradėta administracinė procedūra dėl žalos, padarytos valstybės biudžetui, atlyginimo išieškojimo iš Lenkijos įmonės „T.“ (2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 18KP-17645) ir UAB „E“ (2010 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0004), šios administracinės procedūros yra užbaigtos, minėti sprendimai yra įsiteisėję, o dalis minėtai Lenkijos bendrovei nustatytos mokestinės nepriemokos 2011 m. lapkričio 23 d. buvo išieškota iš LNVAA „Linava“, kuri garantavo tinkamą tranzito procedūros įvykdymą.

9.9.                      Taigi, ta aplinkybė, kad prieš šioje byloje pareiškiant civilinį ieškinį civilinė ieškovė ėmėsi veiksmų dėl jai padarytos žalos (nesumokėtų mokesčių), kilusios iš tų pačių teisinių santykių, t. y. dėl tų pačių nusikalstamų veikų, kurios yra nagrinėjamos šioje byloje, atlyginimo, pasirinkdama kitą būdą nei civilinio ieškinio pareiškimas, objektyviai rodo, kad jau tuo metu civilinė ieškovė žinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. trejų metų ieškinio senaties termino eiga jau buvo prasidėjusi. 2009 m. birželio mėn. civilinei ieškovei buvo žinomas ne tik pats žalos padarymo valstybei faktas, bet ir dalis įtariamųjų bei juridiniai asmenys, kuriems Vilniaus teritorinė muitinė galėjo reikšti reikalavimą (taip pat ir teikiant civilinį ieškinį) atlyginti valstybei padarytą žalą. Todėl akivaizdu, kad nei visų įtariamųjų nenustatymas, nei visų nusikalstamos veikos aplinkybių nenustatymas, priešingai nei nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, neturi jokios teisinės reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimui.

9.10.                      Be to, bendrininkų civilinės atsakomybės pobūdis – solidarioji atsakomybė – taip pat paneigia teismo nurodomų aplinkybių, kad nebuvo nustatyti visi bendrininkai, reikšmę ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo pradžiai. Jų reikšmę paneigia ir galimybės proceso metu (iki teismui pradėjus bylą nagrinėti iš esmės) tikslinti pareikštą civilinį ieškinį. Kaip matyti iš paties teismo argumentų, V. V. ir kitiems nuteistiesiems įtarimai šiame baudžiamajame procese buvo pareikšti 2012 m. gruodžio mėn., t. y. jau po 2012 m. spalio 16 d. prokuroro rašto išsiuntimo ir 2012 m. spalio 18 d. civilinio ieškinio pateikimo. Šios aplinkybės paneigia teismo argumentus, jog nusikalstamų veikų aplinkybių ir įtariamųjų rato (kuris 2012 m. spalio 18 d. civilinio ieškinio pareiškimo momentu iš esmės buvo toks pats kaip 2009 m. birželio 16 d.) nevisiškas nustatymas turėjo esminę reikšmę civilinės ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą momentui ir civilinio ieškinio pareiškimui laiku.

9.11.                      Šiuo atveju svarbu ir tai, kad civilinė ieškovė yra valstybės institucija – Vilniaus teritorinė muitinė, turinti teisės skyrių bei atitinkamus specialistus, kurių tiesioginės funkcijos yra įvertinti atitinkamų teisės aktų reikalavimus ir pagal tai pasirinkti institucijos veikimo ir teisių gynimo būdus. Neabejotina, kad tokiam civiliniam ieškovui yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Todėl civilinio ieškinio pareiškimo senaties termino praleidimas šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas ir negali sukurti neigiamų pasekmių civiliniams atsakovams, taip pat ir kasatoriui V. V.. Taigi laikytina, kad civilinė ieškovė, apie jai padarytą žalą sužinojusi ne vėliau kaip 2009 m. liepos 22 d. ir 28 d., nesant jokių svarbių ir pateisinamų priežasčių, civilinį ieškinį baudžiamajame procese pateikusi tik 2012 m. spalio 18 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris šiuo atveju V. V. kaip atsakovo reikalavimu privalo būti pritaikytas, o civilinės ieškovės civilinis ieškinys – atmestas.

9.12.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji, t. y. civiliniai atsakovai, negalėjo kelti senaties termino taikymo klausimo bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, o teisė pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme, posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis). Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra iš esmės neteisingi. Sprendžiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, visų pirma turi būti vadovaujamasi BPK nuostatomis (BPK 113 straipsnio 2 dalis), o CK bei CPK nuostatos turi būti taikomos tik tiek, kiek jos yra suderinamos su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir šio proceso paskirtimi. Šiuo atveju, sprendžiant civilinio ieškinio senaties taikymo klausimą, visų pirma yra svarbios BPK nuostatos, apibrėžiančios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei apeliacinės instancijos teismo įgaliojimus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinis skundas, o prokuroro apeliaciniu skundu buvo ginčijamas ir netinkamas civilinio ieškinio išsprendimas, todėl tiek kasatorius V. V., tiek ir kiti nuteistieji turėjo teisę reikšti argumentus dėl civilinio ieškinio visumos, o suėjusių senaties terminų klausimas, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, iš esmės buvo keliamas dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2015 m. spalio 21 d. atsiliepimas į patikslintą civilinį ieškinį).

9.13.                      Be to, kaip matyti iš skundžiamoje nutartyje cituojamos teismų praktikos civilinėse bylose, reikalavimo dėl ieškinio senaties termino praleidimo pareiškimo laikas yra siejamas su įrodymų tyrimu teisme. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš naujo atliko įrodymų tyrimą, taigi, turėjo ir galimybę, ir pareigą vertinti atsakovų gynėjų reikalavimus dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teisinė pozicija akivaizdžiai prieštarauja imperatyviam reikalavimui, jog apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą turi išnagrinėti nepalikdamas jokių teisės ir fakto klaidų. BPK nenumato teisės teismui atsisakyti vertinti kokius nors faktus bei įrodymus, reikšmingus nagrinėjamam klausimui (šiuo atveju pareikštam civiliniam ieškiniui) išspręsti, o ir kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad aiškinant ir taikant BPK nuostatas, nustatančias civilinio ieškinio nagrinėjimą kartu su baudžiamąja byla, reikia atsižvelgti ir į baudžiamojo proceso paskirtį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismai, baudžiamosiose bylose spręsdami pareikštus civilinius ieškinius, jų pagrįstumą, turi įvertinti ir aplinkybes, susijusias su ieškininių reikalavimų pateikimu per įstatymo nustatytą terminą bei jo skaičiavimu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-222/2017). Taigi, tiek baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo įgaliojimus ir apibrėžiančios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei paskirtį, tiek ir kasacinio teismo praktika reikalauja tinkamai ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu.

9.14.                      Apeliacinės instancijos teismas civilinės teisės ir proceso nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinių ieškinių pareiškimą ir nagrinėjimą teisme, rėmėsi selektyviai, t. y. tik tiek, kiek tai naudinga civiliniam ieškovui, taip pažeisdamas ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintą šalių rungimosi principą. CPK 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra galimas tik išimtiniais atvejais. Ieškinio tikslinimo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu CPK apskritai nenustato, kasacinio teismo praktikoje išaiškinant, jog galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasacinės instancijos teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-38-690/2018, e3K-3-8-313/2021).

9.15.                      Nepaisant to, Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. gegužės 11 d., po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi grąžino bylos dalį dėl civilinio ieškinio iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų šioje baudžiamojoje byloje 873 520,41 Eur valstybei nesumokėtų mokesčių žalos. Apeliacinės instancijos teismas šį patikslintą ieškinį priėmė. Taigi, civiliniam ieškovui buvo suteikta imperatyvioms CPK nuostatoms prieštaraujanti teisė tikslinti civilinį ieškinį bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Tad, vadovaujantis rungimosi principu, ir civiliniam atsakovui turėjo būti suteikta teisė reikšti visus argumentus dėl apeliacinės instancijos teisme pareikšto patikslinto civilinio ieškinio pagrįstumo, inter alia (be kita ko), net ir tuos, kurie nebuvo reiškiami anksčiau, tačiau būtinybė kuriuos pareikšti iškilo iš naujo nagrinėjant patikslintą civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-648/2019, 2K-202-303/2020), o šios nuostatos turi būti taikomos ne tik žalos dydžio nustatymo klausimui, bet ir civilinio ieškinio įrodinėjimui apskritai.

9.16.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai. Būtent tokius veiksmus šiuo atveju ir atliko civilinė ieškovė. Kaip matyti iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių visumos, 2009 m. birželio 16 d. Muitinės kriminalinė tarnyba disponavo informacija apie kontrabandinių cigarečių įvežimo į Lietuvą datą, vietą (per Baltarusijos ir Lietuvos valstybinę sieną) bei realų įvežamų priedangos krovinių su kontrabandinėmis cigaretėmis dokumentų forminimo Lavoriškių kelio poste laiką, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai šių krovinių laukė prie Lavoriškių kelio posto, kai šių krovinių dokumentai buvo forminami, tačiau, nepaisant to, nė vienas iš vilkikų su gabenamomis kontrabandinėmis cigaretėmis nebuvo sulaikytas muitinės poste. Šios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius apie tai, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai pagal turimą informaciją ir galimybes operatyviai sulaikė vilkikus su akcizinėmis prekėmis, nes muitinės pareigūnai, disponuodami patikima ir konkrečia informacija apie gabenamas kontrabandines cigaretes, jų pervežimo per Lietuvos valstybinę sieną laukdami prie visų muitinės postų, esančių Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad vilkikai būtų sulaikyti dar Lavoriškių kelio poste, o leido vairuotojams V. R. ir L. S. atlikti formalias muitinės procedūras ir išvažiuoti iš Lavoriškių kelio posto zonos, nors turėjo visas realias galimybes juos ten sulaikyti. Akivaizdu, kad šie veiksmai buvo sąmoningi ir jais buvo dirbtinai pasunkinta V. V. bei kitų nuteistųjų teisinė padėtis: buvo leista užbaigti nusikaltimus, nors jie galėjo būti nutraukti pasikėsinimo stadijoje, be to, buvo dirbtinai sukurta situacija, kurioje atsirado formalus pagrindas įregistruoti muitinės skolą bei deklaruoti formaliai valstybei padarytą žalą. Taigi, iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog formali žala atsirado išimtinai dėl pačios valstybės veiksmų – dėl Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų sąmoningai pasirinkto vėlesnio vilkikų su kontrabandinėmis cigaretėmis sulaikymo laiko.

10.       Kasaciniu skundu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės atstovas l. e. direktoriaus pareigas A. Sarulis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio dalies, kuria buvo prašoma priteisti iš nuteistojo V. V. Vilniaus teritorinei muitinei 452 355,26 Eur turtinei žalai atlyginti, atmetimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

10.1.                      Skundžiamoje 2021 m. lapkričio 24 d. nutartyje, atmetant Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalį, kuria buvo prašoma priteisti iš nuteistojo V. V. Vilniaus teritorinei muitinei 452 355,26 Eur turtinei žalai atlyginti, nurodyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2012 m. rugsėjo 6 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (MM20)-RZ177-88 (toliau – ir Reikalavimo perdavimo aktas) perdavė VĮ Turto bankui UAB „E“ mokesčių nepriemoką ir jos bylą bei šią sumą (666 007,59 Eur (2 299 591 Lt) mokestinės nepriemokos) nurašė iš muitinės apskaitos dokumentų, taip UAB „E“ muitinei liko neskolinga. Teismas padarė išvadą, kad Muitinė visa apimtimi atsisakė savo kreditorės statuso ir reikalavimų ne tik į UAB „E“, bet ir į visus kitus bendraskolius, o VĮ Turto bankas įgijo visas anksčiau turėtas muitinės reikalavimo teises, t. y. tapo kreditore. Tokia teismo išvada yra klaidinga ir padaryta netinkamai pritaikius CK 6.101 straipsnyje įtvirtintą normą bei neatsižvelgiant į LAT nutarties išvadas.

10.2.                      Baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad VĮ Turto bankui buvo perduota tik UAB „E“ mokestinės nepriemokos išieškojimo teisė: Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. liepos 3 d. sprendime Nr. 10000212293 „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimo teisės perleidimo VĮ Turto bankui“ (toliau – Sprendimas) bei Mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo 2012 m. rugsėjo 6 d. akte Nr. (MM20)-RŽ177-38 nurodoma, kad reikalavimo perleidimas yra nukreiptas tik į bankrutavusią UAB „E“. Šiame Sprendime nėra nurodyta, jog reikalavimo teisė į fizinio asmens (solidariojo skolininko) skolą baudžiamojoje byloje pereina kartu su Bendrovės skola. Juolab kad dėl fizinio asmens baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jau buvo priimtas muitinės teritorinio padalinio sprendimas užbaigti mokesčių nepriemokos išieškojimą, suėjus išieškojimo senaties terminui. Taigi, mokestinė nepriemoka, kaip turtinė žala valstybei, atsiradusi deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, jokiu kitu būdu, nei šioje baudžiamojoje byloje, negali būti objektyviai išieškota. Toks teisinis reguliavimas leidžia manyti, kad reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo atveju (laikant, jog reikalavimas perleidžiamas ir mokesčių mokėtojui – fiziniam asmeniui) solidariojo skolininko civilinės atsakomybės klausimas jau turi būti išspręstas iš anksto, o šiuo konkrečiu atveju turėjo būti konstatuotas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

10.3.                      Skundžiamoje nutartyje (47 punktas) teismas pagrįstai pažymėjo, kad, esant solidariajai atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolių ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį (CK 6.6 straipsnis). Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, 2K-147- 648/2018). V. V. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. Dėl šios jo veikos atsiradusi importo skola muitinei (tik akcizo ir PVM mokesčiai) sudaro 452 355,26 Eur (neskaičiuojant sumokėto 36 036,26 Eur muito ir 23 963,74 Eur PVM). V. V. solidariąją atsakomybę nustato ir Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis (jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą). Taigi, tik patenkinus civilinį ieškinį būtų pagrindas V. V. laikyti solidariuoju skolininku muitinei. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nuteisto V. V. ir UAB „E“ mokestinė prievolė buvo užtikrinta MAĮ nustatyta tvarka, ir, muitinei perleidus VĮ Turto bankui visą mokestinės nepriemokos reikalavimą, VĮ Turto bankas įgijo teisę solidariai reikalauti skolą atlyginti tiek iš UAB „E“, tiek iš kito solidariojo skolininko – V. V.. Pažymėtina, kad muitinė mokestinės prievolės MAĮ nustatyta tvarka iš V. V., kaip solidariojo skolininko, nebuvo ir nėra užsitikrinusi, civilinė ieškovė pateikė teismui tinkamus tai patvirtinančius dokumentus, o MAĮ nustatyta tvarka mokestinė prievolė įregistruota tik UAB „E“, ir VĮ Turto bankui pagal pasirašytą Mokesčių reikalavimo perleidimo sutartį mokesčių išieškojimas perduotas tik iš UAB „E“.

10.4.                      Pažymėtina ir tai, kad tarp Muitinės departamento prie Lietuvos Republikos finansų ministerijos ir AB Turto banko (nuo 2011 m. VĮ Turto bankas) 2002 m. kovo 29 d. pasirašytoje Mokesčių reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 52-19/02-03-2295-MM06-1 (toliau – Sutartis) preambulėje nurodyta, jog sutartis sudaroma remiantis 2002 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakyme Nr. 46 „Dėl Mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) įtvirtintomis sąlygomis. Įsakyme įtvirtintos mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui (toliau – CTV) sąlygos, būdai, dokumentų perdavimas, lėšų pervedimas ir kt. Įsakymo 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos muitinė gali perduoti mokestinės nepriemokos išieškojimą CTV ir šis tampa naujuoju mokesčių mokėtojo kreditoriumi bei savarankiškai priima sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo. Remiantis Įsakymo 24 punktu, CTV, pagal reikalavimo perleidimo sutartį išieškodamas mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, teisės teikti civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose kitiems asmenims neturi.

10.5.                      Reikalavimo perleidimas, priešingai nei nusprendė teismas, neatitinka ir iš V. V. prašomo priteisti įsiskolinimo civilinei ieškovei ir nereiškia, kad muitinė visa apimtimi atsisakė savo kreditorės statuso ir reikalavimų į visus kitus bendraskolius, o VĮ Turto bankas įgijo visas anksčiau turėtas muitinės reikalavimo teises (CK 6.101 straipsnis). V. V. muitinės skolininku tapo tik kai jis buvo pripažintas kaltu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje dėl kontrabandos, įvykdytos 2009 m. birželio 16 d., t. y. neteisėtai įvežus cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis „Jin Ling“ į Europos Bendrijos muitų teritoriją. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje V. V. pareikštas atsižvelgus į jau išieškotą sumą iš bankrutavusios UAB „E“. Muitinė iš bankrutavusios UAB „E“ reikalavo mokestinės nepriemokos, skiriant jai baudą ir priskaičiavus delspinigius, o iš V. V. prašo priteisti tik likusią nesumokėtą mokesčių sumą, atsiradusią dėl neteisėto prekių įvežimo.

10.6.                      Taigi, VĮ Turto bankui vykdant išieškojimą vien iš bankrutuojančios bendrovės – UAB „E“, bet ne iš skolininko fizinio asmens, buvo pakeistas skolininkas, to negali būti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo atveju, kadangi, remiantis CK 6.101 straipsniu, pakeičiamas tik pradinis kreditorius, bet ne skolininkas. V. V. mokestinė nepriemoka muitinei 2012 metais nebuvo įregistruota, todėl ir reikalavimo teisė negalėjo būti perkelta AB Turto bankui minėto Įsakymo ir Sutarties pagrindu. Tik teismui patenkinus civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo iš nuteistojo V. V., jis taptų solidariuoju skolininku Muitinei, ir ši įgytų teisę pradėti išieškojimo veiksmus ir tik jam bankrutuojant įgytų teisę perduoti reikalavimo teisę VĮ Turto bankui.

10.7.                      Teismas, konstatuodamas, jog Muitinė nebėra kreditorė ir tik VĮ Turto bankas įgijo teisę solidariai reikalauti skolą atlyginti tiek iš UAB „E“, tiek iš kito skolininko – V. V., ir tuo pagrindu atmesdamas tą Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalį, aiškiai nukrypo nuo aktualios teismų praktikos dėl netinkamo ieškovo ar atsakovo pakeitimo tinkamu. CPK 45 straipsnyje nurodyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo pareigos pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, ne kartą yra nurodęs, kad teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu, o vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1 dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas to nepadaro, t. y. nesiūlo ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo ir nepaaiškina netinkamos šalies nepakeitimo procesinių pasekmių, nusprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-345/2007, 3K-3-186/2011, 3K-3-305/2014, 3K-3-305/2014, 3K-3-568-313/2015 ir kt.). Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, kuriose yra pareikštas civilinis ieškinys dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, netinkamas ieškovas, remiantis paminėtomis CPK 48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo nutartimi pakeičiamas tinkamu (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-332-2013). Taigi, jei apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dalyje dėl civilinio ieškinio yra netinkamas ieškovas, jis, vadovaudamasis BPK 113 straipsnio 2 dalimi, turėjo pareigą informuoti ieškovą, kad būtų pakeistas ieškovas, ir privalėjo panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl padaryto esminio teisės normų pažeidimo.

