Civilinė byla Nr. e3K-3-55-933/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17166-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.10; 2.4.2.3 

                       (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Šulco (pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovei bendrijai „Liepinė“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. B.-M., A. Z., A. P., J. G., Ž. K., K. K., M. V., L. V., A. U., E. M., A. B., M. P., G. P., K. B., G. M., J. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antraeilio daikto nuosavybės teisę, kai pagrindinio daikto pirkimo–pardavimo sandoryje nėra aptartas nuosavybės teisės į antraeilį daiktą perleidimas, bendraturčio teisę gauti išsamią informaciją iš gyvenamųjų namų savininkų bendrijos apie išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų išlaikymu ir saugojimu, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė:

2.1.                      pripažinti jai nuosavybės teises į 1/136 dalį lauko vandentiekio tinklo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savitakinių buitinių nuotekų tinklo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), slėginių nuotekų tinklo su pakėlimo siurbline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buitinių nuotekų tinklo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir inžineriniai tinklai);

2.2.                      pripažinti negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos „Liepinė“ (toliau – bendrija, atsakovė) narių ir tinklų naudotojų susirinkimo sprendimus darbotvarkės 1–3 klausimais;

2.3.                      įpareigoti atsakovę pateikti ieškovei prašomo sumokėti mėnesinio mokesčio detalizaciją, t. y. pateikti išsamius skaičiavimus ir bendrijos faktiškai patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus, taip pat atitinkamų bendrijos organų ar žemės sklypų, namų ar butų savininkų susirinkimų sprendimų, kuriais buvo patvirtinti atitinkamų mokesčių tarifai, kopijas;

2.4.                      priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. yra dalies žemės sklypo ir patalpų gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) savininkė. Minimas žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra teritorijoje, kurioje veikia žemės sklypų savininkų įsteigta bendrija (atsakovė). Ieškovė yra ir inžinerinių tinklų bendraturtė, nes visi inžineriniai tinklai buvo pradėti ir baigti statyti bendrijos narių 2008 metais, 2011 m. birželio 29 d. sudaryta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, 2011 m. gruodžio 23 d. išduotas statybos užbaigimo aktas. Nuo 2011 m. iki 2021 m. ginčo inžineriniai tinklai, kaip nekilnojamojo turto objektai, buvo suformuoti, bet Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotos nuosavybės teisės į šiuos objektus. Visą šį laikotarpį niekam nekilo abejonių dėl to, kad inžineriniai tinklai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypų savininkams (jų teisių perėmėjams), kurie finansavo jų statybą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021, buvusiai turto savininkei S. B., iš kurios ieškovė ir įgijo ginčijamą turtą, buvo pripažinta teisė į bendrą dalinę inžinerinių tinklų nuosavybę. Ieškovė, įsigydama nekilnojamąjį turtą iš S. B., perėmė ir jos turėtas nuosavybės teises į inžinerinius tinklus. Ieškovė teigė, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 priimtas sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, todėl prašė teismo vadovautis nurodytu sprendimu sprendžiant dėl nuosavybės teisės į dalį inžinerinių tinklų pripažinimo. Ieškovė nėra išreiškusi valios dėl savo nuosavybės teisės į inžinerinių tinklų dalį perleidimo bendrijai. 

4.       Ieškovė nurodė ir tai, kad atsakovės 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkimo sprendimais siekiama paneigti buvusios savininkės S. B. civilinėje byloje pateiktus teismų išaiškinimus, įteisinti nepagrįstą ir neteisėtą bendrijos poziciją dviem klausimais: (1) bendrijos tariamą asmeninės nuosavybės teisę į ginčo inžinerinius tinklus; ir (2) namo (duomenys neskelbtini) gyventojų tariamą pareigą mokėti neproporcingai didelius (keturgubai didesnius) mokesčius, palyginti su kitų namų gyventojų mokamais mokesčiais. Bendrijos skaičiuojami mokesčiai prieštarauja proporcingumo principui ir taikomi pagal bendrijos sugalvotus kriterijus. Ieškovė pripažįsta, kad ji turi pareigą prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, išsaugojimo, administravimo, atnaujinimo, taip pat lėšų kaupimo, tačiau iš bendrijos pateiktų duomenų ji negali objektyviai įsitikinti prašomų sumokėti mokesčių pagrįstumu ir teisėtumu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. ieškovė yra dalies žemės sklypo ir patalpų gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) savininkė; gyvenamasis namas yra dviejų aukštų, pagrindinė šio daikto naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatas); 501/1000 dalis buto (duomenys neskelbtini), kurį sudaro 6 kambariai, nuosavybės teise priklauso ieškovei G. G. (2022 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-2408), o 499/1000 dalys – D. B.-M. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į bendrijos administruojamą teritoriją; bendrija „Liepinė“ įregistruota 2007 m. gegužės 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teisė į vandentiekio, nuotekų šalinimo tinklus nuo 2021 m. kovo 9 d. registruota bendrijos „Liepinė“ vardu; įregistravimo pagrindas – 2011 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2793-(15.34).

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog vandentiekio, nuotekų tinklams sukurti gyventojai investavo savo lėšas. Civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 pateiktas išrašas iš bendrijos sąskaitos patvirtina, kad pirmoji nekilnojamojo turto, kurį nuosavybės teise šiuo metu valdo ieškovė, savininkė R. S. už žemės sklypą Nr. 34 2007 m. lapkričio 5–9 d. sumokėjo bendrijai 3000 Lt; kiti asmenys pavedimus bendrijai padarė 2008 m. Civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 pateiktas 2008 m. lapkričio 27 d. bendrijos „Liepinė“ narių susitarimas (pasirašytas 23 asmenų) dėl kvartalinių tinklų tiesimo finansavimo patvirtina, kad bendrijos nariai susitarė finansuoti kvartalinių tinklų klojimo darbus pagal 2008 m. balandžio 27 d. Bendrijos susirinkime priimtus nutarimus. Byloje pateikti bendrijos narių pasirašyti sutikimai, patvirtinti Kauno rajono savivaldybės administracijos seniūnijos seniūno A. S., pagrindžia, kad jie sutiko, jog per jų žemės sklypus būtų pravesti vandentiekio, kanalizacijos tinklai ir atlikta teisinė registracija paslaugas teiksiančių bendrovių vardu.

8.       Civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 pateiktas bendrijos prašymas Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriui dėl prisijungimo prie kvartalinių tinklų, Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus 2008 m. balandžio 11 d. išduotas bendrijai „Liepinė“ statybos leidimas inžineriniams tinklams statyti, 2008 m. gegužės 22 d. rangos sutartis tarp bendrijos „Liepinė“ ir UAB „Giluminiai gręžiniai“, 2011 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo aktas patvirtina, kad dokumentuose statytoju įvardijama bendrija, nė vienas savininkas nepareiškė valios registruoti inžinerinius tinklus savo nuosavybės teise. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrijos nuosavybės teisė į inžinerinius tinklus būtų ginčyta įstatyme nustatyta tvarka. 

9.       Byloje analizuojant bendrijos narių susirinkimų protokolus vertinta bendrijos narių valia dėl ginčo inžinerinių tinklų nuosavybės: 2008 m. balandžio 27 d. susirinkimo 3-iuoju darbotvarkės klausimu nuspręsta, kad visi naujų inžinerinių tinklų statybą finansuos lygiomis dalimis; 2014 m. rugsėjo 27 d. susirinkimo 1.1 punktu nuspręsta, kad kiekvienas sklypas, pageidaujantis naujai prisijunti prie bendrijai priklausančių magistralinių tinklų, privalės gauti bendrijos sutikimą prisijungti, proporcingai sklypo dydžiui padengti bendrijos patirtas išlaidas tinklams įrengti; 2021 m. vasario 27 d. balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolo 6.4 punkte nurodomas sprendimas inžinerinių tinklų nuosavybės teisę registruoti bendrijos „Liepinė“ vardu“; 2021 m. gegužės 24 d. bendrijos susirinkime buvo sprendžiamas klausimas, kieno vardu registruoti naujai pastatytų lietaus nuotekų tinklų nuosavybės teisę – fizinių asmenų ar bendrijos, 31 asmuo balsavo už tai, kad nuosavybės teisė būtų registruojama bendrijos vardu.

10.       Byloje nėra duomenų apie tai, kad, įsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje, kurioje vyko ankstesnės savininkės S. B. ir bendrijos ginčas dėl skolos priteisimo, S. B. būtų atlikusi kokius nors veiksmus, siekdama įsiregistruoti nuosavybės teisę į inžinerinių tinklų dalį. Ieškovė ginčo inžinerinių tinklų notariniu sandoriu neįgijo.

11.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ji yra inžinerinių tinklų bendraturtė, nes šie, kaip nekilnojamojo turto priklausiniai, perėjo ieškovės nuosavybėn sudarant dalies buto pirkimo sandorį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai. Nepaneigus šios prezumpcijos ir neįrodžius nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, pagal šią normą statiniai pripažintini žemės sklypo priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). Nagrinėjamu atveju CK 4.40 straipsnio 1 dalies prezumpcija yra paneigta, todėl inžineriniai tinklai nepripažintini žemės sklypo, kurio bendraturtė yra ieškovė, priklausiniais, o ieškovė nepripažintina tapusi jų bendraturte.

12.       Ieškovė savo kaip bendraturtės nuosavybės teisę į tinklus grindžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 pagal bendrijos ieškinį S. B. dėl skolos priteisimo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovė yra (ar bent jau skolos skaičiavimo laikotarpiu buvo) bendrojo naudojimo objektų bendraturtė, jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė bendrojo naudojimo objektai. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo prašoma priteisti skolą už laikotarpį iki 2020 m. lapkričio 29 d., tačiau 2021 m. vasario 27 d. butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime nuspręsta inžinerinių tinklų nuosavybės teisę registruoti bendrijos „Liepinė“ vardu. Nors sprendime byloje Nr. e2-2288-435/2021 teismas įvardijo atsakovę S. B. kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturtę, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nepripažintinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes: 1) skiriasi šios ir nurodomos bylos įrodinėjimo dalykas (nurodoma byla buvo ne dėl nuosavybės teisės pripažinimo); 2) nurodomoje byloje priimtuose sprendimuose nėra nurodyta S. B. priklausiusio nekilnojamojo daikto dalis, nėra nuginčyti aktai, kurių pagrindu nuosavybė registruota bendrijos vardu, be to, teismai pasisakė dėl riboto laikotarpio nuosavybės teisės. Pažymėta ir tai, kad nurodomoje byloje nebuvo nagrinėtas bendrijos narių įnašų perdavimo klausimas, jų valia. Dėl to teismas nusprendė, kad nurodomoje byloje priimtuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje ir nėra pagrindas sukurti ieškovei nuosavybės teisę įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.47 straipsnis).

