Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-746/2017

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00078-2010-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.4.4.2; 1.1.1.4.4.3; 1.1.4.5.2; 1.2.14.5.2;

     1.2.18.10; 1.2.29.1.2; 2.3.6.4.5.1; 2.4.6.4.1;

     2.4.6.4.2; 2.4.7

     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,

nuteistųjų D. A. ir M. K. gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

nuteistajai B. M., jos gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,

nuteistajam S. T., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

nuteistajam D. D., jo gynėjui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,

nuteistajam N. G., jo gynėjui advokatui Petrui Selilioniui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. ir M. K. gynėjo Giedriaus Danėliaus, nuteistosios B. M. gynėjo advokato Kęstučio Stasiulio, nuteistųjų S. T., D. D., N. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalies, kuria, iš dalies patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Dainos Dilbienės apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendis panaikintas ir dėl D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. priimtas naujas nuosprendis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendžiu:

D. A., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur), 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (301,80 Eur) dydžio baudomis, o dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, D. A. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė jam paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į D. A. bausmės laiką įskaičius jo sulaikymo laiką nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 116 MGL (4368,56 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo D. A. civilinei ieškovei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) priteista 183 748,84 Eur turtinei žalai atlyginti.

M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., R. J., V. P., M. B. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį buvo išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendį, pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu:

D. A. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį trejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po dvejus metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta treji metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, nuteistajam D. A. bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

M. K. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po vienerius metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta dveji metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam M. K. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

B. M. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po vienerius metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajai B. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

S. T. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta devyneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam S. T. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

D. D. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį vieneriems metams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta vieneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam D. D. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

N. G. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta devyneri metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam N. G. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po vienerius metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta dveji metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam R. J. bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. P. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta devyni mėnesiai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajai V. P. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

M. B. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį devyniems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį po šešis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta devyni mėnesiai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajai M. B. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš nuteistųjų D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., R. J., V. P., M. B. civilinei ieškovei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) solidariai priteista 183 748,84 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl R. J., V. P. (P.), M. B. (B.) nuteisimo kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų D. A. ir M. K. gynėjo, prašiusio jo kasacinius skundus tenkinti, nuteistosios B. M. ir jos gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. D. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo N. G. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo S. T. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., R. J., V. P., M. B. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami D. A. suburta organizuota grupe, 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. apgaule juridinio asmens – UAB „L“ – naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau ir – PVM), apgaulingai tvarkė UAB „L“ apskaitą, suklastojo PVM deklaracijas ir jas panaudojo, taip padarydami didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui.

1.1. D. A., nuo 2010 m. sausio 4 d. būdamas UAB „L“ akcininku ir direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti UAB „L“ ir vadovaudamas šios bendrovės veiklai, 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimo, žinodamas, kad PVM mokėtojas UAB „L“ privalo įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes, skirtas naudoti UAB „L“ veiklai, pasinaudodamas šia teise 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. vykdydamas ekonominę veiklą ir įsigydamas iš tiekėjų, įvairių Nyderlandų Karalystės įmonių, prekes – gėles – tiekėjų išrašytus pirkimų dokumentus apskaitė UAB „L“ apskaitoje, apskaičiavo ir, 2010 m. vasario 25 d.–gruodžio 23 d. pateikdamas Vilniaus apskrities VMI PVM deklaracijas, deklaravo visą įsigytų prekių pirkimo PVM – 1 359 950 Lt (393 868,74 Eur).

1.2. Po to D. A., žinodamas, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos dokumentais, kad PVM mokėtojas UAB „L“ įvykusį gėlių pardavimą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba kasos aparato kvitu, ir šiuose dokumentuose privalo išskirti, apskaičiuoti pardavimo PVM, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, sąmoningai siekdamas išvengti dalies prekių pardavimo fiksavimo, išrašant PVM sąskaitą faktūrą ar kasos aparato kvitą, prievolių apskaičiuoti PVM, sumokėti į valstybės biudžetą apskaičiuotą PVM ir apskaityti dalies pajamų gavimą, nurodė UAB „L“ darbuotojams R. J., V. P., M. B., B. M., tiesiogiai vykdantiems didmeninius gėlių pardavimus prekybos vietoje Vilniuje, Meistrų g. 10, S. T., vykdančiam didmeninius gėlių pardavimus turgavietėje Vilniuje, Basanavičiaus g. 44/Muitinės g. 43, M. K., tiesiogiai vykdančiam didmeninius gėlių pardavimus prekybos vietoje Klaipėdoje, Šilutės pl. 27, D. D., tiesiogiai vykdančiam gėlių pardavimus Panevėžyje, parduoti dalį gėlių neišrašant privalomų apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų arba kasos aparato kvitų, t. y. neišskirti ir neskaičiuoti pardavimo PVM ir nefiksuoti gautų pajamų, o N. G. – nurodė įdiegti kompiuterinę programą, kaip priemonę kontroliuoti pardavimų srautus, koordinuoti, apskaičiuoti ir paskirstyti gaunamas pajamas už pardavimus, atskirti kodais pardavimus be apskaitos dokumentų ir pardavimus su apskaitos dokumentais.

1.3. N. G., vykdydamas D. A. nurodymą, 2010 metų pradžioje, kompiuterinės programos „Exel“ pagrindu sukūręs kompiuterinę programą „Forms“, skirtą tvarkyti UAB „L“ neoficialią apskaitą ir kontroliuoti visas gaunamas pajamas, sukūrė individualius prisijungimo prie šios programos vardus ir kodus vartotojams, filtravimo pagal raktinius žodžius ir skaičius galimybę, taip pat galimybę prisijungti prie programos iš bet kokios vietos internetu, apmokė D. A., dirbti su programa (teisingai įvesti informaciją, atvaizduojančią ūkinius įvykius, neapskaitytus oficialioje UAB „L“ apskaitoje, ir neapskaitytas gautas pajamas), ir ją įdiegė UAB „L“ kompiuteriuose ir 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. vykdė šios programos administravimą ir techninę priežiūrą. D. A. R. J., V. P., M. B., B. M. suteikė asmeninius prisijungimo kodus prie N. G. sukurtos programos, apmokė juos naudotis šia programa ir nurodė naudoti ją vykdant gėlių pardavimus, įrašant duomenis apie vykstančias ūkines operacijas, tarp jų ir apie pardavimus neišrašant privalomų apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų arba kasos aparato kvitų.

1.4. Po to D. A. ir jo nurodymu R. J., V. P., M. B., B. M. UAB „L“ prekybos vietoje, Vilniuje, Meistrų g. 10, S. T. gėlių turgavietėje Vilniuje, Basanavičiaus g. 44/Muitinės g. 43, M. K. prekybos vietoje Klaipėdoje, Šilutės pl. 27, D. D. prekybos vietoje Panevėžyje, 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. atliko dalį ūkinių operacijų – pardavė gėles – ir šių operacijų metu ar joms pasibaigus neišrašė apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų arba kasos aparato kvitų, gautų grynųjų pinigų už atliktas ūkines operacijas – gėlių pardavimą – neįnešė į kasą, neįformino kasos aparato kvitu ar kasos pajamų orderiu. R. J., V. P., M. B., B. M. už parduotas gėles gautus grynuosius pinigus perdavė D. A.. Be to, jie D. A. nurodymu neoficialiai UAB „L“ apskaitai tvarkyti naudojo N. G. sukurtą kompiuterinę programą ir kiekvieną įvykusią operaciją fiksavo joje, sutartiniu kodu „0“ žymėdami ūkines operacijas, kurių metu ar joms pasibaigus nesurašė apskaitos dokumentų ir kurios į oficialią UAB „L“ apskaitą nebuvo įtraukiamos. Taip N. G. sukurtoje ir įdiegtoje programoje „Forms“ 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 20 d. buvo pažymėta atliktų ūkinių įvykių – gėlių pardavimų, kurių metu ar jiems pasibaigus buvo nesurašyti apskaitos dokumentai, iš viso už 6 218 825,14 Lt (1 801 096,25 Eur).

1.5. D. A., taip pat žinodamas, kad toliau vykdant ekonominę veiklą ir tiekėjų, įvairių Nyderlandų Karalystės įmonių, reikalavimą už perkamas gėles atsiskaityti banko mokėjimo pavedimais, kad mokėjimo pavedimams atlikti UAB „L“ sąskaitoje privalo būti lėšų, o apskaitytų lėšų, gautų už pardavimus, įtrauktus į UAB „L“ apskaitą, nepakanka, tęsdamas nusikalstamą veiką ir turėdamas tikslą suklaidinti mokesčių administratorių dėl realaus lėšų šaltinio, kaip UAB „L“ akcininkas, priėmė sprendimą neva akcininko įnašais papildyti UAB „L“ sąskaitą banke. Dėl to D. A. 2010 m. sausio 1 d.–lapkričio 30 d. į UAB „L“ AB SEB esančią sąskaitą įmokėjo 3 465 229,91 Lt (1 003 599,95 Eur), o 2010 m. rugpjūčio 1 d.–lapkričio 30 d. jo nurodymu M. K. – 190 398,08 Lt (55 143,10 Eur), iš viso 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur), gautų už pardavimus, neįtrauktus į UAB „L“ apskaitą, kuriuos įnešimo dieną arba kitą dieną po pinigų įnešimo D. A. pervedė tarptautiniais pavedimais mokėdamas už gėlių įsigijimą.

1.6. D. A., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (2001 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcija) būdamas atsakingas už UAB „L“ apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti apskaitos įrašų teisingumą, 2010 m. sausio 4 d.–lapkričio 30 d., turėdamas tikslą išvengti prievolių apskaičiuoti PVM, sumokėti į valstybės biudžetą apskaičiuotą PVM ir apskaityti tik dalį gautų pajamų, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, numatydamas nusikalstamus veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti UAB „L“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, tyčia pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 2 (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), 4 (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija) dalių, 16 straipsnio 1, 3 dalių (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių II dalies 3 punkto, III dalies 16 punkto reikalavimus, sąmoningai neteikė UAB „Apskaita iš arčiau“, tvarkančiai UAB „L“ apskaitą, duomenų ir dokumentų apie dalį įvykusių ūkinių įvykių, pardavimus. Dėl to UAB „Apskaita iš arčiau“, tvarkanti UAB „L“ apskaitą ir nieko nežinanti apie daromą nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 1 d.–lapkričio 30 d. nepagrindė ir kasos knygos lapuose neapskaitė atskirų ūkinių operacijų – UAB „L“ gautų iš neoficialios prekybos gėlėmis pajamų 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur), kurie buvo panaudoti atsiskaitymams su tiekėjais už prekes – gėles, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. sausio 1 d.–lapkričio 30 d. UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

1.7. D. A., žinodamas, kad privalo deklaruoti ir teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) deklaracijas apie UAB „L“ pajamas, turėdamas tikslą apgaule išvengti prievolių apskaičiuoti PVM, sumokėti į valstybės biudžetą apskaičiuotą PVM ir apskaityti tik dalį gautų pajamų, 2010 m. sausio 4 d.– gruodžio 23 d. vykdydamas ekonominę veiklą ir įsigydamas iš tiekėjų, įvairių Nyderlandų Karalystės įmonių, prekes – gėles – tiekėjų išrašytus pirkimų dokumentus apskaitė UAB „L“ apskaitoje, apskaičiavo ir, 2010 m. vasario 25 d.–gruodžio 23 d. pateikdamas Vilniaus apskrities VMI PVM deklaracijas, deklaravo visą įsigytų prekių pirkimo PVM – 1 359 950 Lt (393 868,74 Eur), tačiau, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kartu su organizuotos grupės nariais M. K., B. M., R. J., V. P., M. B., S. T., D. D. vykdė prekybą, neišrašydami apskaitos dokumentų, neapskaitydami pajamų ir suvokdami, kad nuslepiant duomenis, trauktinus į ataskaitinius dokumentus, VMI teikiamos deklaracijos neatitinka tikrovės.

1.8. D. A. nurodymu nieko apie daromą nusikalstamą veiką nežinanti UAB „Apskaita iš arčiau“, tvarkanti UAB „L“ apskaitą, 2010 m. vasario 25 d.–gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė UAB „L“ 2010 metų sausio–lapkričio mėnesių PVM deklaracijas, jose melagingai įrašydama duomenis apie UAB „L“ pajamas ir nurodydama 634 448 Lt (183 748,84 Eur) mažesnį į biudžetą mokėtiną PVM.

1.9. Taip D. A., M. K., B. M., N. G., S. T., D. D., veikdami kartu su kitais organizuotos grupės nariais R. J., V. P., M. B., 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. tyčia neįrašė, neapskaičiavo 634 448 Lt (183 748,84 Eur) pardavimo PVM, šio mokesčio nesumokėjo, t. y. apgaule juridinio asmens – UAB „L“ – naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) mokėtino į biudžetą PVM, į UAB „L“ apskaitą neįrašė 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur) gautų pajamų, t. y. neįtraukė ūkinių operacijų, susijusių su UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir į PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis, kuriuos pateikė mokesčių administratoriui, taip padarydami didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių, 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. tyčia neįrašė, neapskaičiavo 634 448 Lt (183 748,84 Eur) pardavimo PVM, šio mokesčio nesumokėjo, į UAB „L“ apskaitą neįrašė 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur) gautų pajamų, t. y. neįtraukė ūkinių operacijų, susijusių su UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir į PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis, kuriuos pateikė mokesčių administratoriui, taip padarydamas didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui, o dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nurodžius, kad šiame BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymiai yra „veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementai“, išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimų požymių. M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., R. J., V. P., M. B. dėl nurodytų kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. nuteisė už tai, kad jie, veikdami D. A. suburta organizuota grupe su kitais šios grupės nariais R. J., V. P., M. B., 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. apgaule juridinio asmens – UAB „L“ – naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – mokėtino į biudžetą PVM (BK 182 straipsnio 2 dalis), apgaulingai tvarkė UAB „L“ apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis), suklastojo PVM deklaracijas ir jas panaudojo (BK 300 straipsnio 3 dalis), taip padarydami didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui.

