Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-932/2024

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00397-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.2; 1.2.18.2; 1.2.18.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 11 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio, 

sekretoriaujant Editai Daunienei ir Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Bekišienei,

nuteistajam Ž. P. ir jo gynėjui advokatui Jovitui Elzbergui,

civilinio ieškovo UAB „S.“ atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

civilinio ieškovo UTA „Sp.“ (ankstesnis pavadinimas „T.“) atstovui advokatui Justinui Samuoliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje (dėl bendrovės „T.“ elektroninių mokėjimo kuro kortelių laikymo), ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams;

Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje (dėl bendrovės „T.“ elektroninių mokėjimo kuro kortelių panaudojimo) ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl apgaule įgyto bendrovės „T.“ turto), ir jam laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „S.“ elektroninių mokėjimo kuro kortelių laikymo), ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl apgaule įgyto UAB „S.“ turto), ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, Ž. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš Ž. P. civilinei ieškovei bendrovei „T.“ (dabartinis pavadinimas UTA „Sp.“) 89 382,98 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat iš Ž. P. priteista civilinei ieškovei UAB „S.“ 31 337,95 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu priteista iš Ž. P. bendrovei „T.“ (dabartinis pavadinimas UTA „S.“) 2 365,55 Eur, o UAB „S.“ –  3 191 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo nuteistas ir V. V. (V. V.), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė : 

I.       Bylos esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžiu Ž. P. nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d., neteisėtai laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones – 7 UTA „Full Service Card“ kuro korteles Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančias Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“ (dabartinis pavadinimas UTA „Sp.“). 

Šiais savo veiksmais Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

2.       Be to, Ž. P. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone, o būtent: jis, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti Lenkijoje registruotos bendrovės „T.“ vardu išduotas elektronines mokėjimo priemones – 7 UTA „Full Service Card“ kuro korteles, neteisėtai, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 13 d., atliko finansines operacijas UAB „N.“ degalinėse atsiskaitant už kurą:

2015 m. birželio 1 d. UAB „N.“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Kauno g. 26, 13.16 val., atsiskaitydamas už kurą, įpiltą į automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro baką, UTA „Full Service Card“ kuro kortele Nr. (duomenys neskelbtini);

2015 m. birželio 1 d. UAB „N.“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Kauno g. 26, 14.02 val., atsiskaitydamas už kurą, įpiltą į automobilio „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro baką, UTA „Full Service Card“ kuro kortele Nr. (duomenys neskelbtini);

2015 m. birželio 13 d. UAB „N.“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Geležinio Vilko g. 43/Ozo 53, 11.18 val., atsiskaitydamas už kurą, įpiltą į automobilio „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro baką, UTA „Full Service Card“ kuro kortele Nr. (duomenys neskelbtini).

Šiais savo veiksmais Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje.

3.       Be to, Ž. P. nuteistas už tai, kad jis apgaule įgijo savo naudai didelės vertės svetimą turtą, o, būtent: jis, būdamas vieninteliu akcininku ir direktoriumi UAB „G.“, siekdamas, kad paaiškėjus svetimo turto įgijimo apgaule faktui, būtų traukiamas ne jis, bet kitas asmuo, paprašė A. L., neatskleisdamas pastarajam savo tikrų ketinimų, surasti asmenį, sutiksiantį už atlygį tapti fiktyviu UAB „G.“ direktoriumi, A. L. suradus V. V. (V. V.), UAB „G.“ direktorius Ž. P. 2015 m. balandžio 27 d. vienintelio akcininko sprendimu nuo 2015 m. gegužės 1 d. UAB „G.“ direktoriumi paskyrus V. V., tačiau ir toliau faktiškai valdant įmonę ir veikiant per fiktyvų direktorių V. V., pagal 2013 m. vasario 27 d. tarp Lenkijoje registruotos bendrovės „T.“ ir UAB „G.“, atstovaujamos direktoriaus Ž. P., Kliento kortelės perdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gautas 7 UTA „Full Service Card“ tipo korteles Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas konkrečioms bendrovės „G.“ transporto priemonėms, minėtos kuro kortelės jo ir A. L., nežinojusio apie daromą nusikalstamą veiką, buvo perduotos naudoti tretiesiems asmenims, taip pat naudojant jam pačiam, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d., panaudojus bendrovei „G.“ išduotas minėtas kuro korteles, buvo užpiltas kuras už 89 382,98 Eur sumą į UAB „A.“, D. U., D. L. ir kitų asmenų transporto priemones, už kurį nebuvo atsiskaityta, tokiu būdu, panaudojęs apgaulę, Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“ padarė 89 382,98 Eur turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

4.       Taip pat Ž. P. nuteistas už tai, kad jis

Šiais savo veiksmais Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

5.       Be to, Ž. P. nuteistas už tai, kad jis apgaule įgijo savo naudai didelės vertės svetimą turtą, o, būtent: jis, būdamas UAB „G.“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, siekdamas, kad paaiškėjus svetimo turto įgijimo apgaule faktui, būtų traukiamas ne jis, bet kitas asmuo, paprašė A. L., neatskleisdamas pastarajam savo tikrų ketinimų, surasti asmenį, sutiksiantį už atlygį tapti fiktyviu UAB „G.“ direktoriumi, A. L. suradus V. V., Ž. P. 2015 m. balandžio 27 d. vienintelio akcininko sprendimu nuo 2015 m. gegužės 1 d. UAB „G.“ direktoriumi paskyrus V. V., tačiau ir toliau faktiškai valdant įmonę ir veikiant per fiktyvų direktorių V. V., bendrovės „S.“ darbuotojui melagingai nurodė, kad reikalingos kuro kortelės užpilti kuro į bendrovei „G.“ priklausančias transporto priemones, 2015 m. gegužės 4 d. Ž. P. ir V. V. nuvykus į bendrovės „S.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur V. V., jo nurodymu, pasirašė tarpininkavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „S.“, pagal kurią bendrovei „G.“ buvo perduotos 4 IDS Q8 kuro kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), skirtos bendrovės „G.“ transporto priemonėms, po ko minėtas kuro korteles jis perdavė tretiesiems asmenims ir laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2015 m. liepos 30 d., panaudojus bendrovei „G.“ išduotas kuro korteles, į bendrovės „M.“ transporto priemones buvo užpiltas kuras už 31 350,38 Eur sumą, tačiau už kurą neatsiskaityta, tokiu būdu jis, panaudojęs apgaulę, padarė bendrovei „S.“ 31 350,38 Eur turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais Ž. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu tenkino nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. P. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje (iš viso 2 nusikalstamas veikas), 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalį (iš viso 2 nusikalstamas veikas), ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį – Ž. P. išteisino dėl visų nurodytų nusikaltimų, konstatavus, kad jis nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

6.1.       Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti Ž. P. dėl visų nusikalstamų veikų grindė tuo, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad Ž. P. laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones. Nors nustatyta, kad pastarasis turėjo vieną kuro kortelę ir tris kartus ja atliko finansines operacijas atsiskaitydamas už degalus, tačiau nėra duomenų, kad Ž. P. kuro kortelę laikė neteisėtai ir į savo naudojamus automobilius degalus pylė be šios mokėjimo priemonės teisėto naudotojo – UAB „G.“ – sutikimo. Nors Ž. P. pasinaudojus elektronine mokėjimo priemone galimai buvo pažeistos tarp UAB „G.“ ir bendrovės „T.“ 2013 m. vasario 27 d sudarytos kliento kortelės perdavimo sutarties sąlygos, tačiau toks pažeidimas nesukelia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Be to, minėtos sutarties 5 punkte numatyta, kad bet kokią bendrovei „T.“ padarytą žalą kompensuoja klientas.

6.2.       Apeliacinės instancijos teismas vertino nesant ir pakankamai duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Ž. P. neteisėtai laikė keturias kaltinime inkriminuotas svetimas elektronines mokėjimo priemones. Be to, net ir darant prielaidą, kad tam tikru laiku Ž. P., kaip UAB „G.“ darbuotojas, turėjo visas ar kelias kaltinime nurodytas kuro korteles, nėra duomenų, kad jis tai darė be šių mokėjimo priemonių teisėto naudotojo – UAB „G.“ – sutikimo.

6.3.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo A. L. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šio liudytojo parodymai yra nepatikimi ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo jokio pagrindo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu šio liudytojo procesinis statusas ne kartą kito, dėl to įžvelgtas akivaizdus A. L. suinteresuotumas jam gresiančią atsakomybę perkelti Ž. P..

6.4.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė byloje nesant pagrįstų ir neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad Ž. P. panaudojo apgaulę ir savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, taip padarydamas bendrovėms „T.“ ir UAB „S.“ turtinę žalą. Be to, pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikta bylos duomenimis pagrįstų argumentų, kaip pasireiškė apgaulė Ž. P. veiksmuose.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas: teismas neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo; vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio; tos pačios rūšies įrodymus vertino pagal skirtingus principus ir taisykles; teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismas turi nustatyti, kokie įrodymai yra prieštaringi, kokiais būdais galima pašalinti prieštaravimus, kokius duomenis galima pripažinti įrodymais, išnagrinėti kiekvieną įrodymą atskirai ir sujungti visus įrodymus į bendrą grandinę, taip pat padaryti aiškias, logiškas ir motyvuotas išvadas. Iš naujo išnagrinėjęs bylą ir nustatęs nusikaltimus padariusį asmenį, teismas turi tinkamai motyvuoti, kokį baudžiamąjį įstatymą ir kokius jo sudėties požymius taiko (dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos); taip pat būtina įvertinti BK 214 straipsnio 1 dalies, 215 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatas ir motyvuotai dėl jų pasisakyti.

II.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai ir prašymai

8.       Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. P. ir jo gynėjas advokatas Jovitas Elzbergas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. P. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

8.1.       Apeliantų vertinimu, netinkamai atlikus įrodymų tyrimą ir vertinimą, neatsižvelgus į visas reikšmingas bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą bei padarius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nuteistojo Ž. P. atžvilgiu nepagrįstai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

8.2.       Apeliaciniame skunde pirmiausiai dėstomi argumentai, kuriais nesutinkama su Ž. P. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliantai, aptarę minėtos nusikalstamos veikos požymius, tvirtina, kad byloje surinktų įrodymų visuma rodo, jog Ž. P. neturėjo jokio tikslo suklaidinti ir apgauti „T.“ bei UAB „S.“, akcentuojant, kad su antrąja bendrove (UAB „S.“) nuteistojo išvis nesiejo jokie santykiai.

8.3.       Ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neva Ž. P. po UAB „G.“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorio ir toliau liko de facto vadovu bei veikė per A. L. surastą fiktyvų direktorių V. V.

8.4.       Apeliantų teigimu, iki 2015 m. gegužės 4 d. Ž. P., kaip įmonės savininkas ir vadovas, vykdė įprastą įmonės veiklą, vėliau pradėjo derybas su UAB „A.“ dėl papildomų vilkikų įsigijimo. Kadangi įmonei UAB „G.“ trūko pinigų įsigyti vilkikus iš UAB „A.“, buvo susitarta, jog UAB „A.“ perleis vilkikus UAB „G.“, o pastaroji leis užsipilti kuro ir tokiu būdu bus atsiskaityta už vilkikus. Tuo tarpu UAB „G.“ už užpiltą kurą su bendrove „T.“ turėjo atsiskaityti įprasta tvarka – mėnesio pabaigoje. Kai V. V. visiškai atsiskaitė už perkamos įmonės UAB „G.“ akcijas, Ž. P. perdavė pastarajam (šis buvo kartu su A. L.) visą įmonės dokumentaciją, turtą, pasirašant perdavimo-priėmimo aktą. Be to, Ž. P. informavo įmonę „T.“, kad jis nebėra UAB „G.“ savininkas ir vadovas, bei nurodė naujojo vadovo duomenis. Įmonė „T.“ grąžino Ž. P. jo išduotą vekselį, kas patvirtina, kad Ž. P. įgaliojimų pabaigoje „T.“ neturėjo šiam jokių turtinių ar kitokių pretenzijų.

8.5.       Skunde akcentuojama, jog A. L. prašymu Ž. P. nuo 2015 m. gegužės 4 d. liko dirbti UAB „G.“ vadybininku. Eidamas nurodytas pareigas, pastarasis naudojosi keliais lengvaisiais automobiliais. Apeliantas tvirtina, kad jam nežinomos aplinkybės, kaip ir kodėl įmonė „G.“ nebemokėjo bendrovei „T.“ už kurą, kodėl ši iš naujojo vadovo nepareikalavo vekselių ir neišsiieškojo skolos iš įkeistų vilkikų. UAB „G.“ per savo atstovą Ž. P. bandė sudaryti analogiškos paslaugos sutartį su UAB „S.“ dėl kuro kortelių išdavimo. Su nurodyta įmone Ž. P. derybas vedė dėl to, kad jis buvo įmonės „G.“ vadybininkas. Darsyk pabrėžiama, kad vadovų pasikeitimo metu UAB „G.“ neturėjo jokių įsiskolinimų nei įmonei „T.“, nei UAB „S.“. Iki vadovo pasikeitimo su „T.“ už kurą buvo atsiskaitoma visada, o tai, kodėl po vadovo pasikeitimo už kurą nebeatsiskaityta, nuteistasis nežino ir negali žinoti. Aplinkybė, jog liudytojais apklausti A. R., M. L., D. U. ir kiti, kurie pylėsi kurą, naudojantis UAB „G.“ kuro kortelėmis, parodė nepažįstantys Ž. P., paneigia kaltinimo dalį, kad Ž. P. neteisėtai davė naudotis kuro kortelėmis tretiesiems asmenims.

8.6.       Apeliantai pažymi, jog Ž. P. ir UAB „S.“ nesiejo jokie santykiai. Ž. P. nieko nežino apie šią įmonę, nei vienas, nei su V. V. nėra buvęs jos ofise. Priešingas aplinkybes nurodę liudytojai, kurie buvo UAB „S.“ darbuotojai, yra suinteresuoti, nes būtent jiems kyla atsakomybė už UAB „S.“ patirtus nuostolius ir aplaidų veikimą. Nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi, kas iš tikrųjų lankėsi UAB „S.“ ofise, t. y. ar V. V., ar A. L., prisidengdami Ž. P. tapatybe. Be to, pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta notarė, turėjusi patvirtinti sandorį tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“, kas, anot apeliantų, reiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

8.7.       Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai analizavo, kaip pasireiškė Ž. P. apgaulė. Kaip matyti, A. L., naudodamasis įmonės kuro kortelėmis, už atlygį pylė kurą tretiesiems asmenims, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad Ž. P. veiksmuose pasireiškė apgaulė tuo, kad jo, kaip vadovo, įgaliojimų pasibaigimo dieną nebuvo jokio įsiskolinimo įmonei „T.“. Nuteistasis nesuklaidino nei įmonės „T.“, nei įmonės „S.“. Vėliau dėl A. L. veiksmų susidarius įsiskolinimui, „T.“ ir UAB „S.“ turėjo visas galimybes operatyviai prisiteisti šias skolas ir nukreipti skolų išieškojimą į įkeistus tris vilkikus, tačiau, apeliantų vertinimu, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai bei to savalaikiai nepadarė. Atitinkamai kaip klaidinga vertinama pirmosios instancijos teismo išvada, jog pažeistų teisių atkūrimas negalimas be kriminalinės justicijos įsikišimo, kadangi UAB „G.“ ir įmones „T.“ bei UAB „S.“ siejo civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš sutarčių. Dar daugiau, „T.“ ir UAB „S.“ sutarčių nevykdymo atveju privalėjo teismine tvarka prisiteisti skolą, ką sėkmingai ir padarė. Teismams priteisus skolas, šios įmonės galėjo sėkmingai išsiieškoti skolas iš įkeistų vilkikų, tačiau dėl visiškai nesuprantamų priežasčių jos to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, Ž. P. veiksmai niekaip negali būti laikomi nusikalstamais, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas Ž. P. apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės nukrypo nuo teismų nuosekliai suformuotos praktikos bei kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir atliktus nuteistojo veiksmus neteisingai vertino kaip sukeliančius baudžiamąją atsakomybę, t. y. pirmosios instancijos teismas netinkamai atribojo baudžiamąją ir civilinę atsakomybę.

