Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-879/2020

Proceso Nr. 1-01-1-08490-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.29.1.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.1; 2.4.1.1

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,

nukentėjusiosios R. B., įgaliotam atstovui advokatui V. B.,

nuteistajam G. K.,

nuteistojo gynėjui advokatui A. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, jam skirta  3 000,00 Eurų bauda, nustatant vienerių metų savanoriško baudos sumokėjimo terminą. Iš G. K. nukentėjusiajai R. B. 300 Eurų priteista neturtinės žala,  o UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) 557,20 Eur turtinės žala ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       G. K., 2017 m. gruodžio 29 d. būdamas adresu (duomenys neskelbtini), į įmonės (duomenys neskelbtini)  (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) blanką supildė sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), taip tyčia įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ši sąskaita faktūra išrašyta R. B., mokėtinai 49 999,00 Norvegijos kronų sumai už 2017 metais atliktus darbus (duomenys neskelbtini), nurodant pervesti pinigus į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip tikrą dokumentą suklastojo, ir šį žinomai suklastotą dokumentą pateikė skolų išieškojimo ir administravimo įmonei UAB (duomenys neskelbtini), su kuria 2018 m. lapkričio 22 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį dėl suklastotame dokumente nurodytos sumos – 49 999,00 Norvegijos kronų išieškojimo iš sugyventinės R. B.. 

II.                      Apeliacinio skundo argumentai

1.       Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Skunde teigiama, kad jo ir R. B. nesiejo šeimos santykiai, jie nevedė bendro gyvenimo, negyveno bendruose namuose, neturėjo bendrų finansų, todėl teismas laikydamas G. K. ir R. B. šeima padarė klaidą ir pažeidė Apelianto teises. Skunde cituojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) straipsniai, kurie reglamentuoja šeimos santykius, teigiant kad apylinkės teismas pripažinęs G. K. ir R. B. šeimos nariais laikėsi tik galimų prielaidų ir R. B. parodymų, o ne CK normų, kurių pagrindu reglamentuojami šeimos santykiai, todėl Apelianto nuomone grubiai pažeidė jo teises.

1.2.                      G. K. pripažįsta, kad Norvegijoje turėjo individualią įmonę -(duomenys neskelbtini) tačiau Apeliantas neigia jog įmonė (duomenys neskelbtini) Norvegijoje buvo pripažinta bankrutavusia, teigia, kad pirmos instancijos teismas pripažindamas jo įmonę bankrutavusia rėmėsi tik prielaidomis, be kita ko nurodo, kad dokumentai kuriuose užfiksuoti duomenys, jog įmonė bankrutavo yra suklastoti.  

1.3.                      Skunde nurodyta, kad G. K. iš Norvegijos į Lietuvą  atvyko su tikslu pagal užsakymą atlikti remonto darbus R. B., todėl Apeliantas prašo teismo atsižvelgti į pateiktas nuotraukas prieš ir po darbų atlikimo. G. K. teigimu, R. B. piktybiškai nenori mokėti už suteiktas remonto paslaugas todėl siekia, kad Apeliantas ir ji būtų pripažinti šeima.

1.4.                      Skunde teigiama, kad tai jog apylinkės teismas nepagrįstai atsižvelgė, kad G. K. buvo pripažintas kaltu panaudojęs smurtą ir sukėlęs fizinį skausmą šeimos nariui G. B.. Apelianto nuomone toks teismo vertinimas yra perteklinis, kadangi ši veika pasibaigusi ir neturėtų būti siejama su remonto darbais ir ginču dėl darbų apmokėjimo.

1.5.                      Skundu prašoma teismo įvertinti pridėtus dokumentus (savivaldybės ir seniūnijos pažymos, deklaracijos ir kt.), kurie paneigia, jog G. K. ir R. B. būtų gyvenę kartu (oficialiai įregistravę gyvenamą vietą tuo pačiu adresu).

