Pranešėjas A.Kruopys

Teisėjas A.Kisielius                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-19 / 2005

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.3;

2.1.6.2 (S)

 

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2005 m. balandžio 15 d.

Vilnius

           

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Lino Šiukštos ir Kęstučio Jucio,

sekretoriaujant Rytei Klišauskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

gynėjams advokatams Leonorai Vasiliauskienei, Edgarui Dereškevičiui,

nuteistiesiems A. F. ir D. M.,

nukentėjusiajam A. V.,

vertėjai Joanai Liutvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. F. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

D. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsniu, prie griežčiausios bausmės dalinai pridėtos bausmės paskirtos pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004-04-15 nuosprendį ir Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2004-05-05 nuosprendį ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 mėnesiams, konfiskuojant 590 Lt jo turto.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

            A. F. ir D. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami vieningą tyčią ir siekdami bendro tikslo, 2003-12-04 apie 0.25 val. neteisėtai įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). A. F. išvedė A. V. į laiptinę, kur pavartojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu, suduodamas du  kartus jam į galvą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, tuo nukentėjusiajam A. V. padarydamas galvos plaukuotosios dalies žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip sukelė jam fizinį skausmą. Tuo metu D. M. pagrobė A. V. priklausantį televizorių ,,Funai”, kurio vertė 300 litų.

            Nuteistasis A. F. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2004-06-28 nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

            Apeliantas nurodo, kad 2003-12-04 jis kartu su D. M. gėrė alų bare ,,Stotis”, esančiame Visagino mieste. Išleidus visus pinigus, D. M. pasiūlė nueiti pas pažįstamą, su kuriuo anksčiau gėrė kartu alų, tam, kad pasiskolintų pinigų. Priėję prie buto, kuriame, kaip vėliau sužinojo, gyvena nukentėjusysis A. V., jie pamatė atidarytas duris. Pasibeldę, bet nesulaukę atsakymo, jie įėjo į butą, kuris buvo apšviestas nuo įjungto televizoriaus. A. V. tuo metu miegojo. D. M. nuėjo į kambarį, kuriame miegojo A. V., apeliantas tuo metu teigia buvęs koridoriuje. D. M. paėmė televizorių, kuriam išsijungus iš šakutės lizdo, kambaryje pasidarė visiškai tamsu. Tuo metu atsibudo A. V. Apeliantas teigia, išgirdęs triukšmą kambaryje ir nuėjęs pažiūrėti kas ten vyksta. Priėjus prie durų, pro jį tik su apatiniais drabužiais prabėgo nukentėjusysis ir išbėgo į laiptinę. A. F. paėmęs televizoriaus distancinio valdymo pultelį tvirtina išėjęs paskui A. V. į laiptinę. Nukentėjusysis buvo laiptinėje tarp antro ir trečio aukštų. Pasak A. F., jis atsargiai praėjęs pro nukentėjusįjį ir atsistojęs antrame aukšte. Paskui jį išėjęs D. M., taip pat neliesdamas A. V., praėjo pro jį nešdamas rankose televizorių. Išėję į lauką jie susistabdė taksi ir nuvežė televizorių į A. F. pažįstamo sodybą, kuris leido palikti televizorių iki ryto. Sugrįžę į miestą, jie buvo sulaikyti policininkų.

            Nuteistasis A. F. prašo atsižvelgti į tai, kad nuo pirmos ikiteisminio tyrimo dienos jis davė nuoširdžius parodymus apie nusikaltimą. Atkreipia dėmesį, kad D. M. pripažino, kad į A. V. butą jis ėjo turėdamas tikslą pavogti televizorių, o ne apiplėšti. Tvirtina, kad apie D. M. planus ir tikslus eidamas į nukentėjusiojo butą jis nežinojo. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas jų parodymus vertino kritiškai, o vadovavosi nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais. A. V. pirminiuose parodymuose parodė, kad visus veiksmus jo atžvilgiu atliko jaunas vyriškis su tatuiruote nuo dilbio iki alkūnės. Pažymi, kad tokią tatuiruotę turi D. M. Tačiau teismo posėdžio metu nukentėjusysis tvirtino, kad du smūgius jam sudavė A. F. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam taip patarė sakyti policijos darbuotojai, nes pats nukentėjusysis apelianto asmeniškai nepažinojo ir nežinojo jo pavardės.

            Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2004-06-28 nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

            Apeliantas tvirtina, kad jis nukentėjusiojo neapvogė ir jokio fizinio smurto nei jis, nei A. F. nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo. Į nukentėjusiojo butą jis nuėjo turėdamas tikslą pavogti televizorių. D. M. tvirtina, kad sužalojimai nukentėjusiojo galvoje atsirado jam pačiam krentant ir atsitrenkiant galvą į baldus, esančius kambaryje. Nurodo, kad šią aplinkybę iš dalies patvirtino pats nukentėjusysis ir visiškai patvirtina A. F. Atkreipia dėmesį, kad A. F. nežinojo ko jie eina į tą butą.

            Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad visus veiksmus jo atžvilgiu atliko D. M. Teisme pakeitė parodymus ir nurodė, kad jį mušė A. F. nors jo neatpažino, apie ką pripažino ir teisme. D. M. tvirtina pats negalėjęs suduoti smūgių nukentėjusiajam, nes rankose laikė televizorių. Be to, apelianto nuomone, A. V. nepamena, kas tikrai vyko tą vakarą, nes buvo labai girtas, todėl nurodo sau palankesnes aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jo gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusysis ir prokuroras prašė šiuos skundus atmesti. 

            Apeliaciniai skundai atmetami. 

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo  nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos  BPK 20 straipsnio   5 dalies  reikalavimų.

Iš nuteistųjų parodymų matosi,  kad tatuiruotę ant rankos turi D. M. , o ne A. F. Pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš tikrųjų parodė, kad smurtą prieš jį vartojo asmuo, turintis tatuiruotę (D. M.). Vėliau pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad smurtą vartojo A. F. Tai jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą. Taigi, nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas apie kurį nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš tikro yra. Tačiau kolegija atsižvelgia ir į tokio nenuoseklumo priežastis. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad pirmoji jo apklausa daryta netrukus po apiplėšimo, todėl jis buvo išsigandęs, susijaudinęs, todėl galėjo suklysti dėl asmens su tatuiruote, kuri jam užsifiksavo labiausiai, veiksmų. Iš 2003-12-04 apklausos protokolo matyti, kad nukentėjusysis iš tikro buvo apklaustas nakties metu tarp 2 ir 3 valandos (b. l. 9-10, t. 1), todėl visiškai įtikima, kad praėjus labai mažai laiko po apiplėšimo ir dėl patirto smurto bei išgąsčio, nukentėjusysis galėjo suklysti nurodydamas kuris apeliantas ką darė. Tai, kad smurtą vartojo A. F., iš dalies patvirtina ir D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis teigia, kad pats smurto nevartojo, nes rankose laikė televizorių, o A. F. susigrūmė su nukentėjusiuoju (b. l. 58-59, t. 1). Nukentėjusysis visuose parodymuose nuosekliai neigė susižalojęs krisdamas ir taip pat nuosekliai tvirtino buvęs sumuštas. Priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis apeliantus galėtų apkalbėti, nenustatyta, todėl kolegija A. V. parodymais tiki ir remiasi. Apeliantai dėl savo procesinės padėties ir natūralaus tikslo palengvinti savo padėtį nėra linkę duoti pareikštą kaltinimą visa apimtimi patvirtinančius parodymus. Be to, jų parodymus paneigia nukentėjusiojo parodymai, kuriais, kaip minėta, kolegija tiki. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų parodymai apie smurto nevartojimą ir tikslą pasiskolinti pinigų, nėra teisingi ir objektyvūs. Nukentėjusiojo  ir jau minėti D. M. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas tyčia, o ne pats susižalojo. Iš jo parodymų matyti ir tai, kad atėję po vidurnakčio į butą apeliantai pinigų neprašė skolinti, o iš karto ėmėsi veiksmų turtui užvaldyti: A. F. jį išsivedė į laiptinę ir ten jį sumušė, o D. M. paėmė ir išnešė televizorių. Toks svetimo turto užvaldymo būdas tinkamai įvertintas kaip plėšimas. Tokie suderinti nuteistųjų veiksmai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jie veikė bendrininkų grupe. Tai, kad tik patekę į butą apeliantai iškart ėmėsi aktyvių plėšimo veiksmų leidžia teigti, kad nusikalstamas kėslas užvaldyti, o ne pasiskolinti svetimą turtą buvo susiformavęs dar iki jiems patenkant į butą. Todėl padarytam plėšimui pagrįstai taikytas įsibrovimo į patalpą požymis ir apeliantų veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Todėl perkvalifikuoti jų veiką į Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnį, numatantį atsakomybę už vagystę, nėra pagrindo.

 Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo nuo 3 mėnesių (Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė skiriama nuo 3 mėnesių) iki 7 metų. D. M. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė tik nežymiai viršija sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo tyčinį pobūdį, jo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, nustatytas dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikaltimą apeliantas padarė būdamas jau 4 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Pagal nuosprendžių sutaptį bausmės subendrintos teisingai.

A. F. paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra net mažesnė kaip sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į jau minėtą padaryto nusikaltimo tyčinį pobūdį, jo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, nustatytas dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikaltimą apeliantas padarė būdamas jau 6 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus,   paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina.

 Tokios bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio numatytus bendruosius bausmės skyrimo pradmenis ir Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnyje nustatytas bausmių skyrimo taisykles.

Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

 

n u t a r i a:

 

            nuteistųjų A. F. ir D. M. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                               Aloyzas Kruopys

 

Teisėjai:                                                                                                Linas Šiukšta

 

                                                                                                            Kęstutis Jucys