Baudžiamoji byla Nr. 2K-316-699/2015

                            Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00532-2012-3

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.1.4.4;

                                                                                                  1.1.4.5.1;

                                                                                                  1.2.3.1;

                                                                                                  2.1.7.4;

                                                                                                  2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistiesiems A. B., S. Č., R. T.,

nuteistojo A. B. gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,

nuteistojo S. Č. gynėjui advokatui Dariui Karveliui,

nuteistojo R. T. gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. L.,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., S. Č., R. T., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams; S. Č. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams; R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Iš A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista: nukentėjusiajai A. L. – 4709 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai bei po 19 Lt proceso išlaidoms atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 7 082,41 Lt žalai atlyginti.

S. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistas. Patikslintas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nustatant, kad A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d., tarp 16.30 ir 18.28 val., vykusio tarpusavio konflikto su D. L. metu.

Iš A. B., S. Č., R. T. solidariai priteista: nukentėjusiajai A. L. 12 940,14 Lt turtinei žalai atlyginti, valstybei – po 1 089,38 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniai skundai atmesti.

Be to, valstybei iš A. B., S. Č., R. T. priteistos, kiekvienam iš jų po 595,95 Lt, turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei jos atstovės, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei jos atstovės kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. B., S. Č. ir R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., tarp 16.30 ir 18.28 val., Ukmergėje, prie gyvenamųjų namų Kauno gatvėje Nr. 27a ir 29a esančioje pavėsinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su D. L. metu, S. Č. suduodant D. L. ne mažiau kaip keturis smūgius ranka į galvos sritį, R. T. suduodant ne mažiau kaip keturis smūgius ranka į galvos sritį, A. B., tyčia spiriant D. L. į koją ir nuo to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, suduodant ranka du smūgius į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. L. kraujosruvas apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kraujosruvas nugaroje ir juosmens nugariniame paviršiuje. Nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui, D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirė, t. y. jie nuteisti už tai, kad tyčia nužudė D. L..

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, o civilinį ieškinį atmesti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, susiedamas būtinosios ginties nebuvimą su galimybe išvengti D. L. smurtinių veiksmų, ne tik neteisingai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, betkartu paneigė ir žmogaus teisių, visuomenės ir valstybės interesų apsaugos garantiją, suteikiančią teisę į būtinąją gintį. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas visiškai kitus būtinosios ginties nepripažinimo motyvus, iš esmės sutiko su jo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, paneigiančiais pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus. Paneigiant apeliacinės instancijos teismo motyvą dėl būtinosios ginties nebuvimo, pirmiausia, pasak kasatoriaus, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į jo (kasatoriaus) sveikatą pabaigos negalima sieti su nukentėjusiojo pargriovimu ir prispaudimu prie žemės vien todėl, kad ir būdamas pargriautas ant žemės, nukentėjusysis sudavė vieną smūgį kumščiu jam (kasatoriui) į smakrą ir toliau bandė tą padaryti jau būdamas prispaustas prie žemės. Taigi, įvertinus nukentėjusiojo agresyvų elgesį net ir būnant pargriautam ant žemės, negalima daryti išvados, jog jis, pargriovęs nukentėjusįjį ant žemės, buvo apsigynęs, nes nukentėjusiojo realus ir pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs. Be to, būtinybę gintis nuo nukentėjusiojo puolimo suduodant du smūgius į veidą lėmė ir tai, kad prieš tai nukentėjusiojo puolimui atremti taikytos gynimosi priemonės (du kartus pargriovimas ant žemės) nedavė norimo rezultato. Būtent D. L. agresyvus ir neprognozuojamas elgesys suteikė pagrindą jam manyti, kad trečiąjį kartą pargriovimo puolimui atremti nepakaks, todėl ir buvo suduoti du smūgiai rankomis ir tai buvo daroma tik puolimo atrėmimo tikslu ir tik tiek, kiek manė esant reikalinga nutraukti tiesioginę grėsmę bei užkirsti kelią būsimam puolimui. Be to, vertinant jo veiksmus nebuvo atsižvelgta, kad gindamasis jis naudojo adekvačią prievartą, t. y. nenaudojo nei įrankių, nei ginklų, nei kitų daiktų. Be to, suduotų smūgių skaičius taip pat patvirtina panaudotos jėgos adekvatumą puolimo pavojingumui. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas dirbtinai atribojo gynimosi ir puolimo momentą, nes du smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti grumtynių, siekiant sutramdyti nukentėjusįjį, metu abiem esant ant žemės, o ne vėliau. Teismo išvada, kad jis smūgiavo nukentėjusiajam po to, kai jau atrėmė jo puolimą, yra nepagrįsta. Kita vertus, teismas, vertindamas jo suvokimą apie puolimo pabaigą, naudojamos jėgos pobūdį puolimui atremti, visiškai neįvertino jo galėjimo suvokti šiuos momentus, nes akivaizdu, jog nukentėjusiojo ilgą laiką besitęsiantys grasinimai fiziniu susidorojimu, smurtavimas prieš jį bei du kartus naudotas ir nedavęs norimo poveikio bandymas apsiginti tik pargriaunant nukentėjusįjį, lėmė tai, kad jis pagrįstai buvo įsitikinęs, kad du smūgiai nukentėjusiajam būtinosios ginties požiūriu buvo visiškai pateisinami. Remdamasis šiais argumentais kasatorius mano, kad jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 28 straipsnio aiškinimo ir taikymo, privalėjo aptarti šio straipsnio 3 dalyje numatytą teisinę situaciją, t. y. ar jo veikoje nebuvo būtinosios ginties ribų peržengimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismų išvados pripažįstant jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrįstos ir dėl to kad, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, apeliaciniame skunde nebuvo keliamas kaltės įrodytumo, įrodymų vertinimo klausimas; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas buvo ginčijamas dėl neteisingo materialinės teisės normos (BK 129 straipsnio 1 dalies) aiškinimo ir taikymo nustatant priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių aspektu. Jis viso proceso metu neneigė sudavęs du smūgius į galvą nukentėjusiajam, todėl apeliacinės instancijos teismo skirtas dėmesys įrodymų vertinimui duoda pagrindą teigti, jog apeliacinio skundo argumentai keliamu klausimu liko neišnagrinėti. Esminė sąlyga veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių nustatymas. Remdamiesi teismo medicinos specialisto išvada, teismai pripažino, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejus kraujui, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, įvyko nuo vieno smūgio, tačiau tuo pat metu prieštaringai ir nenuosekliai nurodė, kad kiti smūgiai į galvą taip pat galėjo turėti įtakos mirtiniems padariniams atsirasti. Būtent dėl šios priežasties teismai padarė išvadą, kad dėl atsiradusių pasekmių yra kalti visi nuteistieji. Tokia išvada, kasatoriaus nuomone, yra neteisinga. Teismo medicinos specialistas Sigitas Laima, kurio paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais, teismo posėdyje paaiškino, jog pagrindinė nukentėjusiojo mirties priežastis buvo nuo plyšusios(ių) kraujagyslių išsivystęs kraujavimas po kietuoju galvos dangalu, o kraujagyslė(ės) plyšo ne nuo penkių nustatytų trauminių poveikių į galvą, bet nuo vieno. Taigi, priešingai teismų išvadoms, ne visų nuteistųjų, o tik vieno iš jų suduotas smūgis buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Šiame kontekste kasatorius atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad kiti keturi iš penkių smūgių į galvą galėjo pagreitinti kraujavimą, nepagrįstumą, nes tai galėtų turėti esminės reikšmės nuteistųjų kaltei tik tuo atveju, jeigu teismai būtų nustatę, kad kraujagyslė(ės) plyšo nuo pirmojo ar bent antrojo trauminio poveikio į nukentėjusiojo galvą. Pasak kasatoriaus, teismai pirmiausia turėjo nustatyti, kuris trauminis poveikis pagal eiliškumą sukėlė kraujagyslės(ių) plyšimą, nes tik tada galima nustatyti kitų trauminių poveikių priežastinį ryšį su pasekmėmis. Kita vertus, kaip teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad „bet kuris iš suduotų smūgių galėjo sukelti kraujo išsiliejimą“, „vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą pagreitinti“, yra tik prielaidos, kuriomis negalima grįsti padarytų išvadų.

Teismai visus nuteistuosius pripažino nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais), nes jie visi naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o bendri konkliudentiniai veiksmai, smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti. Kasatorius teigia, kad su tokia išvada sutikti negalima, nes ji padaryta netinkamai aiškinant BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies prasmę bendrininkavimas galimas tik tiesioginės tyčios forma, todėl galbūt ir būtų galima kalbėti apie bendrininkavimą, jeigu nukentėjusysis būtų miręs nuo sužalojimų visumos, bet ne nuo vieno trauminio poveikio. Teismų išvada, kad visi nuteistieji yra bendravykdytojai, prieštarauja BK 24, 25 straipsniuose nurodytai bendrininkavimo sampratai, nes bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką neapibrėžtos tyčios forma yra negalimas. Antra vertus, pagal BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, bendrininkavimas galimas tik tada, kai tarp susitarusiųjų vykdyti nusikalstamą veiką bent du asmenys yra bendravykdytojai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad kraujagyslė(ės) trūko nuo vieno trauminio poveikio (smūgio į galvą, sukėlusio galvos rotaciją). Todėl tik nustačius, kad šis smūgis buvo pirmas arba vienas pirmųjų, o kiti trauminiai poveikiai galėjo pagreitinti kraujo išsiliejimą, tai galbūt suteiktų galimybę vertinti nuteistųjų veiksmus kaip bendravykdytojų. Tačiau ši aplinkybė byloje nenustatyta, todėl teismų išvada, kad visi nuteistieji yra bendravykdytojai, prieštarauja BK 25 straipsnio 2 dalies dispozicijai.

Be to, kaip teigia kasatorius, negalima sutikti su teismų išvada, kad nuteistųjų veiksmų pobūdis ir intensyvumas rodo visų jų tyčią nužudyti. Byloje nustatyta, kad įvykiai tęsėsi ilgą laiką, tačiau nukentėjusiajam nustatyti tik 5 trauminiai poveikiai į galvą. Be to, neginčytinai nustatyta, kad jis (kasatorius), nepaisant sisteminio nukentėjusiojo smurtavimo, vengė smurto jo atžvilgiu, iš esmės visi įvykio vietoje buvę asmenys prašė nukentėjusįjį palikti įvykio vietą. Taigi, priešingai teismų išvadoms, įvykių laikas, objektyvūs duomenys apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galvos srityje skaičių, jo ir kitų nuteistųjų elgesys siekiant išvengti fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, kaip tik paneigia tyčios nužudyti buvimą.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad, vertindamas jo veiksmus, jų pasekmes, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įrodymus vertino šališkai. Apeliaciniame skunde jis, remdamasis specialisto S. Laimos teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kėlė klausimą, kad gulinčiam ir prispaustam prie žemės nukentėjusiajam po jo dviejų suduotų smūgių objektyviai negalėjo įvykti galvos rotacija, dėl to būtų galėjusi plyšti kraujagyslė (ės), nes galva gulėjo ant žemės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neva tai yra tik jo niekuo nepagrįsta, subjektyvi nuomonė, nors pats specialistas teismo posėdyje parodė, kad, esant galvai fiksuotai, galvos pasukimo nebūna, todėl pakaušyje nustatytus sužalojimus būtų galima atmesti iš tų kitų sužalojimų, kurie galėjo sukelti kraujavimą. Taigi, teismas, darydamas išvadą, kad specialisto S. Laimos paaiškinimais teismo posėdyje abejoti nėra pagrindo ir tuo pat metu jo (kasatoriaus) kaltę paneigiančius ar bent iškeliančius pagrįstas abejones dėl jo kaltės paaiškinimus atmesdamas, nebuvo objektyvus. Kita vertus, specialisto S. Laimos paaiškinimai dėl pirmųjų suduotų dviejų smūgių nukentėjusiajam galbūt sukeltų padarinių ne papildo jo, kaip specialisto, ikiteisminiame tyrime duotą išvadą, bet yra visiškai nauji. Todėl, kasatoriaus nuomone, byloje turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė, kad būtų atsakyta į klausimus, kokie nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo tiesiogine jo mirties priežastimi, koks galvos kraujagyslių plyšimo mechanizmas, ar galvos kraujagyslės galėjo plyšti po jo (kasatoriaus) suduotų dviejų smūgių nukentėjusiajam, kai jo galva buvo fiksuota, t. y. gulėjo ant žemės.

Reziumuodamas kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes teismai nepagrįstai paneigė teisės aktais nustatytą jo teisę gintis nuo pavojingo ir realaus kėsinimosi į sveikatą, kad, teisingai išaiškinus ir pritaikius BK 28 straipsnį, dėl jo baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Č. prašo dėl jo priimtą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, o civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kasatorius teigia, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Nuteistasis tvirtina nukentėjusiojo D. L. nemušęs ir jokių sužalojimų jam nepadaręs, juo labiau tokių, nuo kurių jis galėtų mirti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prieštaringa teismo medicinos specialisto S. Laimos išvada, pakeitė nusikaltimo padarymo laiką nurodydamas, kad nusikaltimas padarytas tarp 16.30 ir 18.28 val., nors akivaizdu, kad nusikaltimas tiek laiko nesitęsė ir buvo padarytas apie 18.30 val. (o šiuo laiku kasatoriaus net nebuvo įvykio vietoje). Teismo šališkumą rodo be pagrindo atmestas prašymas skirti teismo medicinos ekspertizę, kuri šioje byloje nebuvo atlikta, o specialisto išvada Nr. M 874/12 (01) kelia daug abejonių, yra neaiški. Išvados 8 punkte nurodyta, kad D. L. galėjo atlikti aktyvius veiksmus, kol neprarado sąmonės. Pasak kasatoriaus, toks atsakymas nesuteikia jokių reikšmingų bylai duomenų ir nereikalauja specialių medicinos žinių. Realiai buvo būtina nustatyti laiką, per kurį nukentėjusysis dar galėjo atlikti aktyvius veiksmus. Ši aplinkybė byloje nebuvo nustatyta. Į klausimą, kiek laiko nukentėjusysis galėjo gyventi po smūgių sudavimo (išvados 9 punktas), specialistas pateikė atsakymą, kad nuo keliolikos iki keliasdešimties minučių, nors pagal bylos aplinkybes nukentėjusysis mirė 2012 m. birželio 28 d., t. y. po trijų parų. Tokie atsakymai rodo, kad specialistas kvalifikuotai atsakyti į svarbius klausimus negalėjo. Be to, dalyvaudamas byloje ir sužinojęs faktines aplinkybes, jis bandė savo išvadą pritaikyti realiai situacijai interpretuodamas. Kelia abejonių eksperto paaiškinimas teisme, kad, trūkus kraujagyslėms ir vykstant intensyviam kraujavimui į smegenis, nukentėjusysis galėjo dvi valandas atlikti aktyvius veiksmus bei nejausti neigiamų pasekmių, nors išvados 9 punkte nurodyta, kad nukentėjusysis galėjo būti gyvas keliolika minučių. Šių akivaizdžių prieštaravimų teismas nevertino ir nesiėmė priemonių juos pašalinti. Todėl, kaip teigia kasatorius, šioje byloje buvo būtina paskirti teismo medicinos ekspertizę (galbūt komisijos), kad ekspertai pateiktų atsakymus: nuo vieno ar nuo visumos smūgių mirė nukentėjusysis, kiek laiko po smūgių sudavimo jis galėjo atlikti aktyvius veiksmus, ar pagal patirtus sužalojimus kraujavimas buvo intensyvus iš karto po traumos, ar vėliau galėjo suintensyvėti dėl kitų priežasčių, ar tikėtina, kad po traumos nukentėjusysis jokių pasekmių nejuto, o pajuto tik praėjus 2 val. ir kt.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad jis būtų prisidėjęs prie D. L. nužudymo, nes prieš nukentėjusįjį jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Tuo metu, kai D. L. buvo padaryti sužalojimai, jo net nebuvo įvykio vietoje (jis buvo išėjęs į parduotuvę).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiosios A. L. parodymus pagrįstai įvertinęs kritiškai, neteisingai interpretavo kitų liudytojų parodymus. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo J. T. parodymais, kuriuos jis bylą nagrinėjant teisme paneigė, prieštaringais ir nenuosekliais liudytojos R. N. parodymais bei, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, A. B. parodymais. Kasatoriaus nuomone, iš bylos duomenų akivaizdu, kad jo veiksmai nebuvo būtinoji sąlyga kilti padariniams – nukentėjusiojo mirčiai, net jei jis ir būtų sudavęs D. L. keletą nestiprių smūgių. Kasatorius pažymi, kad neabejotinai nustatyta aplinkybė yra ta, kad tik po A. B. suduotų smūgių nukentėjusysis jau nebeatsikėlė nuo žemės, bandė atsikelti, tačiau griuvinėjo, buvo apsvaigęs, todėl būtent A. B. suduoti smūgiai ir buvo būtinoji sąlyga kilti sunkioms pasekmėms. Tą iš esmės patvirtino ir teismo medicinos specialistas S. Laima, apklausos metu nurodydamas, kad sužalojimas, dėl kurio mirė D. L., padarytas vienu smūgiu ir kraujavimas buvo intensyvus, todėl nukentėjusysis, nesuteikus medicinos pagalbos, galėjo gyventi labai trumpai, nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių.

Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai taikė Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias bendrininkavimą. Netgi jei būtų pagrindas tikėti liudytojos R. N. ir nuteistojo A. B. paaiškinimais, jis D. L. sudavė keletą smūgių, tačiau visa tai įvyko prieš 2 valandas iki to momento, kai nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių jis ir mirė. Byloje nenustatytas jo ir kitų nuteistųjų bendros tyčios buvimas, nebuvo jokio veikos tęstinumo, kiekvieną konfliktinę situaciją teismai turėjo vertinti atskirai, o ne kaip besitęsiantį nusikaltimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti, civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo atmesti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis ir nutartis   priimti remiantis nukentėjusiosios A. L. bei liudytojų R. N., J. T. ir nuteistojo A. B. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios A. L.. liudytojų R. N.. J. T., L. L.. S. G., V. K.. A. T. parodymais, tačiau tiktai ta apimtimi, kiek jie buvo reikalingi pagristi apkaitinamąjį nuosprendį, tačiau visiškai nevertino nukentėjusiosios bei liudytojų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visumos. Apeliacinės instancijos teismas dalį nukentėjusiosios A. L. parodymų dėl įvykio aplinkybių vertino kritiškai ir nurodė, kad jie neatitinka kitų faktinių bylos duomenų, vertindamas liudytojų L. L., V. V., V. K., D. J. parodymus nurodė, kad jie tarpusavyje yra prieštaringi bei neatitinka kitų įvykio aplinkybių. Todėl prieštaringas šių asmenų parodymų vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teismai tinkamai neįvertino faktinių įvykio aplinkybių ir priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visas bylos aplinkybes, neapklausė liudytojų, kurių parodymai galėjo turėti įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui, be to, kai kurias įvykio aplinkybes įvertino, neatsižvelgdamas į byloje esančius faktinius duomenis, visas abejotinas aplinkybes vertino kaltinimo naudai. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atnaujino bylos tyrimą, papildomai apklausė liudytojus, tačiau, vertindamas faktines bylos aplinkybes, apsiribojo tiktai nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimu. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs liudytojus R. I., A. N., K. J. bei policijos pareigūną J. B., nurodė, kad šių asmenų parodymai yra nereikšmingi sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimą, nes jie nei patvirtina, nei paneigia smurto naudojimo prieš D. L. aplinkybių. Tačiau iš bylos visumos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnui J. B. atvykus į įvykio vietą jokios grėsmės D. L. gyvybei nebuvo ir po pareigūnų apsilankymo kasatorius su D. L. jokių konfliktų ar kontakto neturėjo. Vertinant ir tas aplinkybes, kad iki policijos pareigūnų atvykimo jis kontaktavo su D. L. ir jį kelis kartus pastūmė, akivaizdu, kad jo veiksmai negalėjo turėti įtakos D. L. sveikatos būklei ir kilusiems padariniams.

Teismai visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad jo konfliktas su D. L. buvo tiktai dėl to, kad jis nėjo iš pavėsinės. Matydamas agresyvų nukentėjusio elgesį ir norėdamas išvengti konfliktinės situacijos, jis nukentėjusįjį kelis kartus pastūmė, norėdamas, kad šis išeitų iš pavėsinės. Nuo jo pastūmimo D. L. netgi nebuvo pargriuvęs. Daugiau jokiame konflikte su nukentėjusiuoju jis nedalyvavo. Tuo tarpu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo A. B. konfliktas truko apie 2 val., jie tris kartus buvo tarpusavyje susigrūmę, suduodami vienas kitam smūgius, ir jų konfliktas vyko dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų, apie kuriuos jam nebuvo žinoma. 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., kai D. L. paskutinį kartą konfliktavo su A. B., jis buvo išėjęs į parduotuvę ir tiktai būdamas prie parduotuvės gal po 10-15 min. pamatė, kad atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir policija.

Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėtas jo paties padarytas vaizdo įrašas, tačiau teismas nuosprendyje apie šį įrašą nieko nepasisakė, šis įrodymas nebuvo tinkamai ištirtas bei įvertintas. Apeliacines instancijos teismas nutartyje dėl šio įrodymo pasisakė, kad vaizdo įrašas jo kaltės dėl D. L. nužudymo nepaneigia, nes jame užfiksuota tik dalis konflikto tarp antrųjų ir trečiųjų A. B. grumtynių su D. L.. Tačiau teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad vaizdo įraše gerai matyti D. L. elgesys, jo veiksmai bei sveikatos būklė, taipogi teismų neįvertinta ta aplinkybė, kad po vaizdo įrašo su D. L. jis neturėjo jokių kontaktų, todėl visiškai nepagrįstos teismų išvados, kad jis veikė bendrininkų grupe atimant gyvybę nukentėjusiajam D. L.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltę įrodo nukentėjusiosios A. L. parodymai, tačiau iš byloje esančių nukentėjusiosios apklausų protokolų ir parodymų teisme akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusioji nepatvirtino, jog jis būtų sudavęs nors vieną smūgį jos sūnui D. L.. Teismai jo kaltę padarius nusikaltimą nepagrįstai grindė ir nenuosekliais liudytojos R. N. parodymais, kuri įvykio metu buvo neblaivi. 2012 m. gruodžio 14 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji pati patvirtino, kad jos parodymams įtakos galėjo turėti girtumas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. N. parodymus, nurodė, kad jie iš esmės atitinka jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje nurodytas aplinkybes, tačiau visiškai neįvertino šiuose parodymuose nurodytų įvykių prieštaringumo, nemotyvavo, kodėl remiasi prieštaringais šios liudytojos parodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir prieštaringais liudytojo J. T. parodymais, kuriuos, teismų vertinimu, atitinka nuteistojo A. B. bei liudytojos R. N. parodymai, kurie taipogi, kaip minėta, nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms. Kasatoriui neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojo S. G. parodymus. Kiti teismo nuosprendyje nurodyti asmenys, t. y. kaltinamasis S. Č., liudytojai L. L., V. K., A. T., D. J., V. V., G. Ž. nenurodė, kad jis būtų mušęs ar kitokiu būdu smurtavęs prieš D. L.. Dėl nesuprantamų priežasčių šių liudytojų parodymų pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje visiškai nevertino ir neanalizavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų L. L., V. V.. V. K., D. J. parodymus, nurodė, kad jie tarpusavyje yra prieštaringi ir neatitinka kitų įvykio aplinkybių. Toks nevienodas teismų įrodymų vertinimas patvirtina, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir vertino ne visumą byloje esančių duomenų, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir neteisingas išvadas. Be to, nors nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas nebuvo apklaustas R. V., tačiau apeliacinės instancijos teismas neaišku kokiais duomenimis vadovaudamasis padarė išvadą, kad šis ir kiti liudytojai (S. G., A. T., nukentėjusioji A. L.) nematė pirmosios konflikto dalies, kai pavėsinėje R. T. ir S. Č. neva konfliktavo su D. L.. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš esmės vadovavosi prieštaringais ir nenuosekliais A. B. parodymais, nors to, kad jis (kasatorius) kelis kartus būtų sudavęs D. L. po 4-5 smūgius, nepatvirtina nė vienas byloje apklaustas liudytojas ar nukentėjusioji A. L..

Teismai neįvertino svarbių aplinkybių, kad nuo jo kelių D. L. pastūmimų iki konflikto bei muštynių su A. B. praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – l,5–2 val., kad per tą laiką D. L. atliko aktyvius veiksmus, buvo kelis kartus parėjęs į namus, atsinešęs kirvį ar lazdą, ja grasino, barėsi su kitais pavėsinėje bei prie jos buvusiais asmenimis, puolė ir smaugė savo motiną, nukentėjusiąją A. L., grasino A. B., kad su juo susidoros, su juo konfliktavo ir kelis kartus su A. B. mušėsi. Akivaizdu, kad konfliktas tarp jo (kasatoriaus) ir D. L. bei vėlesni konfliktai tarp A. B. ir D. L. yra visiškai tarpusavyje nesusiję.

Abiejų instancijų teismai rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta D. L. mirties priežastis. Teisme medicinos ekspertas S. Laima patikslino specialisto išvados 8, 9 punktus dėl D. L. galėjimo tam tikrą laiką atlikti aktyvius veiksmus, nes surašant specialisto išvadą buvo remiamasi užduotyje atlikti tyrimą nurodytomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios nevisiškai atitinka nustatytas byloje. Tačiau teismai visiškai neįvertino teismo medicinos specialisto išvados 3.1 punkte nurodytų aplinkybių, iš kurių darytina išvada, kad D. L. sunkūs galvos sužalojimai galėjo būti padaryti, kai šis grūmėsi su A. B. trečią kartą, jiems nugriuvus ant žemės. Tuo laiku jo nebuvo įvykio vietoje. Teismai taip pat neatsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadoje pateiktus svarbius duomenis bei eksperto S. Laimos duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad D. L. po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių.

Kasatorius mano, kad specialisto išvados Nr. M 871/12(01) bei teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme prieštaringi, todėl teismas turėjo skirti pakartotinę teismo medicinos komisijos ekspertizę šiems prieštaravimams pašalinti, taip pat nustatyti sunkių sužalojimų laiką, mechanizmą bei patikslinti laiką, per kurį D. L. galėjo atlikti aktyvius veiksmus ar gyventi.

Be to, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tą dieną jis buvo gėręs tik nedidelį kiekį alaus ir nebuvo apsvaigęs. Be to, girtumas nebuvo nustatytas jokiomis objektyviomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik abstrakčiais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kad pavėsinėje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, tačiau niekas iš liudytojų ar kitų nuteistųjų nepatvirtino, kad jis būtų vartojęs stiprius alkoholinius gėrimus, taip pat visiškai nepagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuotas nuteistųjų ir kitų pavėsinėje buvusių asmenų elgesys rodo, jog jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, nes įvykį kasatorius filmavo pats ir vaizdo įraše jo nėra.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai, spręsdami turtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą. Kasatoriaus manymu, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jam turėjo būti atmesti.