1.6.                      Skunde nurodoma, kad patalpos kuriuose gyvena R. B. yra jos asmeninė nuosavybė, todėl be jos sutikimo niekas negali atlikti renovacijos darbų. G. K. teigia, kad turi leidimą vykdyti statybų veiklą visoje Europoje, todėl jis su R. B. susitarė žodžiu dėl darbų atlikimo, o už atliktus darbus pateikė sąskaitą. Kilus konfliktui dėl atsisakymo apmokėti sąskaitą  jis ėmė fotografuoti darbų eigą, todėl prašo teismo atsižvelgti į pateiktas nuotraukas, kaip įrodymą, kad jis darbus atliko.

1.7.                      Skunde nurodoma, kad būtina atsižvelgti į įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą byloje (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu G. K. skolos perleidimas įmonei (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas teisėtu. Šis faktas, Apelianto teigimu, reiškia, kad sąskaita pateikta R. B. yra teisėta ir nesuklastota, o apylinkės teismo prielaida, kad R. B. ir G. K. buvo sugyventiniai neturi daryti įtakos R. B. prievolei apmokėti sąskaitą už Apelianto atliktus remonto darbus. 

1.8.                      Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad R. B. ir G. K. turi bendrų vaikų, tačiau tai apelianto nuomone neturi jokio teisinio pagrindo atleisti R. B. nuo sąskaitos už atliktus darbus apmokėjimo. Pasak Apelianto, jis nesitarė atlikti remonto darbų neatlygintinai, todėl R. B. turi atsiskaityti už atliktus darbus. 

2.       R. B. atsiliepimu prašo G. K. skundą atmesti ir palikti galioti  Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d nuosprendį. 

3.       Atsiliepime nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pagrįstai pripažino G. K. kaltu bei skyrė tinkamą bausmę. Prokurorė Dovilė Maldeikienė teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d nuosprendį nepakeistą.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

6.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog G. K. 2017 m. gruodžio 29 d. būdamas adresu (duomenys neskelbtini), išrašė sąskaitą-faktūrą R. B. 49 999,00 Norvegijos kronų sumos apmokėjimui už darbus 2017 metais atliktus adresu (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina surinkta bylos medžiaga, jas pripažįsta ir pats Apeliantas, todėl šios aplinkybės laikytinos įrodytomis ir neginčijamomis. 

7.       Nors G. K. savo kaltės nepripažįsta jog sąskaitą suklastojo ir ją pateikė UAB (duomenys neskelbtini), tačiau jo kaltė visiškai įrodyta sekančiais  įrodymais. 

8.       Pirmos instancijos teismui nukentėjusioji R. B., nurodė  kad nuo 2012 metų kartu su G. K. gyveno Norvegijoje, vedė bendrą ūkį, gimė bendri vaikai, tačiau santuokos sudarę nebuvo, bendros gyvenamosios vietos nedeklaravo, kadangi siekė gauti valstybines išmokas, kurios priklauso vienišoms mamoms. 2015 metais jie iš Norvegijos sugrįžo į Lietuvą, vėliau nusipirko butą (duomenys neskelbtini), kurį registravo R. B. vardu. Šiame bute kartu su G. K. ir bendrais judviejų vaikais gyveno kaip šeima. Bute gyveno kartu, taip pat jį remontavo, o remontą atliko iš bendrų šeimos pinigų, todėl joks susitarimas dėl apmokėjimo už darbą nebuvo įmanomas.  

9.       Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu G. K. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, padaryto 2017 m. balandžio 13 d. panaudojant fizinį smurtą prieš posūnį G. B. ir asmenį, su kuriuo gyvena neįregistravęs santuokos - R. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje nurodyta, kad G. K. neginčijo fakto, kad jam pateiktų kaltinimų laikotarpiu, tai yra nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. gyveno adresu (duomenys neskelbtini). kartu su asmeniu, su kuriuo nebuvo įregistravęs santuokos, tai yra R. B. ir jų mažamečiais vaikais. 

