Civilinė byla Nr. e2-1552-180/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00198-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.2; 3.6.1.1

                                                                                               (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-574-554/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Swedish Neutral“ ir akcinei bendrovei ,,Winter Brothers“, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, dėl pirkimo – pardavimo sutarčių nutraukimo ir 64 837 Eur sumos grąžinimo, 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Automatikos sistemos“ kreipėsi su ieškiniu, prašydama nutraukti tarp jos ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Winter brothers“ 2016 m. gegužės 17 d. ir 2016 m. spalio 20 d. sudarytas prekių – 23 vienetų kompensacinių ričių valdiklių, pirkimo – pardavimo sutartis, taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę AB ,,Winter brothers“ per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei pagal pirkimo – pardavimo sutartis sumokėtą 64 837 Eur sumą; įpareigoti atsakoves AB ,,Winter brothers“ ir akcinę bendrovę (toliau – AB) ,,Swedish Neutral“ savo sąskaita pasiimti iš ieškovės parduotas prekes; priteisti iš atsakovės AB ,,Winter brothers“ 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2016 m. gegužės 17 d. pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2039 ir 2016 m. spalio 20 d. pagal sąskaitą faktūrą Nr. 16/02-7741, ieškovė iš atsakovės AB ,,Swedish Neutral“, kuri sutartį vykdė per atsakovę AB ,,Winter brothers“, nupirko 23 kompensacinių ričių valdiklius, už kuriuos atsakovei AB ,,Winter brothers“ 2016 m. gegužės 24 d. sumokėjo 40 200 Eur, 2016 m. spalio 19 d. – 15 500 Eur, 2016 m. spalio 19 d. – 9 137 Eur, iš viso – 64 837 Eur. Nupirktos prekės ieškovei buvo pristatytos buveinės adresu Pušaloto g. 108A, Panevėžyje ir vėliau perduotos trečiajam asmeniui. Rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties šalys nesudarė. Trečiajam asmeniui atsisakius priimti prekes, nes jos neatitiko Techninėje specifikacijoje nurodytų reikalavimų, prekės 2018 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrindu buvo grąžintos ieškovei ir šiuo metu yra pas ieškovę.

3.       Dėl ieškinio teismingumo ieškovė nurodė, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad bylos nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio kodekso VII dalies LIX skyriaus antrame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

4.       Ginčo dalykas – 23 kompensacinių ričių valdikliai, yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ieškovės žinioje adresu Pušaloto g. 108A, Panevėžyje. Kadangi ieškovė prašo teismo įpareigoti atsakoves pasiimti nurodytas prekes iš ieškovės, tai dalis prievolės, susijusios su prekių pirkimu – pardavimu, turi ir privalo būti vykdoma Lietuvos Respublikoje. Ieškovė mano, kad byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai ir nagrinėtina Lietuvos Respublikos teisme.

5.       Byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui ir dėl to, kad CPK 30 straipsnio 6 dalis įtvirtina galimybę ieškovui pareikšti ieškinį dėl žalos, padarytos asmenų turtui, pagal ieškovo gyvenamąją vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą. Teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui (CPK 30 str. 12 d.). Kadangi ieškinyje pareikštas reikalavimas grąžinti už prekes sumokėtą 64 837 Eur sumą, tai reiškia, kad ji (ieškovė) yra patyrusi nurodyto dydžio nuostolius. Žalos sąvoka apima patirtus nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.), todėl ieškovė turi teisę reikšti ieškinį CPK 30 straipsnio 6 dalies pagrindu pagal ieškovės, kuri yra juridinis asmuo, buveinės vietą.

6.       Ieškinyje nurodyta, kad pagal CPK 30 straipsnio 9 dalį ieškinys dėl sutarčių, kuriose yra nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Pagal teismų praktiką susitarimas tarp šalių dėl sutarties įvykdymo vietos lemia alternatyviojo teismingumo galimybę šaliai. Šiuo atveju šalys sudarė sandorius, kuriuose nurodyta jų įvykdymo vieta – prekių pirkimas – pardavimas ir jų pateikimas pirkėjui Lietuvos Respublikoje veikiančiam subjektui. Prekės buvo pristatytos ieškovei jos buveinės adresu, o vėliau pateiktos trečiajam asmeniui jo nurodytais adresais. Pačios prekės šiuo metu yra ieškovės žinioje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mokėjimai už perkamas prekes ieškovės vykdyti taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovė turi teisę reikšti ieškinį CPK 30 straipsnio 9 dalies pagrindu pagal prievolės įvykdymo vietą – ieškovės, kuri yra juridinis asmuo, buveinės vietą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Automatikos sistemos“ ieškinį atsakovėms AB ,,Swedish Neutral“, AB ,,Winter Brothers“, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų akcinei bendrovei (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“, dėl pirkimo – pardavimo sutarčių nutraukimo, įpareigojimo pasiimti prekes ir 64 837 Eur sumos grąžinimo restitucijos pagrindu.

8.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje teisinį ginčą siekiama iškelti tarp įmonių, kurių registruotos buveinės vietos yra Europos Sąjungos valstybėse narėse (Lietuvos Respublikoje (ieškovės) ir Švedijos Karalystėje (atsakovių). Abiejų atsakovių buveinės vietos yra Švedijos Karalystėje, todėl atskirai nustatyti jurisdikciją kiekvienai atsakovei nereikia. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos nuo 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojusiame 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas).

9.       Nagrinėjama byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento 2 skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Pagal ieškovės pateiktus bylos duomenis, atsakovių nuolatinė buveinių vieta yra Švedijos Karalystėje Stockholm ir Kungsangen.

10.       Teismas nesutikdamas su ieškovės nuomone dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismui, rėmėsi Reglamento 2 skirsnio 7 straipsniu („Specialioji jurisdikcija“), kuriame numatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: - parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, - teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos, c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas.

11.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nekyla ginčo, kad lėšos, kurias, pritaikius restituciją, siekia susigrąžinti ieškovė, yra laikomos atsakovės (atsakovių), kurių buveinės vieta yra Švedijos Karalystėje, sąskaitoje (sąskaitose). Sutartys, kurias prašoma nutraukti, buvo baigtos sudaryti Švedijos Karalystėje, kai atsakovė (atsakovės) priėmė ieškovės pasiūlymą ir sutiko pateikti atitinkamą kiekį tam tikros Techninės specifikacijos prekių, o ieškovė, gavusi prekes, už jas sumokėjo sulygtą kainą, pervesdama pinigus atsakovėms į atitinkamas sąskaitas Švedijos Karalystės banke. Jeigu pasitvirtintų ieškovės teiginiai, kad atsakovių pateiktos prekės tikrai neatitiko šalių susitarime numatytų Techninės specifikacijos reikalavimų, tai prekių trūkumai yra atsiradę dar pas pardavėjas (atsakoves) Švedijos Karalystėje. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje paaiškėjo prekių neatitikimas Techninės specifikacijos reikalavimams, kad prekės tikrai neatitiko jos keliamų ir šalių aptartų reikalavimų, todėl restitucijos pagrindu atsakovė (atsakovės) turi jas pasiimti savo sąskaita, yra aplinkybės, kurias ieškovė dar siekia įrodyti, ir restitucijos būdas, kurio pritaikymo ieškovė siekia (bylos nagrinėjimo dalykas).

III.                      Atskirojo skundo argumentai

12.       Ieškovė UAB „Automatikos sistemos“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino esminės aplinkybės dėl prievolės įvykdymo vietos, t. y. fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, nustatymo, todėl buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta nutartis.

12.2. Šis ginčo santykis turi būti pripažintinas kaip turintis tarptautinį (užsienio) elementą. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente.

12.3. Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktis numato, kad bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. 7 straipsnio 1 punkto b papunktis numato, kad pagal šią nuostatą, jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta – parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Taigi siekiant užtikrinti teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimą ir nuspėjamumą, Reglamentas bylose, kylančiose iš prekių pardavimo sutarčių, atskirai apibrėžia ryšio su bylą nagrinėjančiu teismu kriterijų, t. y. nustato, kad parduodant prekes prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį (7 str. 1 p. b papunkčio pirmoji pozicija).

12.4. Ieškovė ir atsakovės susitarė, kad parduodamos prekės bus pristatytos ieškovės buveinės adresu. Iš atsakovių įsigytos prekės buvo pristatytos į ieškovės buveinės vietą adresu: Pušaloto g. 108A, Panevėžyje, Lietuvos Respublikoje, 2016 m. spalio 25 d. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas CMR važtaraštis. Taip pat šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti ieškovės 2016 m. gegužės 16 d. prekių užsakymo forma Nr. 40290/360771. Šios aplinkybės, t. y. kur prekės turėjo būti pristatytos ar pateiktos (kur yra reali prievolių įvykdymo vieta), pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neaptarė bei jos nepagrįstai nevertino, tik formaliai pacitavo Reglamento 7 straipsnio nuostatas.

12.5.Reglamentas „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl šiuo aspektu aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai bei Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – ESTT) praktika. Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, 26 punktas).

12.6. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas Reglamento nuostatas, yra išaiškinęs, kad iš pirkimo – pardavimo sutarties santykių kildinamas reikalavimas gali būti alternatyviai pareikštas toje valstybėje narėje, kurioje yra prievolės įvykdymo vieta, taip pat yra išaiškinęs, kad prievolės vykdymo vieta laikytina vieta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios sutarties vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietos nustatymas.

12.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, į kurią vietą ieškovo nupirktos prekės buvo pristatytos, t. y. fiziškai prekės perduotos ieškovui ieškovo buveinės vietoje. Taip šalys buvo susitarusios. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino esminės aplinkybės dėl realios prievolės įvykdymo vietos, t. y., į kurią prekės buvo ar turėjo būti pristatytos (faktinės prekių pristatymo vietos), kuri yra Lietuvos Respublika.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teismo pareigos nustatyti ginčo jurisdikciją

13.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Civilinio proceso kodeksas ir tarptautinės sutartys. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

14.       Kadangi teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, pagal nacionalinę teisę teismas paprastai jurisdikciją patikrina jau bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, teismas jį priima. Ir priešingai, nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 str. 2 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

15.       Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, t. y. jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (savo iniciatyva). Teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

16.       Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl skolos priteisimo iš atsakovių AB ,,Swedish Neutral“ ir AB ,,Winter Brothers“, kurių buveinės yra Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėje narėje Švedijos Karalystėje, taigi šis ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir ieškovės teiginiais, kad jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Reglamento nuostatos.

Dėl prievolės įvykdymo vietos

17.       ES teisės normos, reglamentuojančios specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles sutartinių santykių srityje, išdėstytos Reglamento II skyriaus 2 skirsnio „Specialioji jurisdikcija” 7 straipsnio 1 punkte. Šios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Paminėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo. Taigi taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, 22, 23 punktai).

18.       Dėl ginčo teismingumo pagal prievolės įvykdymo vietą Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktis numato, kad bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. 

19.       Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje yra apibrėžta prievolės įvykdymo vieta, kuri taikoma, jeigu nesusitarta kitaip, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo atvejais. Siekiant užtikrinti teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimą ir nuspėjamumą, Reglamentas bylose, kylančiose iš prekių pardavimo sutarčių, atskirai apibrėžia ryšio su bylą nagrinėjančiu teismu kriterijų, t. y. nustato, kad parduodant prekes prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį (7 str. 1 p. b papunkčio pirmoji įtrauka).

20.       Apeliantės reikalavimas grindžiamas sutarties netinkamu vykdymu, dėl kurio sąlygų rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantės teigimu, ji iš atsakovų įsigijo kompensacinių ričių valdiklių, šį faktą patvirtina su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei faktinį prekių perdavimą patvirtinantis CMR važtaraštis, prekių kaina buvo sumokėta, tačiau prekės, apeliantės įsitikinimu, nekokybiškos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jurisdikciją turintį bylą nagrinėti teismą, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad lėšos, kurias, pritaikius restituciją, siekia susigrąžinti ieškovė, yra laikomos atsakovės (atsakovių), kurių buveinės yra Švedijos Karalystėje, sąskaitoje (sąskaitose). Sutartys, kurias prašoma nutraukti buvo baigtos sudaryti Švedijos Karalystėje, kai atsakovė (atsakovės) priėmė ieškovės pasiūlymą ir sutiko pateikti atitinkamą kiekį tam tikros Techninės specifikacijos prekių, o ieškovė, gavusi prekes, už jas sumokėjo sulygtą kainą, pervesdama pinigus atsakovėms į atitinkamas sąskaitas Švedijos Karalystės banke. Jeigu pasitvirtintų ieškovės teiginiai, kad atsakovių pateiktos prekės tikrai neatitiko šalių susitarime numatytų Techninės specifikacijos reikalavimų, tai prekių trūkumai yra atsiradę dar pas pardavėjas (atsakoves) Švedijos Karalystėje. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje paaiškėjo prekių neatitikimas Techninės specifikacijos reikalavimams, kad prekės tikrai neatitiko jos keliamų ir šalių aptartų reikalavimų, todėl restitucijos pagrindu atsakovė (atsakovės) turi jas pasiimti savo sąskaita, yra aplinkybės, kurias ieškovė dar siekia įrodyti, ir restitucijos būdas, kurio pritaikymo ieškovė siekia (bylos nagrinėjimo dalykas). Todėl pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

21.       Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamentas „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl šiuo aspektu aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai bei ESTT praktika. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį (atitinkamai Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktį) sutarties šalys naudojasi autonomija nustatydamos prekių pristatymo vietą. Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkamai Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš esmės yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, 26 punktas).

22.       Kasacinis teismas, aiškindamas minėtas Reglamento nuostatas, t. y. kad iš pirkimo – pardavimo sutarties santykių kildinamas reikalavimas gali būti alternatyviai pareikštas toje valstybėje narėje, kurioje yra prievolės įvykdymo vieta, taip pat yra išaiškinęs, kad prievolės vykdymo vieta laikytina vieta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Todėl sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios sutarties vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietos nustatymas. Nurodytoje kasacinėje byloje pažymima, kad fizinio prekių perdavimo vieta galėtų būti pripažinta galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 24 punktas).

23.       Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios prievolės vykdymo vietos, kai šalys raštu nesusitarusios dėl prekių pristatymo vietos ir (ar) taikytinos materialinės teisės, ir pažymint, kad be papildomo šių aplinkybių ištyrimo bei įvertinimo, nesuteikia galimybės vienareikšmiškai remtis nacionalinėmis, CK 6.317 straipsnio 4 dalies ar 6.318 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų perdavimą, itin svarbu yra identifikuoti būtent fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietą. Tokia vieta galėtų būti pripažinta galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo, kaip skundžiamoje nutartyje yra nurodęs pirmosios instancijos teismas. Tačiau ESTT yra išaiškinęs, kad nacionalinis teismas, analizuodamas sutartį ir siekdamas nustatyti pristatymo vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką (atitinkamai Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka), turi atsižvelgti į visas svarbias sutarties nuostatas ir sąlygas, įskaitant ir visuotinai pripažintas bei tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas Incoterms sąlygas, jeigu remiantis jomis galima aiškiai nustatyti šią vietą (ESTT 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, 22 punktas).

24.       Taigi nesant (nepateikus į bylą) šalių sudarytos rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, nėra galimybės iš objektyvių duomenų nustatyti šalių susitarimo turinio, t.y. kuri konkrečiai vieta šalių laikoma prekių pristatymo / jų perdavimo pirkėjui vieta, bei jų valią šiuo aspektu. Ieškovės teigimu, šalys susitarė, kad prekės atsakovei turėjo būti ir buvo fiziškai pateiktos Lietuvoje. Šios aplinkybės nekvestionuoja ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas kad prekių perdavimo pirkėjui vieta yra galutinė jų pristatymo vieta, nurodyta CMR važtaraštyje.

25.       Esant šioms nustatytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, taikytiną ES valstybėms narėms, nėra pagrindo nesutikti su apeliantės skundo argumentais, kad pagal byloje esančius duomenis prekių fizinio perdavimo pirkėjai (jos paskirtam atstovui) vieta yra faktinė jų perdavimo vieta, t. y. Pušaloto g. 108A, Panevėžyje, Lietuvos Respublikoje. Nuo šio momento būtent ieškovė įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti prekėmis.

26.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjama byla neteisinga Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento 2 skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę – Švedijos Karalystėje. Tačiau, paminėta, kad šiuo atveju sutarties pažeidimams turi būti taikoma Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kurios bendra taisyklė – ieškinys bylose, kylančiose iš sutarčių, reiškiamas atitinkamos prievolės vykdymo vietos teisme. Ginčo sutarties įvykdymo vieta – Pušaloto g. 108A, Panevėžys, Lietuvos Respublika.

27.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė apeliantės inicijuojamo teisminio ginčo dėl atsiskaitymo jurisdikciją. Nesant kitų duomenų apie buvusį šalių susitarimą dėl prekių perdavimo vietos, ieškinio priėmimo stadijoje paneigti apeliantės poziciją dėl jurisdikcijos Lietuvos teismams nėra galimybės. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė netinkamai, skundžiama nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                Nijolė Piškinaitė