Civilinė byla Nr. e2-854-807-2018
Teisminio proceso Nr.2-68-3-16360-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.2; 2.1.5.1; 3.2.6.1.
(S)
S R R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant R. P., dalyvaujant ieškovės atstovams advokatams Kęstučiui Kvainauskui ir Matui Balėnui, atsakovei J. S. ir jos atstovui advokatui Jovitui Elzbergui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Archidis“ ieškinį atsakovei J. S. dėl 31800 Eur priteisimo už neatlygintiną naudojimąsį butu, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
n u s t a t ė :
Ieškovė BUAB „Archidis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės J. S. 31 800 Eur už neatlygintiną naudojimąsi butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti 2008-07-01 Patalpų nuomos sutartį Nr. 2008/07-01 negaliojančia, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 2461,77 Eur, taip pat priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2010-11-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2167-345/2010 UAB „Archidis“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2011-02-24) ir jo administratoriumi paskirta UAB „Administravimas ir auditas“ (administratoriaus įgaliotas asmuo J. L.). Vilniaus apygardos teismas 2011-03-04 nutartimi įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus iki 2011-03-10 perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus įmonės dokumentus. Administratorius 2011-05-11 pranešimu buvusiam BUAB „Archidis“ direktoriui A. B. nurodė, kad jo žinioje, be kito BUAB „Archidis“ priklausančio turto, dar yra ir butas adresu (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo jį perduoti administratoriui. 2011-08-02 buvo gautas A. B. atsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaujantis 2005-06-15 UAB „Archidis“ ir J. S. pasirašytu susitarimu „Dėl buto patikėjimo, administravimo, pasaugos“ ir 2005-06-15 priėmimo-perdavimo aktu, J. S. įsipareigojo UAB „Archidis“ saugoti ir administruoti butą ir dėl šios priežasties buto perdavimo klausimas turi būti asmeniškai derinamas su J. S.. 2011-10-17 pranešimu atsakovei, administratorius nurodė, kad butas, privalo būti įvertintas ir bus parduotas iš varžytynių bei nustatė atsakovei 45 d. nuo aptariamo pranešimo gavimo dienos terminą šį butą atlaisvinti ir perduoti. 2011-12-01 buvo gautas atsakovės 2011-11-29 atsakymas, kuriame ji nurodė, kad administratoriaus reikalavimas dėl turto perdavimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl nebus vykdomas, kaip vieną iš priežasčių nurodant, kad kartu su atsakove gyvena jos nepilnametis vaikas ir jų abiejų iškeldinimas iš vienintelio būsto prieštarautų vaiko interesams. Atsakovei iš buto neišsikraustant, BUAB „Archidis“ 2015-02-02 kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10623- 871/2015 (sprendimas įsiteisėjo 2016-01-07) nusprendė iškeldinti atsakovę iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Sprendime buvo konstatuota, kad pagal sudarytą šalių susitarimą, tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę jokie panaudos ar tuo labiau nuomos santykiai, taip pat tai, kad pagal ĮBĮ 14 str. 1 d., nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti ieškovės nuosavybės teise priklausantį butą ir juo disponuoti yra suteikta tik ieškovės administratoriui. Po ieškovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos (2011-02-24) atsakovei kilo pareiga pagal ĮBĮ butą perduoti ieškovo bankroto administratoriui. Atsižvelgiant į tai, kad butas nuosavybės teise priklauso ieškovei, o atsakovė jame gyvena faktiškai be jokio teisinio pagrindo, ieškovė turi teisę į pajamas, kurių suma atsakovė nepagrįstai praturtėjo gyvendama bute, arba į žalos, atsiradusios dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Laiko vertės išraiška už ieškinio senaties (10 metų) laikotarpį (2007-04-19 – 2017-04-19) ieškovės paskaičiavimu sudaro 31 800 Eur. Taip pat nurodė, kad atsakovė J. S., tuo pat metu, kai nemokamai gyveno ieškovei priklausančiame bute, išnuomojo ieškovei jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) (2008-07-01 Patalpų nuomos sutartis Nr. 2008/07-01) už 2 500 Lt, t.y. 724 Eur, nuomos mokestį. 2008-10-20 buvo pasirašytas susitarimas „Dėl 2008-07-01 Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 2008/07-01 nutraukimo“, kuriuo buvo sutarta nuo 2008-11-01 minėtą nuomos sutartį nutraukti. Dėl minėtų nesąžiningų atsakovės veiksmų pagal niekinį patalpų nuomos sandorį, ieškovė neteko dar 10 000 Lt, t.y. 2 896,20 Eur (iš kurių 2461,77 Eur buvo pervesta atsakovei, o 434,43 Eur už atsakovę – valstybinei mokeščių inspekcijai), kadangi neturėjo jokio poreikio nuomotis iš atsakovės minėto buto. Todėl prašo pripažinti 2008-07-01 Patalpų nuomos sutartį Nr. 2008/07-01 negaliojančia ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 2461,77 Eur (e.b.l. 1-11, t. 1). Minėti ieškinio argumantai ir motyvai iš esmės atkartoti ir ieškovės pateiktame dublike.
