Administracinė
byla Nr. P822 – 45/2009
Procesinio sprendimo
kategorija 80.11; 80.13
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 16
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio,
Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.
M. P. (V. M. P.) įgalioto atstovo
prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-340/2009
pagal pareiškėjos V. M. P. skundą atsakovams Palangos
miesto savivaldybės tarybai, Palangos miesto savivaldybės administracijos
direktoriui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Valstybės įmonės
Registrų centro Klaipėdos filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos
Respublikos Seimo kanceliarijai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti
veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja V. M. P. patikslintu skundu (t. I, b. l. 104 – 107), kurį
patikslino (t. I, b. l. 150 – 153), kreipėsi į Klaipėdos apygardos
administracinį teismą, prašydama:
1) panaikinti
Palangos miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 388 1.45 punktą,
kuriuo patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydis
ir ribos (toliau - ir Sprendimas Nr.388), prijungiant prie šio sklypo dalį jos
tėvo K. (K.) P. iki 1940 m.
nacionalizacijos turėtos žemės;
2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos komisijos 2004 m. kovo 3 d. akto dalį dėl 651 kv.m.
kiemo statinio (sporto aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
pripažinimo tinkamu naudoti (toliau - ir Aktas);
3) panaikinti
statinio - sporto aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))
(toliau – ir Aikštelė) teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre;
4) įpareigoti
Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti žemės sklypą
nuosavybės teisių atkūrimui natūra K. P. iki 1940 m.
turėtoje posesijoje, kiek ji patenka į kvartale U. 13 esantį sklypą Nr. 3
(pagal Palangos m. centrinės dalies detalųjį planą). Pareiškėja taip pat
pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (t. I, b. l. 170) dėl Sprendimo
Nr. 388 ir Akto panaikinimo.
Nurodė, kad ji pagal Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį yra pretendentė atkurti
nuosavybės teises į savo tėvo K. P. turėtą 0,2448 ha žemės
sklypą Kęstučio gatvėje, Palangoje. Prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo
išreiškė savo valią dėl žemės grąžinimo natūra.
Pagal Palangos miesto centrinės
dalies detalųjį planą, kuris patvirtintas Palangos miesto tarybos 2000
m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 (toliau –ir Detalusis planas), K.
P. turėtas žemės sklypas patenka į
kvartalo U.13 sklypus Nr. 1 ir Nr. 3. Nurodė, kad Sprendimo Nr. 388 1.45 punktu, patvirtinant žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), Palangoje, dydį ir ribas
(11014 m2.), į šį sklypą įjungta dalis K. P.
iki 1940 m. priklausiusios žemės. Suformuotas žemė sklypas išnuomotas
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai (toliau – ir Kanceliarija). Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu
Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 70
punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d.
nutarimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260
patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės
ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 17 punktą, pažymėjo, kad visuomenės
poreikiams gali būti nutarta panaudoti konkretų žemės sklypą, pagal detaliojo
plano sprendinį numatytą konkrečiai visuomeninei paskirčiai, o savininko interesų sąskaita negali būti tenkinami būsimi
visuomenės interesai, todėl, priimant Sprendimą Nr. 388, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai ir pareiškėjos teisė į žemės
nuosavybės teisių atkūrimą. Pabrėžė,
kad dalis Kanceliarijos nuomojamo žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), Palangoje, į kurį ji
pretenduoja atsikurti nuosavybės teises (Detaliajame plane pažymėta
Nr.3), yra neužstatyta, nenaudojama, todėl nepagrįstai
laikoma, kad ši žemė yra reikalinga sklype esantiems statiniams eksploatuoti, o
kita žemės sklypo dalis užstatyta statiniais, kurie realiai susidėvėję ir
turėjo būti nugriauti. Nurodė, kad tretysis
suinteresuotas asmuo, siekdamas pakeisti
laisvos žemės statusą ir užkirsti jai kelią nuosavybės teisių atkūrimui, savavališkai
pastatytus, susidėvėjusius kiemo statinius, esančius ginčo žemės sklype, tarp
jų ir Aikštelę, remdamasis Aktu, nepagrįstai įregistravo
nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad skundžiamas Aktas fiktyvus, nes
jame užfiksuota Statinio būklė neatitinka realios būklės. Vadovaudamasi Statybos techniniu reglamentu STR1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (patvirtintas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 565), faktu, kad Aikštelė
pastatyta 1970 metais, todėl jo gyvavimo trukmė yra pasibaigusi, Statinys
sunykęs, faktu, kad Sprendimu Nr. 388 dalį K. P. turėtos žemės prijungus prie Kanceliarijos sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), Palangoje, jokios aikštelės nebuvo perduotos, daro išvadą,
kad Aikštelės registracija neteisėta. Pareiškėja teismui pateiktame prašyme dėl
skundo padavimo termino nurodė, kad apie skundžiamus aktus ji sužinojo
administracinės bylos Nr.I-473/2006 nagrinėjimo metu. Sužinojusi, nedelsdama
2005 m. spalio 12 d. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą dėl šių aktų
panaikinimo. Palangos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjo šį jos ieškinį, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. birželio 21 d. nutartimi
panaikinimo teismo sprendimą dėl rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo ir
perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Pažymėjo,
jog, atsižvelgus į jos atliktus veiksmus po sužinojimo apie skundžiamų aktų
priėmimą, o taip pat į aplinkybę, kad ji gyvena užsienyje, prašė pripažinti,
kad skundo padavimo terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir
atnaujinti šį terminą.
Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos
filialas atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 117 - 118) prašė skundo reikalavimo
dėl Statinio teisinės registracijos panaikinimo netenkinti, kitus skundo
reikalavimus nagrinėti ir spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad, remiantis Aktu, įstatymų nustatyta tvarka buvo
įregistruoti kiemo statiniai, žymimi
indeksu lb, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos sudaro: mašinų stovėjimo
aikštelė (b3); šaligatvis (b4); Aikštelė (b5). Šie statiniai nuosavybės teise
priklauso Lietuvos Respublikai, juos
patikėjimo teise valdo Kanceliarija.Pažymėjo, kad į tuo pačiu adresu
esantį 1,1014 ha bendro ploto žemės sklypą įregistruota
Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos patikėjimo teisė. Pabrėžė, jog
pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo
(toliau – ir Registro įstatymas) 30 straipsnyje numatytos išankstinio
ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir neapskundė 2004 m kovo 3 d.
teritorinio registratoriaus priimto sprendimo įregistruoti kiemo statinius,
esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje. Nurodė, kad dokumentai,
kurių pagrindu atlikta teisinė registracija nepakeisti, nepanaikinti.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybė
atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 135 – 136) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė,
kad Sprendimu Nr. 388 žemės sklypas buvo suformuotas pagal tuo metu galiojusius
teisės aktus. Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ginčijami
Sprendimo Nr.388 1.45 punktas ir Aktas yra neteisėti. Pabrėžė, kad Aikštelė
atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos
įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio sampratą, todėl laikytina
statiniu. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl Palangos miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo suformuoti žemės sklypą
nuosavybės teisių atkūrimui natūra negali būti tenkinamas, nes ginčo sklypas
yra užstatytas. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina,
kad ginčo sklypo dalyje, į kurią pareiškėja pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, yra nekilnojamieji statiniai (Aikštelė
ir kiemo statiniai). Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Aikštelės
teisinę registraciją palaikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo
argumentus, išdėstytus atsiliepime.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis
teismas 2007 m. kovo 30 d. sprendimu (t. I, b.l. 184 – 189) patenkino
pareiškėjos prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo; atmetė pareiškėjos
skundo dalį dėl Sprendimo Nr. 388 1.45 punkto panaikinimo ir dėl Palangos miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus įpareigojimo suformuoti pareiškėjai žemės sklypą
nuosavybės teisių atkūrimui natūra K. P. iki 1940 m.
priklausiusioje posesijoje, kiek ji patenka pagal Palangos miesto
centrinės dalies detalųjį planą į kvartale U. 13 esantį sklypą Nr. 3; bylą
dalyje dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimo
Nr. 25 2 punkto ir Akto panaikinimo nutraukė; skundo dalį dėl Aikštelės teisinės registracijos Nekilnojamojo
turto registre panaikinimo paliko nenagrinėtą.
Nurodė, kad pareiškėja suklydo dėl bylos
rūšinio teismingumo, nes dėl skundo reikalavimų 2005 m. spalio 12 d. kreipėsi į
Palangos miesto apylinkės teismą, kuris išnagrinėjo jo kompetencijai
nepriskirtą bylą, todėl Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. birželio 21 d.
nutartimi panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 22
d.sprendimą. Pripažino, kad dėl bylos rūšinio teismingumo šioje byloje suklydus
ne tik pareiškėjai, bet ir bendrosios kompetencijos teismui, pareiškėjos
nurodyta termino paduoti skundą praleidimo priežastis laikytina svarbia termino
praleidimo priežastimi, todėl skundo padavimo terminą atnaujino. Rėmėsi
Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to,
jog teritorija, kurioje pareiškėja pretenduoja atsikurti nuosavybės teisę į
žemę, patenka į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje, esantį
Palangos miesto centrinėje dalyje, kuri suplanuota Detaliuoju planu. Pažymėjo,
kad pareiškėja skunde nurodė vieną ginčijamo
Sprendimo Nr. 388 panaikinimo juridinį pagrindą - prieštaravimą
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260
patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 17
punktui, tačiau šis teisės aktas nagrinėjamame ginče negali būti taikomas, nes
jis priimtas vėliau nei pareiškėjos skundžiamas sprendimas. Todėl neanalizavo
minėto teisės akto nuostatų, tačiau pažymėjo, kad 17 punktas
nereglamentuoja žemės sklypo ribų ir dydžio nustatymo klausimų. Nurodė, kad Sprendimas Nr. 388 priimtas
remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr.
987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 987), o pareiškėja
nenurodė, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja
šio teisės akto nuostatoms. Teismas nenustatė, kad, Sprendimu Nr.
388 nustatant ginčijamo žemės sklypo ribas ir dydį, būtų pažeistos minėto
nutarimo nuostatos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad Sprendimas Nr. 388 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundą
atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nėra pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, kuriais remiantis galima būtų ginčijamą
aktą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Teismas, remdamasis VĮ Registrų
centro Klaipėdos filialo pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių
teisų į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nustatė, kad ginčo žemės
sklype yra trečiajam suinteresuotam asmeniui Kanceliarijai priklausantis
poilsio pastatas ir kiemo statiniai: mašinų stovėjimo aikštelė, šaligatviai, Aikštelė.
Konstatavo, kad asfaltuota Aikštelė, kurios buvimą ir teisinę registraciją
ginčija pareiškėja, sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir
yra tvirtai sujungta su žeme, todėl ji
atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio
sampratą ir laikytina statiniu. Pareiškėjos skundo argumentą, kad Aikštelė
yra laikinas menkavertis statinys ir kad šiuo statiniu užimta teritorija yra
faktiškai laisva (neužimta) žemė, teismas pripažino neatitinkančiu faktinių
bylos aplinkybių ir prieštaraujančiu Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 daliai.
Pažymėjo, kad laikinas statinys paprastai yra pagamintas gamykloje ar
pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ir perkelti į kitą
vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių. Tuo tarpu išardyti ir perkelti į kitą vietą asfaltuotą Aikštelės
dangą nėra galimybės, tokio statinio naudojimo laikas yra ilgesnis nei
nustatyta Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, todėl padarė išvadą, kad Aikštelė
neatitinka įstatymu nustatytos laikinojo statinio sampratos. Atsižvelgdamas į
2004 m.kovo 3 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį
įregistravimą, nurodė, kad Aikštelė ir kiti kiemo statiniai nėra bevertis
turtas. Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjos teiginius, jog Aikštelė
yra laikinas apleistas statinys ir kad ta žemės sklypo dalis, kurios plotas 651
m2, yra faktiškai laisva (neužimta) žemė. Pabrėžė, kad Aikštelė
naudojama pagal paskirtį rekreacijos tikslams, Aikštelės būklė nekeičia jos kaip
nekilnojamojo turto – statinio statuso, o turto savininkas gali renovuoti
Nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį. Aikštelė atitinka Detaliojo
plano sprendinius, kurių pareiškėja neginčija. Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini),
Palangoje yra reikalingas pastatui, kiemo statiniams ir kitiems įrenginiams,
priklausantiems trečiajam suinteresuotam asmeniui Kanceliarijai, eksploatuoti.
Todėl pareiškėjos prašymą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės
administracijos direktorių suformuoti jai žemės sklypą nuosavybės teisių
atkūrimui natūra ginčo žemės sklype pripažino nepagrįstu ir jį atmetė. Nurodė,
kad šis pareiškėjos reikalavimas prieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3
punktui. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 14, 16 ir
17 dalimis, 3, 5 straipsniais padarė išvadą, kad Aktas laikytinas procedūrinio pobūdžio dokumentu, kuriame atspindėta
faktinė statinių padėtis, todėl jis
nepriskirtinu prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas,
todėl šioje dalyje bylą nutraukė. Teismas pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3
punktą nutraukė bylą dalyje dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 25 2 punkto
dalies panaikinimo, kadangi pareiškėja atsisakė šio reikalavimo. Teismas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl statinio
(Aikštelės) teisinės registracijos panaikinimo paliko nenagrinėtą, kadangi
pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos
nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima ta tvarka pasinaudoti remiantis
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro statymo 30, 31 straipsniais,
jeigu nekilnojamojo turto registratorius patenkins prašymą dėl praleisto
termino paduoti skundą atnaujinimo.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 191 – 195), kuriuo
prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti jos skundą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartimi (t. III, b.l. 19 – 31) pareiškėjos
apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą iš dalies ir perdavė bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl Sprendimo Nr. 388 1.45
punkto ir Akto dalies panaikinimo bei įpareigojimo suformuoti pareiškėjai žemės
sklypą, likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ
81 straipsnio reikalavimus, nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų bylai
išspręsti reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla
(ABTĮ 141 str.1 d. 2 p.). Nustatė, kad pareiškėja pagal 1997 m. gruodžio 10 d.
pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra savo tėvo K. P. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą
žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje, pretenduoja, kad buvusio
savininko turėtoje žemėje jai būtų suformuotas atitinkamo dydžio žemės sklypas
ir perduotas jai neatlygintinai nuosavybėn, sprendimas dėl šio pareiškėjos
prašymo nepriimtas. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos dokumentų, atsakovas neneigia
pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad į Sprendimo Nr.388 1.45 punktu
suformuotą 11014 m2 žemės sklypą, pateko dalis K.
P. iki 1940 m. nuosavybės
teise valdytos žemės ir pateikė pirmosios instancijos teismui ištraukas iš Detaliojo plano grafinės dalies, kurioje įbraižė Sprendimo
Nr.388 1.45 punktu suformuoto 11014 m2 žemės sklypo ribas ir K. P. iki 1940 metų nacionalizacijos
turėto žemės sklypo ribas. Iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
pateiktų dokumentų nustatė, kad K. P. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės sklypo vieta,
plotas ir ribos buvo nustatyti pagal iki 1940 metų sudarytą planą. Atsižvelgdamas
į Detaliojo plano ištraukas, Sprendimu Nr. 388 patvirtinto 11014 m2 žemės
sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),
Palangoje, planu, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pateiktus duomenis apie
šiame sklype įregistruotą nekilnojamąjį turtą, nustatė, jog pareiškėja
pretenduoja, kad atsakovas suformuotų grąžinimui natūra K.
P. turėtos žemės vietoje ne mažesnio kaip
651 m2 ploto sklypą toje 11014 m2 žemės sklypo dalyje,
kurioje 2004 m. kovo 3 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos
trečiojo suinteresuoto asmens Kanceliarijos daiktinės teisės (patikėjimo teisė)
į 651 m2 ploto kiemo statinį (Aikštelę). Pažymėjo, jog pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, remdamasis Atkūrimo įstatymo
nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę
sąlygas ir tvarką, turėjo nustatyti, ar atsakovas, įjungdamas į Sprendimo
Nr.388 1.45 punktu suformuotą 11014 m2 žemės sklypą dalį K. P. iki 1940 m. turėtos žemės,
nors buvo pareiškėjos prašymas dėl šios žemės grąžinimo natūra, nepažeidė
pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, taip pat, ar gali būti suformuotas
pareiškėjos nurodytoje vietoje žemės sklypas grąžinimui natūra. Remdamasis
Atkūrimo įstatymo (Sprendimo Nr. 388 priėmimo metu galiojusios redakcijos) 5 straipsnio
2 dalies 1 punktu, faktu, jog Sprendimo Nr.388 priėmimo metu pareiškėjai
jos tėvo turėtos žemės vietoje priklausančių pastatų nebuvo, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, Atkūrimo
įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis (redakcija nuo 2002-04-19), 5
straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis (2004-03-23 Atkūrimo įstatymo
redakcija), padarė išvadą, jog pirmosios instancijos
teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjos nurodytoje vietoje (Sprendimo Nr.388
1.45 punktu patvirtinto 11014 m2 žemės sklypo dalyje) K. P. priklausiusi
žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Vadovaudamasis Atkūrimo
įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, pabrėžė, kad, nustatant, ar žemė turi būti
grąžinama natūra, ar ji yra valstybės išperkama, turi būti išsiaiškinta, ar yra
visuomenės poreikis į konkrečią žemę įstatyme numatytoms reikmėms. Nustatė, kad Detalusis planas patvirtintas vėliau (Palangos
miesto savivaldybės tarybos 2000-05-25 d. sprendimu Nr. 32) negu buvo priimtas Sprendimas
Nr.388 (Palangos miesto valdybos 1998-12-10), kuriuo suformuoti žemės sklypai
nuomai fiziniams ir juridiniams asmenims, tarp jų 11014 m2 žemės
sklypas trečiajam suinteresuotam asmeniui Kanceliarijai. Pažymėjo, kad pirmosios
instancijos teismas neišreikalavo iš Palangos miesto savivaldybės
administracijos medžiagos, kuria remiantis buvo priimtas Sprendimo Nr.388. 1.45
punktas, todėl byloje nėra duomenų apie tai, kodėl Sprendimo Nr.388 1.45 punktu
buvo suformuotas būtent 11014 m2 žemės sklypas. Šiuo sprendimu patvirtintame
sklypo plane nurodyta, kad užstatyta teritorija – 563 m2. Nustatė,
kad Sprendimo 1.45 punkte nurodyto ploto ir ribų žemės sklypą Klaipėdos
apskrities viršininko administracija 1999 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.95 suteikė
Kanceliarijai naudotis neterminuotai, o, remiantis šiuo įsakymu, 1999 m.
vasario 20 d. tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos
miesto žemėtvarkos skyriaus ir Kanceliarijos sudaryta valstybinės žemės sklypo
panaudos sutartis, kuria 11014 m2 ploto žemės sklypas išnuomotas Kanceliarijai
iki 2098 metų sausio 21 d. Teismas nustatė, kad Sprendimo Nr.388 1.45 punktu
patvirtinant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydį ir
ribas (11014 m2), šis žemės sklypas buvo suformuotas prie 1976
metais pastatyto poilsio paskirties pastato, kurio kadastro duomenys buvo
užfiksuoti 1989 m. birželio 19 d. (užstatytas plotas 623 m2, bendras
plotas 1043,51 m2). Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo
nustatyti, ar Sprendimo Nr. 388 1.45 punktu patvirtinant 11014 m2
ploto žemės sklypą (užstatytas plotas 623 m2, bendras plotas 1043,51
m2), (duomenys neskelbtini), Palangoje, buvo realus ir
pagrįstas poreikis suformuoti tokio dydžio žemės sklypą poilsio paskirties
pastato eksploatavimui, ar buvo būtinumas įjungti į suformuotą sklypą
atitinkamą K. P. turėtos žemės dalį. Išnagrinėjęs VĮ
Registrų centro Klaipėdos filialo pateiktus pažymėjimus ir kitus dokumentus,
nustatė, kad iki 2004 metų vasario 24 d. Sprendimo Nr.388 1.45 punktu patvirtinto
ploto ir ribų žemės sklype nebuvo įregistruota nei pareiškėjos nurodyta Aikštelė,
nei kokie nors kiti kiemo statiniai. Tik 2004 metų vasario 24 d. 11014 m2
žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, užfiksuoti kiemo
statinių kadastro duomenys: 237 m2 aikštelė; 37 m2
šaligatvis; 403 m2 mašinų stovėjimo aikštelė; 842 m2
ploto šaligatvis; 651 m2 ploto Aikštelė ir 2004 m. kovo 3 d.
įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens Kanceliarijos patikėjimo teisė į
šiuos statinius, nors, kaip matyti iš kadastrinių matavimų, šie statiniai, tarp
jų ir pareiškėjos nurodyta Aikštelė, pastatyti 1970, 1988 metais. Nurodė, kad
minėti veiksmai (Akto surašymas, statinių kadastriniai matavimai, teisinė
registracija) atlikti per labai trumpą laiką (2004-02-24 ir 2004-02-28 bei
2004-03-03) ir būtent po to, kai ji kreipėsi su skundu į teismą (2003-11-20)
dėl žemės sklypo suformavimo grąžinimui natūra. Rėmėsi
2004 m. balandžio 28 d. antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo
protokolu ir pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo šio
protokolo priedo - nuotraukų, kuriose užfiksuotos protokole aprašytos aplinkybės,
netyrė ir nevertino statinių, išskirtinai - 651 m2 ploto Aikštelės,
kadastrinių duomenų užfiksavimo ir teisinės registracijos faktinių aplinkybių. Tokios
aplinkybės svarbios nustatant, ar atsakovui patvirtinant Sprendimo Nr. 388 1.45
punktą buvo realus ir pagrįstas poreikis suformuoti tokio ploto žemės sklypą
poilsio paskirties pastato eksploatavimui įjungiant į jį atitinkamą K. P. turėtos žemės plotą ir išskirtinai pareiškėjos nurodytą
651 m2 plotą, kuriame pagal Nekilnojamojo turto kadastro
duomenis yra Aikštelė. Pabrėžė, kad iš 2004 m. vasario 28 d. kadastrinių
matavimų matyti, jog Aikštelė yra labiausiai nuo poilsio pastato nutolusioje
teritorijos dalyje. Pažymėjo, kad pirmosios
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi atsižvelgti į Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatą,
kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi
būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu
ar nebuvimu. Teismas turėtų nustatyti, ar į K. P. turėtos žemės dalį kuri Sprendimo Nr.388 1.45 punktu
buvo priskirta suformuotam 11014 m2 ploto žemės sklypui, yra realus
ir pagrįstas visuomenės poreikis šiai konkrečiai žemei. Nurodė, kad Detaliojo plano ištraukos nesuteikia pakankamai informacijos
apie pareiškėjos nurodyto kvartalo U.13 ir jame esančio sklypo Nr. 3
naudojimo būdą ir pobūdį (yra nuorodos į atitinkamus skyrius ir pastabas, kurie
į bylą nebuvo pateikti). Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, ar Detaliuoju
planu nustatant ginčo teritorijos naudojimo būdą ir pobūdį buvo atsižvelgta į Sprendimo Nr.388 1.45 punktą. Vadovaudamasis
Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, Statybos techninio
reglamento STR 1.11.01:2002 34, 24 punktu, faktu, kad įstatymų leidėjas
suteikia įgaliojimus atitinkamiems viešojo administravimo subjektams sudaryti
komisijas statinio pripažinimo tinkamu naudoti faktui nustatyti, o statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktą numato kaip privalomąjį statybos proceso
baigimo dokumentą, kurio gavimas statytojui sukelia pareigą įregistruoti
statinį Nekilnojamojo turto registre, konstatavo, jog statinio pripažinimo
tinkamu naudoti aktas laikytinas administraciniu aktu, kurį nustatyta tvarka
gali skųsti teismui kiekvienas suinteresuotas subjektas, kuris turi pagrindą
manyti, kad buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai (ABTĮ 5 str.1 d.). Nurodė,
jog pirmosios instancijos teismas,
atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo argumentus, turėjo išreikalauti iš
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos visą medžiagą, kuria remiantis
buvo priimtas minėtas Aktas, ir, remdamasis Reglamento STR 1.11.01:2002
nuostatomis, kuriose įtvirtinta prašymų ir dokumentų dėl statinio pripažinimo
tinkamu naudoti pateikimo ir nagrinėjimo tvarka ir procedūra, turėjo patikrinti
statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrįstumą pareiškėjos ginčijamoje
dalyje. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą ABTĮ
101 straipsnio 1 punkto pagrindu pagal pareiškėjos reikalavimą dėl Akto dalies panaikinimo.
Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjos
skundą dalyje dėl Aikštelės teisinės
registracijos panaikinimo, kadangi pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms
nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t.y. neskundė teritorinio
nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimo centriniam nekilnojamojo turto
registratoriui, kadangi, tik pasinaudojus šia tvarka ir nesutinkant su
centrinio registratoriaus sprendimu, šis sprendimas gali būti skundžiamas
administraciniam teismui.
IV.
Klaipėdos
apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu (t. III,
b.l. 94 – 99) patenkino pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo ir atnaujino
praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 388 1.45 punkto, Akto dalies
panaikinimo ir įpareigojimo suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui
natūra paduoti; atmetė pareiškėjos skundą dėl Sprendimo Nr. 388 1.45 punkto, Akto
dalies panaikinimo bei įpareigojimo Palangos miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių
atkūrimui natūra K. P. iki 1940 m. priklausiusioje
posesijoje, kiek ji patenka į kvartale U. 13 esantį sklypą Nr. 3 pagal Palangos
miesto centrinės dalies detalųjį planą, kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad prašymas
dėl praleisto termino paduoti teismui skundą atnaujinimo tenkintinas, nes
pareiškėja suklydo dėl bylos rūšinio teismingumo (ABTĮ 34 straipsnis), atriboti
administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją sudėtinga. Rėmėsi
Atkūrimo įstatymo preambule ir 12 straipsnio 3 punktu ir nurodė, kad tarp šalių
nėra ginčo, jog teritorija, į kurią pareiškėja pretenduoja nuosavybės teises
atsikurti, patenka į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje,
esantį Palangos miesto centrinėje dalyje, kuri suplanuota Detaliuoju planu.
Pagal Detalaus plano sprendinius žemės sklypas patenka į kvartalą U. 13 (
sklypai Nr. 1 ir 3 ), faktinė K. P. priklausiusio žemės
sklypo buvimo vieta pažymėta Palangos miesto centrinės dalies detaliajame
plane. Nurodė, jog valstybinės žemės sklypu 11014 kv.m. ploto naudojasi
panaudos sutarties pagrindu Kanceliarija, sklypas suformuotas Sprendimo Nr. 388
1.45 punktu, ginčo teritorija pagal detalųjį planą, kurio pareiškėja neginčija,
užimta statiniais bei skirta rekreacijai. Pažymėjo, kad pareiškėja nurodė vieną
ginčijamo sprendimo panaikinimo juridinį pagrindą - prieštaravimą Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos
Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai
(veiklai) tvarkos 17 punktui, tačiau šis teisės aktas nereguliuoja ginčijamo
materialinio teisinio santykio, nes Sprendimas Nr. 388, kuriuo patvirtintas
žemės sklypo dydis ir ribos, priimtas iki nurodyto Vyriausybės nutarimo
priėmimo. Jis priimtas vadovaujantis Nutarimu Nr. 987, o pareiškėja negrindžia
reikalavimo tuo, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja minėto nutarimo nuostatoms.
Vertinant skunde nurodytą faktinį skundo pagrindą dėl ginčijamo žemės sklypo
ribų ir dydžio nustatymo, nenustatyta, kad pažeistos minėto nutarimo nuostatos.
Teismas konstatavo, jog ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl
tenkinti skundo šioje dalyje nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Aktas, kurio pagrindu
įregistruota Aikštelė yra pagrįstas ir teisėtas, nes atitiko realią statinio
būklę, kas matyti ir iš pareiškėjos pateiktų nuotraukų, todėl jį naikinti nėra
teisinio pagrindo. Remdamasis Statybos įstatymo nuostatomis (2 str. 2 ir 4 d.),
padarė išvadą, jog asfaltuota Aikštelė, sukurta statybos darbais, naudojant
statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, todėl ji atitinka Statybos
įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio sampratą ir laikytina
statiniu. Nesutiko su skundo teiginiais, kad Aikštelė yra laikinas menkavertis
statinys ir kad šiuo statiniu užimta teritorija yra faktiškai laisva (neužimta)
žemė, nes tokie argumentai prieštarauja Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies
nuostatoms, o išardyti ir perkelti į kitą vietą asfaltuotą Aikštelės dangą nėra
galimybės, tokio statinio naudojimo laikas yra ilgesnis nei nustatyta Statybos
įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Padarė išvadą, jog Aikštelė neatitinka įstatymu
nustatytos laikinojo statinio sampratos, Aikštelė ir kiti kiemo statiniai nėra
bevertis turtas. Pažymėjo, kad tarp šalių ginčo, jog Aikštelės paskirtis
pakeista, nėra, nes ji jokiai naujai veiklai nepritaikyta, byloje šalys tokių
įrodymų nepateikė ir nenurodė, priešingai atsakovų atstovai patvirtino, kad
šioje teritorijoje nebuvo ir nėra planuojami nauji statiniai. Nekilnojamojo
turto registre padaryta teisinė registracija Aikštelės, kuri atitinka Detaliojo
plano sprendinius (kurių pareiškėja neginčija). Teismas konstatavo, kad ginčo
žemės sklypas (duomenys neskelbtini) , Palangoje reikalingas pastatui,
kiemo statiniams ir kitiems įrenginiams, priklausantiems Kanceliarijai,
eksploatuoti. Be to, 2008 m. kovo 14 d. ekspertizės išvada nustatyta, kad teritorijos
paskirtis- rekreacinė, skirta poilsiautojų pasivaikščiojimui ir trumpalaikiam
poilsiui, šaligatviais turi teisę naudotis visi poilsiautojai, nepriklausomai
kur jie apsistoję, todėl vertintina, jog šiai konkrečiai žemei yra realus ir
pagrįstas visuomenės poreikis. Pabrėžė, kad pareiškėja teismui nepateikė
įrodymų nuginčijančių tokią ekspertų išvadą. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas
įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti
žemės sklypą ginčo žemės sklype nuosavybės teisių atkūrimui nepagrįstas, nes
prieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktui. Atsižvelgė į Lietuvos
Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir
nurodė, jog būtent detaliuoju planu pareiškėjos prašomas formuoti sklypas
patenka į teritoriją, skirtą rekreacijai, todėl ši teritorija palikta bendroms
gyventojų reikmėms tenkinti, neformuojant sklypų grąžinimui natūra. Remdamasi
tuo, kad nustatyta, jog ginčo teritorija užimta statiniais, pagal detalųjį
planą teritorijos paskirtis-rekreacinė, padarė išvadą, kad ši nuosavybė negali
būti grąžinama pareiškėjai natūra, nes pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3
punkto nuostatas yra valstybės išperkama.
V.
Pareiškėja
pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 102 – 106), kuriuo prašė panaikinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d.sprendimą ir
priimti – naują sprendimą, kuriuo panaikinti Sprendimo Nr. 388 1.45 punktą;
panaikinti Aktą; įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos
direktorių suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra K. P. iki 1940 metų turėtoje posesijoje, kiek ji patenka į
kvartale U.13 esantį sklypą Nr. 3, adresu (duomenys neskelbtini),
Palangoje.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 22 d. nutartimi
apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Klaipėdos apygardos administracinio teismo
2008 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeitė. Šio sprendimo dalį, kuria atmestas
pareiškėjos reikalavimas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos komisijos 2004 m. kovo 3 d. akto dalį dėl 651 kv.m. kiemo
statinio (sporto aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
pripažinimo tinkamu naudoti, panaikino ir šioje dalyje pareiškėjos skundą
tenkino – panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos komisijos
2004 m. kovo 3 d. akto dalį dėl 651 kv. m. kiemo statinio (sporto aikštelės),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti. Likusioje
dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas
nustatė, kad pareiškėja 1997m. gruodžio 24d. pateikė prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, kuriuo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę 0,2448
ha, esančią Palangos m., natūra (NTAB b. l. 14). Pažymėjo, kad tuo metu
galiojęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymas (toliau – Įstatymas) nenumatė galimybės miesto teritorijoje grąžinti
žemę natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie
nuosavybės teise turėtos žemės (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Be to, galiojęs
Įstatymas, jo 12 straipsnio 3 punktas, nustatė, kad valstybės išperkama žemė
yra ta, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą
išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise
turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Pareiškėja žemėje, į
kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, jokių pastatų nuosavybės
teise neturi, todėl jos prašyme išreikšta valia – grąžinti žemę natūra –
negalėjo būti įgyvendinta. Ir tik po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė
negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie
nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra
konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio
3 daliai, ir po to, kai LR Seimas 2002-04-02 Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-832 pakeitė atitinkamas
įstatymo 5, 12 straipsnių nuostatas, buvo numatyta galimybė miesto teritorijoje
grąžinti žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra. Pažymėjo, kad pareiškėjos
ginčijamas Palangos miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 388
priimtas tuo laikotarpiu, kai Įstatymas tokią žemę numatė kaip valstybės
išperkamą, kai Įstatymas nenumatė galimybės grąžinti žemę mieste natūra, jei
pilietis toje žemėje nuosavybės teise neturi gyvenamojo namo ar kitų statinių,
todėl Palangos miesto valdyba, priimdama ginčo sprendimą neturėjo jokio
įstatyminio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjos 1997 m. gruodžio 24 d. prašymą
dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo pačiu nėra jokio pagrindo pripažinti, kad
šiuo aspektu Palangos miesto valdybos sprendimas būtų neteisėtas ar
pažeidžiantis pareiškėjos teises ar teisėtus interesus. Pažymėjo, kad Palangos
miesto valdyba veikė pagal tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos
reikalavimus. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Palangos
miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 388 priimtas iki
įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
260 priimtai Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės
ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkai, todėl šis teisės aktas šioje byloje nėra
aktualus, o visus pareiškėjos argumentus, susijusius su neva atsakovo
padarytais šio teisės akto reikalavimų pažeidimais, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo,
kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas, kaip ir nurodyta jo paties aprašomojoje
dalyje, priimtas vadovaujantis ir galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės
ūkio veiklai pardavimo ir nuomos. Šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės
sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktas numatė, kad
sprendimas dėl naudojamo žemės sklypo dydžio priimamas įvertinus teisinius
žemės sklypo suteikimo dokumentus, patikrinus sklype esančio nekilnojamojo
turto teisinį registravimą, tai, ar faktinis žemės sklypo naudojimas atitinka
nustatytą gamybos ar kitos veiklos paskirtį, projekte skirtą statiniams, ir tam
nepanaudotą žemės sklypo plotą. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina,
kad priimant pareiškėjos ginčijamą Palangos miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10
d. sprendimą Nr. 388 (šio sprendimo 1.45 punktą) buvo įvertinti teisiniai žemės
sklypo suteikimo dokumentai, faktinis žemės sklypo naudojimas bei galiojantis
teritorijų planavimo dokumentas, t.y. Palangos miesto tarybos 1998-06-25
sprendimu Nr. 160 patvirtintas miesto kvartalo tarp S. Daukanto g., Kęstučio
g., Birutės al. ir J.Simpsono g. detalusis planas (Žemės tvarkymo byla b. l. 1 -
38), kuriuo kvartale esantys žemės sklypai suformuoti tokiomis ribomis, kokios vėliau
yra nustatytos ginčijamu Palangos miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d.
sprendimu Nr. 388. Konstatavo, kad Palangos miesto valdyba 1998 m. gruodžio 10
d. sprendimą Nr. 388 (šio sprendimo 1.45 punktą) priėmė nepažeisdama Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 reikalavimų,
todėl pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje
netenkino pagrįstai. Kita vertus pažymėjo ir tai, kad pareiškėja šioje byloje
iškeltu ginču siekia realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę
natūra. Šiam procesui aplinkybė – ar valstybinė žemė yra išnuomota ar suteikta
panaudos teise – esminės reikšmės neturi, nes žemės nuoma ar jos suteikimas
panaudos teise patys savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokia – žemės
yra valstybės išperkama ir į ją nėra galimybės atkurti nuosavybės teises.
Valstybinė žemės gali būti pripažįstama valstybės išperkama tik tada, kai ji
atitinka Įstatymo 12 straipsnyje numatytas sąlygas. Tarp šių sąlygų kaip
savarankiškų sąlygų žemės nuoma ar jos suteikimas panaudos teise nėra numatyti.
Vertindamas pareiškėjos reikalavimą
panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos komisijos 2004 m.
kovo 3 d. akto dalį dėl 651 kv.m. kiemo statinio (sporto aikštelės),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti,
pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog sporto aikštelė pastatyta
1970 metais. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo
pateikti statinių kadastro duomenys (t. 3 b. l. 135 - 137). Taigi aikštelė
pastatyta iki šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo
įsigaliojimo. Remiantis teisės aktų galiojimo laike taisyklėmis, minėto
įstatymo nuostatos, kiek tai liečia ginčo aikštelės statybos teisėtumą, negali
būti taikomos, nes aikštelės pastatymo bei eksploatavimo pradžios metu,
negaliojo. Todėl nagrinėjant ar ginčijamas aktas yra teisėtas būtina įvertinti
šio akto atitikimą akto surašymo dieną galiojusiems ir šią sritį
reglamentavusiems teisės aktams. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtinto Statybos techninio
reglamento STR 1.01.07:2002 (2003-05-23 redakcija) Nesudėtingi (tarp jų
laikini) statiniai privalomu priedu Nesudėtingų statinių sąrašo 2.3.2 punktą
prie nesudėtingų II grupės statinių yra priskiriamos atviros (futbolo,
krepšinio, tinklinio, rankinio, lauko teniso bei kt.) bei žaidimų aikštelės su
įranga. Iš esmės analogiškai reglamentuota ir šiuo metu galiojančio STR
1.01.07:2002 Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai 2 lentelės 17 punkte.
Taigi ginčo aikštelė priskiriama prie nesudėtingų II grupės statinių.
Ginčo akto
surašymo metu STR 1.01.07:2002 (2003-05-23 redakcija) Nesudėtingi (tarp jų
laikini) statiniai 14 punktas nustatė, kad II grupės nesudėtingiems statiniams
turi būti rengiamas sumažintos sudėties projektas – projekto schema (14.2
punktas), savivaldybės mero išduotas statybos leidimas be statinio projekto
patikrinimo Nuolatinėje statybos komisijoje (14.3 punktas).
Ginčo akto
surašymo metu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d.
įsakymu Nr. 242 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002
Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka 27 punktas (2003 12 19 įsakymo
Nr. 665 redakcija) nustatė, kad statytojas turi pateikti komisijos pirmininkui
dokumentus, išvardytus Reglamento 3 priede. Šiame priede numatyta, kad
statytojas II grupės nesudėtingiems statiniams turi pateikti projekto schemą,
statybos leidimą, statybos darbų žurnalą, statybos darbų priėmimo-perdavimo
aktą. Šiuo metu galiojančios šio STR 1.11.01:2002 atatinkamos nuostatos iš
esmės kelia analogiškus reikalavimus, išskyrus tai, kad nebėra reikalaujama
pateikti statybos leidimą. Atsižvelgusi į išdėstytus teisės aktų nuostatas bei
įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo
akte įvardintas statytoju tretysis suinteresuotasis asmuo nepateikė visų teisės
aktuose numatytų būtinų pateikti dokumentų (projekto schemos, statybos leidimo,
statybos darbų žurnalo, statybos darbų priėmimo – perdavimo akto), todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
komisija nepagrįstai savo 2004 m. kovo 3 d. aktu pripažino 651 kv.m. kiemo
statinį (sporto aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamu
naudoti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje keitė,
ginčijamą aktą dalyje dėl 651 kv.m. kiemo statinio (sporto aikštelės), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino kaip neteisėtą iš esmės, nes
savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Atmesdama trečiojo suinteresuotojo asmens argumentus, kad
jis neturėjo kitokio būdo 1970 metais statytų statinių įregistravimui
Nekilnojamojo turto registre, teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.58, 4.68,
4.69, 4.70 straipsniai numato realius būdus, kaip teismo sprendimu gali būti
išspręsti statinių nuosavybės klausimai bei jie įregistruoti Nekilnojamojo
turto registre.
Vertindama
pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos
direktorių suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra K. P. iki 1940 m. turėtoje posesijoje, kiek ji patenka į
kvartale U. 13 esantį sklypą Nr. 3 (pagal Palangos m. centrinės dalies detalųjį
planą), kolegija konstatavo, kad šio reikalavimo tenkinimas ar netenkinimas
tiesiogiai susijęs su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio nuostatomis, t.y. būtinumu
įvertinti ar žemės, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėja
priskirtina valstybės išperkamai. Kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 12 straipsnio
3 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių
išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu
ji: iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose
teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose
planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba
pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų
infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir
gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros
vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba,
švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros
vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė
sauga) teritorijų. Nustatė, kad ginčo teritorijai (visam kvartalui) įstatymo
nustatyta tvarka Palangos miesto tarybos 1998-06-25 sprendimu Nr. 160 yra
patvirtintas detalusis planas, pagal kurio sprendinius ginčo teritorija
priskiriama trečiojo suinteresuotojo asmens pastatams, statiniams bei
įrenginiams eksploatuoti (Žemės tvarkymo byla b. l. 38 - 6). Nustatė, kad ginčo
teritorija patenka į Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 5d. sprendimu Nr.
31 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu suplanuotą teritoriją
ir šio detaliojo plano sprendiniais ginčo teritorija priskirta rekreacinei
teritorijai (t. 3 b. l. 45 - 53). Duomenų, kad abu šie detalieji planai būtų
pakeisti ar panaikinti, byloje nėra. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės –
neaptverta ginčo teritorija bei laisvas priėjimas prie sporto aikštelės –
patvirtina, kad ginčo teritorija realiai naudojama rekreacijai (t. 3 b. l. 60,
133). Atsižvelgiant į aptartus detalių planų sprendinius bei faktinį ginčo
teritorijos naudojimą kolegija konstatuoja, jog ginčo žemė priskirtina
valstybės išperkamai, nes ji atitinka Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytas
sąlygas – ši teritorija buvo Palangos miestui priskirta iki 1995m. birželio
1d., ši teritorija pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu
yra užimta žemės sklypu, reikalingu pastatams, statiniams bei įrenginiams eksploatuoti,
be to ši teritorija pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju
planu yra skirta rekreacijai.
Pažymėjo, kad
šia nutartimi teismo priimamas sprendimas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos komisijos 2004 m. kovo
3 d. akto dalį dėl 651 kv.m. kiemo statinio (sporto aikštelės), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti, nesudaro
pagrindo konstatuoti, kad ginčo žemė tampa laisva nuo statinių, nes sporto
aikštelė kaip statinys faktiškai egzistuoja, o Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas
nustato, kad yra išperkama žemė užimta tiek statomiems, tiek pastatytiems pastatams,
statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Tai reiškia,
kad valstybės išperkama ir ta žemė, kuri užimta ir nebaigtais statyti pastatais,
statiniais ar įrenginiais, t.y. dėl kurių atitinkamos institucijos nėra
priėmusios administracinių aktų dėl jų tinkamumo naudoti. Padarius išvadą, kad
ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai, teisinio pagrindo įpareigoti Palangos
miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti žemės sklypą
nuosavybės teisių atkūrimui natūra K. P. iki 1940 m.
turėtoje posesijoje, kiek ji patenka į kvartale U. 13 esantį sklypą Nr. 3,
nėra. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį pareiškėjos
reikalavimą atmetė.
VI.
Pareiškėjos V.
M. P. įgaliotas atstovas pateikė prašymą atnaujinti
procesą administracinėje byloje.
Prašymas
grindžiamas ta ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
1. Teismas
visą žemę, į kurią pretenduoja pareiškėja, priskyrė prie Įstatymo 12 straipsnio
3 punkte nuodytos valstybės išperkamos žemės kategorijos dėl to, kad žemė yra
užstatyta pastatais ar įrenginiais. Iš pateikiamo išdidinto K.
P. iki 1940 m. turėto žemės sklypo (posesijos) pažymėjimo kartografinėje
medžiagoje plano matyti, kad visas turėtas žemės sklypas patenka į trečiojo
asmens LR Seimo kanceliarijai priklausantiems pastatams priskirtą žemės sklypą,
o į K. P. turėtos posesijos ribas patenkanti viena sporto
aikštelė užima tik 326 kv.m. (0.0326 ha), kai tuo tarpu visos posesijos plotas
– 2446 kv.m. (0.2446 ha). Taigi, plotas, kurį posesijoje užima sporto aikštelė,
sudaro tik 13,33 procentų visos posesijoje esančios žemės. Dėl visos šios
laisvos, fiziškai neužstatytos likusios žemės ploto (kuriame laisvai galima
suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui), teismas nieko nepasisakė,
tokiu būdu bylos esmė liko neatskleista, o Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas
pritaikytas netinkamai, esmingai pažeidžiant šią materialinės teisės normą. Kad
visas žemės sklypas, įskaitant K. P. turėtą posesiją,
teritorijų planavimo dokumentais (ginčijamo Palangos miesto valdybos 1998-12-10
sprendimo Nr. 388 1.45 p. kuriuo patvirtintos žemės sklypo (duomenys
neskelbtini), Palangoje, dydis ir ribos, prijungiant dalį K.
P. iki 1940 m. turėto žemės sklypo prie žemės sklypo J. (duomenys
neskelbtini), Palangoje, o vėliau Palangos miesto centrinės dalies
detaliuoju planu), priskirtas LR Seimo kanceliarijos pastatų, statinių ir
įrenginių eksploatavimui, taip pat negali automatiškai reikšti, kad tokia žemė
turi valstybės išperkamos žemės statusą.
2. Visiškai
nespręsdamas dėl fiziškai laisvos (neužstatytos) žemės statuso (ar ji grąžintina,
ar valstybės išperkama), vien dėl to, jog į ją patenka dalis statinio (sporto
aikštelės), teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio
teismo jau suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos administracinėse
bylose. Savininko interesų sąskaita negali būti tenkinami būsimi visuomenės
interesai, todėl visuomenės teisė į ginčo žemę detaliojo plano sprendinyje
galėjo būti įtvirtinta be teisėto pagrindo, pažeidžiant pretendentų į
nuosavybės teisių atkūrimą, teises. Į tokį detaliojo plano sprendinį neturi
būti atsižvelgta (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas
administracinėje byloje Nr. A7-1133/2003).
3. Nei pirmos
instancijos teismas, nei Lietuvos Vyriausiame administraciniame teisme bylą
nagrinėjusi ir galutinę nutartį priėmusi teisėjų kolegija nesiaiškino ir
netyrė, ar atsakovas, įjungdamas į Sprendimo Nr. 388 1.45 punktu suformuotą
11014 m2 žemės sklypą dalį K. P. iki 1940 m.
turėtos žemės, nors buvo pareiškėjos prašymas dėl šios žemės grąžinimo natūra,
nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, taip pat, ar gali būti
suformuotas pareiškėjos nurodytoje vietoje žemės sklypas grąžinimui natūra. Bylos
medžiagoje nepateikta jokių įrodymų ar teisinių argumentų, įrodančių, kad pagal
pastatų ir statinių paskirtį arba kad vadovaujantis kokiais nors statybos
techniniais reglamentais ar kitais teisės aktais, LR Seimo kanceliarijos
pastatų ir statinių eksploatavimui (net jei jiems būtų priskirtos ir sporto
aikštelės, kurių pripažinimo tinkamomis naudoti Aktas, o kartu ir pagrindas jų,
kaip nekilnojamojo daikto, teisinei registracijai, teismo buvo panaikintas) yra
reikalingas tokio dydžio – 11014 kv. m. (1,1014 ha) žemės sklypas. Netgi imant
sklype esančio poilsio pastato užstatytą plotą – 623 kv. m. (0,0623 ha) ir
kartu sporto aikštelėmis užstatytą plotą 651 kv. m. (0,0651 ha), visas
statiniais užstatytas plotas sudaro 1272 kv. m. (0,1272 ha), o tai sudaro tik
11,55 procento viso žemės sklypo ploto. Likusio laisvo (neužstatyto) 9740 kv.m.
(0.9740 ha – beveik visas hektaras) sklypo ploto reikalingumas pastatų ir
statinių eksploatavimui byloje niekuo nepagrįstas, tačiau šios aplinkybės
netyrė, jos net neaptarė ir bylą nutartimi užbaigęs teismas.
3. Nesutinka
su teismo išvada, kad pats statinių egzistavimo faktas yra pakankamas, kad žemė
būtų priskirta prie valstybės išperkamos pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą.
Mano, kad toks Įstatymo 12 straipsnio 3 p. traktavimas yra šiurkštus šios
materialines teisės normos pažeidimas. Savavališkais, neteisėtai pastatytais ir
kitais statiniais, kurie teisiškai negali būti įregistruoti, juos pasistatę ar
įsigiję asmenys negali teisėtai naudotis ir disponuoti (teisės principas – iš
neteisės neatsiranda teisė), tačiau jų egzistavimas tokiu atveju (jei sutikti
su teismo pateikta įstatymo traktuote) užkirstų kelią pretendentams realizuoti
savo teisėtą ir neginčijamą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, susigrąžinant
ją natūra. Tokia padėtis prieštarautų teisinės valstybės principams, o
Įstatymas tokiu atveju taip pat prieštarautų Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
4. Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos komisijos 2004 m. kovo 3 d. Akto
panaikinimas yra pagrindas panaikinti ir statinio (sporto aikštelės), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini) bei daiktinių teisių į šį turtą teisinę registraciją
VĮ Registrų centras. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m.
birželio 22 d. nutartyje padaryta išvada, jog žemės sklypas traktuotinas kaip
užstatyta ir dėl to žemė valstybės išperkama vien dėl statinių egzistavimo,
nepriklausomai nuo jų statuso, yra grubus Įstatymo 12 straipsnio 3 punkto
pažeidimas.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
VII.
Prašymas
atmestinas.
Bylos,
užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali
būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153
str. 1 d.).
Pareiškėja
prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose
numatytais pagrindais.
Procesas gali
būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami
akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas
jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar
nutartį. Analizuojant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintos teisės
normos turinį, darytina išvada, jog, vadovaujantis jos nuostatomis, procesas
administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu
gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės
teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs
įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų
prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus
esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį
akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami
įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį byloje Nr. P502-200/09).
Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme
numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje
negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio
1 dalis).
Įvertinusi
prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad
nors pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2
dalies 10 punktą ir mano, kad teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
(toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau iš esmės
nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės
instancijos administracinis teismas, įvertinęs įrodymus.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso
administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo
tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš
esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis
nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas
įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu
ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu,
taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra
procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio
teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas
gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį
skundą, vertino viso ginčo sklypo (ne tik tos dalies, kuri užstatyta sporto
aikštele) atitikimą Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nurodytiems kriterijams ir 2009
m. birželio 22 d. nutartyje padarė išvadą, kad ginčo žemė priskirtina valstybės
išperkamai. Teismas nustatė, kad ginčo teritorijai (visam kvartalui) įstatymo
nustatyta tvarka Palangos miesto tarybos 1998-06-25 sprendimu Nr. 160 yra
patvirtintas detalusis planas, pagal kurio sprendinius ginčo teritorija
priskiriama trečiojo suinteresuotojo asmens pastatams, statiniams bei įrenginiams
eksploatuoti (Žemės tvarkymo byla b. l. 38 - 6). Taip pat nustatė, kad ginčo
teritorija patenka į Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr.
31 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu suplanuotą
teritoriją ir šio detaliojo plano sprendiniais ginčo teritorija priskirta
rekreacinei teritorijai (t. 3 b. l. 45 – 53). Nesant duomenų, kad abu šie
detalieji planai būtų pakeisti ar panaikinti, byloje nustačius faktines
aplinkybes – neaptverta ginčo teritorija bei laisvas priėjimas prie sporto
aikštelės – pagrindu, teismas padarė išvadą, kad ginčo teritorija realiai
naudojama rekreacijai (t. 3 b. l. 60, 133). Teisėjų kolegija konstatavo, jog
ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai, nes ji atitinka Įstatymo 12 straipsnio
3 punkte numatytas sąlygas – ši teritorija buvo Palangos miestui priskirta iki
1995 m. birželio 1 d., ši teritorija pagal įstatymus nustatyta tvarka
patvirtintu detaliuoju planu yra užimta žemės sklypu, reikalingu pastatams,
statiniams bei įrenginiams eksploatuoti, be to, pažymėjo, kad ši teritorija
pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu yra skirta
rekreacijai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą vertino,
ar ginčo sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Teismas atkreipė
dėmesį, kad po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m.
balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta
apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei
pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos
žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės
poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3
daliai, ir po to, kai LR Seimas 2002-04-02 Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-832 pakeitė atitinkamas
įstatymo 5, 12 straipsnių nuostatas, buvo numatyta galimybė miesto teritorijoje
grąžinti žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra. Tačiau kolegija pažymėjo, kad
pareiškėjos ginčijamas Palangos miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d.
sprendimas Nr. 388 priimtas tuo laikotarpiu, kai Įstatymas tokią žemę numatė
kaip valstybės išperkamą, kai Įstatymas nenumatė galimybės grąžinti žemę mieste
natūra, jei pilietis toje žemėje nuosavybės teise neturi gyvenamojo namo ar
kitų statinių (o pareiškėja statinių neturėjo), todėl Palangos miesto valdyba,
priimdama ginčo sprendimą, neturėjo jokio įstatyminio pagrindo atsižvelgti į
pareiškėjos 1997 m. gruodžio 24 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo
pačiu nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu Palangos miesto valdybos
sprendimas būtų neteisėtas ar pažeidžiantis pareiškėjos teises ar teisėtus
interesus (t. 3, b. l. 157). Kolegijos manymu, tiek pirmosios instancijos
teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tyrė ir tinkamai vertino byloje esančius
įrodymus.
Negalima
sutikti su pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentu, kad Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos komisijos 2004 m. kovo 3 d. Akto
panaikinimas yra pagrindas panaikinti ir statinio (sporto aikštelės), ind. b5,
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei daiktinių teisių į šį turtą
teisinę registraciją VĮ Registrų centras. Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjos skundą dalyje dėl Aikštelės teisinės
registracijos panaikinimo, kadangi pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms
nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t.y. neskundė
teritorinio nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimo centriniam
nekilnojamojo turto registratoriui, kadangi, tik pasinaudojus šia tvarka ir
nesutinkant su centrinio registratoriaus sprendimu, šis sprendimas gali būti
skundžiamas administraciniam teismui.
Pareiškėja
nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų
pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą
(ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo
vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali
būti tenkinamas.
Pareiškėja
taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte
numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina
užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas
atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui
įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu
klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra
nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika
formuojama klaidinga linkme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010
m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/10). Teismų praktika
taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju,
jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje
byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios
normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų
aplinkybių visumą. Faktinės aplinkybės pareiškėjos nurodytose administracinėse
bylose nėra identiškos, todėl pagrindo atnaujinti procesą šioje
administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nėra.
Atsižvelgiant
į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos V. M.
P. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais
proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje
byloje Nr. Nr. A525-340/2009 atsisakytina
atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant
į išdėstytą, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo atmetamas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1
dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a
:
V. M. P. prašymo nepatenkinti. Proceso administracinėje byloje Nr. A525-340/2009 neatnaujinti.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Stasys
Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė