Administracinė byla Nr. A-2227-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00220-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–11) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Buvo kalinamas kamerose Nr. 106, 8, 42, 54, 5, 40, 54, 78, kameroje būdavo iki 11 asmenų, juose  ploto tekdavo mažiau nei  nustatyta teisės normose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo kameros, tad gamtinius reikalus reikėjo atlikti kitų akivaizdoje ir matyti kaip tai daro kiti, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kartą savaitėje jie buvo vedami į dušą, kuriais naudojasi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie teisę naudotis skalbykla, tad drabužius šaltu vandeniu skalbė ir džiovino kameroje. Kamerose nebuvo pavojaus mygtuko. Be to, kamerose nebuvo vykdoma dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, ant sienų buvo pelėsio dėmės, nubyrėję dažai ir tinkas. Kameros nebuvo valomos drėgnuoju būdu, valymo įrangos jie negaudavo, nebuvo vėdinimo ar kondicionavimo sistemų, langai neatsidarė, buvo mažai natūralios ir dirbtinės šviesos. Dėl to jam prasidėjo įtampa, patyrė susierzinimą ir stresą, sistemingai buvo žeminama jo garbė ir orumas, kilo ilgalaikiai nepatogumai. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 16–22) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymos Nr. 69/06-698 „Dėl J. M.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014 m. vasario 27 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 106, 8, 42, 54, 5, 40, 78, kameroje būdavo 1–7 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,57 kv. m iki 8,36 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 226 dienas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kameroje Nr. 5 buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, nustatyta, jog reikalingas paprastasis remontas, tačiau kitų pažeidimų nenustatyta. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, kuria patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos Taisyklių ir Higienos normos nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tualetai kamerose buvo įrengti laikantis teisės normų reikalavimų, vėdinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdomas natūraliu būdu, dėl pastato statuso negalima atlikti pastato rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų ta, kad jo patalpos visiškai atitiktų HN 76:2010 reikalavimus. Naudojimasis dušu ir skalbykla buvo vykdomas pagal teisės normų reikalavimus, pareiškėjas buvo supažindintas su visomis jo teisėmis. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leido daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 100–106) pareiškėjo J. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur  neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249, 6.250 straipsnių nuostatomis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovo pateiktos 2015 m. vasario 2 d. pažymos Nr. 69/06-698 „Dėl J. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nustatė, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 222 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,57 kv. m iki 17,98 kv. m kameros ploto.  Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. kovo 26 d., nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. gegužės 21 d., nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. liepos 18 d., nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui teko nuo 3,82 kv. m iki 117,98 kv. m kameros ploto. Taigi, daryta išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 142 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvavo neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus  Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. 62/04-213 nurodyta, kad nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas J. M. nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymoje Nr. 62/08-110 „Apie J. M. laikymo sąlygas“  nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Prausimasis duše vykdomas pagal teisės normų reikalavimus, tarp prausimosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama dezinfekcija. Drėgnas kamerų valymas  Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu vykdomas pačių nuteistųjų pajėgomis. Suimtųjų ir nuteistųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiami ir džiovinami nemokomai, yra teikiamos apmokomos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. 2014 m. birželio 17 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 5 reikalingas paprastasis remontas dėl vietomis aptrupėjusių dažų, oro temperatūra, oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitinka reikalavimus. Vykdoma gyvenamųjų patalpų dezinfekcija. 2014 m. spalio 3 d.  surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, kad įstaigoje yra paruoštas dezinfekcijos, deratizacijos planas, jie yra vykdomi. Kitų duomenų apie sąlygas kamerose nepateikta. Šiaulių TI priimti atitinkami įsakymai dėl infekcijų kontrolės, apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo, viršutinių drabužių skalbimo ir jų cheminio valymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo planai ir grafikai, naujai atvykusių suimtųjų supažindinimo su jų teisėmis tvarka. Įrodymų, jog jie nėra vykdomi, nepateikta. Teismui pateiktas 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjo J. M. pasirašytas patvirtinimas apie supažindinimą, kuriame, be kita ko, nurodyta ir drabužių bei patalynės skalbimo tvarkos aprašai. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 60/09-4264 nurodoma, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso, nes vidinio ryšio įrengimas reglamentuojamas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems pastatams.