Atsakovė J. S. pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dar 2006 metais preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2005-06-15 pagrindu atsakovė už butą sumokėjo 345 000 Lt. Sutarties 3.2. punkte numatyta, jog pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui daiktą, pasirašant pagrindinę sutartį arba sumokėjus daikto kainą. Kadangi buto kaina ieškovui buvo sumokėta, butas buvo pagrįstai perduotas atsakovei ne tik jį saugoti ir administruoti, bet ir juo naudotis bei valdyti. Be to, remiantis preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2005-06-15 papildymu, ieškovas su atsakove susitarė pakeisti sutarties 3.4. punktą ir jį išdėstyti sekančiai - šalys įsipareigoja pasirašyti notaro tvirtinamą Pagrindinę sutartį per 10 (dešimties) dienų laikotarpį po arešto (ar kitų suvaržymų) butui panaikinimo. Pabrėžė, jog minėtas laikotarpis nėra pasibaigęs, kadangi nuo 2005-06-15 suvaržymai butui nebuvo panaikinti, taigi sutartis yra teisėta ir nenutraukta, todėl galiojanti ir bet kokie ieškovo argumentai, jog atsakovė naudojasi butu, kurį nuolat prižiūri ir išlaiko be jokio teisinio pagrindo, yra nepagrįsti ir neteisėti bei iš esmės pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus. Teigia, kad ieškovas kelia reikalavimą priteisti 31 800 Eur taikant skirtingus civilinių teisių įgyvendinimo būdus, t. y. nepagrįsto praturtėjimo pagrindu ir deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu. Atsakovė nesutinka su ieškovo pasirinktais alternatyviais civilinių teisių įgyvendinimo būdais, kadangi butas atsakovei buvo perduotas sutarties pagrindu, o sutartis šiuo metu yra nenutraukta ir galiojanti, todėl šalis sieja sutartiniai santykiai ir ieškovas negalėjo santykių kvalifikuoti nei kaip nepagrįsto praturtėjimo, nei kaip delikto. Tuo atveju, jei būtų taikoma deliktinė civilinė atsakomybė, sutinkamai su CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, yra nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog tik Vilniaus apygardos teismui priėmus 2016-01-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A- 950-392/2016, kuria buvo paliktas nepakeistu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10623-871/2015, buvo konstatuota, jog atsakovė naudojasi butu be jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovas galėtų reikalauti atlyginti žala negautu pajamų forma skaičiuojant už laikotarpi tik nuo 2016-01-07 iki 2017-04-19, kas pagal ieškovo pateiktą UAB APUS TURTAS 2017-03-08 konsultaciją sudarytų 4 500 Eur (300 Eur X 15 mėn.). Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstu kad ieškovas iš anksto planavo išnuomoti butą ir būtent iš nuomos gauti jo nurodytas pajamas. Ieškovo veikla nėra butų ar kito nekilnojamojo turto nuoma, be to, ieškovo neva patirti nuostoliai negautų pajamų forma turi būti pagrįsti realiomis įrodytomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Pabrėžė, jog kreditorių susirinkimas niekada nėra priėmęs sprendimo leisti ieškovui vykdyti komercine veikla, tame tarpe ir turto nuomą, be to, ieškovas nėra PVM mokėtojas ir neturi įmonės komercinės sąskaitos iš kurios galėtų vykdyti atsiskaitymus, susijusius su vykdoma ūkine komercine veikla, todėl ieškovas neturi teisės nuomoti buto ir iš to gauti pajamas. Ieškovui bankroto byla buvo iškelta tik 2010-11-05, o iki to laiko jis leido atsakovei gyventi bute, todėl neturi teisės reikalauti neva patirtų nuostolių atlyginimo iki 2010 metų. Atsakovė ieškovo sąskaita nepraturtėjo, kadangi pilnai išlaikė ir išlaiko butą, jį remontuoja ir moka visus komunalinius mokesčius. Atsakovė butu naudojosi ir naudojasi esant teisiniam pagrindui, ieškovą ir atsakovę šiuo metu sieja sutartiniai santykiai. Kadangi pats ieškovas neneigia, kad atsakovei butas buvo perduotas sutarties ir susitarimo pagrindu, jis neturi jokios teisės remtis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Ieškovas taip pat neįrodė ir atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės, kadangi atsakovė naudojasi butu ir jį išlaiko sutarties ir susitarimo pagrindu. Šalys yra laisvos sudaryti sutartis, todėl vien tas faktas, kad ieškovas bankrutavo, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kuriais sukėlė žalą. Ieškovas niekada neginčijo 2008-07-01 patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. 2008/07-01, pats bankroto administratorius nuo 2010 metų žinojo apie minėtą sutartį, todėl nesuprantamas jo reikalavimas praėjus net 7 metams pripažinti patalpų nuomos sutartį negaliojančia. Nesutinka su ieškovo teiginiu, jog UAB „Archidis“, kuriam tuo metu priklausė Nemenčinės pi. 43-6, 43-7, 43A-5 butai ir visas 45 namas (viso: 11 butų), neturėjo jokio poreikio nuomotis iš atsakovės aptariamo buto, kadangi visi šie ieškovui priklausantys butai tuo metu buvo įrenginėjami, o jam reikėjo reprezentacinės būklės biuro, dėl ko ir buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis. Ieškovas neturi teisės minėto sandorio nuginčyti, kadangi nuomos sutartis buvo sudaryta laikotarpiu, kai ieškovas dar buvo nebankrutavęs ir sandoris minėtu laikotarpiu buvo įvykdytas. Remiantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, ieisu po to kai ii jgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį visiškai ar iš dalies ivvkdė (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pažymėjo, kad atsakovės su ieškovo dalyviais nesieja jokie giminystės santykiai, ji nėra ieškovo dalyvio sutuoktinis, vaikas ar vienas iš tėvų, ji nevaldė daugiau kaip 50 procentų ieškovo akcijų. Pabrėžė, kad ieškovas praleido terminą kreiptis i teismą su reikalavimu pripažinti patalpų nuomos sutarti negaliojančia, todėl šiam reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį. Minėti atsiliepimo argumantai ir motyvai iš esmės atkartoti ir ieškovės pateiktame triplike.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė jame ir dublike nurodytais argumentais ir motyvais. Bankroto administratoriaus įgaliota atstovė J. L. papildomai paaiškino, kad atsakovė nuolat skundžia įgaliotos atstovės veiksmus bankroto byloje ir tai trunka jau apie šešis metus. Nurodė, kad BUAB „Archidis“ iš viso turi 14 nekilnojamojo turto objektų, kuriuos reikia išlaikyti, todėl lėšos gaunamos iš nuomos yra būtinos. Įmonė yra išnuomavusi tris kotedžus. Atsakovė neįsileidžia turto vertintojų atlikti vertinimą, kuris yra reikalingas buto pardavimui iš varžytinių. Laikotarpiu nuo 2011 iki 2016 metų įmonė yra gavusi už nuomą 66000 Eur, tuo tarpu išlaidos objektų išlaikymui sudaro 59000 Eur.
Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas ieškinį prašė atmesti atsiliepime ir triplike nurodytais argumentais ir motyvais.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. A. paaiškino, kad jis atliko teritorijos prie namų (duomenys neskelbtini), priežiūrą. Patvirtino, kad patalpose (duomenys neskelbtini) nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio buvo BUAB „Archidis“ ofisas. Nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) buvo įrengtas butas, jame gyveno atsakovė ir A. B..
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta R. T. paaiškino, kad nuo 2004 iki 2008 metų ji dirbo UAB „Archidis“ biuro administratore. Nurodė, kad adresu Nemenčinės pl. 43-1, Vilniuje buvo įrengtas įmonės ofisas.
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta D. Ž. paaiškino, kad nuo 2003 iki 2011 metų dirbo UAB „Archidis“ vyr. finansininkės pareigose. Nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini)buvo įrengtas įmonės ofisas. Tačiau palaipsniui įmonės darbuotojai persikėlė į patalpas (duomenys neskelbtini). Įmonė turėjo ofisą dar ir (duomenys neskelbtini). Teigia, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo būti gyvenamųjų patalpų ir ten niekas negyveno.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008-09-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Dėl reikalavimo susijusio su butu (duomenys neskelbtini).
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-10623-871/2015 pagal ieškovės BUAB „Archidis“, atstovaujamo bankroto administratoriaus „Administravimas ir auditas“, ieškinį atsakovei J. S. dėl iškeldinimo iš savavališkai užimamų patalpų, išvadą teikianti institucija byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, 2015-09-23 priėmė sprendimą, kuriuo minėtas ieškinys buvo patenkintas, nusprendžiant iškeldinti J. S. iš ieškovei BUAB „Archidis“ nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šis sprendimas įsiteisėjo 2016-01-07, Vilniaus apygardos teismo nutartimi jį palikus nepakeistą (e.b.l. 23-33, 40-49, t. 1). Minėtu sprendimu buvo nustatyta, kad BUAB “Archidis” yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, ką patvirtina Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas ir 2004-08-19 akcijų pasirašymo sutartis, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuo 2004-08-25 įregistruota jos nuosavybės teisė į minėtą butą. Teismas konstatavo, kad 2005-06-15 preliminarioji minėto buto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2005-06-15 ir 2006-06-14 preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2005-06-15 papildymas tik patvirtina faktą, kad atsakovė J. S. ir ieškovė BUAB “Archidis” buvo susitarę sudaryti pagrindinę buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ji sudaryta nebuvo ir atsakovė nėra nurodyto buto (duomenys neskelbtini), savininkė. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-343/2011, kuriuo J. S. ieškinys pripažinti 2005 m. birželio 15 d. preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2005-06-15 pagrindine sutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas. Įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-343/2011 nustatyti faktai patvirtina, kad preliminarioji sutartis ieškovės reikalavimu negali būti pripažinta pagrindine, inter alia galiojančia“, o sutarties šalių veiksmai parodo šalių ketinimą sudaryti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, o ne pagrindinę. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. birželio 15 d. UAB „Archidis“ ir atsakovės sudaryto susitarimo prie preliminariosios sutarties dėl buto patikėjimo, administravimo ir pasaugos pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti UAB „Archidis“ buto saugojimo ir administravimo paslaugas, o UAB „Archidis“ perdavė atsakovei butą neatlygintinai saugoti ir administruoti iki pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Pagal susitarimą prie preliminariosios sutarties, nutraukus susitarimą, atsakovė turėjo perduoti ieškovui butą pagal priėmimo-perdavimo aktą, o ieškovas įsipareigojo priimti turtą iš atsakovės, nutraukus šį susitarimą ar pasibaigus preliminariajai sutarčiai. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-11 sprendimu yra konstatuota, kad atsakovė ir UAB „Archidis“ susitarė butą laikotarpiu nuo preliminariosios sutarties sudarymo dienos iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos perduoti atsakovei būtent saugojimui ir administravimui, t.y. atsakovė įsipareigojo išimtinai saugoti ir administruoti UAB „Archidis“ perduotą butą. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pastarosios sąvokos neapima sąvokos valdymas, t. y. atsakovė be UAB „Archidis“ atskiro leidimo, kurio UAB „Archidis“ nebuvo davęs, neturi teisės saugojamą ir administruojamą daiktą naudoti ar leisti juo naudotis tretiesiems asmenims (taikant pagal įstatymo analogiją CK 6.832 str. 2 d.), kitaip tariant – valdyti. Esminėmis atsakovės pareigomis saugant ir administruojant butą yra laikytinos pareigos: išsaugoti butą tokios būklės, kokios pastarasis buvo perdavimo atsakovei saugoti ir administruoti metu, ir grąžinti UAB „Archidis“ butą pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną ar UAB „Archidis“ raštu nurodžius arba perduoti butą tretiesiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad įvertinus tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, spręstina, kad 2005-06-15 preliminarioji sutartis bylos nagrinėjimo teisme metu yra pasibaigusi, o atsižvelgiant į tai, kad 2005-06-15 susitarimas prie preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2005-06-15 dėl buto (duomenys neskelbtini), patikėjimo, administravimo, pasaugos, yra preliminariosios sutarties priedas, pasibaigus preliminariajai sutarčiai, pasibaigia ir susitarimas prie preliminariosios sutarties. Taip pat teismas konstatvo, kad ieškovė BUAB “Archidis” 2011-10-17 pranešimu informavo atsakovę J. S., kad nutraukiami visi susitarimai dėl buto pasaugos ir administravimo bei nustatė jai 45 dienų terminą atlaisvinti ir perduoti minėtą butą, todėl vėliausiai po 45 dienų po 2011-10-17 pranešimo gavimo jį privalėjo perduoti butą ieškovui, tačiau to nepadarė ir ginčo bute gyvena be teisėto pagrindo ir naudojasi juo neteisėtai. Konstatavus, kad BUAB “Archidis” yra buto (duomenys neskelbtini), savininkė, o atsakovė faktiškai be jokio teisinio pagrindo gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute bei naudojasi juo neteisėtai, tokiu būdu pažeisdama buto savininko, t. y. ieškovo, teisėtus interesus, teismas tenkino ieškinio reikalavimus pilna apimtimi, iškeldindamas atsakovę iš nurodyto buto.
Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. LR CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Taigi aukščiau nurodytos aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame teismo sprendime ir papildomo įrodinėjimo nereikalauja, bei nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę. Pagal LR CPK 279 str. 4 d. sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, spręstina, kad atsakovė bute (duomenys neskelbtini) gyveno(a) be jokio teisėto pagrindo, dėl ko ieškovei atsirado pagrindas kreiptis dėl nuostolių, kurie atsirado atsakovei neteisėtai naudojantis ieškovės turtu, atlyginimo.
Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės 31 800 Eur dviem alternatyviais pagrindais - dėl nepagrįsto praturtėjimo ir dėl žalos atlyginimo esant deliktinei civilinei atsakomybei. Remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2013-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; 2015-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.), prašo teismo pasirinkti kuriuo iš šių dviejų pagrindų ieškinį tenkinti, t.y. pritaikyti ginčo santykiui tinkamą teisės normą.
Ieškovė teigia, kad atsakove bute gyveno neteisėtai nuo 2005-06-16, t.y. to momento, kada butas jai buvo perduotas vadovaujantis 2005-06-15 UAB “Archidis” ir J. S. pasirašytu susitarimu “Dėl buto patikėjimo, administravimo, pasaugos”, o buto perdavimas buvo įformintas pasirašant 2005-06-15 priėmimo-perdavimo aktą. Atsakovė teigia, kad tik Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-950-392/2016, kuria buvo paliktas nepakeistu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10623-871/2015 dėl atsakovės iškeldinimo iš buto, buvo konstatuota, kad J. S. neva naudojasi butu be jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovė galėtų reikalauti atlyginti žalą negautų pajamų forma tik laikotarpiu nuo 2016-01-07 iki 2017-04-19. Atsižvelgdamas į įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-23 sprendimu nustatytą aplinkybę (kurios, sutinkamai su LR CPK 182 str. 2 d., įrodinėti nebereikia), kad vėliausiai po 45 dienų po ieškovo 2011-10-17 pranešimo apie visų susitarimų dėl buto pasaugos ir administravimo nutraukimo bei buto atlaisvinimo gavimo, atsakovė privalėjo perduoti butą ieškovui, teismas konstatuoja, kad būtent nuo šio momento J. S. butu naudojasi neteisėtai. Atsakovės teiginys, kad ji butu naudojasi 2005-06-15 Preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pagrindu, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi, kaip jau buvo minėta ankščiau, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-23 sprendimu konstatuota, kad tiek preliminarioji sutartis, tiek preliminariosios sutarties priedas - susitarimas, bylos nagrinėjimo momentui jau yra pasibaigę.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų - niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais - sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės - gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (LR CK 6.245 str. 1 d.). LR CK 6.245 str. 2 d. yra numatyta, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (LR CK 6.245 str. 4 d.). Pagal LR CK 6.246 str. 1 d., civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sutinkamai su LR CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, o pagal LR CK 6.248 str., civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. LR CK 6.249 str. 1 d. numato, kad žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. LR CK 6.263 str. 1 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes ir bylos šalių ginčo santykius bei įvertindamas tai, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas bei į tai, jog pažeistą šalies teisę šiuo konkrečiu atveju galima apginti ir kitu gynybos būdu, konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčo santykiui taikytinas deliktinės civilinės atsakomybės institutas.