10.       2018 m. lapkričio mėnesį kreditorius G. K. užsiregistravo įmonės - UAB (duomenys neskelbtini)  administruojamoje internetinėje skolų išieškojimo platformoje ir pateikė prašymą dėl skolos išieškojimo pagal sąskaitą-faktūrą, kurią išrašė R. B. už atliktus remonto darbus.  Pagal UAB (duomenys neskelbtini)  atstovo V. J. parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, išsiuntus pranešimą skolininkei R. B. ji skolos nepripažino,  tuo tarpu G. K. ragino imtis greitesnių skolos išieškojimo veiksmų, tuomet jų įmonė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovei pateikus atsiliepimą paaiškėjo aplinkybės, kad G. K. ir R. B. siejo asmeniniai santykiai, kad jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Šį faktą G. K. buvo nuslėpęs, o tai žinodami jie tikrai nebūtų priėmę sprendimo vykdyti skolos išieškojimą.

Dėl sugyventinių statuso (ne)pripažinimo

11.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas iš esmes yra grindžiamas tuo jog G. K. nesutinka su pirmos instancijos teismo pripažinta bylos aplinkybe, jog Apeliantas ir R. B. buvo sugyventiniai.

12.       Apelianto skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas prieš Apelianto valią grubiai pažeisdamas jo teises nusprendė, jog jis ir R. B. buvo sugyventiniais. Apelianto teigimu jis ir R. B. negali būti laikomi sugyventiniais, kadangi niekuomet nebuvo sudarę santuokos, negyveno bendrai registruotu adresu, tai pasak Apelianto patvirtina pateikti teismui dokumentai (registrų centro išrašai, savivaldybės pažymos ir kiti). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog sprendžiat klausimą dėl G. K. ir R. B. sugyventinių santykių, šioje byloje yra vertintinos tokios bylos aplinkybes. Iš byloje esančių R. B. parodymų matyti, kad G. K. ir R. B. nuo 2012 metų iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. gyveno kartu, o nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. gyveno viename būste, adresu (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį. (t. 2, b. l. 130-136) Šias aplinkybes bei R. B. parodymus patvirtina ir faktas, kad 2012 ir 2014 metais G. K. ir R. B. susilaukė bendrų vaikų. Kita vertus R. B. parodymai tiek iki ikiteisminio tyrimo metu tiek ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu apie bendrą gyvenimą su G. K. išliko nuoseklūs, juos patvirtina ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie jų šeimyninius ryšius laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nustačius aplinkybes apie G. K. ir R. B. gyvenimą kartu neįregistravus santuokos darytina išvada, kad G. K. pateikti parodymai apie tai, kad jis su R. B. kartu niekuomet negyveno ir jų nesiejo bendri šeimyniniai santykiai yra paneigti, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina pirmos instancijos teismo išvadas, kad G. K. ir R. B. buvo sugyventiniai.

13.       Skunde teigiama, jog R. B. piktybiškai vengė mokėti už atliktus remonto darbus dėl to siekia, kad teismas pripažintų, jog G. K. ir ji buvo sugyventiniai. Apeliantas pripažįsta, jog jis ir R. B. susilaukė bendrų vaikų, tačiau mano, kad vien bendrų vaikų faktas negali garantuoti, jog jis ir R. B. buvo sugyventiniai. Pasak G. K. bendri vaikai ne visais atvejais reiškia šeimos gyvenimą kartu ar sugyventinių statuso faktą, todėl Apelianto teigimu tai, kad R. B. ir Apeliantas turi bendrų vaikų nėra teisinis pagrindas kuris atleistų R. B. nuo prievolės apmokėti sąskaitą už atliktus darbus. Apeliantas, nurodo, jog jis sutikdamas atlikti remonto darbus, neketino jų atlikti neatlygintinai, todėl G. K. siekia, kad sąskaita už atliktus darbus būtų apmokėta. Teisėjų kolegija atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą pažymi, jog iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad G. K. ir R. B. gyveno kartu nesusituokę, bendrai tvarkė šeimos ūkį Lietuvoje bei Norvegijoje, bendrai kūrė turtą (remontavosi įsigytą būstą), tai darė iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, planavo ir kūrė šeimą, jiems gimė du bendri vaikai, kartu augino ir R. B. sūnų. Šios išvardintos bylos aplinkybės teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti G. K. ir R. B. sugyventiniais. Sutuoktinių, sugyventinių arba partnerių statusas reiškia, kad asmenims gyvenant kartu, namų remonto darbai atliekami iš bendrų šeimos lėšų yra laikomi šeimos būsto gerinimu. Būsto remontas ar kiti būsto renovacijos darbai kurie gerina būsto kokybę yra laikomi ne vieno asmens interesais. Tokie interesai susiję su sutuoktinio, partnerio ar šeimos nario interesais ir yra atliekami šeimos labui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020), todėl  nėra laikomi atskiru darbų atlikimo faktu, dėl kurio vienas iš asmenų galėtų reikalauti atitinkamo atlyginimo iš bendrų šeimos lėšų.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei teigia Apeliantas cituodamas CK normas reglamentuojančias šeimos santykius, baudžiamajame procese tam, kad teismas galėtų pripažintų asmenis  sugyventiniais, užtenka nustatyti asmenų gyvenimo kartu faktą ir visiškai nebūtina,  kad šeimos santykiai būtų įteisinti ar įregistruoti valstybės įstaigose pagal CK normas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Apelianto skundo argumentai dėl sugyventinių statuso nebuvimo yra atmetami kaip nepagrįsti, o teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas atliko tinkamą aplinkybių vertinimą ir teisingai bei pagrįstai pripažino ir laikė G. K. ir R. B. sugyventiniais.

Dėl pateiktos sąskaitos teisėtumo

15.       G. K. pripažįsta, kad Norvegijoje turėjo individualią veiklą - (duomenys neskelbtini) tačiau Apeliantas kategoriškai neigia jog įmonė (duomenys neskelbtini) Norvegijoje buvo pripažinta bankrutavusia. Teigia, kad pirmos instancijos teismas pripažindamas jo įmonę bankrutavusia rėmėsi suklastotais dokumentais kuriuose užfiksuoti duomenys, jog įmonė (duomenys neskelbtini) bankrutavo. Skunde aiškinama, kad įmonė niekada nebuvo bankrutavusi, todėl išrašyta sąskaita yra teisėta ir turi būti apmokėta. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonę (duomenys neskelbtini) pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino bankrutavusia remiantis byloje esančiais dokumentais:   

16.       Norvegijos bankroto registre nurodyta, jog 2014 m. vasario 18 d. AUST-TELEMARK apygardos teismas paskelbė bankrotą G. K., prie asmens bankroto priskiriant įmonę (duomenys neskelbtini); (t. 1, b. l. 93) 

17.       Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš Interpolo Norvegijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, jog kompanija įmonė (duomenys neskelbtini)  buvo paskelbta bankrutavusia 2014 metų vasario 18 dieną, pranešime taip pat nurodoma, kad asmuo gali teikti sąskaitas įmonės (duomenys neskelbtini) vardu be Norvegijos valdžios institucijų žinios; (t. 2, b. l. 3)

18.       Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašte Nr. (duomenys neskelbtini)  nurodyta, kad  Interpolo Norvegijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, jog įmonei (duomenys neskelbtini) nėra legalu išrašyti sąskaitas po bankroto paskelbimo. Bankrutavus Norvegijoje, dokumentas neturi teisinės galios. (t. 2, b. l. 6)  

19.       Teisėjų kolegija, susipažinus su pateiktais Norvegijos ir Lietuvos  institucijų dokumentais neturi jokio pagrindo abejoti tarptautinių dokumentų (pažymų, raštų, išrašų) teisingumu ar autentiškumu. Be kita ko, teismas neturi pagrindo laikyti dokumentus suklastotais, kaip teigia Apeliantas, todėl Apelianto teiginius susijusius su dokumentų klastojimu Teisėjų kolegija vertina, kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius.

20.       G. K. skundu teigia, kad turi leidimą vykdyti statybų veiklą visoje Europoje, todėl su R. B. žodžiu susitarė dėl darbų atlikimo, o už atliktus darbus pateikė sąskaitą. Be kita ko teismo posėdyje bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, nuteistojo gynėjas advokatas A. L. pažymėjo, jog byloje esmine klaida laikytina tai jog, tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai pirmos instancijos teismo neteisingai kriminalizuoti taikant baudžiamosios teisės normas. Šiuo klausimu Teisėjų kolegija pažymi, jog vien G. K. teiginio, jog jis su R. B. žodžiu susitarė dėl remonto darbų atlikimo nepakanka, jog teismas turėtų pagrindą pripažinti, kad dėl pateiktos G. K. sąskaitos už atliktus remonto darbus, kurią R. B. atsisako apmokėti,  tarp jo ir R. B. yra atsiradę kreditoriaus ir skolininko teisiniai santykiai, juolab, kai antroji ginčo šalis – R. B., neigia tokio pobūdžio santykius ir nesutinka su pačios sąskaitos pagrįstumu. 

21.       Apelianto vertinimu, būtina atsižvelgti į įsiteisėjusį Vilniaus apylinkės teismo sprendimą byloje (duomenys neskelbtini), kuriuo skolos perleidimas įmonei (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas teisėtu, o tai Apelianto teigimu reiškia, kad R. B. pateikta sąskaita yra teisėta ir nesuklastota. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad 2020  m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, priešingai nei teigia Apeliantas, nesprendė klausimo dėl sąskaitos teisėtumo. Apelianto skunde minimu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo atmestas įmonės (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl žalos priteisimo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta įrodymų, paneigiančių G. K. posėdžio metu išsakytus argumentus, kad jis tinkamai vykdė reikalavimo perleidimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir informavo ieškovą apie visas jam žinomas su reikalavimu susijusias aplinkybes, skolininkę, ryšius su ja bei atliktus remonto darbus, taip byloje neįrodžius G. K. neteisėtų veiksmų ar neveikimo perleidžiant reikalavimo teisę įmonei UAB (duomenys neskelbtini) įmonės ieškinys G. K. atžvilgius buvo atmestas. Bylą nagrinėjantis teismas padarė išvadą, kad nesant įrodymų, paneigiančių G. K. nurodytas aplinkybes, nenustačius neteisėtų G. K. veiksmų perleidžiant reikalavimo teisę,  nėra pagrindo G. K. sutartinei civilinei atsakomybei kilti.  

22.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vertinant civilinio ieškovo – UAB (duomenys neskelbtini) atstovo V. J. parodymus bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme, nustatyta, kad išsiuntus pranešimą skolininkei R. B. ji skolos nepripažino, o tuo tarpu G. K. ragino imtis greitesnių skolos išieškojimo veiksmų ir tik tuomet įmonė UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovei pateikus atsiliepimą paaiškėjo aplinkybės, kad G. K. ir R. B. siejo asmeniniai šeimyniniai santykiai, jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Šį faktą G. K. buvo nuslėpęs, o tai žinodama UAB (duomenys neskelbtini) tikrai nebūtų priėmusi sprendimo vykdyti skolos išieškojimą.   

23.       Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas priimtas remiantis vien G. K. parodymais, kurie vėliau buvo paneigti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų rugsėjo 1 d. nuosprendžiu, kuomet nagrinėjant bylą teisme buvo atliktas platesnis įrodymų tyrimas ir nustatyti neteisėti G. K. veiksmai suklastojus įmonės (duomenys neskelbtini) sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) blanką.  Apeliantui palankus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo įvertinta tik ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ir Apelianto ( civilinės bylos atsakovo G. K.) pozicija bei įrodymai pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimą ir atsakovo atsikirtimus į ieškinį, negali būti laikomi įrodymu pagrindžiančiu G. K. išrašytos sąskaitos teisėtumą ir nėra pagrindu pripažinti reikalavimo teisės perleidimą teisėtu.  

24.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas aukščiau nurodytas aplinkybes bei argumnetus, konstatuoja, kad nėra abejonių, jog G. K. išrašęs sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)  suklastojo tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą dokumentą pateikė skolų išieškojimo ir administravimo įmonei UAB (duomenys neskelbtini) o įvertinus G. K. ir R. B. siejusius šeimos santykius akivaizdu, kad R. B. negali būti laikoma Apelianto skolininke. 

25.       Teisėjų kolegija, susipažinusi baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. K. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

G. K. apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                         Donatas Jatužis

Danutė Švitinienė

Daina Vaidachavičienė