13.       Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos susirinkimo sprendimus darbotvarkės 1–3 klausimais, kuriais bendrija iš esmės siekia įteisinti savo tariamą asmeninę nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus bei namo (duomenys neskelbtini) gyventojų tariamą pareigą mokėti neproporcingai didelius (keturgubai didesnius nei nustatyti kitų namų gyventojams) mokesčius.

14.       Kadangi teismas laikė nepagrįstu ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės į dalį inžinerinių tinklų pripažinimo, tai atmetė ir reikalavimą dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkimo sprendimo 1-uoju darbotvarkės klausimu, nes ieškovė neįrodė, jog sprendimas dėl naujų bendrijos įstatų tvirtinimo pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus.

15.       Dėl bendrijos susirinkimo sprendimo 2-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais, kuriais nuspręsta dėl bendrijos taikomo mokesčio dydžio, teismas pažymėjo, kad sprendimai priimti susirinkime dalyvavusių nekilnojamojo turto objektų savininkų balsų dauguma, prieštaravimų dėl 25 Eur mėnesinio mokesčio nepareikšta. Ieškovė nedalyvavo susirinkime, nereiškė savo pozicijos, kuri būtų galėjusi paskatinti diskusijas. Pažymėta, kad bendrijoje nuo jos įkūrimo momento buvo taikoma praktika skaičiuoti fiksuotą mėnesinį mokestį, tai patvirtina į bylą pateikti Bendrijos susirinkimų protokolai. Ieškovė ginčija taikomą mokestį, remdamasi Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame nurodyta, kad namą (duomenys neskelbtini) sudaro du butai, todėl mokestis turėtų būti mažesnis. Teismas pažymėjo, kad 2024 m. spalio 3 d. teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, jog faktiškai pirmame aukšte, kuriame ji turi 1/2 buto dalį, gyvena dvi šeimos (jos ir D. M.), bendrų gyvenamųjų patalpų nėra. Sutartys su komunalinių paslaugų teikėjais yra individualios, kiekviena buto dalis turi savo elektros skaitiklį. Teismo vertinimu, per 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkimą buvo teisėtai pasinaudota Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DGNKPPSBĮ) 10 straipsnio 8 punkte suteikta teise nustatyti mokesčio bendrijos nariams ir ne bendrijos nariams tarifą, t. y. visiems po 25 Eur (2-asis darbotvarkės klausimas). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad bendrija „Liepinė“, vykdydama veiklą, tikslingai naudoja iš gyventojų gaunamas lėšas. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovė įrodė bendrijos nariams nustatomo kasmėnesinio mokesčio tikslingumą ir panaudojimą pagal paskirtį. Vienodas kasmėnesinis mokestis (nesuteikiant teisinės reikšmės jo pavadinimui) skaičiuojamas kiekvienam atskiram namų ūkiui, atsižvelgiant į inžinerinių tinklų ir kelių apkrovą.

16.       Faktinė turto (duomenys neskelbtini) padėtis leido teismui daryti išvadą, kad, bendru sutarimu nustatydama mokesčius ir pasirinkdama kriterijų „namų ūkis“, bendrija nepažeidė imperatyvių teisės normų. Panaikinimas sprendimų, susijusių su kitų asmenų teisėmis ir pareigomis, kai kiti asmenys tokių reikalavimų nereiškė, prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Bylos nagrinėjimo metu tretieji asmenys laikėsi pasyvios pozicijos, todėl teismas pripažino, kad jiems ginčo dalykas nėra aktualus. Teismas atmetė reikalavimus dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos susirinkimo sprendimų 2-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais kaip nepagrįstus.

17.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo pateikti informaciją, nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, jog bendrija būtų atsisakiusi ieškovei teikti konkrečią informaciją pagal jos prašymą. Aplinkybė, kad ieškovės netenkina teikiamos informacijos išsamumas, nėra pakankamas pagrindas patenkinti tokį ieškinio reikalavimą. Pažymėta ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu bendrija pateikė įrodymus, pagrindžiančius lėšų, gaunamų iš bendrijos narių, panaudojimą, savo faktines išlaidas.

18.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. spalio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą pakeitė, ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančia 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos narių ir tinklų naudotojų susirinkimo 1-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo „Dėl bendrijos įstatų naujos redakcijos tvirtinimo“ naujos redakcijos įstatų 6 punkto dalį „Bendrijai nuosavybės teise priklausantys objektai yra (duomenys neskelbtini)“. Kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19.       Kolegija, remdamasi teisiniu reglamentavimu, iš dalies pritarė ieškovės teiginiui, kad inžineriniai tinklai yra jos gyvenamųjų patalpų priklausinys, tinklai yra bendrojo naudojimo statiniai.

20.       Ieškovė nurodė ginčo turtą įgijusi pagal sandorį (pirkimo–pardavimo sutartį), o atsakovė – pagamindama naują daiktą. Sutartinis nuosavybės įgijimo būdas iš esmės grindžiamas ankstesnio savininko teise į turtą ir yra išvestinis, o naujo daikto pagaminimas yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Bylos duomenimis, kaip inžinerinių tinklų savininkė nuo 2021 m. kovo 9 d. įregistruota bendrija, įregistravimo pagrindas – 2011 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2793-(15.34). Byloje nėra ginčo, kad inžinerinių tinklų statybą finansavo bendrijos nariai savo lėšomis. Aktualu tai, kad ieškovė perėmė pirminės nekilnojamojo turto savininkės R. S., kuri mokėjo įmokas už tinklų įvedimą, teises, todėl bendrija negali būti laikoma šių statinių savininke.

21.       Tačiau svarbu ir tai, kad inžinerinių tinklų statytojai (bendrijos nariai), kartu ir R. S., išreikšdami valią dėl tolimesnio daikto statuso, nepageidavo, kad jiems būtų pripažintos nuosavybės teisės į šiuos statinius – sutikimuose nurodė, jog teisinė registracija būtų atlikta paslaugas teiksiančių bendrovių vardu. Atsižvelgdama į pirminės turto savininkės valią kolegija padarė išvadą, kad bendrijai galėjo būti perduota ne nuosavybės, bet patikėjimo teisė naudoti ir valdyti ginčo inžinerinius tinklus. Tokią išvadą leidžia daryti ir bendrijos Įstatų 2020 m. rugsėjo 30 d. redakcijos 5 punktas, kad „Bendrijos valdomi, naudojami ir prižiūrimi dalinės nuosavybės teisės objektai yra: lauko vandentiekio tinklas, savitakinių buitinių nuotekų tinklas, slėginių nuotekų tinklas su pakėlimo siurbline, buitinių nuotekų tinklas, lietaus nuotekų tinklas, laikini vietinės reikšmės keliai, įrengti (duomenys neskelbtini)“, taip pat 7 punktas, pagal kurį bendrijos steigimo tikslas – „įgyvendinti žemės sklypų, namų ir butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu“.

22.       Pagal 2022 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė įgijo dalį žemės sklypo ir dalį patalpų gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), bet pagal minėtą sandorį jai nebuvo perleistos nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus. Nei turto pirkėjai (ieškovei), nei pardavėjai (S. B.) pirkimo–pardavimo sandoriais nebuvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo tinklus, taigi ieškovė neįgijo nuosavybės teisių į juos jokiu teisiniu pagrindu ir negali įgyti ieškinyje nurodytu pagrindu, nes būtų paneigta ankstesnių savininkų (R. S.) valia dėl turto tolimesnio likimo. Be to, ieškiniu prašoma nustatyti ieškovės nuosavybės dalis, o skaičiavimai neatitinka faktinių inžinerinių tinklų bendraturčių skaičiaus ir jų dalies, esančios bendrąja nuosavybe, nes, pagal konstatuotas Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-526-921/2022 aplinkybes, keitėsi besinaudojančių inžineriniais tinklais asmenų skaičius.

23.       Kolegija dėl teismo precedento nurodė, kad ieškovės minimose kitose Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo civilinėse bylose nebuvo nagrinėjami nuosavybės įgijimo, valdymo ir naudojimo, jos praradimo ir kiti nagrinėjamam ginčui spręsti aktualūs klausimai. Kitose bylose buvo pasisakyta dėl bendrijos narių ir savininkų bendrosios nuosavybės teisės nagrinėjimo laikotarpiu, kuris neapima laikotarpio, kai nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus buvo įregistruotos atsakovei, ieškiniu ginčijamų nutarimų priėmimo. Taigi skyrėsi nagrinėjamos bylos ir ieškovės nurodytų kitų civilių bylų ieškinio pagrindas ir dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis šiose bylose konstatuotomis aplinkybėmis.    

24.       Kolegija nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl bendrijos naujos redakcijos Įstatų 6 punkto, kuriuo nustatyta, jog inžineriniai tinklai nuosavybės teise priklauso atsakovei. Kolegijai pirmiau konstatavus, kad bendrija negali būti laikoma inžinerinių tinklų savininke, atsakovės teisė nuosavybės teise valdyti šiuos statinius būtų nesuderinama ir su DGNKPPSBĮ 2 straipsnio nuostatomis, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, be kita ko, yra vietiniai inžineriniai tinklai. Dėl to kolegija pripažino pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkimo nutarimais patvirtintų Įstatų 6 punkto nuostata prieštarauja įstatyme įtvirtintam nuosavybės įgijimo būdui ir turi būti pripažinta negaliojančia. Prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms gali būti pašalintas pripažįstant negaliojančia tą nuostatą, kuri tam prieštarauja. Taigi kolegija nenustatė pagrindo pripažinti negaliojančiais visus Įstatus.  

25.       Skundžiamais nutarimais nebuvo nustatytas įmokų dydis, susirinkimo nutarimu yra išaiškinta anksčiau bendrijos sprendimu nustatyto 25 Eur mokesčio kiekvienam turto savininkui (namų ūkiui) panaudojimo tvarka, todėl kolegija nenustatė pagrindo vertinti teisėtumo aspektu mokesčio tarifą. 

26.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentui, kad byloje neįrodyta, jog bendrija būtų atsisakiusi ieškovės prašymu teikti jai konkrečią informaciją. Papildomai kolegija pažymėjo, kad ieškovas turi procesinę pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovės pareikštas reikalavimas nėra aiškus, t. y. kokius konkrečiai dokumentus ji prašo išreikalauti, kokias aplinkybes jie gali patvirtinti ar paneigti. Dėl to nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus pagal tiksliai nesuformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/136 dalį lauko vandentiekio tinklo, 1/136 dalį savitakinių buitinių nuotekų tinklo, 1/136 dalį slėginių nuotekų tinklo su pakėlimo siurbline, 1/136 dalį buitinių nuotekų tinklo; pripažinti negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 26 d. vykusio susirinkimo priimtus sprendimus darbotvarkės 2-uoju ir 3-iuoju klausimais; įpareigoti bendriją pateikti ieškovei visas bendrijos 2022 metais gautų sąskaitų, kurios nepateiktos į bylą, kopijas ir jei sąskaitose nepateikta detalaus paslaugų aprašymo (pavyzdžiui, MB „Superlita“ 2022 m. lapkričio 17 d. sąskaitoje, 2022 m. rugsėjo 29 d. sąskaitoje), pateikti paaiškinimus, kokios konkrečios paslaugos pagal šias sąskaitas buvo suteiktos; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14 straipsnio normas, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. Kai perleidžiant pagrindinį daiktą kito asmens nuosavybėn kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti priešingai (CK 4.14 straipsnio 2 dalis). Inžineriniai tinklai buvo sukurti ankstesnės žemės sklypo savininkės R. S. ir kitų 33 tuo metu buvusių žemės sklypų savininkų lėšomis jų asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad inžinerinių tinklų statybą užsakė ir finansavo žemės sklypų savininkai, todėl jie, o ne bendrija tapo šių tinklų savininkais. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė į inžinerinius tinklus naujiems savininkams (S. B., ieškovei) perėjo kartu su nuosavybėn perleidžiamu nekilnojamuoju turtu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.48 straipsnio normą ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė, pagal 2022 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-2408 įgydama dalį žemės sklypo ir dalį patalpų gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), neįgijo (jai nebuvo perleistos) nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad inžineriniai tinklai yra antraeiliai daiktai, t. y. žemės sklypų ir juose pastatytų gyvenamųjų namų priklausiniai (CK 4.13, 4.19 straipsniai). Teismas padarė teisinio reglamentavimo neatitinkančią išvadą, kad pirkėjas, pagal sandorį įgydamas nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą, neįgyja nuosavybės teisės į pardavėjui priklausantį antraeilį daiktą, jei nuosavybės teisės į antraeilį daiktą perėjimas nėra tiesiogiai įrašytas sandoryje dėl pagrindinio daikto perleidimo.

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų savininkų susirinkimas daugumos balsais turi teisę prieš likusių bendraturčių valią nuspręsti, jog bendraturčiai, kurių dalys, esančios bendrąja nuosavybe, yra vienodos, privalo mokėti skirtingo dydžio mokesčius, skirtus bendro daikto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidoms dengti, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.75, 4.76 straipsnių normas. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkimo sprendimų 2-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais pripažinimo negaliojančiais, iš esmės kėlė ne mokesčio ar rinkliavos dydžio pagrįstumo, jo panaudojimo klausimą, bet prašė teismo įvertinti, ar teisėtas susirinkimo sprendimu nustatytas mokesčių skaičiavimo principas, t. y. kas laikoma mokesčių subjektu ir kokia taikoma išlaidų dalijimo proporcija. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks sprendimas priimtas balsų dauguma, o DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 8 punkte nustatyta bendrijos visuotinio susirinkimo teisė nustatyti mokesčio tarifą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada iš esmės reiškia, kad bendraturčiai gali įpareigoti kitą bendraturtį prieš jo valią mokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, neproporcingas bendraturčių turimų bendrosios nuosavybės dalims. Ieškovė, būdama 1/4 žemės sklypo dalies savininkė, yra įpareigota mokėti keturis kartus didesnius mokesčius nei didžioji dalis likusių bendrijos teritorijoje esančių savininkų, nors pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių privalo mokėti išlaidas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektui išlaikyti proporcingai jam priklausančiai daliai.

27.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nesivadovavo teismų praktika dėl nurodytos normos aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai iš naujo nustatinėjo aplinkybę, kuri jau buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota aplinkybė, kad ankstesnė turto savininkė S. B., kurios nuosavybės teises yra perėmusi ieškovė, nagrinėto ginčo laikotarpiu buvo inžinerinių tinklų bendraturtė. Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ieškovės nurodoma aplinkybe, motyvuodamas tuo, kad skiriasi lyginamų bylų ieškinio pagrindai ir dalykai, t. y. ankstesnėje byloje tariamai nebuvo nagrinėjamas nuosavybės klausimas, be to, ankstesnėje byloje buvo vertintas laikotarpis, kuris šioje byloje nėra aktualus. Iš naujo nustatydamas inžinerinių tinklų savininką apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad S. B. niekada nebuvo šių tinklų bendraturtė. Nors skiriasi nagrinėjamos ir ieškovės nurodomos bylos dalykas, tačiau, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutapo ieškinio pagrindu analizuoti klausimai – kas buvo inžinerinių tinklų savininkas jų sukūrimo metu, ar S. B. buvo šių tinklų savininkė. Priimtas sprendimas prieštarauja kitam įsiteisėjusiam teismo sprendimui.

27.4.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, todėl klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas draudimą vertinti įrodymus, priešingai, nei nurodo jų turinys, netinkamai vertino šiuo įrodymus:

27.4.1.                      2008 m. R. S. pasirašytą ir seniūno patvirtintą sutikimą. Teismas padarė išvadą, kad R. S. aptariamu sutikimu tariamai išreiškė savo valią ateityje niekada neperleisti savo nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus būsimiems žemės sklypo pirkėjams. Šis sutikimas yra bendro pobūdžio sutikimas dėl servituto žemės sklypui nustatymo, kuriuo žemės sklypo savininkas sutinka, kad jam nuosavybės teise priklausančiame sklype neviršijant servituto ribų būtų tiesiamos įvairios komunikacijos ir nutiestos komunikacijos būtų registruotos tų asmenų vardu, kurie jas pastatė ir kurie teiks atitinkamas paslaugas, tačiau juo nėra sprendžiami žemės sklypo savininkui priklausančios nuosavybės teisės į už jo paties lėšas pastatytus inžinerinius tinklus perleidimo klausimai.

27.4.2.                      Bendrijos 2021 m. kovo 18 d. pažymą „Dėl tinklų faktinio naudotojų skaičiaus“. Teismas šią pažymą vertino kaip įrodymą, kuriame yra tariamai neginčijamai nurodytas inžinerinių tinklų bendraturčių skaičius ir jų bendrosios nuosavybės dalys. Teismas „abonentus“ be teisėto pagrindo prilygino inžinerinių tinklų savininkams, nors pažymos autorius (bendrija) „abonentų“ nelaiko inžinerinių tinklų savininkais.

27.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas išreikalauti iš bendrijos ieškovės prašytą konkrečią informaciją apie bendrijos faktiškai patirtas išlaidas, susijusias su bendrosios nuosavybės teisės objektų išlaikymu ir išsaugojimu, pažeidė DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintą bendraturčio teisę gauti informaciją apie nustatytas įmokas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams išlaikyti ir išsaugoti. Ieškovė, kaip inžinerinių tinklų bendraturtė, turi pareigą proporcingai savo daliai prisidėti prie šių objektų išlaikymo ir saugojimo išlaidų. Bendrija mokesčius skaičiuoja neteisingai, jos prašomos sumos nėra susietos su faktinėmis išlaidų sumomis, o pati ieškovė jų negali tinkamai apskaičiuoti, nes neturi visos informacijos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė įvykdė dalį ieškovės reikalavimo, tačiau buvo pateikti ne visi duomenys. Dėl to ieškovė baigiamosiose kalbose patikslino savo reikalavimą ir prašė įpareigoti bendriją pateikti ieškovei visas bendrijos gautas 2022 metų sąskaitas ir tų sąskaitų, kuriose nėra pateikta detalaus suteiktų paslaugų aprašymo, paaiškinimus. Ieškovė apeliaciniame skunde dar kartą detaliai paaiškino, kokių prašytų dokumentų bendrija nėra pateikusi, ir pakartojo savo prašymą teismui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės reikalavimas suformuluotas neaiškiai.

28.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1.                      CK 4.14 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinanti teismų praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 22 punktą, kt.) pagrindžia, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Taigi tam tikrais atvejais antraeilį daiktą gali ištikti kitas likimas nei pagrindinį daiktą. Inžineriniai tinklai, dėl kurių byloje kilęs ginčas, yra geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Šiuo atveju CK 4.14 straipsnio 1 dalies norma turi būti aiškinama kartu su Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) nuostatomis. Pagal GVTNTĮ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 5 dalį, naujai statomi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo inžineriniai tinklai turi būti perleidžiami viešajam vandens tiekėjui, o tai reiškia, kad tokių tinklų, kaip priklausinių, neištinka toks pats likimas kaip pagrindinių daiktų. Šiuo metu galiojančio GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalies normoje nustatyta, kad šie inžineriniai turi būti iki 2027 m. gruodžio 31 d. perimti arba išperkami viešojo vandens tiekėjo. Atsakovės teigimu, faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovė, įgydama gyvenamąsias patalpas, kartu neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus.

28.2.                      CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija, todėl asmuo, nuosavybės teise įgijęs pagrindinį daiktą, neturi įrodinėti, kad nuosavybės teise įgijo ir jo priklausinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022). Byloje esantys įrodymai paneigia minėtą prezumpciją ir įrodo, kad bendrijos nariai, statydami inžinerinius tinklus, nesiekė sukurti nuosavybės sau, o išreiškė valią naujai pastatytus inžinerinius tinklus registruoti paslaugas teiksiančių bendrovių vardu: visuose statybos dokumentuose, t. y. statybos leidime, statybos užbaigimo akte ir rangos sutartyje, statytoju yra nurodyta bendrija „Liepinė“; 2008 m. balandžio 27 d. bendrijos „Liepinė“ narių susitarimu dėl kvartalinių tinklų tiesimo finansavimo bendrijos nariai susitarė ne bendrai statyti naują daiktą, o finansuoti statybą (perduoti lėšas bendrijai); 2008 m. vasario 8 d. rašytiniai sutikimai, pasirašyti bendrijos narių ir patvirtinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Alšėnų seniūnijos seniūno, patvirtina tai, kad bendrijos nariai nusprendė inžinerinius tinklus statyti sukurdami nuosavybę bendrijai „Liepinė“; sutikimuose yra nurodoma, kad vandentiekio ir kanalizacijos tinklų teisinė registracija bus atliekama paslaugas teiksiančių bendrovių vardu; pastačius inžinerinius tinklus ir įregistravus juos viešame registre kaip nekilnojamuosius daiktus, nė vienas bendrijos narių, perdavusių savo lėšas bendrijai, nesiekė šių registruoti savo vardu; pagal 2008 m. galiojusį teisinį reglamentavimą (DGNKPPSBĮ) bendrija teisėtai gavo lėšas ir teisėtai pasistatė inžinerinius tinklus; bendrija „Liepinė“ atitiko Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 3 straipsnio sąlygas, keliamas statytojui, taigi yra teisėta inžinerinių tinklų statytoja; 2021 m. vasario 27 d. susirinkimo protokole fiksuotas sprendimas inžinerinių tinklų nuosavybės teisę registruoti bendrijos „Liepinė“ vardu. Šio sprendimo pagrindu registruota nuosavybė ginčo tinklams, šis sprendimas nenuginčytas; ieškovė nepateikė savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų – nei sandorių dėl lėšų perdavimo, nei sandorių dėl nuosavybės perleidimo. Šiuos statinius statė ankstesnė sklypo savininkė R. S. Ieškovė nepateikė teismui sandorio, kurio pagrindu ji būtų įgijusi nuosavybės teisę į R. S. įnašą.

28.3.                      Ieškovė ginčija susirinkimo nutarimus 2-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais, iš esmės nesutikdama su tuo, kad buvo nuspręsta visiems namų ūkiams / abonentams, prisijungusiems prie inžinerinių tinklų, taikyti vienodo dydžio mokestį ir vieno dydžio įmoką statant naujus tinklus. Kadangi bendrija administruoja iš esmės inžinerinius tinklus, yra pasirinktas protingiausias, optimalus būdas skaičiuoti vienodus mokesčius kiekvienam namų ūkiui. 2022 m. rugsėjo 26 d. susirinkime buvo detalizuota mokesčių surinkimo tvarka keičiant senąją tvarką ir siekiant turėti didesnį aiškumą ateityje. Mokestis nėra neprotingai didelis (25 Eur vienam ūkiui / abonentui). Be to, mokesčio dydis yra nustatytas 2021 m. gruodžio 20 d. susirinkimo sprendimu, kurio ieškovė neginčija. Ieškovė faktiškai gyvena name, kuris įregistruotas kaip dvibutis, tačiau faktiškai tai yra 4 atskiri butai, bendraturčiai neturi bendrų patalpų. Dėl to bendrija laikosi pozicijos, kad inžineriniais tinklais naudojasi ne žemės sklypas, o šeimos ūkis, todėl visi abonentai (šeimos ūkiai) turi vienodai prisidėti prie inžinerinių tinklų priežiūros. Ieškovės skaičiavimas yra ydingas, ji siekia sau naudos (mažesnio mokesčio) kitų abonentų sąskaita. Be to, ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad bendrijos visuotinis susirinkimas daugumos balsais nusprendė dėl mokesčių skaičiavimo prieš likusių bendraturčių valią. Minėtame susirinkime dalyvavo ir sprendimą priėmė tiek bendrijos, tiek ir ne bendrijos nariai.

28.4.                      Teismai tinkamai taikė teisės normas dėl prejudicinių faktų nustatymo ir pagrįstai šiuo konkrečiu atveju jų nenustatė, nes nesutapo bylų dalykas, jose nagrinėjami klausimai, vertinami įrodymai. Šioje byloje yra pateikti įrodymai, susiję su nuosavybės sukūrimu, jų ankstesnėje byloje teismai nevertino, nes jų nebuvo pateikta. Ankstesnėje byloje nebuvo nagrinėtas įnašų perdavimo bendrijai klausimas, bendrijos „Liepinė“ kaip statytojos statusas, nevertinti 2008 m. vasario 8 d. sutikimai, nebuvo nustatyta nuosavybės teisė, tirta ir nustatinėta jos dalis. Ankstesnių teismų sprendimų neįmanoma įgyvendinti, pagal juos neįmanoma įregistruoti nekilnojamojo daikto nuosavybės, byloje ginčas vyko dėl skolos priteisimo už laikotarpį iki 2020 m. lapkričio 29 d. Dėl to teismai neturėjo pagrindo šioje byloje, spręsdami nuosavybės klausimą, vadovautis ankstesniais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis.

28.5.                      Bylą nagrinėję teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Teismai pagrįstai sistemiškai vertino 2008 m. vasario 8 d. sutikimus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir turėjo pagrindą išvadai, kad inžineriniai tinklai galėjo būti registruoti atsakovės vardu. Ieškovė nepagrįstai kelia kausimą dėl dabar tinklais besinaudojančių bendraturčių skaičiaus. Bendrija visuomet laikėsi abonento sąvokos, prisijungiantys prie tinklų nauji vartotojai turėjo bendrijai mokėti už prisijungimą. Ieškovė nepagrįstai nori nusistatyti nuosavybės teisę į 1/136 dalį inžinerinių tinklų. Šiuo metu yra 45 abonentai, kurie naudojasi tinklais, todėl jeigu teismas nuspręstų nustatyti ieškovei tenkančią dalį, turėtų būti nustatyta 1/45 dalis.

28.6.                      Dėl bendraturčio teisės gauti informaciją apie išlaidas atsakovė pažymi, kad ieškovė nesilaikė CPK 42 ir 141 straipsnių nuostatų ir savo reikalavimą dėl teisės gauti informaciją keitė netinkamu būdu bei netinkamoje proceso stadijoje. Ieškovės reikalavimo tikslinimas ir formulavimas negali būti atliekamas baigiamųjų kalbų metu ar teikiant apeliacinį ar kasacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra patvirtinta, jog bendrija būtų atsisakiusi teikti ieškovei konkrečią informaciją. Ieškovė nesilaikė ikiteisminės šio klausimo sprendimo tvarkos (DGNKPPSBĮ 14, 21 straipsniai). Be to, bylos nagrinėjimo metu pateikta informacija pagrindžia bendrijos gaunamų lėšų panaudojimą ir faktines išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasaciniame teisme nagrinėjimo ribų  

29.       Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

30.       Ieškiniu buvo pareikšti trys reikalavimai atsakovei: 1) dėl nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo inžinerinius tinklus pripažinimo; 2) dėl bendrijos narių susirinkimo sprendimų 1–3 klausimais pripažinimo negaliojančiais; 3) dėl bendrijos įpareigojimo pateikti informaciją apie išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų išlaikymu ir prašomo mokėti mėnesinio mokesčio skaičiavimu.

31.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, t. y. ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu 2022 m. rugsėjo 26 d. vykusio bendrijos „Liepinė“ narių ir tinklų naudotojų susirinkimo metu pirmuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo „Dėl bendrijos įstatų naujos redakcijos tvirtinimo“ naujos redakcijos įstatų 6 punkto dalį „Bendrijai nuosavybės teise priklausantys objektai yra (duomenys neskelbtini)“, o kitą ieškinio dalį atmetė.

32.       Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/136 dalį inžinerinių tinklų; pripažinti negaliojančiais 2022 m. rugsėjo 26 d. vykusio susirinkimo priimtus sprendimus darbotvarkės 2-uoju ir 3-iuoju klausimais; įpareigoti bendriją pateikti ieškovei visas bendrijos 2022 metais gautų sąskaitų, kurios nepateiktos į bylą, kopijas ir jei sąskaitose nepateikta detalaus paslaugų aprašymo, pateikti paaiškinimus. 

33.       Kasaciniu skundu nėra skundžiama apeliacinės instancijos teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalis, kuria pripažinta negaliojančia 2022 m. rugsėjo 26 d. vykusio bendrijos „Liepinė“ narių ir tinklų naudotojų susirinkimo metu pirmuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo „Dėl bendrijos įstatų naujos redakcijos tvirtinimo“ naujos redakcijos Įstatų 6 punkto dalis „Bendrijai nuosavybės teise priklausantys objektai yra (duomenys neskelbtini)“, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis nėra kasacijos dalykas.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į antraeilį daiktą (inžinerinius tinklus) įgijimo pagrindų ir šio daikto nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui pagal sandorį, kai pagrindinio daikto pirkimo–pardavimo sandoryje nėra aptartos pardavėjo turėtos nuosavybės teisės į antraeilį daiktą

34.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14 straipsnio normą, t. y. apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės priešingą teisiniam reglamentavimui išvadą, jog ieškovė, pagal sandorį įgydama nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą (žemės sklypo ir jame pastatyto gyvenamojo namo dalį), neįgijo nuosavybės teisės į pardavėjai priklausantį antraeilį daiktą, nes ankstesni savininkai neišreiškė valios perduoti ateityje tokias teises.  

35.       Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (CK 4.12 straipsnis). Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis). Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). CK 4.19  straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

36.       Pagal CK 4.13 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priklausiniai yra antraeiliai daiktai, kurie, skirtingai nei pagrindiniai daiktai (CK 4.12 straipsnis), negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Tačiau tai, kad priklausiniai negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais, nereiškia, jog asmenys negali turėti į juos jokių teisių, kad jie negali būti kartu su kitais (pagrindiniais) daiktais perleidžiami kitų asmenų nuosavybėn ar perduodami naudotis. Fakto, ar savarankiškas daiktas yra kito daikto priklausinys, nustatymas reikšmingas sprendžiant dėl daikto teisinio statuso ir jo pasikeitimo, inter alia (be kita ko), dėl nuosavybės teisės į daiktą ir šios teisės perleidimo kito asmens nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 17 punktas; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 39 punktas).

37.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38.       Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad daiktų funkciniam ryšiui nustatyti esminę reikšmę turi daiktų paskirtis. Tik nustačius pagrindinio daikto ir savarankiško antraeilio daikto paskirtį, galima nuspręsti, ar savarankiškas antraeilis daiktas yra pagrindinio daikto priklausinys. Jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu, pastarasis yra pagrindinio daikto priklausinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje minimas pagrindinio daikto ir priklausinio paskirties, kuri vadinama ūkine paskirtimi, bendrumas pasireiškia tik šiuo aspektu, kadangi pagrindinio daikto paskirtis ir priklausinio paskirtis, vertinant kiekvieną iš jų atskirai, paprastai yra skirtingos. Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 16 punktas).

39.       CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (CK 4.14 straipsnio 2 dalis).

40.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylose, kuriose sprendžiama, ar asmuo įgijo nuosavybės teise daiktą kaip perleisto jam nuosavybės teise pagrindinio daikto priklausinį, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis, kuri teigia įgijusi tokį daiktą nuosavybės teise, privalo įrodyti, kad daiktas yra pagrindinio daikto, kuris jai buvo perleistas nuosavybės teise, priklausinys. Nustačius, kad daiktas yra pagrindinio daikto, kuris buvo perleistas nuosavybės teise, priklausinys, pareiga įrodyti, jog pagal įstatymą ar pagrindinio daikto perleidimo sutartį su pagrindiniu daiktu nuosavybės teise nebuvo perleistas priklausinys, tenka pagrindinio daikto įgijėjo nuosavybės teisę į priklausinį ginčijančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 42 punktas).

41.       Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas yra inžinerinių tinklų savininkas (-ai). Ieškovė, prašydama pripažinti nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus, nurodė, kad šie tinklai buvo sukurti ankstesnės sklypo savininkės R. S. ir kitų bendrijos narių žemės sklypų savininkų poreikiams tenkinti, todėl, įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypo ir patalpų dalį, ji įgijo ir nuosavybės teisę į dalį inžinerinių tinklų.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant pirmojo ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės į dalį inžinerinių tinklų pripažinimo pagrįstumą pagal ieškovės nurodomą faktinį pagrindą, reikia nustatyti tokias aplinkybes: pirma, ar inžineriniai tinklai yra antraeiliai daiktai, t. y. žemės sklypuose pastatytų gyvenamųjų namų ir patalpų priklausiniai; antra, kas buvo šių inžinerinių tinklų savininkas (-ai) jų sukūrimo metu; trečia, ar keitėsi ir kaip keitėsi inžinerinių tinklų savininkai, t. y. ar pirkimo–pardavimo sandoriais perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą (ne)buvo išimčių dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į priklausinius (ne)perleidimo.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės išdėstytų argumentų pagrindą, kad ginčo inžineriniai tinklai yra jos gyvenamųjų patalpų priklausinys, nurodė, kad su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies, kadangi ginčo tinklai savo funkciniu ryšiu yra susiję ne tik su ieškove, bet ir su kitais nekilnojamojo turto savininkais (šiuo atveju bendrijos nariais ir kitais savininkais), yra skirti jiems tarnauti; tai reiškia, kad ginčo inžineriniai tinklai yra bendrojo naudojimo statiniai.

44.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėta apeliacinės instancijos teismo išvada nėra iki galo aiški, t. y. neaišku, kaip šiuo atveju reikia suprasti tik iš dalies sutikimą su teiginiais, kad inžineriniai tinklai yra ieškovės gyvenamųjų patalpų priklausinys. Kita vertus, išvadai, kad inžineriniai tinklai yra gyvenamųjų namų ar patalpų priklausiniai, pagrįsti apeliacinės instancijos teismas nurodė vienintelį argumentą, jog ieškovė kartu su kitais bendrijos nariais ir kitais savininkais naudojasi šiais tinklais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys leidžia spręsti, kad aptariamai išvadai padaryti nebuvo tinkamai ištirtos bylos aplinkybės ir neatliktas jų visapusiškas įvertinimas. Dėl to nėra suprantama, kokių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas prieina prie nurodytos išvados, kuri nėra iki galo aiški ir kurios tinkamas argumentavimas lemia ir atitinkamas teisines pasekmes ginčui dėl nuosavybės teisės išspręsti. Atitinkama išvada apie tai, ar inžineriniai tinklai šiuo atveju yra gyvenamųjų namų ir patalpų priklausinys, darytina tik teismui nustačius ir įvertinus reikšmingas aplinkybes pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus antraeilių daiktų pripažinimo pagrindinių daiktų priklausiniais kriterijus, taip pat įvertinus geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą reglamentuojančias teisės normas.

45.       Kita pagal ginčo esmę nustatytina aplinkybė – kas laikytinas šių inžinerinių tinklų savininku jų sukūrimo metu (žr. šios nutarties 42 punktą). Šiuo aspektu teismui reikia ištirti nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus įgijimo pagrindą ir su juo susijusius įrodymus.

46.       CK 4.47 straipsnyje nustatyti konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 46 punktas). Tam, kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų.

47.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į kuriamą daiktą įgijimo, yra konstatavęs, kad, siekiant įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teises į kuriamą daiktą, yra reikšminga asmenų valia įgyti konkretų daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ją įgyvendinantys veiksmai – bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 94 punktą). Siekdami kuriamą daiktą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, jį kuriantys asmenys turi prisidėti savo lėšomis ir (ar) darbu bei tarpusavyje suderinti valią dėl teisių ir pareigų pasiskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 29 punktas).

48.       Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49.       Nuosavybės teisė CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu būdu atsiranda nuo statinio, kaip daikto, sukūrimo, statybos užbaigimo dokumentas (statybos užbaigimo aktas ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas, pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją – statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas) yra pagrindas įregistruoti daiktą ir nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre. Nuosavybės teisė į pastatytą naują daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis ją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2006).

50.       Naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas). Visos nurodytos sąlygos yra vienodai teisiškai reikšmingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 24, 25 punktai). Aplinkybė, ar ieškovas buvo statinio statytojas, tampa ypač svarbi tuo atveju, kai kiti asmenys ginčija ieškovo teisę į statinį ar reiškia reikalavimus į tą patį turtą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad statytojas – tai statybos metu kuriamo objekto užsakovas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą. Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris jas investuoja į statybą, o faktinis statytojas ar užsakovas jas tik panaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2024, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jei asmuo lėšas sutartimi patiki kitam asmeniui investuoti į statybą, bet neperleidžia jam nuosavybės teisių į lėšas, tai lėšų investuotojas turi būti vertinamas kaip statomo objekto investuotojas ir gaminamo daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2004).

51.       Apeliacinės instancijos teismas dėl antrojo aspekto byloje (žr. šios nutarties 42 punktą) nutartyje padarė kelias iš esmės viena kitai prieštaraujančias, logiškai viena iš kitos neišplaukiančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad ginčo inžinerinių tinklų savininkė nuo 2021 m. kovo 9 d. viešame registre įregistruota bendrija, įregistravimo pagrindas – 2011 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2793-(15.34). Vertindamas situaciją inžinerinių tinklų sukūrimo metu, t. y., įvertinęs, kad inžinerinių tinklų statybą finansavo bendrijos nariai ir tinklai buvo pastatyti jų lėšomis (remdamasis ir duomenimis apie pirminę žemės sklypo ir pastato dalies savininkę R. S., kuri mokėjo įmokas už tinklų įvedimą ir iš kurios nuosavybės teisių į turtą savo teises, kaip teisių perėmėja, kildina ieškovė), ir vadovaudamasis CK nuostatomis bei kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog bendrija negali būti laikoma šių statinių savininke.

52.       Tačiau pripažinęs, kad bendrija negali būti laikoma savininke jų sukūrimo metu, apeliacinės instancijos teismas nedarė išvados, kad tokiu atveju inžinerinių statinių savininkai yra bendrijos nariai, nes konstatavo tai, jog inžinerinių tinklų statytojai (bendrijos nariai), tarp jų ir R. S., nesiekė sukurti nuosavybės teisių į šiuos statinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad inžinerinių tinklų statytojai (bendrijos nariai), kartu ir R. S., išreikšdami savo valią dėl tolimesnio daikto statuso, nepageidavo, jog jiems būtų pripažintos nuosavybės teisės į šiuos statinius, kadangi savo sutikimuose nurodė, kad teisinė registracija ir kadastriniai matavimai būtų atlikti paslaugas teiksiančių bendrovių vardu. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.37 straipsniu ir atsižvelgdamas į pirminės turto savininkės valią, nusprendė, kad bendrijai galėjo būti perduota ne nuosavybės teisė, bet patikėjimo teisė naudoti ir valdyti ginčo inžinerinius tinklus. Tokiai išvadai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas pasiremia bendrijos Įstatų 2020 m. rugsėjo 30 d. redakcijos 5 punktu, kuriame nustatyta, jog „Bendrijos valdomi, naudojami ir prižiūrimi dalinės nuosavybės teisės objektai yra: lauko vandentiekio tinklas, savitakinių buitinių nuotekų tinklas, slėginių nuotekų tinklas su pakėlimo siurbline, buitinių nuotekų tinklas, lietaus nuotekų tinklas, laikini vietinės reikšmės keliai, įrengti (duomenys neskelbtini)“, taip pat 7 punktu, kuriame nustatyta, kad „Bendrijos steigimo tikslas: įgyvendinti žemės sklypų, namų ir butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu“.

53.       Taigi byloje susiklostė situacija, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta atsakovės  inžinerinių tinklų savininke jų sukūrimo metu, tačiau tokių statinių statytojais ir savininkais nepripažįsta ir bendrijos narių, kurie investavo lėšas tokiems objektams sukurti.  Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į dalį inžinerinių tinklų, nenustatė tam reikšmingų aplinkybių ir nepadarė aiškios išvados, kas buvo inžinerinių tinklų savininkas jų sukūrimo metu. Bylos aplinkybės, kas laikytinas inžinerinių tinklų statytoju ir savininku jų sukūrimo metu, nebuvo tinkamai nustatytos, ištirtos, įvertintos ir pirmosios instancijos teismo, nors teismas išvadą apie tam tikrų faktų (ne)buvimą daro byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu.

54.       Vertinant, ar bendrija galėjo būti laikoma inžinerinių tinklų statytoja, atitinkamai turėjo ir galėjo įgyti nuosavybės teises į statomą daiktą, turi būti atsižvelgiama tiek į DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 7 dalį, pagal kurią bendrija įsteigiama bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti ar jiems sukurti arba kitiems poreikiams tenkinti, tiek ir į pačios bendrijos atitinkamu metu galiojusių įstatų atitinkamos redakcijos nuostatas, pagal kurias ji naudojo, valdė ir prižiūrėjo inžinerinius tinklus kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus. Teismas turėtų atsižvelgti ir į kasacinio teismo aiškinimą, kad gyvenamojo namo, kitos paskirties pastatų savininkų bendrija veikia kaip jos dalyvių atstovė, padedanti įgyvendinti bendraturčių bendrosios nuosavybės teisę; ji neįgyja savininko teisių ir pareigų, o veikia bendraturčių vardu ir interesais; bendrija yra tik bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-684/2024, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).   

55.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad išvadai, kas laikytinas inžinerinių statinių statytoju ir savininku, padaryti kartu su kitais įrodymais turi būti įvertinti ir bendrijos narių sutikimai. 2008 m. vasario 8 d. sutikimo turinys patvirtina, kad R. S. sutiko, jog per jos žemę, esančią (duomenys neskelbtini), esančiu servitutu būtų nutiesti dujotiekio, vandentiekio kanalizacijos tinklai, 10 ir 0,4 kV elektros kabelinės linijos, šviesolaidinio ryšio linijos ir jiems būtų atlikti kadastriniai matavimai bei teisinė registracija paslaugas teiksiančių bendrovių vardu.

56.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad byloje nebuvo tinkamai įvertintas sutikimų turinys, t. y. neanalizuotas tokių sutikimų tekstas, nesiaiškinta, ką reiškia savininkų „sutikimas atlikti teisinę registraciją paslaugas teiksiančių bendrovių vardu“, kas laikytina „paslaugas teikiančiomis bendrovėmis“, kaip išspręstas ar planuotas spręsti nuosavybės teisės suteikimo joms klausimas. Tiek sutikimo dėl servituto žemės sklypui suteikimo inžineriniams tinklams nutiesti ir jiems atlikti kadastrinius matavimus esmė, tiek ir jo tekstas neleistų spręsti, kad šiuo dokumentu buvo išspręstas koks nors nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus įgijimo (perdavimo) klausimas.

57.       Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus dėl bendrijos nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus ginčijimo, pažymi, kad inžinerinių tinklų įregistravimo pagrindas – 2011 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo aktas. Toks nuosavybės įregistravimo pagrindas byloje nėra ginčijamas, tačiau pagal šį nuosavybės įgijimo aktą yra skirtingai aiškinamos aplinkybės dėl inžinerinių tinklų statytojo ir turto savininko (-ų). Dėl to teismas turi tirti ir aiškintis aplinkybes, kas yra tokio statinio (inžinerinių tinklų) statytojas.

58.       Byloje nustatyta ir tai, kad bendrijos „Liepinė“ 2021 m. vasario 27 d. balsavimo raštu skaičiavimo komisijos protokolo 3.4 klausimu dėl inžinerinių tinklų nuosavybės teisės registravimo 29 balsavusiųjų balsais nutarta inžinerinių tinklų nuosavybės teisę registruoti bendrijos „Liepinė“ vardu; šie tinklai nuo 2021 m. kovo 9 d. yra įregistruoti bendrijos „Liepinė“ nuosavybės teise. Šias byloje nustatytas aplinkybes būtina įvertinti atsižvelgiant į žemiau pateikiamą kasacinio teismo praktiką.

59.       Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktą). Sandoriu gali būti pripažintas ne bet koks juridinis faktas (asmens veiksmas), o tik toks, kuris turi visus būdingus sandorio požymius, t. y. teisėta asmens vidinės valios išorinė išraiška, siekiant tam tikro teisinio rezultato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-313/2016 16 punktą). Perleidžiant (įgyjant) pagal sandorį nuosavybės teisę į daiktą (jo dalį) turi būti aiškiai išreikšta suderinta sandorio šalių valia dėl nuosavybės teisės perleidimo (įgijimo). Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai arba sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

60.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-95-611/2022, 38 punktas). Atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 31 punktas; 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 50 punktas). Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas kaip nekilnojamojo turto objekto arba dėl unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 49 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kadangi Nekilnojamojo turto registre tik išviešinamos, be kita ko, asmenų įstatymo nustatytais pagrindais įgytos teisės į nekilnojamuosius daiktus, tai, ieškovei kreipusis su reikalavimu pripažinti jai nuosavybės teisę į antraeilius daiktus (inžinerinių tinklų dalį), teismas, spręsdamas, kas buvo inžinerinių tinklų savininkas jų sukūrimo metu, turėjo ištirti ir įvertinti, ar pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nuosavybės teisę turinti bendrija įgijo nuosavybės teisę CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

61.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė pagal 2022 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgijo dalį žemės sklypo ir dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų, tačiau pagal minėtą sandorį jai nebuvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo inžinerinius tinklus. Atsižvelgiant į tai, kad nei turto pirkėjai (ieškovei), nei pardavėjai (S. B.) pirkimo–pardavimo sandoriais nebuvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo tinklus, ieškovė jokiu teisiniu pagrindu nuosavybės teisių į juos neįgijo ir negali įgyti ieškinyje nurodytu pagrindu, kadangi taip būtų paneigta ankstesnių savininkų (šiuo atveju R. S.) valia dėl turto tolimesnio likimo. Dėl R. S. sutikimo įvertinimo pasisakyta šios nutarties 56 punkte, o kitų sandorių analizė byloje neatlikta. 

62.       Pasisakydama dėl trečiojo aspekto (žr. nutarties 42 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog pagal 2022 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį turto pirkėjai (ieškovei) nebuvo perleistos nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus, atitinkamai tokia teisė nebuvo perleista ir pardavėjai S. B. ankstesniu pirkimo–pardavimo sandoriu, padarė nenustatęs aplinkybių, kas buvo inžinerinių tinklų savininkas jų sukūrimo metu, nevertinęs pačių turto perleidimo sandorių. Be to, minėta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktą R. S. sutikimo tekstą (žr. ir šios nutarties 55 punktą). Pats sutikimo turinys neleidžia paneigti antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcijos. Kita vertus, antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija gali būti paneigta, jei pagrindinio daikto perleidimo sutartyje specialiai ir aiškiai yra aptartas priklausinio atskyrimas nuo pagrindinio daikto. Pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Dėl to spręstina, ar minėtas sutikimas apskritai gali būti vertinamas kaip pagrindinio daikto perleidimo sutartyje nustatyta išimtis.

63.       Nagrinėjamu atveju nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pirkimo–pardavimo sandorių nuostatų (byloje nėra pateikta ir teismų neanalizuota nei ieškovės pirkimo–pardavimo sutartis su S. B., nei ankstesni sandoriai dėl tokio turto nuosavybės teisės perleidimo), be to, vertinant ieškinio faktinį pagrindą, neapklausė ankstesnės turto savininkės S. B., keliant klausimą dėl antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcijos, nesvarstė dėl jos įtraukimo į bylą kaip dalyvaujančio byloje asmens. Tai leidžia spręsti, kad išvada dėl antraeilio daikto likimo, perleidus pagrindinį daiktą, padaryta tinkamai neištyrus esminių bylos aplinkybių bei neįvertinus nei teisinio reguliavimo (CK 4.14 straipsnis), nei teismų praktikos šiuo klausimu (CPK 185 straipsnis). Teismų praktikoje (žr. šios nutarties 62 punktą) yra pateikiamas priešingas, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, aiškinimas, jog tam, kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Kai sutarties šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas.  

64.       Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo CK 4.14 straipsnio normos aiškinimo ir taikymo.

Dėl nuosavybės teisės į inžinerinių tinklų dalį pripažinimo remiantis kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis 

65.       Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies normas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatyta, kad ankstesnė turto savininkė S. B. buvo inžinerinių tinklų bendraturtė, todėl teismai nepagrįstai iš naujo nustatinėjo aplinkybę dėl nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus, nors ši jau buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.  

66.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

67.       Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būti pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823-2022, 33 punktas).

68.       Ieškovė laikėsi nuomonės, kad kitoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) dėl skolos pagal bendrijos „Liepinė“ pareikštą ieškinį S. B. priteisimo buvo nustatytas faktas, jog ankstesnė turto savininkė S. B. yra inžinerinių tinklų bendraturtė, ir jis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus pripažinimo.

69.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 27 d. sprendime civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių pagrindu daro išvadą, jog S. B. yra (ar bent jau skolos skaičiavimo laikotarpiu buvo) bendrojo naudojimo objektų bendraturtė, tam tikrą laiką atsakovė buvo ir bendrijos narė, atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso (ar priklausė skolos susidarymo laikotarpiu) bendrojo naudojimo objektai. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) nesutiko su bendrijos „Liepinė“ argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog inžineriniai tinklai skolos apskaičiavimo laikotarpiu atsakovei priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrijos įstatuose buvo įtvirtinta, kad bendrija objektus valdo bendrosios dalinės, o ne asmeninės nuosavybės teise. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrojo naudojimo objektai buvo sukurti bendrijos narių lėšomis. Bendrija nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčijo, tik nurodė, kad inžineriniai tinklai yra sukurti jos iniciatyva, jos vardu išduotas statybos leidimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu civilinėje byloje (teisminio proceso  Nr. 2-69-3-20243-2020-5), vien tik šios aplinkybės nėra pagrindas padaryti išvadą, kad inžineriniai tinklai nuosavybės teise visuomet priklausė bendrijai „Liepinė“. Bendrijos vardu inžinerinių tinklų nuosavybės teisė yra įregistruota tik nuo 2021 m. kovo 9 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytą atsakovės S. B. skolos laikotarpį (nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn.), nusprendė, kad nuo 2021 m. kovo 9 d. bendrijos vardu įregistruota inžinerinių tinklų nuosavybės teisė neturi reikšmės vertinant skolos susidarymo laikotarpiu buvusių šalių teisinius santykius dėl bendrosios dalinės nuosavybės fakto.

70.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus, kad teismas nukrypo nuo ankstesniais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) konstatuotų aplinkybių, t. y. kad S. B. (turto pardavėja, iš kurios ieškovė pagal sandorį įgijo nekilnojamąjį turtą) buvo ginčo inžinerinių tinklų bendraturtė. Pažymėjo, kad ieškovės nurodytose kitose civilinėse bylose nebuvo nagrinėjami nuosavybės įgijimo, valdymo ir naudojimo, jos praradimo ir kiti nagrinėjamam ginčui spręsti aktualūs klausimai. Kitose bylose dėl bendrijos narių ir savininkų bendrosios nuosavybės teisės nagrinėjimo buvo pasisakyta dėl laikotarpio, kuris neapima laikotarpio, kai nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus buvo įregistruotos atsakovei, ir ieškiniu ginčijamų nutarimų priėmimo. Taigi nagrinėjamos bylos ir ieškovės nurodytų kitų bylų tiek ieškinio pagrindas, tiek dalykas yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vadovautis kitose bylose konstatuotomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

71.       Taigi, civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) teismai, nagrinėdami klausimą dėl gyvenamųjų namų savininkų bendrijoje esančių buto ir žemės sklypo savininkės prievolės mokėti bendrijos nustatytas įmokas ir šių įmokų dydžio, vertino šio turto savininkės S. B. prievolės pobūdį ir kilmę, taip pat apskaičiuotos skolos ir palūkanų dydį. Nurodytos bylos įrodinėjimo dalyko dalis buvo ir aplinkybės, susijusios su inžinerinių tinklų nuosavybės teise, ir bendrijos, kaip prižiūrinčios ir naudojančios inžinerinius tinklus, veiksmų vertinimas. Tačiau tokios aplinkybės teismų buvo nustatomos ir vertinamos būtent prievolės pobūdžio ir kilmės aspektu, t. y. inžinerinių tinklų savininko klausimas vertintas tik tiek, kiek teismui buvo būtina patvirtinti ar atmesti ieškovės teiginius dėl bendrijos taikomo mokesčių apskaičiavimo metodo bei susidariusios skolos dydžio pagrįstumo ir teisėtumo. Teismai toje byloje aplinkybes dėl inžinerinių tinklų nustatinėjo šalių teisiniams santykiams, iš kurių buvo kildinama skola, kvalifikuoti. Taigi teismo sprendime nurodytas teiginys, kad S. B. buvo inžinerinių tinklų bendraturtė, negali būti vertinamas kaip teismo nustatyta aplinkybė (prejudicinis faktas). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-69-3-20243-2020-5) nustatytas prejudicinis faktas, jog ankstesnė turto savininkė S. B. buvo pripažinta inžinerinių tinklų bendraturte. 

72.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir kasacinio skundo argumentą, kad teismai, iš naujo nustatydami aplinkybes ir konstatuodami, jog S. B. nebuvo inžinerinių tinklų savininkė, šioje byloje priėmė sprendimus, kurie prieštarauja kitoje byloje priimtam teismo sprendimui, taip pažeisdami CPK 18 straipsnio, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.  

73.       CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.

74.       CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

75.       Kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, ieškovės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2-2288-435/2021 ieškinio dalykas buvo skolos iš turto savininkės S. B. priteisimas. Nurodytoje byloje įrodinėjimo dalyko nesudarė aplinkybė, ar ginčo inžinerinius tinklus sukūrę savininkai perleido bendrosios dalinės nuosavybės teises. Tokioje byloje priimtu teismo sprendimu turto savininkei nebuvo sukurtos ar pripažintos kokios nors nuosavybės teisės į bendrą daiktą, tokio sprendimo pagrindu nebūtų galimybės turto savininkui įregistruoti nuosavybės teises. Be to, bendrijos narių ir savininkų bendrosios nuosavybės teisės klausimas buvo nagrinėjamas tik dėl laikotarpio, buvusio iki tol, kol atsakovė registravo nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus savo vardu.

76.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti jai bendrosios dalinės nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus. Vertindamas reikalavimo dėl nuosavybės teisės į dalį inžinerinių tinklų pripažinimo pagrįstumą, nagrinėjamoje byloje teismas turi nustatyti ne tik faktą, kas buvo inžinerinių tinklų savininkas (-ai) jų sukūrimo metu, bet ir tai, ar keitėsi inžinerinių tinklų savininkas (-ai) jų eksploatavimo metu ir ar ieškovė yra jų dalies savininkė šiuo metu. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai neturėjo pagrindo vadovautis kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes skiriasi ne tik bylų nagrinėjimo dalykas, bet ir faktinis reikalavimų pagrindas, t. y. skiriasi ieškinyje analizuojami kausimai ir aplinkybės. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-2288-435/2021 ir vertinant skolos laikotarpį, nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus nebuvo registruotos, taip pat buvo priimtas 2021 m. vasario 27 d. butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolas, kad butų ir patalpų savininkai nusprendė „inžinerinių tinklų nuosavybės teisę registruoti bendrijos „Liepinė“ vardu“.

77.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kitoje byloje nustatytos aplinkybės pagal savo turinį nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę įstatyme nustatyta tvarka, nes nurodomoje byloje nebuvo spręstas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, be to, minėtų aplinkybių nurodymas sprendime siejamas su skirtingu laikotarpiu. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas netinkamas CPK 18 straipsnio, 279 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir taikymas, todėl jie nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.  

Dėl bendrijos reikalaujamų mokėti mokesčių subjektų ir išlaidų išdalijimo proporcijos

78.       Kasaciniame skunde ieškovė pažymi, kad ji šioje byloje neprašė teismo įvertinti bendrijos reikalaujamų mokėti mokesčių („abonentinio mokesčio“ ar „investicinių / gerinimo projektų įgyvendinimui skirtos rinkliavos“) dydžio pagrįstumo ar surinktų mokesčių faktinio panaudojimo teisėtumo. Ieškovė prašė teismo tik įvertinti, ar pats mokesčių skaičiavimo principas (nustatymas, kas bus laikoma mokesčių subjektu ir kokios bus išlaidų dalijimo proporcijos), kurį bendraturčių dauguma siekė nustatyti (išaiškinti) ginčijamais susirinkimo sprendimais, yra teisėtas.

79.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė įrodė bendrijos nariams nustatyto kasmėnesinio mokesčio tikslingumą ir panaudojimą pagal paskirtį, bendru sutarimu nustatydama mokesčius ir pasirinkdama kriterijų „namų ūkis“ bendrija imperatyvių teisės normų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad skundžiamais nutarimais joks įmokų dydis nebuvo nustatytas, susirinkimo nutarimu yra išaiškinta (detalizuota) anksčiau bendrijos sprendimu nustatyto 25 Eur dydžio kiekvienam turto savininkui („namų ūkiui“) panaudojimo tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad nėra pagrindo nustatytą mokesčio tarifą vertinti jo (ne)teisėtumo aspektu, nes ankstesnis bendrijos sprendimas dėl tokio mokesčio nustatymo nėra pripažintas negaliojančiu ar ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad 25 Eur dydžio tarifas, jeigu tokio dydžio rinkliava panaudojama konkrečioms išlaidoms padengti dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, kaupiamosios lėšos ir pan.), nėra neprotingai didelis ar pažeidžiantis proporcingumą principą, tačiau konkreti mokesčio paskirtis ir jo dydis turėtų atsispindėti sąskaitoje. Taigi remdamasis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas nusprendė nesant pagrindo naikinti susirinkimo nutarimus 2-uoju ir 3-iuoju klausimais. 

80.       Kasacinio teismo konstatuota, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra lygios, neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2012).

81.       Daikto (turto) savininko (bendraturčio) ir ne savininko, besinaudojančio tuo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (turtu), teisės ir pareigos, susijusios su tuo daiktu (turtu), nėra tapačios, reglamentuojamos skirtingų materialiosios teisės normų. Esant šalių ginčui dėl aplinkybės, ar bendrojo naudojimo objektai ieškovams (ne)priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, šios aplinkybės nustatymas turi esminę reikšmę ginčijamam teisinių santykių kvalifikavimui ir ginčui išspręsti taikytinų materialiųjų teisės normų nustatymui. Aplinkybės, kad bendrojo naudojimo objektai nepriklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymas lemtų išvadą, jog ginčo santykiai nekvalifikuotini kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, susiję su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, išlaikymu ir priežiūra, ir ginčo santykių nereguliuoja CK 4.76 straipsnis bei DGNSBĮ normos, kurie reglamentuoja teisinius santykius tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 52 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-378/2020, 30 punktas). Taigi, pirma, teismas

Dėl teisės gauti išsamią informaciją iš gyvenamųjų namų savininkų bendrijos apie išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų išlaikymu ir saugojimu bei paslaugų teikimu

82.       Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo išreikalauti iš bendrijos konkrečią informaciją apie bendrijos faktiškai patirtas išlaidas, susijusias su bendrosios nuosavybės teisės objektų išlaikymu ir saugojimu, netinkamai aiškino ir taikė DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatą, reglamentuojančią bendraturčio teisę gauti informaciją apie nustatytas įmokas tokiems objektams išlaikyti.

83.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nurodydamas, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog bendrija būtų atsisakiusi ieškovei teikti konkrečią informaciją ieškovės prašymu. Vien ta aplinkybė, kad teikiamos informacijos išsamumas ieškovės netenkina, nėra pakankamas pagrindas tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Be to, bylos nagrinėjimo metu bendrija pateikė įrodymus, pagrindžiančius lėšų, gaunamų iš bendrijos narių, panaudojimą ir faktines išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad ieškinio pagrindo ir dalyko tinkamas suformulavimas yra ieškovo procesinė pareiga. Iš aptarto reikalavimo matyti, kad jis suformuluotas neaiškiai, t. y. neaišku, kokius konkrečiai dokumentus ieškovė prašo išreikalauti, kokias aplinkybes jie gali patvirtinti ar paneigti įgyvendinant ieškovės teises. Kaip nurodė atsakovės atstovė, visi dokumentai, kuriuos turi bendrija, buvo pateikti teismui. Todėl įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus pagal tiksliai nesuformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką nėra teisinio pagrindo.

84.       DGNKPPSBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, reglamentuoja šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas. Šis įstatymas taip pat nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką (DGNKPPSBĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas bendrijoms, kurios įsteigtos valdyti, naudoti ir prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus ir kurių veiklos nereglamentuoja specialieji, atskiras juridinių asmenų teisines formas nustatantys, įstatymai (DGNKPPSBĮ 1 straipsnio 3 dalis). DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisės ir pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra nustatytos CK, šiame įstatyme ir kituose įstatymuose, teisės aktuose ir bendrijos įstatuose.

85.       Butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę gauti informaciją apie nustatytas įmokas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams išlaikyti ir išsaugoti (remontuoti), kaupiamąsias lėšas pastatui (pastatams) atnaujinti, taip pat apie kitas su pastato (pastatų) priežiūra ir naudojimu susijusias įmokas (DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pagal DGNKPPSBĮ 14 straipsnio 6 dalies 6 punktą, bendrijos pirmininkas atsako už informacijos pateikimą butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkams jų prašymu. Visi butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų raštu bendrijos pirmininkui pateikti prašymai, skundai ir kiti dokumentai registruojami ir nagrinėjami bendrijos įstatuose nustatyta tvarka. Bendrijos pirmininkas privalo per 10 darbo dienų nuo buto ar kitų patalpų (pastato) savininko kreipimosi gavimo dienos suteikti išsamią informaciją apie bendrijos organų sprendimus, bendrijos turtą, kaupiamąsias lėšas, įmokas ir kitus privalomus mokėjimus, susijusius su bendrijos veikla (DGNKPPSBĮ 14 straipsnio 7 dalis). 

86.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad narystė daugiabučio namo savininkų bendrijoje jos nariui (butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkui) suteikia tam tikras teises ir pareigas, be kita ko, teisę į informaciją apie bendriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490-686/2016, 19 punktas).

87.       Šioje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad byloje netinkamai taikyta CK 4.14 straipsnio norma, nėra nustatytos aplinkybės, leidžiančios nuspręsti, ar ieškovė laikytina inžinerinių tinklų bendraturte, tačiau atsižvelgiant į tai, jog bendrija teikia ieškovei sąskaitas faktūras dėl kasmėnesinių mokesčių už komunikacijų priežiūrą ir bendrijos teikiamas paslaugas, aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad butų ar kitų patalpų (pastatų) savininkai, neišreiškę valios dėl dalyvavimo šios bendrijos veikloje, taip pat turi teisę gauti informaciją, tačiau jų teisės į informaciją turinys skiriasi nuo bendrijos narių teisės į informaciją. Įstatymas bendrijos veikloje nedalyvaujantiems bendrojo naudojimo objektų savininkams užtikrina teisę gauti informaciją, susijusią su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų naudojimu ir priežiūra, taip pat kitą informaciją apie bendriją tiek, kiek ji susijusi su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir priežiūra, paslaugomis, už kurias reikalaujama sumokėti. Butų ar kitų patalpų (pastatų) savininko teisės į informaciją, susijusią su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų naudojimu ir priežiūra, pažeidimas (neįgyvendinimas ar netinkamas įgyvendinimas) pripažįstamas nustačius bendrijos pareigos per įstatyme nustatytą terminą suteikti konkrečią informaciją netinkamą vykdymą. Kai pareiškiamas ieškinys dėl tokios teisės netinkamo vykdymo, teismas gali įpareigoti bendriją atlikti veiksmus pagal konkrečiai suformuluotą prašymą, t. y. kokius dokumentus ir kokią informaciją bendrija turėtų pateikti.

88.       Trečiuoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašė įpareigoti bendriją pateikti bendrijos prašomo sumokėti mėnesinio mokesčio detalizaciją, t. y. pateikti detalius skaičiavimus ir bendrijos faktiškai patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus, taip pat atitinkamų bendrijos organų ar žemės sklypų, namų ar butų savininkų susirinkimų sprendimų, kuriais buvo patvirtinti atitinkamų mokesčių tarifai, kopijas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pateikė bendrijai (jos pirmininkui) paklausimą, kaip išskirstoma sąskaitoje nurodoma suma. Bendrijos pirmininkas pateikė paaiškinimą, kokios yra bendrijos išlaidos, koks sprendimas dėl mėnesinio šių išlaidų dydžio. Taigi, sutiktina su teismų išvada, kad nėra įrodymų, jog bendrija būtų atsisakiusi suteikti informaciją. Ieškinio reikalavimas byloje atmestas iš esmės teismams nenustačius bendrijos pareigos pateikti informaciją (DGNKPPSBĮ 14 straipsnio 7 dalis) netinkamo vykdymo. Vien aplinkybė, kad ieškovei esą nepakako pateiktos informacijos ar ši nebuvo išsami, nėra pagrindas teismui tenkinti tokį reikalavimą ieškovės pareikštu pagrindu.

89.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo baigiamųjų kalbų metu tikslino reikalavimą dėl informacijos pateikimo, prašydama pateikti visas 2022 metų sąskaitas ir tų sąskaitų, kuriose nėra detalaus suteiktų paslaugų aprašymo, paaiškinimus. Patikslintą reikalavimą dėl informacijos pateikimo ieškovė nurodė ir apeliaciniame, kasaciniame skunduose. Reikalavimo tikslinimas baigiamųjų kalbų metu ar net vėliau nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismų išvados dėl DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo. Ieškinio reikalavimas turi būti aiškiai apibrėžiamas, nes jį tenkinus kyla tokio reikalavimo vykdytinumo klausimas. Minėta, kad reikalavimas teismui užtikrinti DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4  dalies 4 punkte nustatytos teisės tinkamą įgyvendinimą susijęs su bendrijos pareigos teikti informaciją netinkamu vykdymu. Byloje nenustatyta, kad bendrija pažeidė pareigą pateikti konkrečią prašomą informaciją. 

90.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nėra patvirtinamas DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalyje 4 punkto normos netinkamas aiškinimas ir taikymas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

91.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bendrijos 2021 m. kovo 18 d. pažymą „Dėl tinklų faktinio naudotojų skaičiaus“. Ieškovė pažymi, kad teismas šią pažymą vertino kaip įrodymą, kuriame yra tariamai neginčijamai nurodytas inžinerinių tinklų bendraturčių skaičius ir jų bendrosios nuosavybės dalys. Teismas „abonentus“ be teisėto pagrindo prilygino inžinerinių tinklų savininkams, nors pažymos autorius (bendrija) „abonentų“ nelaiko inžinerinių tinklų savininkais.

92.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nustatyta (šis faktas konstatuotas ir Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-526-921/2022), jog inžineriniais tinklais nuo 2007 m. iki 2010 m. naudojosi 34 abonentai (būtent pagal nurodytą situaciją ieškovė prašo nustatyti jos dalį, esančią bendrąja nuosavybe), 2011–2013 m. – 36 abonentai, 2014–2016 m. – 39 abonentai, 2017–2018 m. – 40 abonentų, 2019–2021 m. – 45 abonentai. Tai reiškia, kad ieškiniu prašoma nustatyti ieškovės nuosavybės dalis ir skaičiavimai neatitinka faktinių inžinerinių tinklų bendraturčių skaičiaus ir jų dalies, esančios bendrąja nuosavybe.

93.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas faktų nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga.  Dėl to pasisakydama dėl minėto įrodymo įvertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad: pirma, juo įrodinėjamos aplinkybės būtų aktualios tik tada, kai būtų padaryta išvada dėl inžinerinių tinklų bendrosios dalinės nuosavybės; antra, toks įrodymas turėtų būti įvertintas visos bylos medžiagos kontekste.

94.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė nurodė, jog pagal šiuo metu galiojančio GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalies normą inžineriniai tinklai turi būti iki 2027 m. gruodžio 31 d. perimti arba išperkami viešojo vandens tiekėjo. Atsakovės teigimu, faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovė, įgydama gyvenamąsias patalpas, kartu neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas (GVTNTĮ), kad inžineriniai tinklai turi būti perimti arba išperkami viešojo vandens tiekėjo, neturi įtakos nagrinėjant ginčą ir vertinant bylos aplinkybes, nes šiuo atveju byloje nesprendžiamas klausimas dėl inžinerinių tinklų perleidimo pagal GVTNTĮ.

95.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip neturinčių reikšmės bylos išsprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties

96.       Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 87–90 punktuose išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DGNKPPSBĮ 21 straipsnio 4 dalies 4 punktą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškovės reikalavimą dėl informacijos pateikimo, paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 71, 77 punktais, taip pat daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus pripažinimo, tinkamai taikė CPK 18 straipsnio, 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies normas.

97.       Tačiau atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta šios nutarties 53, 54, 56, 57, 58, 62, 63 punktuose, ir į juose padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14 straipsnį, nukrypo nuo šią normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos, išvadas byloje padarė nesivadovaudamas proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai nenustatė ir neištyrė aplinkybių, būtinų CK 4.14 straipsniui taikyti. Dėl to padarytas materialiosios teisės normų, taip pat ir esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio buvo netinkamai atskleista bylos esmė, sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pirmojo ieškovės reikalavimo (pripažinti jai nuosavybės teises į 1/136 dalį inžinerinių tinklų) ir perduoti pirmosios instancijos teismui šį reikalavimą nagrinėti iš naujo, nes kasacinio teismo nustatyti pažeidimai vertintini kaip negalintys būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).  

98.       Kadangi antrasis ieškinio reikalavimas dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. vykusio susirinkimo priimtų sprendimų darbotvarkės 2, 3 klausimais pripažinimo negaliojančiais glaudžiai susijęs su pirmuoju ieškovės byloje pareikštu reikalavimu (žr. nutarties 81 punktą), tai teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą panaikinti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis atmesta antrojo ieškinio reikalavimo dalis dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos „Liepinė“ narių ir tinklų naudotojų susirinkimo sprendimų darbotvarkės 2, 3 klausimais pripažinimo negaliojančiais, ir bylos dalį dėl šios reikalavimo dalies perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).    

99.       Atitinkamai panaikintinos ir apeliacinės bei pirmosios instancijos teismų procesinių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.  

100.       Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas (įrodymų vertinimas) išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-469/2023, 58 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

101.       Kadangi byla dėl dalies reikalavimų perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo galutinį rezultatą.

102.       Pažymėtina, kad kasaciniame teisme patirta 155,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimo dalis, kuriomis netenkinti ieškovės G. G. ieškinio reikalavimai atsakovei bendrijai „Liepinė“ dėl nuosavybės teisės į 1/136 dalį lauko vandentiekio tinklo, savitakinių buitinių nuotekų tinklo, slėginių nuotekų tinklo su pakėlimo siurbline, buitinių nuotekų tinklo pripažinimo bei 2022 m. rugsėjo 26 d. bendrijos „Liepinė“ narių ir tinklų naudotojų susirinkimo sprendimų darbotvarkės 2, 3 klausimais pripažinimo negaliojančiais, išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas  ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę pateikti ieškovei prašomo sumokėti mėnesinio mokesčio detalizaciją, palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas 

        Irmantas Šulcas

        Egidija Tamošiūnienė