Teismas sutinka su ieškovės nurodytais argumentais, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė jos gyvenimu ieškovei priklausančiame bute prieš ieškovės valią (neteisėtu buto valdymu, t.y. neatlygintiniu naudojimosi juo gyvenant ten kartu su savo sūnumi, neišsikraustymu iš buto, kai buvo paraginta), kadangi, kaip buvo paminėta ankščiau, atsakovei tapo žinoma apie tai, kad ji turi atlaisvinti butą ir iš jo išsikelti, vėliausiai po 45 dienų po ieškovės 2011-10-17 pranešimo apie visų susitarimų dėl buto pasaugos ir administravimo nutraukimo bei buto atlaisvinimo, gavimo. Nepaisant to, kad nuo nurodyto momento J. S. žinojo apie savo pareigą palaisvinti butą, ji ir toliau juo naudojosi neteisėtai, gyvendama ieškovės nuosavybėje (bylos nagrinėjimo eigoje, 2018-01-24 butas buvo parduotas iš varžytinių UAB “Timoore Systems”). Dėl išdėstyto teismas turi pagrindą konstatuoti, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra įrodyti.
Kaltė civilinėje teisėje suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Kitaip tariant, kaltė suvokiama kaip asmens faktinio elgesio objektyvi neatitiktis reikiamam apdairumui ir rūpestingumui, kuris buvo būtinas konkrečiomis aplinkybėmis, kad asmuo nepadarytų žalos. Nustatant kaltę civilinės atsakomybės taikymo tikslais galima teigti, jog lyginami du elgesio standartai: pirma, faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir, antra, hipotetinis protingo, rūpestingo asmens objektyvus elgesio standartas: jeigu yra šių dviejų elgesio modelių neatitiktis, turi būti konstatuota kaltė. Analogiškas kaltės apibūdinimas įtvirtintas ir CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Tokios pat pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje dėl kaltės sampratos. „Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas žmogus“ (2000 m. birželio 16 d. LAT aprobavimo apžvalga dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu). Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas turi pagrindą konstatuoti, kad atsakovės elgesį, kuomet ji žinodama apie tai, kad bute gyvena be teisėto pagrindo ir neišsikeldama iš jo ne tik po įspėjimo dėl buto atlaisvinimo gavimo, bet ir po teismo sprendimo dėl iškeldinimo įsiteisėjimo ir tokiu būdu didino ieškovės patiriamus nuostolius, negalima vertinti kaip rūpestingą ir apdairų, todėl konstatuotina, kad atsakovės kaltė yra įrodyta.
Nagrinėjamos bylos atveju faktinis priežastinis ryšis tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos yra akivaizdus – jei atsakovė nebūtų gyvenusi bute be teisėto pagrindo ir būtų ji palaisvinusi tuomet, kai ji buvo paraginta tai padaryti, ieškovas nepatirtų žalos (nuostolių), todėl teismas turi pagrindą konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju yra įrodyta ir kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į LR CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, kuriame nurodyta, kad asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, teismas vertina, kad ieškovė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė žalą negautų pajamų forma. Remiantis nurodyta teisės norma, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais. Ieškovė į bylą yra pateikusi UAB APUS TURTAS Konsultaciją dėl galimos nekilnojamojo turto kainos (e.b.l. 81-92, t.1), kurioje yra nurodyta labiausiai tikėtina (galima) buto (duomenys neskelbtini), mėnesio nuomos kaina laikotarpiu nuo 2007 metų sausio mėnesio iki 2017 metų kovo mėnesio. Ieškovė, kaip įrodymą patvirtinantį, jog šiuo konkrečiu atveju ji galėjo gauti pajamas iš buto (duomenys neskelbtini), nuomos, pateikė į bylą pažymą (e.b.l. 93-95, t. 1), iš kurios seka, kad kitus ieškovei priklausančius nekilnojamojo turto objektus ji sėkmingai yra išnuomojusi ir ilgą laiką gauna iš to nuolatines pajamas. Pažymėtina, kad minėtų ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų atsakovė įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo, savo paskaičiavimų į bylą neteikė, todėl teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovė įrodė tiek galimybę gauti konkrečias pajamas iš buto nuomos, tiek negautų pajamų dydį mėnesio nuomos kainos forma. Pažymėtina, kad sutinkamai su LR CK 1.125 str. 8 d., ieškinio reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl šiuo konkrečiu atveju ieškovė gali reikalauti atlyginti jos patirtus nuostoliu negautų pajamų forma tik už 3 metų laikotarpį, t.y. nuo 2014-04-20 iki 2017-04-20 (ieškinio pateikimo teismui data). Remiantis UAB APUS TURTAS nurodytą buto Šilo g. 34-29, Vilniuje, mėnesio nuomos kainą laikotarpiu 2014-04-20 – 2017-04-20, nuomos suma sudarytų 10550 Eur, o būtent: 2014 metais - 2250 Eur (10 d. x 9 Eur = 90 Eur + 8 mėn. x 270 Eur = 2160 Eur), 2015 metais - 3600 Eur (12 mėn. x 300 Eur = 3600 Eur), 2016 metais - 3600 Eur (12 mėn. x 300 Eur = 3600 Eur), 2017 metais – 1100 Eur (20 d. x 10 Eur = 200 Eur + 3 mėn x 300 Eur = 900 Eur). Kadangi dėl neteisėtų ir kaltų atsakovės veiksmų, ieškovė, patyrė nurodyto dydžio nuostolius, kuriuos atsakovė privalo atlyginti, minėta 10550 Eur dydžio suma priteistina iš atsakovės J. S. ieškovės BUAB “Archidis” naudai. Sutinkamai su LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str., iš atsakovės taip pat priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 10550 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl patalpų (duomenys neskelbtini)nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovė J. S. ir UAB „Archidis“, atstovaujama direktoriaus A. B., 2008-07-01 sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo jai nuosavybės teise priklausantį 2 kambarių butą už 2500 Lt (724 Eur) mėnesio nuomos kainą (e.b.l. 111-113, t. 1). 2008-10-20 tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas minėtą nuomos sutartį nutraukti nuo 2008-11-01 (e.b.l. 61, t. 1). Ieškovė teigia, kad UAB „Archidis“ tuo metu neturėjo jokio poreikio nuomotis nurodytų patalpų, kadangi įmonei priklausė patalpos (duomenys neskelbtini) ir visas vienuolikos butų 45 namas, o dėl nurodytų nesąžiningų atsakovės veiksmų ieškovė neteko 2896 Eur. Ieškovė teigia, kad atsakovės bei A. B. nesąžiningumą patvirtina tai, kad jie minėto sandorio sudarymo metu buvo UAB „Archidis“ vieninteliai akcininkai bei vadovai - A. B. buvo bendrovės kontrolinio akcijų paketo savininkas bei direktorius, J. S. buvo bendrovės akcininkė ir direktoriaus pavaduotoja, todėl ji turėjo visą informaciją apie bendrovę, žinojo, kad bendrovė išgyvena ne pačius geriausius laikus - iš esmės gyvena iš paskolų ir bet kokios nereikalingos išlaidos prieštarauja bendrovės interesams. Remiasi LR CK 6.67 str. 6 p., kuriame įtvirtinta šalių nesąžiningumo prezumpcija nurodanti, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu, be kita ko, skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai 50% juridinio asmens akcijų.
Ginčydamas sandorį (patalpų nuomos sutartį), ieškovas remiasi LR CK 1.82 str. norma, kurioje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad LR CK 1.82 str. nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromu sandoriu komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju LR CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012 ir kt.). Sutiktina su atsakovės argumentu, kad vien ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ji dėl sudaryto sandorio negavo jokios konkrečios finansinės naudos, kuri pasireikštų gaunamu pelnu, nėra pagrindas nuginčyti patalpų nuomos sutartį, o akivaizdų sandorio nenaudingumą galima būti konstatuoti tik įrodžius, kad dėl minėto sandorio sudarymo ieškovė bankrutavo.
Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (LR CK 1.82 str. 1 d.). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (LR CPK 177, 178, 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-462/2012). Ieškovė remiasi LR CK 6.67 str. nustatyta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovės su UAB „Archidis“ dalyviais nesieja giminystės santykiai, kurie yra nurodyti minėtoje normoje (sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai), taip pat nustatyta, kad atsakovė nevaldė daugiau kaip 50 procentų įmonės akcijų (jai priklausė tik 14,06 proc. ieškovės akcijų). Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė įrodė atsakovės nesąžiningumą. Ieškovės argumentas, kad teismas spręsdamas ginčo bylą turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014, kur buvo nustatytas J. S. ir A. B. nesąžinigumas, atmestinas kaip nepagrįstas, nes minėtų bylų aplinkybės nėra tapačios, jose ginčijami sandoriai skiriasi savo esme, todėl pagrindo remtis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014 nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.
Atskirai pažymėtina, kad ieškovės reikalavimui dėl patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senaties instituto tikslas – tiek sudaryti realią galimybę asmeniui per tam tikrą laiką apginti savo pažeistą teisę, tiek ir skatinti asmenis kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, taip užtikrinant civilinių santykių stabilumą. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010-11-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2167-345/2010 UAB „Archidis“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2011-02-24) ir jos administratoriumi paskirta UAB „Administravimas ir auditas“ (administratoriaus įgaliotas asmuo J. L.). Vilniaus apygardos teismas 2011-03-04 nutartimi įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus iki 2011-03-10 perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus įmonės dokumentus. Pagal LR CK 6.66 str. 1 d., kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, jog nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie ginčijamus sandorius sužino nuo dokumentų apie šiuos sandorius gavimo dienos. Vilniaus apygardos teismo 2011-03-04 nutartimi nustatytas terminas perduoti įmonės dokumentus bankroto adminstartoriui baigėsi 2011-03-10, pati ieškovė savo ieškinyje nurodė, kad nepilnai buvo įvykdytas tik įpareigojimas perduoti turtą (butą (duomenys neskelbtini)), ginčo dėl to, kad įmonės dokumentįai buvo perduoti iki 2011-03-10, byloje nėra. Taigi šiuo atveju LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo dokumentų apie ginčijamą sandorį gavimo dienos, t.y. vėliausiai nuo 2011-03-10, tuo tarpu ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui šioje byloje pateiktas 2017-04-20. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti yra akivaizdžiai praleistas (ieškovė jokių svarbių jo praleidimo priežasčių nenurodė, atnaujinti neprašė), kas sudaro atskirą pagrindą šiam reikalavimui atmesti.
Įvertinus aukščiau paminėtus argumentus dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo bei esant praleistam ieškinio senaties terminui, teismas konstatuoja, kad ieškinio reikalavimas dėl patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, negali būti patenkintas.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Visi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (LR CPK 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų, o atsakovei atmestų ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 93 straipsnio 2 dalis). Bendra ieškinio reikalavimų suma yra 34261,77 Eur. Patenkintų ieškinio reikalavimų suma sudaro 10550 Eur. Ji atitinka 30,79 proc. visų ieškininių reikalavimų dalį. Atitinkamai atmestų ieškinio reikalavimų dalis lygi 69,21 proc. Ieškovė į bylą pateikė įrodymų, kad patyrė 3666,30 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu “Dėl teisingumo ministro 2004-04-02-įsakymo Nr. 1R-85’ “Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylos priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo” pakeitimo Nr.1R-77 patvirtinto maksimalaus dydžio. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 1128,85 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Vadovaudamasis LR CPK 259 - 270 str. teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB “Archidis”, juridinio asmens kodas 11089722, naudai 10550 Eur (dešimt tūkstančių penkis šimtus penkiasdešimt eurų) nuostolių atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB “Archidis”, juridinio asmens kodas 11089722, naudai 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 10550 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB “Archidis”, juridinio asmens kodas 11089722, naudai 1128,85 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Diana Jankienė