Kasatorius, pažymėdamas BPK 1, 2 straipsnių, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, teismo pareigą abejones aiškinti kaltinamojo naudai, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, teigia, kad, byloje esant abejonių, nepakankamai įrodymų ir nesant galimybių abejones pašalinti, jis negalėjo būti pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė Virginija Bradulskienė prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.  spalio 31  d.  nutartį pakeisti:  paskirti nuteistiesiems A. B., S. Č. bei R. T. maksimalias laisvės atėmimo bausmes; priteisti iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajai 1 492 200 Lt (432 170 Eur) neturtinei žalai atlyginti; iš nuosprendžio ir nutarties pašalinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jų nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo D. L. elgesys, bei aplinkybę, kad nukentėjusysis D. L. provokavo konfliktinę situaciją būdamas neblaivus. Taip pat prašo priteisti valstybei advokato atstovavimo išlaidas.

Kasatorės teigia, kad teismai neteisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nes neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuteistiesiems paskyrė per švelnias laisvės atėmimo bausmes. Kasatorių nuomone, visiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per švelnios, nes neįvertintas nužudymo pavojingumo laipsnis, jį lėmusios aplinkybės bei padariniai, kaltininkų asmenybės, jų agresyvus elgesys iki nusikaltimo, jo darymo metu bei po jo. Smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi nuteistieji, mirtį sukėlė visų bendrininkų padarytų sužalojimų visuma. Teismai teisingai nustatė kaltinamųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe, kad kaltinamieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir į jas neatsižvelgė skirdami bausmes. Pagal faktines aplinkybes teismai nepagrįstai pripažino kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jų nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. L. elgesys. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką, o nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios lengvinančios aplinkybės nustatymui, tarp jų ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybes. Teismai nepakankamai įvertino aplinkybę, kad D. L. mušė trise ar keturiese (A. B., S. Č., R. T. ir R. V.). Taip pat teismai neįvertino nukentėjusiosios telefoninių skambučių laiko ir kiekio į policijos komisariatą, nenustatyta, per kiek laiko turėjo atvykti policijos pareigūnai. Skunde dėstomos nukentėjusiosios matytos įvykio aplinkybės ir tai, kaip ji, skambindama į policiją, prašė pareigūnų skubiai atvykti. Nukentėjusioji teigia tikėjusi sulaukti pagalbos, nes jos sūnus tuo metu buvo sumuštas ir dar labai mušamas, tačiau policijos pareigūnai atsisakė atvykti, atsakydami, kad įvykio vietoje nieko nėra. Kasatorė teigia, kad pati ėmėsi visų priemonių išvengti nelaimės, nors ir jai pačiai buvo kilusi reali grėsmė sveikatai ir gyvybei (nuteistieji ir liudytojai ją vijosi, atiminėjo telefoną, sukiojo rankas), prašė pagalbos ir pašalinių asmenų, einančių gatve (kviesti greitąją pagalbą ir policijos pareigūnus). Šių aplinkybių teismai nenagrinėjo ir nevertino. Tai, kad buvo keletą kartų skambinta į Ukmergės rajono policijos komisariatą, kad buvo atvykęs policijos ekipažas, kuris visiškai nieko nedarė, kad girtaujantys asmenys išsiskirstytų, įrodyta byloje ir kitais surinktais įrodymais. Kasatorių nuomone, jeigu policijos pareigūnai būtų išvaikę šiuos asmenis, nebūtų įvykdytas nusikaltimas. Visi įvykio vietoje buvę asmenys slėpė, kad D. L. jau buvo labai sumuštas. Kasatorių manymu, nuteistųjų veiksmai įrodo, kad jiems nebuvo jokio pagrindo neva gintis (taip jie aiškino) nuo D. L. veiksmų, nes jo veiksmai nebuvo provokuojantys ar skatinantys kaltinamuosius pradėti nusikalstamą veiką. Nepagrįstai teismų sprendimuose nurodoma, kad nukentėjusysis rankose turėjo lazdą ar kirvį, nes jų tikrai nebuvo, o kaltinamieji skirtingai juos apibūdina. Kasaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji teismui buvo nurodžiusi, jog tie patys asmenys jos sūnų mušdavo ir anksčiau, atiminėdavo vertingus daiktus, telefonus, pinigus, drabužius, daug kartų buvo kėsintasi į jo gyvybę, taip pat nurodžiusi atvejį, kaip D. L. buvo sužalota koja peiliu ir dėl šio įvykio jis buvo pristatytas į VšĮ Ukmergės ligoninės priimamąjį (apie tai žinojo ir policijos pareigūnai). Nukentėjusysis aiškino, kad jis niekam nesakė apie tai, kad S. Č. sužalojo jam koją peiliu. Nepaisant to, kaip teigiama kasaciniame skunde, S. Č. nukentėjusįjį mušė iki sąmonės netekimo ir po to. Teismai neargumentavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo filmuota vaizdo medžiaga ir kokiu pagrindu ši medžiaga įvertinta kaip įrodymas D. L. provokuojančiam elgesiui įrodyti. Kasatorių manymu, filmuota medžiaga yra sumontuota, iškarpyta, nenuosekli – tai suklaidino teismą priimti tinkamą sprendimą. Dėl šios priežasties kasaciniame skunde prašoma teismo paskirti fonoskopinę ekspertizę filmuotai medžiagai įvertinti. Nuteistųjų parodymai, kad jie sudavė smūgius D. L., nes susinervino dėl šio elgesio, yra tik gynybinio pobūdžio, stengiantis palengvinti savo padėtį byloje. Jie pirmi pradėjo nusikalstamą veiką ir pradėjo mušti nukentėjusįjį be jokio pagrindo, planuodami jį nužudyti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad paskirtų bausmių dydžiai iš esmės prieštarauja bausmės teisingumo, proporcingumo principams ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma pašalinti aplinkybę, kad D. L. žūties metu buvo neblaivus, nes ši aplinkybė objektyviais bylos duomenimis neįrodyta. Nei ligoninės medicininiuose dokumentuose, nei teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 871/12(01) tokia aplinkybė nenustatyta. Liudytojų įvardytą D. L. būseną, kad jis svirduliavo, ir būseną matomą filmuotoje medžiagoje, kai stumia A. B. per pavėsinės angą, teismai įvertino neteisingai ir nepagrįstai pripažino, kad D. L. buvo neblaivus. D. L. svirduliavo dėl to, kad jau labai sumuštas, ir tą pripažino patys kaltinamieji bei liudytojai. Nukentėjusioji tvirtina, kad jos sūnus tą dieną nebuvo išgėręs, nes ji pati, būdama įvykio vietoje, tą jautė ir matė.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta nepataisoma neturtinė žala nukentėjusiosios asmeninėms vertybėms, nes jos akivaizdoje buvo nužudytas artimiausias asmuo – vienintelis sūnus. Nusikaltimo darymo metu A. L. patyrė didžiulį šoką, fizines kančias ir sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, tai skaudžiai paveikė jos gyvenimą ateityje, suprastėjo jos gyvenimo kokybė. Nuteistieji veikė tyčia, siekė, kad nukentėjusysis D. L. patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., todėl, kasatorių manymu, esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai didesnis. Teismai, kaip teigiama kasaciniame skunde, nepakankamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nukentėjusioji neteko vienintelio sūnaus ir šis praradimas visam likusiam gyvenimui yra neįkainuojamas. Atsižvelgiant į jos amžių ir sveikatos būklę, tai – didelis smūgis jos tolesniam gyvenimui ir jo kokybei, ji iki šiolei negalinti atsigauti po patirto šoko, sveikata pakirsta negrįžtamai, ji nuolat prisimena visą sūnaus nužudymo eigą.