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl organizuotos grupės nebuvimo, pirmiausia pažymėjo tai, kad iš esmės visi išteisintieji žinojo apie tai, jog D. A. vadovaujamoje įmonėje buvo prekiaujama nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir tiek nuteistasis D. A., tiek visi išteisintieji suprato, kad veikia ne vieni, o kartu su kitais asmenimis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad organizuota grupė atitiko šiai grupei būdingus požymius: jos nariai veikė neteisėtai, jų veiksmai buvo daugkartiniai, buvo pasiskirstę vaidmenimis, pasiskirstymas vaidmenimis buvo esminis, nusikalstamas veikas darė tie patys asmenys, t. y. organizuotos grupės sudėtis nesikeitė. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nors kiekvienas organizuotos grupės narys galėjo nežinoti apie kai kurių kitų organizuotos grupės narių veiksmus, tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl organizuotos grupės buvimo požymių, nes pakanka nustatyti tai, kad išteisintieji žinojo ir suprato, jog veikia kartu su D. A. ir kartu su juo elgiasi neteisėtai, nusikalstamai. Anot apeliacinės instancijos teismo, D. A. bendrininkų (išteisintųjų) buvimas ir dalyvavimas darant nusikalstamą veiką buvo esminis ir būtinas, nes būtent gėlių pardavimo metu neišrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu buvo sudarytos sąlygos iš dalies išvengti PVM mokestinės prievolės. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog prieš kurį nors iš išteisintųjų D. A. būtų vartojęs fizinį ar psichologinį smurtą, apgaulę.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo D. A., kaip organizatoriaus vaidmens, nurodė, kad D. A. nusikalstamos veikos modelį inicijavo pats, liepė pardavėjams kartais parduoti gėles neišrašant finansinių dokumentų, kreipėsi į N. G. dėl kompiuterinės programos, skirtos dvigubos buhalterijos fiksavimui, įdiegimo, būtent D. A. buvo atsakingas už finansinių dokumentų pateikimą UAB „L“ buhalteriją tvarkančiai įmonei, jis buvo vienintelis nusikalstamų veikų sumanytojas bei iniciatorius ir būtent aktyvūs jo veiksmai buvo organizuotos grupės susiformavimo pagrindas, būtina sąlyga – nesant jo tiesioginių nurodymų būtų buvę neįmanoma daryti nusikalstamų veikų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jo vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo pavojingiausias ir pripažino jį organizuotos grupės organizatoriumi.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas išteisintuosius organizuotos grupės padarytų nusikalstamų veikų bendravykdytojais, pažymėjo, kad nors nuteistasis D. A. ir visi išteisintieji pirmosios instancijos teisme neigė veikę organizuota grupe, iš bylos duomenų matyti, kad darant nusikalstamas veikas kiekvienas jų vienaip ar kitaip savo konkrečiais veiksmais buvo išreiškęs savo valią veikti nusikalstamai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kiekvieno iš bendrininkų veiksmai buvo būtina sąlyga nusikalstamoms veikoms daryti, visų jų veiksmus jungė bendras organizatoriaus nuteistojo D. A. nusikalstamas sumanymas ir visi jie veikė tiesiogine tyčia.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu nuteistojo D. A. nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 220 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas D. A. kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį neatsižvelgė į kilusius padarinius ir pritaikė teisės normą, neapimančią dėl nusikalstamos veikų atsiradusių padarinių. Pasak apeliacinės instancijos teismo, esminė apgaulė, kaip būtinasis sukčiavimo požymis, šiuo atveju pasireiškė būtent neįforminant PVM sąskaitomis faktūromis realiai įvykusių gėlių pardavimo sandorių. Dėl to, anot apeliacinės instancijos teismo, į UAB „L“ buhalterinę apskaitą, PVM deklaracijas nebuvo įtraukta dalis realiai vykusių gėlių pardavimo sandorių ir atitinkamai iš šių sandorių gautų pajamų ir po to sekė šių pajamų įtraukimas į PVM grandinę naudojant būtent šiuos – nusikalstamu būdu gautus – pinigus pirkimo PVM operacijoms ir atitinkamai didinant PVM atskaitą. Vėliau šias neoficialiai (neišrašant sąskaitų faktūrų) gautas lėšas D. A. panaudojo įnešdamas jas į UAB „L“ banko sąskaitą, kad joje būtų pakankamai piniginių lėšų gėlėms iš užsienio tiekėjų įsigyti. Taigi turtinės prievolės – mokėti mokesčius – buvo išvengta klastojant PVM sąskaitas faktūras (jų neišrašant), po to šių sąskaitų faktūrų duomenų neįtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl D. A. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, konstatavo, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pasireiškė privalomų išrašyti dokumentų (sąskaitų faktūrų) neišrašymu ir jų neįtraukimu į UAB „L“ buhalterinę apskaitą, o vėliau – tokių duomenų patiekimu VMI ir mokestinės prievolės išvengimu, t. y. BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų idealia sutaptimi, dėl to nebuvo galima nustatyti juridinio asmens pajamų dydžio bei struktūros ir buvo išvengta mokestinės prievolės.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad nei BK 182 straipsnio 2 dalyje, nei 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai neapima BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytų požymių, nurodė, kad nuteistojo D. A. nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip visų trijų nusikalstamų veikų idealioji sutaptis.

3.7. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad baudžiamojoje byloje nustatytas D. A. ir kitų bendrininkų siekis sistemingai iš dalies išvengti mokestinės prievolės valstybei (sumažinant mokėtiną PVM dydį) klastojant įmonės buhalterinius dokumentus ir ši jų veika tęsėsi 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d., D. A. ir jo bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas pripažino buvus tęstinio pobūdžio.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl išteisintųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pažymėjo, kad visi organizuotos grupės nariai veikė tyčia ir sąmoningai, todėl kiekvienam iš jų inkriminuojamos visos nusikalstamos veikos, kurias padarė organizuota grupė. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, kiekvienas iš organizuotos grupės narių, nors ir tiesiogiai galėjo būti neišreiškęs tikslo apsunkinti galimybę nustatyti bendrovės finansinę veiklą, tačiau savo veiksmais sudarė sąlygas nusikalstamos veikos padarymui ir kiekvieno iš kaltininkų veiksmai buvo esminė ir būtina nusikalstamos veikos padarymo sąlyga, būtent dėl organizuotos grupės narių veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti juridinio asmens finansinės veiklos, visų kaltininkų veiksmai iš esmės sudarė sąlygas efektyviai klastoti dokumentus, dėl to nebuvo galima nustatyti įmonės finansinės padėties ir buvo išvengta mokestinės prievolės. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė naujausia teismų praktika, kurioje vienu iš nusikalstamos veikos subjektų pripažįstamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino buhalterinės apskaitos dokumentus; neišrašant sąskaitų faktūrų įmonės finansinės veiklos realus ir objektyvus nustatymas tampa iš esmės neįmanomas, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, „tiek gėlių pardavinėjimas be dokumentų, tiek kompiuterinės dvigubos buhalterinės apskaitos sistemos administravimas laikytini pakankamais nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams nustatyti“.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. A. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo panaikinti ir palikti jam galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą peržengė jo ribas. Pasak kasatoriaus, iš apeliacinio skundo matyti, kad juo neprašoma D. A., kaip ir kitiems nuteistiesiems, inkriminuoti organizuotos grupės požymio – prašoma tik pripažinti kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad apeliacinį skundą surašė profesionalus teisininkas – prokuroras, darytina išvada, kad apeliaciniu skundu sąmoningai, apsvarsčius tokią poziciją, nebuvo prašoma inkriminuoti organizuotos grupės požymio. Kartu kasatorius pažymi, kad prokuroras prašymo dėl organizuotos grupės požymio inkriminavimo nepateikė net ir po to, kai apie tai buvo pastebėta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat neprašė to vertinti kaip techninės ar rašybos klaidos. Anot kasatoriaus, esant tokiai situacijai nuteistieji galėjo ne iki galo suvokti jiems pareikštų kaltinimų pobūdį ir negalėjo būti tinkamai užtikrinta jų teisė gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų.

4.2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo organizuotos grupės buvimą. Kasatoriaus tvirtinimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta, kad tarp jo ginamojo ir kitų nuteistųjų buvo išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas – baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nustatyta, kad nuteistuosius siejo ne susitarimas daryti nusikalstamas veikas, bet oficialūs darbo santykiai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas organizuotos grupės požymį pagrindė tik tuo, kad įmonės vadovas davė nurodymus savo pavaldiniams parduoti tam tikrą gėlių kiekį be PVM sąskaitų faktūrų, o kai kurie iš pavaldinių pripažino vykdę šiuos nurodymus. Kasatoriaus nuomone, įmonės vadovo nurodymų davimas ir jų vykdymas nesant išankstinio darbdavio ir darbuotojų susitarimo bei pavaldinių suvokimo, kad tokiais veiksmais bus prisidedama prie nusikalstamos veikos darymo, negali būti pripažįstamas veikimu organizuota grupe. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas susitarimo ir suvokimo buvimą grindė tam tikromis prezumpcijomis dėl atskirų nusikalstamų veikų padarymo, kurios negali leisti padaryti išvados dėl veikimo organizuota grupe, nes jos apibūdina ne bendrininkavimo formą, bet abstraktų neteisėtumo suvokimą, kuris nebūtinai kiekvienu atveju yra tapatus veikimui organizuota grupe. Be to, kasatorius pabrėžia, kad patys nuteistieji patvirtino tai, kad jie nesuvokė veikę organizuota grupe ir nelaikė savęs tokios grupės nariais, o byloje nenustatyti pastovūs ryšiai tarp nuteistųjų. Taigi, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas organizuotos grupės požymį inkriminavo nesant vieno iš būtinų šios bendrininkavimo formos požymių – susitapatinimo su organizuota grupe ir jos nariais, veikimo vieninga tyčia ir suvokimo, kad vieno iš jų „veiksmai sudaro sąlygas kito nario veiksmams atlikti ir bendrai siekiamam išankstiniam nusikalstamam tikslui įgyvendinti“.

4.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo ginamojo nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sutaptį. Pasak kasatoriaus, ne bet kuris mokestinis nesąžiningumas gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas – tam būtini tam tikri objektyvieji požymiai: a) suklastotų imituojamų sandorių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą, suklastotų PVM deklaracijų ar kitų dokumentų pateikimas mokesčių administratoriui, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu; b) „Sodros“ biudžeto lėšų grobstymas, kai nėščiosios moterys fiktyviai įdarbinamos, imituojamas neįprastai didelio atlyginimo mokėjimas, surašomi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikiami melagingi dokumentai apie jų pajamas, taip sukuriant fiktyvią teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Vadinasi, kasatoriaus tvirtinimu, nurodyti abu galimo sukčiavimo atvejai yra siejami su sukčiavimo požymiu – turto grobimu, kuris „PVM bylose, atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką, gali pasireikšti tik per galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu)“. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų veika pasireiškė tuo, kad 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. UAB „L“ naudai buvo išvengta 634 448 Lt (183 748,84 Eur) PVM sumokėjimo, nes dalis realiai įvykusių gėlių pardavimo sandorių nebuvo įforminami PVM sąskaitomis faktūromis, nurodomi PVM deklaracijose ir nuo jų nebuvo mokamas PVM valstybei. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad ši byla visiškai atitinka mokestinių nusikaltimų kategoriją – asmuo, netinkamai tvarkydamas buhalterinę apskaitą ir į mokesčių deklaraciją neįtraukdamas visų veiklos metu sudarytų sandorių, išvengė tam tikro mokesčio sumokėjimo. Be to, kasatorius pabrėžia, kad neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnis) kvalifikavimas pagal sukčiavimo normą vien dėl to, kad buvo išvengta didelės vertės mokestinės prievolės (daugiau kaip 250 MGL), neatitinka baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju nebuvo ir pagrindinio sukčiavimo požymio – turto grobimo, nes nei jo ginamasis, nei kiti nuteistieji nesiekė pagrobti ar panaudodami apgaulę užvaldyti kitų mokesčių mokėtojų jau sumokėtų mokesčių valstybei; jie nepagrobė ir neužvaldė realių lėšų iš valstybės biudžeto, nes į valstybės biudžetą dar nesumokėtų mokesčių suma negali būti laikoma valstybės turtu. Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad BK 220 straipsnio 1 dalis apima dokumentų klastojimą (BK 300 straipsnis), kasatoriaus manymu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai jo ginamojo nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį.

5. Nuteistojo M. K. gynėjas G. Danėlius kasaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo panaikinti ir palikti jam galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

5.1. Pažymėtina, kad nuteistojo M. K. gynėjo kasaciniame skunde iš esmės dėstomi analogiški argumentai, kaip ir jo kasaciniame skunde dėl nuteistojo D. A., papildomai nurodant tik argumentus dėl nuteistojo M. K. kaip BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto.

5.2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų neišrašymą laikydamas jų slėpimu, M. K. pripažino tinkamu BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektu. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. K. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „L“ apskaitos tvarkymą, nurodė, kad sąskaitų faktūrų neišrašymas tuo atveju, kai jos privalomai turi būti išrašomos, laikytinas buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, todėl jo ginamasis, kaip ir kiti neva bendravykdytojai, yra šios nusikalstamos veikos subjektas, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą.

5.3. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė ne dokumentų paslėpimo, bet jų neišrašymo faktines aplinkybes. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentų slėpimas gali pasireikšti tik aktyviais veiksmais, kai slepiamas realiai egzistuojantis dokumentas. Tuo tarpu šiuo atveju net ir tariamas jo ginamojo PVM sąskaitų faktūrų neišrašymas (nors tokios faktinės aplinkybės teismas nenustatė) negali būti laikomas buhalterinių dokumentų paslėpimu, nes, pirma, PVM sąskaitos faktūros neišrašymas laikomas tam tikro asmens neveikimu, o ne aktyviais veiksmais, antra, neįmanoma slėpti dokumento, kuris nėra surašytas.

