Administracinė byla Nr. I-4847-171/2015
Proceso Nr. 3-61-3-04212-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.5, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Rūtos Miliuvienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Kazimierui Baranauskui, atsakovo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėja N. N. padavė skundą (b. l. 1–2), kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – Ambasada) 2014-09-08 sprendimą; 2) įpareigoti priimti sprendimą išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą.
Pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo pateikta jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų, kodėl atsisakyta išduoti vizą. Ambasadoje nebuvo leista teikti žodinius paaiškinimus, kad būtų galima panaikinti bet kokius dėl jos kylančius įtarimus. Nurodo, kad prašymą išduoti vizą nagrinėję pareigūnai šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Mano, kad sprendimas priimtas remiantis tik subjektyviai įvertinus faktus ir turimus duomenis.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jį tenkinti.
Atsakovė Užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) atsiliepime į skundą (b. l. 10–16) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėja 2014-07-16 kreipėsi į Ambasadą prašydama išduoti nacionalinę vizą. Kaip pagrindą nurodė šeimos ar draugų lankymą, buvimo trukmę – 10 dienų, kviečiantį asmenį – D. V. (D. V.), kviečiančio asmens adresą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 2014-07-29 iki 2014-08-07. Taip pat nurodė, kad kelionės ir pragyvenimo lėšos yra grynieji pinigai ir kreditinės kortelės, kartu pateikė paso kopiją, leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2014-11-21, sutuoktinio (duomenys neskelbtini) piliečio D. V. (D. V.) pareiškimą su prašymu leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą 90 dienų nuo 2013-12-01 iki 2014-10-18 paviešėti pas jį, nurodyta, kad pareiškėja bus apgyvendinta (duomenys neskelbtini), B. Š. (B. Š.) priklausančiame name, D. V. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, D. V. (duomenys neskelbtini) piliečio paso kopiją ir lėktuvo bilieto rezervacija į Vilnių, atvykimas – 2014-07-29, išvykimas – 2014-08-07.
URM pažymi, kad pareiškėja nepateikė: 1) gyvenamųjų patalpų Lietuvoje adreso ir savininko sutikimo naudotis šiomis patalpomis; 2) įrodymų apie pareiškėjos ryšius su pilietybės ar rezidavimo valstybe. Ambasados konsuliniam pareigūnas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos tikrųjų vykimo į Lietuvą tikslų ir buvimo sąlygų, laikydamasis rekomendacijos konsultuotis su Lietuvos nacionalinėmis institucijomis dėl vizos išdavimo, per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos migracijos departamentą dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjai. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą ir rekomendavo vizos neišduoti. Įvertinus visas aplinkybes ir vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies b punktu buvo priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2014-07-16 kreipėsi į Ambasadą, prašydama išduoti nacionalinę vizą. Kaip prašymo pagrindą nurodė šeimos ar draugų lankymą, buvimo trukmę – 10 dienų, kviečiantį asmenį – D. V., kviečiančio asmens adresą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 2014-07-29 iki 2014-08-07. Pareiškėja nurodė, kad kelionės ir pragyvenimo lėšos yra grynieji pinigai ir kreditinės kortelės (b. l. 17–20). Kartu su prašymu pateikė sutuoktinio (duomenys neskelbtini) piliečio D. V. pareiškimą su prašymu leisti jai atvykti į Lietuvą 90 dienų nuo 2013-12-01 iki 2014-10-18 paviešėti pas jį, nurodyta, kad pareiškėja bus apgyvendinta (duomenys neskelbtini), B. Š. priklausančiame name (b. l. 21), ir kitus dokumentus.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Ambasados sprendimo vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus reglamentuoja Vizų kodeksas. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad siekdamas nustatyti, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas, be kita ko, patikrina prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai lėšų pragyventi. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Atsisakymo išduoti vizą pagrindai yra nustatyti Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinančioje, kad vizą atsisakoma išduoti nustačius, jog kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo (b punktas).
Nacionalinės vizos išdavimo pagrindus reglamentuoja įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatos. Šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001-03-15 Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001 su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Vizų režimo reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. (duomenys neskelbtini) yra įrašyta į šį priedą. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl atvykdama į Lietuvos Respubliką privalo turėti vizą.
Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų tiekėjų pasirinkimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Pagal Aprašo 4 punktą dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir Šengeno vizos atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu. Aprašo 14 punkte nustatyta, kad kviečiantis asmuo privalo sumokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės apskaičiuoto dydžio valstybės rinkliavą už kvietimo patvirtinimą ir kartu su fizinio arba juridinio asmens prašymu patvirtinti kvietimą migracijos tarnybai turi pateikti dokumentus, pagrindžiančius prisiimtus aprašo 11.1 ir 11.2 punktuose išdėstytus įsipareigojimus (gyvenamosios patalpos, kurioje užsienietis bus apgyvendintas, savininko (bendraturčių) arba jų įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, kad užsienietis apsigyventų savininkui (bendraturčiams) nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, arba apgyvendinimo paslaugų teikėjo išduotas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis bus apgyvendintas, ir kt.).
Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą Vizų kodekso 32 str. 1 d. b punkto pagrindu. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, aiškindamas Vizų kodekso 21 str. 1 d. ir 32 str. 1 d. nuostatas, nurodė, kad Vizų kodekso 4 str. 1–4 d. išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 str. 1 d. ir 35 str. 6 d. taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. ES teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 str. 1 d. ir 32 str. 1 d. teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 str. 1 d. b punkte nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Be to, minėtame sprendime dėl Vizų kodekso 32 str. 1 d. b punkte nurodyto atsisakymo išduoti vizą pagrindo ESTT nurodė, kad niekur nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Tačiau kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta, jog turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-421-14).
Pabrėžtina, jog vadovaujantis Vizų kodekse, Apraše ir Įstatyme įtvirtintu reglamentavimu už vizų užsieniečiams išdavimą atsakinga institucija kiekvieną prašymą išduoti vizą privalo vertinti individualiai, pagal jai pateiktus duomenis. Vizų kodekso II priedas nustato neišsamų patvirtinamųjų dokumentų sąrašą, nustatant, kad Vizų kodekso 14 straipsnyje nurodyti patvirtinamieji dokumentai, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys, gali būti tokie: verslo kelionėms: a) įmonės arba valdžios institucijos kvietimas dalyvauti susitikimuose, konferencijose arba renginiuose, susijusiuose su prekyba, pramone ar darbu; b) kiti dokumentai, parodantys verslo ryšius arba ryšius darbo tikslais; c) tam tikrais atvejais mugių ir kongresų bilietai; d) dokumentai, įrodantys įmonės verslo veiklą; e) dokumentai, įrodantys prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens įdarbinimą (statusą) (padėtį) bendrovėje. O dokumentai, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos, gali būti: 1) grįžimo arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija; 2) finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas; 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas – banko pažymos; 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai; profesinė padėtis. Taigi iš nurodyto reguliavimo matyti, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikiami siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą. Vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje nustatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją, ir daro atitinkamas išvadas dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014). Tai, kad dokumentai pateikti, dar nereiškia, kad viza bus išduota, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184-14).
Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Ambasados konsuliniam darbuotojui galėjo kilti pagrįstų, t. y. paremtų tam tikrais įrodymais, abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš ES teritorijos jo nurodytu laikotarpiu.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad reikalavimas kreipiantis dėl vizos išdavimo pateikti dokumentus, įrodančius, kad besikreipiantis asmuo Lietuvos Respublikoje turės gyvenamąją vietą, kurią suteikia nuosavybės teisę turintis asmuo, nėra biurokratinis siekis formaliai rinkti dokumentus vizos išdavimo procese. Šio reikalavimo tikslas – institucijai, sprendžiančiai dėl vizų išdavimo, gauti įrodymą, pagrindžiantį vizos prašančio asmens buvimo tikslą ir sąlygas toje valstybėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigia nepateikusi jokių gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje įrodymų, išskyrus sutuoktinio pareiškimą, kuris nėra gyvenamosios vietos savininkas. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad Ambasada pagrįstai turėjo abejonių dėl pareiškėjos išvykimo pasibaigus vizos galiojimui. Teismas taip pat pastebi, kad kitoje byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10076-244/2014) buvo nustatyta, kad pareiškėjos nurodomoje gyvenamojoje vietoje nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), yra registruotas 210,50 kv. m naudingojo gyvenamojo ploto namas, kuriame, 2014 m. rugsėjo 15 d. duomenimis, savo gyvenamąją vietą jau deklaravo 275 asmenys. Teismui šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikrųjų atvykimo tikslų.
Šiuo atveju laikytina, kad objektyvi priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą, yra nustatyta. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra tinkamai ir aiškiai pagrįstas – konkretūs faktai nurodyti 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendime Nr. 106. Taigi, galima daryti išvadą, kad buvo objektyvios priežastys neišduoti vizos. Pažymėtina, jog, remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikti duomenys buvo akivaizdžiai ir objektyviai netinkami – pareiškėja nepagrindė gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o tai, vadovaujantis Aprašo 14 punktu, yra vienas iš reikalavimų.
Pareiškėja teigė, kad nebuvo informuota apie atsisakymo išduoti vizą sprendimo priežastis. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti vizą yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Kompetentingos institucijos sprendimo dėl nacionalinės vizos neišdavimo tipinę formą nustato Aprašo 9 priedas. Skundžiamame sprendime bendriausia prasme yra nurodytas aiškus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindas, t. y. iš priimto sprendimo matyti jo teisinis pagrindas, o atsakovas pateikė jį pagrindžiančius motyvus ir įrodymus. Įstatyme ir Apraše nėra nustatyta imperatyvi Ambasados pareiga išsamiai informuoti suinteresuotą asmenį apie priimto sprendimo pagrindus. Tai, kad tipinėje formoje įtvirtintas kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti vizą suinteresuotam asmeniui yra tinkamos formos, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619-14).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad Ambasadai kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos išvykimo. Ginčijamas Ambasados 2014-09-08 sprendimas Nr. 106 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos reikalavimas jį panaikinti netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Teismui pripažinus, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, negali būti tenkinamas ir antrasis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Ambasadą priimti naują sprendimą ir suteikti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) pilietei N. N. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos N. N. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Bronius Januška
Rūta Miliuvienė
Irena Paulauskienė