Kadangi įstatymas suteikia teisę pačiam nukentėjusiajam nustatyti neturtinės žalos dydį, nukentėjusioji ją vertina 1 500 000 Lt ir, atsižvelgiant į tai, kad dalis neturtinės žalos jai atlyginta iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nutartį dėl neturtinės žalos dydžio ir priteisti jai neatlygintą neturtinę žalą 1 492 200 Lt (432 170 Eur).

Nuteistųjų A. B., S. Č., R. T., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), bendrininkavimo (BK 24 straipsnio 1, 3 dalys, 25 straipsnio 2 dalis) nuostatų ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B., S. Č. ir R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (kito žmogaus nužudymas) nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., Ukmergėje, Kauno gatvėje prie gyvenamųjų namų Nr. 27a ir 29a esančioje pavėsinėje, konflikto su D. L. metu S. Č. ir R. T., suduodami jam ranka ne mažiau kaip po keturis smūgius į galvos sritį, o A. B., įspyręs jam ir parkritusiam ant žemės suduodamas ranka du smūgius į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė jam sužalojimus galvoje; nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui, D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato S. Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį, atmetė, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu pakeitė patikslindamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką, nustatant, kad A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d. tarp 16.30 ir 18.28 val. vykusio tarpusavio konflikto su D. L. metu.

Abiejų instancijų teismai pripažino, kad D. L. nužudytas bendrininkų grupe, kurios visi nariai – A. B., S. Č. ir R. T. – veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji A. B., S. Č. ir R. T. teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 24 straipsnio ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai juos pripažino nusikalstamos veikos bendrininkais, nes tarp jų jokio susitarimo nužudyti D. L. nebuvo; kad tarp kiekvieno iš jų veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, todėl kilę padariniai negali būti laikomi kaip bendri; nuteistasis A. B. teigia, kad teismai netinkamai taikė ne tik bendrininkavimo, bet ir BK 28 straipsnio nuostatas, nes jis prieš nukentėjusįjį D. L. smurtą panaudojo būdamas būtinosios ginties situacijoje, o nuteistieji S. Č. ir R. T. – kad teismų išvados pagrindžiant jų kaltumą dėl D. L. nužudymo padarytos netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei padarius apibendrintas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės tie patys argumentai, kasatorių nuomone, pagrindžiantys tokius teiginius, buvo nurodomi ir apeliaciniuose skunduose.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, be to, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012 ir kt.). Taigi tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatoma, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio galima spręsti apie kaltininkų tyčios turinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, remiantis teismo medicinos specialisto išvada, nustatyta, kad D. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Pagal specialisto išvadą galvos sumušimas buvo padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais.

Iš kaltinamojo akto (bei teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) matyti, kad A. B., S. Č. ir R. T. buvo kaltinami bendrais veiksmais D. L. mirtį sukėlusius sužalojimus padarę pirmiau minėtoje pavėsinėje, kad tokie sužalojimai buvo padaryti apie 18.30 val. Pagal pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, D. L. mirtį sukėlę sužalojimai jam visų nuteistųjų bendrais veiksmais pavėsinėje buvo padaryti apie 18 val.

Motyvuodamas savo išvadas dėl visų nuteistųjų dalyvavimo D. L. nužudyme šis teismas nurodė, kad: 1. „Nors pagal teismo medicinos specialisto išvadas nukentėjusiojo D. L. mirtis galėjo įvykti ir nuo vieno smūgio, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, tačiau nustačius, kad smūgius į galvą nukentėjusiajam konflikto metu sudavė visi kaltinamieji, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė medicinos specialistas, kitas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas smurtas taip pat galėjo turėti įtakos mirtinoms pasekmėms atsirasti, laikytina, kad nužudyme dalyvavo visi kaltinamieji“; 2. Vykstant konfliktui, visi kaltinamieji „... vienas kito atliekamus smurto veiksmus matė, nes konfliktas, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, vyko vienoje vietoje, prie pavėsinės, kurioje, arba šalia kurios, buvo visi konflikte dalyvavę asmenys, tame tarpe ir kaltinamieji, kaltinamieji jų pačių bei kitų asmenų akivaizdoje atlikdami smurto veiksmus suprato, kad dalyvauja bendrų smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį atlikime, sužalojimus nukentėjusiajam daro bendrais veiksmais, todėl laikytina, kad nužudymą jie padarė kaip bendravykdytojai“; 3. Suduodami smūgius į galvą, „... jie turėjo numatyti ir numatė, kad dėl šių jų veiksmų gali būti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, dėl kurių gali įvykti jo mirtis, ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti“. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio, tokios išvados padarytos neanalizuojant ir nedetalizuojant įvykio sekos aplinkybių, įrodymų turinį (pvz., liudytojų parodymus) išdėstant taip, kad galima spręsti, jog visi sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti A. B., S. Č. bei R. T. smurtą prieš jį naudojant vienu metu ar tiesiog pakaitomis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų ištyrimo ir vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė, sutiko su šio teismo padarytomis išvadomis, tačiau, kaip minėta, nuosprendyje padarė pakeitimus nustatydamas, kad nuteistieji tyčia nužudė D. L. tarpusavio konflikto, vykusio tarp 16.30 ir 18.28 val., metu.

Apeliacinės instancijos teismas (nors ir pakeitė, gerokai prailgindamas laiką, kurio metu nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į galvą), pasisakydamas dėl bendrininkavimo, susitarimo veikti bendrai nužudant D. L., konstatavo, kad žodinio konflikto su D. L. metu S. Č. pirmas jam ranka sudavė smūgį į galvos sritį, po to iš karto smūgį sudavė R. T., taip konkliudentiniais veiksmais prisijungdamas prie nusikalstamos veikos, kad, „nors A. B. pirminėje konflikto stadijoje smūgių D. L. nesudavė, bet matė kaip tai darė S. Č. su R. T., suvokė šių nuteistųjų pavojingą ir neteisėtą veiką, o galiausiai, grumtynių metu suduodamas du kartus kumščiu D. L. į veidą, savo veiksmais prisijungė prie bendros nusikalstamos veikos“; kad „nuteistieji suvokė bendrai dalyvaujantys konflikte su D. L., matė vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, kas patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupėje“. Pasisakydamas dėl nuteistųjų bendros tyčios nužudyti D. L. bei priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš jų padarytų veiksmų ir kilusių padarinių, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, „įvertinus tai, kad konflikto su D. L. metu smūgius į galvą sudavė visi nuteistieji ir bet kuris iš suduotų smūgių galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas buvo D. L. mirties priežastis, o vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą pagreitinti, pats D. L. po prasidėjusio kraujavimo iki dviejų valandų galėjo būti sąmoningas ir atlikti aktyvius veiksmus, todėl laikytina, kad veikiant bendrai S. Č., R. T. ir A. B. suduoti smūgiai yra priežastiniu ryšiu susiję su D. L. mirtimi“. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio galima spręsti, kad šis teismas nustatė, jog S. Č. ir R. T. pavėsinėje tarp jų sėdinčiam D. L. sudavė po kelis smūgius į galvą ir tai padarė ne anksčiau kaip apie 16.30 val. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad po šių smūgių D. L. nugriuvo, nurimo, kad jo fizinis aktyvumas sumažėjo. Pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip įrodytas pripažintas aplinkybes, po S. Č. ir R. T. suduotų smūgių D. L. kelis kartus buvo parėjęs į namus (pagal nukentėjusiosios A. L. parodymus, pirmą kartą sugrįžęs netgi pavalgė), bet vis grįždavo prie pavėsinės. D. L. neklausant paskui jį atėjusios A. L. prašymo eiti namo, ji iškvietė policiją, policijos ekipažui atvykus po 17.51 val. gauto pranešimo D. L. įvykio vietoje taip pat nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad D. L. prie pavėsinės tris kartus grūmėsi su A. B., kad jų konfliktas baigėsi po paskutinių grumtynių, vykusių ne vėliau kaip 18.28 val. Pagal A. B. parodymus, po to, kai D. L. jį buvo užpuolęs antrą kartą ir jie susigrūmė, R. T., būdamas pavėsinėje, filmavo. Nutartyje teismas nurodė, kad nuteistųjų S. Č. ir R. T. kaltės padarytas vaizdo įrašas nepaneigia, nes jame užfiksuota tik konflikto dalis tarp antrųjų ir trečiųjų A. B. grumtynių su D. L.; kad padarytame vaizdo įraše matyti, „kad D. L. yra sąmoningas, atlieka aktyvius veiksmus, kas paneigia A. L. parodymus apie tai, kad D. L. jau po antrųjų grumtynių su A. B. ir šio neva suduotų smūgių buvo nesąmoningas“. Kaip matyti iš teismo nutarties, joje jokių argumentų ar nustatytų aplinkybių, pagal kurias būtų galima spręsti, kad S. Č. ir R. T. kokiu nors būdu būtų prisidėję prie kelis kartus vykusių A. B. ir D. L. grumtynių, nėra. Kasaciniuose skunduose nuteistieji S. Č. ir R. T. teigia, kad tuo metu, kai vyko paskutinės grumtynės, jų netgi nebuvo įvykio vietoje, ir tai byloje nėra paneigta. Be to pažymėtina, kad pasisakydamas dėl nuteistojo A. B. ir jo gynėjo argumentų dėl BK 28 straipsnio taikymo, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad D. L. konflikto metu nuolat grasino A. B. susidorojimu, staiga jį puldavo ir bandydavo ranka suduoti į galvos sritį, kad tarp jų tris kartus vyko grumtynės.

Pagal byloje esančią specialisto išvadą D. L. mirė nuo galvos sumušimo; kad galvos sumušimas padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais. Specialisto išvados 3.1 punkte nurodoma, kad kraujosruvos apatinės lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, pagal mikro bei makroskopinį vaizdą padaryti kietais, bukais daiktais (daiktu); intradermalinės kraujosruvos pakaušyje padarytos veikiant spaudimo-tempimo jėgoms minėtai vietai kontaktuojant su nelygų paviršių turinčia plokštuma; šie sužalojimai padaryti neilgai trukus prieš hospitalizaciją. Išvadų 8 ir 9 punktuose pasisakyta, kad nukentėjusysis po jam padarytų sužalojimų galėjo atlikti aktyvius veiksmus (pvz., judėti, gintis, šaukti), kol neprarado sąmonės, kad jis po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausiamas išvadą davęs ekspertas paaiškino, kad tokio intensyvumo kraujavimą nustatė pagal jam pateiktas įvykio aplinkybes, t. y. kad D. L. buvo sumuštas apie 18.30 val., o 18.55 val. jam jau buvo konstatuota 3 balų koma. Atsakydamas į nuteistojo A. B. gynėjo klausimus ekspertas nurodė, kad D. L. tiesioginė mirties priežastis buvo išsiliejęs kraujas po kietuoju galvos dangalu; „kad po trauminio poveikio sekė staigi galvos rotacija, t. y. pasisukimas, ko pasėkoje plyšo kietąjį dangalą ir smegenis jungiančios kraujagyslės, kurios ir buvo šaltinis to kraujo, kuris išsiliejo po kietuoju dangalu ir užspaudė galvos smegenis“; kad trauminiai poveikiai buvo padaryti neužilgo vienas po kito; kad „nuo kurio konkrečiai trauminio poveikio, t. y. ar nuo pirmo, antro, ar nuo trečio, ketvirto ar penkto, pasakyti negalima, nes kiekvienas trauminis poveikis, tiek į lūpą, tiek į galvos kairę pusę galėjo sukelti galvos rotaciją, kurio pasėkoje ir plyšo kraujagyslės“; jog esmė yra ta, „kad viskas vyko nuo minučių iki dešimčių minučių laiko tarpe“. Atsakydamas į teisėjo klausimą ekspertas pasisakė, kad D. L. „mirtis įvyko nuo smūgių visumos į galvą. Mirties priežastis kraujo išsiliejimas. Tyrimo metu nustatyti trauminiai poveikiai į galvos sritį, kažkuris vienas jų galėjo sukelti tą plyšimą ir kraujavimą po kietuoju dangalu. Todėl mes praktikoje ir darome tokias išvadas, formuluodami diagnozę, tai įvertiname kaip visumą“.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo prašoma paskirti teismo medicinos ekspertizę motyvuojant tai tuo, kad specialisto išvada ir teisme duoti eksperto paaiškinimai yra gana prieštaringi, nauji, D. L. sužalojimo mechanizmas neaiškus, iš eksperto paaiškinimų jokių konkretesnių išvadų, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjusias aplinkybes, negalima padaryti. Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nuteistojo A. B. gynėjo advokato S. Lileikio prašymą (pažymėtina, kad paskirti ekspertizę prašė ir nuteistieji R. T., S. Č. bei jų gynėjai) atmetė nurodęs, kad esminių prieštaravimų tarp specialisto išvadų ir paaiškinimų nėra, kad platesnis specialisto duotų išvadų paaiškinimas nereiškia, jog šios išvados yra prieštaringos ar prieštaraujančios eksperto paaiškinimams, duotiems pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės akto ar specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje esančius duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, t. y. ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje konstatavo, kad specialisto išvada yra aiški ir išsami, kad apklausiamas teisme ekspertas paaiškino, jog tokio intensyvumo kraujavimą nustatė pagal jam pateiktas įvykio aplinkybes (kad D. L. buvo sumuštas apie 18.30 val., o 18.55 val. jau buvo komos būsenos), bet kartu patikslino, jog kraujavimas galėjo trukti ir porą valandų, o vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą sustiprinti; kad ekspertas tik patikslino specialisto išvados punktą dėl D. L. galėjimo tam tikrą laiką atlikti aktyvius veiksmus, nes surašant specialisto išvadą buvo remiamasi užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios nevisiškai atitinka nustatytąsias byloje. Kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo pasisakymo dėl priežastinio ryšio tarp nuteistųjų padarytų veiksmų ir kilusių padarinių, D. L. galvos rotacija, dėl kurios plyšo kraujagyslės, galėjo įvykti nuo R. T. ir S. Č. apie prieš 1,5 ar 2 val. suduotų smūgių (vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą pagreitinti), nes pats D. L. po prasidėjusio kraujavimo iki dviejų valandų galėjo būti sąmoningas ir atlikti aktyvius veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas darydamas tokias išvadas pakankamai selektyviai ir nevisiškai tiksliai aiškino ne kategoriškus, o tik „tikimybinius“ eksperto paaiškinimus. Pagal pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus eksperto paaiškinimus, jis, atsakydamas į jam pateikiamus klausimus, aiškino, kad galima padaryti tokią medicininę išvadą, jog buvo pagrindinis smūgis, o kiti, mažiausiai keturi, taip pat galėjo turėti įtakos – bloginti būklę po plyšimo, suaktyvinti kraujavimą, kad, jeigu kraujagyslė plyšo nuo paskutinio trauminio poveikio į galvos sritį, dėl kurio įvyko rotacija, ar iki to buvę smūgiai į galvą turėjo įtakos kraujagyslės plyšimui kategoriškai nei patvirtinti, nei paneigti negali, kad „iki plyšimo ir kraujavimo buvę smūgiai intensyvinti negalėjo, nes nebuvo ką intensyvinti“; „buvo ne mažiau kaip penki smūgiai, vienas iš jų sukėlė kraujagyslių plyšimą, kiti suduoti smūgiai, kurie įvyko po mirtį lėmusio smūgio, galėjo intensyvinti kraujavimą, bloginti bendrą būklę. Smūgiai, suduoti prieš tai, kraujavimui įtakos negalėjo turėti“, „kalbant teoriškai, pirmieji smūgiai, suduoti iki to lemiamo smūgio, galėjo turėti įtakos. Galvos pasisukime veikia kaklo raumenys, kurie sulaiko galvą, todėl galva nepersisuka. Jeigu žmogus būna pusiau sąmoningoje būklėje arba be sąmonės, tada raumenys yra atpalaiduoti ir galva labiau sukinėjasi, todėl pirmieji smūgiai, suduoti iki to lemiamo smūgio, galėjo turėti įtakos“. Be to, kaip minėta, ekspertas aiškino, jog esmė yra ta, „kad viskas vyko nuo minučių iki dešimčių minučių laiko tarpe“. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismui labai svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį – padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, ir kas juos padarė. Tačiau ši objektyvi aplinkybė (teismų praktikoje dažna situacija, kai specialistai, esant daugybiniams, ypač galvos, sužalojimams, „lemiamo“, mirtį sukėlusio sužalojimo nustatyti negali) dar nenulemia teismo sprendimo byloje. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne padarytų sužalojimų visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai ir jais padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir kiti asmenys, juos pripažįstant bendravykdytojais ar kitos rūšies bendrininkais, teismas savo išvadas turi pagrįsti ištirtais įrodymais, išsamiai išsiaiškintomis ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti susitarimo tarp bendrininkų buvimą (atskleidžiant jo turinį, susitarimo veikti bendrai ribas, galimybę jas koreguoti ir pan.), jų suvokimą, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje bendrininkavimo nužudant D. L. požymiai argumentuotai, pagrindžiant išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, nėra atskleisti, kad teismų sprendimuose padarytos išvados kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertinant įrodymus turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia bylos aplinkybių, reikšmingų baudžiamojo įstatymo taikymui, išsamus ištyrimas, daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, o tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjant apeliacine tvarka byla tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. B. ir jo gynėjo bei nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniuose skunduose, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo patikrinta, šio teismo nutartyje padarytos išvados tinkamai ir argumentuotai neatsako į esminius apeliantų argumentus. Padarytus apeliacinės instancijos teismo BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, esant BPK 369 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems pagrindams, visa apimtini naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės V. Bradulskienės kasacinio skundo

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė V. Bradulskienė prašo teismų sprendimus pakeisti – nuteistiesiems paskirti maksimalias laisvės atėmimo bausmes; panaikinti pripažintą jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys; priteisti iš nuteistųjų 432 170 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasaciniame skunde keliami klausimai negali būti atskirai vertinami ir sprendžiami. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija iš esmės negali pasisakyti dėl kasatorių keliamų klausimų bei prašymų, nes tai galėtų reikšti kaip kasacinės instancijos teismo pasisakymą ar nuomonės pareiškimą, kaip apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti šiuos klausimus iš naujo nagrinėdamas bylą. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartoti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, todėl dėl jų, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma privalo pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 75,27 Eur valstybei priteisimo iš nuteistojo R. T. už šios tarnybos koordinatorės parinkimu paskirto advokato V. Kersnausko nuteistajam teiktą antrinę teisinę pagalbą bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė V. Bradulskienė prašo iš nuteistųjų A. B., R. T. ir S. Č. priteisti valstybei atstovavimo išlaidas. Pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos kasacinės instancijos teisme sudaro 265,37 Eur.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, 2K-14-895/2015, 2K-110-699/2015 ir kt.).

Šioje byloje buvo paduoti nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. kasaciniai skundai bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės V. Bradulskienės kasacinis skundas nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais. Gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą kasacine tvarka buvo būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs R. T. antrinę teisinę pagalbą. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie R. T. turtinę padėtį, o kasacinės instancijos teismas tyrimų neatlieka ir naujų duomenų nerenka. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija iš dalies patenkino kasacinius skundus ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Pasisakydama dėl kasatorių – nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. ir jos atstovės advokatės V. Bradulskienės – prašymo priteisti valstybei atlyginti atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal bylos duomenis, A. L. atstovavimo išlaidų neturėjo, jai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta nemokamai. Be to, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos priimtą sprendimą, šioje proceso stadijoje klausimo sprendimas dėl atstovavimo išlaidų valstybei priteisimo iš visų nuteistųjų, nėra galimas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. T. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, laisvės atėmimo bausmės vykdymas pradėtas tik po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Esant tokiai situacijai, t. y. panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, R. T. šioje byloje iš bausmės atlikimo vietos turi būti paleistas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo paliktą nepakeistą jam paskirtą kardomąją priemonę (BPK 377 straipsnio 8 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

              Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. T. atmesti.

R. T. šioje byloje iš laisvės atėmimo vietos paleisti.

Teisėjai                            Vytautas Piesliakas

                            Eligijus Gladutis

              Aldona Rakauskienė