5.4. Be to, kasatorius pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis); vienas iš nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties būtinųjų požymių yra subjektas, kuriam keliami bendrieji amžiaus bei pakaltinamumo reikalavimai (BK 13, 17 straipsniai) ir specialieji reikalavimai, taikomi atitinkamoms nusikalstamoms veikoms. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, o to paties 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Tuo tarpu M. K., kasatoriaus teigimu, buvo UAB „L“ vadybininkas, o ne vadovas ar asmuo, įgaliotas tvarkyti apskaitą. Kartu kasatorius pažymi, kad jo ginamojo, kaip netinkamo subjekto, požymiai negali būti tapatinami su įmonės vadovu D. A., kuris atitinka specialiuosius subjekto požymius.

              6. Kasaciniu skundu nuteistosios B. M. gynėjas advokatas K. Stasiulis prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo ginamosios panaikinti.

6.1. Pirmiausia kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas jo ginamajai BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pripažindamas ją organizuotos grupės nare, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, pablogino jos padėtį, nes prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo prašoma pripažinti ją kalta pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuostatas.

6.2. Kasatorius teigia, kad apie UAB „L“ kompiuteriuose įdiegtą programą „Forms“ nežinojo nei jo ginamoji, nei kiti apklausti asmenys. Anot kasatoriaus, jo ginamoji eilinė pradavėja prekybos centre ir nebuvo atsakinga už įmonės finansinę veiklą – ji tik vykdė direktoriaus nurodymus, t. y. pardavinėjo gėles, išrašydavo sąskaitas faktūras, o tam, kas jų atsisakydavo, išrašydavo prekių įsigijimo pasiūlymą; kaip įmonės direktorius tvarkė buhalterinę apskaitą ir atsiskaitydavo už prekes, jai nebuvo žinoma.

6.3. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas jo ginamajai organizuotos grupės požymį, netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6.4. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu.

6.5. Pasak kasatoriaus, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas nei išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas, nei bendra tyčia, nukreipta vienam tikslui – išvengti tam tikros mokestinės prievolės ar pagrobti iš valstybės iždo jame esančias lėšas. Kasatoriaus tvirtinimu, nuteistųjų veiksmai nebuvo organizuoti, nebuvo suformuotas joks mechanizmas, o ypač sudėtingas, taip pat nebuvo iš anksto apgalvoto ir sudaryto veiksmų plano, užduočių pasiskirstymo, kurios būtų atliekamos pagal pavedimą. Nagrinėjamoje byloje, anot kasatoriaus, nėra ir duomenų apie nuolatinius ryšius su tam tikrais tapačiais asmenimis, taip pat patys asmenys neidentifikavo savęs kaip vienos grupės narių – dalis neva organizuotos grupės narių net nepažinojo vienas kito, „jau nekalbant apie jų susitapatinimą su organizuota grupe ir jos nariais, vieningą tyčią ir suvokimą, kad jų veiksmai sudarytų sąlygas kito nario veiksmams ir bendram siekiamam išankstiniam nusikalstamam tikslui“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad neva organizuota grupe veikę asmenys iš inkriminuotų veikų gavo kokią nors naudą.

6.6. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas jo ginamajai organizuotos grupės požymį, ne tik pažeidė nurodytas materialinės teisės normas, bet ir, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, byloje apklaustų asmenų parodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, įrodymus vertino selektyviai, paviršutiniškai, fragmentiškai, nenagrinėjo visų bylos aplinkybių ir neatliko įrodymų tyrimo.

6.7. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog UAB „L“ buvo įkurta daryti nusikalstamas veikas, grobti PVM, klastoti dokumentus arba nevykdyti jokios veiklos – priešingai, yra įrodyta, kad bendrovė vykdė realią komercinę ūkinę veiklą. Pasak kasatoriaus, nuteistųjų, liudytojų parodymais, bylos medžiaga neginčijamai įrodyta, kad UAB „L“ prekiavo gėlėmis su nustatytos formos dokumentais ir be jų; D. A. pripažino, kad tuo siekė mažinti parduodamų prekių kainą ir „išlikti“ konkurencinėje kovoje su kitais tokios pačios produkcijos pardavėjais. Bylos dokumentais įrodyta, kad lėšos, gautos už parduotas prekes be dokumentų, buvo įnešamos į bedrovės sąskaitą banke; duomenų, kad dalis tokių lėšų buvo pasisavinta ar užvaldyta, taip pat, kad šios lėšos buvo naudojamos bendrovės komercinėje veikloje, byloje nėra. Anot kasatoriaus, byloje esančių įrodymų visuma įrodyta, kad lėšos už prekes, parduotas be dokumentų, buvo įnešamos į bendrovės sąskaitą ne kaip pinigai gauti iš komercinės ūkinės veiklos, o kaip akcininko įnašai bendrovės sąskaitai papildyti, o tai įrodo, kad D. A. slėpė dalį gautų pajamų ir tyčia siekė nemokėti pelno, PVM ir kitų mokesčių, t. y. vengė turtinės prievolės valstybei, bet tai jau, kasatoriaus tvirtinimu, D. A., o ne įmonės vadybininkų kaltė. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad D. A. sukūrė organizuotą nusikalstamą grupę, o vien ta aplinkybė, kad jis nurodė įmonės darbuotojams pardavinėti gėles be PVM sąskaitų faktūrų neįrodo, kad jie žinojo, kaip bus panaudotos gautos lėšos. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad už prekių pardavimą be dokumentų yra numatyta ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1733 straipsnis).

6.8. Kasatorius, nesutikdamas su jo ginamosios pripažinimu kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat pabrėžia, kad sukčiavimas kaip nusikalstama veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu; apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažiedimų bei darantis jį neteisėtą. Pasak kasatoriaus, turto savininkas ar valdytojas kaltininko gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmenis, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Esminis sukčiavimo požymis yra neteisėtas svetimo turto užvaldymas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Be to, kasatorius pažymi, kad norint veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą nepakanka tik apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto – ne mažiau svarbūs yra nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma, kaltė, pasireiškianti tyčia. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas jo ginamosios veikoje turėjo įrodyti nurodytus sukčiavimo nusikaltimo požymius, tačiau to nepadarė.

6.9. Kasatorius nurodo, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje teikiamą prekę ar paslaugą atsiranda tada, kai šio įstatymo tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių ar paslaugų teikimas, o 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai už teikiamą prekę arba paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė parduodama ir gaunamas atlygis už parduotą prekę. Anot kasatoriaus, vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, specialisto išvadoje buvo nustatyta UAB „L“ pareiga sumokėti PVM, tačiau, atsižvelgus į tai, kad įmonė negavo papildomų pajamų, kurios nebuvo įtrauktos į jos apskaitą, nebuvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, jai neatsirado prievolė skaičiuoti ir sumokėti PVM. Kartu kasatorius pabrėžia, kad jo ginamoji apie tokias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas ne tik, kad nežinojo, bet ir turėjo teisę to nežinoti, nes ji nebuvo atsakinga už šio įstatymo taikymą. Pasak kasatoriaus, tai yra elementari mokestinė, o ne PVM grobstymo byla, niekuo nesiskirianti nuo kitų bylų, kuriose asmuo, netinkamai vykdydamas buhalterinę apskaitą ir į mokesčių deklaraciją neįtraukdamas visos veiklos, išvengia tam tikro mokesčio sumokėjimo.

6.10. Kasatorius taip pat pažymi, kad į valstybės biudžetą dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikoma valstybės nuosavybe ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio nesumokėjimo (nors jo ginamoji neprivalėjo nei šio mokesčio įskaičiuoti, nei mokėti, nei už jo nemokėjimą atsakyti), negali būti vertinami, kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Anot kasatoriaus, apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėjimo santykį su mokesčių inspekcija pateikiant jai suklastotus dokumentus. Tuo tarpu jo ginamoji tokių pareigų neturėjo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas supainiojo PVM pateikimo į valstybės biudžetą mechanizmą su PVM, kaip piniginės prievolės, valstybei sumokėti teisine prigimtimi.

7. Kasacinius skundu nuteistasis D. D. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo panaikinti ir palikti jam galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

7.1. Kasatorius nurodo, kad būtinas sukčiavimo objektyviosios pusės požymis yra apgaulė, kuri turi būti esminė. Kasatoriaus teigimu, sukčiavimo atveju būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp apgaulės ir nukentėjusiojo veiksmų, t. y. kaltininko panaudota apgaulė turi lemti nukentėjusiojo suklydimą ir būti svetimo turto ar turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Anot kasatoriaus, apgaulė PVM sukčiavimo bylose dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Pasak jo, melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai yra susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) nurodoma melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma; užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Kasatoriaus tvirtinimu, apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM ar išvengiant pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Būtent pateiktų PVM deklaracijų pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, kasatoriaus nuomone, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos; nustačius, kad kaltininkas, įtraukdamas minėtus dokumentus į bendrovės buhalterinę apskaitą, sumažino sumokėtą sumą, vėliau šiuos duomenis norėjo panaudoti PVM deklaracijoje ir taip apgaule sumažinti mokėtiną PVM sumą, veika gali būti kvalifikuojama, kaip pasikėsinimas sukčiauti, nes nuo šiuo momento pradedami realizuoti objektyvieji sukčiavimo požymiai. Nenustačius kaltininko veikoje tokio sumanymo, veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas ar pasikėsinimas sukčiauti. Kartu kasatorius pažymi, kad vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė, kuri sukčiavimo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia.

7.2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką mokestinės apgaulės PVM srityje kaip sukčiavimą, tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių, atskleidžiančių jo panaudotos apgaulės ir tyčios turinį, nenustatė priežastinio ryšio tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių siekiant panaikinti ar išvengti turtinės prievolės valstybės biudžetui.

7.3. Kasatoriaus tvirtinimu, jo veikoje nėra būtino BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio – kaltės – tiesioginės tyčios. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė ir kitų subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – motyvo ir tikslo, kurių nustatymas taip pat turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką, atribojant vieną nusikalstamą veiką nuo kitos ir parenkant ją padariusiam asmeniui bausmės rūšį bei individualizuojant jos dydį.

7.4. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino neva D. A. suburtos organizuotos grupės nariu, nes jis UAB „L“ pradėjo dirbti nuo 2010 m. gegužės 19 d. ir buvo vadybininku, kuris užsiėmė logistika; įmonės buhalterinės apskaitos, finansinės-ūkinės veiklos dokumentų netvarkė, nes tai nebuvo jo kompetencija.

7.5. Kasatorius pažymi, kad vienas iš būtinų ir skiriamųjų organizuotos grupė požymių, skiriančių ją nuo kitų bendrininkavimo formų, yra išankstinis susitarimas užsiimti nusikalstama veikla. Organizuotos grupės tikslas, anot kasatoriaus, yra vienas – turtinė-ekonominė nauda, o esminis momentas, leidžiantis asmenų veiksmus vertinti kaip bendrininkavimą, yra bendra tyčia. Taigi, kasatoriaus teigimu, šioje byloje kaltinant jį ir kitus nuteistuosius veikus organizuota grupe, turėjo būti įrodyta, kad kiekvienas iš jų žinojo, jog dalyvauja darydami konkrečius nusikalstamus veiksmus, ir nustatyta, kad kiekvienas iš jų suprato, jog bendrininkų veiksmų visumą jungia vieninga tyčia, orientuota į vieną tikslą – PVM išvengimą, tačiau tai nebuvo padaryta.

7.6. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, esmines bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas grindė ne įrodymais, o prielaidomis.

7.7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems duomenims: byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad UAB „L“ buvo įkurta grobti PVM, klastoti dokumentus ar daryti kitas nusikalstamas veikas – priešingai, yra įrodyta, kad bendrovė realiai vykdė komercinę ūkinę veiklą; nuteistųjų ir liudytojų parodymais, bylos medžiaga įrodyta, kad UAB „L“ prekiavo gėlėmis išrašant nustatytos formos ūkinės veiklos apskaitos dokumentus ir jų neišrašant; nėra duomenų, kad jis, būdamas UAB „L“ vadybininkas, kaip bendrininkas veikė neva D. A. suburta organizuota nusikalstama grupe; neįrodyta, kad jis ir kiti nuteistieji žinojo, kaip bus panaudotos gautos lėšos iš gėlių prekybos; nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jį ir kitus nuteistuosius vienijo bendras tikslas, kad jis ir kiti nuteistieji suprato dalyvaujantys organizuotoje nusikalstamoje grupėje ir sutiko daryti nusikaltimus; byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad jis veikė organizuota grupe pagaminant ir panaudojant netikrus UAB „L“ dokumentus šios bendrovės naudai; nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kad jam buvo žinoma, jog UAB „L“ PVM deklaracijos yra suklastotos; byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo naudojimąsi kompiuterine programa „Forms“; buhalterinės apskaitos jis netvarkė ir nebuvo už tai atsakingas.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis S. T. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo panaikinti ir palikti jam galioti pirmosios instancijos nuosprendį be pakeitimų.

              8.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas dėl jo išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, turėjo vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 331 straipsniu ir nuosprendyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik nurodyti, kad kaltininko veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK straipsnį, jo dalį, bet ir nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių turinį: nustatytų nusikalstamų veikų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius, kitas įstatymo reikalaujamas aplinkybes, tačiau to nepadarė. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė, kuo jis ir kiti nuteistieji buvo kaltinami, pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinio skundo turinį, aptarė organizuotos grupės požymius, pasisakė dėl jo ir kitų nuteistųjų veikų kvalifikavimo išdėstydamas dalį byloje esančių įrodymų, BK 222 straipsnio nusikaltimo subjekto teorinius ir praktinius kriterijus, taip pat dėl bausmės ir civilinio ieškinio. Kasatoriaus nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis jau vien dėl to yra savaime neteisėtas. Kartu kasatorius pažymi, kad BPK 331 straipsnio reikalavimas nuosprendyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes neatsiejamas nuo asmens teisės į teisingą teismą, teisės žinoti, už ką jis yra nuteistas, teisės veiksmingai gintis ir skųsti tokį teismo nuosprendį, nes asmuo nežinodamas, koks yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių turinys, negali realizuoti savo teisės į gynybą.