10.8.                      Išdėstyti argumentai taip pat pagrindžia aplinkybę, kad skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą baudžiamajame procese sprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumą (BPK 20, 113, 115 straipsniai) bei reikalaujančias priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodyti pažeidimai turėjo įtakos neteisėto procesinio sprendimo (nutarties) priėmimui ir turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

11.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kurioje ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys nuteistajam V. V. dėl nusikaltimais padarytos 452 355,26 Eur turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

11.1.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties dalyje, kuria Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys buvo atmestas, padarė esminius BPK 115 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, CK 6.154 straipsnio 1 dalies, 6.159 straipsnio, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.101 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Tai lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą ir sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė muitinė baudžiamojoje byloje negalėjo pareikšti V. V. 452 355,26 Eur reikalavimo atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų jo veiksmų, nes visas šis reikalavimas yra perleistas VĮ Turto bankui.

11.2.                      Sprendimo dėl reikalavimo teisės perleidimo nuostatų turinys aiškiai patvirtina, kad jame nurodomos tik aplinkybės, susijusios su Klaipėdos teritorinės muitinės reikalavimais į UAB „E“: Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. sausio 11 d. sprendimas apskaičiuoti ir įregistruoti UAB „E“ mokestinę prievolę; UAB „E“ nesutikimas su šiuo sprendimu ir skundo padavimas Muitinės departamentui, šio ginčo išsprendimas; Šiaulių teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB „E“ sąskaitų kredito įstaigose; teritorinės muitinės atlikta UAB „E“ turto paieška; teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas areštuoti UAB „E“ turtą; teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimas išieškoti iš mokesčių mokėtojo UAB „E“ turto mokestinę nepriemoką ir perduoti mokestinių nepriemokų išieškojimą vykdyti antstoliui; teritorinės muitinės 2012 m. sausio 11 d. sprendimas apskaičiuoti UAB „E“ akcizo ir PVM delspinigius; Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 6 d. sprendimas apskaičiuoti ir įregistruoti UAB „E“ mokestinę prievolę, kuri nėra įvykdyta; teismo sprendimas Klaipėdos teritorinę muitinę įtraukti į antros eilės kreditorių sąrašą bankrutuojančios UAB „E“ byloje. Be to, Sprendimo turinys patvirtina, kad juo buvo nuspręsta perleisti reikalavimo teises į UAB „E“ dėl individualiai šiai bendrovei priskaičiuotų akcizo delspinigių, PVM delspinigių ir baudų. Sprendimo pabaigoje, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, priimamas sprendimas perleisti VĮ Turto bankui teises į UAB „E“. Tad Sprendime nėra jokių duomenų apie reikalavimo perleidimą į nuteistąjį V. V.. Reikalavimo perleidimo akto sąlygose nurodyta: „Klaipėdos teritorinė muitinė perduoda, o VĮ Turto bankas perima vieno mokesčių mokėtojo mokesčių nepriemoką ir jo bylą.“ Akte nurodoma perduodama UAB „E“ mokestinių nepriemokų byla (dokumentai). Reikalavimo perleidimo akte taip pat nėra jokių duomenų, kad muitinė VĮ Turto bankui perleido reikalavimą į nuteistąjį V. V.. Muitinės departamento ir VĮ Turto banko 2002 m. kovo 29 d. sudarytoje mokesčių reikalavimo perleidimo sutartyje Nr. 52-19/02-03-2295-MM06-1 taip pat nėra jokių sąlygų, kurios patvirtintų, kad buvo perleistas reikalavimas į nuteistąjį V. V.. Tad Sutartyje, Sprendime ir Reikalavimo perleidimo akte nėra jokių duomenų, kad muitinė perleido VĮ Turto bankui reikalavimo teises į nuteistąjį V. V.. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje, kurioje atmestas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys, buvo nukrypta nuo Lietuvos teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl teismo sprendimo motyvavimo ir taip nepagrįstai apribota civilinės ieškovės teisė į žalos atlyginimą.

11.3.                      Sprendimo priėmimo ir Reikalavimo perdavimo akto pasirašymo metu nebuvo pradėtos jokios procedūros ir nepriimti jokie sprendimai dėl paties nuteistojo V. V. mokesčių nepriemokos apskaičiavimo ir įregistravimo. V. V. šioje baudžiamojoje byloje muitinės skolininku tapo ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. gruodžio 12 d., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl 2009 m. birželio 16 d. kontrabanda įvežtų cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis „Jin Ling“ į Europos Bendrijos muitų teritoriją. Todėl teritorinė muitinė 2012 m. liepos 3 d. Sprendimu ir 2012 m. rugsėjo 6 d. pasirašytu Reikalavimo perdavimo aktu VĮ Turto bankui negalėjo perduoti to, ko dar neturėjo, nes V. V. muitinės skolininku šioje baudžiamojoje byloje tapo tik po šių sprendimų priėmimo – 2012 m. gruodžio 12 d. Taigi, Sprendimo priėmimo ir Reikalavimo perdavimo akto pasirašymo metu Klaipėdos teritorinė muitinė objektyviai negalėjo perleisti ir neperleido reikalavimo teisės į nuteistąjį V. V. kitam kreditoriui VĮ Turto bankui, nes tokios teisės dar neturėjo. Šios aplinkybės ir jų reikšmė, priimant sprendimą dėl civilinio ieškinio skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, liko neįvertintos ir neaptartos.

11.4.                      Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta ir tai, kad iš Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 46 patvirtintų Mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimo AB Turto bankui taisyklių (toliau – Taisyklės) turinio matyti, jog „Taisyklės numato galimybę perleisti mokestinę nepriemoką kaip visą skolą, o ne dalinti skolą į atskiras prievoles“. Tačiau cituojamų Taisyklių 3–6 punktuose neminima, kad teritorinė muitinė turi galimybę perleisti mokestinę nepriemoką tik kaip visą skolą. Priešingai, Taisyklių 6 punkte aiškiai nurodoma, kad reikalavimo teisės į mokestinę nepriemoką yra perleidžiamos pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Kaip minėta, Sutartyje, Sprendime ir Reikalavimo perleidimo akte nėra užsimenama apie tai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė perleido VĮ Turto bankui reikalavimo teises į nuteistąjį V. V., Sprendime ir Reikalavimo perleidimo akte yra duomenų tik apie reikalavimo teisės į UAB „E“ perleidimą. Taigi, vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, jeigu Sutartyje, Sprendime ir Reikalavimo perleidimo akte nėra duomenų apie tai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė perleido VĮ Turto bankui reikalavimo teises į nuteistąjį V. V., tai negalima teigti priešingai, t. y. kad reikalavimo teisės į V. V. mokestinę nepriemoką yra perleistos VĮ Turto bankui. Dėl to skundžiamoje nutartyje pateikiami civilinio ieškinio atmetimo motyvai akivaizdžiai neatitinka teisinio reglamentavimo, kuriuo jie yra grindžiami.

11.5.                      Remiantis teisiniu reglamentavimu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis) ir jį aiškinančia teismų praktika (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-313-611/2019, 3K-3-288-611/2016, 3K-3-44/2011), tam, kad būtų galima pripažinti esant sudarytą konkrečią sutartį, turi būti nustatytas būtinasis sutarties elementas – šalių susitarimas (suderinta šalių valia) sudaryti konkrečią sutartį. Konkrečiai kalbant apie reikalavimo perleidimo sutartį (cesiją), šalių sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria, jog pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą, o kitas kreditorius (cesionarijus) sutinka priimti šį reikalavimą. Nesant tokio šalių susitarimo dėl reikalavimo perleidimo sutarties (cesijos) sudarymo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios.

11.6.                      Sutarties 22 punkte įtvirtinta sąlyga nustato, kad, naujajam kreditoriui ir teritorinei muitinei pasirašius aktą, laikoma, jog naujasis kreditorius perėmė reikalavimo teisę į skolininko mokestį. Kaip minėta, Reikalavimo perdavimo akte aiškiai nurodoma: „Klaipėdos teritorinė muitinė perduoda, o VĮ Turto bankas perima UAB „E“ mokesčių nepriemoką ir jo bylą.“ Sutarties 22 punkto sąlyga ir Reikalavimo perdavimo akto nuostatos patvirtina, kad šalių pasirašytas Reikalavimo perleidimo aktas yra reikalavimo perleidimą patvirtinanti sutartis, kuriai yra taikomos bendrosios reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos CK 6.154 straipsnio 1 dalyje, 6.159 straipsnyje, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 6.101 straipsnio 1 dalyje. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad Klaipėdos teritorinė muitinė ir VĮ Turto bankas pasirašytame Reikalavimo perleidimo akte nesudarė susitarimo (neišreiškė suderintos šalių valios) dėl reikalavimo teisės perleidimo į nuteistąjį V. V.. Nesant tokio Klaipėdos teritorinės muitinės ir VĮ Turto banko susitarimo, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nesant pagrindo, konstatavo, kad Reikalavimo perleidimo aktu VĮ Turto bankas įgijo V. V. įsiskolinimą, tokiu būdu patvirtino sutartį ir sukūrė šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Taigi, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje yra padaryta klaida konstatuojant, kad ieškovas – Vilniaus teritorinė muitinė yra netinkamas, nes be jokio pagrindo ir byloje nesant jokių tai patvirtinančių duomenų konstatuota, kad muitinė perleido reikalavimo teisę į nuteistąjį V. V. VĮ Turto bankui.

11.7.                      Teismų praktikoje pažymima, kad, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, esminiu proceso pažeidimu pripažįstami ir tie atvejai, kai kasacine tvarka apskųstoje nutartyje teismo išvados padarytos įrodymų vertinimo metu padarius klaidų dėl jų turinio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-1073/2020, 2K-314-693/2018, 2K-74-976/2017). Būtent taip yra padaryta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės civilinis ieškinys, vertinant Sutarties, Sprendimo, Reikalavimo perleidimo akto turinį. Taip buvo padarytas ir esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12.       Nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasaciniai skundai atmestini, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus ir civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės l. e. direktoriaus pareigas A. Sarulio kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

13.       A. T. gynėjas advokatas P. Gruodis nagrinėjamoje byloje teismui pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 pastraipos d punkto ir 57 straipsnio nuostatų aiškinimo. Pasak gynėjo, A. T. mokestinės prievolės yra kildinamos iš neteisėto prekių importo ir apmokestinimas akcizu bei importo PVM priklauso nuo išvados, ar nagrinėjamu atveju yra įvykęs prekių importo faktas. Teisė reikalauti žalos atlyginimo priklauso nuo BMK 233 straipsnio 1 pastraipos d punkto taikymo ir išvados, ar ginčo prekės laikytinos palikusiomis zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje. ESTT yra suformavęs taisyklę, kad prekių sulaikymas jų įvežimo metu turi būti suprantamas kaip prekių išgabenimas iš „zonos, kurioje yra pirmoji minėtoje teritorijoje esanti muitinės įstaiga“. Kyla klausimas, ar toks prekių sulaikymas, koks nustatytas nagrinėjamoje byloje (muitinės pareigūnai turėjo išankstinę informaciją apie būsimą prekių įvežimą į ES teritoriją, prekių įvežimas buvo stebimas realiu laiku, informacija apie prekių įvažiavimą į ES teritoriją buvo gauta iš karto, kai tik sekamos transporto priemonės kirto valstybės sieną, šios transporto priemonės buvo sulaikytos nedelsiant po to, kai buvo baigti muitinės formalumai, muitinės pareigūnų kontroliuojamoje teritorijoje), gali būti aiškinamas kaip prekių sulaikymas „zonoje, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga“ ir prekėms esant „muitinės žinioje“. Pasak gynėjo, nei iš Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto, nei iš ESTT sprendimų nėra aišku, kur prasideda ir kur baigiasi „pirmosios muitinės įstaigos veiklos zona“. Todėl, gynėjo nuomone, šiuo klausimu reikalingas ESTT aiškinimas.

14.       A. T. gynėjo teiginiai, kad iš Bendrijos muitinės kodekso nuostatų bei ESTT praktikos nėra aišku, kur prasideda ir kur baigiasi pirmosios muitinės įstaigos veiklos zona ir todėl nagrinėjamoje byloje svarstant A. T. civilinės atsakomybės klausimą dar būtinas ESTT prejudicinis sprendimas šiuo klausimu, nėra pagrįsti.

15.       Pažymėtina, kad 1957 m. kovo 25 d. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. 1992 m. vasario 7 d. Europos Sąjungos Sutarties 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vadovaudamasis Sutartimis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo (b punktas). BPK 381 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacinės bylos nagrinėjimas, be kita ko, atidedamas, jei prireikia kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, sprendžiant dėl nuteistojo A. T. civilinės atsakomybės, reikalingas ESTT aiškinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių BMK nuostatų.

16.       Pirma, gynėjas savo prašyme nepagrįstai kvestionuoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios jau yra patvirtintos galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi. Būtent:

16.1.                      Baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir įrodyta, kad 2009 m. birželio 16 d. dviem transporto priemonėmis – vilkikais „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe-šaldytuvu „Lamberet“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe-šaldytuvu „Schmitz SKO 24“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), per Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą į Bendrijos muitų teritoriją, nepateikus muitinės kontrolei, buvo neteisėtai įvežta akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių „Imperial Classic Red“, „Imperial Classic Blue“ ir „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, viršijančių 250 MGL dydžio sumą. Už cigarečių „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis pripažinti kaltais ir nuteisti A. T. ir V. V., o D. B. – tik už cigarečių kontrabandą. Už cigarečių „Jin Ling“ kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis pripažintas kaltu ir nuteistas V. V..

16.2.                      Gynėjas prašyme ignoruoja teismų nustatytą aplinkybę, kad akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją pripažintas neteisėtu, o prašyme motyvuodamas kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo būtinumą pakartotinai byloje kelia faktinės aplinkybės – prekių importo fakto nustatymo – klausimą. Be to, pats prašymas grindžiamas neteisingais faktiniais duomenimis – teigiama, kad A. T. pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį nuteistas kaip už nebaigtą nusikalstamą veiką, t. y. už pasikėsinimą įvykdyti nusikalstamą veiką. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžiu už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis A. T. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį nuteistas kaip už baigtą nusikaltimą.

17.       Pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (2012/C 338/01) 8 punkte nurodoma, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą. Iš A. T. gynėjo pateiktų argumentų matyti, kad prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo aptariamu klausimu daugiausia siejamas būtent su faktinių bylos aplinkybių (prekių įvežimo ir sulaikymo) nustatymu ir vertinimu, o ne su atitinkamos Europos Sąjungos teisės normos turinio aiškinimu.

18.       Antra, nesutiktina su A. T. gynėjo teiginiais, kad BMK 233 straipsnio 1 pastraipos d punkto aiškinimo būtinybė kyla iš to, jog iš BMK nuostatų bei ESTT praktikos nėra aišku, kur prasideda ir kur baigiasi pirmosios muitinės įstaigos veiklos zona.

19.       ESTT teisiškai reikšmingus BMK 233 straipsnio 1 pastraipos d punkto ir 202 straipsnio nuostatų aiškinimus dėl neteisėto prekių įvežimo yra pateikęs ne viename sprendime. Pavyzdžiui, ESTT 2009 m. balandžio 2 d. priimtame sprendime byloje Elshani prieš Hauptzollamt Linz, C-459/07 20, 24–26 punktuose yra išaiškinęs, kad „neteisėtas įvežimas“ Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies prasme yra bet koks įvežimas pažeidžiant minėto kodekso 38–41 straipsnius; importuotų prekių muitinės vertės nustatymo tikslais „įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vieta“ prekėms, atvežtoms sausumos keliais, laikoma vieta, kur yra pirmoji muitinės įstaiga; prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos, nepristatytos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, išvežamos iš jos; prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra „neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos“ prekės BMK 202 straipsnio prasme.

20.       Iš esmės analogiški išaiškinimai pateikti ir 2010 m. balandžio 29 d. ESTT sprendime byloje Dansk Transporto g Logistik prieš Skatteministeriet, C-230/08. Teismas priminė, kad neteisėtas įvežimas įvyksta tuo momentu, kai prekės nepranešus pravežamos pro pirmąją minėtoje teritorijoje esančią muitinės įstaigą. Todėl pagal BMK 202 straipsnį į Bendrijos muitų teritoriją „neteisėtai įvežtos“ tos prekės, kurios, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo joje pristatytos, todėl muitinės institucijos negavo pranešimo apie šių prekių įvežimą iš už šios pareigos įvykdymą atsakingų asmenų. Teismas taip pat pažymėjo, kad skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei minėtos prekės sulaikomos prieš joms paliekant zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje.

21.       Taigi, kaip matyti, nurodytuose sprendimuose ESTT jau yra suformavęs aiškias taisykles dėl BMK 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto nuostatų taikymo ir išaiškinęs Bendrijos muitų teritorijoje esančios pirmosios muitinės įstaigos sampratą.

22.       Nepagrįsti A. T. gynėjo teiginiai, kad kelio ruožas nuo valstybės sienos iki vietos, kur Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai sulaikė cigarečių krovinį, turi būti suprantamas kaip muitinės žinioje esanti teritorija (zona), kurioje yra pirmoji ES muitinės įstaiga. Toks aiškinimas neatitinka pirmiau aptarto ESTT aiškinimo.

23.       BMK 4 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad muitinės įstaiga yra bet kuri įstaiga, kurioje galima atlikti visus arba kai kuriuos muitinės veiklos taisyklių nustatytus formalumus. Taigi, pirmosios muitinės įstaigos, esančios Bendrijos muitų teritorijoje, sąvoka siejama ne su muitinės pareigūnų ar muitinės posto buvimu tam tikroje vietoje, o su galimybe (ir pareiga) toje vietoje (muitinės įstaigoje) atlikti BMK 38–41 straipsnyje nurodytus muitinės formalumus. Šiuo atveju tai buvo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postas, per kurį buvo gabenamos prekės (cigaretės). Taigi, būtent šiame poste prekes gabenę asmenys turėjo pareigą atlikti BMK 38–41 straipsniuose nurodytus formalumus. Nėra jokio teisinio pagrindo laikyti muitinės žinioje esančia teritorija (zona) prie valstybės sienos esančio muitinės kelio posto visą kitą aplinkinę teritoriją (kelius, laukus, miškus ir pan.).

