Administracinė byla Nr. 1-6341-596/2014

Proceso Nr. 3-61-3-00892-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija16.6., 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei  Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos priteisimo

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2014 m. kovo 19 d. patikslino, prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. sausio 24 d. atsakovės sprendimą Nr. 12-01-158; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau - Krašto apsaugos ministerija) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.; 3) priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos išeitinės kompensacijos, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, skirtumą. 

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Klaipėdos karo prievolės centre Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjo pareigose.

Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, prašydamas paskaičiuoti ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą.

Krašto apsaugos ministerija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-01-158 jo prašymą tenkinti atsisakė, nurodė, kad pareiškėjui atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (1998 m. gegužės 5 d. Nr. VIII-723) 60 str. 2-5 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“. Taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas byloje Nr. 125/2010-26/2011-21/2012-6/2013-10/2013 priimtame 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepasisakė dėl nurodytų teisės aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams bei karių sumažintų tarnybinių atlyginimų pagrįstumo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo darbo užmokestis buvo mažinamas laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., vadovaujantis Vyriausybės priimtais nutarimais „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893, valst. žin., 2006-09-19, Nr. 99-3847; 2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, valst. žin., 2009-11-05, Nr. 132-5750). Nurodytu teisiniu reguliavimu nustačius atlyginimų koeficientų mažinimą profesinės karo tarnybos kariams, buvo nustatytas neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas bei pažeistos laikotarpiu iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės pareigūnų ir tarnautojų kategorijai priskirtų skirtingų pareigybių atlyginimų dydžių proporcijos, atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės pareigūno ir tarnautojo atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo.

Skunde nurodoma, kad dėl minėto reglamentavimo pareiškėjas gavo ne tik sumažintą darbo užmokestį, bet nuo sumažinto darbo užmokesčio buvo priskaičiuota ir išmokėta mažesnė išeitinė kompensacija, todėl jis patyrė turtinius praradimus, kurie turi būti atlyginti.

Pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame konstatuotas Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d, Žin., 2009, Nr. 91-3918) bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr.82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150- 7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravimas Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms, turi būti taikomas ir Krašto apsaugos ministerijoje dirbusiems ir dirbantiems pareigūnams, nes karininkai taip pat yra valstybės pareigūnai, todėl negali būti diskriminuojami kitų valstybės pareigūnų ir tarnautojų tarpe. Tačiau įvertinus tai, kad teisinė situacija dėl teisės aktų, kuriais žymiai buvo sumažinti profesinės karo tarnybos karių tarnybinių atlyginimų dydžiai, taikymo nėra aiški, teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893, valst. žin., 2006-09-19, Nr. 99-3847; 2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, valst. žin., 2009-11-05, Nr. 132-5750; 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833, valst. žin. 2010-12-31, Nr.157-7992) tiek, kiek jo galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Atsakovė Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas nuo 1991 m. birželio 4 d. iki 2010 m. birželio 29 d. tarnavo krašto apsaugos sistemoje. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 2006 m. rugsėjo  15 d. redakcija, KPAT prie KAM viršininko 2006 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. P-310 pareiškėjui buvo nustatytas bei mokamas 8,7 bazinio dydžio (toliau - BD) koeficiento tarnybinis atlyginimas. Vėliau, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 2009 m. spalio 28 d. redakcija, KPAT prie KAM viršininko 2009 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. P-345 pareiškėjui nuo 2009 m. lapkričio 6 d. sumažintas tarnybinis atlyginimas 0,1 BD koeficiento dydžiu, t. y. nuo 8,7 iki 8,6 BD koeficiento. Tokio dydžio atlyginimas buvo mokamas iki jo išleidimo į atsargą dienos.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pateikė 2013 m. gruodžio 11 d. prašymą grąžinti neteisėtai sumažintą pareiginės algos ir išeitinės išmokos dalį, tačiau atsakovė 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-01-158 pareiškėjo prašymo netenkino.

Atsakovės teigimu, pareiškėjas kelia ginčą dėl tarnybinio atlyginimo, kuris pagal savo pobūdį patenka į karo tarnybos ginčų kategoriją, kuriai turi būti taikoma privaloma žinybinė ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nustatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. ir įtvirtinta Kariuomenės drausmės statute, t. y. sprendimas dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, atleidimo, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo skundžiamas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai.

Kadangi pareiškėjui tarnybinį atlyginimą skirdavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos viršininkas, šie sprendimai turėjo būti skundžiami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal kariuomenės drausmės statuto VIII skyriaus nuostatas, karo tarnybos ginčai nagrinėjami tik kariui padavus skundą pagal pavaldumą arba tiesiogiai krašto apsaugos generaliniam inspektoriui, t. y. skundo padavimo momentu asmuo turi būti karys.

