Pranešėjas Viktoras Preikšas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-327/2013

Teisėjas Bronislovas Liatukas              Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00064-11-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.7.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.3.;

1.1.8.10.1.; 1.1.8.10.3.; 1.2.14.10; 1.2.23.1;

1.2.23.2; 1.2.27.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.3.

(S)

KAUNO  APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Jurgio Kiškio, sekre­to­riau­jant Indrei Stankienei ir Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Sabaičiui, nuteistajam D. L., jo gynėjai advokatei Stefanijai Bukelienei, nukentėjusiajam R. M., vie­šame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nu­teis­to­jo D. L. ir prokuroro ape­lia­cinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. bir­želio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 259 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mė­ne­siams, pagal BK 286 str. laisvės atėmimu šešiems mė­ne­siams, pagal BK 187 str. 2 d. laisvės atė­mimu vie­neriems metams trims mėnesiams. Pagal BK 63 str.1 d. ir 4 d., prie griežčiausios bausmės pridėjus dalį švelnesnių baus­mių, galutinė subendrinta bausmė pas­kirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 str. laisvės atė­mi­mo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mė­ne­siams, įpareigojant D. L. be ins­ti­tu­ci­jos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, su­ti­ki­mo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. D. L. paskirta bau­džia­mojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 litų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų as­menų fondą, nustatant šios įmokos sumokėjimo terminą – 2 mėnesius nuo nuos­pren­džio įsi­tei­sė­ji­mo dienos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

n u s t a t ė :

D. L. pagal BK 259 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2011m. rugpjūčio 9 d. 19.40 val., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 7 paketus su milteliais, kurių sudėtyje yra 2,806 g narkotinės me­džiagos – kokaino, tęsdamas nusikalstamą veiką šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė savo ran­kinėje ir automobiliu BMW 335d, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno Kauno mieste, iki (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, kur tą pačią dieną, 19.45 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o nar­ko­ti­nė medžiaga buvo paimta.

Be to, D. L. pagal BK 286 str. ir 187 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2011 m. rug­pjū­čio 9 d. 19.45 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, aktyviais veiksmais, siekdamas išvengti su­lai­ky­mo dėl padaryto nusikaltimo ir nepaklusdamas teisėtiems Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Orga­ni­zuo­to nu­si­kalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. M., 3-iojo sky­riaus tyrėjų Ž. B., A. U., E. Ž., vyresniojo postinio P. M. nuro­dy­mams sustabdyti jo vairuojamą automobilį BMW 335d, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei R. M., Ž. B., A. U., E. Ž. ir P. M. artinantis prie D. L. automobilio tikslu sulaikyti D. L., siekdamas išvengti sulaikymo, pavojingai ma­nev­ruo­damas atbuline eiga automobiliu tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį Kauno aps­kri­ties VPK pri­klau­san­tį tarnybinį automobilį Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepavykus šio au­tomobilio nu­stum­ti, toliau pavojingai manevruodamas, dideliu greičiu judėdamas į priekį, va­žia­vo link vyr. tyrėjo R. M., taip sukeldamas pavojų jo sveikatai, o R. M. išven­gus su­si­dūrimo, toliau pavojingai manevruodamas tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį Kau­no apskrities VPK pri­klau­san­tį tarnybinį automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepa­vy­kus šio automobilio nustum­ti, tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir toliau pavo­jin­gai manev­ruo­da­mas, dide­liu greičiu judėdamas į priekį važiavo link tyrėjo Ž. B., o šiam išvengus susi­dū­rimo, toliau pavojingai ma­nev­ruo­damas važiavo ant pėsčiųjų takelio ir sustojo atsi­trenkęs į stul­pą, taip visuotinai pavojingu būdu sukėlė pavojų aplinkinių ir policijos pareigūnų svei­katai, tyčia su­gadino Kauno apskrities VPK pri­klausančius tarnybinius automobilius VW Trans­porter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasipriešino valstybės tar­nau­tojams – Kauno aps­krities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pa­reigūnams.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį dalyje dėl nuteisimo pagal BK 187 str. 2 d. ir 286 str. panaikinti ir šioje dalyje jį ištei­sin­ti, nes nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados neatitinka bylos aplinkybių, pažeistas nekaltumo pre­zumpcijos principas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kitą nuospren­džio dalį pra­šo palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad važiuodamas automobiliu su E. M. sustojo. Tuo metu jį už­blo­ka­vo du automobiliai. Pamanė, kad tai daro banditai. Norėdamas išvengti užpuolimo keletą kartų atsi­trenkė į kelią blokavusius automobilius. Iš susijaudinimo nepastebėjo ar asmenys, iššokę iš tų automobilių vilkėjo kokias nors liemenes su užrašais. Matė, kad vyriškiai buvo su kaukėmis. Tvir­ti­na, kad policijos automobilius apgadino netyčia. Juos apgadino ne visuotinai pa­vo­jingu būdu, nes tokios minties neturėjo. Turto sugadinimas automobiliu negali būti laikomas vi­suotinai pavojingu. Manevruodamas ir su­ga­din­damas policijos automobilius tik pažeidė Kelių eis­mo taisykles. Parei­gū­nams nesipriešino, įvyk­dy­ti jų reikalavimų negalėjo, nes negalėjo išlįsti per savo automobilio langą, kurį buvo užstojęs policijos automobilis. Įvykio metu pats buvo sužalotas. Narkotikus turėjo as­me­ni­niams reikalams. Nurodė, kad teismas teisingai pripažino, kad negalima remtis žvalgybine infor­ma­cija, kurios negalima patikrinti teismo posėdyje.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. bir­že­lio 22 d. nuosprendį, D. L. nusikalstamą veiką dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis kvalifikuoti pagal BK 260 str.1 d. ir paskirti jam 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 63 str.1 d., 2 d., 4 d. 5 d. 2 p., 6 d. šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su pagal BK 286 str. paskirta bausme, ir iš dalies sudedant subendrinti su pagal BK 187 str. 2 d. paskirta bausme, galutinę bausmę paskirti 6 metus laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Skunde nurodo, kad teismas visai nevertino liudytojų pareigūnų Ž. B., R. M., R. V., P. M., A. U., E. Ž. parodymų, kurie nurodė, kad ga­vo duomenis apie vyksiantį narkotinių medžiagų sandorį – perdavimą, apie sandorio aplinkybes, kurios pasitvirtino D. L. sulaikymo metu. Teismas tinkamai neįvertino liudytojo E. M. parodymų, kad jis yra vartojęs narkotikus kartu su D. L., kad sulaikymo dieną ke­tino kartu juos vartoti, tačiau pats tų medžiagų neturėjo, todėl manytina, kad galėjo jas gauti iš D. L.. Ir teismo posėdžio metu liudytojas pasakė, kad kokaino būtų davęs D. L.. Teismas nebuvo nuoseklus vertindamas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus. Šis liudytojas parodė, kad nuolat pirkdavo iš D. L. kokainą, nurodė kokiomis aplinkybėmis pirkdavo. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog liudytojo parodymai neatitinka tikrovės, tačiau padarė išvadą, kad juose nėra duomenų apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas neat­si­žvelgė į tai, kad įrodymai sudaro vieningą, nuoseklią ir logišką grandinę, apibūdinančią kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Neatsižvelgė į paimtų dozių kiekį, į D. L. asmenybę – yra teistas už kokaino pardavimą. Todėl teismas nepagrįstai perkvalifikavo D. L. veiką iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o pro­ku­roro apeliacinį skundą atmesti. Gynėja nurodė, kad nors D. L. ilgą laiką buvo sekamas, nebuvo gauta informacijos, kad jis platino narkotines medžiagas. Liudytojas E. M. narkotikų iš D. L. neįgijo, todėl jo parodymai negali būti įrodymų šaltinis. Liudytojas Nr. 1 yra narkomanas, jo parodymai nekonkretūs, nurodė, kad per metus įgijo narkotikų už tokią sumą, kurios negalėjo turėti.

Prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmetamas. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo D. L. apeliacinio skundo

Nuteistasis D. L. nesiskundžia dėl BK 259 str. 1 d. nusikalstamos veikos inkri­mi­navimo, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl BK 286 str. ir BK 187 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų, prašo jį išteisinti dėl šių kaltinimų. Kolegija konstatuoja, kad D. L. už paminėtų nusikalstamų veikų padarymą pripažintas kaltu pagrįstai.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įs­ta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo už­draus­ta šio įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, jeigu jis yra kaltas padaręs nu­sikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus ati­tin­kan­čio elgesio (BK 2 str.). BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti tai­ko­ma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Apeliantas nepagrįstai prašo jį išteisinti iš jam pareikštų kaltinimų dėl minėtų nusikalstamų veikų tuo pagrindu, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir netinkamai pritaikytas bau­džia­ma­sis įstatymas. Apylinkės teismas D. L. pripažino kaltu pagal BK 286 str. ir 187 str. 2 d. tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nu­sta­tytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­da­miesi įsta­tymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, mano, kad nuteistojo ape­liaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jį stabdę pareigūnai neturėjo ski­ria­mų­jų ženklų, kad į jo automobilį blokavusius automobilius keletą kartų atsitrenkė norėdamas iš­vengti užpuolimo, kad pavojingai neatsargiai manevruodamas automobiliu nesukėlė pavojaus dau­ge­lio žmonių gyvybei ar sveikatai, neatitinka tikrovės ir yra teisiškai nepagrįsti. Nors pirmosios ins­tan­cijos teismas ir neargumentavo savo išva­dų dėl D. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 str. ir 187 str. 2 d., tačiau nuos­pren­dyje išvardijo įrodymus, kuriais remdamasis pripažino įrodyta jo kaltę dėl šių nusikaltimų – nukentėjusiųjų Ž. B. ir R. M., liudytojų R. V., P. M., R. U., E. Ž. parodymus, rašytinius bylos įrodymus. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad nėra pa­grin­do netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų paro­dymais. Tokio pagrindo nenurodoma ir nuteistojo ape­liaciniame skunde. Nurodyti liudytojai patvir­ti­no, kad pareigūnai sulaikymo metu dėvėjo lie­me­nes bei maskuojančią uniformą su policijos ski­riamaisiais ženklais ir užrašais. Šias aplinkybes pa­tvir­tina ir fotonuotraukos prie eismo įvykio vietos plano (t. 1, b. l. 30, 31), įvykio metu darytas vaiz­do įrašas, kuriuose matomi pareigūnai su lie­me­nė­mis su užrašais „policija“. Todėl nėra pagrindo tikėti šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumen­tais, kurie, beje, yra prieštaringi, nes jis teigia, kad keletą kartų atsitrenkė į jį užblokavusius au­to­mo­bi­lius, siekdamas išvengti banditų užpuolimo, tai yra – tyčia, kartu tvirtina, kad neatsargiai ma­nev­ra­vo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojo G. K., kuris netrukus taip pat buvo su­laikytas šalia įvykio vietos, parodymai, kad nepastebėjo uniformuotų pareigūnų, nepaneigia aukš­čiau paminėtų įrodymų, kadangi liudytojas atvyko jau po įvykio, sustojo šalimais, už pareigūnų automobilio, be to pats irgi tvirtino matęs vieną pareigūną su skiriamaisiais ženklais. Iš šių įrodymų apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad D. L. policijos automobilius apgadino tyčia, siekdamas išvengti sulaikymo.

Iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio medžiagos (transporto prie­monių apžiūros aktų) matyti, kad automobiliai buvo apgadinti gana stipriai, D. L. automobilis BMW apgadintas priekyje ir gale, stovi ant šaligatvio atsitrenkęs į stulpą. Iš liudytojų, policijos pareigūnų, kurie penkiese dalyvavo sulaikymo veiksmuose, parodymų matyti, kad jiems pa­reikalavus sustabdyti automobilį, D. L. ėmė dideliu greičiu važiuoti atgal ir pirmyn, atsi­trenkdamas į kelią pastojusius pareigūnų automobilius ir bandydamas juos nustumti, važiavo į pareigūnus, kad jie vos spėjo išvengti užvažiavimo. Tokie nuteistojo kryptingi ir tęstiniai veiksmai aki­vaizdžiai rodo jo tyčią priešintis pareigūnams ir gadinti svetimą turtą. Nors byloje ir nėra duo­menų, apie įvykio vietoje arti buvusius kitus asmenis, vien sulaikyme dalyvavusių pareigūnų skai­čius, įvykio vieta – judri miesto gatvė ir šaligatvis, laikas – pavakarys vasaros metu, rodo, kad D. L. veiksmai buvo pavojingi, ir kad tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkesnių pa­sek­mių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigūnų nurodymų sustoti nevykdymą ir staigų va­žia­vimą pirmyn ir atgal, apgadinant kelią pastojusius automobilius ir sukeliant pavojų iš tų auto­mo­bi­lių išlipančių pareigūnų ir aplinkinių sveikatai, apylinkės teismas pagrįstai kvalifikavo kaip pa­sipriešinimą valstybės tarnautojams ir svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu.

Apeliaciniame skunde nurodytas nusikalstamos veikos požymis, kad D. L. ne­vyk­dė pareigūnų reikala­vi­mų išlįsti per langą iš savo automobilio dėl to, kad negalėjo šio rei­ka­lavimo įvykdyti, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje jam nėra inkri­mi­nuotas.

Nors nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta kokia žala padaryta suga­di­nant Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančius automobilius, tai yra, ko­kios vertės svetimas turtas buvo sugadintas, pats žalos padarymo faktas bylos dokumentais yra negin­čijamai patvirtintas. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 187 str. 2 d. taikant kvali­fi­kuo­jantį požymį – visuotinai pavojingu būdu, todėl vertės dydis esminės reikšmės neturi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad BK 187 str. 2 d. numatytą veiką kva­lifikuojantys požymiai, apibūdinantys tiek veikimo būdą, tiek ir padarytos žalos dydį, yra verti­na­mo­jo pobū­džio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K–495/2009).

Apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kad teismas turi būti nešališkas, yra deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jie niekaip nekonkretizuoti, todėl kolegija jų nesvarsto. Nekaltumo prezumpcija pažeista nebuvo. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais, užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Įrodymų įvertinimas, jų pati­ki­mu­mas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Tiriamu atveju D. L. jokių jo kaltę panei­giančių duomenų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nenurodė jų ir apeliaciniame skunde. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pa­ša­linti, o šiuo atveju abejonių dėl D. L. kaltės įrodytumo dėl jam inkriminuojamų nu­si­kals­tamų veikų nėra.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 str.) nebuvo pažeistas, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje skundžiamas nuosprendis pagrįstas teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais, pagal BPK 20 str. 5 d. jie buvo vertinami kaip visu­ma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Bausmės D. L. pagal BK 187 str. 2 d. ir 286 str. paskirtos nepažeidžiant bendrųjų baus­mių skyrimo pagrindų. Apylinkės teismas teisingai kaltinamojo  D. L. atsakomybę leng­vinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis savanoriškai pilnai atlygino nusikalstama veika pa­darytą žalą nukentėjusiesiems Ž. B. ir R. M.. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas, įvertinęs tai, kad D. L. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, tei­singai skyrė jam už šių nusikalstamų veikų padarymą laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija daro išvadą, jog nuteistojo D. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroro apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su D. L. veiksmų kva­li­fi­kavimu dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis pagal BK 259 str. 1 d., motyvuojant tuo, kad tikslas platinti narkotines medžiagas apylinkės teisme pašalintas iš kaltinimo D. L. nepagrįstai. Apylinkės teismas nusprendė, kad jis disponavo narkotine medžiaga, neturėdamas tikslo platinti.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad D. L. nar­kotinę medžiagą – kokainą netei­­sė­tai laikė ir gabeno savo automobiliu. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats nuteistasis. Tačiau nu­teis­tasis tvirtina, kad sulaikymo metu pas jį rastą narkotinę medžiagą laikė išskirtinai savo reik­mėms, neturėjo tikslo jos platinti, nurodė, kad narkotikus pats vartojo, kad tai gali patvirtinti jo su­tuok­tinė R. L., liudytojas E. M.. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nu­rodė, kad pagal BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liu­dy­to­jo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, surinktus joje įrodymus dėl šio nusikaltimo, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. L. neturėjo tikslo narkotinę medžiagą platinti, kadangi šią aplinkybę paneigia byloje surinkti įrodymai. Apylinkės teismas D. L. nusikalstamą veiką perkva­li­fi­kavęs iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d. padarė faktinių bylos aplinkybių neati­tin­kančias išvadas ir netinkamai pritaikė įstatymą. Kolegijos nuomone, pagal BK 259 str. l d. D. L. nuteistas nepagrįstai, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 1 p. ir 3 p.).

BK 260 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psicho­tro­pi­nių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas par­duoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą.

BK 259 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psicho­tro­pi­nių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, neturint tikslo jas par­duoti ar kitaip platinti.

Šios nusikalstamos veikos yra atribojamos pagal objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys, nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuo­monės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant nar­ko­ti­nė­mis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra pla­ti­nęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-279/2009, 2K-363/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 str. 1 d., aplinkybes (dėl tikslo platinti nebuvimo) nustatė pasiremdamas vien tik D. L. tvirtinimu, kad narkotinę medžiagą jis laikė išimtinai savo tikslams, o ne realizavimui, atmesdamas liudytojo Nr. 1 parodymus, kons­ta­tuo­damas, kad šiuose parodymuose nėra jokių duomenų apie kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Taip pat konstatavo, kad iš byloje esančių telefoninių pokalbių suves­tinių turinio galima daryti tik prielaidą, kad kalbama apie planuojamą narkotinių medžiagų pirkimo-pardavimo sandorį. Todėl apylinkės teismas sprendė, kad žvalgybinio pobūdžio informacija, nesant kitų įrodymų, negali būti pagrindas apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos (neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga turint tikslą ją platinti) padarymu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios apy­lin­kės teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir štai dėl ko.

Teismo apklaustas liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas (t. 4, b. l. 126-127) nurodė, kad daug kartų pirko iš D. L. kokainą, supakuotą po 1 g polietileniniuose mai­še­liuose, skambindavo D. L. telefonu, kurio numeris baigiasi 285, pirko kokainą jo sportinio tipo juodos spalvos automobilyje BMW (t. 4, b. l. 126-127), tai yra nurodė pakankamai daug ap­lin­ky­bių apie narkotinės medžiagos platinimą, kurios ob­jek­tyviai atitinka byloje nustatytus faktus. Jokių rimtesnių argumentų, kurių pagrindu būtų galima neti­kėti šiuo liudytoju, byloje nėra. Liu­dy­to­jai, policijos pareigūnai Ž. B. ir R. M. patvirtino, kad buvo gauta informacija apie vyk­siantį narkotinių medžiagų perdavimą, kurios pa­grin­du ir buvo vykdomas D. L. tele­fo­no kontrolė, sekimas ir sulaikymas. Tai yra jis buvo sekamas ir sulaikomas ne atsitiktinai, o reali­zuo­jant gautą informaciją apie būsimą sandorį. Su­lai­kius D. L. pas jį buvo rastas pakan­ka­mai didelis grynos narkotinės medžiagos kiekis – 2,806 g ko­kai­no (viso miltelių – 7,380 g), supa­kuo­to į septynis polietileninius maišelius, kiek­vie­na­me po šiek tiek daugiau kaip po 1 g miltelių su 38,0% koncentracijos kokaino, tai yra suskirstyto ir paruošto vartoti vienkartinėmis do­zė­mis, pa­ke­liai su kokaino milteliais buvo rasti D. L. rankinėje. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti įslaptintu liudytoju. Po sulaikymo iš D. L. paimtame šla­pime narkotinių medžiagų nerasta. Liudytoja R. L., nuteistojo sutuoktinė, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nurodė, kad nieko neži­no apie vyro vartotas narkotines me­džia­gas. Liudytojas E. M., patvirtino, kad yra pra­ei­tyje vartojęs narkotines medžiagas su D. L., ir sulaikymo dieną ketino gauti jų iš D. L.. D. L. nurodyta ap­lin­kybė, jis pats svaiginosi narkotikais, pareikštam kal­tinimui neprieš­tarauja ir jo nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nėra pagrindo at­mes­ti objektyvius ir patikimus Operatyvinės veikos įstatymo pagrindu gautus duomenis, tame tarpe ir liudytojo Nr. 1, kuriam tai­ko­mas anonimiškumas, parodymus, kurie ati­tin­ka įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo rei­kalavimus.

Be to, teisėjų kolegija, spręsdama dėl D. L. kaltės narkotinių medžiagų dis­po­na­vi­mu turint tikslą jas platinti, atsižvelgia ir į tai, kad jis Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu (t. 3, b. l. 97) buvo nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. už tokios pačios nar­ko­tinės medžiagos (4,860g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje 1,801 g kokaino), supa­kuo­tos į penkis tokius pačius plastikinius maišelius, įgijimą, laikymą ir pardavimą.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į pareigūnų išankstinės informacijos turėjimą apie D. L. nelegalią veiklą, į narkotinės medžiagos įpakavimo pobūdį, pakuočių kiekį ir turinį, kitus objektyvius duomenis, o visus juos tarpusavyje sugretintus, daro išvadą, kad jie patvirtina liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, ir sprendžia, jog visuma duomenų sudaro lo­giš­ką grandinę, kuri atskleidžia subjektyvųjį nusikalstamo ketinimo charakterį – tikslą parduoti ar kitaip platinti jo neteisėtai laikytas narkotines medžiagas. Todėl kolegija netiki nuteistojo versija, kad jis narkotines medžiagas laikė savo reikmėms ir sprendžia, kad BK 260 str. 1 d. privalomas subjek­ty­vio­sios pusės požymis šioje byloje yra pakankamai pagrįstas, kad ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog narkotinėmis medžiagomis D. L. disponavo turė­da­mas tikslą jas platinti. Teisėjų kolegijos nuomone, šis subjektyvusis požymis – tikslas platinti, apylinkės teismo nuos­pren­džiu buvo paneigtas be pagrindo, todėl ši nuosprendžio dalis keistina, D. L. padaryta vei­ka kvalifikuotina pagal BK 260 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 p. ir 3 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. L. nu­tei­sė už narkotinės medžiagos – kokaino įgijimą. Nors apeliaciniais skundais neprašoma panaikinti nu­sikalstamos veikos požymį – įgijimą, tačiau norint inkriminuoti šį požymį ir sprendžiant nuteis­tojo atsakomybės pagal BK 260 str. 1 d. klausimą, būtina įrodyti jo sudėties elementus.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tin­ka­mas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra nurodyti jos padarymo vie­tą, laiką, bū­dą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisia­ma­ja­me posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos vei­kos sudėties po­žy­mis gali būti konstatuojamas, jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma negin­či­jamai pa­tvir­ti­na kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkrimi­nuo­ja­mos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teis­mas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alter­na­tyvūs: narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti gaminimas, perdirbimas, įgi­jimas, laikymas, gabenimas, siuntimas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės sa­va­ran­kišką nusi­kaltimo sudėtį. Taigi, dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kal­tininką baus­ti pagal BK 260 str. 1 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas, pri­pa­žindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. 1 d. nurodytų vei­kų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkal­ti­na­ma­jame nuos­prendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame po­sė­dyje iš­na­grinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pa­grin­dimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-15/2012).

D. L. tiek kaltinamajame akte (pagal BK 260 str. 1 d.), tiek revizuojamame apy­lin­kės teismo nuosprendyje (pagal BK 259 str. 1 d.) inkriminuotos trys iš nurodytų ob­jek­tyvių netei­sėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis formų: neteisėtas narkotinių medžiagų įgi­jimas, laiky­mas ir gabenimas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių me­džiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepri­klau­so­mai nuo jų turė­ji­mo laiko trukmės ar buvimo vietos. Paprastai lai­ko­mos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pa­ga­minęs ar įgijęs. Šioje byloje nenustatytos esmi­nės ko­kaino įgijimo aplinkybės: kada, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens jis įgytas. Iš re­vi­zuojamo nuosprendžio matyti, kad 2,806 g ko­kaino įgijimas baudžiamojoje byloje buvo grįstas prielaida arba tiesiog preziumuotas šios me­džia­gos laikymo faktu, tačiau tokios teismo išvados nėra pagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nus­tatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išna­gri­nė­tais įro­dy­mais. Minėta, kad BK 260 str. 1 d. nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios at­sa­komybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką pro­ce­sinį įro­di­nė­ji­mą, o ne preziumuojamos („iš­ve­da­mos“) iš kitos pastarajame įstatyme nurodytos ir negin­či­ja­mai įro­dytos vėlesnės veikos.

Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo D. L. nusi­kals­ta­mus veiksmus pagal BK 259 str. 1 d. ne kaip atskirus savarankiškus nusikaltimus, bet kaip vien­ti­są pavienį nusikaltimą. Vadinasi, nurodytų medžiagų įgijimas, laikymas ir gabenimas teismo bai­giamajame akte pripa­žįs­tami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Kaip ma­ty­ti, kaltinimas nu­teis­tajam D. L. įgijus narkotines medžiagas nepagrįstas negin­či­ja­mais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagri­nė­tais įrodymais, šis kaltinimas nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis. Kaip minėta, apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grin­džia­mas prielaidomis. Įstatymas reikalauja negin­čijamais įrodymais pagrįsti kiek­vieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį. Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant D. L. netei­sė­tai įgijus (be tikslo platinti) 2,806 g kokaino ir jį už šią veiką nuteisus, buvo pažeisti BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. rei­ka­lavimai, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažei­di­mu, dėl to nuosprendžio dalis, kurioje D. L. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo nar­ko­tinę medžiagą (2,806 g kokaino), keičiama, teiginys, kad D. L. neteisėtai įgijo narkotines me­džiagas šalinamas iš kaltinimo (BPK 328 str. 3 p.).

Keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingo nusikalstamos veikos kva­li­fikavimo, sprendžiamas bausmės klausimas.

Byloje nustatyta, kad D. L. neteisėtai laikė ir gabeno narkotinę medžiagą, turė­da­mas tikslą ją platinti, tai yra padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Už BK 260 str. 1 d. nustatytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę. Skir­da­mas D. L. bausmę pagal BK 260 str. 1 d. apygardos teismas atsižvelgia į apylinkės teismo nuos­pren­dy­je nustatytas ir nurodytas aplinkybes, tai yra D. L. atsakomybę len­g­vi­nančią aplin­kybę, kad jis savanoriškai atlygino nusikalstama veika nukentėjusiesiems padarytą žalą, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat ir į tai, kad nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tokią pačią nusikalstamą veiką – yra recidyvistas (BK 56 str.), kad veikos sunkesnių padarinių nesukėlė, kad turi išlaikytinių, taip pat į tai, kad laikytos ir gabentos narkotinės medžiagos kiekis santykinai nėra didelis (ir mase – 2,806 g, ir dozė­mis), realiai šios medžiagos neišplatino, byloje nėra patikimų duomenų, kad jis būtų vertęsis šia nu­sikalstama veikla.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiriamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. L. mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę (BK 61 str.).

Keičiant vienos iš D. L. padarytų nusikalstamos veikos kvalifikavimą, iš nau­jo sprendžiamas ir bausmių subendrinimo klausimas. Skundžiamame teis­mo nuosprendyje D. L. pagal BK 159 str. 1 d., 187 str. 1 d. ir 286 str. paskirtos bausmės subendrintos dalinio su­dėjimo būdu (BK 63 str. 1 d. ir 4 d.). Perkvalifikavus nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 259 str. 1 d. į 260 str. 1 d., tai yra sunkų tyčinį nusikaltimą, ši nusikalstama veika tampa labai skirtinga pagal pavojingumą nuo nusikalstamos veikos pagal BK 286 str., todėl bausmės už šias nusikalstamas vei­kas turi būti subendrinamos apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. L. nusikalstamos veikos yra susijusios ir są­lygojančios viena kitą – policijos turtą sugadino siekdamas išvengti atsakomybės už disponavimą nar­kotinėmis medžiagomis, todėl bausmės už šias nusikalstamas veikas bendrinamos dalinio sudė­ji­mo būdu (BK 63 str. 4 d.).

Skundžiamu nuosprendžiu bausmės vykdymas D. L. buvo atidėtas. BK 75 str. nenu­mato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkų nusi­kaltimą. Kadangi šiuo nuosprendžiu D. L. pripa­žįs­ta­mas kaltu pagal BK 260 str. 1 d., o tai yra sunkus nusikaltimas, jam skiriamos laisvės atėmimo baus­mės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama. Tuo pačiu panaikinama ir baudžiamojo poveikio prie­mo­nė, kadangi paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, ji netaikoma (BK 67 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teis­tojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Visa tai įvertinus, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo ar­gu­mentai yra pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. L. nusikalstamos veikos pagal BK 259 str. 1 d. ir bausmių subendrinimo keičiamas, perkvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 260 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 p. ir 3 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 3 p.

n u s p r e n d ž i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį dalyje dėl D. L. pripažinimo kaltu pagal BK 259 str. 1 d. ir dėl bausmių bendrinimo pakeisti:

pripažinti D. L. kaltu, padarius BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (perkvalifikavus iš BK 259 str. 1 d.) ir nubausti jį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mė­nesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p. ir 6 d. paskirtąją bausmę subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 286 str. paskirta baus­me (laisvės atėmimu šešiems mėnesiams) ir su pagal BK 187 str. 2 d. paskirta bausme (laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams), galutinę baus­mę D. L. nustatyti lais­vės atėmimą ketveriems metams, atliekant jį pataisos namuose.

Panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria D. L. taikytas BK 75 str. ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mė­ne­siams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, su­ti­kimo neišvykti iš gyvenamosios vie­tos ilgiau kaip septynioms paroms.

Panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria paskirta D. L. baudžiamojo poveikio prie­monė – 10 MGL (1300 litų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nusta­tant šios įmokos sumokėjimo terminą – 2 mėnesius – nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas              Viktoras Preikšas

Teisėjai:              Kęstutis Dargužis

              Jurgis Kiškis