24.       Šias išvadas patvirtina ir minėtuose ESTT sprendimuose pateikti išaiškinimai, kad būtent muitinės įstaigos, įkurtos strateginiuose įvažiavimo taškuose, esančiuose prie išorinių sienų, yra tinkamiausioje vietoje vykdyti intensyvią į Bendrijos muitų teritoriją įvežamų prekių kontrolę, kad būtų išvengta nesąžiningos konkurencijos Bendrijos gamintojų atžvilgiu ir mokestinių pajamų iš neteisėto importo praradimo.

25.       Taip pat nepagrįsti A. T. gynėjo prašymo teiginiai, jog ESTT prejudicinis sprendimas reikalingas BMK 57 straipsnio nuostatoms aiškinti. Iš gynėjo prašymo išplaukia, kad minėto straipsnio nuostatų aiškinimas, pasak gynėjo, yra susijęs su muitinės pareigūnų veiksmų sulaikant ginčo prekes pagrįstumu ir galimybe nuteistojo atžvilgiu taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl civilinės atsakomybės A. T. netaikymo ar jo atleidimo (visiško ar iš dalies) nuo civilinės atsakomybės. Taigi, prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo siejamas būtent su faktinių bylos aplinkybių (atitinkamų pareigūnų veiksmų sulaikant kontrabanda gabenamas akcizais apmokestinamas prekes) vertinimu ir CK normų taikymu nagrinėjamoje byloje, o ne su atitinkamos Europos Sąjungos teisės normos turinio aiškinimu.

26.       Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreiptis į ESTT, prašant dar kartą išaiškinti BMK nuostatų turinį ar tuos klausimus, kurie nepriskirtini ESTT kompetencijai, nėra pagrindo, o bylai aktualūs klausimai spręstini vadovaujantis BMK nuostatomis bei jau esamais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais šio kodekso normų išaiškinimais. Todėl nuteistojo A. T. gynėjo advokato P. Gruodžio prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašyme nurodytais klausimais netenkintinas.

Dėl BMK 233 straipsnio nuostatų taikymo

27.       Kasatorius nuteistasis V. V. kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamos akcizinės prekės visą laiką buvo valstybės institucijų žinioje, nebuvo jokių prielaidų joms patekti į Lietuvos ir (ar) kitų valstybių narių ekonominę grandinę, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BMK 233 straipsnio 1 pastraipos d punkto, tai lėmė civilinio ieškinio netinkamą išsprendimą byloje. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini.

28.       Skolos atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 pastraipos d punktas nustatė, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, be kita ko, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi, vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

29.       Šiame kontekste išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatorius plečiamai aiškina „skolos muitinei“ sampratą. BMK 4 straipsnio (Sąvokos) 9–11 punktuose nustatyta, kad „Skola muitinei“ – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą; „Importo muitai“ – muitai ir muitams, mokamiems už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, importo privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba konkrečią tvarką, kuri taikoma tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus; „Eksporto muitai“ – muitai ir muitams, mokamiems už eksportuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, eksporto privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.

30.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. liepos 29 d. sprendime byloje Pakora Pluss SIA prieš Valsts ieņēmumu dienests, C-248/09, spręsdamas, ar PVM patenka į BMK 4 straipsnio 10 punkte pateiktą importo muitų apibrėžimą, konstatavo, kad BMK 4 straipsnio 10 punktą reikia aiškinti taip, jog importo muitai neapima PVM, kuris turi būti taikomas importuojamoms prekėms. Toks aiškinimas plėtojamas ir naujesnėje ESTT jurisprudencijoje, aiškinant BMK pakeitusio Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 (toliau – ir SMK), nuostatas. ESTT 2022 m. gegužės 12 d. sprendime byloje U.I. Srl prieš Agenzia delle dogane e dei monopoli – Ufficio delle dogane di Venezia, C-714/20, konstatuota, kad importo PVM nėra „importo muitų“, kaip jie suprantami pagal SMK 5 straipsnio 20 punktą, dalis, kurioje kalbama apie už prekių importą mokėtinus muitus.

31.       Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punktas (veikų padarymo metu galiojusi 2008 m. gruodžio 30 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Pagal minėto straipsnio 24 punktą muitai – importo muitai ir (arba) eksporto muitai, kaip jie apibrėžti Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnyje. MAĮ 13 straipsnyje („Mokesčiai“) nurodyti atskirai tiek PVM, tiek akcizas, tiek muitai. Mokėtinas į biudžetą PVM yra prievolė valstybei. PVM yra daugiapakopis netiesioginis vartojimo mokestis, t. y. iš pirkėjo paimamas PVM ir skirtumas nuo pridėtinės vertės sumokamas į biudžetą. Nei BMK, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra nustatyta, kad muito sudedamoji dalis yra PVM. Tiek PVM, tiek muitas yra privalomieji mokėjimai (mokesčiai) valstybei, kurių apskaičiavimą ir sumokėjimą reglamentuoja atskiri teisės aktai (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. S-208 (7-194/2007)).

32.       Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad PVM mokestis nelaikomas muito mokesčiu nei BMK, nei SMK prasme.

33.       ESTT 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, konstatuota, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 2 straipsnio b punktas ir 7 straipsnio 1 dalis ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 70 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Reglamento Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo.

34.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020, aiškindamas BMK, pakeitusio SMK 5 straipsnio („Terminų apibrėžtys“) 18, 20–21 punktuose nustatytas sąvokas ,,skola muitinei“, ,,importo muitas“, ,,eksporto muitas“, pažymėjo, kad skola muitinei implikuoja tik pareigą sumokėti importo ar eksporto muitą, taikomą konkrečioms prekėms pagal galiojančius muitų teisės aktus. SMK nėra administruojami tokie mokesčiai kaip akcizas ar PVM, juos administruoja muitinė pagal MAĮ, todėl sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės – akcizo, PVM, akcizo ir PVM delspinigių – priteisimo Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu nei BMK, nei SMK prasme.

36.       Taigi, sistemiškai aiškinant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestinių prievolių atsiradimą, taikymą, pasibaigimą ir pan., teismų praktiką, skola muitinei, kaip tai nurodyta BMK ir SMK, reiškia importo arba eksporto muitus ir neapima PVM ir akcizo mokesčių.

37.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011) ir jau pirmiau nutartyje aptartą ESTT išaiškinimą (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje C-459/07 38 punktas ir kt.), Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos (nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019).

38.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vilkikai su kontrabanda gabenamomis cigaretėmis buvo sulaikyti jau išvykę iš muitinio patikrinimo postų, taigi, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad BMK 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto nuostatos šiuo atveju netaikytinos, yra teisingos ir pagrįstos.

39.       Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, jog muitinės pareigūnai turėjo informaciją apie vilkikų su kontrabandiniais kroviniais judėjimą, nesudaro pagrindo nukrypti nuo šiuo klausimu nuosekliai formuojamos praktikos. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, atliekant tyrimą dėl grupės asmenų galimai organizuojamos cigarečių kontrabandos iš Rusijos, bendradarbiaujant atitinkamoms skirtingų valstybių institucijoms, buvo surinkta informacijos apie tai, kad 2009 m. birželio 16 d. galimai bus bandoma neteisėtai įvežti cigaretes į Lietuvos Respubliką. Tačiau pats faktas, kad akcizais apmokestinamų prekių slaptas įvežimas į Lietuvos Respubliką buvo žinomas teisėsaugos institucijų pareigūnams ir jie ėmėsi visų būtinų veiksmų tokioms prekėms operatyviai sulaikyti, šiuo atveju nepagrindžia kasatoriaus argumentų, kad jam išnyko prievolė sumokėti privalomus mokesčius. Nei Europos Sąjungos teisės aktai (Bendrijos muitinės kodeksas ar Sąjungos muitinės kodeksas, kiti aktai), nei Lietuvos Respublikos įstatymai (pvz., Mokesčių administravimo įstatymas, kiti jį įgyvendinantys poįstatyminiai aktai) nenustato kokių nors išimčių tokiu atveju. Be to, šiame kontekste išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai byloje nustatytomis aplinkybėmis neturėjo formalaus pagrindo sulaikyti krovinius muitinės posto teritorijoje, nes kol vežamas krovinys yra muitinės įstaigos teritorijoje, egzistuoja reali galimybė, kad prekės nustatyta tvarka bus deklaruotos ar pan.

40.       Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus V. V. teiginiais, kad byloje privalu atsižvelgti į pasikeitusį reglamentavimą, t. y. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios iliustruoja Sąjungos muitų politikos gaires ir yra svarbios vertinant V. V. bei kitų nuteistųjų veiksmus realiai valstybei padarytos žalos (taigi, ir civilinio ieškinio pagrįstumo) aspektu.

41.       Pažymėtina, kad ESTT, aiškindamas Sąjungos teisę, ne kartą nurodė, kad materialiosios teisės normos taikytinos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms tik tada, kai iš jų formuluotės, tikslo ir struktūros aiškiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis (2015 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Moravia Gas Storage a.s. ir kt., C-596/13 P, 32 punktas; 2018 m. lapkričio 3 d. sprendimas byloje Dermod Patrick O‘Brien prieš Ministry of Justice, C-432/17, 26 ir 27 punktai).

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materialioji, o ne procesinė, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos (2016 m. gegužės 1 d.). Priešingu atveju būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje, kadangi tą pačią nusikalstamą veiką padarę keli asmenys, priklausomai nuo bylos išnagrinėjimo trukmės, vieni galėtų tapti skolininkais muitinei, kitiems mokestinė prievolė turėtų išnykti (nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019).