8.8.       Apeliantai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyką. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią panaudojęs apgaulę kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-788/2016), tačiau nagrinėjamoje byloje Ž. P. asmeniškai neįgijo jokio svetimo turto ir negavo jokios turtinės naudos.

8.9.       Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte. Pirmosios instancijos teismas Ž. P. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis savo naudai įgijo didelės vertės Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“ priklausantį 89 382,98 Eur ir didelės vertės bendrovei „S.“ priklausantį 31 350,38 Eur vertės turtą, tačiau aplinkybė, jog Ž. P. parodė, kad jis darbo reikalais yra kelis kartus įsipylęs kuro į savo automobilius (2015 m. birželio 1 d. UAB „N.“ degalinėje ir 2015 m. birželio 13 d. UAB „N.“ degalinėje), kurie buvo naudojami darbinėje veikloje, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pastarasis neteisėtai prisipylė kuro už 120 733,36 Eur (89 382,98 Eur + 31 350,38 Eur) dydžio sumą ir už tai jis turi būti atsakingas. Taip pat pažymima ir tai, kad byloje nustatyta, jog nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d kuro kortelėmis, buvo atsiskaitoma ir užsienio valstybėse (Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje, Liuksemburge), t. y. UAB „G.“ vykdant savo veiklą, todėl didžioji dalis pirmosios instancijos teismo konstatuotos sumos buvo įmonės „G.“ sąnaudos. Be to, liudytojų parodymai vienareikšmiškai patvirtina ir tai, jog kuro kortelėmis naudojosi ir kurą (ne)teisėtai pylė būtent A. L., o ne Ž. P., kuris, kaip jau minėta, kelis kartus kuro užsipylė į darbinėje veikloje naudojamus automobilius, t. y. būtent darbo reikmėms. Tai tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė bylos medžiagos, netinkamai vertino įrodymus, kadangi nenustatė ir net nesiekė nustatyti, už kokią sumą Ž. P. buvo įsipylęs kuro darbo reikmėms. Tik tinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinus, bus galimybė nustatyti, kokią sumą iš 120 733,36 Eur dydžio sumos sudarė patirtos įmonės sąnaudos, už kokią sumą kurą pylė(si) A. L. ir už kokią sumą kurą darbo reikmėms pylėsi Ž. P.. Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas atitinkamai leis spręsti dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalies nuteistųjų atžvilgiu.

8.10.       Skunde taip pat pažymima, kad sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininko suvokimui, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, jis neteisėtai ar neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių. Tai reiškia, kad yra svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas net neanalizavo subjektyviosios pusės požymių Ž. P. atžvilgiu, nors tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais.

8.11.       Toliau apeliaciniame skunde pasisakoma dėl kaltinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, visiškai neanalizavo šio inkriminuojamo straipsnio sudėties požymių, todėl apeliantams neaišku, kokiais motyvais remdamasis teismas nuteisė apeliantą padarius šį nusikaltimą.

8.12.       Apeliantai tvirtina, kad UAB „G.“ išduotos kortelės negali būti laikomos svetimomis Ž. P., kadangi iki 2015 m. gegužės 4 d. jis buvo įmonės vadovu, o nuo 2015 m. gegužės 4 d. dirbo įmonėje vadybininku. Šiuo atveju kortelės buvo išduotos įmonei UAB „G.“ ir buvo naudojamos išimtinai įmonės veikloje, tuo tarpu, kur ir kokiomis aplinkybėmis šiomis kortelėmis naudojosi A. L., apeliantui nėra žinoma. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas Ž. P. kaltę pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, skundžiamame nuosprendyje apsiribojo tik teiginiu, kad pastarasis neva perdavė kuro korteles naudotis tretiesiems asmenims, neįvardijant, kas yra tie tretieji asmenys.

8.13.       Skunde pažymima, kad banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012, 2K-179/2013, 2K-481/2014). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad, esant mokėjimo priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansine operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai nelaikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-1073/2020). Subjektyvusis šios veikos požymis pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti ir jis nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014). Apeliantai tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visai nesiaiškino subjektyviosios pusės Ž. P. veiksmuose. Dėl visų išdėstytų argumentų konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyti ir neaptarti visi BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o, nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė negalima.

8.14.       Apeliaciniame skunde dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, nurodoma, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus apeliantų argumentus, jog UAB „G.“ išduotos kortelės negali būti laikomos svetimos Ž. P., atitinkamai negalima ir jo atsakomybė pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ne Ž. P., o būtent A. L. naudojo kuro korteles trečiųjų asmenų naudai. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas absoliučiai neanalizavo ir neaptarė skundžiamame nuosprendyje visų BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

8.15.       Apeliaciniame skunde dėstomi ir argumentai, kuriais nurodoma, kad priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Pirmiausia, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. įrodymai buvo vertinami selektyviai, nuosprendis nepagrįstai grindžiamas išimtinai tik neva Ž. P. kaltinančiais įrodymais, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą. Tokiu būdu buvo pažeista kaltinamojo teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nešališkas teismas. Skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, jame nepasisakyta, kodėl vienų liudytojų parodymais remiamasi, o kitų liudytojų parodymai atmetami. Be to, pažymima, kad teisiamojo posėdžio metu A. L. buvo apklaustas liudytojo statusu, nors šioje byloje jis buvo įtariamasis, o vėliau buvo ir nuteistas. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad teisiamajame posėdyje A. L. davė parodymus prieš save, kas griežtai nesuderinama su esminiais baudžiamojo proceso principais. Dėl šio grubaus baudžiamojo proceso pažeidimo A. L. parodymai, kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas, negali būti pripažinti tinkamais įrodymais byloje. Be to, Ž. P. ir jo gynėjui buvo suvaržyta teisė užduoti liudytojui A. L. klausimus, tokiu būdu pažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo užtikrintas ir rungimosi principas, t. y. kaltinamojo (ir gynybos) teisė apklausti liudytojus (BPK 44 straipsnio 7 dalis), o būtent: pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė A. L., kuriam apeliantai neturėjo  teisės laisvai užduoti klausimų, parodymais. Pakartojama aplinkybė dėl A. L., V. V. ir Ž. P. parodymų prieštaringumo ir tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino. Tvirtinama, kad V. V. parodymai yra tik pastarojo gynybinė versija, jo parodymai prieštarauja ne tik nuosekliems Ž. P., bet ir liudytojų parodymams. Pažymint V. V. parodymuose nurodytas aplinkybes dėl to, kad jis gydėsi galvos traumą, vėliau buvo gydomas dėl  epilepsijos priepuolių bei tai, kokias pasekmės liko po traumos, tvirtinama, kad tokio asmens parodymais nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Galiausiai esminis baudžiamojo proceso pažeidimas įžvelgiamas tame, kad skundžiamas nuosprendis buvo paskelbtas praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paskutinio teismo posėdžio dienos, tai yra ženkliai viršijant įstatyme įtvirtintą baigiamojo akto paskelbimo terminą, kas, apeliantų vertinimu, laikytina grubiu baudžiamojo proceso pažeidimui, sudarančiu savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį.

2.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinio ieškovo UAB „S.“ atstovas prašo Ž. P. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų, taip pat priteisti iš nuteistojo Ž. P. UAB „S.“ naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

9.1.       Civilinis ieškovas tvirtina, kad Ž. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) patvirtina liudytojų A. M., A. L., R. A. ir kitų liudytojų parodymai. Minėtiems liudytojams nebuvo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, be to, jų parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, tarp jų, objektų apžiūros protokolai, kuriais apžiūrėti vaizdo įrašai iš UAB „N.“ degalinės.

9.2.       Nesutikdamas su nuteistojo parodymais (past. – skunde nurodomos konkrečios nuteistojo parodymuose nurodytos aplinkybės), atstovas juos vertina kaip melagingus, klaidinančius teismą, akcentuojama, kad Ž. P. parodymus paneigia bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, liudytojų J. Š., M. M. parodymai (skunde šie parodymai aptariami). Būtent iš M. M. parodymų matyti, kad tarpininkavimo sutartis buvo sudaryta iš esmės Ž. P. iniciatyva ir pastangomis. V. V. vardu tarpininkavimo sutartis parengta tik 2015 m. gegužės 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai pastarasis buvo paskirtas nauju vadovu. 2015 m. gegužės 28 d. Ž. P. atvedė V. V., kaip bendrovės vadovą, į notaro kontorą tik sutarties pasirašymui Liudytojų M. M. ir J. Š. parodymais nustatyta, kad jie V. V. pamatė tik tą vienintelį kartą, naujasis bendrovės vadovas buvo visiškai pasyvus, nesidomėjo nei paslauga, nei pačia sutartimi, visi klausimai buvo derinami tik su Ž. P., pastarasis kreipėsi į bendrovę ir dėl limito kuro kortelėms padidinimo. Be to, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta medžiaga patvirtina, kad visos sutartys, susijusios su kuro kortelių gavimu, taip pat su šių kortelių perdavimu kitoms pervežimo veiklą užsiimančioms įmonėms, įvyko ne V. V., o Ž. P. iniciatyva. Byloje nustatyta, kad Ž. P. UAB „G.“ įsigytas bendrovės „S.“ kuro korteles neteisėtai perleido tretiesiems asmenims: UAB „V.“, UAB „M.“, UAB „S.“. Šie duomenys buvo nustatyti po to, kai visų bendrovės UAB „S.“ išduotų kuro kortelių maksimalus limitas buvo išnaudotas užpildant degalus per kelias dienas (nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 30 d.). Pradinis limitas vienai kortelei buvo nustatytas 1 200 l, tačiau vėliau UAB „G.“ direktoriaus prašymu kreipėsi pats Ž. P., kaip įmonės vadovas, ir 2015 m. liepos 14 d. limitas padidintas iki 1 400 l per dieną.

9.3.       Toliau skunde analizuojama, kas buvo nustatyta atliekant objektų apžiūrą (apžiūrint iš UAB „N.“ degalinių gautus vaizdo įrašus), ir daroma išvada, kad būtent vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, kad Ž. P. nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 13 d. neteisėtai laikė ir, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti, neteisėtai atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone – UTA „Full Service Card“ kuro kortele, skirta konkrečiai UAB „G.“ transporto priemonei, UAB „N.“ degalinėse atsiskaitant už kurą. Bylos duomenimis įrodyta, kad Ž. P. nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d. neteisėtai laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones – 7 UTA „Full Service Card“ kuro korteles, priklausančias Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“, ir kaltinime inkriminuotais veiksmais įgijo nurodytai bendrovei priklausantį 89 382,98 Eur didelės vertės turtą. Kaip paneigiantys apelianto Ž. P. parodymus, atsiliepime gana detaliai dėstomi A. L. parodymai, analogiškos aplinkybės, kuris užfiksuotos šio asmens parodymuose, yra konstatuotos ir 2020 m. kovo 31 d. teismo baudžiamajame įsakyme.

9.4.       Nuteistojo Ž. P. parodymus, kad jis nuo 2015 m. gegužės 4 d. A. L. prašymu įmonėje „G.“ liko dirbti tik vadybininku, sudarydamas sandorius vykdė V. V. ir A. L. nurodymus, įgyvendino jų sprendimus, paneigia liudytojų R. A., P. T., R. T. parodymai (skunde nurodomos aktualios parodymų dalys).

9.5.       Atsiliepime kategoriškai nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad UAB „G.“ ir įmones „T.“ bei „S.“ siejo civiliniai santykiai, kylantys iš sutarčių, todėl, anot apeliantų, civiliniai ieškovai sutarčių nevykdymo atveju privalėjo teismine tvarka prisiteisti skolą, ką neva sėkmingai ir padarė. Čia pažymima, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimu už akių visiškai patenkintas UAB „S.“ civilinis ieškinys, tačiau iš išieškojimo negalimumo akto matyti, kad skolininkas UAB „G.“ nekilnojamojo turto neturi, VĮ „Regitra“ duomenimis, skolininkui priklauso kelių transporto priemonė „SCHMITZ SCS 24/L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ji yra išregistruota (nėra techninės apžiūros ir/ar draudimo, buvimo vieta nežinoma, transporto priemonė įkeista hipoteka), bendrovė neturi sąskaitos bankuose ar kitose kredito įstaigose, taip pat neturi kito turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu buvo patenkintas bendrovės „T.“ civilinis ieškinys, tačiau pagal išieškojimo negalimumo aktą skolininko vardu nėra jokio registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, sąskaitų bankuose nerasta, buveinės adresu įmonė nerasta. Taigi iš patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo matyti, kad abiem atvejais objektyviai neįmanoma įvykdyti ir išieškoti įmonėms „S.“ ir „T.“ priteistų sumų civiline tvarka. Atsiliepime aptarus aktualias teismų praktikos nuostatas, daroma išvada, kad Ž. P. sąmoningai sudarė situaciją, kad UAB „S.“ ir „T.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Kaltinime nurodytais laikotarpiais buvo imtasi aktyvių veiksmų, realizuojant tiksliniam naudojimui perduotas kuro korteles, organizuojant degalų užsipylimą jomis, neturint ketinimo atsiskaityti pagal įmonės išrašytas sąskaitas, fiktyviai keičiant UAB „G.“ akcininkus ir direktorius, tokiu būdu siekiant suklaidinti dėl Ž. P., kuris buvo tokių veiksmų iniciatorius ir vykdytojas, elgesio, taip išvengiant piniginio pobūdžio prievolės vykdymo bei apgaunant įmones „S.“ ir „T.“, joms padarant finansinę žalą, o apeliantui gaunant finansinę naudą. Ž. P. savo sąmoningais neteisėtais veiksmais užkirto kelią vykdyti sutartį, sumenkino civilinių ieškovų galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, todėl civiliniai ieškovai pagrįstai savo pažeistas teises gynė baudžiamosios teisės priemonėmis. Visi apelianto argumentai yra formalūs, abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Apelianto kaltė įrodyta, o jo paties argumentai yra prieštaraujantys bylos medžiagai, jų nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

3.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinio ieškovo „T.“ (dabartinis pavadinimas UTA „Sp.“) atstovas prašo nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų, taip pat priteisti iš nuteistojo Ž. P. civiliniam ieškovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

10.1.       Nesutinkant su nuteistojo parodymais, kad jis sudarė realų akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, kurio pagrindu A. L. nurodymu UAB „G.“ akcijas perleido V. V., pažymima, kad tokie nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir jų bylos medžiaga nepatvirtina. Priešingai nei nurodo nuteistasis, iš V. V. bei A. L. parodymų galima spręsti, kad UAB „G.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta ne 2014 m. gruodžio mėn., o 2015 m. pavasarį, kai, Ž. P. teigimu, jis kartu su V. V. formino įmonės akcijų pardavimą, naujo direktoriaus paskyrimą, šių dokumentų pateikimą Juridinių asmenų registrui ir grynųjų pinigų įnešimą į Ž. P. banko sąskaitą už neva parduotas akcijas. Pažymima, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta akcijų pardavimo kaina buvo 100 000 Lt, t. y. 28 985,51 Eur, o akcijų nuosavybės teisės perėjimas pirkėjui numatytas nuo visos kainos už akcijas sumokėjimo. Bylos duomenimis, į Ž. P. banko sąskaitą 2015 m. balandžio 27 d. V. V. vardu buvo įnešti 5 997,68 Eur, paskirtyje nurodant „už UAB „G.“ akcijas“. Taigi, kaip pabrėžiama atsiliepime, visa suma už akcijas nebuvo sumokėta, todėl nuosavybės teisė į akcijas pagal sutarties sąlygas neperėjo V. V.. Be to, apklaustas V. V. paneigė įnešęs į Ž. P. sąskaitą 5 997,68 Eur. 2015 m. balandžio 27 d. Ž. P. surašė ir pasirašė vienintelio UAB „G.“ akcininko sprendimą, kuriuo atšaukė save iš įmonės vadovo pareigų ir įmonės vadovu paskyrė V. V.. Analogišką UAB „G.“ vienintelio akcininko sprendimą 2015 m. birželio 9 d. pasirašė V. V., kuriuo atšaukė save iš įmonės vadovo pareigų ir įmonės vadovu paskyrė E. Ž.. Civilinio ieškovo atstovo vertinimu, abu minėti dokumentai kompiuteriu surašyti identiškai, abiejuose dokumentuose tose pačiose vietose daromos tos pačios gramatinės klaidos, tose pačiose vietose dedami skyrybos ženklai. Iš to galima spręsti, kad abu dokumentai paimti iš to paties kompiuterio failo, tik pakeistos asmenų pavardės ir dokumente nurodomos datos. Kadangi pirmąjį dokumentą pasirašė Ž. P., galima spręsti, kad tiek šį (pirmąjį), taip pat ir antrąjį dokumentus surašė būtent nuteistasis, tik antrasis dokumentas duotas pasirašyti V. V.. Kaip nepagrįsta vertinama Ž. P. versija, jog jis UAB „G.“ akcijas V. V. perleido A. L. nurodymu, A. L. suorganizavo visą sukčiavimo schemą bei apkalbėjo Ž. P.. Čia akcentuojama, kad apeliantas viso ikiteisminio tyrimo metu nekėlė versijos apie kokius nors A. L. veiksmus. Visi nuteistojo paaiškinimai apie jo veiklą įmonėje po jos pardavimo yra siejami su tuo, kad jis, kaip vadybininkas, vykdė V. V. nurodymus. Ž. P. parodymuose A. L., kaip sukčiavimo schemos dalyvis, atsiranda tik po to, kai A. L. yra sulaikomas, pagal Europos arešto orderį grąžinamas į Lietuvą ir duoda parodymus apie Ž. P. veiksmus. Civilinio ieškovo atstovo vertinimu, UAB „G.“ akcijų pirkimo – pardavimo sandorio fiktyvumas, Ž. P. buvimas faktiniu direktoriumi po įmonės akcijų tariamo pardavimo V. V. ir pastarojo paskyrimo direktoriumi įrodo apelianto veiksmus, apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą.

10.2.       Civilinio ieškovo teigimu, nuteistojo Ž. P. apgaulė pasireiškė tuo, kad: 1) apeliantas, nurodydamas civilinio ieškovo darbuotojams A. M. ir I. V., jog nebebus UAB „G.“ direktorius ir akcininkas, suklaidino civilinio ieškovo darbuotojus, dėl ko šie grąžino Ž. P. išduotą vekselį, tokiu būdu sudarydami sąlygas pastarajam be asmeninių finansinių pasekmių (išieškojimo pagal išduotą vekselį) įgyvendinti tolimesnius sukčiavimo veikos sudėtį sudarančius nusikalstamus veiksmus; 2) apeliantas pasinaudojo UTA kotelių suteikiamomis teisėmis įgyti kurą; nors kurą tariamai įsigijo įmonė UAB „G.“, tačiau iš tiesų kuras buvo įsigytas Ž. P. naudai, siekiant jį parduoti tretiesiems asmenims, kurie už kurą atsiskaitė grynaisiais pinigais; tokiu būdu iš šių sandorių su trečiaisiais asmenimis visą piniginę naudą gavo Ž. P., tuo tarpu įmonei „G.“ liko skolos; 3) fiktyviai perleisdamas V. V. įmonės valdymą, Ž. P. išvengė savo, kaip vadovo ir akcininko, civilinės atsakomybės dėl UAB „G.“ skolų, taip pat atliktų transakcijų su kuro kortelėmis, prisidengiant juridinio asmens UAB „G.“ atsakomybe; 4) fiktyviu UAB „G.“ valdymo perleidimu, toliau būdamas faktiniu įmonės vadovu, Ž. P. sudarė sąlygas sau įgyti visą civilinio ieškovo išduotų kortelių suteikiamą naudą bei tuo pačiu palikdamas įmonę „G.“ faktiškai nemokia ir padarydamas žalą abiem civiliniams ieškovams.   

10.3.       Atsiliepime nurodoma Ž. P. veiksmuose esant keletą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, t. y.: 1) svetimo turto savo ir kitų naudai įgijimas apgaule, kadangi panaudojant kuro korteles tariamai UAB „G.“ veiklai, t. y. suklaidinant civilinį ieškovą, jog transakcijos yra vykdomos įmonės naudai, kaip ir numatyta sudarytoje sutartyje, Ž. P., padedamas A. L., bei kitais atvejais tiesiogiai pats, įgijo kurą, kurį pardavė tretiesiems asmenims, taip gaudamas piniginę naudą; 2) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimas apgaule, t. y. fiktyviai perleisdamas UAB „G.“ valdymą, Ž. P. sudarė tokią padėtį, kad kreditorius (civilinis ieškovas) prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę iš Ž. P. pareikalauti nuostolių atlyginimo už neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš kreditorių, arba ši galimybė būtų esmingai apsunkinta, o Ž. P. išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas atlyginti civiliniam ieškovui padalytą žalą. Civilinio ieškovo atstovo vertinimu, visa tai leidžia pagrįstai paneigti nuteistojo keliamas versijas, jo veiksmuose nebuvus apgaulės, taip pat, kad jo veiksmuose nėra objektyviosios pusės požymio – veikos.

10.4.       Civilinio ieškovo atstovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atribojo baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Priešingai nei nurodo Ž. P., nagrinėjamu atveju civiliniai ieškovai dėl anksčiau nurodytų sukčiavimo sudėtį sudarančių Ž. P. veiksmų patyrė civiliniuose ieškiniuose nurodyto dydžio žalą, o civilinėmis teisinėmis priemonėmis civilinių ieškovų reikalavimai nebegalėjo būti patenkinti, nors civiliniai ieškovai ir atliko visas tam reikiamas procedūras. Tokie faktai leidžia neabejotinai spręsti, kad civilinis ieškovas pasinaudojo visomis civilinėmis teisinėmis priemonėmis atgauti skolą iš UAB „G.“, tačiau civilinės priemonės buvo nesėkmingos, nes apeliantas, fiktyviai perleisdamas įmonės valdymą, ją faktiškai paliko be valdymo, įmonė jokios veiklos nebevykdė, o 2015 m. rugpjūčio 18 d. VMI sprendimu įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų. Ž. P. savo sąmoningais neteisėtais veiksmais užkirto kelią vykdyti sutartį, sumenkino civilinių ieškovų galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, todėl civiliniai ieškovai pagrįstai savo pažeistas teises gina baudžiamosios teisės priemonėmis.

10.5.       Civilinio ieškovo atstovo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai civiliniam ieškovui priteista atlyginti visa civiliniame ieškinyje nurodyta žala, kuri atsirado kaip Ž. P. veikos padarinys – fiktyviai perleidus įmonės valdymą, faktiškai palikus įmonę nevaldomą ir nebevykdančią veiklos, dėl ko civilinis ieškovas prarado galimybę ne tik patenkinti savo reikalavimą iš UAB „G.“, bet ir iš subsidiariai atsakingo asmens – paties Ž. P..

4.       Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir abiejų civilinių ieškovų atstovai – apeliacinį skundą atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.  

5.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pakartotinai, patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl Ž. P. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos  veikos), 215 straipsnio 1 dalį teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje apeliantai prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti Ž. P. išteisinamąjį nuosprendį argumentuodami tuo, kad nuteistasis pardavė UAB „G.“ akcijas V. V. ir liko dirbti tik vadybininku, kai tuo tarpu tikruoju vadovu po akcijų pardavimo tapo A. L.. Apeliantų teigimu, susiklosčius tokiai situacijai Ž. P. negali kilti atsakomybė dėl vėlesnių sąskaitų neapmokėjimo, pabrėžiant, kad kuro kortelės pastarajam buvo perduotos pagal sudarytą sutartį ir naudotos išimtinai tik įmonės veikloje, todėl nuteistojo veiksmuose nėra ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Dėl esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

6.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. L. teisiamajame posėdyje buvo apklausiamas kaip liudytojas, tačiau ankstesnėje proceso stadijoje turėjo įtariamojo, o vėliau ir nuteistojo statusą, todėl faktiškai davė parodymus prieš save. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. P. ir jo gynėjui buvo suvaržyta teisė užduoti klausimus liudytojui A. L.. Šios aplinkybės apeliantams kelia abejones ir dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Visgi tokiems argumentams teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti. 

7.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. L. ir Ž. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį buvo įtariami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, prieš „T.“ ir UAB „S.“ įgyvendino sukčiavimo schemą, susijusią su kuro kortelių panaudojimu bei vėlesniu sąskaitų neapmokėjimu. 2019 m. lapkričio 6 d. apklausiamas kaip įtariamasis A. L. pripažino naudojęs svetimas kuro korteles dyzelinui pilti, tačiau neigė dalyvavęs sukčiavimo schemoje kartu su Ž. P.. 2019 m. gruodžio 3 d. prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl A. L. buvo atskirtas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. baudžiamuoju įsakymu A. L. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto „T.“ priklausančių kuro kortelių laikymo ir pasinaudojimo jomis (10 t., b. l. 54-77).

8.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. L. apklaustas pagal liudytojo apklausos taisykles. Iš teismo posėdžio protokolo bei garso įrašo turinio galima daryti išvadą, jog A. L. savanoriškai sutiko duoti paaiškinimus bei atsakyti į proceso dalyvių klausimus. Be to, bylą nagrinėjęs teismas paaiškino liudytojui, jog, atsižvelgiant į jo buvusį įtariamojo procesinį statusą bei priimtą baudžiamąjį įsakymą, šis gali neduoti parodymų ir neatsakyti į klausimus, susijusius su jo paties padarytomis nusikalstamomis veikomis. Apklausos turinys kaip tik ir patvirtina, kad liudytojas į dalį klausimų atsisakė atsakyti, o į kitus savanoriškai davė paaiškinimus (10 t., b. l. 81-85). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantams, kad A. L. buvo verčiamas duoti ar davė parodymus prieš save. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. P. ir jo gynėjui buvo suvaržyta teisė užduoti šiam liudytojui klausimus. 2021 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio protokolas (10 t., b. l. 81-85) bei garso įrašas patvirtina, jog būtent nuteistojo gynėjas aktyviausiai iš visų proceso dalyvių uždavinėjo klausimus liudytojui. Nors dalis klausimų buvo pašalinti kaip pernelyg nutolę nuo nagrinėjamos bylos esmės (taip pat buvo pašalinta ir dalis civilinio ieškovo atstovo klausimų) ar dėl menamo jų pobūdžio, taip pat klausimų turinio, susijusio su paties liudytojo padarytomis veikomis, tačiau šios aplinkybės niekaip neleidžia teigti, jog Ž. P. ar jo gynėjui buvo suvaržyta teisė užduoti, jų vertinimu, esminius klausimus liudytojui. Liudytojo apklausos teisiamajame posėdyje eiga rodo ne teismo tendencingumą prieš nuteistąjį ar jo gynėją, o aktyvų dalyvavimą įrodymų tyrime, visiems proceso dalyviams taikant vienodus standartus. 

9.       Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį paskelbė ženkliai viršydamas įstatyme įtvirtintą baigiamojo akto paskelbimo terminą, tokiu būdu šiurkščiai pažeisdamas BPK nuostatas. Tokie apeliantų argumentai yra pagrįsti.

10.       BPK 302 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o, jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Baigęs nagrinėti šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 4 d. teisiamajame posėdyje pranešė, kad procesinis sprendimas bus paskelbtas 2021 m. gruodžio 20 d. Šią dieną į teismo posėdį atvykus Ž. P., teismas pranešė, kad nuosprendžio paskelbimas dėl didelio darbo krūvio atidedamas iki 2021 m. gruodžio 30 d., 16.00 val. Nurodytą datą į sprendimo paskelbimą neatvykus nė vienam iš proceso dalyvių, teismas nutarė sprendimo paskelbimą atidėti 2022 m. sausio 31 d., 16.00 val., nenurodydamas jokių tokio atidėjimo priežasčių. 2022 m. sausio 31 d. nuosprendis taip pat nebuvo paskelbtas. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kodėl procesinis sprendimas nebuvo paskelbtas numatytą datą ir laiku. Praėjus dar keliems mėnesiams, Ž. P. gynėjas 2022 m. balandžio 20 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti kaltinamajam taikomą kardomąją priemonę. Teismas tokio prašymo nesprendė ir apskritai į jį niekaip nereagavo. 2022 m. gegužės 30 d. gynėjui buvo pranešta, jog procesinis sprendimas šioje byloje bus skelbiamas 2022 m. birželio 8 d., 16.00 val., kada galiausiai ir buvo paskelbtas, o kitiems proceso dalyviams apie procesinio sprendimo paskelbimą pranešta tik tą pačią (nuosprendžio paskelbimo) dieną. Taigi skundžiamas nuosprendis buvo paskelbtas praėjus kiek daugiau nei 7 mėnesiams nuo bylos išnagrinėjimo teisiamajame posėdyje, t. y. ženkliai viršijus įstatyme nustatytą maksimalų nuosprendžio paskelbimo terminą. Be kita ko, šiame procese dalyvavę asmenys gana ilgą laikotarpį buvo visiškai neapibrėžtoje situacijoje, nežinojo, kada bus paskelbtas procesinis sprendimas dar 2021 m. lapkričio 4 d. baigtoje nagrinėti baudžiamojoje byloje. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą dėl BPK 302 straipsnio 4 dalies nuostatų, nustatančių maksimalų terminą nuosprendžiui paskelbti, nesilaikymo.

11.       Apeliantų įsitikinimu, šis pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą naikinti nuosprendį. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui reikštų dar ilgesnę bendrą bylos nagrinėjimo trukmę ir iš esmės pažeistų paties Ž. P. teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, todėl termino paskelbti nuosprendį pažeidimas bus įvertintas sprendžiant bausmės skyrimo klausimus.

Dėl sukčiavimo

12.       Nagrinėjamoje byloje Ž. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl dviejų nusikalstamų veikų) dėl to, kad, fiktyviai perleidęs įmonės akcijas ir tariamu direktoriumi paskyręs V. V., tokiu būdu siekdamas atsakomybę perkelti kitam asmeniui, pats bei pasitelkęs kitus asmenis, panaudojo bendrovei „G.“ išduotas kuro korteles, pripilant kuro ir atsiskaitant už kitas paslaugas bendrai už 120 733,36 Eur sumą, už ką nebuvo atsiskaityta su kuro korteles išdavusiomis bendrovėmis.

13.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai didelę dalį argumentų skiria įrodinėdami, jog Ž. P. realiai pardavė įmonės akcijas V. V., po ko įmonės valdymą faktiškai perėmė A. L.. Anot nuteistojo, pardavęs įmonę jis liko dirbti tik vadybininko pareigose, todėl dėl vėlesnių kuro pylimų ir neatsiskaitymų su kitomis įmonėmis jam negali kilti atsakomybė. Be to, nuteistasis teigia, kad jam einant direktoriaus pareigas įmonė atsiskaitydavo už kurą, neturėjo jokių įsiskolinimų, o suteiktas korteles jis visada naudodavo išskirtinai įmonės veiklai. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems argumentams.

14.       Pažymėtina, kad nors tokią poziciją Ž. P. dėstė ir ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau tokie jo parodymai vis dėlto yra paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Papildomai tikslinga pastebėti, kad, priešingai nei teigia pats apeliantas, atskirų apklausų metų Ž. P. parodymai dėl esminių kaltinimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. P. parodymus davė iš viso 7 kartus. Iš jo parodymų matyti, kad nuteistasis nuosekliai teigė V. V. pardavęs veikiančią įmonę, tikino, kad sandoris buvo tikras, jis (Ž. P.) perdavė V. V. visus dokumentus, antspaudą, kuro korteles ir faktiškai įmonę pradėjo valdyti būtent ją nupirkęs V. V.. Tuo tarpu jis (Ž. P.) naujam direktoriui prašant įmonėje liko dirbti vadybininko pareigose, o įmonei vadovavo ir pagrindinius klausimus sprendė jau naujasis direktorius. Taip pat nurodė, kad įmonės vilkikai ir toliau važinėjo po Europą, vairuotojai pylėsi kurą (8 t., b. l. 144-145, 151-153, 154-155, 164, 166-167, 169-170, 175-176). Teisiamajame posėdyje Ž. P. pozicija kiek pasikeitė. Apklausiamas pastarasis teigė, kad pardavus įmonę V. V. jos valdymą faktiškai perėmė A. L., t. y. kartu su įmonės valdymu perimdamas ir visus dokumentus, kuro korteles ir kt. A. L. naudojosi kuro kortelėmis, pigiau pardavinėjo dyzeliną, tačiau taip elgėsi ne įgyvendindamas bendrą susitarimą su apeliantu, o savarankiškai. Perduota pinigų suma Ž. P. taip pat buvo ne pelno dalijimasis už parduotą kurą, o A. L. grąžinta skola. Be kita ko, nuteistasis tvirtino išvis nedalyvavęs sutarties sudaryme su UAB „S.“, taip pat ir vėlesniame kuro kortelių naudojime, o visus klausimus, apsimesdamas juo (Ž. P.), sprendė būtent A. L., kuriam 2015 m. gegužės mėn. nuteistasis buvo paskolinęs savo asmens dokumentą, kuris buvo reikalingas dėl neva automobilių gabenimo iš Ukrainos ir registravimo (10 t., b. l. 134-141).

15.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neturi pagrindo kaip pagrįstus vertinti nuteistojo parodymus, kuriuose tikinama, kad jis realiai pardavė įmonę bei liko dirbti tik vadybininko pareigose, kuro korteles naudojo išskirtinai įmonės veikloje, o sutarties su UAB „S.“ sudaryme iš viso nedalyvavo. Nors byloje yra duomenys apie UAB „G.“ akcijų pardavimą bei nuo 2015 m. gegužės 1 d. paskirtą naują direktorių V. V., nėra jokio pagrindo išvadai, kad esančiuose dokumentuose įtvirtinta tikroji šalių valia bei faktiškai įvykęs sandoris. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje apklaustas A. L. aiškiai nurodė, jog tai Ž. P. prašė jo surasti asmenį, kuris galėtų būti paskirtas fiktyviu UAB „G.“ direktoriumi, tačiau įmonę ir toliau valdytų pats Ž. P.. Vykdydamas tokį prašymą A. L. teigė suradęs pažįstamą V. V., kuris vėliau ir buvo paskirtas formaliu direktoriumi. Be to, A. L. paaiškino, jog Ž. P. pasiūlius ir davus kuro korteles, jis (A. L.), pasinaudodamas tomis kortelėmis, pylė kurą, kurį vėliau pardavinėjo kitiems asmenims ir pelnu pasidalindavo su Ž. P., tačiau, kaip teigė, jis nesuvokė, kad vėliau Ž. P. neatsiskaitydavo už įpiltą kurą. Taigi akivaizdu, kad Ž. P. ir A. L. parodymai dėl jų vadovavimo UAB „G.“, kuro pylimo, kortelių naudojimo, sutarties su UAB „S.“ sudarymo aplinkybių, skiriasi. Tokiu atveju esmingai svarbūs tampa kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik patvirtina akcijų pardavimo fiktyvumą bei tolesnį Ž. P. faktinį vadovavimą įmonei.

16.       Paskirtas tariamu direktoriumi V. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 5 kartus. Apklausų metu pastarasis aiškiai parodė nuolat gerdavęs alkoholį, neturėjęs pinigų ir UAB „G.“ direktoriumi tapo tik A. L. pasiūlymu. Pastarasis jį vežiodavo pasirašyti jam nesuprantamus dokumentus, tačiau, kaip tvirtino V. V., jis faktiškai nedarė jokių darbų, nemokėjo pinigų už akcijas, negavo atlyginimo, nematė jokių kuro kortelių, jis nė nežinojo, kur yra UAB „G.“ patalpos (8 t., b. l. 57-58, 74, 80-81, 109-111, 115-116). Teisiamojo posėdžio metu V. V. taip pat tvirtino, kad buvo tik tariamas direktorius, įmonėje nevykdęs iš esmės jokių funkcijų (10 t., b. l. 128-133). Tai, kad akcijų perleidimas buvo fiktyvus ir V. V. apskritai nefigūravo įmonės valdyme, leidžia spręsti ir jų nurodyta pardavimo kaina – 100 000 LT. Kaip minėta, tariamas direktorius (V. V.) aiškiai tvirtino tokių pinigų niekada neturėjęs ir nemokėjęs, jis tik pasirašinėdavo dokumentus. Tai, kad tokių pinigų neturėjo ir už įmonės akcijas sumokėti negalėjo ir A. L., leidžia spręsti byloje esantys duomenys apie jo darbovietes. Nors fiktyvaus akcijų pirkimo-pardavimo metu pastarasis vykdė individualią veiklą, kaip teigė pats, dar ir formaliai buvo UAB „A.“ direktorius, akivaizdu, jog jis negalėjo sumokėti tokios didelės pinigų sumos už įmonės akcijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad akcijos buvo parduotos atsiskaitant neva litais, nors tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje jau buvo įvesta euro valiuta. Pati akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta dar 2014 m. gruodžio 17 d., tačiau tariamai atsiskaitant už jas jau 2015 m., kyla papildomų abejonių dėl tokio sandorio įgyvendinimo nurodant jau nebegaliojančią valiutą. Taip pat visiškai nelogiška, kad A. L. būtų sumokėjęs gana ženklią pinigų sumą, nusipirkęs veikiančią bendrovę ir iš esmės iškart paralyžavęs jos veiklą bei tik pigiau pardavinėjęs degalus, supiltus naudojant kuro korteles, vėliau neatsiskaitydamas už juos. Tokios aplinkybės kartu su kitų asmenų parodymais taip pat leidžia spręsti apie sandorio bei naujo direktoriaus skyrimo fiktyvumą. 

17.       Be kita ko, akcijų pardavimo bei naujojo direktoriaus skyrimo fiktyvumą patvirtino ir R. D. (R. D.), ilgus metus pažinojęs V. V.. Šio liudytojo teigimu, V. V. niekaip negalėjo būti įmonės direktoriumi, kadangi nuolat gerdavo alkoholį, neturėjo pinigų, tik buvo sakęs, kad A. L. jį „padarė“ įmonės direktoriumi. Nors apeliantai bando akcentuoti, kad V. V. bei R. D. parodymai kaip tik patvirtina Ž. P. parodymus ir paneigia A. L. nurodytą versiją, su tokiu vertinimu sutikti negalima. Tiek V. V. nurodytos, tiek R. D. žinomos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie akcijų pardavimo bei direktoriaus skyrimo procedūros fiktyvumą. Apeliantų akcentuojama neigiama A. L. charakteristika bei V. V. nurodytos aplinkybės apie apgaulę yra susijusios su tuo, kad fiktyvus direktorius negavo jokio realaus atlyginimo, nors, kaip teigė pats, jam atlygis buvo pažadėtas, todėl jis jautėsi apgautas A. L.. Visgi tokios aplinkybės niekaip neleidžia vertinti šių asmenų parodymus, kaip patvirtinančius Ž. P. nurodomą įvykių seką ar, juo labiau, paneigiančius A. L. parodymus.

18.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ištirti ir kiti įrodymai aiškiai rodo, kad po 2015 m. gegužės 1 d. (tariamo direktoriaus pasikeitimo) Ž. P. liko faktinis UAB „G.“ vadovas. Apeliantai, remdamiesi liudytojų D. D., D. U. parodymais, teigia priešingai, tačiau tokie argumentai yra atmestini. Pažymėtina, kad Ž. P. tiek jo vadovaujamos, tiek ir partnerių „T.“ atstovams buvo pranešęs apie direktorių kaitą, tačiau tokios aplinkybės yra visiškai logiškos siekiant būti neidentifikuotu faktiškai valdant įmonę ir ja prisidengiant nusikalstamų veikų darymui. Pastebėtina, kad įmonėje dirbęs D. D. žinojo apie jam praneštą direktorių pasikeitimą 2015 m. gegužės mėnesį, tačiau teigė naujojo direktoriaus apskritai nė karto nematęs su juo nekalbėjęs, šis būdavo nepasiekiamas, todėl neišmokėjus atlyginimo D. D. nutraukė darbą šioje bendrovėje. Pažymėtina, jog iki 2015 m. gegužės 1 d. UAB „G.“ vairuotoju dirbo ir A. B., tačiau jam toks asmuo kaip V. V. apskritai nebuvo žinomas, nors faktiškai vykstant direktorių kaitos procesui ir darbuotojui nutraukiant darbo santykius, tokios aplinkybės neabejotinai būtų žinomos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad „T.“ atstovams Ž. P. pranešė, jog keisis UAB „G.“ direktorius. Visgi pastebėjus išaugusius kuro pirkimus Lietuvoje, „T.“ atstovai ir po minėtų Ž. P. pareiškimų toliau bendravo būtent su juo, o pastarasis tikino, kad kortelės naudojamos pagal paskirtį, vairuotojai prisipila pilnus bakus kuro ir išvažiuoja į Europą (tokios aplinkybės fiksuotos liudytojų A. M., I. V., R. G. parodymuose). Taigi ir šių asmenų apklausų metu nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. gegužės 1 d. dokumentuose įtvirtintas direktorių pasikeitimas realiai jokių pokyčių nesukėlė, o Ž. P., kaip ir anksčiau, tęsė vadovavimą, sprendė svarbiausius klausimus.

19.       Sprendžiant dėl įmonei faktiškai vadovavusio asmens, reikšmingi yra ir UAB „S.“, su kuria buvo sudaryta sutartis ir perduotos kuro kortelės jau po tariamo direktorių pasikeitimo, atstovų parodymai. Šioje vietoje apeliantai teigė, kad Ž. P. apskritai nefigūravo santykyje su UAB „S.“, o apsimesdamas juo (Ž. P.) prisistatė A. L. ir sudarė sutartį, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog UAB „S.“ atstovė J. Š. aiškiai nurodė, kad pasirašyti tarpininkavimo sutartį atėjo Ž. P. su V. V., sutartis buvo patvirtinta notariškai, abu asmenys buvo blaivūs. Sutiktina su apeliantais, kad V. V. parodymai dėl jo nuolatinio  girtuokliavimo ir sutarties nepasirašymo yra prieštaringi paties parodymams atskirų apklausų metu, taip pat prieštaraujantys liudytojos J. Š. parodymams ir byloje esantiems dokumentams. Visgi tokie prieštaravimai nesuteikia pagrindo abejoti, kad V. V. kartu su Ž. P. ėjo sudaryti tarpininkavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad J. Š. iš jai pateiktų nuotraukų pagal veido bruožus atpažino būtent Ž. P., be to, ši liudytoja taip pat atpažino ir V. V. (7 t., b. l. 20-21, 22-23). Taigi, kaip matyti, liudytoja J. Š. atpažino Ž. P. kaip asmenį, kuris dalyvavo faktiškai ir kartu su V. V. ėjo pas notarą pasirašyti dokumentus. Teisiamojo posėdžio metu J. Š. taip pat aiškiai parodė, kad bendravo ir sutartį sudarė su teismo posėdžių salėje esančiais Ž. P. ir V. V. (10 t., b. l. 34-40). Analogiškas aplinkybes liudytoja  J. Š. nurodė apklausta nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą (12 t., b. l. 7-16). Be šios liudytojos su Ž. P. bendravo ir UAB „S.“ atstovas M. M.. Jis taip pat parodė, kad V. V. visiškai nesidomėjo sudaroma sutartimi, visus klausimus sprendė išskirtinai Ž. P., kuris po sutarties sudarymo paėmė kuro korteles. Taigi ir šių asmenų parodymai aiškiai paneigia apeliantų keliamas versijas dėl to, kad esą ne Ž. P. faktiškai vadovavo įmonei ar nedalyvavo sudarant sutartį su UAB „S.“, o tuo pačiu pašalina V. V. prieštaringai nurodytas aplinkybes dėl sutarties (ne)pasirašymo.

20.       Tikslinga pastebėti į nagrinėjamoje byloje nustatytą aplinkybę, kad derybos dėl kuro kortelių išdavimo vyko ir su UAB „St.“. Šios bendrovės atstovas V. L. taip pat parodė derėjęsis su Ž. P. dėl kuro kortelių išdavimo, pastarasis derybų metu sudarė UAB „G.“ direktoriaus įvaizdį, nors įmonės rekvizituose buvo nurodytas direktorius V. V.. Svarbu ir tai, kad nuteistojo Ž. P. ir UAB „G.“ nesiejo jokie santykiai su UAB „St.“, sutartis taip ir nebuvo sudaryta, ši bendrovė nepatyrė jokių nuostolių, todėl V. L. neturėjo jokio suinteresuotumo apkalbėti Ž. P. (tuo tarpu apeliantai bando teigti, kad kitų bendrovių atstovai davė melagingus parodymus prieš Ž. P.). Visgi ir V. L. iš pateiktų nuotraukų atpažino tiek Ž. P., kaip aktyviai dalyvavusį asmenį, tiek ir V. V. (7 t., b. l. 59-60), kuris buvo nurodytas kaip direktorius, tačiau nieko nedarė. Teisiamojo posėdžio metu V. L. negalėjo aiškiai patvirtinti, kad teismo posėdžių salėje sėdintis Ž. P. yra tas pats asmuo, su kuriuo jis bendravo (aiškino, kad asmens išvaizda yra pasikeitusi). Nepaisant to, liudytojas kategoriškai patvirtino, kad Ž. P. derybų metu buvo parodęs asmens dokumentą, liudytojas palygino dokumente esančią nuotrauką su fiziniais asmens bruožais ir nekilo jokių abejonių, kad jis bendravo būtent su Ž. P., kuris buvo pagrindinis įmonės atstovas, o V. V. iš esmės nieko nedarė (10 t., b. l. 112-114). Taigi ir šio liudytojo, atstovavusio UAB „St.“, kurios nesiejo jokie santykiai su UAB „G.“ bei Ž. P., parodymai sutampa su kitų bendrovių atstovų bei liudytojų parodymais dėl to, kad būtent nuteistasis Ž. P. liko faktinis UAB „G.“ vadovas, sprendęs visus esminius klausimus, dalyvavęs sutarčių pasirašymo, kortelių išdavimo procesuose.

21.       Apeliantai, remdamiesi liudytojo D. U. parodymais, daro išvadą, kad UAB „G.“ faktiškai vadovavo A. L., tačiau šio liudytojo parodymai negali būti pernelyg sureikšminami, sprendžiant dėl faktiškai įmonei vadovavusio asmens. Pažymėtina, kad liudytojas D. U. buvo tik dyzelino pirkėjas, kurį, vykdydamas pavestas užduotis, jam pardavė A. L.. Taigi šiam liudytojui nebuvo žinomos aplinkybės nei apie bendrovę, nei apie jai vadovaujančius asmenis, pilant degalus pastarasis buvo susitikęs tik su A. L.. Tai, kad duodamas parodymus šis liudytojas išties yra nurodęs, kad A. L. jam prisistatė kaip kažkokios įmonės direktorius, negali būti suabsoliutinama sprendžiant dėl UAB „G.“ faktiškai vadovavusio asmens. Kaip minėta, liudytojas buvo tik degalų pirkėjas, jam nebuvo žinomos daugiau jokios aplinkybės, o, sprendžiant dėl faktiškai vadovavusio asmens, esmingai svarbūs yra betarpiškai su Ž. P. bei UAB „G.“ susijusių asmenų parodymai („T.“, UAB „S.“, UAB „St.“ atstovų, liudytojo A. L., nuteistojo V. V. parodymai, atpažinimo veiksmai), kurie leidžia daryti neabejotina išvadą, kad po tariamo akcijų pardavimo toliau įmonei faktiškai vadovavo Ž. P..

22.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. V. UAB „G.“ direktoriumi formaliai buvo iki 2015 m. birželio 10 d., o nuo šios dienos direktoriumi buvo paskirtas E. Ž.. Visgi ir šis direktorių kaitos procesas buvo akivaizdžiai fiktyvus. Pats E. Ž. apklausiamas aiškiai patvirtino, jog šiuo laikotarpiu gyveno užsienyje, UAB „G.“ jam nėra žinoma ir jis nebuvo naujas nurodytos įmonės direktorius. Tai, kad liudytojas fragmentiškai užsiminė pažinojęs A. L., tačiau su pastaruoju apie jokią įmonę nėra kalbėjęs, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie A. L., kaip faktiškai įmonei vadovavusį asmenį. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog dar kartą direktorius formaliai buvo keičiamas dėl to, kad V. V. dėl sistemingo piktnaudžiavimo alkoholiu atskirais atvejais negalėdavo atlikti formalių procedūrų ir pasirašyti dokumentų. Jo paties teigimu, A. L. jį nuvežė pasirašyti dokumentus, pagal kuriuos direktoriumi tapo kitas vyras. Be to, ir UAB „St.“ atstovui kilo abejonių dėl V. V. vadovavimo įmonei, o pats Ž. P. nesutiko laiduoti sudarant sutartį, kas taip pat prisidėjo, jog sutartis taip ir nebuvo pasirašyta. Dėl to Ž. P. dar kartą fiktyviai pakeitė bendrovės direktorių, o šio proceso techninę dalį padėjo įgyvendinti A. L., nuveždamas V. V. pasirašyti dokumentus.

23.       Apeliantai taip pat akcentuoja, kad ir kitiems liudytojams buvo žinoma apie direktorių kaitos procesą, dalis jų išvis nežinojo Ž. P., kas, kaip tikinama, paneigia kaltinimo dalį dėl  nuteistojo neteisėtų veiksmų po direktorių pasikeitimo momento. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, jog apeliantų akcentuojami liudytojai A. R., M. L., kaip ir anksčiau minėtas liudytojas D. U., buvo tik dyzelino pirkėjai. Visiškai suprantama, kad degalus pirkę asmenys nežinojo UAB „G.“ ir nurodė nepažinoję tokio asmens kaip Ž. P., kadangi pastarasis nedalyvavo kuro pylimo procese su šiais liudytojais, o šiuos veiksmus atliko būtent A. L.. Taigi kuro pirkėjų parodymai negali turėti esminės reikšmės nustatinėjant UAB „G.“ faktiškai vadovavusį asmenį. Apeliantų akcentuojamas liudytojas A. G., ėjęs UAB „M.“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, patvirtino, kad UAB „G.“ buvo įsiskolinusi jo atstovaujamai įmonei, todėl jis reikalavo Ž. P. apmokėti skolą, tačiau pastarasis pranešė, jog įmonė yra parduota. Liudytojas teigė, jog naujasis direktorius jiems perdavė kuro korteles, vėliau pasiėmė atgal, tačiau detaliau negalėjo nurodyti, kas buvo naujas direktorius. Apklausiamas papildomai liudytojas A. G. apskritai negalėjo nurodyti, ar buvo susitikęs su naujuoju direktoriumi, taip pat negalėjo nurodyti, kaip vyko kuro kortelių perdavimo, grąžinimo procesai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, A. G. teigė, kad ne Ž. P., o naujasis vadovas perdavė kuro korteles, kurios vėliau grąžintos tam pačiam vadovui (12 t., b. l. 7-16). Visgi šio liudytojo parodymai leidžia daryti tik tokią išvadą, kad jo santykis su UAB „G.“ tariamu naujuoju direktoriumi buvo tik techninio pobūdžio, t. y. perduodant bei grąžinant kuro korteles, ką galėjo įgyvendinti ir paties Ž. P. pavestas kitas asmuo. Tuo tarpu liudytojo duoti parodymai apie direktorių kaitos procesą bei vėlesnį vadovavimą yra itin fragmentiški ir neinformatyvūs, jie niekaip neleidžia abejoti kitų liudytojų, betarpiškai bendradarbiavusių su UAB „G.“ dėl kuro kortelių išdavimo, parodymų, patvirtinančių ir A. L. nurodytą įvykių eigą, visuma.

24.       Šioje byloje apeliantai, be kita ko, teigė, jog A. L. parodymais negalima remtis, kadangi jie yra prieštaringi bei neatitinkantys kitų liudytojų parodymų, taip pat dėl siekio perkelti atsakomybę Ž. P.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo A. L. parodymus vertinti kaip prieštaringus. Nors ikiteisminio tyrimo metu duoti pastarojo parodymai buvo išsamesni nei tie, kuriuos jis davė apklausiamas teisiamajame posėdyje, tačiau visų apklausų metu šis liudytojas kategoriškai tvirtino Ž. P. prašymu suradęs V. V., kuris ir buvo paskirtas formaliu UAB „G.“ direktoriumi, o jis pats (A. L.) pylė kurą su jam duotomis kuro kortelėmis, vėliau kurą pardavinėjo kitiems asmenims ir pelnu pasidalindavo su Ž. P.. Taigi A. L. parodymai dėl esminių kaltinimo aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu turint įtariamojo statusą, tiek apklausiant kaip liudytoją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liko nuoseklūs. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia esminių prieštaravimų tarp šio liudytojo bei kitų liudytojų parodymų. Liudytojais apklausti kuro pirkėjai aiškiai parodė bendravę su A. L., nurodė iš pastarojo pirkę kurą, už kurį jam mokėdavo grynais, o šis atsiskaitydavo kortele. Taigi ir kitų asmenų parodymais yra patvirtintas paties A. L. atliktas vaidmuo. Tuo tarpu dėl faktiškai UAB „G.“ vadovavusio asmens šio liudytojo parodymai aiškiai sutampa ir vieni kitus papildo su „T.“, UAB „S.“, UAB „St.“ atstovų parodymais. Akivaizdu, jog A. L. parodymai esmingai prieštarauja paties Ž. P. nurodytoms aplinkybėms, tačiau būtent A. L., o ne apelianto parodymai yra patvirtinti ir kitais byloje ištirtais įrodymais. Tai, kad apklausiamas liudytojas R. D. neigiamai apibūdino A. L., įvardijo jį kaip „sukčių“ bei asmenį, pasiūliusį V. V. atidaryti įmonę, neleidžia nagrinėjamoje byloje daryti kitokias išvadas nei tos, kurios nurodytos skundžiamame nuosprendyje. Pastebėtina, jog apie neva atidarytą įmonę R. D. sužinojo iš V. V., kuris dėl direktoriaus skyrimo daugiausiai bendravo būtent su A. L., pastarasis jį veždavo pasirašyti dokumentų. Taigi suprantama, kad R. D. susidarė įspūdis, kad įmonė galėjo priklausyti A. L., tačiau byloje nustatytos aplinkybės aiškiai paneigia tokią versiją. Kiti apeliantų argumentai dėl A. L. siekio išvengti atsakomybės bei suinteresuotumo ją perkelti Ž. P. vertintini  kaip nelogiški. Pažymėtina, jog A. L. teisiamojo posėdžio metu davė parodymus praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams nuo baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto „T.“ priklausančių kuro kortelių laikymo ir naudojimo, priėmimo. Taigi A. L. davė parodymus tuo metu, kai pats jau buvo nuteistas padaręs nusikalstamas veikas, betarpiškai susijusias ir su Ž. P. įgyvendinta sukčiavimo schema, kas reiškia, jog šiam liudytojui atsakomybė nebegrėsė, jo kaltės klausimas buvo jau išspręstas ir procesas baigėsi įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui.

25.       Taigi remiantis byloje apklaustų asmenų parodymų visuma, atliktais atpažinimo veiksmais, byloje esančiais dokumentais, aiškiai nustatyta, kad akcijų pardavimas ir V. V. (vėliau ir E. Ž.) skyrimas UAB „G.“ direktoriumi buvo tik fiktyvus ir jokios reikšmės įmonės valdymui neturintis procesas. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir tai, kad A. L. nebuvo faktinis UAB „G.“ vadovas, o atliko tik Ž. P. jam priskirtą vaidmenį, susijusį su kuro pylimu bei suteiktų kortelių naudojimu, nesuprasdamas, kad vėliau taip ir nebuvo atsiskaitoma su tarpininkais. Po tariamo direktoriaus funkcijų perleidimo Ž. P. ir toliau vadovavo bendrovei, bendravo su „T.“, UAB „S.“ ir UAB „St.“ atstovais, bandydamas imituoti vykdomą veiklą, nors faktiškai atskiroms užduotims vykdyti pasitelkdamas ir A. L. bei kitus asmenis, pylė kurą, naudodamasis suteiktomis kortelėmis, o vėliau pradingo, išvengdamas atsiskaitymo už degalus.

26.       Nagrinėjamoje byloje apeliantai siekia įrodyti, kad pardavus akcijas ir pasikeitus įmonės direktoriui UAB „G.“ ir toliau vykdė veiklą, vairuotojai vežė krovinius po Europos valstybes, todėl kuro pylimas Lietuvoje ir kitose valstybėse rodo faktiškai patirtas sąnaudas. Be to, pats Ž. P. kuro kortele naudojosi tik vykdydamas vadybininko funkcijas. Visgi ir tokiems argumentams nėra jokio pagrindo pritarti.

27.       Tariamo direktoriaus pasikeitimo metu UAB „G.“ buvo likę trys darbuotojai – jokių funkcijų neatlikdavęs V. V., toliau faktiškai įmonę valdęs Ž. P. ir vairuotojas D. D.. Dar vieno vairuotojo – A. B. darbo santykiai su UAB „G.“ baigėsi 2015 m. gegužės 1 d. (13 t., b. l. 66-67). Būtent šių įmonėje dirbusių vairuotojų parodymai iki ir po tariamo direktorių pasikeitimo taip pat padeda atskleisti veiklos vykdymo nutrūkimo momentą. Apklausiamas kaip liudytojas A. B. patvirtino, kad jis vežiodavo krovinius po Europos valstybes, pylėsi kurą su jam suteiktomis kortelėmis (6 t., b. l. 87-89). Taigi šio liudytojo, dirbusio iki 2015 m. gegužės 1 d., parodymai patvirtina, kad iki fiktyvaus direktorių keitimo proceso krovinių pervežimo veikla dar buvo vykdoma. Tuo tarpu liudytojas D. D. teigė, kad pasikeitus įmonės direktoriui įsivyravo visiškai chaotiška tvarka. Ankstesniais laikotarpiais dar sutikdavo kitų įmonės vairuotojų, tačiau keičiantis direktoriams nebematė jau nė vieno vairuotojo. Nesumokėjus pinigų po mėnesio nuo direktorių kaitos ir pats liudytojas nutraukė darbą šioje įmonėje (10 t., b. l. 96-99). Taigi tariamai pasikeitus direktoriui, įmonėje faktiškai nebeliko nė vieno vairuotojo, todėl krovinių pervežimo veikla tapo neįmanoma. Nutrūkusį veiklos vykdymą rodo ir tai, kad mokesčių administratoriui nebebuvo teikiamos jokios deklaracijos (paskutinė pateikta PVM deklaracija už 2015 m. balandžio mėnesį). Apskaitą tvarkęs asmuo – UAB „Y.“ taip pat bendradarbiavo su UAB „G.“ iki 2015 m. balandžio 30 d. Apeliantų akcentuojamas vilkiko pirkimas iš UAB „A.“ jau po direktorių pasikeitimo taip pat nekeičia situacijos vertinimo. Nors UAB „A.“ direktorius R. A. iš tiesų patvirtino buvus tokį sandorį, byloje yra pateikti ir jį patvirtinantys dokumentai, tačiau vilkiko pirkimas vertintinas tik kaip veiklos tęstinumo imitavimas. Po šio vilkiko pirkimo įmonėje neatsirado jokių naujų darbuotojų, krovinių pervežimas nutrūko ir nebuvo atnaujintas, įmonėje vyravo chaotiška tvarka. Be kita ko, iš UAB „A.“ įsigytas vilkikas netrukus buvo įkeistas sudarant su UAB „S.“ sutartį dėl kuro kortelių. Atsižvelgiant į vėliau sekusias aplinkybes, patvirtinančias nutrūkusią krovinių pervežimo veiklą, galima daryti išvadą, jog šis vilkikas buvo perkamas ne veiklos vykdymui, o turint tikslą pasirašyti naują tarpininkavimo sutartį ir įkeisti jį, taip sudarant įspūdį apie tariamai vykdomą veiklą bei gauti naujas kuro korteles. Taigi fiktyvus akcijų perleidimo ir naujojo direktoriaus skyrimo procesas, realių darbuotojų nebuvimas, rodo ne bendrovės veiklos tęstinumą, o faktiškai nebevykdomą veiklą ir suteiktų kuro kortelių naudojimą ne įmonės vilkikams pilti kurą ar atsiskaityti už kitas paslaugas, o akivaizdų bandymą imituoti veiklos vykdymą. 

28.       Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad nagrinėjamoje byloje susiklostę santykiai yra išskirtinai civilinio pobūdžio, kylantys iš sudarytų sutarčių, dėl ko Ž. P. baudžiamoji atsakomybė taikyta visiškai nepagrįstai. Tokiems argumentams taip pat nepritartina.

29.       Šioje byloje nustatyta, kad dar iki inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo tarp Ž. P. vadovaujamos UAB „G.“ ir „T.“ buvo susiklostę santykiai, kurių pagrindu ir buvo suteiktos kuro kortelės, pilamas kuras į vilkikus ir vėliau apmokamos sąskaitos. Taigi tarp šių asmenų buvo susiklostę ir tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai. Tarp Ž. P. ir UAB „S.“ taip pat dar iki nusikalstamų veikų padarymo vyko derybos, tačiau tarpininkavimo sutartis sudaryta tik 2015 m. gegužės 4 d. Pažymėtina, kad sudarant sutartį su UAB „S.“ Ž. P. akivaizdžiai nutylėjo esmines šios įmonės apsisprendimui reikšmingas aplinkybes, o, būtent, tai, kad įmonėje nebeliko vairuotojų, galinčių vežti krovinius ir tęsti anksčiau vykdytą veiklą, aplinkybes, susijusias su fiktyviu direktoriaus pasikeitimu ir akcijų pardavimu. Nežinodami šių aplinkybių ir vertindami UAB „G.“ veiklą pagal ankstesnius laikotarpius, UAB „S.“ atstovai buvo esmingai suklaidinti dėl tikrųjų Ž. P. ketinimų. Pažymėtina, kad ir bendrovė „T.“ bylai aktualiu laikotarpiu buvo klaidinama dėl faktiškai vykdomos veiklos. Pastebėję įtartinus kuro pylimus šios bendrovės atstovai bendravo su Ž. P., tačiau pastarasis patikino, kad įmonės vairuotojai Lietuvoje prisipila pilnus bakus kuro ir toliau veža krovinius į Europą, dėl ko ir buvo fiksuojamas padidėjęs kuro pylimas, nors faktiškai jokia veikla jau nebebuvo vykdoma. Be to, yra nustatyti požymiai, kurie patvirtina jau sutarties su UAB „S.“ sudarymo bei tolesnio bendradarbiavimo su „T.“ po tariamo direktorių pasikeitimo metu buvus aiškų ketinimą nevykdyti įsipareigojimų apmokėti sąskaitas ir siekį perkelti atsakomybę kitiems asmenims. Prieš sudarydamas naują sutartį bei tęsdamas bendradarbiavimą su „T.“, Ž. P. fiktyviai pardavė įmonės akcijas, tariamu direktoriumi paskyrė V. V., tokiu būdu siekdamas, kad neapmokėjus vėlesnių sąskaitų atsakomybėn būtų traukiamas ne jis, o kitas asmuo. Pastebėjus išaugusius kuro pylimus, Ž. P. ir toliau melagingai teigė, kad įmonės vairuotojai prisipila pilnus bakus kuro ir išvažiuoja į reisus po Europą, nors jokių vairuotojų ir krovinių pervežimo jau nebebuvo. Akivaizdu, kad žinodami apelianto tikruosius ketinimus UAB „S.“ nebūtų sudariusi tarpininkavimo sutarties bei suteikusi kuro kortelių (o „T.“ toliau tęsę bendradarbiavimą), atitinkamai tai suprato ir pats nuteistasis, neatskleisdamas tikrųjų savo ketinimų ir bandydamas imituoti vykdomą veiklą. Taigi apeliantas prieš dvi bendroves panaudojo esminę apgaulę, kuri turėjo lemiamą įtaką jų apsisprendimui sudaryti sutartį ir perduoti Ž. P. kuro korteles ar tęsti bendradarbiavimą. Tokie veiksmai negali būti laikomi įprasta verslo praktika, už kurią netaikytina baudžiamoji atsakomybė. 

30.       Nagrinėjamu atveju yra nustatytos ir aplinkybės, patvirtinančios iš esmės apsunkintą „T.“ bei UAB „S.“ galimybę atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis ne tik nusikalstamai klaidino šių įmonių atstovus dėl savo ketinimų sudarant sutartį bei tęsiant bendradarbiavimą, bet ir nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie akcijų pardavimą, direktorių kaitą. Tokių duomenų pagrindu, be kita ko, buvo panaikintas vekselis, kuriuo Ž. P. buvo garantavęs prievolių įvykdymą bendrovei „T.“ Nepaisant to, kad sudarant sutartis buvo įkeisti vilkikai, vėlesnis priverstinis išieškojimas taip pat nedavė iš esmės jokių rezultatų. Antstoliui pardavus du vilkikus pavyko atgauti tik 3 814,42 Eur, dėl ko buvo tikslintas bendrovės „T.“ civilinis ieškinys, tačiau civilinėmis priemonėmis daugiau nebuvo galimybių atkurti pažeistas teises. Tuo tarpu UAB „S.“ apskritai nepavyko išsiieškoti jokios sumos, kadangi UAB „G.“ jau nebeturėjo jokio turto, galiausiai taip ir nepavyko rasti šiai bendrovei įkeisto vilkiko su priekaba. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ž. P. parengė kruopščią sukčiavimo schemą, bandydamas atsakomybę perkelti kitiems asmenims. Atliekant ikiteisminį tyrimą iš pradžių ir V. V. buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje, o A. L. – nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Tik baudžiamojo proceso eigoje paaiškėjo, kad V. V. buvo tik fiktyvus direktorius, formaliai pasirašinėjęs dokumentus, o A. L. atliko jam pavestas užduotis, susijusias su kuro pylimu, nesuvokdamas apie vykdomą sukčiavimą. Pastebėtina ir tai, kad sutartys buvo sudarytos tarp UAB „G.“ ir bendrovių „T.“ bei „S.“, nors po fiktyvaus direktorių pasikeitimo UAB „G.“, kaip juridinis asmuo, apskritai nebuvo susijęs su padarytomis nusikalstamomis veikomis. Dyzelinas buvo pilamas ne į šiai bendrovei priklausančias transporto priemones, iš Ž. P. padarytų nusikalstamų veikų bendrovė negavo jokios naudos, veiklos faktiškai nebevykdė, kuras buvo pilamas ir užsienio valstybėse, kas tik dar labiau apsunkino tikrojo kaltininko bei naudos gavėjų identifikavimą. Šios aplinkybės paneigia, kad kuras buvo pilamas tęsiantis civiliniams santykiams tarp juridinių asmenų ir faktiškai tai buvo tik paties Ž. P. sukurta civilinių teisinių santykių imitacija. Taigi nuteistojo veiksmais buvo bandoma parodyti, kad dėl neapmokėtų sąskaitų turėtų atsakyti UAB „G.“, nors byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti aiškią išvadą apie Ž. P. veiksmais padarytą žalą dviem bendrovėms. Visos šios aplinkybės suponuoja tokį veikos pavojingumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), kriterijus. Savo veiksmais Ž. P. sudarė tokią situaciją, kai civilinių ieškovų pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas, o panaudota apgaulė pagrįstai pripažinta kaip esminė, atitinkanti sukčiavimo nusikaltimo požymius. 

31.       Apeliaciniame skunde pažymimos aplinkybės, kad buvo nustatyti ne visi kuro korteles naudoję asmenys, nurodoma, kad faktiškai kuro korteles naudojo ir A. L., pylęs degalus į kitų asmenų transporto priemones. Vis tik šios aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju daryti kitokias, nei anksčiau išdėstytas, išvadas. Svarbu yra tai, kad nuo tariamo direktorių pasikeitimo UAB „G.“ krovinių pervežimo veiklos nebevykdė, taigi išduotų kuro kortelių naudojimas nebuvo nukreiptas į veiklos vykdymą. Be to, kuro kortelės kitiems asmenims, taip pat ir A. L., buvo perduotos neabejotinai su Ž. P. žinia, kadangi būtent pastarasis valdė visą procesą. Tai, kad ne visi asmenys, naudoję perduotas kuro korteles, buvo nustatyti, savaime neparodo kaltinimo ydingumo, o kaip tik patvirtina parengtos sukčiavimo schemos sudėtingumą, siekiant, kad nepavyktų nustatyti konkrečius asmenis, naudojusius kuro korteles. Šios aplinkybės negali keisti bylos baigties, kadangi kuro kortelėmis faktiškai disponavo Ž. P., vėliau jos buvo perduotos naudotis kitiems asmenims pastarojo iniciatyva, todėl dėl supilto kuro ir vėlesnio neatsiskaitymo už jį nuteistajam pagrįstai taikyta atsakomybė.

32.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta sukčiavimo schema leidžia daryti išvadą, kad su degalinėmis už supiltą kurą buvo atsiskaitoma bendrovių „T.“ ir „S.“ kuro kortelėmis. Tuo tarpu faktiškai degalus įsipylę asmenys pagal tarpusavio susitarimą atsiskaitydavo su Ž. P. arba A. L., kuris atitinkamą dalį pinigų perduodavo apeliantui. Vėliau turėjo būti atsiskaitoma ir su korteles suteikusiomis bendrovėmis, kaip asmenimis, tarpininkavusiais tarp degalinės ir kuro vartotojo, tačiau Ž. P., panaudodamas nusikalstamą schemą ir sukurdamas fiktyvią situaciją, išvengė atsiskaitymo su „T.“ ir UAB „S.“.

33.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės patvirtina ir nuteistojo veikos tęstinumą, todėl pirmosios instancijos teismas apelianto padarytus sukčiavimo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas. Kaip minėta, byloje nustatyta tokia nusikalstamo veikimo schema – Ž. P. fiktyviai pardavė įmonės akcijas bei nuo 2015 m. gegužės 1 d. direktoriumi paskyrė V. V.; po šio fiktyvaus proceso ženkliai išaugo kuro pylimai, atitinkamai dėl to įmonės „T.“ atstovams kilo įtarimai, tačiau Ž. P. patikino apie vykdomą veiklą ir natūraliai išaugusius kuro pylimus; fiktyviai pasikeitus direktoriams, iškart ir su UAB „S.“ buvo sudaryta sutartis dėl kuro kortelių išdavimo; gavęs kuro korteles, pats Ž. P. bei kuro pylimui pasitelkdamas A. L. ir kitus asmenis, pylė kurą į transporto priemones. Tuo pačiu laikotarpiu vyko derybos ir dėl kuro kortelių išdavimo su UAB „St.“. Galiausiai sąskaitos už supiltą kurą nebuvo apmokėtos, Ž. P. tapo  nepasiekiamas. 

34.       Taigi du sukčiavimo atvejai buvo padaryti per itin trumpą laikotarpį, skirtingoms bendrovėms priklausančios kuro kortelės Ž. P. žinioje buvo iš esmės tuo pačiu laikotarpiu. Naudojant analogišką sukčiavimo schemą abiem atvejais kuras supiltas per kelis mėnesius.  Svarbu ir tai, kad fiktyviai pasikeitus direktoriams, buvo bandoma sudaryti sutartį dėl kuro kortelių išdavimo ir su UAB „St.“. Tokios aplinkybės rodo, kad buvo bandoma gauti kuo daugiau kortelių ir supilti kiek įmanoma daugiau kuro, atsiskaityti už kitas paslaugas, kol korteles išdavusios bendrovės užblokuos jų naudojimą. Įgyvendinant sukčiavimo schemą kuro pylimo kiekis ženkliai išaugo, Ž. P. melagingai tikino esą faktiškai ir toliau yra vykdomas krovinių vežimo procesas, taip bandydamas išgauti papildomo laiko ir supilti daugiau kuro. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie susiformavusią bendrą tyčią siekiant supilti kuo daugiau kuro ir vėliau išvengti atsiskaitymo už jį, atsakomybę perkeliant kitiems asmenims. Šiuo atveju aplinkybė, kad buvo siekiama supilti kuo daugiau kuro ir atsiskaityti už kitas paslaugas naudojant ne vienai bendrovei priklausančias korteles, aptartų bylos aplinkybių kontekste nepaneigia veikos tęstinumo požymio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir nuteistojo Ž. P. veiksmai, kurie skundžiamu nuosprendžiu buvo kvalifikuoti kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, perkvalifikuotini į vieną tęstinį nusikaltimą.

35.       Taigi, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sukčiavimas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis:

Ž. P., apgaule, savo ir kitų asmenų naudai, išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės dviem bendrovėms tokiomis aplinkybėmis: jis, būdamas vieninteliu akcininku ir direktoriumi UAB „G.“, siekdamas, kad dėl supilto kuro ir kitų paslaugų įsigijimo naudojant suteiktas kuro korteles ir neatsiskaitymo už jas atsakomybėn būtų traukiamas ne jis, bet kitas asmuo, paprašė A. L., neatskleisdamas pastarajam savo tikrų ketinimų, surasti asmenį, sutiksiantį už atlygį tapti fiktyviu UAB „G.“ direktoriumi, A. L. suradus V. V. (V. V.), UAB „G.“ direktorius Ž. P. 2015 m. balandžio 27 d. vienintelio akcininko sprendimu nuo 2015 m. gegužės 1 d. UAB „G.“ direktoriumi paskyrus V. V., tačiau ir toliau faktiškai valdant įmonę ir veikiant per fiktyvų direktorių V. V., pagal 2013 m. vasario 27 d. tarp Lenkijoje registruotos bendrovės „T.“ ir UAB „G.“, atstovaujamos direktoriaus Ž. P., Kliento kortelės perdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gautas septynias UTA „Full Service Card“ tipo korteles Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas konkrečioms bendrovės „G.“ transporto priemonėms, jis (Ž. P.) ir A. L., nežinojęs apie daromą nusikalstamą veiką, perdavė naudoti tretiesiems asmenims, taip pat naudodami patys, t. y. Ž. P. ir apie nusikalstamą veiką nežinojęs A. L., nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d., tomis kortelėmis Ž. P., apie nusikalstamą veiką nežinojusių A. L., R. A. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų trečiųjų asmenų veiksmais į UAB „A.“, R. R. PĮ, P. T., D. U., D. L., A. R., M. L. ir kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų transporto priemones buvo užpiltas kuras ir atsiskaityta už kitas paslaugas bendrai už 82 056,80 Eur sumą, tokiu būdu jis (Ž. P.) apgaule, savo ir kitų asmenų naudai, išvengė labai didelės vertės – 82 056,80 Eur dydžio turtinės prievolės Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“

Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, Ž. P., veikdamas per fiktyvų direktorių V. V., bendrovės „S.“ darbuotojui melagingai nurodė, kad reikalingos kuro kortelės užpilti kuro į bendrovei „G.“ priklausančias transporto priemones, 2015 m. gegužės 4 d. Ž. P. ir V. V. nuvykus į bendrovės „S.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur jo nurodymu V. V. pasirašė su UAB „S.“ tarpininkavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovei „G.“ buvo perduotos 4 IDS Q8 kuro kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), skirtos bendrovės „G.“ transporto priemonėms, po ko minėtas kuro korteles jis (Ž. P.) per nenustatytus asmenis perdavė apie nusikalstamą veiką nežinojusiam A. G. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, kurie nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2015 m. liepos 30 d. panaudodami bendrovei „G.“ išduotas kuro korteles, į bendrovių „M.“ ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų subjektų transporto priemones užpylė kuro bendrai už 31 350,38 Eur sumą, tačiau už kurą nebuvo atsiskaityta, tokiu būdu jis (Ž. P.) apgaule, savo ir kitų asmenų naudai, išvengė labai didelės vertės – 31 350,38 Eur dydžio – turtinės prievolės bendrovei „S.“, bendrai dviem bendrovėms išvengdamas 113 407,18 Eur dydžio turtinės prievolės. Šiais savo veiksmais Ž. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje.

36.       Skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta, kad Ž. P. naudojant T. kuro korteles bei perdavus jas naudoti A. L. ir kitiems asmenims, bendrovei „T.“ buvo padaryta 89 382,98 Eur turtinė žala. Visgi byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad dėl neteisėto kuro kortelių naudojimo buvo išvengta turtinės prievolės ir padaryta žala bendrovei „T.“ siekia 82 056,80 Eur. Būtent tokia suma susidarė atsiskaitant už kurą bei kitas paslaugas (kelių mokesčius, plovyklos paslaugas, automobilių remontą ir kt.) naudojant išduotas kuro korteles (11 t., b. l. 167172). Likusi dalis – 7 326,18 Eur – yra susijusi su automobiliuose buvusiais ir naudotais kelių mokesčių skanavimo prietaisais, ką apeliacinės instancijos teisme pripažino ir civilinis ieškovas. Pažymėtina, kad Ž. P. dėl kelių mokesčio prietaisų neteisėto naudojimo kaltinimas nebuvo pareikštas, jis yra pripažintas kaltu tik dėl neteisėto kuro kortelių naudojimo bei jų perdavimo naudotis kitiems asmenims, dėl ko buvo padaryta 82 056,80 Eur dydžio turtinė žala bendrovei „T.“ Taigi likusi 7 326,18 Eur suma yra nesusijusi su nustatyta nusikalstama veika, todėl mažintina ir civilinei ieškovei „T.“ priteistina suma turtinei žalai atlyginti.

Dėl BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies taikymo

37.       Skundžiamu nuosprendžiu Ž. P. pripažintas kaltu ir pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) dėl to, kad neteisėtai laikė bendrovei „T.“ priklausančias 7 kuro korteles ir UAB „S.“ priklausančias 4 kuro korteles. Apeliantas taip pat nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį dėl to, kad atliko 3 finansines operacijas, UAB „N.“ degalinėse atsiskaitydamas už kurą „T.“ priklausančia kuro kortele.

38.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su Ž. P. nuteisimu dėl šių nusikalstamų veikų argumentuojant tuo, kad kuro kortelės buvo išduotos sudarytos sutarties pagrindu, todėl negali būti laikomos svetimomis apeliantui, be to, buvo naudojamos išimtinai įmonės veikloje. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

39.       Teismų praktikoje aiškinant BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies požymius akcentuota, jog svetimos elektroninės mokėjimo priemonės laikymas bei naudojimas nėra nusikalstamas, kai su svetima kortele atliekami veiksmai teisėtam sąskaitos ar kortelės naudotojui paprašius, įgyvendinant pozityvius tikslus ir neturint tikslo padaryti kam nors žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-788/2019, 2K-289-697/2020, 2K-137-697/2023). Taigi nagrinėjamu atveju yra aktualus ne tik sutarties sudarymo bei jos pagrindu kortelių perdavimo momentas, tačiau ir tai, kokių tikslų buvo siekiama laikant išduotas korteles, vėliau jas panaudojant bei perduodant naudotis kitiems asmenims. 

40.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 27 d. tarp UAB „G.“, atstovaujamos Ž. P., ir įmonės „T.“ buvo sudaryta Kliento kortelės perdavimo sutartis, kurios pagrindu apeliantui per du kartus buvo perduotos kaltinime nurodytos 7 kuro kortelės (perduotos atitinkamai 2014 m. balandžio 28 d. ir 2014 m. birželio 5 d.). Kuro kortelės kartu su kiekvienai jų priskirtu PIN kodu buvo suteiktos degalų pylimui į  UAB „G.“ transporto priemones bei kitų poreikių, susijusių su krovinių gabenimu, tenkinimui, vėliau už tokias paslaugas su korteles išdavusia bendrove atsiskaitant per 15 dienų nuo sąskaitos išrašymo. Taigi visas kuro korteles Ž. P. savo žinioje jau turėjo ženkliai anksčiau negu kaltinime nurodytu laikotarpiu. Byloje nėra jokio ginčo, kad kuro kortelės iki 2015 m. gegužės 1 d. buvo naudojamos pagal paskirtį, už supiltą kurą buvo laiku atsiskaitoma, korteles išdavusiai „T.“ ar kitiems asmenims nebuvo padaryta jokios žalos. Visgi nuo 2015 m. gegužės 1 d. situacija iš esmės pakito. Nuo šios dienos UAB „G.“ fiktyviu direktoriumi buvo paskirtas V. V., įmonės akcijos fiktyviai parduotos, faktiškai nebeliko darbuotojų, vežusių krovinius bei pagal paskirtį naudojusių suteiktas korteles, anksčiau vykdyta įmonės veikla buvo galutinai nutraukta. Nuo šios dienos ir prasidėjo nusikalstamo sumanymo įgyvendinimas, kuriam buvo būtinas anksčiau išduotų kuro kortelių panaudojimas. Taigi kuro kortelių laikymas nuo fiktyvaus direktorių pasikeitimo momento tapo neteisėtas, esmingai prieštaravo sudarytos sutarties sąlygoms bei darė žalą jas išdavusiai bendrovei. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d. minėtos kuro kortelės buvo naudojamos tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, tačiau, anaiptol, ne tiems tikslams, kuriems jos buvo išduotos, įgyvendinti. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiai bylai aktualiu laikotarpiu apeliantas ne visas kuro korteles laikė savo žinioje, o buvo perdavęs jas naudoti kitiems asmenims, tik ne kuro pylimui vykdant įmonės veiklą, o įgyvendinant sukčiavimo schemą. Pagal byloje ištirtus įrodymus galima daryti tik tokią išvadą, kad Ž. P. savo žinioje kaltinime aktualiu laikotarpiu vis dar turėjo vieną kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurią ir panaudojo 2015 m. birželio 1 ir 13 dienomis pildamas kurą. Nors su šia kuro kortele buvo atliekamos operacijos ir kitomis dienomis, tačiau nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ši kortelė liko paties Ž. P. žinioje. Tuo tarpu likusios kortelės buvo perduotos naudotis kitiems asmenims, todėl Ž. P. jų savo žinioje nebeturėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Ž. P. kaltinime nurodytu laikotarpiu laikė ir kitas 6 kuro korteles, todėl jos šalintinos iš nustatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybių. 

41.       UAB „S.“ priklausančios kuro kortelės Ž. P., kaip UAB „G.“ atstovui, buvo perduotos pagal 2015 m. gegužės 4 d. sudarytą sutartį. Sutartimi taip pat įsipareigota pilti degalus į UAB „G.“ transporto priemones, vėliau atsiskaitant už juos per 20 dienų nuo sąskaitos išrašymo. Nepaisant to, kad Ž. P. teigė apskritai nedalyvavęs santykyje su UAB „S.“, tokie jo parodymai aiškiai paneigti anksčiau minėtais liudytojų J. Š. ir M. M. parodymais, atpažinimo veiksmais, kuriuos patvirtina ir kitų asmenų parodymai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ž. P. UAB „S.“ išduotas kuro korteles laikė nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. liepos 30 d., tačiau byloje ištirti įrodymai tokios išvados (dėl laikymo laikotarpio) daryti neleidžia. Pagal byloje esantį kortelių siuntimą patvirtinantį aktą jos anksčiausiai galėjo būti perduotos 2015 m. gegužės 7 d. Vėliau kuro kortelės, veikiant per nenustatytą asmenį, buvo perduotos UAB „M.“ atstovui A. G. ir pastarosios bendrovės vairuotojai naudojo korteles pildami kurą. Kadangi kuro kortelių perdavimas UAB „M.“ direktoriui nebuvo įformintas atskiru dokumentu, A. G. tikslaus perdavimo laiko taip pat negalėjo nurodyti, o nuo 2015 m. liepos 5 d. kortelės jau buvo pradėtos naudoti pilant kurą, tad Ž. P. korteles galėjo laikyti vėliausiai iki pastarosios dienos, t. y. 2015 m. liepos 5 d. Tokiu būdu konstatuotina, kad Ž. P. kuro korteles laikė trumpesnį laikotarpį negu nustatė pirmosios instancijos teismas. 

42.       Nustatytos aplinkybės taip pat leidžia konstatuoti, kad Ž. P. bandė gauti kuo daugiau kortelių ir supilti kiek įmanoma daugiau kuro, kol „T.“ ir UAB „S.“ užblokuos jų naudojimą. Šios veikos padarytos iš esmės panaudojant identišką schemą, jų padarymo laikotarpis iš dalies sutampa. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie bendrą tyčią siekiant savo žinioje turėti kuo daugiau kortelių, kurias panaudojus buvo siekiama užpilti kuo daugiau kuro ir vėliau išvengti atsiskaitymo už jį, atsakomybę perkeliant kitiems asmenims. Tai, kad Ž. P. savo žinioje turėjo ne vienai bendrovei priklausančias korteles, aptartų bylos aplinkybių kontekste nepaneigia veikos tęstinumo požymio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir Ž. P. veiksmai, kurie skundžiamu nuosprendžiu buvo kvalifikuoti kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, perkvalifikuotini į vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

43.       Taigi išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis:

Ž. P. neteisėtai laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 16 d., neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – 1 UTA „Full Service Card“ kuro kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią Lenkijoje registruotai bendrovei „T.“ (dabartinis pavadinimas UTA Sp.) ir nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki tiksliai nenustatyto laikotarpio, bet ne ilgiau kaip iki 2015 m. liepos 5 d., neteisėtai laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones – 4 IDS Q8 kuro korteles Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančias UAB „S.“. Šiais savo veiksmais Ž. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

44.       Nagrinėjamoje byloje nustatytas kuro kortelių laikymas yra aiškiai susijęs su įgyvendinta sukčiavimo schema, kuri pasireiškė išduotų kuro kortelių panaudojimu siekiant užpilti kuo daugiau kuro bei padarant žalą jas išdavusioms bendrovėms, tuo pačiu vėliau išvengiant prievolės atsiskaityti už degalus ir kitas paslaugas. Taigi nustatytu laikotarpiu išduotų kortelių laikymas buvo aiškiai nukreiptas į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą. Apeliantų nurodomi argumentai, kad kortelės Ž. P. žinioje atsidūrė anksčiau sudarytos sutarties pagrindu, nešalina baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad sudarant sutartį su UAB „S.“, kurios pagrindu ir buvo išduotos kortelės, buvo nutylėtos esminės aplinkybes apie nutrūkusią įmonės veiklą, fiktyvų akcijų perleidimą bei direktoriaus skyrimą, „T.“ atstovai taip pat buvo klaidinami dėl įmonės pardavimo, direktorių pasikeitimo, vykdomos krovinių pervežimo veiklos. Tokios aplinkybės akivaizdžiai atskleidžia išankstinį ketinimą nesilaikyti sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir sukelti kuo daugiau žalos, dėl ko nekyla abejonių, kad tokia veika neabejotinai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. 

45.       Apeliantai taip pat ginčija ir Ž. P. nuteisimą pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad duodamas parodymus dėl šios nusikalstamos veikos paties nuteistasis tvirtino, kad su išduota kortele jis pylėsi kurą, kadangi daug važinėdavo darbo reikalais, kortelės naudojimas ir kuro pylimas buvo susijęs su patirtomis sąnaudomis vykdant darbo funkcijas. Faktinį kortelės naudojimą patvirtina ir A. M. parodymai, vaizdo įrašai iš degalinės vaizdo kamerų. Visgi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliantais, kad tokia veika nagrinėjamu atveju neatitinka BK 215 straipsnio 1 dalies požymių. Atkreiptinas dėmesys, jog kuro kortelė buvo panaudota atitinkamai 2015 m. birželio 1 ir 13 dienomis. Šiuo laikotarpiu UAB „G.“ jokios veiklos jau nebevykdė, akcijos parduotos ir naujasis direktorius paskirtas tik fiktyviai, vairuotojai krovinių nebevežė, todėl kuro kortelės naudojimas buvo aiškiai nukreiptas ne į įmonės veiklos vykdymą, o į savanaudiškų interesų tenkinimą. Be kita ko, išduotos kuro kortelės naudojimas buvo betarpiškai susijęs ir su įgyvendinta sukčiavimo schema, kas bendrai leidžia konstatuoti, kad tokia veika atitinka BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

46.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 215 straipsnio 1 dalį Ž. P. yra pripažintas kaltu tik dėl tų kortelės naudojimo faktų, kai pats fiziškai pylėsi kurą. Tuo tarpu byloje ištirti įrodymai atskleidžia, kad kuro kortelės naudojimuisi buvo perduotos ir kitiems asmenims, nesuvokusiems apie daromą nusikalstamą veiką. Taigi ir šiuo aspektu galima įžvelgti BK 215 straipsnio 1 dalies požymius, kadangi Ž. P. naudojo kuro korteles veikdamas ir per nekaltus asmenis, tačiau apeliacine tvarka bylą nagrinėjant pagal nuteistojo ir jo gynėjo skundą, tokių aplinkybių inkriminavimas akivaizdžiai nėra galimas, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina.  

47.       Taigi nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad Ž. P. sąmoningai pasirinko tokį verslo modelį, pagal kurį oficialiai paskirtas direktorius jokių sprendimų nepriiminėjo, o visus finansinius bei kitus reikalus tvarkė jis pats, t. y. nuteistasis Ž. P.. Būdamas faktiniu bendrovės vadovu, turėdamas bendrovės veiklos vykdymui išduotas kuro korteles, Ž. P. jas panaudojo pats bei pasitelkdamas kitus asmenis tokiems tikslams, kurie nebuvo susiję su sutartiniais įsipareigojimais, o visą atsakomybę dėl to bandė perkelti formaliam bendrovės direktoriui ar dalį funkcijų atlikusiam A. L. bei pačiam juridiniam asmeniui. Tokie veiksmai, sudarant sutartis su tarpininkais bei disponuojant kuro kortelėmis jau fiktyviai pardavus įmonę bei nutraukus veiklos vykdymą ir neketinant vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, atitinka Ž. P. inkriminuotų nusikaltimų požymius. Minėtos aplinkybės rodo, kad kuro kortelės buvo naudojamos priešingais teisei tikslais, o Ž. P. akivaizdžiai siekė pasipelnyti tarpininkų sąskaita ir išvengti gresiančios teisinės atsakomybės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ž. P. veiksmai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Dėl baudžiamojo įstatymo redakcijos taikymo

48.       Nagrinėjamoje byloje nustatyti nusikaltimai buvo padaryti atitinkamai 2015 m. gegužės – liepos mėnesiais. Tuo laikotarpiu galiojęs baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – tam, kas išvengė didelės vertės (viršijančios 250 MGL) turtinės prievolės, numatė vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 1891, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 1991, 1992, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 2241, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 2671, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 2532, 2562, 2601, 2661, 2672, 2673, 2764, 2821 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios 2023 m. balandžio 27 d. Nr. XIV-1925 įstatymas (TAR, 2023-05-04, Nr. 2023-08475). Šiuo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas tiek BK 182 straipsnis, tiek ir BK 190 straipsnis, kuris nustato nedidelės, didelės ir labai didelės vertės turto ribą. Pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusią BK 190 straipsnio 1 dalies redakciją turtas laikomas didelės vertės, kai viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, labai didelės vertės – kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą (atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama nusikalstama veika padaryta iki 2018 m. sausio 1 d., šiuo atveju aktualus MGL dydis yra 37,66 Eur). Taigi pagal naujai įsigaliojusią įstatymo redakciją Ž. P. nusikalstamais veiksmais išvengtos turtinės prievolės dydis ženkliai viršija labai didelės vertės ribą, todėl jo veika atitinka BK 182 straipsnio 3 dalį. Ši nusikalstama veika taip pat priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau straipsnio sankcija be laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmės numato ir alternatyvią bausmę – baudą. Taigi įvertinus tai, kad nauja baudžiamojo įstatymo redakcija be terminuoto laisvės atėmimo numato ir švelnesnę bausmės rūšį, laikytina, kad toks įstatymas švelnina nuteistojo Ž. P. padėtį ir turi grįžtamąją galią, todėl šiuo nuosprendžiu įrodytais pripažinti nuteistojo Ž. P. veiksmai dėl turtinės prievolės išvengimo kvalifikuotini pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančią BK 182 straipsnio 3 dalies redakciją. Anksčiau minėti baudžiamojo įstatymo pakeitimai BK 214 straipsnio 1 daliai, 215 straipsnio 1 daliai, kurių padarymu Ž. P. taip pat pripažintas kaltu, įtakos neturi.

Dėl bausmės

49.       Ž. P. nusikalstamas veikas perkvalifikavus į tęstines, taip pat nuteistojo veiksmus kvalifikuojant pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, iš naujo spręstinas ir bausmės skyrimo klausimas. Teisėjų kolegija, skirdama nuteistajam bausmę, atsižvelgia į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Ž. P. padarė tyčinius, baigtus, sunkų ir apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys). Nusikalstamos veikos buvo daromos dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti, nusikalstamais veiksmais išvengta turtinės prievolės, kuri siekia 113 407,18 Eur. Be to, įgyvendinant nusikalstamą sumanymą buvo parengtas kruopštus apgaulės mechanizmas, sudarytas fiktyvus sandoris dėl įmonės pardavimo, atskiroms užduotims įgyvendinti buvo pasitelkti ir kiti asmenys, nesuvokę apie daromą sukčiavimą, atsakomybę buvo bandoma perkelti kitiems asmenims. Paties nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų iš esmės nėra – anksčiau Lietuvoje neteistas (tik 2014 m. birželio 25 d. Lenkijos Respublikoje buvo pripažintas kaltu dėl prekybos vogtomis prekėmis), nėra duomenų apie tai, kad po nustatytų nusikalstamų veikų būtų daręs kitus nusikaltimus ar administracinius nusižengimus. Tokių aplinkybių visumoje už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nors šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas numato galimybę skirti kaltininkui ir baudos bausmę, tačiau anksčiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, išvengtos turtinės prievolės dydis nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmės rūšį. Už nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, parinktinos arešto bausmės.

50.       Sprendžiant dėl bausmės dydžio, atsižvelgtina ir į proceso trukmę, pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus, reglamentuojančius nuosprendžio paskelbimo terminą, kas taip pat prailgino bendrą proceso trukmę. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas dėl nustatytų nusikaltimų prieš UTA „Sp.“ („T.“) pradėtas 2015 m. liepos 10 d., o dėl nusikaltimų prieš UAB „S.“ – 2016 m. lapkričio 24 d., prokurorės 2018 m. kovo 19 d. nutarimu ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną. Ž. P. įtariamojo procesinį statusą įgijo 2017 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. spalio 17 d. jam taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis aktas byloje surašytas 2020 m. liepos 21 d. Taigi ikiteisminis tyrimas bendrai truko kiek daugiau nei 5 metus, o įtariamojo procesinį statusą Ž. P. turėjo kiek daugiau nei 3 metus. Pastebėtina ir tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo priimti net 3 prokurorės nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą. Visi šie nutarimai buvo panaikinti kaip nemotyvuoti, priimti nesiėmus pakankamai priemonių surinkti tyrimui reikšmingus duomenis. Tokie sprendimai taip pat prailgino bendrą proceso trukę. Ši byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2022 m. birželio 8 d., priimant Ž. P. apkaltinamąjį nuosprendį Taigi baudžiamasis procesas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo šioje byloje truko gana ilgą laiką – beveik septynerius metus. Ilgą bylos nagrinėjimą teisme iš dalies lėmė ir objektyvios priežastys – dalis numatytų posėdžių neįvyko dėl valstybėje nustatyto karantino režimo dėl COVID-19 ligos, tačiau prie bendros bylos nagrinėjimo trukmės prisidėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio paskelbimo termino, jį ženkliai viršydamas. Be kita ko, byla buvo nagrinėjama ir apeliacinės instancijos teisme, Ž. P. 2023 m. gegužės 4 d. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartimi panaikintas dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo. Iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą ir teisėjų kolegijai priėmus šį nuosprendį, atitinkamai įsiteisėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. apkaltinamasis nuosprendis. Taigi nuo padarytų nusikalstamų veikų iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo šiuo metu yra praėję kiek daugiau nei 9 metai. Šių aptartų aplinkybių visumoje darytina išvada, kad bendras bylos nagrinėjimo laikotarpis, įvertinus ir ilgą ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę, konstatuotus BPK pažeidimus, kurie taip pat prailgino bendrą proceso trukmę, bylos apimtį, kuri nėra itin didelė (bylą sudaro iš viso 13 tomų), minimalų kaltinamųjų (nuteistųjų) skaičių, yra neproporcingai ilgas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotinas Ž. P. teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas ir kaip kompensacija yra pagrindas už apysunkius nusikaltimus skirti švelnesnes bausmes, o už sunkų tęstinį nusikaltimą nors ir skirtina laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos trukmė nustatytina beveik dvigubai mažesnė nei galimas skirti šios bausmės vidurkis, t. y. laisvės atėmimas dvejiems metams (pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam už kiekvieną sukčiavimo veiką buvo paskirta po laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams, galutinės subendrintos bausmės dydis nustatytas – laisvės atėmimas ketveriems metams). Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas pirmosios instancijos teismo nustatytam laikotarpiui, paliekant teismo paskirtą įpareigojimą. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas laikytinas tinkamos trukmės, paskirtas įpareigojimas tikslingas, įpareigojantis nuteistąjį dirbti arba dalyvauti darbo paieškose, taip užsitikrinant ar realiai siekiant užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, uždirbti lėšų civiliniams ieškiniams atlyginti. Tuo pačiu pažymėtina, kad bausmės vykdymas atidedamas taikant nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), numačiusią galimybę už sunkų nusikaltimą visiškai atidėti bausmės vykdymą, kai tuo tarpu šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija asmeniui, be kita ko, nuteistam ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, numato galimybę paskirtą bausmę atidėti tik iš dalies. Tokiu būdu ankstesnis įstatymas laikytinas švelninantis padėtį, todėl turi grįžtamąją galią ir yra taikytinas sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254-719/2023).

51.       Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, nepagrįstai pridėjo dalį bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje parenkant bausmių bendrinimo būdus, kai kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal BK 182 straipsnio atitinkamą dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, kaip idealioji sutaptis kvalifikuojamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio atitinkamoje dalyje. Tuo tarpu veika, nurodyta BK 214 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip sudaranti realiąją sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2010, 2K-508/2014, 2A-7-489/2019). Taigi bausmė, paskirta pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, turėjo būti bendrinama apėmimo būdu.

Dėl išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti

52.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016). Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

53.       Ši baudžiamoji byla apeliacine žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą. Procesas apeliacinėje instancijoje vyko du kartus – pirmos sudėties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė Ž. P. išteisinantį nuosprendį, kuris buvo skundžiamas kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs prokuroro ir civilinės ieškovės „UTA Sp.“ atstovo kasacinius skundus, tenkino juos iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu civiliniai ieškovai teikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, papildomus duomenis (pagal pirmos sudėties apeliacinės instancijos teismo rašytinius siūlymus) (11 t., b. l. 128-129, 132-133), dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo (pirmos ir antros sudėties) posėdžiuose, juose buvo aktyvūs, paruošė motyvuotas baigiamąsias kalbas, taigi nekyla abejonių, kad abu civiliniai ieškovai patyrė išlaidas dėl jų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Civilinio ieškovo UAB „S.“ nurodomas šių išlaidų dydis – 1 573 Eur, jų sumokėjimą patvirtina vietinio mokėjimo pavedimo kopija (11 t., b. l. 92, b. l. 164). Civilinio ieškovo UTA „Sp.“ prašomos atlyginti išlaidos viso apeliacinės instancijos proceso metu yra 2 365,55 Eur (1 337,05 Eur už bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka pirmą kartą bei 1 028,50 Eur iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka), kartu su šiais prašymais yra pateikti ir išlaidas pagrindžiantys dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, bankinių pavedimų kopijos) (12 t., b. l. 4-5; 13 t., b. l. 50, 51-52). Be to, vienas iš civilinių ieškovų, t. y. UTA „Sp.” teikė kasacinį skundą, kuris, kaip nurodyta anksčiau, buvo priimtas ir tenkintas iš dalies. Taigi minėtas civilinis ieškovas patyrė išlaidas ir už atstovavimą kasacinės instancijos teisme, šių išlaidų dydis yra 3 085,50 Eur, ką patvirtina pateikti atitinkami dokumentai (12 t., 126-128, 135-137). Taigi bendras civilinio ieškovo UTA „Sp.“ išlaidų dydis apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose yra 5 451,05 Eur (2 365,55+3 085,50 Eur). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu nors ir tenkintas iš dalies, tačiau iš esmės paliktas galioti Ž. P. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, civilinių ieškovų rengtus procesinius dokumentus, teiktus papildomus dokumentus, posėdžių, vykusių tiek apeliacinės, tiek kasacinės (pastarasis procesas susijęs tik su vienu civiliniu ieškovu) instancijos teisme, skaičių, neturi pagrindo prašomų priteisti išlaidų vertinti nepagrįstomis, todėl abiem civiliniams ieškovams priteistina iš nuteistojo atlyginti pastarųjų patirtas išlaidas, o, būtent, civiliniam ieškovui UTA „Sp.“ – 5 451,05 Eur, o civiliniam ieškovui – UAB „S.“ – 1 573 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

nuteistojo Ž. P. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti:

du nusikaltimus, už kuriuos Ž. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuoti į vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams.

Du nusikaltimus, už kuriuos Ž. P. nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam arešto bausmę 50 (penkiasdešimt) parų.

Už nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, Ž. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti į 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir Ž. P. paskirti galutinę laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, Ž. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Civiliniam ieškovui UTA „Sp. (ankstesnis pavadinimas „T.“) priteistą sumą turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 82 056,80 Eur (aštuoniasdešimt dviejų tūkstančių penkiasdešimt šešių eurų aštuoniasdešimties euro centų).

Priteisti iš nuteistojo Ž. P. civiliniam ieškovui UTA „Sp.“ (ankstesnis pavadinimas „T.“) 5 451,05 (penkis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt vieną eurą penkis euro centus) eurų advokato išlaidoms apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose apmokėti.

Priteisti iš nuteistojo Ž. P. civiliniam ieškovui UAB „S.“ 1 573 (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris) eurus advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                                                                                                                                                    Julita Dabulskytė-Raizgienė

Rasa Paužaitė

Ugnius Trumpulis