Administracinė byla Nr. A⁶²-787/2011

                                                                                                                      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00014-2010-1

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 36  (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m.  balandžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo                  UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo                            2010 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo.

 

          Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ leidžiamame dienraštyje „Šiaulių naujienos“                      (2009 m. birželio 20 d., Nr.141) išspausdintame straipsnyje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“, be kita ko, buvo paskelbtas trečiajam suinteresuotajam asmeniui A. K. adresuotas teiginys „... dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį...“ bei A. K. nedavus sutikimo paskelbta jo nuotrauka (b. l. 35).

A. K. 2009 m. liepos 17 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių (toliau – ir Inspektorius) su skundu, kuriame nurodė, kad pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ leidžiamame dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr.141) išspausdintame straipsnyje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ iš jo buvo pasityčiota, pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, išspausdinta jo nuotrauka, negavus sutikimo, ir tokiu būdu pažeista teisė                į privatų gyvenimą, pažeminta garbė ir orumas (b. l. 52-56).

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. SPR-79 (toliau – ir Sprendimas) nuspręsta pripažinti A. K. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Šiaulių naujienos“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo (b. l. 11-18). Konstatuota, kad dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“                      paskelbtame teiginyje  „O dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbta neetiška, užgauli ir įžeidžianti nuomonė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį A. K., be to, be A. K. sutikimo paskelbta jo nuotrauka.

 

II.

 

Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Žurnalistų  etikos  inspektoriaus  2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ („Šiaulių naujienos“, 2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-79 dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti A. K. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Šiaulių naujienos“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