43.       Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimtoje 2020 m. vasario 20 d. nutartyje (šia nutartimi liko nepakeista apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl A. T., V. V. ir D. B. priimto apkaltinamojo nuosprendžio) pasisakydamas apie skolos muitinei išnykimą, padarė išvadą, kad SMK 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai gali būti taikomi tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant BMK atsiradusioms skoloms, taikomos pastarojo kodekso normos (nutarties 89 punktas). Taigi, kasacinės instancijos teismas šioje byloje galutine ir neskundžiama nutartimi jau yra konstatavęs, koks nagrinėjamai situacijai taikytinas ES teisės aktas.

44.       Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigia kasatorius V. V., apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje reikalaujant žalos atlyginimo dėl nesumokėtų mokesčių

45.       Kasatorius nuteistųjų A. T. ir D. B. gynėjas advokatas A. Gilys kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Vilniaus teritorinės muitinės teisės gali būti ginamos remiantis civilinės teisės reguliuojamu civilinės deliktinės atsakomybės institutu, nes muitinei nebuvo kliūčių vykdyti mokestinių prievolių priverstinį išieškojimą mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

46.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės institucijų, šių priimti sprendimai (nurodymai) yra privalomi mokesčio mokėtojams (2003 m. lapkričio 17 d., 2010 m. vasario 12 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

47.       Mokestiniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami specialaus įstatymo – Mokesčių administravimo įstatymo. Toks specialus šių santykių reglamentavimo principas yra įtvirtintas ir CK 1.1 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

48.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Pavyzdžiui, skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018).

49.       Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020).

50.       Taigi, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad A. T., V. V. ir D. B. yra pripažinti kaltais ir nuteisti už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje (cigarečių „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“ kontrabanda ir neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), padarymą. Šių aplinkybių byloje nagrinėjant civilinį ieškinį įrodinėti nebereikia, nes nusikalstamų veikų padariniai yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Taigi, byloje yra nustatyta, kad valstybei nesumokėti mokesčiai (akcizas ir PVM) yra atsiradę iš nusikalstamos veikos.

51.       Kitas svarbus aspektas sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas.

52.       Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad dėl 2009 m. birželio 16 d. įvykdyto neteisėto įvežimo akcizais apmokestinamų prekių Vilniaus teritorinė muitinė 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu įregistravo mokestinę prievolę dėl mokesčių už neteisėtai įvežtas cigaretes sumokėjimo Lenkijos Respublikos įmonei „T.“. Dėl priimto mokesčių administratoriaus sprendimo vyko teisminiai ginčai, o dalis mokėtinų mokesčių – muito ir PVM – buvo išieškota iš LNVAA „Linava“ kaip tranzito procedūros įvykdymo garanto. Dėl Lenkijos Respublikos įmonės „T“ Kauno teritorinė muitinė 2011 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą instituciją teisinės pagalbos išieškant mokestinę nepriemoką. Tačiau, Lenkijoje neradus įmonės turto ir lėšų, Kauno teritorinės muitinės 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu skolininko mokestinė prievolė pripažinta pasibaigusia suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išieškoti mokesčius priverstinai iš Lenkijos Respublikos įmonės „T“ MAĮ tvarka nebėra galimybės, yra pagrįsta.

53.       Nagrinėjamoje byloje

54.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ta pati nesumokėtų mokesčių suma negali būti išieškoma du kartus – ir kaip mokestinė prievolė, ir kaip nuostolių atlyginimas baudžiamojoje byloje. Tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 21, 22 punktai). Tačiau ta aplinkybė, kad Vilniaus teritorinė muitinė A. T., D. B. ir V. V. vienu metu buvo ir pareiškusi civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, ir inicijavusi priverstinį mokesčių išieškojimo procesą MAĮ nustatyta tvarka, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį atmesti.  

55.       Kaip jau minėta, neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu tik jei nustatoma, kad nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, taigi, kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

56.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėti muitinės sprendimai yra panaikinti dėl MAĮ 68 straipsnyje nustatytų mokesčių apskaičiavimo terminų praleidimo ir Vilniaus teritorinė muitinė nėra užsitikrinusi mokestinės prievolės išieškojimo MAĮ nustatytomis priemonėmis iš byloje nuteistų asmenų, t. y. nebėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Taigi, teismui nebuvo procesinių kliūčių iš esmės pasisakyti dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo.

57.       Kasatorius nuteistųjų A. T. ir D. B. gynėjas advokatas A. Gilys kasaciniuose skunduose taip pat teigia, kad nesumokėti mokesčiai negali būti laikomi valstybės negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais). Kasatorius ginčija patį žalos faktą tuo aspektu, kad nei valstybė, atstovaujama muitinės, galėjo planuoti gauti pajamas iš anksto, nei tos pajamos buvo realiai tikėtinos, neišvengiamos. Tokie teiginiai yra nepagrįsti.

58.       Nusikalstamą veiką padariusio asmens civilinė atsakomybė kyla iš delikto. Tam, kad būtų galima taikyti deliktinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos CK įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.247, 6.249 straipsniai). Žala pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. 

59.       Pagal teismų praktiką, tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-511/2017). Paminėtina ir tai, kad žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Baudžiamojoje byloje nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, teismai vadovaujasi ne tik BPK X skyriaus „Žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas“ normomis, bet ir atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–6.254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–6.291 straipsniai) ir kt.??? (kasacinė ???nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-489/2020).

60.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokestinės prievolės neįvykdymas (akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimas) kaip žala valstybei atsirado dėl neteisėtų A. T., V. V. ir D. B. veiksmų, susijusių su privalomų muitinei pateikti akcizais apmokestinamų prekių įvežimu į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvengiant muitinio patikrinimo. Byloje nustatyti nusikalstami (neteisėti) nuteistųjų veiksmai ir jų kaltė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad valstybės turtiniai praradimai (žala) buvo padaryti negautų pajamų forma ir tokie praradimai nebūtų atsiradę, jei nuteistieji nebūtų elgęsi neteisėtai. Taigi konstatuotas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų ir padarytos žalos.

61.       Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti valstybei padarytos žalos atlyginimą dėl neteisėtai į Lietuvos Respubliką įvežtų cigarečių „Imperial Classic Red“ ir „Imperial Classic Blue“. Daryti kitokias išvadas pagal kasaciniuose skunduose nurodytus teiginius išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo.

62.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad apmokestinimo teisiniame reglamentavime ir taikyme, be kita ko, galioja mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principai. Būtent, valstybės interesas yra užtikrinti realų privalomų mokesčių surinkimą iš visų mokesčių mokėtojų, šiems sudarant vienodas ir sąžiningas sąlygas apskaičiuojant ir mokant mokesčius. Todėl nagrinėjamu atveju turtinė žala (negautos pajamos) ir yra tos pajamos, kurias valstybė realiai būtų gavusi, jeigu nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų laikęsi teisės aktų nustatytos prekių importo į Bendrijos muitų teritoriją tvarkos ir sumokėję atitinkamus privalomus mokesčius. 

63.       Kasatorius advokatas A. Gilys reikalavimą dėl civilinio ieškinio atmetimo grindžia teiginiais, kad byloje yra suėjęs naikinamasis terminas – penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, dėl to, pasak kasatoriaus, nuteistiesiems prievolė sumokėti mokesčius yra pasibaigusi. Šie teiginiai atmestini.

64.       Mokesčių administravimo įstatymo 68 ir 107 straipsniuose nustatytos dviejų rūšių senatys – mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis.

65.       MAĮ 107 straipsnis reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Nustatyto termino pasibaigimas reiškia, kad pasibaigia mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens MAĮ tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad suėjus šiam terminui nusikalstamais veiksmais padaryta žala nustoja egzistuoti. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis yra taikoma tik vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal MAĮ įtvirtintas taisykles ir netaikoma sprendžiant civilinio teisinio pobūdžio valstybės įgaliotos institucijos pareikštą reikalavimą nusikalstamą veiką padariusiems asmenims dėl žalos atlyginimo pagal civilinės deliktinės atsakomybės taisykles. Kaip minėta, teismų praktika galimybę neįvykdytą mokestinę prievolę pripažinti žala sieja būtent su galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokestinės prievolės dėl 2009 m. birželio 16 d. neteisėtai į Lietuvos Respubliką įvežtų prekių (cigarečių) nebėra galimybės įvykdyti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Valstybei atstovaujančios muitinės reikalavimas šią neįvykdytą prievolę pripažinti valstybės patirta žala atitinka teismų praktikos nuostatas dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Dėl civilinio ieškinio senaties termino

66.       Nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė civilinį ieškinį pateikė praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

67.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal bendrąją taisyklę ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-689/2021). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta praktika).

68.       Pažymėtina ir tai, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-689/2021).

69.        Nagrinėjamoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 2012 m. spalio 18 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Vilniaus teritorinė muitinė savo teisę pareikšti civilinį ieškinį galėjo realiai realizuoti tik gavusi prokuroro 2012 m. spalio 16 d. raštą, kuriuo jis informavo muitinę apie galimybę pareikšti civilinį ieškinį byloje, ir šią datą laikė diena, nuo kurios turi būti skaičiuojamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas.

70.       Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią susiejo su prokuroro 2012 m. spalio 16 d. raštu. Iš kasaciniuose skunduose pateikiamų argumentų išplaukia, kad kasatoriai ieškinio senaties termino pradžią tapatina su neteisėtai įvežtų prekių sulaikymo data (2009 m. birželio 16 d.) arba sulaikytų akcizais apmokestinamų prekių muitinės vertės ir mokėtinų mokesčių dydžio nustatymo diena (2009 m. liepos 22 d. ir 2009 m. liepos 28 d.).