8.2. Kitas apeliacinės instancijos teismo surašant skundžiamą nuosprendį padarytas pažeidimas, kasatoriaus nuomone, yra tas, kad jame pateiktų argumentų negalima laikyti teisiškai reikšmingais ir motyvuotais BPK 331 straipsnio 2 dalies prasme. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvados kaip pagrindas panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį gali būti tik tuo atveju, kai jos yra motyvuotos.

8.3. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą gali atlikti ne tik proceso dalyvių prašymu, bet ir savo iniciatyva, tačiau jo byloje apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, naujų įrodymų nesurinko ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė – apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir kardinaliai priešingas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Kasatoriaus teigimu, tokio įrodymų vertinimo negalima laikyti išsamiu ir atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriaus tvirtinimu, esant tokiam procesiniam sprendimui, kurį priėmė apeliacinės instancijos teismas, tirti įrodymus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtina, nes kitaip negalėjo būti priimamas sprendimas dėl prokuroro apeliacinio skundo pagrįstumo. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą privalo išsamiai išnagrinėti, o ne aptarti, kaip kad jo byloje padarė apeliacinės instancijos teismas. Taigi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį neatlikus įrodymų tyrimo, iš esmės pažeidė ne tik BPK 324 straipsnio 6 dalies, bet ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas preziumavo remdamasis neva jo nustatyta aplinkybe, kad jis (kasatorius) kartu su kitais nuteistaisiais veikė organizuota grupe. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas nusikaltimo sudėties požymis privalo būti nustatytas abejonių nekeliančiais įrodymais; ši taisyklė galioja nustatant ir galimą bendrininkavimo formą. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad jie veikė kaip bendrininkai, o vadovautis vien tik prielaida, kad taip galėjo būti, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negali. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aptarė bendruosius organizuotos grupės požymius ir konstatavo, kad jie veikė būtent tokia bendrininkavimo forma.

8.5. Kasatorius nurodo, kad būtinas bendrininkavimo požymis – susitarimas nusikalstamai veikti kartu, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo susitarimo su kitais nuteistaisiais nemotyvavo, o net tris iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindė tik dviem telefoniniais pokalbiais su nenustatytais asmenimis apie PVM sąskaitų faktūrų sutvarkymą. Kasatoriaus nuomone, šie pokalbiai nepagrindžia ir negali pagrįsti jo dalyvavimo darant BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą veikiant organizuota grupe. Pasak kasatoriaus, šie pokalbiai vyko ne su kitais nuteistaisiais, o su nenustatytais asmenimis, todėl apie kokį nors susitarimą BK 24 straipsnio prasme tarp jo ir kitų nuteistųjų negali būti nė kalbos. Kartu kasatorius pažymi, kad nuo subjektyviojo bendrininkavimo požymio – susitarimo – iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo –konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumą.

8.6. Kasatorius taip pat teigia, kad BK 222 straipsnio 1 dalies, už kurią jis yra nuteistas, dispozicija yra alternatyvi, todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, privalo nustatyti ir nuosprendyje nurodyti bent vieną iš dispozicijos požymių; šie požymiai turi būti nustatyti tiksliai, nenukrypstant nuo baudžiamojo įstatymo prasmės ir teismų praktikos.

8.7. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos nuosprendį ir pripažindamas D. A. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje papildomai pateikdamas nuorodas į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad „nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas advokatas nagrinėjant prokuratūros apeliacinį skundą nekvestionavo apylinkės teismo išvadų, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pakartotinai neįrodinėja D. A. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį“. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas D. A. pripažino nusikalstamos veikos organizatoriumi. Kasatoriaus teigimu, D. A. liko nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje už apgaulingą teisės aktų reikalaujamos apskaitos tvarkymą. Tuo tarpu analizuodamas jam (kasatoriui) inkriminuoto BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis (kasatorius) pagal šį BK straipsnį pripažįstamas kaltu už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad sąskaitų faktūrų neišrašymas tuo atveju, kai jos privalomai turi būti išrašomos, pripažintinas buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, yra akivaizdžiai klaidingas.

8.8. Kasatoriaus teigimu, įstatymas ir teismų praktika aiškiai skiria apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Pasak jo, apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.), o buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Taigi, kasatoriaus nuomone, net teoriniu požiūriu sutinkant su apeliacinės instancijos teismo samprotavimais, kad jis tam tikrais atvejais sąmoningai neišrašinėdavo PVM sąskaitų faktūrų, negalima sutikti su teiginiu, kad tokiais veiksmais jis paslėpė UAB „L“ apskaitos dokumentus, nes tokie dokumentai paprasčiausiai nebuvo surašyti. Vadinasi, jis (kasatorius) negali būti savarankiškas BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektas, nes neatitinka šio nusikaltimo sudėčiai reikalingo specialaus subjekto požymių ir negali būti apgaulingo apskaitos tvarkymo vykdytojas. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bendrininkų atsakomybę nustatančio BK 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatorius atsako pagal BPK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, todėl negali susiklostyti tokia situacija, kad vykdytojas atsako „pagal vienokią nusikaltimo sudėtį (pavyzdžiui, apskaitos dokumentų paslėpimą), o organizatorius – kitokią (pavyzdžiui, apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą)“. Kartu kasatorius pabrėžia, kad jis nebuvo susijęs su UAB „L“ buhalterinės apskaitos tvarkymu ar organizavimu – jis tik vykdė savo, kaip vadybininko, funkcijas, programa „Forms“ nesinaudojo, o visi jo už pardavimus gauti pinigai buvo įnešami į įmonės oficialią sąskaitą ir nebuvo pasisavinti ar kitaip užvaldyti – priešingai, buvo naudojami įmonės komercinėje ūkinėje veikloje.

8.9. Pasak kasatoriaus, iš taip jam inkriminuoto apgaulingo apskaitos tvarkymo kaltinime bandoma išvesti ir kitų jam inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėčių požymius bandant įteigti veikus organizuota grupe. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje ne tik nenustatytas jo susitarimas su kitais nuteistaisiais veikti bendrai ir jo ketinimas taip elgtis, t. y. tiesioginė tyčia bendrininkauti, bet ir pačios organizuotos grupės konstatavimas kelia pagrįstų abejonių. Kasatorius pabrėžia, kad visus nuteistuosius iš esmės siejo bendri darbo UAB „L“ santykiai; ši įmonė buvo legali, įsteigta vykdyti legalią komercinę ūkinę veiklą, ji nebuvo fiktyvi, įsteigta tik formaliai ar pan., todėl bendradarbių tarpusavio santykių kriminalizavimas ir įvardijimas viena sunkiausių bendrininkavimo formų yra nepagrįstas ir dirbtinis. Tuo labiau kad ir neva buvęs susitarimas tarp kitų nuteistųjų pasireiškė tik galimybe neišrašyti sąskaitų faktūrų ir tik tuo atveju, jei to nepageidauja įmonės klientai. Kasatoriaus nuomone, tokį susitarimą laikyti ketinimu sukčiauti, žinant, kad bet kuriuo atveju už pardavimus gautos piniginės lėšos bus vis tiek naudojamos įmonės veikloje, nėra pagrindo. Anot kasatoriaus, tokie veiksmai gali rodyti apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, neteisingų duomenų apie pajamas ar pelną pateikimą, už tai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir buvo nuteistas įmonės vadovas D. A., kuris šių pirmosios instancijos teismo išvadų nekvestionavo. Kasatoriaus tvirtinimu, jo byloje kvalifikuoti situacijos kaip sukčiavimo nėra pagrindo ir dėl to, kad prokurorai, vadinamąją iškreiptą, klaidingą PVM grandinę kuria nepagrįstai, sudarydami įspūdį, kad buvo išvengta turtinės prievolės į biudžetą. Anot kasatoriaus, nebuvo išrašyta nė viena klaidinga PVM sąskaita faktūra, taip pat nė viena klaidinga ar netikra sąskaita faktūra nebuvo išrašyta kitoms įmonėms ir taip paleista į civilinę apyvartą. Be to, kasatoriaus nuomone, perteklinis ir nepagrįstas yra ir jo veikos kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes jis nebuvo atsakingas už klaidingų deklaracijų pateikimą VMI mokesčių inspekcijai ar PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą.

              9. Kasaciniu skundu nuteistasis N. G. prašo taikyti ieškinio senatį arba atmesti civilinį ieškinį kaip nepagrįstą, nušalinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiąją specialistę A. Kajėnienę ir vyriausiąją specialistę B. Pečul ir apeliacinės instancijos nuosprendžio dalį dėl jo pakeisti jį išteisinant arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

9.1. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas surašė BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį, nes tik nurodė, kuo jis buvo kaltinamas, tačiau nenurodė įrodyta pripažintų jo nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat neišdėstė nei jo kaltę patvirtinančių, nei ją paneigiančių įrodymų. Pasak kasatoriaus, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio iš esmės neaišku, už kokios konkrečios veikos padarymą (programos „Forms“ instaliavimą, adaptavimą, modifikavimą, administravimą ar paaiškinimą D. A., kaip šia programa naudotis, kokiu laikotarpiu, kokiu būdu ir kurioje vietoje jis padarė šią nusikalstamą veiką ar kt.) jį nuteisė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepašalino byloje esančių esminių prieštaravimų, neatsakė į prokuroro skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo vadovavimosi prieštaringais parodymais, nevertino visų jo (kasatoriaus) parodymų, taip pat kitų įrodymų, nepaneigė jo kaltinimui prieštaraujančių parodymų – nuosprendyje nurodė tik motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus.

9.2. Kasatorius, nesutikdamas su jam inkriminuotu organizuotos grupės požymiu, nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad: tarp jo ir kitų organizuotos grupės narių nebuvo tarpusavio santykių ir pastovių tarpusavio ryšių; nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis suprato ir norėjo veikti organizuota grupe, taip pat tai, kad jis veikė pagal jam žinomą ekonominę schemą; jo veika buvo antraeilė; tik nuo UAB „L“ darbuotojų valios priklausė, ar gėlių pardavimo metu konkrečiu atveju bus išrašoma sąskaita faktūra, ar ne; nėra įrodymų, patvirtinančių jo konkretų, reikšmingą vaidmenį organizuotojoje grupėje, taip pat jo pasirinkimą veikti nusikalstamai, nusikalstamų padarinių siekimą asmeniškai arba su kitais nuteistaisiais, bendrą tyčią, apimančią neteisėtą PVM prievolės valstybės biudžetui panaikinimą; jis iš nusikalstamos veikos negavo naudos sau; nėra dokumentų (ir jų ekspertizės), patvirtinančių, kad 3 655 628 Lt (1 058 743,05 Eur) suma buvo gauta būtent iš neoficialios prekybos gėlėmis ir kad tos gėlės (jeigu jos buvo) priklausė būtent UAB „L“ nėra duomenų apie UAB „L“ sandėlio likučius kratos metu; jo ir nuteistojo D. A. bendravimas nebuvo pastovus; jis kompiuterinę programą „Forms“ prižiūrėjo tik pagal poreikį D. A. prašymu; nusikalstamos veikos laikotarpiu 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. į UAB „L“ kompiuterius programa „Forms“ nebuvo diegiama (ji į UAB „L“ kompiuterius buvo įdiegta 2009 metų rugpjūčio mėnesį, kai bendrovei vadovavo M. J.); 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. programa „Forms“ buvo įdiegta UAB „G“, kuri nebuvo kaltinama PVM grobstymu; jis iš esmės nepadėjo realizuoti nuteistųjų nusikalstamų ketinimų, nebuvo nei UAB „L“ darbuotojas, nei akcininkas, todėl neturėjo tikslo siekti gauti UAB „L“ turtinės naudos apgaule. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, esminis momentas, leidžiantis pripažinti jo atliktus veiksmus bendrininkavimu sukčiaujant PVM srityje, būtų bendra tyčia, apimanti neteisėtą PVM prievolės valstybės biudžetui panaikinimą arba išvengimą. Kasatoriaus teigimu, tik juridinis asmuo ir kiti kalti fiziniai asmenys, atsakingi už juridinio asmens veiklą ar eina jame vadovaujančias pareigas, koks bebūtų jų dalyvavimas PVM nusikalstamoje schemoje, yra laikytini vykdytojais. Pasak kasatoriaus, nenustačius jo, kaip atskiro schemos dalyvio, tyčios gauti sau ar UAB „L“ turtinės naudos apgaule, jis galėjo atsakyti tik už tuos nusikalstamus veiksmus, kuriuos apėmė jo tyčia, pavyzdžiui, dokumentų suklastojimą ar apgaulingą apskaitą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jis „pats asmeniškai neprekiavo gėlėmis, taigi negalėjo neišrašyti sąskaitų faktūrų pirkėjams“, todėl darytina išvada, kad jis negalėjo nei apgaulingai tvarkyti apskaitą, nei klastoti jos dokumentus. Vien ta aplinkybė, kad D. A. nurodė (leido) pardavinėti bendrovės turimas prekes be PVM sąskaitų faktūrų kitiems bendrovėje dirbusiems ir nedirbusiems darbuotojams, neįrodo, kad jis (kasatorius), nebūdamas įmonės darbuotojas, žinojo, kad jo įdiegta programa „Forms“ bus panaudota nusikalstamai veikai daryti, bus arba nebus tvarkomi buhalteriniai apskaitos dokumentai, kaip bus naudojamos už pardavimus gautos piniginės lėšos. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jo ir D. A. bendravimas neatitinka BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje nurodytų bendrininkų grupės ir jos vykdytojo objektyviųjų požymių.

