Administracinė byla Nr. AS⁵²⁵-572/2010

Procesinio sprendimo kategorija 67

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

 

2010 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. K. skundą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

 n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas V. J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. V-3282 „Dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir jį panaikinti; iki teismo sprendimo byloje priėmimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Įsakymo galiojimą.

Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą byloje Nr. A¹⁰-578/2007 ir nurodė, jog jame nurodytos konkrečios aplinkybės, faktai ir įsigalioję teismo sprendimai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad yra reali grėsmė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nurodė, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244, 245 O. M. atkurtos nuosavybės teisės į O. ir J. M. žemę (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Šiaulių apskrityje, nurodytas atlyginimo būdas – išpirkti 35,0349 ha žemės, atlyginant ją mišku. Įsakymu pakeistas tokio sprendimo 3.1.14 punktas, vietoje žodžio „mišku“, įrašant žodžius „grąžinti žemę kitoje vietoje pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 7 d. išvadą Nr. 29-16“. Pažymėjo, jog iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. birželio 28 d. rašto Nr. S3-484-K-(1.22) matyti, jog sprendimas dėl žemės grąžinimo natūra O. M. bus priimamas tik tada, kai savivaldybė parengs grąžinamų natūra žemės sklypų planus. Padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra priimti sprendimo dėl žemės grąžinimo O. M., todėl negali būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės ar jo teisėti interesai. Pabrėžė, jog pareiškėjo argumentai dėl neįvykdyto teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-124-05-2003 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A¹⁰-578/2007 konstatuotų aplinkybių nėra tinkamas, kad būtų galima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo nepagrįsti jokiais įrodymais, bendro pobūdžio formuluotės. Konstatavo, jog, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

 

II.

 

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartį ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išspręsti iš esmės. Pateikiami tokie pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

1. Teigia, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendime (byla Nr. A¹⁰-578/2007), Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendime byloje Nr. I-966-552-2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendime (byloje Nr. A¹⁴⁶-1164/2009) nurodytų aplinkybių matyti, jog administraciniuose ginčuose dėl to paties sprendimo panaikinimo, pakeitimo ar sumažinimo teismo praktika yra aiški, nedviprasmiška ir neabejotina. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjo teisės pažeidžiamos iš esmės, o priimant neteisėtus sprendimus, juos priėmę asmenys elgėsi sąmoningai neteisėtai.

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neigiamas pasekmes, privalėjo įvertinti ne vien administracinio akto panaikinimą, bet ir galimą bei tikėtiną neteisėto administracinio akto atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimą.

3. Nurodo, kad iš pateikto vykdomojo rašto matyti, jog nuo 2003 m. lapkričio 6 d. atsakovas privalėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o byloje nėra įrodymų, kad teismo sprendimas įvykdytas. Todėl tuo atveju, jeigu nebus laikinai sustabdytas skundžiamo akto galiojimas, tikėtina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, numatytą vykdomajame rašte, neteisėtai ir be pareiškėjo sutikimo uždraus atkurti nuosavybę į miško sklypus ir tokius sklypus išdalins kitiems, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę rinktis iš žemės, miško sklypų. Žemės sklypų formavimas, perdavimas ar suteikimas iki teismo sprendimo priėmimo gali pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių, tai apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Įsakymas pareiškėjo teisių neapribojo ir sprendimo apimties dėl ploto ar atkuriamos žemės vertės dydžio nepakeitė. Pareiškėjui dėl Įsakymo nekyla jokia reali grėsmė, kad bus pažeisti jo teisėti interesai, todėl nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

III.

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (administracinės bylos Nr. AS¹⁶-528/2007, Nr. AS¹⁰-349/2007).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad prašymas iš esmės nepagrįstas, prašymo netenkino. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, jog tuo atveju, jeigu nebus laikinai sustabdytas skundžiamo akto galiojimas, tikėtina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, neteisėtai ir be pareiškėjo sutikimo uždraus atkurti nuosavybę į miško sklypus ir tokius sklypus išdalins kitiems, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę rinktis iš žemės, miško sklypų.

Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti pateikti konkretūs motyvai, patvirtinantys, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, o teismui galimai priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Be to, prašymas negali būti grindžiamas išimtinai prielaidomis apie galimą sprendimo įvykdymo negalimumą arba pasunkėjimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl to, kad atsakovas galimai priims sprendimą ir be pareiškėjo sutikimo uždraus atkurti nuosavybę į miško sklypus, o tokius sklypus išdalins kitiems, grįsti išimtinai prielaidomis. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareiškėjo nurodyti teismų procesiniai sprendimai nepatvirtina reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, nepagrindžia teiginio, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas, jeigu nebus laikinai sustabdytas Įsakymo galiojimas. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėjo pateikti argumentai dėl ginčo iš esmės, taip pat argumentai, susiję su teismų praktika, iš esmės sprendžiant tokio paties pobūdžio ginčus, negali būti vertinami kaip turintys įtakos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui.

Įvertinus bylos medžiagą, pareiškėjo prašymo ir atskirojo skundo argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas jokiais argumentais ir įrodymais, patvirtinančiais reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a

 

pareiškėjo V. J. K. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Laimutis Alechnavičius

 

 

                                                                                                            Irmantas Jarukaitis

 

 

Romanas Klišauskas