Patikrinus asmens ligos istoriją, matyti, jog buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu  pareiškėjas J. M. skundėsi galvos skausmu, sloga, nugaros skausmu, ją pasitempus. Kad šie susirgimai būtų nulemti prastų sąlygų kameroje, nenurodė.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teismas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostata bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėta, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Atkreiptas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjo subjektinė teisė į atitinkamą kameros plotą nors ir buvo pažeidžiama 146 dienas iš 222 dienų, pareiškėjo būtų aptariamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau pažeidimai buvo ne ištisiniai, be to, jie nebuvo žymūs. Tik laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. pareiškėjui galimai teko daugiausia 2,57 kv. m kameros ploto, kitais laikotarpiais pažeidimai buvo nedideli, pareiškėjui teko galimai  daugiausia nuo 3,17 iki 3,35 kv. m kameros ploto, prie nustatytos 3,60 kv. m kameros ploto normos. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų,   kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint,  jog  laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, nebuvo ilgas, be to, dalyje šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, patys pažeidimai iš esmės žymūs nebuvo, pareiškėjui priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. 

Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu (b. l. 108–109) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą ir perskaičiuoti priteistiną neturtinės žalos dydį, priteisiant 15 000 Eur.

Nurodo, kad Šiaulių TI yra specifinė įstaiga, kurioje turi būti nepriekaištingai vedama įstaigoje esančių asmenų apskaita. Teiginiai, kad nėra galimybės pateikti duomenų, turi būti vertinami kaip vengimas pateikti tikslius duomenis, siekiant suklaidinti teismą. Taip pat, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Šiuo atveju nėra tinkamai nustatyta, kokiu laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta gyvenamojo ploto norma.

Teismas nepagrįstai konstatuoja, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių. Pareiškėjas skunde nurodė, kad savo teises gina taip, kaip moka ir sugeba.

Pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo, jog įkalinimo įstaigoje yra vykdomi įsipareigojimai (sudaromos tinkamos sąlygos), t. y. remiasi tik pateiktomis pažymomis, kurias pati įkalinimo įstaiga ir išrašo.

Atsakovas Šiaulių TI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–115) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo subjektinė teisė į atitinkamą kameros plotą nors ir buvo pažeidžiama 146 dienas iš 222 dienų, kurias pareiškėjas praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje, šis pažeidimas, atsižvelgiant į pareiškėjo atvykimus ir išvykimus iš tardymo izoliatoriaus, nebuvo ištisinis, nėra žymus, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų, dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar jas pablogino, nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, sprendė, jog pareiškėjui priteistina 500 Eur suna neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas pilnai tenkinti jo skundo reikalavimą ir priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą, t. y. apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, jis patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 ir 2 d.).

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. vasario 2 d. pažymos Nr. 69/06-698 „Pažyma dėl J. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 24) galima spręsti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,45 kv. m iki 23,46 kv. m, kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 7, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,57 kv. m iki 17,98 kv. m. Kadangi iš pateiktos pažymos negalima nustatyti, koks kameros plotas konkrečiu laiku tekdavo vienam asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal atsakovo pateiktus duomenis konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 142 dienas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, kamerose nebuvo pavojaus mygtuko, vėdinimo ar kondicionavimo sistemų, langai neatsidarė, buvo mažai šviesos. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Taisyklių 14.4 punkte numatyta, jog 14.10 punkte – natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog remiantis Taisyklių 2 punktu, bei HN 76:2010 2 punktu, veikiantiems tardymo izoliatoriams (laisvės atėmimo vietoms) taikomi tik tie šio įsakymo bei higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas teismui pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymą apie J. M. laikymo sąlygas Nr. 62/08-110 (b. l. 26–27), kurioje nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2015 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 60/09-4264 (b. l. 25) patvirtina, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 patvirtinimo, todėl taikytinos tik tos minėtų taisyklių nuostatos ir higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos reikalavimais. 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27 nurodyta, jog ventiliacijos sistemos keitimas (kaip ir dušo kabinų įrengimas, vandentiekio vamzdynų sistemos keitimas) patikrinimo metu nebuvo vertinti, kadangi veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (b. l. 37–44). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nebuvo pagrindo šia apimtimi laikyti pareiškėjo skundo argumentus pagrįstais ir vertinti, jog ginčo atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų, vėdinimo sistemų įrengimo, apšvietimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