Pareiškėjas, būdamas kariu nesikreipė statuto nustatyta tvarka dėl jo manymu nepagrįsto tarnybinio atlyginimo mokėjimo, o išėjęs į atsargą šia tvarka pasinaudoti nebegali, nes nėra karys. Atsižvelgiant į tai, atsakovė prašo administracinę bylą nutraukti, kadangi pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Atsakovė taip pat nurodė, kad Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-769 su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta, su pareiškėju atsiskaityta jo išleidimo į atsargą dieną.

Pagal tuo metu galiojusią Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 2 d., Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d.įsakymas Nr. P-769 įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos, o Karo prievolės administravimo tarnybos vado įsakymai - Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau pareiškėjas, nesutikdamas su jam mokėtu tarnybinio atlyginimo dydžiu, minėto krašto apsaugos ministro įsakymo bei paskutinių įsakymų, kuriais buvo skiriamas ir mokamas tarnybinis atlyginimas, neskundė ir praleido Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 2 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 d. nustatytą 1 mėnesio terminą bei neprašė jo atnaujinti. Pareiškėjas taip pat praleido ir bendrą ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. ir 301 str.

Atsižvelgiant į tai, atsakovė šiam pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti senatį ir reikalavimo netenkinti.

Atsakovė taip pat prašo nutraukti administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. raštą (sprendimo) Nr. 12-01-158, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Nurodytas raštas atsakovės nuomone tik patvirtina tarp šalių kilusį ginčą dėl tarnybinio atlyginimo nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Atsakovės nuomone, minėtas sprendimas yra pagrįstas, tarnybinis atlyginimas pareiškėjui buvo mokamas vadovaujantis galiojančiais ir teismo nenuginčytais  teisės aktais.

Atsiliepime taip pat pažymima, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl tam tikrų Vyriausybės nutarimo redakcijų visų normų atitikimo Konstitucijai, be to, atkreipiamas dėmesys, kad ne visos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 normos yra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, o pareiškėjas nekonkretizavo, kuri nutarimo teisės norma prieštarauja Konstitucijos nuostatoms.

Skundas dalyje dėl darbo užmokesčio skirtumo ir išeitinės kompensacijos dalies priteisimo atmestinas, dalyje dėl Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-158 panaikinimo byla nutrauktina.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo darbo užmokesčio ribojimo taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatas ir išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas su Krašto apsaugos ministerija 2004 m. vasario 26 d. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį, galiojusią iki 2009 m. kovo 1 d. (b. l. 53-54), kurią pratęsė 2009 m. kovo 1 d. profesinės karo tarnybos sutartimi, nustatančia sutarties galiojimo terminą iki 2010 m. liepos 18 d. (b. l. 55-56).

Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2006 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. P-310 pareiškėjui nuo 2006 m. spalio 1 d. nustatytas 8,7 MMA (minimalaus mėnesinio atlyginimo) dydžio tarnybinis atlyginimas (b. l. 47-48), 2009 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. P-345 nuo 2009 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui skirtas 8,6 BD (bazinio dydžio) tarnybinis atlyginimas (b. l. 50).

2010 m. balandžio 19 d. pareiškėjas gavo Karo prievolės administravimo tarnybos pranešimą apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą (b. l. 51) ir Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-769 1 p. profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, nuo 2010 m. birželio 29 d. išleidžiant jį į atsargą. Šio įsakymo trečiuoju punktu Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui buvo pavesta išleidimo į atsargą dieną su pareiškėju visiškai atsiskaityti (b. l. 52).

Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamento 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. FS-460 (b. l. 79) ir 2010 m. liepos 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 207 (b. l. 80) patvirtina, kad su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta 2010 m. liepos 1 d., o 2010 m. birželio 30 d. galutinio atsiskaitymo lapas patvirtina, kad pareiškėjui buvo išmokėta 11 015,83 Lt (b. l. 81)

Iš Centralizuotos finansų ir turto tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos išduotos J. M., tarnavusio Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos, darbo užmokesčio nepriemokos paskaičiavimo pažymos matyti, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. birželio mėn., taikant galiojančius teisės aktus, nebuvo išmokėta 366,86 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 38).

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 11 d. prašymu kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, prašė išmokėti darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, susidariusį taikant 2009 m. balandžio  23 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą bei 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (b. l. 35).

Atsakovė 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-1-158 atsisakė pareiškėjo prašymą tenkinti, nurodydama, kad jam darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 str. 2-6 p. ir Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“. Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime dėl karių sumažintų tarnybinių atlyginimų pagrįstumo nepasisakė, todėl pareiškėjui nuo 2009 m. sumažintas tarnybinis atlyginimas buvo mokamas pagrįstai (b. l. 36).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytu sprendimu ir prašo jį panaikinti.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos, jos apmokėjimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 49-1325).

Karių tarnybos apmokėjimo tvarka nustatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 str., antrojoje šio straipsnio dalyje įtvirtinant nuostatą, kad civilių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos profesinės karo tarnybos kariams nėra taikomos.

Atsakovės nuomone, pareiškėjo keliamas ginčas patenka į karo tarnybos ginčų kategoriją ir pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 1-2 d. (nuo 2010-05-31 galiojanti įstatymo redakcija) bei Kariuomenės drausmės statuto nuostatas, nustatančias, kad įsakymai, kuriais pareiškėjui buvo skiriamas tarnybinis atlyginimas turėjo būti skundžiami pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 1 d. nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad  tuo atveju, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 57 str., karo tarnybos ginčai - tai ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kt. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas nustato asmenų skundų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už tarnybą pateikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nutraukus tarnybinius santykius su pareiškėju ir kilus ginčui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos dalies grąžinimo (o ne dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų ar pan. nuginčijimo), pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą bendra tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atmetamas kaip nepagrįstas atsakovės prašymas dėl administracinės bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas atsiliepime į skundą nurodytas argumentas, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 str. 1 d. ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 59 str. nustatytą 1 mėnesio terminą Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymui Nr. P-769 apskųsti.

Pagal ABTĮ 33 str. 1 d., jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 59 str. nustatyto, kad skundas turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčija administracinio akto, kuriuo buvo nutraukti tarnybos teisiniai santykiai su atsakove (Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-769), todėl nurodyta teisės norma (ABTĮ 33 str. 1 d.) šiuo atveju netaikytina.

ABTĮ 33 str. 1 d. prasme specialųjį terminą, per kurį asmuo gali apginti savo galimai pažeistas teises, siekdamas susigrąžinti su darbo santykiais susijusias nepriemokas, reglamentuoja DK 27 str. 2 d., nustatanti, kad reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, t. y. asmuo turi teisę reikalauti darbo užmokesčio nepriemokos tik už trejus metus, einančius iki skundo teismui padavimo dienos. Tuo tarpu, pareiškėjas, reikalaudamas priteisti 2006 m. spalio 1 d.–2010 m. birželio 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 11 d.

Kaip matyti iš Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-769, Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkui buvo nurodyta pareiškėjo išleidimo į atsargą dieną visiškai su juo atsiskaityti (b. l. 52), t. y. atsiskaitymo su pareiškėju dieną jam turėjo būti išmokėtas visas jam priklausantis atlyginimas bei išeitinė kompensacija.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, senaties termino dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pradžia laikytina pirmoji netinkamo dydžio darbo užmokesčio išmokėjimo diena.

Minėta, kad byloje esantys Finansų ir apskaitos departamento 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. FS-460 (b. l. 79) ir 2010 m. liepos 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 207 (b. l. 80) patvirtina, kad su pareiškėju atsiskaityta 2010 m. liepos 1 d., todėl nesutikdamas su išmokų dydžiu, pareiškėjas reikalavimą dėl susidariusios nepriemokos turėjo teisę reikšti tik iki 2013 m. liepos 1 d.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat faktą, kad reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos nepriemokos teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. vasario 11 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą 3 m. terminą, bei į tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovė prašė taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, taip pat teismui savo iniciatyva nenustačius objektyvių pagrindų, sudarančių prielaidas spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjo reikalavimai dėl 2006 m. spalio 1 d.–2010 m. birželio 30 d. laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už išeitinės kompensacijos skirtumo priteisimo atmetami (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-158.

Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 12-01-158 atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo.

Kaip minėta, įstatymas nenustato privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą procedūros bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo administracinio proceso tvarka.  Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės egzistavimą, tačiau tai nėra administracinis aktas, pakeičiantis ar panaikinantis kokias nors pareiškėjo teises ar pareigas, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 1 d. administracinė byla dėl Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-158 panaikinimo nutrauktina, konstatavus, kad ginčas nepriskirtinas administraciniams teismams.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas teismui pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893, valst. žin., 2006-09-19, Nr. 99-3847; 2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, valst. žin., 2009-11-05, Nr. 132-5750; 2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833, valst. žin. 2010-12-31, Nr.157-7992) tiek, kiek jo galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, bei įvertinus bylos teisinį rezultatą, spręstina, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatų atitikties Konstitucijai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. M. skundo reikalavimus, kuriais prašoma priteisti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos susidariusį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. bei išeitinės kompensacijos skirtumą, atmesti.

Administracinę bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-158 panaikinimo nutraukti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                     Jolita Rasiukevičienė