Civilinė byla Nr. e2A-125-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00068-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.1.7.6; 3.1.18.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kristė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Demeksa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kristė“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Demeksa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Kristė“ 75 979,41 Eur nuostolių, patirtų dėl kitoje byloje atsakovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė UAB ,,Demeksa“ pardavė, o UAB (sutarties sudarymo metu – mažoji bendrija) ,,Pentagras“ nupirko nuosavybėn laivą (duomenys neskelbtini), IMO Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pirkėjai buvo perduotas pagal 2019 m. vasario 4 d. priėmimo–perdavimo aktą. Šį laivą UAB „Pentagras“ įsigijo siekdama jį išardyti į metalo laužą, o laivo supjaustymo ir demontavimo į metalo laužą veiksmus įsipareigojo atlikti ieškovė UAB ,,Demeksa“, įsipareigojusi gautą metalo laužą UAB „Pentagras“ pristatyti iki 2019 m. kovo 31 d.
3. Ieškovė UAB ,,Demeksa“ su atsakove UAB ,,Kristė“ 2019 m. vasario 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. D2019/02/19, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei supjaustytą gabaritinį laivinį metalą, gautą demontavus laivą (duomenys neskelbtini), o ieškovė, sutikus UAB ,,Pentagras“, įsipareigojo sumokėti 80 Eur už 1 t metalo supjaustymą ir dar papildomai perduoti atsakovei laivą (duomenys neskelbtini).
4. Kadangi ieškovė UAB ,,Demeksa“ 2019 m. kovo 8 d. vienašališkai nutraukė su atsakove UAB ,,Kristė“ 2019 m. vasario 19 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė 2019 m. kovo 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl 2019 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir 335 000 Eur nuostolių atlyginimo (civilinės bylos Nr. e2-369-459/2020).
5. Pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui Klaipėdos apygardos teismas atsakovės UAB ,,Kristė“ prašymu pritaikė ieškovei UAB ,,Demeksa“ laikinąsias apsaugos priemones, t. y.: 2019 m. kovo 22 d. nutartimi areštavo laivą (duomenys neskelbtini) ir uždraudė jį supjaustyti ir (ar) demontuoti į metalo laužą, paskiriant UAB ,,Demeksa“ laivo saugotoja; 2019 m. kovo 28 d. nutartimi areštavo UAB ,,Demeksa“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias UAB ,,Demeksa“ ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, kurio vertė ar suma – 121 000 Eur. Vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį antstolė S. Selezniovienė areštavo ieškovės lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose banke ir kredito įstaigose.
6. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 10 d. sprendimu UAB ,,Kristė“ ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-884-450/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2020 m. gruodžio 23 d.
7. Ieškovės teigimu, dėl atsakovės UAB ,,Kristė“ pareikšto nepagrįsto ieškinio ir jo pagrindu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo visiškai sustabdyta ieškovės vykdyta veikla. Po to, kai buvo areštuotos visos ieškovės lėšos, jos darbuotojų skaičius ėmė mažėti, kol galiausiai 2020 m. gegužės mėn. neliko nė vieno, ieškovė 2019–2021 metais nebegalėjo vykdyti prekybos, supirkinėti metalo laužo, gauti pajamų, atsiskaityti su tiekėjais, negalėjo priimti ir vykdyti naujų užsakymų. Jeigu atsakovė UAB ,,Kristė“ nebūtų pareiškusi nepagrįsto ieškinio ir nebūtų teikusi prašymo pritaikyti ieškovės turtui areštą, ieškovė pagal teismo ekspertės apskaičiavimus 2019 metais iš savo veiklos būtų gavusi 20 933,87 Eur, 2020 metais – 27 560,42 Eur, o 2021 metais – 27 485,12 Eur grynojo pelno. Todėl prašo priteisti jai iš atsakovės iš viso 75 979,41 Eur (20 933,87 Eur + 27 560,42 Eur + 27 485,12 Eur) nuostolių, atitinkančių 2019–2021 metais negauto grynojo pelno sumą, atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei UAB „Demeksa“ iš atsakovės UAB ,,Kristė“ 75 949,41 Eur (pastaba: ieškiniu buvo prašoma priteisti 75 979,41 Eur) nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 14 209,63 Eur bylinėjimosi išlaidas; grąžino ieškovei 235 Eur žyminio mokesčio permoką.
9. Pasisakydamas dėl atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo kaip vienos iš sąlygų jos deliktinei civilinei atsakomybei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 146 straipsnio 2 dalies pagrindu kilti, teismas nurodė, kad UAB „Kristė“ pareikštas ieškinys dėl 2019 m. vasario 19 d. sudarytos sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir 335 000 Eur nuostolių atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-369-459/2020 buvo atmestas Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2020 m. gruodžio 23 d., o atsakovės prašymu 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas – buvo panaikintos. Tai įvertinęs teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėjo, kad atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikė savo rizika, kurią turėjo ir galėjo įvertinti.
10. Teismas, vadovaudamasis teismo ekspertės M. Orintės 2023 m. birželio 7 d. apskaitos ir finansų ekspertizės aktu, pripažino, kad ieškovė taip pat įrodė jos patirtos žalos faktą ir dydį. Kaip matyti iš teismo ekspertės išvadų, ieškovė 2017 ir 2018 metais dirbo pelningai, nebuvo susidūrusi su mokumo problemomis, jos bankroto tikimybė buvo itin maža, veiklos tęstinumui grėsmė nebuvo kilusi. Po to, kai buvo pritaikytas turto areštas, ieškovė susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, finansinės būklės, pelningumo ir bankroto rodikliai ženkliai krito, atitinkamai, bankroto tikimybė tapo didelė. Tokia ieškovės būsena tęsėsi 2019–2020 metais (iki laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo) bei iki pardavimų atnaujinimo 2021 m. rugsėjo mėn.
11. Iš teismo ekspertizės akto teismas taip pat nustatė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2020 m. gruodžio 23 d., ieškovė negalėjo nepertraukiamai ir netrukdomai vystyti savo ūkinės veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Toliau vystyti savo ūkinę veiklą ieškovė galėjo tik po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atgavusi įšaldytas lėšas bei papildomai pasiskolinusi lėšų. 2021 metais pagerėjo ieškovės mokumo, pelningumo, finansų struktūros bei bankroto tikimybės vertinimo rodikliai.
12. Pagrindo abejoti teismo ekspertės išvada, kad jeigu ieškovės turtui nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir, jas pritaikius, nebūtų suvaržyta ūkinė komercinė veikla, ji 2019 metais būtų gavusi 20 933,87 Eur, 2020 metais – 27 560,42 Eur, o laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. (365 dienos) – 27 485,12 Eur grynojo pelno, teismas nenustatė. Su atsakovės pozicija, kad teismo ekspertė nepagrįstai vadovavosi istoriniais duomenimis apie ieškovės veiklą jos negautam pelnui apskaičiuoti, teismas nesutiko. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ketino nutraukti savo veiklą, priešingai, jos pajamos buvo planuojamos ir tikėtinos – ieškovė turėjo vykdytinų sutarčių dėl laivo ardymo.
13. Įrodyta teismas pripažino ir priežastinio ryšio sąlygą, t. y. kad ieškovė negavo grynojo pelno laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės turtui. Areštavus turtą, ieškovė atleido dalį darbuotojų, liko tik direktorius ir buhalterė, taip pat liko pastovieji administraciniai kaštai, o pajamų – neliko. Negaunant pajamų turtas pradėjo mažėti. Ieškovė galėjo kreiptis dėl naujo leidimo veiklai su metalo laužo supirkimu vykdyti jai išdavimo tik po to, kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės. Kaip nurodė teismo ekspertė, ieškovė užsiėmė specifine veikla, neturėjo apyvartinių lėšų ir galimybių pasiskolinti, pakeitė darbo profilį, samdė darbuotojus, todėl šiuo atveju 9 mėnesių terminas veiklai atnaujinti yra pakankamai normalus ir pagrįstas.
14. Teismas iš ieškovės vadovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatė, kad bendrovė vykdė veiklą, susijusią su metalo laužo supirkimu, o jai reikalingas ne tik leidimas, kurio gavimas užtrunka apie 8 mėnesius, bet ir tam tinkama teritorija. Be to, tik 2021 m. rugsėjo mėn. atplaukė pirmasis laivas, kurį buvo galima remontuoti, taigi tai nepriklausė nuo ieškovės. Nenustatęs objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl ieškovės veiklos ankstesnio atnaujinimo galimybės, teismas, atitinkamai, neįžvelgė ir prielaidų trumpinti negautų pajamų laikotarpį ar skaičiuoti jį kitaip.
15. Kaip nepagrįstus teismas atmetė atsakovės argumentus, kad žalos dydis turi būti mažinamas arba atsakovė visiškai atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, nes byla buvo iškelta dėl pačios ieškovės nesąžiningų veiksmų. Teismo vertinimu, ieškovės veiksmai, sudarant su atsakove laivo pirkimo–pardavimo sutartį, o vėliau ją nutraukiant, negali būti vertinami kaip atlikti tyčios ar didelio neatsargumo kaltės forma. Ieškovė nesiekė nuslėpti fakto, kad laivo (duomenys neskelbtini) savininkė yra UAB „Pentagras“ ir kad ieškovė turi tik tiek teisių perleisti šį laivą atsakovei, kiek suteikia UAB „Pentagras“. Ieškovės veiksmus teismas įvertino kaip paprastą neatsargumą – laivo pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Kristė“ tekste nebuvo aiškiai atskleistos UAB „Pentagras“ teisės bei numatytas sąlyginis šios sutarties galiojimas, susiejant jos nutraukimą su UAB „Pentagras“ pakitusia valia dėl laivo perleidimo, tačiau paprasto neatsargumo kaltės formos nepakanka mišriai deliktinei atsakomybei kilti.
16. Taip pat teismas nesutiko ir su tokia atsakovės pozicija, kad pati ieškovė nedėjo pakankamų pastangų dėl jai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovė neturėjo finansinių galimybių imtis CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų – sumokėti reikiamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laiduotojo laidavimą, įkeisti turtą atsakovei. Nepagrįstais įvertinti ir atsakovės atsikirtimai, kad ieškovė galėjo imtis priemonių sumažinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių poveikį savo veiklai. Ieškovės veikla buvo vykdoma pagal avansu iš užsakovų gaunamas apyvartines lėšas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones naujos sutartys nebuvo sudaromos ir pajamos nebuvo gaunamos. Tuo metu ieškovė turėjo tik vieną automobilį, kuris 2021 m. birželio 23 d. buvo parduotas varžytynėse už 4 692 Eur kainą, kitų transporto priemonių (Renault Scenic, Audi A6 ir VW Bora) 2019 m. kovo 28 d. jau nebuvo, nes jos buvo perdirbtos į metalo laužą. Nuo to, yra ar ne grynųjų pinigų kasoje, piniginių lėšų arešto mastas nebūtų pasikeitęs, nes aprašius grynuosius pinigus mažesnei sumai būtų taikomi ribojimai bendrovės turimoms lėšoms (negryniesiems pinigams) kredito įstaigose, t. y. piniginių lėšų areštas vis tiek lieka tai pačiai sumai. Atsakovės nurodytos 2 981,92 Eur mokestinės permokos suma sumažintas piniginių lėšų areštas ieškovės situacijos niekaip nebūtų pakeitęs ir nebūtų padėjęs atnaujinti jos veiklos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė UAB ,,Kristė“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį, kuria iš jos priteistos 27 485,12 Eur negautos pajamos už 2021 metus, panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį. Teismas neanalizavo ir nevertino, ar atsakovės veiksmai ir kilusi žala, t. y. 2021 metais negautos pajamos, buvo susijusi tiesioginiu ar netiesioginiu priežastiniu ryšiu. Šių aplinkybių teismas nenustatė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014). Teismas turėjo vertinti, kokie ir kieno veiksmai lėmė, kad ieškovė, net ir nustojus galioti laikinosioms apsaugos priemonėms, laiku neatnaujino veiklos.
17.2. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos 2020 m. gruodžio 23 d., todėl nuo šios datos ieškovė jau galėjo faktiškai atnaujinti veiklą. Ieškovės teiginiai, kad ji nerado tinkamos teritorijos veiklai vykdyti, t. y. kad Klaipėdos regione nebuvo tinkamos aikštelės vykdyti metalo laužo supirkimo veiklą, nepagrįsti įrodymais. Ieškovė nepateikė ir įrodymų, kad ji bandė gauti leidimą veiklai vykdyti ir kad jo išdavimas trunka ilgiau nei 6 mėnesius.
17.3. Teismas neįvertino tokios aplinkybės, kad ieškovė nusprendė pakeisti veiklos profilį – užsiimti laivų remontu. Byloje nėra duomenų, kada toks sprendimas buvo priimtas, kada jis galėjo ir (ar) turėjo būti priimtas, kokias pastangas ieškovė dėjo, kad ši veikla būtų sėkminga. Byloje yra duomenys tik apie vieno laivo remontą, tačiau ar ši veikla ir toliau yra vykdoma, duomenų nėra.
17.4. Tai, kad veikla nebuvo iš karto atnaujinta, yra ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir ieškovės veiksmų ir (ar) neveikimo pasekmė. Kiekvieno verslo sėkmė priklauso nuo organizacinių, rinkodaros ir kitų priemonių, todėl teismas turėjo vertinti ir tokias aplinkybes. Jei šios aplinkybės nebūtų vertinamos, tokiose situacijose ieškovams būtų suteiktos prielaidos piktnaudžiauti – nesiimti jokių veiksmų po laikinųjų apsaugos priemonių pabaigos, nedėti pastangų veiklos atnaujinimui ir reikalauti negautų pajamų už neribotą laiką.
17.5. Nustačius, kad po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo negautos pajamos už 2021 metus yra susijusios tik netiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais, t. y. jas lėmė kiti papildomi veiksmai (pačios ieškovės netinkamas veikimas ar neveikimas), teismas turėjo taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį.
2. Ieškovė UAB ,,Demeksa“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
18.1. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė iš karto po turto arešto jos turtui panaikinimo turėjo ir galėjo atnaujinti veiklą. Teismo ekspertizės akte konstatuotos aplinkybės, kad areštavus ieškovei priklausantį turtą ji nebegalėjo vykdyti veiklos, atleido visus darbuotojus, o veiklą vėl galėjo pradėti vystyti tik nustojus galioti laikinosioms apsaugos priemonėms, atgavus įšaldytas lėšas bei gavus paskolą, patvirtina, jog ieškovė nebuvo pajėgi iš karto atnaujinti veiklą.
18.2. Teismo ekspertė taip pat nustatė, kad ieškovė ne tik buvo priversta atleisti pagrindinei veiklai, kuri buvo susijusi su laivų ardymu ir prekyba metalu, vykdyti kompetenciją turinčius darbuotojus, bet ir atsisakyti šiai veiklai vykdyti reikalingos aikštelės nuomos sutarties. Todėl ieškovė ne tik turėjo rasti naujus darbuotojus, bet ir tam tinkamas patalpas, gauti taršos leidimus, atkurti verslo ryšius. Ieškovė iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo objektyviai negalėjo atnaujinti veiklos. Nežinodama, kaip pasibaigs civilinė byla, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė negalėjo ruoštis veiklos atnaujinimui, juo labiau kad verslui vystyti reikia tiek finansinių, tiek ir laiko sąnaudų, jis negali būti taip paprastai ir greitai atkurtas.
18.3. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad nuo 2021 metų atsakovės finansiniai rodikliai ėmė prastėti, sumažėjo tiek jos ilgalaikis turtas, tiek veiklos pelningumas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė, siekdama išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, tyčia išparduoda turtą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės ir apeliacijos ribų
3. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šioje teisės normoje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 146 straipsnio 2 dalies normos taikymo sąlyga yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Naudodamasis CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-969/2020, 23 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-391-421/2019, 37 punktas; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-969/2020, 24 punktas).
5. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB ,,Demeksa“, vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš apeliantės UAB ,,Kristė“ 75 979,41 Eur nuostolių, kuriuos ji teigė patyrusi dėl Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-369-459/2020 apeliantės prašymu jos turtui 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Ieškovė siekė įrodyti, o pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – bankų ir kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose esančių lėšų arešto – ieškovė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, todėl buvo priversta sustabdyti savo ūkinę veiklą, negalėjo gauti ir negavo grynojo pelno, kurį pagrįstai tikėjosi gauti, už laikotarpį nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo iki faktiškai buvo atkurta bendrovės veikla, t. y. nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.
6. Apeliantė UAB „Kristė“ apeliaciniame skunde kelia tik pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalies, kuria iš jos buvo priteistas 27 485,12 Eur nuostolių atlyginimas už laikotarpį nuo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo iki ieškovės veiklos atkūrimo, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., nepagrįstumo klausimą, teigdama, kad ši ieškovės įrodinėtų nuostolių dalis nėra priežastiniu ryšiu susijusi su anksčiau taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes tik pačios ieškovės neveikimas lėmė veiklos neatnaujinimą iš karto, kai nustojo galioti laikinosios apsaugos priemonės.
7. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 320 straipsnis), reiškiantis, kad apeliacija nėra bylos ar joje kilusio ginčo išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae) ir vyksta pagal specialias proceso įstatyme nustatytas taisykles. Kitaip tariant, tokio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas atsižvelgiant į tuos argumentus, kuriuos savo apeliaciniame skunde įvardija apeliantas (ar apeliantai), taip pat patikrinimas, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
8. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo pagrindą bei dalyką, bei nenustačiusi CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų apeliacinio skundo ribų peržengimui, pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas reikalavimas dėl laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. patirtų nuostolių atlyginimo, vertindama tas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos nurodytų nuostolių atsiradimui (priežastinio ryšio sąlyga).
Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsiradusios po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
9. Sprendžiant nuostolių dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo atlyginimo klausimą, jų atsiradimo priežastiniam ryšiui nustatyti taikomi tokie patys kriterijai, kaip ir kitų deliktų atvejais. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. jei atitinkami asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Taigi, CK 6.247 straipsnyje apibūdintas priežastinis ryšys taikytinas ir tada, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama. Atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-391-421/2019, 54 punktas).
10. Viena vertus, kaip pagrįstai nurodo ir pati apeliantė, kasacinis teismas savo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai išskiria į du etapus. Pirmame etape privalomos sąlygos testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019).
11. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų ir padarė neteisėtą, nepagrįstą ar neteisingą išvadą, jog priežastiniu ryšiu su apeliantės prašymu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra susiję ir tie ieškovės nuostoliai, kurie atsirado po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir veiklos faktinio atkūrimo.
12. Kaip minėta, apeliantė nekvestionuoja skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados, kad ji pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą lėmė faktas, kad Klaipėdos apygardos teisme 2019 m. kovo 19 d. pareikštas apeliantės ieškinys, kuriam užtikrinti ieškovei buvo taikyti disponavimo turtu ribojimai (turto areštas), teismų buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Apeliantė neginčija taip pat tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad, antstolei vykdant teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį, kuria, be kita ko, buvo areštuotas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas ir (ar) kilnojamas turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir piniginės lėšos (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arešto mastas 121 000 Eur), buvo areštuotos ieškovės AB SEB banke ir Šilutės kredito unijoje esančiose sąskaitose buvusios piniginės lėšos (2 t., b. l. 40–43), taip pat jos mokestinė permoka (2 t., b. l. 44–45). Dėl pritaikyto turto arešto ieškovė nebeturėjo lėšų nei atsiskaityti su darbuotojais, nei vykdyti įprastinės veiklos, susijusios su laivų ardymu ir metalo laužo pardavimu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį ribotos apeliacijos modelį, šias aplinkybes laiko įrodytomis ir jomis vadovaujasi, tikrindama skundžiamos teismo sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą.
13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tik pati ieškovė yra atsakinga dėl po 2020 m. gruodžio 23 d. įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimo atmesti apeliantės ieškinį ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos iš karto neatkurtos anksčiau jos vykdytos veiklos. Nėra jokios abejonės, kad tuo atveju, jeigu apeliantė nebūtų kartu su ieškiniu pateikusi prašymo taikyti ieškovės turtui areštą, ieškovei nebūtų pritrūkę apyvartinių lėšų veiklai vykdyti, atsiskaityti su darbuotojais, ji nebūtų turėjusi nutraukti nuomos sutarčių ir pan. Vadinasi, ieškovei nebūtų reikėję po to, kai nustotojo galioti laikinosios apsaugos priemonės ir ji vėl galėjo laisvai disponuoti banko bei kredito unijos sąskaitose esančiomis lėšomis, ieškotis naujų darbuotojų, teritorijos ar patalpų, kuriose galėtų pradėti iš naujo vykdyti veiklą, rūpintis jos įprastinėje veikloje būtinų leidimų gavimu.
14. Pažymėtina, kad ir apeliantė neginčija, jog visų nurodytų veiksmų, siekdama atnaujinti ūkinę veiklą, ieškovė imtis turėjo, vien teigdama, kad tokie veiksmai galėjo būti atlikti greičiau ir operatyviau, nei beveik per vienerius metus. Visgi šiems savo teiginiams pagrįsti, o kartu ir paneigti rašytiniame įrodyme (teismo ekspertės išvadoje) nustatytus faktus, jokių objektyvių duomenų apeliantė į bylą nepateikė. Byloje nėra įrodymų, kad tokią specifinę veiklą galinčių vykdyti darbuotojų Lietuvos darbo rinkoje pakanka ar yra jų perteklius (darbuotojų nereikia ilgai ieškoti, nereikia jų apmokyti, rūpintis specialiais darbo leidimais), todėl darbuotojų paieška objektyviai galėjo užtrukti. Be to, ir teritorija, kurioje tokio pobūdžio veikla galėtų būti vykdoma, taip pat nėra didelė – apima uosto teritoriją. Duomenų, kad nekilnojamojo turto rinkoje tuo metu egzistavo pakankama pritaikytos ieškovės veiklai vykdyti teritorijos nuomos pasiūla, byloje taip pat nėra. Todėl nėra ir pagrindo sutikti su apeliante, kad ieškovė elgėsi neracionaliai, specialiai siekdama vilkinti savo veiklos atkūrimą.
15. Iš teismo ekspertizės akto (4 t., b. l. 76–94), kurį teismo ekspertė M. Orintė pateikė įvertinusi nuo pat ieškovės įsteigimo 2017 m. birželio 19 d. iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo bei jų panaikinimo pateiktas finansines ataskaitas ir jas pagrindžiančius priminius dokumentus, t. y. pirkimo ir pardavimo žurnalus, didžiosios knygos sąskaitų apyvartą pagal mėnesius ir metus, pinigų gavimo, mokėjimo ir pirkimo skolon žurnalus, išrašytų sąskaitų faktūrų kopijas, PVM deklaracijas (4 t., b. l. 97–143; 5 t., b. l. 2–685), matyti, kad pirmaisiais ieškovės veiklos metais, t. y. 2017 metais, jos pardavimo pajamos siekė 195 143,84 Eur, 2018 metais – 401 858,82 Eur, 2019 metais – 85 988,22 Eur, 2020 metais – 336,16 Eur, o 2021 metais – 180 177 Eur.
16. Iš nurodytų veiklos rodiklių matyti, kad ieškovė didžiausias pardavimo pajamas gavo antraisiais veiklos metais ir jos žymiai sumažėjo trečiaisiais veiklos metais, kai apeliantės nepagrįsto ieškinio pagrindu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2021 metais pardavimo pajamų gauta pagal 2021 m. rugsėjo 1 d. ieškovės su UAB ,,Stanema“ sudarytą laivo remonto sutartį (4 t., b. l. 102–103), kurios pagrindu ieškovė išrašė 2021 m. rugsėjo 30 d., 2021 m. spalio 31 d., 2021 m. lapkričio 30 d., 2021 m. gruodžio 15 d. (4 t., b. l. 98–101) PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta bendra mokėtina suma – 180 000 Eur.
17. Iš viešai prieinamų duomenų (žr. rekvizitai.lt; CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad iki turto arešto darbuotojų (apdraustųjų) skaičius ieškovės bendrovėje buvo 17, o po to, kai buvo areštuotas jos turtas, jų skaičius ėmė mažėti ir nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2021 m. gruodžio 13 d. jau nebuvo nė vieno darbuotojo (apdraustojo). Tokį faktą patvirtina ir ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma, t. y. 2019 m. sausio 1 d. darbuotojų sąrašas, išrašai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės (1 t., b. l. 86, 123–131).
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų rašytinių įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovei reikėjo laiko tiek naujiems darbuotojams, tiek veiklos teritorijai, tiek ir klientams surasti, o visa tai lėmė jos turtui taikyti disponavimo ribojimai. Kitaip tariant, tuo atveju, jeigu ieškovės turtas nebūtų areštuotas, ieškovė būtų galėjusi ir toliau tęsti veiklą, gauti veiklos pajamas, generuoti pelną. Aplinkybė, kad ieškovė tik antraisiais savo veiklos metais gavo dideles pajamas, papildomai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog ji galėjo ir turėjo greičiau nei per vienerius metus atkurti buvusią visiškai sustabdytą veiklą.
19. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kada ji kreipėsi dėl taršos ir kitų leidimų gavimo, patys savaime nelemia išvados, jog dėl jos nuostolių (t. y. negauto grynojo pelno) yra pačios ieškovės kaltė. Faktas, kad ieškovė, atnaujinusi veiklą, pakeitė jos pobūdį ir nusprendė teikti ne tik laivų pjaustymo ir metalo laužo pardavimo, bet ir laivų remonto paslaugas, taip pat nesudaro pagrindo apeliaciniam skundui patenkinti. Apeliantė, teikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo ir galėjo numatyti atitinkamų nuostolių atsiradimo riziką, be kita ko, ir tai, kad analogiškos ieškovės vykdytai veiklos atkūrimas gali būti apsunkintas ar net sunkiai įmanomas dėl šios veiklos specifikos.
20. Apeliantė, vertinant pagal protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą, turėjo ir galėjo suprasti, kad dėl jos prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galėjo atsirasti jos įrodinėjama žala. Juo labiau kad ir ieškovė 2019 m. balandžio 16 d. prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (1 t., b. l. 67–71) jau buvo nurodžiusi, kad dėl pritaikyto arešto jos lėšomis ji patiria žalą negautų pajamų forma, jos veikla yra visiškai paralyžiuota, ji negali dalyvauti komerciniuose sandoriuose, aukcionuose, negali pirkti, parduoti laivų, metalo laužo. Apeliantei buvo žinoma ir tai, kad ieškovė ne kartą kreipėsi į teismą su prašymais panaikinti ir (ar) pakeisti pritaikytas net kelių rūšių laikinąsias apsaugos priemones, tačiau apeliantė su šiais prašymais kategoriškai nesutiko ir prašė jų netenkinti, nepaisydama ieškovės įvardytų argumentų dėl visiško jos veiklos sutrikdymo.
21. Pagrindo išvadai, kad pačios ieškovės veiksmai gali būti susiję su žalos atsiradimu, nesudaro ir byloje, kurią nagrinėjant buvo pritaikyti disponavimo turtu ribojimai, konstatuotos faktinės aplinkybės. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-369-459/2020 (1 t., b. l. 17–41), kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-884-450/2020 (3 t., b. l. 179–188) paliko nepakeistą, nustatyta, kad ieškovės ir apeliantės 2019 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria, be kita ko, ieškovė įsipareigojo perrašyti laivą (duomenys neskelbtini) apeliantei, buvo sudaryta be to laivo savininkės UAB ,,Pentagras“ sutikimo ir žinios. Be to, teismai nustatė ir tai, kad pasirašant 2019 m. vasario 19 d. sutartį abiem jos šalims jau buvo žinoma apie ieškovės UAB ,,Demeksa“ ir UAB ,,Pentagras“ 2019 m. sausio 29 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB ,,Pentagras“ nuosavybėn buvo perleistas laivas (duomenys neskelbtini). Nei tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei vėliau apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nustatytas bei konstatuotas nagrinėjamos bylos ieškovės nesąžiningumas. Priešingai, teismas nustatė, kad apeliantei turėjo ir galėjo būti žinoma, kad sutarties objektu yra laivas, kurio savininkė yra ne ieškovė, todėl apeliantė, pasirašydama tokią sutartį, prisiėmė ir galimo jos neįvykdymo riziką.
22. Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus, pripažįsta nepagrįsta apeliantės poziciją, kad neegzistuoja ir byloje nebuvo įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jos neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių, atsiradusių 2021 metais. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš apeliantės 27 485,12 Eur nuostolių atlyginimą už šį laikotarpį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
24. Atmetus kaip nepagrįstą apeliantės apeliacinį skundą, jos išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Tačiau apeliantei, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, tenka pareiga atlyginti ieškovės dėl pradėto apeliacinio proceso patirtas išlaidas. Pagal ieškovės į bylą pateikus įrodymus ji yra patyrusi 2 178 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas.
25. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros (buvęs Lietuvos statistikos departamentas) skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Apskaičiavus maksimalų teisinių paslaugų dydį pagal aktualius procesinių veiksmų atlikimo metu Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. III ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 623,66 Eur (2 018,20 Eur x 1,3).
26. Taigi, ieškovės prašomas kompensuoti atstovavimo išlaidų dydis (2 178 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingas bylos apimčiai ir ginčo sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš apeliantės priteisiamas 2 178 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 98 straipnsis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kristė“, juridinio asmens kodas 140596228, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Demeksa“, juridinio asmens kodas 304555422, 2 178 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Tomas Venckus
Vigintas Višinskis