 Nurodė, jog atsakovas pripažino du Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus: pirma, teiginyje ,,O dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbus neetišką, užgaulią ir įžeidžiančią nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, pažeistos VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos; antra, be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo paskelbus jo nuotrauką, pažeistas                  VIĮ 14 straipsnis. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, pažymėjo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Akcentavo, kad EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, jog turi būti aiškus skirtumas tarp fakto konstatavimo ir vertinamųjų teiginių. Faktų konstatavimas gali būti pademonstruojamas, tuo tarpu vertinamųjų teiginių teisingumas nepasiduoda įrodinėjimui. Reikalavimo įrodyti vertinamojo teiginio teisingumą neįmanoma įvykdyti ir jis pažeidžia nuomonės laisvę, kuri yra esminė pagal Konvencijos 10 straipsnio garantuojamos teisės dalis. Atkreipė dėmesį, kad EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs ir tai, jog žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Teigė, kad paminėtos nuostatos nuosekliai pripažįstamos ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje. Pareiškėjas, paminėjęs               VIĮ 2 straipsnio 33 dalies ir 69 straipsnio nuostatas bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje    Nr. 3K-3-142/2006 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos              2003 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-853/2003, pažymėjo, kad žinia – tai informacija apie faktus ir duomenis, t. y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis, o nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, nuomonė yra subjektyvi. Skirtingai nei žinių, paskelbtos nuomonės VIĮ nesaisto tiesos kriterijumi, todėl išreikšdami nuomonę per visuomenės informavimo priemones asmenys yra nevaržomi išsakydami savo vidinį įsitikinimų, kadangi teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra konstitucinė vertybė. Nuomonė reiškiama tiek atskleidžiant mintis apie bendro pobūdžio asmens idėjas, tiek išsakant komentarus apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Teigė, kad atsakovas visiškai be jokio reikalo nagrinėjo žodžio ,,marazmas“ medicininę prasmę ir padarė niekuo nepagrįstą išvadą, esą pareiškėjas paskelbė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra fiziškai ir psichiškai neįgalus žmogus, praradęs kontaktą su aplinka ir siekiantis patenkinti savo fizinius poreikius. Anot pareiškėjo, publikacijoje nieko panašaus nebuvo rašoma. Žodžių junginys „.....kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė...„ buvo panaudotas perkeltine prasme,   o ne kaip medicininė diagnozė, kaip palyginimas. Pažymėjo, kad tiek straipsnio autorius, tiek didžioji dalis visuomenės tikrai nežino žodžio ,,marazmas“ medicininės prasmės, o juo labiau diagnozės ir jos pasireiškimo požymių. Atvirkščiai, visuomenėje šis žodis suvokiamas ir dažniausiai vartojamas, kai siekiama apibūdinti požiūrį, nuomonę, mintis ir asocijuojasi su žodžiais ,,niekai, paistalai“ ir pan. Lietuvių kalbos žodynas buvo rengiamas šešis dešimtmečius, per tą laiką visuomenėje įvyko daugybė pokyčių, keitėsi (plėtėsi) žodžių reikšmės ir tebesikeičia. Be to, anot pareiškėjo, žodžio reikšmė kalbėjimo procese priklauso nuo mikrokonteksto ir makrokonteksto. Taip pat pareiškėjas teigė, kad nepagrįsta ir atsakovo išvada, jog pareiškėjas pažeidė                                VIĮ 14 straipsnio 3 dalį ir trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatų gyvenimą, kadangi laikraštyje „Šaulių naujienos“ be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo išspausdino jo nutrauką. Vadovaudamasis VIĮ 2 straipsnio 40 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas privataus gyvenimo apibrėžimas, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kas laikoma privataus gyvenimo pažeidimu, nurodė, kad jis jokių pažeidimų nepadarė. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai taikė VIĮ 14 straipsnio nuostatas, nes asmens fotografavimo sąlygos yra nustatytos VIĮ 13 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose. Akcentavo, kad nei vienos iš šių nuostatų nepažeidė. Dėl VIĮ 13 straipsnio pažeidimo, vadovaudamasis CK 2.22 straipsnio 1 ir                    2 dalimis, pažymėjo, kad laikraštyje „Šiaulių naujienos“ su publikacija išspausdintai nuotraukai trečiasis suinteresuotas asmuo fotografuotas viešoje vietoje – teismo posėdžių salėje prieš teismo posėdį (tretysis suinteresuotas asmuo matomas sėdintis už stalo su dokumentais rankose ir kt.). Teigė, kad atsakovas nepagrįstai apsiribojo VIĮ 2 straipsnio 60 dalyje pateikta viešojo asmens samprata, nes šioje normoje, anot pareiškėjo, pateiktas tik ex officio viešųjų asmenų pavyzdinis sąrašas, kuris nėra išsamus, o juo labiau nėra baigtinis. Visuomeniniame gyvenime ir teismų praktikoje viešaisiais asmenimis vieningai pripažįstami ir žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, verslininkai, visuomenės veikėjai ir kt.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu su pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo laikytinas viešuoju asmeniu dėl jo žinomumo visuomenėje, ir nepagrįstai vadovavosi nebegaliojančioje                VIĮ redakcijoje įtvirtintos viešųjų asmenų sąvokos išaiškinimu teismų praktikoje. Pažymėjo, kad VIĮ 2 straipsnio 60 dalyje įtvirtintas baigtinis viešųjų asmenų ir juos apibūdinančių požymių sąrašas, į kurį nepatenka visuomenėje žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, verslininkai ir kt. Atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra UAB „Telerena“, teikiančios kabelinės televizijos paslaugas, generalinis direktorius. Tokias pareigas einantis asmuo, anot atsakovo, negali būti priskirtas valstybės politiko, teisėjo, valstybės ar savivaldybės pareigūno, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovo, dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvaujančio valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, kategorijoms. Trečiasis suinteresuotas asmuo neturi viešojo administravimo įgaliojimų ir neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo. Vadovavimas kabelinės televizijos paslaugas teikiančiai įmonei nėra susijęs su valstybine veikla ir visuomenei reikšmingais interesais. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas, sprendime konstatavęs                  VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, suvaržė pareiškėjo teisę                         į saviraiškos laisvę. Pažymėjo, kad nors Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta saviraiškos laisvė, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis šia laisve, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teises pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Teigė, kad analogiškai nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 25 straipsnio 3 dalyje, kas, anot atsakovo, suponuoja išvadą, kad teisė reikšti mintis ir skleisti informaciją gali būti apribota tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų garbę bei orumą ir šių asmenų teises. Konkrečiu atveju tokį ribojimą, anot atsakovo, nustato                   VIĮ 2 straipsnio 33 dalis, numatanti, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, pareiškėjas teismui pateiktame skunde suabsoliutino Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę ir neatsižvelgė į tai, kad nuomonės, kurios turiniu ir raiškos forma siekiama įžeisti kitą žmogų ir jį pažeminti, reiškimas laikytinas piktnaudžiavimu teise ir sukelia atsakomybę. Pažymėjo, kad pareiškėjas teiginiu „O dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbė trečiąjį suinteresuotą asmenį įžeidžiančią ir žeminančią informaciją, todėl piktnaudžiavo teise viešai reikšti nuomonę ir peržengė teisės skleisti informaciją ribas. Anot atsakovo, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad feljetonui netaikomi tokie patys reikalavimai bei žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai kaip konkrečių įvykių aprašymui ar kitokiam realistinio pobūdžio straipsniui. Atsakovo teigimu, vadinamoji satyros laisvė yra sudėtinė saviraiškos laisvės dalis, todėl šio žanro (t. y. satyriniams) kūriniams taip pat taikomi                  VIĮ numatyti saviraiškos laisvės ribojimai, o viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai bei žurnalistai taip pat privalo laikytis VIĮ numatytų pagrindinių visuomenes informavimo principų ir pareigų. Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad ginčo objektu esančioje publikacijoje paskelbęs trečiojo suinteresuoto asmens nuotrauką, nepažeidė jo teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo               16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007, pažymėjo, kad atsižvelgiant į VIĮ 2 straipsnio             40 dalyje apibrėžtą privataus gyvenimo sąvoką, asmens privataus gyvenimo dalimi laikomos asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, kuriuos galima naudoti tik asmeniui sutikus. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtina viešosios informacijos rengėjų ir žurnalistų pareiga, rengiant ir platinant viešąją informaciją, užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą,              o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas asmuo sutinka. Minėtos VIĮ nuostatos garantuoja teisės į atvaizdą kaip tam tikros teisės į privatų gyvenimą dalies apsaugą ir užtikrina, kad asmens nuotrauka ar kitoks atvaizdas bus demonstruojamas, spausdinamas ar kitaip platinamas, taip pat pats asmuo fotografuojamas tik jo sutikimu. Anot atsakovo, asmens sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia sutikimo davimo tokias nuotraukas atgaminti, parduoti, demonstruoti ar spausdinti.                  VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytos galimybės skelbti privataus pobūdžio informaciją be asmens sutikimo. Akcentavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo nufotografuotas   viešai   nagrinėjant   bylą Šiaulių miesto apylinkės teisme. Pareiškėjas, rengdamasis viešai paskelbti ginčo objektu esančią publikaciją, nesikreipė į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl jo atvaizdo panaudojimo publikacijoje ir negavo jo sutikimo viešai paskelbti nuotrauką. Trečiojo suinteresuoto asmens nuotrauka publikacijoje buvo paskelbta ne siekiant pranešti apie įvykį, kuriam vykstant asmuo buvo fotografuotas, bet kartu su jį įžeidžiančia ir užgaulia pareiškėjo nuomone.

Tretysis suinteresuotasis asmuo A. K. atsiliepime prašė pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ skundo reikalavimus atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,                            2010 m. balandžio  12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas dėl Inspektoriaus Sprendime padarytos išvados, kad A. K. nuotrauka išspausdinta negavus tam pastarojo sutikimo, vadovaudamasis VIĮ 2 straipsnio 40 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens privataus gyvenimo samprata, pažymėjo, kad asmens fotonuotraukos ir atvaizdas yra artimai susiję su pačiu asmeniu ir laikytini jo privataus gyvenimo dalimi. Nurodė, kad pagal VIĮ 14 straipsnio 2 dalį informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Byloje esantys įrodymai bei skunde nurodyti motyvai ir argumentai, anot teismo, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju A. K. nuotrauka šalia „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) išspausdinto straipsnio „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ buvo paskelbta nesant VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų bei negavus paties asmens sutikimo. Nurodė, kad nors A. K. yra žinomas Šiaulių miesto verslininkas, kai kurių bendrovių akcininkas bei „Rotary“ klubo narys, minėtos aplinkybės (buvimas bendrovės akcininku ar klubo nariu) nenurodytos VIĮ 2 straipsnio 60 dalyje, kur pateikta viešojo asmens sąvoka. Anot teismo, nagrinėjamu atveju A. K. nuotraukos paskelbimo negalima pateisinti ir ta aplinkybe, kad  pati nuotrauka buvo padaryta viešoje vietoje – teismo posėdžių salėje – vien dėl tos priežasties, jog nagrinėjamu atveju,nuotraukos paskelbimas visiškai nėra susijęs su visuomenės informavimu apie kokio nors teisminio ginčo, kuriame dalyvautų A. K., nagrinėjimą, o pati nuotrauka yra pateikiama straipsnio „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ kontekste. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad buvo pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą, o tuo pačiu ir VIĮ 14 straipsnio nuostatos. Dėl A. K. adresuojamo teiginio „... dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė...“  vertinimo, teismas, vadovaudamasis VIĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 2 dalies 4 punktu, akcentavo, kad žurnalistai, informuodami visuomenę, savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų reikalavimų, o atsižvelgęs į VIĮ 2 straipsnio 33 dalies nuostatas, teigė, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, nežeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. Pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog nuomonė yra subjektyvi ir jai nėra taikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1251/2000). Atkreipė dėmesį, kad EŽTT, aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį, yra nurodęs, jog teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų. Taip pat teismas yra pažymėjęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Tačiau, anot teismo, EŽTT pabrėžė, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti. Taigi, teismo nuomone, EŽTT orientuoja į tai, kad sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas (2000 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje                Nr. 3K-3-1286/2000). Taigi, anot teismo, kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl VIĮ nuostatų taikymo, būtina įvertinti, ar nepažeistas visuomenės intereso gauti  informaciją bei asmens teisės                   į gyvenimo privatumą balansas. Teismas sutiko su Inspektoriaus išvada, kad vertinant minėto teiginio „... dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė...“ atitikimą                VIĮ įtvirtintoms nuostatoms, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybes, šio teiginio raiškos stilių bei į pačiame teiginyje vartojamo žodžio „marazmas“ reikšmę. Teismas, atsižvelgęs į tarptautiniame žodžių žodyne įtvirtintą žodis „marazmas“ reikšmę,  sprendė, kad sąvoka „marazmatikas“ apibūdinant konkretų asmenį ir tokiu būdu išreiškiant tik savo nuomonę, neabejotinai sukuriamas subjektyvus ir neigiamas šio asmens įvaizdis, kuris siejamas su fiziniu ir psichiniu asmens  neįgalumu, todėl tokia nuomonė yra užgauli, neetiška, įžeidžianti. Atsižvelgus į tai, anot teismo, nagrinėjamame straipsnyje ginčo teiginiu išreikšta nuomone apie trečiąjį suinteresuotą asmenį A. K. žeminama jo garbė ir orumas. Minėtame straipsnyje nėra pateikiama jokia aktuali bei visuomenei reikšminga informacija, todėl tokios nuomonės išreiškimu siekiama ne visuomenės informavimo apie aktualius ar reikšmingus įvykius tikslų, o tik pažeminti A. K.. Pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, jog tokiu būdu buvo siekiama sustiprinti (hiperbolizuoti) išreiškiamas mintis,  anot teismo, teisiškai nėra reikšmingi. Teismas konstatavo, kad skundžiamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos VIĮ 3 straipsnio  2 dalies ir  41 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos. Pareiškėjas dėl VIĮ pažeidimų įspėtas teisėtai. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, netenkintas ir prašymas dėl išlaidų atlyginimo.

                              

IV.

 

Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ („Šiaulių naujienos“, 2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-79 dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti A. K. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Šiaulių naujienos“ dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovo Sprendimas yra prieštaringas. Pirmosios instancijos teismas visiškai be jokio reikalo nagrinėjo žodžio „marazmas“ medicininę prasmę ir padarė niekuo nepagrįstą išvadą, esą apeliantas paskelbė apie trečiojo suinteresuoto asmens fizinį ir psichinį neįgalumą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad žodžių junginys „...kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė...“ buvo neabejotinai panaudotas perkeltine prasme, o ne kaip medicininė diagnozė. Teigia, kad tokiu būdu siekė tam tikro palyginimo. Šiuo atveju buvo panaudotas ne dalykinis palyginimas, kaip iš esmės pripažino pirmosios instancijos teismas, bet meninis palyginimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apelianto argumentų, kad publikacija „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ yra ne reportažas ar konkrečių įvykių aprašymas, tačiau feljetonas, kuriam netaikomi tokie patys reikalavimai bei žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai kaip konkrečių įvykių aprašymui ar kitokiam realistinio pobūdžio straipsniui. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje  Nr. 3K-3-973/2002 nurodė, kad žiniasklaidos priemonės turi tam tikrą interpretavimo laisvę, kas reiškia, kad jos perteikiami duomenys gali būti nevisiškai tikslūs dėl to, kad vartojamos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant tam tikrus aspektus paryškinti ar sustiprinti įspūdį skaitytojui. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo veikloje nėra nuoseklus. Nurodo, kad viename savo sprendime „Dėl publikacijoje „Šiaulių televizorių gamykla – prisidirbusių ekspareigūnų prieglauda“ („Šiaulių naujienos, 2009 m. spalio 5 d.,                   Nr. 229/16047) paskelbtos informacijos“ atsakovas nurodė, jog visuomenės informavimo priemonei nedraudžiama analizuojamą objektą apibūdinti vartojant literatūros išraiškos priemones, suteikiant žodžiui perkeltinę reikšmę, hiperbolizuojant. Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo vertinamas teisės į privatų gyvenimą (atvaizdą) pažeidimas, pareiškėjas tai pat vadovavosi skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais. Papildomai nurodė, kad laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2009 m. birželio 20 d. su publikacija išspausdintai nuotraukai trečiasis suinteresuotas asmuo buvo nufotografuotas viešoje vietoje – teismo posėdžių salėje. Šią aplinkybę savo sprendime pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos vaizdinis turinys jokių privataus gyvenimo aplinkybių neatskleidė, o trečiasis suinteresuotas asmuo nufotografuotas oficialiai apsirengęs (su švarku, vienspalviais marškiniais ir kaklaraiščiu), taigi nuotrauka nežemina jo garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos. Pažymi, kad teisės į atvaizdą (privatų gyvenimą) pažeidimo klausimu atsakovas savo veikloje nėra nuoseklus. Jau minėtame atsakovo sprendime taip pat buvo sprendžiamas galimas teisės į atvaizdą pažeidimo klausimas, tačiau tame sprendime atsakovas padarė diametraliai priešingą išvadą. Atsakovas nusprendė, kad pareiškėjo teisė į atvaizdą nebuvo pažeista, kadangi nuotrauka daryta viešoje vietoje – Šiaulių miesto apylinkės teisme prieš teismo posėdį, situacija, kurioje buvo fotografuojama, nebuvo žeminanti garbę ir orumą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008 pažymėta, kad yra svarbi vidinė fotografuojamo asmens nuostata: jeigu asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą būti fotografuojamas, to turi būti paisoma. Kaip matyti iš fotonuotraukos, anot pareiškėjo, trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. joje atrodo gerai nusiteikęs ir neprieštarauja fotografuojamas. Be to, reikšminga tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neabejotinai yra viešas asmuo. Šiuo klausimu atkartojo pirmesniame skunde išdėstytus argumentus. Taip  pat savo nuomonę grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2002 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2002, 2003 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003). Pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuolatinė veikla turi neabejotiną įtaką viešiesiems reikalams, kadangi jis yra susijęs kaip įmonių vadovas arba kaip dalyvis su visuomenės informavimo priemonėmis – Šiauliuose transliuojančia televizijos stotimi „S plius“ ir savaitraščiu „Šiauliai plius“. Šiuo atveju, anot pareiškėjo, viešieji reikalai suprastini plačiau nei viešasis administravimas, o visuomenės informavimas neabejotinai susijęs su viešaisiais reikalais. Reikšminga, anot pareiškėjo, ir tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos jau anksčiau buvo publikuotos įvairiuose dideliais tiražais leidžiamuose leidiniuose. Taigi trečiasis suinteresuotas asmuo yra ne tik žinomas krašto ir šalies mastu žmogus, bet ir pats kryptingai ir nuosekliai siekė žinomumo, viešino savo atvaizdą ir pan.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu su pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas teiginyje „o dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbė informaciją, pažeidžiančią VIĮ 3 straipsnio 2 dalį ir                          41 straipsnio 2 dalies 4 punktą, suvaržė jo teisę į saviraiškos laisvę. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti EŽTT pateikti išaiškinimai apie tai, kad saviraiškos laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo, kadangi tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo reikalavimai, ir apie tai, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą, gali būti taikomi tik tada, kai viešosios informacijos rengėjo skelbiama informacija iš esmės nepažeidžia asmens teisių ir kai viešosios informacijos rengėjas tokios informacijos skelbimu siekia teisėtų ir pagrįstų tikslų. Tai reiškia, kad būtent siekiant neįžeisti, nepažeminti asmens ir tinkamai informuoti visuomenę, prioritetas turi būti teikiamas šio asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir teisė į saviraiškos laisvę turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų. Teigia, kad tokia asmens teisių apsaugos ir visuomenės teisės gauti informaciją pusiausvyra turi būti išlaikoma skelbiant tiek faktinio, tiek vertinamojo pobūdžio informaciją. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus, kad ginčo objektu esančiame teiginyje buvo paskelbta nuomonė, kuri, atsižvelgiant į minėto teiginio paskelbimo aplinkybes, jo raiškos stilių ir į pačiame teiginyje vartojamo žodžio „marazmas“ reikšmę, pagal savo pobūdį ir prasmę yra trečiąjį suinteresuotą asmenį žeminanti ir įžeidžianti. Pažymi, kad teismas, vertindamas ginčo objektu esantį teiginį, neprivalėjo teikti esminės reikšmės publikacijos žanro nustatymui ir įvertinimui, kadangi VIĮ nustatyti reikalavimai, anot atsakovo, keliami visuomenės informavimo priemonėms, be išimties taikomi visiems viešosios informacijos rengėjo viešai skelbiamiems kūriniams, neskirstant jų pagal stilių, žanrą ir pan., o publikacijos stiliaus ar žanro pasirinkimas negali būti priemone, sudarančia galimybę viešai skelbti asmenį įžeidžiančią ir žeminančią informaciją. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai suabsoliutino Konvencijos 10 straipsnio                    1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę ir be jokio pagrindo ignoravo Konvencijos 10 straipsnio                      2 dalyje ir kituose teisės aktuose įtvirtintus saviraiškos laisvės apribojimus. Taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažinimo trečiojo suinteresuoto asmens viešuoju asmeniu. Teigia, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika konkrečiu atveju negali būti taikoma, nes 2006 m. liepos 11 d. įsigaliojusi                      VIĮ 2 straipsnio 60 dalies redakcija nebenustato, jog viešaisiais asmenimis taip pat laikomi ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantys asmenys, t. y. visuomenėje žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, verslininkai ir kt. Atkreipia dėmesį, kad vadovavimas kabelinės televizijos paslaugas teikiančiai įmonei nėra susijęs su  valstybine  veikla ir visuomenei reikšmingais interesais. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjas nepažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir VIĮ 14 straipsnio. Šiuo aspektu palaiko atsiliepimo į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai vadovaujasi kitu, jo nurodytu, Inspektoriaus sprendimu, kadangi klaidingai interpretuoja šiame sprendime pateiktus ginčo situacijos išaiškinimus, be to, šiame sprendime buvo nustatytos visiškai kitokios ginčo faktinės aplinkybės. Minėtame sprendime nustatyta, kad apeliantas paskelbė nežeminančio pobūdžio nuomones bei faktus apie asmenį ir be šio asmens sutikimo paskelbė jo nuotrauką, darytą viešoje vietoje. Akcentuoja, kad šiuo atveju būtent nežeminančio pobūdžio informacijos paskelbimas tiek visos publikacijos, tiek nuotraukos kontekste nulėmė kitokį viešosios informacijos rengėjo veiksmų teisėtumo įvertinimą.

 

             Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

          Nagrinėjamo ginčo objektas – Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SPR-79, teisėtumas ir pagrįstumas. Minėtame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (byloje aktualios atitinkamai pažeidimų padarymo ir Sprendimo priėmimo metu galiojusios įstatymo redakcijos: 2008 m. liepos 14 d. įstatymo redakcija Nr. X-1696 ir                                 2009 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija Nr. XI-348) nuostatas dviem aspektais: pirma, dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ paskelbtame teiginyje „O dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbta neetiška, užgauli ir įžeidžianti nuomonė apie trečiąjį suinteresuotą asmenį A. K., taip pažeidžiant VIĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą; antra, dienraštyje „Šiaulių naujienos“    (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ be A. K. sutikimo paskelbta jo nuotrauka, taip pažeidžiant VIĮ 14 straipsnį.

            Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo skundas netenkintas, ginčija visa apimtimi ir prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SPR-79 dalį, kuria jis buvo pripažintas pažeidęs VIĮ nuostatas. Atsižvelgdama į tai bei vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka revizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisako atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ padaryto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo epizodo.

            Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir                     41 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo.

            Pagal paminėtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo normas viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų ir leidėjų veikla privalo būti pagrįsta išvardintais pagrindiniais visuomenės informavimo principais, kurie inter alia įpareigoja minėtus subjektus vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

             Nagrinėjamu atveju Inspektorius, spręsdamas dėl A. K. pažeistos garbės ir orumo, ypatingai akcentuodamas pagarbos žmogui principą, konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ minėtų VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pamatinių reikalavimų nesilaikė, nes dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ paskelbtame teiginyje „O dabar elgiatės kaip kokia subiurokratėjusi savivaldybės marazmatikė, vaidinanti nekaltą panelę, laukiančią princo ant balto žirgo ir svajojančią apie chirurgiškai restauruotą rūtų vainikėlį“ paskelbė neetišką, užgaulią ir įžeidžiančią nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį A. K.. Pirmosios instancijos teismas šiai išvadai pritarė.           

            Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“, neigdamas, kad pažeidė analizuojamas VIĮ nuostatas, savo poziciją grindžia teise į saviraiškos laisvę, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

            Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio                     1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuomenės informavimo laisvės principas, pagal kurį žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, tačiau kartu pažymėta, kad ši laisvė gali būti saistoma tam tikrų ribojimų, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini apaugoti žmonių teises, inter alia orumą. Pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside v. United Kingdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991;                         De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986 bylose).

            Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo peržengtos saviraiškos laisvės bei teisės skleisti informaciją ribos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio                6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Patikrinusi administracinę bylą joje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, teisėjų kolegija atsižvelgia į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu išdėstytais motyvais, pripažįsta jo padarytas išvadas, kuriomis pritarta Inspektoriaus Sprendime išdėstytai nuomonei, pagrįstas. Analizuojant konkrečią situaciją, buvo įvertinta visuma faktorių – ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybės, šio teiginio raiškos stilius, pačiame teiginyje vartojamo žodžio „marazmas“ reikšmė, sudarančių pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo teiginiu išreikšta nuomonė pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ir įžeidžianti. Pareiškėjo išdėstyti argumentai, nepagrįstai absoliutizuojant saviraiškos laisvę, tačiau sąmoningai ignoruojant šiai laisvei nustatytus apribojimus, pirmosios instancijos teismo, taip pat ir Inspektoriaus, sprendimų teisingumo nepaneigia. Tas faktas, kad publikacija buvo parašyta feljetono stiliumi, teisiškai situacijos nekeičia, nes neatleidžia nuo pareigos naudojantis informacijos laisve nepažeisti kitų žmogaus teisių ir laisvių. Taigi bet kokiu atveju turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisių ir laisvių, kas, kaip nustatyta, šiuo atveju nebuvo padaryta.          

            Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 pažeidimo.

            Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta viešosios informacijos rengėjų ir platintojų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas. Pagal nurodyto VIĮ 14 straipsnio 2 dalį informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis iš VIĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvo. Analizuojant šią teisės normą lingvistiškai, išskirtinos tokios trys sąlygos, kurioms esant informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo: pirma, informacija turi padėti atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; antra, informacija turi būti pateikiama viešai nagrinėjant bylą; trečia, informacija turi būti skelbiama apie viešojo asmens privatų gyvenimą ir turi atskleisti visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

               Iš skundžiamo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo                       Nr. SPR-79 turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nurodyti VIĮ pažeidimai pasireiškė tuo, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ trečiojo suinteresuoto asmens A. K. nuotrauką šalia dienraščio „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) išspausdinto straipsnio „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ paskelbė negavęs paties asmens sutikimo bei nesant VIĮ numatytų sąlygų, atleidžiančių pareiškėją nuo pareigos gauti tokį asmens sutikimą.

              Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Inspektoriaus Sprendime išdėstytus motyvus, nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ Sprendime įvardintais veiksmais pažeidė                        VIĮ 14 straipsnio nuostatas dėl privataus gyvenimo apsaugos.

              Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ nepagrįstai teigia, jog jo atveju taikytinos ne VIĮ 14 straipsnio, o VIĮ 13 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo nurodytoje teisės normoje ginamas siauresnis objektas – asmens teisė į atvaizdą – ir įtvirtinami reikalavimai, taikomi asmenį filmuojant, fotografuojant, darant garso ir vaizdo įrašus. Kita vertus, jeigu tokiu būdu, nors ir teisėtai, t. y. laikantis                        VIĮ 13 straipsnyje nustatytų ribojimų, gauti duomenys patenka į privataus gyvenimo apsaugos sferą, tokios informacijos rengimui ir platinimui taikomi VIĮ 14 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

              Analizuojant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą materialinę teisės normą ir ją taikant, paminėtina VIĮ 2 straipsnio 40 dalis, kurioje eksplicitiškai atskleista, kas patenka į privataus gyvenimo sampratą. Nurodyta, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

              Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens fotonuotraukos ir atvaizdas yra artimai susiję su pačiu asmeniu ir pagal VIĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą laikytini jo privataus gyvenimo dalimi.

              Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ trečiojo suinteresuoto asmens A. K. nuotrauką dienraštyje UAB „Šiaulių naujienos“ šalia straipsnio „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ išspausdino, t. y. viešai paskelbė, neturėdamas jo sutikimo tokiam veiksmui atlikti. Taigi, sprendžiant dėl VIĮ 14 straipsnio pažeidimo, būtina nustatyti, ar tokį sutikimą pareiškėjas privalėjo gauti, ar konkrečiu atveju susiklosčiusi situacija nepriskirtina VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytoms išimtims, kai asmens sutikimas nereikalingas.

           Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad paskelbus A. K. fotonuotrauką nebuvo siekiama padėti atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Taip pat tokia informacija nebuvo pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad susiklosčiusi teisinė situacija nepatenka ir į VIĮ 14 straipsnio 3 dalies aukščiau paminėtos trečiosios sąlygos (informacija turi būti skelbiama apie viešojo asmens privatų gyvenimą ir turi atskleisti visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes) reguliavimo apimtį. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. nelaikytinas viešuoju asmeniu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo prasme. Publikacijos paskelbimo metu galiojusio VIĮ 2 straipsnio 60 dalyje, priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, buvo įtvirtintas išsamus kriterijų, pagal kuriuos asmuo laikomas viešuoju, sąrašas. Nurodyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Ar konkretus asmuo priskirtinas nurodytų viešųjų asmenų kategorijoms, yra fakto klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien trečiojo suinteresuoto asmens buvimas verslininku, bendrovių direktoriumi, „Rotary“ klubo nariu, taip pat aplinkybė, jog informacija apie asmenį buvo paskelbta leidiniuose „Kas yra kas Šiaulių apskrityje“, „Kas yra kas Lietuvoje 2002“, jo nuotraukos viešas platinimas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad asmuo yra viešas, nes šie kriterijai nepatenka į VIĮ 2 straipsnio 60 dalyje pateiktos viešojo asmens sąvokos apibrėžtį. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K., kaip įmonės vadovo ar dalyvio, veikla, susijusi su Šiauliuose transliuojančia televizijos stotimi „S plius“ ir savaitraščiu „Šiauliai plius“, savo pobūdžiu nelaikytina veikla, turinti reikšmės viešiesiems reikalams, ir sudaranti pagrindą pripažinti jį viešuoju asmeniu. Pareiškėjo paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2002 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2002) dėl visuomenės veikėjų, žinomų menininkų, sportininkų, žurnalistų ir kt. pripažinimo viešaisiais asmenimis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes suformuota taikant ankstesnės redakcijos, galiojusios iki 2006 m. rugsėjo 1 d., t. y. kol buvo priimta 2006 m. liepos 11 d. įstatymo redakcija Nr. X-752, VIĮ teisės normas, pagal kurias viešaisiais asmenimis buvo laikomi valstybės politikai, valstybės tarnautojai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai, taip pat asmenys, dalyvaujantys visuomeninėje ir politinėje veikloje.

           Pažymėtina, kad nagrinėjamas ginčas yra tampriai susijęs su civilinio teisinio pobūdžio aspektais (teisė į privatų gyvenimą, teisė į atvaizdą). CK 2.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat nurodyta, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. CK 2.23 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, taip pat draudimas skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai dėl asmens einamų pareigų ar padėties visuomenėje tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Atsižvelgiant į tai, paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, kurioje jis akcentavo, kad net ir viešasis asmuo turi teisę į privatų gyvenimą. Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešo asmens gyvenimą būtina rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne vien patenkinti visuomenės smalsumą. Inter alia pažymėjo, kad asmens sutikimas nereikalingas, jeigu asmens nuotraukos publikavimą pateisina viešasis interesas, tačiau jeigu tokio intereso nėra, asmens nuotraukos publikavimas be jo sutikimo reiškia šio asmens teisės į atvaizdą pažeidimą. Taigi, net ir pripažinus A. K. viešuoju asmeniu, atsižvelgiant į tai, kad, konkrečiu atveju trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos publikavimu nebuvo pateikta jokia viešojo intereso požiūriu reikšminga informacija, šis faktas teisiškai situacijos nekeistų, nes būtų nepakankamas paneigti, jog pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ pažeidė VIĮ 14 straipsnio normas, įpareigojančias gerbti kito asmens privatų gyvenimą.

               Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikta argumentacija ir nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra reikšmingos svarstant klausimą dėl asmens sutikimo fotografuotis gavimo, tačiau konkrečiu atveju kalbama apie asmens sutikimo publikuoti jo nuotrauką, laikomą privataus gyvenimo dalimi, privalomumą. Tai dvi skirtingos teisinės situacijos, todėl ir minėti apeliacinio skundo argumentai nevertinami kaip nesusiję su nagrinėjama administracine byla. Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais pareiškėjo argumentus dėl Inspektoriaus nevienodos praktikos, jam priimant sprendimus kitais atvejais. Šiuo aspektu akcentuotina, kad kiekviena situacija yra individuali ir vertintina konkrečių faktinių aplinkybių visumoje.

Apibendrinant darytina išvada, kad tiek Žurnalistų etikos inspektorius, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ leidžiamame dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (2009 m. birželio 20 d., Nr. 141) išspausdintu  straipsniu „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ Sprendime nurodytomis aplinkybėmis pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies,                               14 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, už ką jis pagrįstai buvo įspėtas. Teisę priimti tokio (įspėjamojo) pobūdžio administracinį sprendimą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui – valstybės pareigūnui, prižiūrinčiam, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, ir inter alia turinčiam teisę nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo bei teisės į privataus gyvenimo apsaugą (VIĮ 49 str. 1 d., 50 str. 1 d. 1 ir 2 p.) – numato                                    VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas,          t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1  punktu,

 

n u t a r i a:

 

            Pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinio skundo netenkinti.

            Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Nutartis neskundžiama.

 

 

            Teisėjai                                                                                    Antanas Ablingis

 

 

                                                                                                            Anatolijus Baranovas

 

 

                                                                                                            Virgilijus Valančius