Civilinė byla Nr. 2S-999-450/2013

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10505-2013-6

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 125.11.1.; 122.4.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus BAB banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, civilinėje byloje pagal kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą skolininkui L. G. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

             Kreditorius BAB bankas SNORAS kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko L. G. 1811,14 Lt skolos, 833,88 Lt delspinigių, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

               Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą skolininkui L. G. dėl skolos priteisimo. Teismas nurodė, kad vadovaujantis LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatomis, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kreditoriaus reikalavimas išieškoti iš skolininko 0,25 procento delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kadangi netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Remdamasis LR CK 6.73 str. 2 d. nuostatomis teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Sąžiningumo ir protingumo principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešas interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Teismas nurodė, kad, siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, t.y. vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas esant dviem pagrindams: kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams. Teismas, gavęs pareiškimą dėl teismo įsakymo, kuriame prašoma aiškiai per didelių netesybų ar palūkanų, atsisako priimti tokį pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą, kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą skolininkui dėl įsiskolinimo, delspinigių, metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų išieškojimo [LR CPK 435 str. 2 d.]. Teismas pažymėjo, jog kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

                                                            III. Atskirojo skundo argumentai

               Atskiruoju skundu kreditorius BAB bankas SNORAS prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimą iš esmės – priimti pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą dėl skolos priteisimo. Atskirasis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

              1. LR Vartojimo kredito įstatymas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 23 d., o įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d. Šio įstatymo 41 str. aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011 m. balandžio 1 d. sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Sutartis su skolininku buvo sudaryta 2011 m. vasario 1 d., t.y. dar tada, kai LR Vartojimo kredito įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

                2. LR CPK XXIII skyriaus normos, reglamentuojančios bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nenumato, jog teismas tokiose bylose turėtų pareigą tikrinti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Priešingai, LR CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtina, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. LR CPK 437 str. 2 d. 4 p. yra nustatyta, jog kartu su kreditoriaus pareiškimo bei teismo įsakymo nuorašais teismas išsiunčia skolininkui pranešimą, kuriame turi būti nurodyta informacija apie tai, jog priimdamas teismo įsakymą teismas netikrino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo. LR CPK XXIII skyriaus normos leidžia skolininkui apginti savo interesus pareiškiant prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo per LR CPK 439 str. 2 d. nustatytą 20 dienų terminą nuo pranešimo apie teismo įsakymo išdavimą įteikimo skolininkui dienos. Jei skolininkas per nustatytą terminą pareiškia prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu, pareiškimas gali būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Taip pat LR CPK numato, kad teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, priešingu atveju, kai skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus reikalavimą palieka nenagrinėtą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės normas, darytina išvada, kad teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimą.

                3. Civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, jog sąvoka „aiškiai nepagrįstas reikalavimas“ suvokiama kaip neturintis pagrindo, neargumentuotas, absurdiškas arba nesąžiningas reikalavimas. Tačiau toks konstatavimas įmanomas tik tada, kai teismas iš pateiktų dokumentų turi pakankamai duomenų daryti būtent tokią išvadą. Kitais atvejais taikyti LR CPK 435 str. 2 d. 4 p. nuostatų negalima. Apelianto  pareiškimo negalima laikyti neturinčio pagrindo, kadangi pareiškime nurodyta, jog reikalavimas kildinamas iš tarp skolininko ir apelianto sudarytos pirkimo išsimokėtinai kortelės sutarties Nr. SL110111K990001. Minėto pareiškimo negalima laikyti nesąžiningu, kadangi iš pateiktų įrodymų akivaizdu, jog kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimų skolos, tiek delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pažeidė procesinės teisės normas, nes spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimą, nepagrįstai nagrinėjo apelianto pateiktus įrodymus bei išdėstytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad teismas vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą. Tokia nuostata apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,25 proc. Tokia teismo praktika prieštarauja Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose įtvirtintam teisės kreiptis į teismą principui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis paliktina nepakeista.

Byloje spręstinas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo [LR CPK 320 str. 1 d., 2 d., 338 str.]. Šiuo atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta [LR CPK 329 str. 2 d.].

             Iš bylos duomenų nustatyta, kad kreditorius BAB bankas SNORAS kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko 1811,14 Lt skolos, 833,88 Lt delspinigių bei 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo buvo nurodyta, kad delspinigiai 833,88 Lt sumai paskaičiuoti pagal sutartį Nr. SL110111K990001, taikant 0,25 % dydžio už dieną netesybas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl netesybų [delspinigių] priteisimo iš dalies yra nepagrįstas, todėl atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu. Kreditorius BAB bankas SNORAS, nesutikdamas su teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

            Pagal CPK 435 str. 2 d. viena iš priežasčių, kada teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytina aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog pagal LR CPK 437 str. 2 d. 4 p. išdavęs teismo įsakymą teismas informuoja skolininką, jog nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.). Pažymėtina, jog teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ir operatyviau ginti pažeistas teises. Dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Šiuo atveju kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo buvo nurodytas faktinis reikalavimo pagrindas – 2011 m. vasario 1 d. Pirkimo išsimokėtinai kortelės sutartis Nr. SL110111K99001. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad reikalavimas dalyje dėl 833,88 Lt netesybų priteisimo yra iš dalies nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, spręsdamas reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatomis bei kasacinio teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs jam pateiktą bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl iš dalies nepagrįstų reikalavimų netesybų dalyje buvo iš esmės teisingos. Iš bylos duomenų matyti, kad kreditoriaus reikalavimų dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko faktiniu pagrindu buvo įvardijama šalių pasirašyta pirkimo išsimokėtinai kortelės sutartis Nr.SL110111K990001. Nurodytoje sutartyje buvo numatyta 0,25 % dydžio netesybų [delspinigių] norma, kurią taikant, už beveik 7 mėnesių laikotarpį kreditorius priskaičiavo skolininkui 833,88 Lt delspinigių. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteiktas 1811,14 Lt dydžio kredito limitas, o už beveik 7 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 833,88 Lt netesybų, kurios sudaro beveik pusę suteiktos kredito limito sumos, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia netesybų norma [0,25 %] yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo, teises bei teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus ir ginti vartotoją, įgyvendinat vartotojų teisių apsaugą ir atsižvelgiant į tai, kad toks gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, esant silpnesnei sutarties šaliai [skolininkui], buvo reikiamai aktyvus, pagrįstai sutartyje nustatytą netesybų normą vertino kaip neprotingai didelę [LR CK 1.5 str. 4 d.],  todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra iš dalies nepagrįsti. Nors sutiktina su atskirojo skundo motyvais, kad, spręsdamas kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, nes Pirkimo išsimokėtinai kortelės sutartis su skolininku L. G. buvo sudaryta 2011 m. vasario 1 d., t.y. dar negaliojant LR Vartojimo kredito įstatymui [įsigaliojo 2011-04-01], tačiau pareiškimo priėmimo klausimas buvo išspręstas teisingai, todėl nurodyta aplinkybė nėra pakankamas pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, jog galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

              Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1  punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                  Asta Radzevičienė