71.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad akcizais apmokestinamų prekių neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją ir jų sulaikymas pirmiausia reiškia tai, jog atsirado teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka iš atsakingų asmenų reikalauti sumokėti privalomus mokesčius valstybei. Tokia mokesčių išieškojimo procedūra MAĮ nustatyta tvarka dėl neteisėtų prekių įvežimo ir buvo vykdoma dviejų juridinių asmenų (neteisėtą krovinį vežusių transporto įmonių) atžvilgiu. Tol, kol vykdoma tokia procedūra, nėra pagrindo laikyti, kad valstybei yra padaryta turtinė žala, apibrėžta CK 6.249 straipsnyje.

72.       Šioje nutartyje jau yra pasisakyta, kad teismų praktikoje neįvykdyta mokestinė prievolė vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu nustatoma, kad mokestinę prievolę lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti (išieškoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, kai paaiškėja nurodytos aplinkybės, yra laikytina, kad valstybė (įgaliota institucija) sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir valstybei (veikiančiai per įgaliotą instituciją) atsiranda teisė į civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nuo šio momento skaičiuotina ir ieškinio senaties termino eigos pradžia.

73.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ir aptartas civilinio ieškinio senaties instituto taikymo nuostatas darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė civilinį ieškinį dėl nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo pareiškė nepraleidusi ieškinio senaties termino.

74.       Atsižvelgdama į tai, išplėstinė septynių teisėjų kolegija dėl nuteistųjų A. T. ir D. B. gynėjo advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasacinių skundų argumentų dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme detaliau nepasisakys.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl civilinio ieškinio tikslinimo ir civilinio ieškinio atsisakymo

75.        Kasatorių nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo advokato A. Gilio ir nuteistojo V. V. kasaciniuose skunduose ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimti ir nagrinėti patikslintą civilinės ieškovės civilinį ieškinį. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas šį ieškinį priimti ir nagrinėti prieštarauja CPK nuostatoms ir kasacinio teismo praktikai.

76.       Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose, išaiškinta, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasacinės instancijos teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-38-690/2018, e3K-3-8-313/2021).

77.       Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant civilinį ieškinį, baudžiamojoje byloje atitinkamos civilinio proceso normos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms, ir šių nuostatų taikymas turi būti suderintas su esminiais baudžiamojo proceso principais ir taisyklėmis. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo specifiką, civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu gali būti pareiškiamas bet kurioje tyrimo stadijoje, net ir nenustačius nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens ar dalies jų, taip pat visų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių. Todėl civilinio ieškinio pagrindas ar dalykas gali būti tikslinami iki įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje pradžios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-503/2008). Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas tikslinti ieškinio nedraudžia ir pradėjus teisme įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019), nes atskirais atvejais paduodant ieškinį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ne visi duomenys civiliniam ieškovui gali būti žinomi (pavyzdžiui, neaiškus tikslus ieškinio dydis, nežinomi visi asmenys (įtariamieji ar kaltinamieji), dėl kurių nusikalstamos veikos ieškovas patyrė žalos, ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.??? ???2K-2-788/2018, 2K-7-50-1073/2019, 2K-225-303/2019, 2K-38-788/2020, 2K-202-303/2020).

78.       Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjant prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto. Iš apeliacinės instancijos teismo 2021 m. balandžio 20 d. teismo protokolo turinio išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį, po civilinės ieškovės – Vilniaus teritorinės muitinės – atstovės apklausos dėl nuteistųjų gynėjų keliamų klausimų įpareigojo civilinės ieškovės atstovę pateikti teismui patikslintą ieškinį (42 t., b. l. 150–157). Vykdydama teismo įpareigojimą, civilinė ieškovė 2021 m. gegužės 11 d. teismui pateikė patikslintą civilinį ieškinį (42 t., b. l. 169–174). Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. birželio 25 d. posėdyje teismas pagarsino pateiktą patikslintą civilinį ieškinį ir su juo pateiktus dokumentus, procese dalyvaujantiems asmenims patvirtinus, kad su pateiktais dokumentais yra susipažinę, buvo toliau tęsiamas įrodymų tyrimas – civilinio ieškinio nagrinėjimas. Prieštaravimų dėl patikslinto ieškinio pridėjimo prie bylos ir jo nagrinėjimo gynyba neišreiškė (43 t., b. l. 45–50).

79.       Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad tikslinant civilinį ieškinį apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės pažeistos BPK ar CPK normos, kas būtų turėję esminę įtaką nepagrįstai teismo nutarčiai priimti. Nagrinėjamoje byloje nuteistieji ir jų gynėjai turėjo pakankamai laiko susipažinti su patikslintu Vilniaus teritorinės muitinės civiliniu ieškiniu ir galimybę pasisakyti dėl jame išdėstytų reikalavimų pagrįstumo. Be kita ko, patikslinus ieškinį civilinio ieškinio dalykas ir pagrindas liko tie patys, prašomos priteisti pinigų sumos nepakito, nuteistieji viso proceso metu žinojo muitinės pateikto reikalavimo dalyką, taigi, civilinio ieškinio patikslinimas nepažeidė nuteistųjų teisės į gynybą, jų teisinė padėtis nebuvo pasunkinta.???

80.       Kasatoriai taip pat nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui pareiškimą, kuriuo savo pareikšto civilinio ieškinio atsisakė, o teismas šio atsisakymo tinkamai procesiškai neišsprendė. Tokie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

81.       BPK nereglamentuoja civilinio ieškinio atsisakymo procedūros, todėl baudžiamajame procese susiklosčius tokiai situacijai yra taikytinos CPK normos tiek, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Civilinio ieškinio atsisakymą reglamentuoja CPK 140 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą. Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Tokį pareiškimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Jeigu rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nėra nurodyta, kad ieškovui yra žinomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia jam pranešimą, kuriame nurodomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės. Jeigu per septynias dienas nuo šio teismo pranešimo išsiuntimo dienos ieškovas nepatvirtina, kad jis atsisako ieškinio, laikoma, kad ieškovas ieškinio neatsisako. 

82.       Iš bylos medžiagos išplaukia, kad Vilniaus teritorinė muitinė raštą, kuriuo atsisako civilinio ieškinio, pateikė teismui 2017 m. kovo 15 d. Šis klausimas turėjo būti išspręstas 2017 m. kovo 20 d. Vilniaus apygardos teismo posėdyje, tačiau dėl vieno iš teisėjų kolegijos narių ligos bylos nagrinėjime buvo paskelbta pertrauka, klausimą dėl ieškinio atsisakymo paliekant spręsti kitame teismo posėdyje. Prieš įvykstant kitam posėdžiui, 2017 m. balandžio 20 d. Vilniaus teritorinė muitinė pateikė kitą raštą, kuriuo nurodė ieškinio neatsisakanti ir prašė ankstesnį prašymą laikyti negaliojančiu. Taigi, klausimas dėl ieškinio atsisakymo artimiausiame po jo pateikimo teismo posėdyje nebuvo sprendžiamas dėl objektyvių priežasčių – dėl teismo sudėties nebuvimo. Iki kito posėdžio pradžios Vilniaus teritorinė muitinė pateikė raštą, kuriame nurodė, kad ieškinio neatsisako, todėl teismui nebeliko pagrindo spręsti klausimą dėl ieškinio atsisakymo.

83.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pagal kasaciniuose skunduose nurodytus motyvus daryti išvadą apie teismų padarytus pažeidimus sprendžiant klausimą dėl ieškinio atsisakymo ar tikslinant civilinį ieškinį.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl valstybės veiksmų

84.       Kasatoriai nuteistųjų A. T. ir D. B. gynėjas ir nuteistasis V. V. savo kasaciniuose skunduose teigia, kad žalos atsiradimą nagrinėjamoje byloje lėmė valstybės veiksmai, atitinkamiems pareigūnams laiku neužkertant kelio arba sąmoningai leidžiant vilkikams su kontrabandiniu kroviniu įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Kasatoriai teiginius, jog nuteistieji yra atleistini nuo civilinės atsakomybės, grindžia CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu – dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Tokie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

85.       Kasacinio teismo praktikoje civilinėse bylose išaiškinta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009). Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiajam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika. Konstatavus CK 6.253 straipsnyje nurodytus pagrindus, teismui paliekama diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti CK 6.253 straipsnio normos taikymo apimtį – visiškai ar tam tikra dalimi atleisti žalą padariusį asmenį nuo atsakomybės (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2016, 3K-3-507-611/2016, e3K-3-198-378/2021).

86.       Nukentėjusio asmens veiksmai, kaip pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies atleisti, yra dvejopo pobūdžio – nukentėjusiojo sutikimas arba nukentėjusiojo rizikos prisiėmimas. Nukentėjusiojo sutikimas yra nukentėjusio asmens veiksmai, kuriais jis aiškiai išreiškia savo siekimą patirti žalos. Sutikimas turi būti aiškus ir galiojantis. Asmens sutikimas ir žalos padarymas neturi prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Rizikos prisiėmimas suprantamas kaip realaus žalos atsiradimo pavojaus įvertinimas ir apsisprendimas laisva valia elgtis savo pasirinktu būdu, numatant žalos atsiradimo galimybę, bet neatsisakant savo ketinimų. Asmuo nesiekia žalos, bet suvokia savo elgesio ar padėties pavojingumą.

87.       Apeliacinės instancijos teismas vertino vilkikų su kontrabandiniais kroviniais sulaikymo aplinkybes, konstatavo ne tik tai, kad muitinės pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tačiau ir nurodė motyvus, dėl kurių laiko, kad muitinės pareigūnai savo veiksmais nesudarė pagrindo kilti žalai

88.       Pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo įvertintas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad muitinės pareigūnai nepateisinamai ilgai delsė, tyčia ar dėl didelio aplaidumo sudarė galimybes vilkikams su kontrabandiniais kroviniais kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Priešingai nei bando pateikti kasatoriai, bylos duomenys patvirtina, kad vilkikų sulaikymui buvo atsakingai pasiruošta ir į neteisėtą prekių gabenimą per valstybės sieną buvo reaguojama taip operatyviai, kaip pagal esamas aplinkybes ir turimą informaciją buvo įmanoma: Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai budėjo prie kelių skirtingų pasienio postų, gavę atitinkamą informaciją ir nurodymus, pareigūnai operatyviai reagavo, sulaikydami vilkikus. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad dėl pareigūnų veiksmų yra pagrindas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį nuteistiesiems netaikyti civilinės atsakomybės ar nuo jos atleisti.

Dėl teisės į teisingą teismą

89.       Kasatorius gynėjas A. Gilys kasaciniuose skunduose teigia, kad civilinio ieškinio tenkinimas šioje byloje reikštų ir pamatinių Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų teisių į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinės gynybos priemonę D. B. ir A. T. pažeidimą. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, šiuos savo teiginius kasatorius grindžia tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo teiginius apie teismų padarytus procesinius pažeidimus ir netinkamą baudžiamųjų bei civilinių įstatymų taikymą (valstybės veiksmai laiku nesulaikant vilkikų su kontrabandiniu kroviniu; praleistas civilinio ieškinio senaties terminas; lygiagrečiai pradėtas mokestinių nepriemokų išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka; tinkamai procesiškai neišspręstas civilinio ieškinio atsisakymas). Dėl kiekvieno iš šių argumentų nutartyje jau pasisakyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytų pažeidimų nagrinėjamoje byloje nekonstatavo. Kasatoriaus nurodomų aplinkybių nėra pagrindo laikyti ir teisės į teisingą teismą bei veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu.

90.       Kasatorius taip pat nurodo, kad teisminis procesas dėl civilinio ieškinio jau tęsiasi devynerius metus, beveik visus tuos metus atsakovams ir jų artimiesiems taikomi nuosavybės teisių apribojimai į labai didelės vertės sumas. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Teismo išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-1073/2019, 2K-255-689/2020 ir kt.).??? Kasatorius deklaratyviai nurodo proceso trukmę, kaip aplinkybę, rodančią Konvencijos nuostatų pažeidimą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių argumentų. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla yra didelės apimties, proceso trukmę šioje byloje iš esmės nulėmė poreikis išsamiai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje procesas užtruko nepateisinamai ilgai, nėra pagrindo.

Dėl prokuroro ir civilinės ieškovės kasacinių skundų argumentų

91.       Vilniaus teritorinės muitinės atstovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalį, kuria buvo prašoma priteisti iš nuteistojo V. V. Vilniaus teritorinei muitinei 452 355,26 Eur turtinei žalai atlyginti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai taikė baudžiamuosius ir civilinius įstatymus. Tokie kasatorių argumentai yra pagrįsti.

92.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalį nuteistajam V. V. dėl 452 355,26 Eur turtinės žalos atlyginimo, remdamasis tuo, kad muitinė reikalavimo teisę į mokestinę nepriemoką ir kitus įsiskolinimus, kylančius iš 2009 m. birželio 16 d. neteisėto cigarečių „Jin Ling“ įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, 2012 m. liepos 3 d. sprendimu perleido VĮ Turto bankui. Teismas padarė išvadą, kad muitinė perdavė VĮ Turto bankui visą skolą kaip solidariąją prievolę, t. y. visas muitinės reikalavimo teises į visus solidariuosius skolininkus, kurie atsakingi už minėtą cigarečių įvežimą, VĮ Turto bankas įgijo teisę reikalauti skolą solidariai atlyginti tiek iš UAB „E“, tiek iš kito skolininko – V. V., o muitinė nebėra kreditorė ir nebeturi jokios reikalavimo teisės į bendraskolius, todėl negalėjo pareikšti V. V. reikalavimo atlyginti šią turtinės žalos dalį.

93.       Mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimo VĮ Turto bankui sąlygas ir būdus reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1K-015 patvirtintos Mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimo akcinei bendrovei Turto bankui taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ir Muitinės departamentas gali perduoti mokestinės nepriemokos išieškojimą VĮ Turto bankui dviem būdais: atstovavimo pagrindais, sudarant pavedimo sutartį (4.1 papunktis); perleidžiant reikalavimo teisę į mokestinę nepriemoką, sudarant mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartį (4.2 papunktis). Valstybinė mokesčių inspekcija ar Muitinės departamentas pagal pavedimo sutartį paveda AB Turto bankui pagal kompetenciją atlikti veiksmus, susijusius su mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos išieškojimu (5 punktas). Valstybinė mokesčių inspekcija ar Muitinės departamentas pagal reikalavimo perleidimo sutartį perleidžia reikalavimo teises į mokestinę nepriemoką AB Turto bankui, kuris tampa naujuoju mokesčių mokėtojo kreditoriumi ir savarankiškai priima sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo (6 punktas).

94.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2010 m. sausio 11 d. sprendimu UAB „E“ įregistravo mokestinę prievolę, kurią sudarė muitas, akcizas ir PVM, akcizo delspinigiai, PVM delspinigiai, baudos – iš viso 586 266,5 Eur (2 024 261 Lt). UAB „E“ neįvykdė mokestinės prievolės, todėl dalis muito mokesčio buvo išieškota iš įmonės, tačiau visiškai neišieškoti akcizas ir PVM bei kitos priskaičiuotos sumos (neįvykdytos mokestinės prievolės likutis – 549 575,12 Eur (1 897 573 Lt)). Siekiant padengti susidariusį įsiskolinimą, buvo išnaudotos ir kitos teisės aktuose nustatytos mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo priemonės (areštuotas turtas, nurašyta dalis lėšų iš kredito įstaigose esančių sąskaitų, perduotas išieškojimas antstolei). Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-614-357/2012 UAB „E“ iškelta bankroto byla, o šio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtintas Klaipėdos teritorinės muitinės 666 007,59 Eur (2 299 591 Lt) sumos finansinis reikalavimas.

95.       Klaipėdos teritorinė muitinė 2012 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. 10000212293 „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimo teisės perleidimo VĮ Turto bankui“, kuriuo perleido mokesčių mokėtojos – UAB „E“ mokestinės nepriemokos – 666 007,59 Eur (2 299 591 Lt) išieškojimo teisę VĮ Turto bankui. Išieškotos sumos gavėju sprendime nurodomas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Aptarti duomenys patvirtina, kad VĮ Turto bankui buvo perleista UAB „E“ mokestinės nepriemokos išieškojimo teisė remiantis Taisyklių 4.1 punkte nurodytu atstovavimo pagrindu sudarant pavedimo sutartį, nes išieškotos sumos gavėju išliko Muitinės departamentas.

96.       Išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai mokestinės nepriemokos išieškojimo perdavimą VĮ Turto bankui įvertino kaip visišką reikalavimo teisės perleidimą pagal CK 6.101 straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinė savo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka VĮ Turto bankui perleido teisę į pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas vykdytą priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš konkretaus mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Nėra pagrindo tokią perleistą teisę prilyginti reikalavimo teisei atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, juo labiau išieškojimo teisės perleidimo metu ji dar neegzistavo. Pažymėtina ir tai, kad perleistos išieškoti mokestinės nepriemokos turinys (mokesčiai, delspinigiai, baudos) šiuo atveju skiriasi nuo byloje reikalaujamos priteisti turtinės žalos turinio. Taigi, konstatuotina, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Klaipėdos teritorinė muitinė, perleisdama UAB „E“ mokestinės nepriemokos išieškojimo teisę VĮ Turto bankui, kartu perleido ir reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš kitų muitinės skolininkų.

97.       Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad tiek Muitinės departamentas, tiek teritorinės muitinės, tiek VĮ Turto bankas, vykdydami mokestinių nepriemokų išieškojimą, atstovauja Lietuvos Respublikos valstybei. Neteisėtais nuteistųjų veiksmais kontrabanda įvežant cigaretes į Lietuvos Respublikos teritoriją bei nesumokant už įvežtas prekes privalomų mokesčių žala buvo padaryta valstybei, o ne konkrečiai jos institucijai. Taigi, apeliacinės instancijos teismui kilus abejonių dėl valstybės, kaip žalą patyrusio subjekto, tinkamo atstovavimo teisme, šis klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis CPK 51 straipsnio 4 dalies ir 138 straipsnio nuostatomis, o ne atmetant civilinio ieškinio dalį tuo pagrindu, kad išieškojimo teisė perleista kitam subjektui ir dėl to ieškinį yra pareiškusi netinkama šalis (CPK 45 straipsnis).

98.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos įrodymų, susijusių su pareikštu civiliniu ieškiniu V. V., dėl to netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), o atmesdamas Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalį nuteistajam V. V. dėl 452 355,26 Eur turtinės žalos atlyginimo teismas dėl šios dalies tinkamai nepatikrino bylos apeliacine tvarka tiek, kiek apeliaciniu skundu prašė prokuroras (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Nurodyti pažeidimai pripažintini esminiais, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,

n u t a r i a :

        Atmesti nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo advokato Aivaro Gilio ir nuteistojo V. V. kasacinius skundus.

        Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš V. V. atmesta, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.