9.3. Kartu kasatorius pabrėžia, kad inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės požymį būtina, kad jis suprastų priklausąs tokiai grupei. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįrodė, kad jo (kasatoriaus), kaip organizuotos grupės nario, pastangos veikiant pagal išankstinį susitarimą dėl dokumentų klastojimo, jų panaudojimo buhalterinėje apskaitoje ir sukčiavimo PVM srityje buvo kryptingos, siekiant bendrų neteisėtų padarinių, taip pat to, kad jis metus veikė neteisėtai, darė nusikalstamas veikas, kad jo veiksmai buvo daugkartiniai, kad buvo pasiskirstyta vaidmenimis ir tas pasiskirstymas buvo esminis. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jis nesuprato ir nenorėjo, kad jo įnašas būtų bendro kartu su organizuotos grupės nariais veikimo dalis, nes nenorėjo, kad „jo įnašas į bendrą nusikalstamą veiką papildytų organizuotos grupės narių veikimą, ir, atvirkščiai – kad organizuotos grupės narių veikimas papildytų jo paties neva nusikalstamų veiksmų dalį“.

9.4. Kasatorius nurodo, kad PVM sukčiavimo bylose yra svarbu ne tik įrodyti patį bendrininkavimą, bet ir atsakyti į klausimą, kuris nusikalstamos schemos dalyvis pripažintinas vykdytoju, kuris – padėjėju ar kitos rūšies bendrininku. Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad organizatoriaus vaidmenį atliko D. A., o jo vaidmuo apsiribojo kompiuterinės technikos priežiūra ir programos „Forms“ įdiegimu UAB „G“ kompiuteriuose. Kasatorius pažymi, kad UAB „L“ darbuotojus dirbti su šia kompiuterine programa apmokė ne jis, o D. A., kuris ir išvežė seną (o ne naują, kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje) serverį pas savo draugą R. L. prijungti prie interneto. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įdiegimas ir išvežimas buvo padaryti ir pokalbiai telefonu užfiksuoti jau po 2010 m. gruodžio 1 d., t. y. nesisieja su nusikalstoma veika, nes, kaip matyti iš bylos, UAB „L“ buveinėje Vilniuje, Meistrų g. 10, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. (ar anksčiau) buvo UAB „G“ buveinė bei sandėlis, visi darbuotojai buvo išėję iš UAB „L“ ir įdarbinti į teisėtai veikusioje UAB „G“. Tai, anot kasatoriaus, patvirtino ir pats D. A.

9.5. Be to, kasatorius pažymi, kad pats savaime dvigubos, trigubos ir pan. buhalterijos vedimas nėra uždrausta veika ir dar nereiškia, kad bus išvengta prievolės sumokėti PVM, sąskaitos faktūros neišrašymas teisiškai nelaikytinas buhalterine apskaita ir neleidžia įmonei išvengti PVM mokėjimo, nes yra revizija ir metinė deklaracija. Anot kasatoriaus, jei po revizijos paaiškėtų prekių trūkumas, įmonei būtų apskaičiuotinas mokėtinas PVM nuo trūkstamų prekių. Be to, jeigu pagal Buhalterinės apskaitos ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų reikalavimus PVM sąskaita faktūra neišrašoma, tai neatleidžia nuo prievolės skaičiuoti tiekiamų prekių ir (arba) paslaugų pardavimo PVM. Pasak kasatoriaus, vidinė apskaita gali būti vedama marketingo tikslais, užsakymų, pardavimų statistikai, nuolaidų skaičiavimo sistemai organizuoti, lojalumo sistemai, pardavimų prognozavimui ir pan., t. y. tokiems tikslams, kuriems jis ir galvojo, kad buvo naudojama programa „Forms“. Kasatorius pabrėžia, kad nei iki nusikalstomos veikos pradžios, nei po jos pabaigos programa „Forms“ niekur nebuvo naudojama neteisėtai („juodai“) buhalterijai tvarkyti ir fiksuoti. Kartu kasatorius nurodo, kad UAB „L“ buhalterijos apskaitą tvarkė UAB „Apskaita iš arčiau“, o vidinė dalinė priekių judėjimo apskaita buvo vedama kompiuteriuose; ar duomenys ten ir ten sutapdavo, jis negalėjo žinoti, nes niekada nematė deklaracijų ir nėra buhalterinės apskaitos specialistas.

9.6. Kasatoriaus teigimu, iš bylos matyti, kad jis nesuvokė, jog elgiasi neteisėtai, nesuprato, kad dėl jo veiksmų bus išvengta dalies PVM sumokėjimo į biudžetą, ir nenorėjo taip veikti. Kasatoriaus nuomone, šių duomenų pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog jis neveikė iš anksto suplanuota tiesiogine tyčia, nesuprato savo nusikalstamos veikos padarinių ir jų nesiekė; jis savo veikos neidentifikavo kaip veikimo organizuota grupe, todėl nėra teisinio pagrindo jo pripažinti organizuotos grupės vykdytoju.

9.7. Anot kasatoriaus, iš bylos matyti (tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas), kad realizuojant nusikalstamą sumanymą jis nebuvo pagrindinis veikėjas, dėl to, įgyvendinant sudėtingą nusikaltimo mechanizmą, jo atlikti valiniai veiksmai nebuvo būtina ir esminė sąlyga galutiniam rezultatui pasiekti. Kita vertus, kasatorius pažymi, kad jis iš viso neatliko vykdytojo veiksmų BK 24 straipsnio 3 dalies prasme ir nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant nuteistiesiems, nes 1) tarp jo ir D. A. nebuvo išankstinio susitarimo daryti kelis nusikaltimus arba viena apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, 2) jis neatliko jokios užduoties ir neturėjo skirtingo vaidmens, skirto nusikaltimui daryti. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jo veiksmuose nėra būtinųjų BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytų objektyvių požymių. Kasatorius teigimu, kad jo veiksmuose nėra ir sukčiavimo organizuota grupe sudėties subjektyviosios pusės požymių, nes apeliacinės instancijos teismas neįrodė bendro jo ir kitų nuteistųjų organizuotos grupės narių veikimo, patvirtinančio jo pritarimą organizuotos grupės narių atliekamiems neteisėtiems veiksmams.

9.8. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo jo veikoje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kada ir kokiais konkrečiais veiksmais jam (kasatoriui) nurodė „įdiegti“, „administruoti“, „adaptuoti“ ir (ar) „modifikuoti“ programą „Forms“, šių veiksmų teisinio turinio šios bylos kontekste ir neįrodė šių veikų pavojingumo, taip pat nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis D. A. paskirstė jam ir kiekvienos grupės nariui užduotis. Kartu kasatorius pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. jis UAB „L“ kompiuteriuose nebuvo įdiegęs programos „Forms“ ir su D. A. dėl to nebuvo sutaręs, neapmokė jo šia programa naudotis, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, už kokią veiką jis yra nuteistas – už „įdiegimą“, „administravimą“, „adaptavimą“, „paaiškinimą“ ir (ar) D. A. apmokymą šia programa naudotis, nes pagal galiojusį Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą adaptavimas – programos ar duomenų bazės pakeitimas pritaikant konkrečiai kompiuterio įrangai, modifikavimas – programos ar duomenų bazės pakeitimas ne adaptavimo tikslui. Vadinasi, esant tokiai situacijai, kasatoriaus tvirtinimu, jis, nežinodamas kaltinimo apimties, neturėjo galimybės tinkamai pasirengti gynybai, o apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad kompiuterinė programa buvo esminis įrankis neteisėtai („juodai“) buhalterijai tvarkyti ir fiksuoti, centralizuotai stebėti vykdomą prekybą ir jis savo aktyviais veiksmais sudarė būtinas sąlygas dvigubai buhalterijai vesti, taigi ir išvengti mokestinės prievolės sumokėti PVM; kompiuterinės dvigubos buhalterinės apskaitos sistemos administravimo pakanka nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams nustatyti.

9.9. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jis pasinaudojo savo, kaip kaltinamojo, BPK 21, 22 straipsniuose numatyta teise pateikti tyrimui svarbius dokumentus, prašymus ir teismui pateikė prašymą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau į šį prašymą suprantamai ir išsamiai atsakyta nebuvo.

9.10. Taigi, pasak kasatoriaus, jo veiksmai nebuvo susiję su suklastotų ūkinių operacijų apskaitos dokumentų įtraukimu į buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu neteisingų duomenų įrašymu į PVM deklaracijas, per jį necirkuliavo neteisėtai gautos pajamos ir jis nebuvo tiesiogiai atsakingas už dokumentų, patvirtinančių gėlių pardavimą, išrašymą bei išdavimą, todėl jo veiksmuose nėra organizuotos grupės vykdytojo požymių, taigi ir kaltės padarius BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.

9.11. Kasatorius, išdėstęs savąjį kompiuterinės programos „Forms“ vertinimą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino įrodymų visumos, įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaltinantiems įrodymams suteikė prioritetą ir neišdėstė motyvų, kodėl vieni (kaltinantys) įrodymai priimti, o kiti (teisinantys) – atmesti arba iš viso nevertinti, taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo.

9.12. Pasak kasatoriaus, programa „Forms“ buvo apžiūrėta ir formaliai aprašyta apžiūros protokole; nei kaltinamajame akte, nei prokuroro apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios programos įrašai iš esmės nebuvo analizuoti, taip pat nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad: apžiūra atlikta pažeidžiant BPK 179 straipsnio 3 dalies, 205 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus; apžiūrint programą nedalyvavo specialistai; apžiūra nebuvo daryta objekto radimo vietoje; apžiūros protokolą pasirašė ne visi joje dalyvavę asmenys; apžiūros protokole yra esminių klaidų ir prieštaravimų. Taigi, kasatoriaus nuomone, byloje iš esmės nebuvo nustatinėjama, kiek ši programa buvo reikšminga nusikalstamai veikai daryti, ar ji buvo esminė sąlyga nusikalstamai veikai daryti, ar be šios programos (arba su kita programa) buvo taip pat galima vykdyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9.13. Kartu kasatorius pabrėžia, kad programa „Forms“ negalima tvarkyti buhalterinės apskaitos ir jos teisiškai negalima laikyti buhalterinės apskaitos programa, nes joje trūksta nemažai funkcijų. Anot kasatoriaus, lyginant šią programą su pačia paprasčiausia buhalterine programa, vargu ar joje bus bent 10 proc. buhalterinės apskaitos programos funkcijų, reikalingų buhalterinei apskaitai tvarkyti. Kasatoriaus teigimu, nuo programos įdiegimo momento 2009 metų rugpjūtį iki 2010 m. sausio 4 d. viskas buvo daryta legaliai ir programa nepripažinta įrankiu nusikalstamai veikai daryti; per šį laikotarpį programa nebuvo pakeista ar modifikuota, tačiau per šį laikotarpį – nuo 2010 m. sausio 4 d. – pasikeitė UAB „L“ direktorius. Atsižvelgiant į tai, anot kasatoriaus, darytina išvada, kad galima nusikalstama veika prasidėjo būtent D. A. iniciatyva, o programa „Forms“ nebuvo sukurta kaip įrankis nusikalstamai veikai daryti ir tarp jo ir D. A. nebuvo susitarimo daryti nusikalstamas veikas.

9.14. Kasatorius taip pat nurodo, kad kodai „0“ ir „100“ reikalingi tik tam, kad būtų galima pasirinkti, ar faktūra bus spausdinama naudojantis programa ar programos naudotojas priėmė kitą sprendimą – sukurti sąskaitą faktūrą kitu būdu ar tiesiog klientui užtenka tik kasos čekio. Taigi minėta kompiuterinė programa nebuvo įrankis, skirtas slėpti (išvengti) PVM, nes ši programa nėra sujungta su kasos aparatu ir dėl to nėra galimybės kontroliuoti, ar klientui iš tikrųjų buvo išduotas kasos čekis ar ne. Be to, anot kasatoriaus, pasiūlymų ar krovinių važtaraščių spausdinimas su kodu „0“ pats savaime dar nereiškia, kad bus klastojami apskaitos dokumentai ir (ar) bus išvengtas PVM mokėjimas, jeigu po to išduodamas kasos čekis arba prekės ne parduodamos, o išvežamos į kitą filialą, sandėlį.

9.15. Kasatorius teigia, kad esminis sukčiavimo sudėties požymis yra apgaulė, kuri gali būti aktyvi arba pasyvi. Kasatorius pažymi, kad pasyvios apgaulės atveju kaltininkas pasinaudoja nukentėjusiojo tam tikrų esminiu aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu ir nutyli iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus, nors turi teisinę pareigą apie juos pranešti. Anot kasatoriaus, apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, o šis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

9.16. Kasatorius nurodo, kad sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu tada, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (ar jo dalį), sprendžiant klausimą dėl šios nusikalstamos veikos baigtumo, reikia nustatyti momentą, nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis šią prievolę. Anot kasatoriaus, sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą nuo pateikimo mokesčių administratoriui momento. PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų, kuriuos panaudojus siekiama panaikinti bendrovės prievole mokėti PVM, suklastojimas, ir pateikimas bendrovei ir įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą nelaikytinas baigtu sukčiavimu. Nustačius, kad kaltininkas, įtraukdamas nurodytus suklastotus dokumentus į bendrovės buhalterinę apskaitą, turėjo sumanymą vėliau jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje ir taip apgaule sumažinti mokėtiną PVM sumą, jo veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sukčiauti, nes nuo šio momento faktiškai pradedami realizuoti sukčiavimo objektyvieji požymiai. Tokio sumanymo nenustačius, kaltininko veika kaip pasikėsinimas sukčiauti paprastai negali būti kvalifikuojama. Kartu kasatorius pažymi, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

9.17. Kasatorius teigia, kad iš bylos matyti, jog UAB „L“ vadovas D. A. savo veiksmais siekė išvengti PVM mokėjimo į valstybės biudžetą, tačiau jis (kasatorius) neturėjo tikslo kaip nors suklaidinti mokesčių administratorių ir apgaule įgyti svetimą turtą UAB „L“ naudai. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmai negali būti vertintini kaip pavojingi nei BK XXVIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, nei XXXII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, nei XXXXIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu“ saugomoms vertybėms, todėl pripažintini neesminiais ir mažareikšmiais BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies prasme. Anot kasatoriaus, nuteistų UAB „L“ darbuotojų ir kitų asmenų nustatyti pažeidimai pardavinėjant gėles ir to nefiksuojant buhalterinės apskaitos dokumentuose bei apie gautas pajamas nustatyta tvarka nedeklaruojant mokesčių administratoriui neleidžia teigti, kad jis šia epizodine, mažareikšme ir neesmine organizuotai grupei veikla tvarkant UAB „L“ kompiuterius bei programą „Forms“ ir pagal poreikį prižiūrint biuro techniką siekė padėti su šia programa dirbusiems arba nedirbusiems asmenims galbūt apgaule klastoti PVM deklaracijas, grobti PVM ir taip apgauti mokesčių administratorių. Be to, pasak kasatoriaus, iš bylos matyti, kad D. A., kaip akcininkas, pats per kredito įstaigas į UAB „L“ sąskaitą įnešė pinigus. Tai, kasatoriaus tvirtinimu, rodo neturėjus jį tikslo daryti nei vienkartinę, nei tęstinę nusikalstamą veiką ir nebuvus jo veiksmuose tyčios veikti nei kartu su D. A., nei organizuota grupe.

