Civilinė byla Nr. 2-181/2013

Procesinio sprendimo kategorija:118.3.;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarties, kuria nutraukta byla pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1962-230/2012, pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Turto bankas, tretiesiems asmenims bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, S. M. dėl Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinio reikalavimo, perduoto Valstybės įmonei Turto bankas, dydžio nustatymo ir jo sumažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

                                                        I. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių mokestinės nepriemokos ir delspinigių už ją išieškojimo senaties termino, aiškinimo ir taikymo.

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. IĮ V. ir S. M. prekybos centrui iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Audersima“. Kauno apygardos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, tarp jų ir Marijampolės apskrities VMI 1 735 677,66 Lt finansinį reikalavimą. 2005 m. rugpjūčio 29 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 12, Marijampolės apskrities VMI 1 735 677,66 Lt reikalavimas buvo perduotas VĮ Turto bankui ir Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutartimi pakeistas kreditorius Marijampolės apskrities VMI į VĮ Turto banką. BIĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorė A. A. M. apskundė Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį, tačiau Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi Marijampolės apskrities VMI 1 735 677,66 Lt reikalavimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. V. M. ir S. M. (atsakovai BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje) pateikė teismui prašymą dėl Marijampolės apskrities VMI reikalavimo dydžio sumažinimo, nes laikė, kad šio kreditoriaus reikalavimas turėjo būti sumažintas dėl suėjusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino. Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. nutartimi V. ir S. M. prašymo netenkino, o Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad priverstinio mokesčių nepriemokų ir delspinigių bei baudų išieškojimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., t.y. nuo įstatymo, nustačiusio 5 metų priverstinio išieškojimo terminą, įsigaliojimo.

Pareiškėja V. M. pareiškimu prašė teismą pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI kreditorinis reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui, IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje yra 58 391,98 Lt. Pareiškėjos teigimu, Marijampolės apskrities VMI, remdamasi LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, privalėjo savo iniciatyva perskaičiuoti delspinigius, tačiau 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-23 perskaičiavo tik dėl patikrinimo metu apskaičiuotų delspinigių perskaičiavimo, o 2008 m. balandžio 2 d. raštu pranešė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas nėra suėjęs. V. ir S. M. skundai dėl šių Marijampolės apskrities VMI sprendimų buvo nagrinėjami atskira tvarka, tačiau buvo pripažinta, kad tai nagrinėtina bankroto byloje. Pareiškėjos teigimu, naujai pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3) R-2066 patvirtina aplinkybę, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau –MAĮ) nuostatos V. ir S. M. prekybos įmonei buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams, nes nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo priiminėjami sprendimai, kuriais beviltiškomis buvo pripažįstamos mokestinės nepriemokos suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, todėl pareiškėja prašė peržiūrėti Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą.

VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė nutraukti civilinę bylą, nes  reikalavimas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko buvo išnagrinėtas dar 2008 m. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų.

VMI atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad pareiškėja kelia iš esmės analogiškus reikalavimus tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, dėl kurių dar 2008 m. pasisakė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjos teikiamas VMI raštas yra formalus pagrindas ne kartą peržiūrėti patvirtintą reikalavimą, tačiau tai nėra nauja aplinkybė. 

Trečiasis asmuo S. M. palaikė pareiškėjos prašymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl Marijampolės apskrities VMI reikalavimo, perduoto VĮ Turto bankui, patikslinimo nutraukė. Teismas konstatavo, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau yra išnagrinėtas ir priimti sprendimai jau yra įsiteisėję, pareiškėjos nurodoma nauja aplinkybė, sudaranti pagrindą peržiūrėti ir patikslinti Marijampolės apskrities VMI reikalavimą, t.y. VMI 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3) R-2066, kuris pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad ginčijamos MAĮ nuostatos dėl priverstinio išieškojimo 5 metų senaties taikymo kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu aiškinamos ir taikomos kitaip, nesudaro jokio naujo pagrindo dar kartą peržiūrėti pareiškėjos ginčijamo Marijampolės apskrities VMI reikalavimo. Teismo nuomone, kaip jau nurodyta ir pasisakyta įsiteisėjusiuose sprendimuose, pareiškėjos keliami klausimai dėl priverstinio išieškojimo 5 metų senaties taikymo yra siejami su teisės aktų nuostatų aiškinimu, o aplinkybė, jog VMI nurodytą senaties terminą kitiems mokesčių mokėtojams taikė nuo 2001 m., t. y. nuo šio instituto įvedimo, nelaikytina nauja aplinkybe, nes šia aplinkybe taip pat buvo grindžiamas pareiškėjos ir 2006 m. prašymas. Teismo teigimu, nors pareiškėja nurodo, kad ji dėl suformuotos teismų praktikos negali pasinaudoti teise prašyti atnaujinti procesą bankroto byloje, tačiau net ir proceso atnaujinimo procesą reglamentuojančios normos nesudaro galimybės prašyti atnaujinti procesą dėl netinkamo MAĮ nuostatų, susijusių su suėjusio mokestinės nepriemokos senaties termino taikymu, aiškinimu, kadangi sprendimai buvo peržiūrėti apeliacine tvarka (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja iš esmės reiškia tapatų reikalavimą dėl Marijampolės apskrities VMI finansinio reikalavimo patikslinimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis), todėl nutraukė bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

                                          III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja V. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą esmės – pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui, yra 58 391,98 Lt. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo nutraukė bylą, nes bankroto byla dar nėra baigta. Nagrinėjamu atveju Marijampolės apskrities VMI reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui yra nepagrįstas, todėl turi būti peržiūrėtas ir tokia galimybė egzistuoja tikslinant kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje.              

              2. Apeliantės nuomone, jos reiškiami reikalavimai nebuvo išspręsti iš esmės, nes jie buvo spręsti bankroto byloje, o bankroto byla dar nėra baigta, todėl negalima laikyti, kad yra įsiteisėję sprendimai pareiškėjos keliamu klausimu. Minėti sprendimai buvo priimti remiantis kitais pagrindais ir nagrinėjant kitus įrodymus. Šiuo atveju pareiškėja pateikė naują įrodymą – 2012 m. kovo 1 d. VMI raštą Nr. (12.25-31-3)-R-2066, kuris paneigia Marijampolės apskrities VMI deklaruotą ir teismų nustatytą aplinkybę, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., o tai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos įmonei MAĮ nuostatos buvo taikomos kitaip, nei kitiems mokesčių mokėtojams. Naujas įrodymas patvirtina, kad priverstinio išieškojimo senaties terminą mokesčių administratoriai nuo 2001 m. sausio 9 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. skaičiavo nuo teisės išieškoti atsiradimo ir priiminėjo sprendimus pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.  

              3. Teismas netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 3 dalį ir nesilaikė teismų suformuotos praktikos taikant šį straipsnį bankroto bylose. Pareiškime nurodytos šalys yra netapačios. A. A. M. inicijuotoje byloje pareiškėja šalimi nebuvo, iki šio ginčo vykusiuose visuose ginčuose šalimis taip pat nebuvo VMI. Byloje pateiktas VMI 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. (12.25-31-3)-R-2066 patvirtina egzistuojančias kitas esmines aplinkybes, kurios suteikia naujumo pareiškėjos reikalavimo pagrindui, todėl reikalavimo šioje byloje negalima vertinti kaip tapataus.

              4. Teismas pažeidė teisingumo, protingumo, asmens teisę kreiptis į teismą ir lygiateisiškumo principus.

              VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo klausimas dėl mokestinės nepriemokos pareiškėjos jau buvo keliamas ir yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais (CPK 293 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

              2. Apelianto nurodomas neva kitas faktinis pagrindas, lyginant su ankstesnėmis bylomis, vertintinas kaip siekis išvengti  CPK 293 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto apribojimo su tapačiais reikalavimais neribotą kiekį kreiptis į tos pačios instancijos teismą.

              Bankrutavusio IĮ V. ir S. M. prekybos centro administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, jog iš dalies sutinka su pareiškėjos atskiruoju skundu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Pareiškėja kelia klausimą, taiko ar netaiko MAĮ atgal pats mokesčių administratorius. Būtent todėl svarbu atsižvelgti į pareiškėjos poziciją dėl galimo lygiateisiškumo principo tarp mokesčių mokėtojų pažeidimo.

              2. Pareiškėjos pateiktas VMI rašto turinys nėra pakankamai aiškus ir informatyvus, kad bankroto administratorius galėtų sutikti ar nesutikti su pareiškėjos pozicija. Pažymi, kad nei VMI, nei VĮ Turto bankas atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą dėl minėto rašto turinio visiškai nepasisakė, nepaneigė ir nepatvirtino pareiškėjos argumentų, jog nepaisant teismų praktikos dėl senaties termino taikymo, pats mokesčių administratorius praktikoje senaties terminą taiko ir toms mokestinėms prievolėms, kurios atsirado iki 2001 m. rugsėjo 1 d.,  tačiau buvo neįvykdytos po šio termino.

              3. Svarbu nustatyti, ar kitiems mokesčių mokėtojams mokesčių administratorius taikė teisės normas, reglamentuojančias išieškojimo senatį mokestinėms prievolėms, kurios atsirado iki 2001 m. rugsėjo 1 d. ir buvo neįvykdytos po MAĮ pakeitimų, įteisinančių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymą. Taip pat svarbu nustatyti, ar kitiems mokesčių mokėtojams nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo pritaikyta mokesčių priverstinio išieškojimo senatis, t. y., ar pakeistas MAĮ buvo taikytas retrospektyviai. Jei paaiškėtų, kad tokių atvejų buvo, svarbu nustatyti kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti tokie mokesčių mokėtojai ir kokių kriterijų neatitiko BIĮ V. ir S. M. prekybos centras.

              VĮ Turto bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai reiškia, kad į tos pačios instancijos teismą, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko tarp tų pačių šalių galima kreiptis tik vieną kartą. Apeliantė siekia neribotą kiekį reikšti teisme reikalavimus dėl kurių jau yra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas. Todėl teismas pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylą.

              2. Apeliantė klaidingai aiškina MAĮ įtvirtintą priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminą. Pareiškėjos nuomone, šis terminas taikytinas ir nagrinėjamojoje byloje, praėjus penkeriems metams nuo Marijampolės apskrities VMI reikalavimų patvirtinimo teismo nutartimi. Vadovaujantis apeliantės logika, užsitęsus bankroto procedūroms (pačiai apeliantei skundžiant kiekvieną kreditorių nutarimą ir taip vilkinant bylos nagrinėjimą) kreditorius, kuris rūpestingai naudojosi savo teisėmis, laiku ir tinkamai pateikė teismui tvirtinti kreditorinius reikalavimus, praranda teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių užsitęsus bankroto bylos nagrinėjimui ir suėjus 5 metų terminui.

              3. Apeliantės keliami reikalavimai prieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2- 426/2007).

              4. Marijampolės apskrities VMI reikalavimas, perduotas VĮ Turto bankui, IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl nėra pagrindo pripažinti šio reikalavimo pasibaigusiu.

              5. Aiškinant ir taikant MAĮ nuostatas taip, kaip reikalauja pareiškėja, būtų pažeidžiami protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, valstybės institucijų, siekiančių atgauti nesumokėtas nepriemokas, interesai. Susiformavus tokiai praktikai, kiekvienoje bankroto byloje nesąžiningų trečios eilės kreditorių ar įmonės savininkų iniciatyva skundžiant teismo, kreditorių nutarimus ar sprendimus, nesunkiai būtų užvilkinamas penkeriems metams bankroto bylos nagrinėjimas ir suėjus šiam terminui valstybiniai antros eilės kreditoriai turėtų būti šalinami iš kreditorių sąrašų.

              Trečiasis asmuo S. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį panaikinti apeliantės motyvais. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro CPK 293 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

              Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismo sprendimas – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo, aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-284/2012).

              Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant civilinę bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, svarbu nustatyti ieškinių tapatumą, kuris nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykas sutampa, svarbus ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo būtina nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas. Pažymėtina, kad ieškovas įstatymo nėra įpareigotas nurodyti juridinį ieškinio pagrindą, t. y. konkrečias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčijamą materialinį teisinį santykį. Įstatymu ieškovas įpareigojamas ieškinyje nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškovo ieškinyje nurodyto juridinio ieškinio pagrindo. Taigi, būtent faktinio ieškinio pagrindo, kurį ieškovas privalo nurodyti ieškinyje, sutaptis bylose, kartu sutapus ir bylų šalims bei dalykui, lemia teismo sprendimą nutraukti bylą tuo atveju, kai jau išnagrinėtoje byloje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) (CPK 293 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. G. , bylos Nr. 3K-3-147/2011; 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-284/2012; kt.).

              Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kuri BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje taip pat yra ir atsakovė, iš esmės ginčija Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą, perduotą VĮ Turto bankui, – prašo pripažinti, kad Marijampolės apskrities VMI reikalavimas yra 58 391,98 Lt, t.y. siekia įrodyti, kad ginčijamas reikalavimas, t. y. mokestinės nepriemokos skola ir už ją apskaičiuoti delspinigiai, būtų pripažinta beviltiška skola ir nurašyta suėjus penkerių metų mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties terminui (MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, 2001 m. rugsėjo 1 d. įstatymo redakcija). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad ĮBĮ ir teismų praktika nedraudžia dalyvaujančiam bankroto byloje asmeniui patikslinti ar ginčyti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, tačiau bankroto byloje dalyvaujantis asmuo tokį reikalavimą turi pagrįsti. Apeliantė šiuo atveju tokių įrodymų nepateikė. IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje Marijampolės apskrities VMI finansinio reikalavimo, perduoto VĮ Turto bankui pagrįstumas, jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-76-343/2006 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5/2007; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje 2-670-109/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-15/2011; Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2005. Nors ne visose minėtose bylose reikalavimus reiškė pareiškėja, tačiau visuose procesiniuose sprendimuose pareiškėjams, o tuo pačiu ir visiems šiame bankroto procese dalyvaujantiems ir suinteresuotiems asmenims yra išaiškintos mokestinės nepriemokos skolos ir už ją apskaičiuotų delspinigių skaičiavimo senaties terminai, t. y. išaiškinta, kad 1995 m. MAĮ 29 straipsnyje (Žin., 1995, Nr. 61-1525) nebuvo nustatyta priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino. Ši norma galiojo byloje ginčijamos mokestinės nepriemokos atsiradimo metu. 2001 m. rugsėjo 1 d. redakcijos MAĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas penkerių metų priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo senaties terminas, įsigaliojo ir gali būti taikomas materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-129/2010). Taigi, pareiškėjos keliami klausimai jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog tai yra tapatus reikalavimas, kurį tiek pareiškėja, tiek kiti kreditoriai reiškė BĮĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje.

              Tiek šioje byloje, tiek 2006 m. reiškiant tą patį reikalavimą, teigiant apie šių reikalavimų kitokį faktinį pagrindą, pareiškėja nurodo ne kitokį reikalavimų faktinį pagrindą, o kitokius įrodymus, kuriais grindžiamas tas pats reikalavimų faktinis pagrindas – priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pareiškėjos pateiktas įrodymas nėra pagrindas peržiūrėti ginčijamo reikalavimo pagrįstumo priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties taikymo aspektu, nes šio termino netaikymą lemia įstatymo nuostatų dėl nurodyto senaties termino pradžios aiškinimas, o ne pareiškėjos pateiktas įrodymas apie kitiems asmenims taikytą priverstinio išieškojimo senaties terminą. Be to, pareiškėjos pateiktame dokumente aiškiai nurodomi ieškinio senaties terminai po 2001 m. MAĮ naujos redakcijos, tik pareiškėja juos interpretuoja sau palankia linkme. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ir įvertino visus teisiškai reikšmingus pareiškėjos argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo ginčo esme, todėl, teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentais, kuriais ginčijama teismo išvada dėl pareiškėjos reikalavimų, kaip pareikštų pakartotinai, yra ne tik nepagrįsti, bet ir teisiškai nereikšmingi. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bylinėjimasis dar kartą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu yra negalimas pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, todėl pagrįstai bylą nutraukė.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas bei atmestinas, ir skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                         Algirdas Gailiūnas

                                                                      Kazys Kailiūnas

                                                                      Rimvydas Norkus