Tačiau pirmosios instancijos teismo argumentas, kad aplinkybė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pavojaus mygtuko, nepatvirtina Šiaulių TI veikos neteisėtumo, yra nepagrįstas: Taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors Taisyklių 2 punktas ir nustato, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2015 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 60/09-4264 nurodytą teiginį, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad į dušą jis buvo vedamas tik kartą savaitėje, be to, dušu naudojosi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje yra suimtųjų ir nuteistųjų sanitarinio švarinimo grafikas (b. l. 50), patvirtinantis, kad suimtieji (nuteistieji) yra vedami praustis kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymoje apie J. M. laikymo sąlygas Nr. 62/08-110 (b. l. 26–27) nurodyta, kad Šiaulių TI izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos plane 2014–2015 m. (b. l. 65–73) numatyta, jog sanitariniams techniniams įrengimams (plautuvėms, unitazams, dušams) vykdomas kasdieninis valymas ir dezinfekcija, pagrindinis valymas ir dezinfekcija bei po infekcinio paciento. Taigi, ir šiuo aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teiginiai, kad  Šiaulių TI administracija, leisdama dušu naudotis ir asmenims, sergantiems užkrečiamomis ligomis, elgėsi neteisėtai, yra nepagrįstas: HN 76:2010 51 punktas nustatė, kad ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi asmens sveikatos priežiūros įstaigose tik jų sutikimu ir tik kai dėl sveikatos būklės jų negalima palikti gyvenamojoje vietoje arba gyvenamosios patalpos neatitinka higienos reikalavimų. Sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priimamas teisės akto nustatyta tvarka. Taigi, aplinkybė, kad asmuo serga užkrečiama liga, savaime nesuponuoja būtinybės jį izoliuoti, atitinkamai – ir užtikrinti, kad asmuo nesinaudotų bendro naudojimo sanitarinėmis patalpomis, o duomenų, pareiškėjo buvimo Šiaulių TI būtų nesilaikoma HN 76:2010 51 punkto reikalavimų, nėra.   

Be to, pareiškėjas skunde nepagrįstai tvirtino, kad jis nebuvo informuotas apie teisę naudotis skalbykla: byloje yra pateiktas pareiškėjo 2014 m. vasario 27 d. pasirašytas patvirtinimas apie supažindinimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad jis yra supažindintas su Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašu (b. l. 93).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose nebuvo vykdoma dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia į bylą pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus dezinfekcijos planas (b. l. 60–64), Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planas 2014–2015 m. (b. l. 65–73). Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymoje apie J. M. laikymo sąlygas Nr. 62/08-110 (b. l. 26–27) nurodyta, kad kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, deratizacija, pagal planą, atliekama kartą per mėnesį. Be to, pažymėtina, kad 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte buvo nustatyta, kad deratizacija įstaigoje atliekama mechaniniu bei cheminiu būdu. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos registracijos žurnalas yra. Dezinsekcijai apgyvendinimo kamerose naudojamas preparatas „Kiler Saraf“ ir „Hit kiler“. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbų registracijos žurnale registracija apie įvykdytas nukenksminimo priemones yra (b. l. 37–44).

Pareiškėjas taip pat teigė, jog kameros nebuvo valomos drėgnuoju būdu, o valymo įrangos jie negaudavo. HN 76:2010 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažymoje apie J. M. laikymo sąlygas Nr. 62/08-110 (b. l. 26–27) paaiškinta, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui skirtą patalpą. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte (b. l. 33–36) nustatyta, kad valymo inventorius, priemonės yra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus dezinfekcijos plane, be kita ko, nurodytas ir kitų patalpų: kamerų, drausmės izoliatoriaus kamerų, paskirstymo kamerų, paskirstymo ir surinkimo punktų valymo planas (b. l. 60–64).

Galiausiai, pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose ant sienų buvo pelėsio dėmės, nubyrėję dažai ir tinkas. Nors pirmosios instancijos teismas ir šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų pažeidimo nenustatė, atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose, kurie buvo surašyti atlikus patikrinimus taip pat ir kamerose, kuriose tam tikru laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 5 (2014 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-239) ir Nr. 54 (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406)), kuriose nurodyta, kad kamerose sienų ir lubų danga vietomis aptrupėjusi ir yra reikalingas paprastasis remontas. HN 76:2010 62 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Taigi, šiuo atveju konstatuotinas HN 76:2010 62 punkto pažeidimas.

Taigi, įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas, nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, dalyje kamerų, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atliktas paprastasis remontas pagal poreikį. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, susijusių su vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pareiškėjo kalinimas kamerose pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, o dalyje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo atliktas paprastasis remontas pagal poreikį, teisėjų kolegijos  vertinimu, nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų, tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu nei savo skunde, nei apeliaciniame skunde nepasisako.    

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2013-520/2015, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 15 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 800 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė