Pirmosios instancijos teismo                                       Civilinė byla Nr. 2S-880-278/2012

Teisėja Ingrida Kirsnytė                                              Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05297-2012-1

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                    110.1; 122.1; 122.2; 122.3; 122.4

                          PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

                                               N  U  T  A  R  T  I  S

                           LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU            

                                                2012 m. gruodžio 18 d.

                                                        Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės M. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8084-902/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Ježvitas“ ieškinį atsakovei M. M. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

ieškovė UAB „Ježvitas“ prašė teismą priteisti iš atsakovės M. M. 35 000 Lt skolą pagal paprastąjį vekselį. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar teisines teises, o jo nesant – pinigines lėšas, neviršijant prašomos priteisti sumos.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – areštavo ir uždraudė disponuoti atsakovei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o turto neturint ar turint nepakankamai – pinigines lėšas bei pinigines teises, paliekant teisę kiekvieną mėnesį disponuoti 800 Lt suma bei atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad atsakovė ilgą laiką nesumoka skolos, kurios suma yra didelė, į raginimus nereaguojama, todėl yra pagrindas spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali imtis priemonių apsunkinti išieškojimą, dėl ko pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

Atskiruoju skundu atsakovė M. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, jog grėsmę kad sprendimas gali būti neįvykdytas, teismas konstatavo vadovaudamasis tik didele ieškinio suma, todėl mano, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas vertino įrodymus. Teigia, jog ieškovė turėjo pateikti įrodymus, apie kylančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, tačiau teikdama prašymą, nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo jos atžvilgiu, o ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Mano, kad teismas pažeidė teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principus. Teigia, kad areštavus turtą ir pinigines lėšas, buvo pažeistos jos teisės ir suvaržytos galimybės išlaikyti šeimą.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d. nuostatose nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas  nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Nagrinėdamas ieškovės UAB „Ježvitas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad skolos suma yra didelė, atsakovė ilgą laiką nesumoka skolos, nereaguoja į raginimus, todėl pastarųjų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Ieškovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovė į raginimus nereaguoja, M. M. neneigia, todėl neatmestina, jog galimai ieškovei UAB „Ježvitas“ palankus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas (CPK 178 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovės 35 000 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, o neginčijamų duomenų apie savo finansinę būklę M. M. apeliacinės instancijos teismui nepateikė, be to, atskirajame skunde nurodo, jog nekilnojamojo turto neturi, todėl galima preziumuoti, kad reikalavimo suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti išieškojimą, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl paminėto konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė areštą atsakovės turtui. Kadangi laikinosios apsaugos priemones taikytos ieškinio sumai, atsakovei  suteikta teisė  disponuoti per mėnesį 800 Lt suma, kas suteikia galimybę pragyventi, be to, atsakovė nepateikė teismui duomenų apie sutuoktinio turimą turtą bei gaunamas pajamas, todėl nepagrįsti apeliantės M. M. teiginiai, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principai. Be to, įvertintina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia neigiamas pasekmes asmeniui, kurio turtui jos yra taikomos. Teigdama, jog teismo nustatyta 800 Lt suma pragyvenimui  jos šeimai yra maža, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių didesnės sumos būtinumą (CPK 178 str.)

Atsakovei išaiškintina, jog siekiant disponuoti tam tikru areštuoti turtu, asmuo, kurio turto atžvilgiu taikomas areštas, gali pasinaudoti jam įstatymo suteikiamomis teisėmis - prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti  materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, o atmetus ieškinį, ir nuostolių atlyginimo (CPK 146 str., 148 str., 149 str.).

Dėl paminėtų motyvų, naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

  n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                       Birutė Valiulienė