9.18. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas tai, kad sąskaitų faktūrų neišrašymas tuo atveju, kai jos privalomai turi būti išrašomos, pripažintinas buhalterinės apskaitos dokumentu paslėpimu, netinkamai aiškino BK 222 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, jis neturėjo tyčios dalyvauti organizuotos grupės veikloje ir gali atsakyti tik už veikas, kurios apėmė jo tyčia. Kartu jis pabrėžia, kad, nesant įrodytos jo tyčios organizuota grupe apgaulingai tvarkyti UAB „L“ buhalterinės apskaitos, lieka neįrodyta ir jo kaltė padarius BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

9.19. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad jis neturėjo išankstinio tikslo siekti organizuotos grupės tikslo – grobti PVM, o jo veiksmai nebuvo esminiai ir būtini šiam tikslui pasiekti. Kartu kasatorius pabrėžia, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnį 1 dalį asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokia šios nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba, nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti (netiesioginė tyčia). Tuo tarpu iš bylos matyti, kad jis (kasatorius) nesuvokė, kad dėl jo veikos gali kilti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, jų nenumatė, negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad dėl jo veikos gali būti apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „L“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kartu kasatorius nurodo, kad, atsižvelgus į tai, jog dalis nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių (tarp jų ir dalykas) yra blanketiniai, būtina analizuoti teisės šaltinių, į kuriuos nukreipta blanketinė norma, turinį. Kasatoriaus teigimu, pagrindinis, tačiau ne vienintelis, teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra Buhalterinės apskaitos įstatymas. Anot kasatoriaus, jis, būdamas vidurinio išsilavinimo savamokslis kompiuterių specialistas, neturėdamas buhalterinės apskaitos specialių žinių, ne tik negalėjo žinoti sudėtingų buhalterinės apskaitos reikalavimų, bet ir neprivalėjo jų žinoti, ir iš jo negalima buvo reikalauti buhalterinės apskaitos įstatymų laikymosi atitinkančio elgesio.

9.20. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinis buhalterinės apskaitos tikslas – išoriniams vartotojams pateikti teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę ir jos rezultatus, o griežčiausiai reglamentuojami jos rezultatai – visos išorinių ataskaitų formos ir jų turinys. Vadinasi, kasatoriaus teigimu, buhalterinės apskaitos sistemos dalis, skirta finansinių ataskaitų rinkiniui rengti, yra ne kas kita kaip finansinė apskaita. Taigi, anot jo, buhalterinę apskaitą galima vertinti kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemą, kurią sudaro dvi apskaitos rūšys: valdymo apskaita ir (arba) finansinė apskaita. Kartu kasatorius pažymi, kad ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnyje yra nurodyta, kad finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kita vertus, pasak kasatoriaus, net ir nevertinant Buhalterinės apskaitos įstatyme pateiktos buhalterinės apskaitos sampratos ir nepaisant to, kad finansinė atskaitomybė nėra nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo dalykas, šis dokumentas vis dėlto yra svarbus nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo įrodinėjimo procese.

9.21. Kasatorius nurodo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, nes yra nurodyti padariniai: negalėjimas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dėl to, pasak kasatoriaus, kyla klausimas, ar galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus išnyksta nuo to momento, kai tiesą atspindintys duomenys neįtraukiami į buhalterinę apskaitą ar įtraukiami, tačiau jie įtvirtina akivaizdžiai neteisingą informaciją, ar nuo to momento, kai veiklos rezultatų nebegali nustatyti įmonės veiklą vertinantis asmuo. Kasatoriaus tvirtinimu, padarinių kilimo momentas turėtų būti sietinas su galimybės nustatyti įmonės veiklos rezultatus, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę arba įvertinti turtą išnykimo momentu, kuris kaip tik ir atsiranda nuo nusikalstamo poveikio šio nusikaltimo dalykams, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentams ar (ir) registrams. Kartu kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą finansinių ataskaitų rinkinį sudaro atskiros finansinės ataskaitos: balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, kurios, būdamos parengtos pagal įstatymo reikalavimus, visos kartu sudaro nedalomą visumą (22 straipsnio 1, 2 dalys). Kasatoriaus nuomone, šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad nusikalstamos buhalterinės apskaitos dalykais laikomi trijų lygių dokumentai: pirminiai apskaitos dokumentai, registrai ir finansinė atskaitomybė, t. y. apgaulingos buhalterinės apskaitos dalyko samprata apima visas šias tris dokumentų kategorijas, tačiau buvo vertinami tik pirminiai dokumentai (jų nebuvimas) – visų įmonių ūkinių operacijų sistema ir jų turinys (paskolos sutartys (ar jų nebuvimas), pirkimo PVM sąskaitos faktūros ir (arba) sandėlio likučiai ir kita nebuvo vertinti.

9.22. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad jei, kaip nustatė teismas, tam tikrais atvejais UAB „L“ veikloje sąmoningai nebuvo išrašinėjamos PVM sąskaitos faktūros, tai negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, jog sąskaitų faktūrų neišrašymas tuo atveju, kai jos privalomai turi būti išrašomos, pripažintinas buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, nes tokie dokumentai nebuvo išrašyti ir negalėjo būti nei suklastoti, nei paslėpti BK 222 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatoriaus nuomone, tokia veika galbūt atitiktų BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo požymius.

9.23. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad UAB „L“ darbuotojai ir kiti asmenys nurodydavo galimai melagingus duomenis apie parduodamas gėles programoje „Forms“, o UAB „L“ direktorius D. A. per UAB „Apskaita iš arčiau“, tvarkiusią UAB „L“ apskaitą, šiuos duomenis apie įmonės pajamas teikė mokesčių administratoriui. Kaltinimo požiūriu, tokie UAB „L“ darbuotojų ir kitų asmenų, vykdžiusių realią komercinę veiklą ir pagal einamas pareigas atsakingų už UAB „L“ veiklą, veiksmai atitinka dokumentų suklastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo (BK 300 straipsnio 3 dalis) požymius. Kasatoriaus tvirtinimu, jo veiksmai ir rolė nesiekė tokio pavojingumo, kurio reikalauja baudžiamasis įstatymas, nes jis buvo tik techninis darbuotojas, neturintis nei buhalterinių (mokesčių administravimo) žinių, nei pareigos tvarkyti UAB „L“ buhalterinę apskaitą (diegti buhalterinės apskaitos galią turinčias programas, išrašyti buhalterinę galią turinčius dokumentus ir (ar) juos pateikti už buhalterinę įmonės apskaitą atsakingiems asmenims ar mokesčių administratoriui). Anot kasatoriaus, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis apskritai žinojo apie tokius D. A. ir kitų asmenų veiksmus, o juo labiau – kad juos organizavo. Be to, pasak kasatoriaus, vertinant grynai „techninę“ jo veikos pusę, darytina išvada, kad ji neturėjo dokumentų klastojimo nusikalstamai veikai būdingos tyčios. Kasatorius taip pat pažymi, kad jis, 2010 m. gruodžio 22 d. apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė gavęs pinigus, bet ne už minėtos konkrečios programos sukūrimą ar įdiegimą, o už asmeninių kompiuterių aptarnavimą. Įrodymų, kad jis būtų gavęs pinigus už neteisėtos veiklos vykdymą, byloje nėra.

9.24. Kasatoriaus nuomone, net formaliai pripažįstant kompiuterinę programą „Forms“ dokumentu ar buhalterinė programa, dokumentų suklastojimo ir tokių dokumentų panaudojimo pavojingumas pirmiausia sietinas su juridiškai reikšmingų melagingų duomenų įtvirtinimu teisinėje apyvartoje. Tuo tarpu ši programa, anot kasatoriaus, buvo tik pagalbinė, buhalterinę apskaitą palengvinanti priemonė, kuria naudodamiesi UAB „L“ darbuotojai ir kiti asmenys vykdė komercinę veiklą – jis neturėjo nei pareigos, nei galimybės kontroliuoti, ką ir kaip joje rašyti.

9.25. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, net ir žinant apie daromą nusikaltimą, BK 238 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tik už nepranešimą be svarbios priežasties teisėsaugos įstaigai arba teismui apie labai sunkų nusikaltimą.

9.26. Kasatorius teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės ir negali sukelti teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu nelaikytina pavojinga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Kasatoriaus nuomone, jo atlikti veiksmai įrašant į UAB „G“ kompiuterius „Forms“ programą ir ją periodiškai prižiūrint, nesuvokiant, kad naudojantis šia programa bus ir (arba) nebus formuojami buhalterinę reikšmę turintys apskaitos dokumentai vėliau bus ir (arba) nebus teikiami mokesčių administratoriui, nėra pakankamai pavojingi ir yra teisiškai nereikšmingi, todėl negali sukelti teisinių padarinių. Anot kasatoriaus, iš bylos matyti, kad nuteistieji D. A., R. J., V. P., M. B., B. M. tiesiogiai klientams pardavinėjo gėles ir tik nuo jų veiksmų (valios) priklausė, ar konkretaus gėlių pardavimo atveju bus ar nebus išrašoma PVM sąskaita faktūra naudojant „Forms“ programą ir ar bus išduotas kasos čekis ir bus išrašoma PVM sąskaita faktūra nenaudojant „Forms“ programos, t. y. jie aktyviai ir savarankiškai galbūt realizavo apgaulingos apskaitos sudėties požymius, veikdami tiesiogine tyčia, ir taip galbūt gaudami kaltinime nurodytas neapskaitytas lėšas.

9.27. Kasatoriaus tvirtinimu, pati ūkinė operacija (gėlių pardavimas) nėra buhalterinė apskaita, tačiau ūkinės operacijos įforminimas pinigų apskaitos dokumentu, kuriame nurodyta grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacija, yra finansinė operacija, kuri privalo būti fiksuojama apskaitoje.

9.28. Anot kasatoriaus, iš bylos neaišku, kokiais įrodymais apeliacinės instancijos teismas grindė jo kaltę dėl suklastojimų ir suklastotų dokumentų panaudojimo, nes nei jis pats, nei D. A., nei kiti liudytojai nepatvirtino, kad jis žinojo apie melagingų įrašų darymą šioje programoje bei (arba) apskaitos dokumentuose ir galbūt suklastotų apskaitos dokumentų (duomenų) teikimą mokesčių administratoriui. Kartu kasatorius pažymi, kad jis nebuvo tiesiogiai pavaldus D. A., finansiškai nuo jo nepriklausomas, galbūt D. A. buvo šių procedūrinių pažeidimų, klastojimų ir manipuliavimų dokumentais iniciatorius, todėl jo kaltumas grįstas abstrakčiomis deklaratyviomis prielaidomis organizavus nusikalstamas veikas.

9.29. Kasatorius teigia, kad paskutiniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pažeidžiant BPK 8 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, jam nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas, todėl jis, „blogai suprasdamas teisėjo specialiąją juridinę lietuvių kalbą, o dėl to ir kaltinimų pobūdį bei pagrindą“, negalėjo užduoti klausimų ir duoti paaiškinimų dėl jam inkriminuotų kaltinimų. Be to, anot kasatoriaus, priešpaskutiniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kai jam buvo suteiktas paskutinis žodis, jo gynėjas paliko posėdžių salę, todėl, pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, jis savo paskutinį žodį skaitė gynėjui nedalyvaujant.

9.30. Kasatorius, išdėstęs jam pateikto įtarimo, kaltinamojo akto, prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, pažymi, kad iš prokuroro paduoto apeliacinio skundo matyti, jog juo prašoma pripažinti jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o ne, kaip nurodyta kaltinamajame akte, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, pakeitė jo nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių, 256 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5, 7, 8 dalių nuostatas, nes teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, negali pakeisti nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, kai paduotame apeliaciniame skunde to nėra prašoma. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 255 straipsnio nuostatomis, teismo posėdyje turėjo jam pranešti, kad nagrinėjant bylą jo veika gali būti kvalifikuojama pagal kitą straipsnį, ir suteikti laiko pasiruošti gynybai dėl naujo kaltinimo bei kaltinimo aplinkybių, tačiau to nepadarė. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus tvirtinimu, jis „turėjo gintis nuo visų suformuluotų skirtingų kaltinimo faktinių aplinkybių modifikacijų, todėl <...> nesuprato, kad apeliaciniu skundu jam siekiama inkriminuoti veikimo organizuota grupe (organizuotos grupės vykdytojo) požymius (BK 24 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnio 3 dalis)“ ir neturėjo galimybių gintis nuo šių kaltinimų. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taip, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, taip pat peržengė apeliacinio skundo ribas. Pasak kasatoriaus, BPK nėra apribojimų įstatymo nustatytu terminu papildyti ar patikslinti paduotą apeliacinį skundą, tačiau šioje baudžiamojoje byloje prokuroras šia galimybe nepasinaudojo ir apeliacinio skundo nepataisė (nepatikslino). Kasatoriaus teigimu, taip apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nepasiūlė prokurorui pataisyti (patikslinti) apeliacinio skundo, tokį skundą priėmė ir, įvardijusi tai „technine klaida“, peržengdama apeliacinio skundo ribas, esant akivaizdiems kaltinamojo akto trūkumas BPK prasme, jį nuteisė už organizuota grupe padarytą vieną sunkų ir du apysunkius nusikaltimus.

9.31. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neatliko įrodymo tyrimo, nors turėjo tai padaryti, kadangi pirmosios instancijos teisme ne visos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos.

9.32. Kasatorius taip pat teigia, kad, netinkamai išsprendus jo baudžiamosios atsakomybės klausimą ir jį nepagrįstai nuteisus, nepagrįstai buvo pritaikyta ir solidari civilinė atsakomybė.

9.33. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 634 448 Lt (183 748,84 Eur) žala dėl PVM nesumokėjimo specialisto išvadoje apskaičiuota su prielaida, kad UAB „L“ (PVM mokėtojas) pardavė gėles, t. y. įvyko ūkinė operacija ir bendrovė gavo už tai PVM apmokestinamų pajamų. Pasak kasatoriaus, įstatymų reikalaujamos sandoriu įforminimo formos nesilaikymas atima iš šalių teisę esant ginčui remtis sandoriui patvirtinti liudytojų (įtariamojo) parodymais. Dėl to, kasatoriaus teigimu, nėra teisinio pagrindo teigti, vadovaujantis tik nuteistojo D. A. parodymais, kad D. A. 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur) gavo būtent iš pirkėjų, kaip ir nėra pagrindo teigti, kad būtent UAB „L“ priklausė gėlės (jeigu jos buvo), o valstybei buvo nesumokėta 634 448 Lt (183 748,84 Eur) PVM ir padaryta tokio dydžio žala. Taigi, anot kasatoriaus, 3 655 628 Lt (183 748,84 Eur), įskaitant PVM, suma, o kartu ir 183 748,84 Eur dydžio turtinė žala valstybei, teisme nebuvo įrodyta. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir šių teisiškai reikšmingų aplinkybių netyrė bei nevertino ir tik formaliai pritarė specialistų išvadoje nurodytai 634 448 Lt (183 748,84 Eur) sumai. Kasatorius taip pat teigia, kad VMI pateiktame ieškinyje nurodyti trys atsakovai: D. A., R. J. ir jis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarytą 183 748,84 Eur dydžio turtinę žalą nusprendė priteisti solidariai iš visų devynių nuteistųjų. Be to, kasatorius pažymi, kad kyla pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados ir jos pagrindu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 183 748,84 Eur žalos valstybės biudžetui padarymo nešališkumo, objektyvumo bei pagrįstumo, nes mokesčių administratorius buvo suinteresuotas bylos baigtimi, planavo byloje pareikšti civilinį ieškinį, tą vėliau ir padarė. Vadinasi, kasatoriaus tvirtinimu, byloje buvo BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktuose nurodyti nušalinimo pagrindai, nes specialisto išvadą surašė ir civilinį ieškinį pareiškė ta pati institucija – VMI, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi.

9.34. Kasatorius taip pat teigia, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo žalos atsiradimo momento; esant tęstiniam pažeidimui, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, t. y. dėl tęstinio pažeidimo teisinių pasekmių, susijusių su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalis). Dėl to, kasatorius nuomone, žalos, padarytos iki 2010 m. gegužės 20 d., atlyginimo negali būti reikalaujama, nes yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

9.35. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismui 2013 m. sausio 10 d. nutartimi UAB „L“ iškėlus bankroto bylą, o 2015 m. vasario 17 d. priėmus nutartį dėl šio juridinio asmens pabaigos ir 2015 m. kovo 25 d. išregistravus iš Juridinių asmenų registro, taip leidus jam bankrutuoti ir nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2010 m. gruodžio 20 d., civilinis ieškovas turėjo teisę paduoti civilinį ieškinį UAB „L“ bankroto byloje, tačiau šia teise nepasinaudojo ir tik 2013 m. gegužės 20 d. pateikė civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje, nors bendrovė dar nebuvo bankrutavusi.

9.36. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras kartu su VMI iš esmės reikalauja sumokėti PVM antrą kartą, nes iš bylos matyti, kad visi pinigai, gauti iš pardavimų, kartu su pardavimų PVM buvo įnešti į UAB „L“ (PVM mokėtojo) banko sąskaitą.

9.37. Kasatorius teigia, kad byloje pareikštame kaltinime nurodyta, jog PVM sumokėjimo išvengta UAB „L“ naudai, todėl, jo nuomone, bendrovė nepagrįstai nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Kasatorius pažymi, kad tais atvejais, kai padaroma nusikalstama veika, už kurią BK specialiojoje dalyje numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytas sąlygas, t. y. tokia nusikalstama veika turi būti padaryta BK nurodytus požymius atitinkančio fizinio asmens, ji turi būti padaryta veikiant individualiai arba juridinio asmens vardu ir veikiant juridinio asmens naudai arba jo interesais.

10. Nuteistųjų D. A. ir M. K. gynėjo G. Danėliaus, nuteistosios B. M. gynėjo advokato K. Stasiulio, nuteistųjų S. T., D. D. kasaciniai skundai tenkintini, o nuteistojo N. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

11.1. Šioje baudžiamojoje byloje kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl atitinkamai, kasatorių nuomone, netinkamo BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies taikymo, padarytų BPK 8 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3, 4 dalių, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.

11.2. Kita vertus, kasaciniuose skunduose dėstomos apeliacinės instancijos teismo išvados, nuteistųjų, liudytojų parodymų turinys ir atitinkamai teigiama, kad: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nustatyta, kad nuteistuosius siejo ne susitarimas daryti nusikalstamas veikas, bet oficialūs darbo santykiai; nuteistųjų veika pasireiškė tuo, kad 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. UAB „L“ naudai buvo išvengta 634 448 Lt (183 748,84 Eur) PVM sumokėjimo, nes dalis realiai įvykusių gėlių pardavimo sandorių nebuvo įforminami PVM sąskaitomis faktūromis, nurodomi PVM deklaracijose ir nuo jų nebuvo mokamas PVM valstybei; nuteistųjų, liudytojų parodymais, bylos medžiaga neginčijamai įrodyta, kad UAB „L“ prekiavo gėlėmis su nustatytos formos dokumentais ir be jų; D. A. pripažino, kad tuo siekė mažinti parduodamų prekių kainą ir „išlikti“ konkurencinėje kovoje su kitais tokios pačios produkcijos pardavėjais; bylos dokumentais įrodyta, kad lėšos, gautos už parduotas prekes be dokumentų, buvo įnešamos į bendrovės sąskaitą banke; duomenų, kad dalis tokių lėšų buvo pasisavinta ar užvaldyta, taip pat kad šios lėšos buvo naudojamos bendrovės komercinėje veikloje, byloje nėra; apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems duomenims, nes byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad UAB „L“ buvo įkurta grobti PVM, klastoti dokumentus ar daryti kitas nusikalstamas veikas; nuteistųjų ir liudytojų parodymais, bylos medžiaga įrodyta, kad UAB „L“ prekiavo gėlėmis išrašant nustatytos formos ūkinės veiklos apskaitos dokumentus ir jų neišrašant; nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistuosius vienijo bendras tikslas, kad jie suprato dalyvaujantys organizuotoje nusikalstamoje grupėje ir sutiko daryti nusikaltimus; UAB „L“ darbuotojus dirbti su kompiuterine programa „Forms“ apmokė D. A., kuris ir išvežė seną (o ne naują, kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje) serverį pas savo draugą R. L. prijungti prie interneto; UAB „L“ vadovas D. A. savo veiksmais siekė išvengti PVM mokėjimo į valstybės biudžetą; UAB „L“ darbuotojai ir kiti asmenys nurodydavo galimai melagingus duomenis apie parduodamas gėles programoje „Forms“, o UAB „L“ direktorius D. A. per UAB „Apskaita iš arčiau“, tvarkiusią UAB „L“ apskaitą, šiuos duomenis apie įmonės pajamas teikė mokesčių administratoriui; 634 448 Lt (183 748,84 Eur) žala dėl PVM nesumokėjimo specialisto išvadoje apskaičiuota su prielaida, kad UAB „L“ (PVM mokėtojas) pardavė gėles, t. y. įvyko ūkinė operacija ir bendrovė gavo už tai PVM apmokestinamų pajamų; nėra teisinio pagrindo teigti, vadovaujantis tik nuteistojo D. A. parodymais, kad D. A. 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur) gavo būtent iš pirkėjų, kaip ir nėra pagrindo teigti, kad būtent UAB „L“ priklausė gėlės (jeigu jos buvo),o valstybei buvo nesumokėta 634 448 Lt (183 748,84 Eur) PVM ir padaryta tokio dydžio žala; kyla pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados ir jos pagrindu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl 183 748,84 Eur žalos valstybės biudžetui padarymo nešališkumo, objektyvumo bei pagrįstumo, ir kt.  

11.3. Taigi tokiais teiginiais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, ginčijamas nustatytas padarytos turtinės žalos dydis ir netiesiogiai kreipiamasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

12. Nuteistasis N. G. kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad byloje pareikštame kaltinime nurodyta, jog PVM sumokėjimo išvengta UAB „L“ naudai, todėl, jo nuomone, bendrovė nepagrįstai nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Vadinasi, kasatorius iš esmės prašo kasacinės instancijos teismą nuspręsti dėl juridinio asmens, kuris šioje byloje nebuvo įtariamas ar kaltinamas kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas tokių įgaliojimų neturi, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 376 straipsnis). Taigi šie kasatoriaus skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies taikymo

13. Kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jiems inkriminavo organizuotos grupės požymį ir atitinkamai netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas (BK 25 straipsnis 1 dalis).

15. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Toks išankstinis susitarimas bendrai nusikalstamai veikai suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius.

16. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                               Nr. 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013, 2K-103-976/2016), be to, nurodyta, kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012,                                 2K-304-942/2015, 2K-545-489/2015, 2K-103-976/2016). Teismų praktikoje taip pat akcentuota, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016).

17. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: nuteistieji B. M., M. K., S. T., D. D., kaip UAB „L“ darbuotojai, vykdydami įmonės direktoriaus nuteistojo D. A. nurodymą, dalį gėlių pardavinėjo be PVM sąskaitų faktūrų arba kasos kvitų; N. G., vykdydamas D. A. nurodymą, 2010 metų pradžioje kompiuterinės programos „Exel“ pagrindu sukūrė kompiuterinę programą „Forms“, skirtą kontroliuoti pardavimų srautus, koordinuoti, apskaičiuoti ir paskirstyti gaunamas pajamas už pardavimus, atskirti kodais pardavimus be apskaitos dokumentų ir pardavimus su apskaitos dokumentais, individualius prisijungimo prie šios programos vardus ir kodus vartotojams, filtravimo pagal raktinius žodžius ir skaičius galimybę, galimybę prisijungti prie programos iš bet kurios vietos internetu, apmokė D. A. dirbti su šia programa, įdiegė ją įmonės kompiuteriuose ir pagal žodinį susitarimą su D. A. 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. prižiūrėjo jos veikimą; D. A., nuteistiesiems M. B., B. M., R. J., V. P. suteikė asmeninius prisijungimo kodus prie N. G. sukurtos programos, apmokė juos naudotis šia programa ir nurodė naudoti ją pardavinėjant gėles, įrašant duomenis apie vykstančias ūkines operacijas, tarp jų ir apie pardavimus neišrašant privalomų apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų arba kasos aparato kvitų; D. A. nurodymu neoficialiai UAB „L“ apskaitai tvarkyti buvo naudojama N. G. įmonės kompiuteriuose įdiegta kompiuterinė programa „Forms“; už parduotas gėles gauti pinigai nesislapstant būdavo įnešami į UAB „L“ banko sąskaitą arba perduodami D. A., kuris juos įnešdavo į įmonės banko sąskaitą; D. A. teigė, kad nors pardavėjos dalį gėlių parduodavo be PVM sąskaitų faktūrų, jos nieko nežinojo apie tolesnę tų pardavimų ir iš jų gautų pinigų apskaitą, kad N. G. tvarkė tik techninę kompiuterinės programos „Forms“ dalį, nežinodamas visų subtilybių dėl gėlių pardavimų su apskaitos dokumentais ir be jų. Taigi esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti buvus išankstinį nuteistųjų susitarimą daryti nusikalstamas veikas, pasiskirstymą vaidmenimis, vieningą tyčią ir užduočių atlikimą siekiant bendro tikslo. Be to, baudžiamojoje byloje nėra ir duomenų apie nuolatinius, pastovius nuteistųjų tarpusavio ryšius, taip pat kad jie būtų suvokę, jog veikia organizuota grupe, ir laikę save tokios grupės nariais.

18. Vadinasi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. A. sukūrė organizuotą grupę ir visi kaltinamieji veikė kaip bendrininkai, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog „vien ta aplinkybė, kad D. A. nurodė (leido) pardavinėti bendrovės turimas prekes be PVM sąskaitų faktūrų bendrovėje dirbantiems darbuotojams, neįrodo, kad šie žinojo kaip bus panaudotos gautos piniginės lėšos iš tokios prekybos, nėra jokių įrodymų, kad visus kaltinamuosius vienijo bendras tikslas, jie jį aptarė, suprato, kad dalyvauja organizuotoje grupėje, ir sutiko daryti atitinkamus nusikaltimus“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas organizuotos grupės požymį nuteistiesiems inkriminavo nepagrįstai, nesant būtinų, organizuotai grupei būdingų, požymių ir kartu nepagrįstai D. A. pripažino nusikalstamų veikų organizatoriumi, subūrusiu organizuotą grupę, o nuteistuosius M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. – vykdytojais.

19. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

20. Kasaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pateikta nuteistųjų veiksmų kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir keliamas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų atribojimo klausimas.

21. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės.

21.1. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės išvengimu. Taigi sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto. Kartu pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

21.2. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Teismų praktikoje turtinės prievolės išvengimas suprantamas kaip atsisakymas ją vykdyti arba naudojant apgaulę sudarymas tokios padėties, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                      Nr. 2K-265/2011, 2K-224/2008, 2K-7-304-942/2016).

22. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos įgaliotai institucijai.

22.1. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į finansų sistemą. Teismų praktikoje konstatuota, kad nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių įmokų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Nusikalstamų veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, sistema išdėstyta BK XXXII skyriuje, tai lemia išvadą, kad tokių veikų dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015,                                      2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nustačius šios veikos požymių ji ne visada vertinama kaip nusikalstama. Dėl mažesnio tokio pobūdžio veikų pavojingumo gali būti taikoma kitų teisės šakų nustatytos priemonės, pavyzdžiui, administracinė atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                                Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-942/2016).

22.2. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Šiuo atveju tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori.

22.3. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vertinant neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą mokesčių administratoriui tokios veikos paprastai yra kvalifikuojamos pagal BK 220 straipsnį, taip pat, priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose                            Nr. 2K-99/2013, 2K-16/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-185-942/2016, 2K-270-942/2015,                       2K-7-304-976/2016). Deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas mokesčių administratoriui, pareigos įsiregistruoti mokesčių mokėtoju nevykdymas, neteisėtai gautų pajamų nedeklaravimas, taigi ir atitinkamų mokesčių nesumokėjimas, teismų praktikoje taip pat nelaikomi turtiniu sukčiavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-189/2014, 2K-515/2014, 2K-7-304-976/2016).

22.4. Kita vertus, teismų praktikoje konstatuota, kad kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai vis dėlto gali būti pripažįstami ir sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai, kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016,                  2K-7-304-976/2016). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016). Taigi, nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgys fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016). Kartu teismų praktikoje pabrėžiama, kad tokios praktikos įsitvirtinimas PVM bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-304-976/2016).

23. Sprendžiant klausimą dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) atribojimo, teismų praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016).

24. Minėta, kad: pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių, 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. tyčia neįrašė, neapskaičiavo 634 448 Lt (183 748,84 Eur) pardavimo PVM, šio mokesčio nesumokėjo, į UAB „L“ apskaitą neįrašė 3 655 627,99 Lt (1 058 743,05 Eur) gautų pajamų, t. y. neįtraukė ūkinių operacijų, susijusių su UAB „L“ turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir į PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis, kuriuos pateikė mokesčių administratoriui, taip padarydamas didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui, o dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) buvo išteisintas; M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį buvo išteisinti; apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, D. A. nuteisė pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. – BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe su R. J., V. P., M. B., 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. apgaule juridinio asmens – UAB „L“ – naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – mokėtino į biudžetą PVM, apgaulingai tvarkė UAB „L“ apskaitą, suklastojo PVM deklaracijas ir jas panaudojo, taip padarydami didelę – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) – žalą valstybės biudžetui.

25. Taigi šioje baudžiamojoje byloje veika pasireiškė tuo, kad buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės – 634 448 Lt (183 748,84 Eur) mokėtino į biudžetą PVM, nes dalis gėlių pardavimo sandorių UAB „L“ buvo vykdomi neišrašius PVM sąskaitų faktūrų ar be kasos kvitų, jie nebuvo apskaityti, nenurodyti PVM deklaracijose ir nuo jų nebuvo mokamas PVM valstybei. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad padaryti mokestiniai pažeidimai atitinka turtinio sukčiavimo požymius.

26. Šioje nutartyje minėta ir tai, kad: N. G., vykdydamas D. A. nurodymą, 2010 metų pradžioje kompiuterinės programos „Exel“ pagrindu sukūrė kompiuterinę programą „Forms“, individualius prisijungimo prie šios programos vardus ir kodus vartotojams, filtravimo pagal raktinius žodžius ir skaičius galimybę, galimybę prisijungti prie programos iš bet kurios vietos internetu, apmokė D. A. dirbti su šia programa, įdiegė ją įmonės kompiuteriuose ir pagal žodinį susitarimą su D. A. 2010 m. sausio 4 d.–gruodžio 23 d. prižiūrėjo jos veikimą; D. A. nuteistiesiems M. B., B. M., R. J., V. P. suteikė asmeninius prisijungimo kodus prie N. G. sukurtos programos, apmokė juos naudotis šia programa ir nurodė naudoti ją pardavinėjant gėles, įrašant duomenis apie vykstančias ūkines operacijas, tarp jų ir apie pardavimus neišrašant privalomų apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų arba kasos aparato kvitų; nuteistieji B. M., M. K., S. T., D. D., vykdydami D. A. nurodymą, dalį gėlių pardavinėjo be PVM sąskaitų faktūrų arba kasos kvitų; D. A. nurodymu neoficialiai UAB „L“ apskaitai tvarkyti buvo naudojama N. G. įmonės kompiuteriuose įdiegta kompiuterinę programą „Forms“; už parduotas gėles gauti pinigai nesislapstant būdavo įnešami į UAB „L“ banko sąskaitą arba perduodami D. A., kuris juos įnešdavo į įmonės banko sąskaitą; D. A. teigė, kad nors pardavėjos dalį gėlių parduodavo be PVM sąskaitų faktūrų, jos nieko nežinojo apie tolesnę tų pardavimų ir iš jų gautų pinigų apskaitą, kad N. G. tvarkė tik techninę kompiuterinės programos „Forms“ dalį, nežinodamas visų subtilybių dėl gėlių pardavimų su apskaitos dokumentais ir be jų.

27. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad: UAB „L“ nebuvo fiktyviai įkurta – ji realiai vykdė komercinę ūkinę veiklą; D. A. pripažino, kad, nurodydamas UAB „L“ darbuotojams dalį gėlių parduoti neišrašant PVM sąskaitų faktūrų ar kasos kvitų, siekė mažinti parduodamų prekių kainą ir taip išlikti konkurencingoje gėlių rinkoje; už gėlių pardavimus be dokumentų gautos lėšos į įmonės banko sąskaitą buvo įnešamos ne kaip lėšos, gautos iš komercinės ūkinės veiklos, bet kaip akcininko įnašai, ir buvo naudojamos įmonės komercinėje ūkinėje veikloje; N. G. sukurta ir įmonės kompiuteriuose įdiegta kompiuterinė programa „Forms“ pati savaime nėra skirta draudžiamoms veikoms daryti; D. A., kaip UAB „L“ direktorius, UAB „L“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „Apskaita iš arčiau“ tyčia nepateikė visų duomenų ir dokumentų apie UAB „L“ ūkinę komercinę veiklą, dėl to UAB „Apskaita iš arčiau“, nieko nežinodama apie daromą nusikalstamą veiką, nepagrindė ir kasos knygose neapskaitė kai kurių UAB „L“ ūkinių operacijų, iš neoficialios prekybos gėlėmis gautų pajamų, PVM deklaracijose melagingai įrašė duomenis apie UAB „L“ pajamas, mokėtiną į biudžetą PVM ir jas pateikė mokesčių administratoriui.

28. Vadinasi, šiuo atveju D. A., kaip įmonės vadovas, slėpė dalį už gėlių pardavimus gautų pajamų ir tyčia siekė nemokėti PVM mokesčio, o ne pasisavinti ir užvaldyti valstybės biudžeto lėšas ar neteisėtai įgyti teisę į PVM atskaitą. Taigi D. A. veiksmai atitinka žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymo į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis), taip pat apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) nusikalstamų veikų sudėtis (beje, to neginčija ir pats nuteistasis D. A.). Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs bei ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad D. A. padarytos veikos atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėtis, ir nurodęs, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai apima BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, pagrįstai jį dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už PVM deklaracijų suklastojimą ir panaudojimą išteisino. Kartu pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį „numatyta tik šias veikas padariusiam asmeniui, neįrodžius, kad organizuota grupė buvo“, motyvuotai konstatavo, kad ištirtų įrodymų visetas duoda pagrindą daryti išvadą, kad N. G., B. M., D. D., M. K. ir S. T. veiksmuose nėra BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikaltimų požymių.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl N. G., B. M., D. D., M. K. ir S. T. kaltės dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nepagrįstai nurodė, kad PVM sąskaitų faktūras neišrašymas pripažįstamas buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu. Pažymėtina, kad apskaitos dokumentų paslėpimas BK 222 straipsnio prasme – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tiriant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį. Taigi norint paslėpti dokumentą jis turi fiziškai egzistuoti (būti surašytas, parengtas). Tuo tarpu šioje byloje, kaip minėta, PVM sąskaitos faktūros nebuvo išrašytos, t. y. jos fiziškai neegzistavo.

30. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl BPK 305 straipsnių 1 dalies 1–2 punktų, 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų laikymosi nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme

31. Nuteistasis S. T. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas dėl jo išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, turėjo vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 331 straipsniu ir nuosprendyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik nurodyti, kad kaltininko veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK straipsnį, jo dalį, bet ir nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių turinį, tačiau to nepadarė, taip pat išdėstė tik dalį įrodymų. O nuteistasis N. G. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas surašė BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį, nes tik nurodė, kuo jis buvo kaltinamas, tačiau nenurodė įrodyta pripažintų jo nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat neišdėstė nei jo kaltę patvirtinančių, nei ją paneigiančių įrodymų. Taigi kasatoriai, nors skunduose tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

32. Nuteistųjų D. A., M. K., B. M. gynėjų, nuteistojo D. D. kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl, jų nuomone, atitinkamai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau argumentai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme juose nenurodyti. Pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl, be kita ko, padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga patikrinti teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo pagrindu iš esmės, nepaisant, ar dėl šių pažeidimų skundas buvo paduotas, ar ne. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. 

33. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis D. A. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o nuteistieji M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. išteisinimo panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

34. Pirmiausia nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme numatyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis teisėtas tada, kai juo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pagrįstas – kai teismo išvados dėl įstatymo taikymo yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-86/2010, 2K-664/2012, 2K-32-699/2016,                                 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (ar kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (ar kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (ar kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

35. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

36. Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis reikalavimų, identiškų pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-456-699/2015, 2K-P-135-648/2016). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui. Teismas turi surašyti nuosprendžio sudedamąsias dalis įstatymo nustatyta eile. Kiekvienoje nuosprendžio sudedamojoje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi būtini duomenys. Negalima įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš vienos nuosprendžio dalies į kitą. Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti: apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes; įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Po to nuosprendyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-664/2012, 2K-456-699/2015).

37. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priima naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, nepakanka tik nurodyti, kuo asmuo buvo kaltinamas. Teismas turi nurodyti, už ką asmuo yra nuteisiamas, o veikų, už kurias asmuo nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai – iš nuosprendžio turi būti aišku, kokias bylos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-664/2012).

38. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje matyti, kad teismas aprašomojoje nuosprendžio dalies pradžioje išdėstė tai, kuo nuteistieji buvo kaltinami, pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinio skundo esmę, procesų dalyvių prašymus dėl apeliacinio skundo, taip pat, nurodęs savo sprendimą dėl apeliacinio skundo tenkinimo iš dalies, išdėstė išvadas dėl organizuotos grupės požymių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, pasisakė dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems ir civilinio ieškinio, o apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir įrodyta pripažintų jų nusikalstamų veikų aplinkybių nenurodė. Taigi iš apeliacinės instancijos nuosprendžio nėra aišku, už kokius konkrečiai veiksmus nuteistieji pripažinti kaltais, pavyzdžiui, neaišku, kaip pasireiškė nuteistųjų M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. apgaulingas apskaitos tvarkymas – apgaulingu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu ar apskaitos dokumento paslėpimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, o baudžiamojoje byloje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje iširtų įrodymų neišdėstė, jų viseto neanalizavo, taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, nuteistuosius teisinančius, įrodymus. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl nuteistųjų D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

39. Be to, kaip minėta, nuteistasis D. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas baudomis pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos nuosprendžiu dėl D. A., vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas ir naujo nuosprendžio priėmimas BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais), 329 straipsnio 2 punktu (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas ir naujo nuosprendžio priėmimas, kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį), panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį – D. A. pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl D. A. pakeitė atitinkamai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį) ir neteisingai paskirtos bausmės (pagal BK 222 straipsnį paskirtos baudos), o dėl jo išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, bet ir BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu (nuosprendžio keitimas BPK 328 straipsnio 1, 2 punktuose numatytais pagrindais), 328 straipsnio 1, 2 punktais (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės) ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo D. A. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam paskyrimo atitinkamai pakeisti, o ne priimti naują nuosprendį dėl šios dalies.

40. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas dėl nuteistųjų D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G. apkaltinamąjį nuosprendį, atitinkamai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos nuosprendis naikintinas dėl nurodytų asmenų ne tik dėl, kaip minėta, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, bet ir dėl padarytų nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo rezoliucinės dalies matyti, jog teismas panaikino visą pirmosios instancijos teismo nuosprendį kartu nurodydamas, kad kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palieka nepakeistą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis yra prieštaringa.

Dėl BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

41. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį taip pat yra nuteisti R. J., V. P., M. B., dėl kurių kasacinių skundų nėra paduota.

42. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs kasacinis skundas, tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 2 dalis).

43. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. J., V. P., M. B., kaip ir M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už didelės vertės – į valstybės biudžetą mokėtino PVM –turtinės prievolės išvengimą apgaule UAB „L“ naudai, apgaulingą UAB „L“ apskaitos tvarkymą ir PVM deklaracijų suklastojimą bei panaudojimą. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai juos pripažino kaltais padarius nurodytas nusikalstamas veikas.

44. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl R. J., V. P., M. B. surašytas taip pat, kaip ir dėl nuteistųjų D. A., M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., t. y. pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nes jame nenurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos ir įrodyta pripažintos jų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, neišdėstyti baudžiamojoje byloje esantys pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje iširti įrodymai, neanalizuotas jų visetas, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, nuteistuosius teisinančius, įrodymus. Šioje nutartyje konstatuota, kad nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai.

45. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir dėl nuteistųjų R. J., V. P., M. B., todėl yra naikintinas tais pačiais pagrindais, kaip ir dėl nuteistųjų M. K., B. M., S. T., D. D., N. G., paliekant dėl jų galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl kitų kasatorių skundų argumentų

46. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 4 dalių, 25 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat padarė esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų pažeidimus ir dėl to yra naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Taigi, kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui naikinti užtenka vien nurodytų pažeidimų, teisėjų kolegijos nuomone, nebelieka teisinio pagrindo nagrinėti kitų kasatorių skundų argumentų, iš esmės susijusių su kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymųsi nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                              Eligijus Gladutis

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis