Baudžiamoji byla Nr. 1A-416-307/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25394-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2., 1.2.3.1.2.1., 1.2.3.1.2.2., 1.2.5.4.1., 2.4.6.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės, Lino Žukausko,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
nuteistojo gynėjai advokatei Elenai Šajaukaitei,
nukentėjusiųjų atstovui Dmitrijui Fomkinui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, laisvės atėmimo bausme devyneriems metams;
– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 29 d. laikotarpiu nuo 13.00 iki 15.00 val., viešoje vietoje – miškelyje, esančiame tarp (duomenys neskelbtini) progimnazijos, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir požeminės pėsčiųjų perėjos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priešais (duomenys neskelbtini) ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatęs einančią vieną mažametę R. Š., gimusią (duomenys neskelbtini) metais, pradėjo ją vytis ir žodžiais bei gestais įžūliai reikalavo, kad ji pas jį ateitų, ranka rodė nukentėjusiajai R. Š. gestą – judesį prie kaklo iš kairės į dešinę paraleliai savo pečiams, o nukentėjusiajai R. Š. išsigandus tokio įžūlaus elgesio ir pradėjus bėgti, jis ją vijosi, tačiau šiai pavyko nuo jo pabėgti. Tokiu būdu jis grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
2. V. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti mažametę ir bejėgiškos būklės žmogų: 2018 m. gegužės 29 d. apie 14.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, miškelyje, esančiame tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėjo prie mažametės K. Z., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, jėga patraukė ją už kairės rankos bei pargriovė ant žemės, po ko ranka tyčia užspaudė mažametės K. Z. kaklą, o kita ranka uždengė jai burną, tokiu būdu smaugdamas nukentėjusiąją ir padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, poodinę kraujosruvą su paviršiniu odos nubrozdinimu kairio dilbio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus kairės plaštakos penktame piršte, kairėje šlaunyje, keliuose, dešinės blauzdos priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimą su kraujosruva kairiame žaste, veido, akių junginių, kaklo taškines kraujosruvas, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu pasikėsino nužudyti mažametę K. Z., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi buvo sulaikytas V. Z..
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo iš naujo išnagrinėti jo baudžiamąją bylą, bylą pagal BK 145 straipsnį nutraukti, jo veiką iš BK 129 straipsnio perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį.
3.1. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios R. Š. ir jos motinos V. Š. parodymai, kuriais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi apygardos teismas, neatitinka tikrovės.
3.1.1. Nesutikdamas su jų byloje duotais parodymais V. M. nurodo, kad teismo posėdžio metu nukentėjusioji R. Š. patvirtino, jog 2018 m. gegužės 29 d. eidama iš mokyklos takeliu šalia autostrados ir priartėjusi prie nuteistojo per atstumą, prilygstantį teismo salės pločiui, pastebėjo V. M. sėdintį prie krūmo. Pasak nukentėjusiosios, jis (V. M.), buvo raukšlėtu veidu, vilkėjo mėlynas kelnes ir avėjo juodus batus. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad V. M. rankos judesiu kvietė prieiti, braukė ranka sau per kaklą, todėl ji pabėgo ir t. t. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pirmiau R. Š. nurodytas jo išvaizdos apibūdinimas neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios nurodytą laiką, jis (V. M.), po pusvalandžio buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir nuvežtas į policijos komisariatą dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis buvo nufotografuotas, aprašyta jo apranga. Tąkart policijos pareigūnų buvo užfiksuota, jog jis buvo su ūsais, vilkėjo juodus džinsus, avėjo rudas basutes. Apeliantas kelia klausimą, kaip nukentėjusioji galėjo pastebėti jo raukšlėtą veidą, o ūsų – ne.
3.1.2. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios R. Š. motinos duotus, jo teigimu nelogiškus, parodymus, kad 2018 m. gegužės 29 d. būdama darbe ir sužinojusi, jog buvo pasikėsinta į jos dukters gyvybę, grįžusi į namus nesikreipė į policijos pareigūnus, o kitą dieną dukrą vieną išleido į mokyklą. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios motina V. Š. buvo sutrikusi ir negalėjo atsakyti į klausimą, kada byloje ji buvo apklausta pirmą kartą. Nuteistojo nuomone, toks nukentėjusiosios motinos V. Š. elgesys patvirtina, jog iš tiesų į jos dukters gyvybę pasikėsinta nebuvo.
3.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą dėl papildomo jo tyrimo melo detektoriumi, tačiau šis jo prašymas tenkintas nebuvo.
3.3. Be to, apeliantas nurodo, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras V. S. buvo šališkas. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnį, tačiau paskyrus atlikti ikiteisminį tyrimą prokurorą V. S., buvo pareikštas kaltinimas jau pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus. Bylos proceso metu nuteistasis ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas su prašymu pakeisti prokurorą, tačiau šie prašymai buvo atmesti.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas Dimitrijus Fomkin prašo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti, iš nuteistojo priteisti 300 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
5. Nukentėjusiųjų atstovas nesutikdamas su nuteistojo prašymu iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą nurodo, jog įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva. V. M. apeliaciniame skunde nenurodo, kokius įrodymus būtina ištirti ar išreikalauti, o apelianto samprotavimai dėl nukentėjusiosios R. Š. parodymų turinio bei jos mamos veiksmų sužinojus apie nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo iš naujo tirti visus byloje surinktus įrodymus.
6. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat nesutinka su nuteistojo prašymu jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų į BK 140 straipsnį. Atstovo nuomone, šis nuteistojo prašymas yra nemotyvuotas. Teismo psichiatrinės ekspertizės akte nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis buvo pakaltinamas, galėjo ir turėjo suprasti savo veiksmų pobūdį ir juos valdyti, byloje taip pat nėra duomenų, kad V. M. įvykio metu būtų buvęs patologinio girtumo būsenoje, todėl jo (V. M.) aiškinimas, kad įvykio aplinkybių neprisimena, yra nepagrįstas. Be to, byloje esančiais įrodymais – stacionaro epikrizė, nukentėjusiosios, teismo medicinos specialistės bei nukentėjusiojo Vitalijaus parodymais patikimai nustatyta, jog nuteistasis V. M. smaugė nukentėjusiąją K. Z., ir jei ne nukentėjusiojo V. Z. veiksmai, nuteistasis savo nusikalstamą sumanymą būtų užbaigęs.
7. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas padarytą neturtinę žalą vertina 100 000 Eur (vienu šimtu tūkstančių eurų), kurią prašo priteisti iš nuteistojo V. M..
8. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.
9. Skundžiamu nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už grasinimą nužudyti mažametę R. Š., taip pat už pasikėsinimą nužudyti mažametę K. Z..
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad duomenų, kurie pripažintini įrodymais, pakanka nustatyti, jog V. M., pamatęs vieną einančią mažametę nukentėjusiąją, pradėjęs ją vytis ir žodžiais bei gestais įžūliai reikalavęs, kad ji ateitų, taip pat rodydamas ranka gestą – judesį prie kaklo, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, tokiu būdu grasino nužudyti mažametę nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija pažymi, jog V. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįsta byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, o ne tik nukentėjusiosios R. Š. parodymais. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus dėl šios veikos byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. M. kaltę dėl jo grasinimo nužudyti mažametę R. Š..
11. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).
12. Nuteistasis V. M. 2019 m. gegužės 8 d. teisiamojo posėdžio metu dėl aptariamos nusikalstamos veikos savo kaltę pripažino ir parodė, kad įvykio dieną buvo neblaivus, nukentėjusiąją R. Š. pamatė miškelyje, pašaukė ją (R. Š.) ir parodė ženklą, reiškiantį, kad ją nužudys. Tas ženklas (perbraukimas nykščiu per kaklą) reiškia galą vaikui. Pastarajai pradėjus bėgti, bandė vytis, tačiau dėl girtumo jos nepavijo. Su savimi turėjo peilį, kurį nešiojasi visą laiką. Tą dieną jį buvo apėmęs pyktis ant vaikų. R. Š. tikriausiai norėjo nužudyti (t. 4, b. l. 104). Tuo tarpu 2019 m. rugsėjo 24 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. M. parodė, jog R. Š. nėra matęs, ankstesniame posėdyje prisipažino, nes nenorėjo gyventi, parodymus davė pagal nukentėjusiosios R. Š. parodymus (t. 5, b. l. 81). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. M. tvirtino, kad apie aptariamą įvykį nieko neprisimena (t. 2, b. l. 110).
13. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atkreipdamas dėmesį į nuteistojo V. M. parodymų nenuoseklumą, vertino juos byloje surinktų duomenų visumos kontekste.
13.1. Nukentėjusioji R. Š. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, kad eidama iš mokyklos miškeliu, pamatė rūkantį vyrą, ji išsigando, jis pradėjo sekti iš paskos, sakė ,,ateik“, ji perėjo į kitą gatvės pusę, tada jis pradėjo rodyti kažkokius ženklus. Vyras buvo girtas, keistai elgėsi, atrodė labai piktas. Jį buvo sunku įžiūrėti, nes dengė lapai. Nukentėjusiajai pradėjus bėgti, vyras vijosi iš paskos. Grįžusi namo daugiau į lauką nebeišėjo, buvo labai išsigandusi. Paskambinusi mamai (V. Š.) viską jai papasakojo. Ji (R. Š.) girdėjo, kad minimas vyras buvo užpuolęs dar vieną mergaitę ir ją smaugė, o per televiziją transliuojamų žinių metu pamatė ją išgąsdinusį vyrą. Nukentėjusioji R. Š. taip pat parodė, kad vyras buvo labai senas, susiraukšlėjusiu veidu, žilų plaukų, be barzdos ir ūsų, vilkėjo mėlynas kelnes ir avėjo juodus batus (t. 1, b. l. 110, 111).
13.2. Nors nuteistojo skunde teigiama, jog nukentėjusioji turėjo pastebėti ir tai, kad jis yra su ūsais, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios amžių (įvykio metu jai buvo aštuoneri metai), taip pat ir į nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad buvo sunku įžiūrėti, nes dengė lapai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusioji V. M. išvaizdą nukentėjusioji apibūdino pakankamai. Bylos duomenimis, nuteistasis įvykio metu buvo beveik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, žilų plaukų, jam buvo nustatytas 2,49 promilės girtumas (t. 2, b. l. 36, 91), todėl nukentėjusiosios paaiškinimas, kad ją išgąsdinęs vyras buvo labai senas, atrodė, kad yra girtas, raukšlėtu veidu, žilas, pagrįstai leido daryti išvadą, kad R. Š. grasino būtent V. M.. Be to, kaip jau minėta, po įvykio pamačiusi per televiziją transliuojamų žinių metu V. M., nukentėjusioji R. Š. atpažino jį kaip tą patį vyrą, kuris išgąsdino ją einančią iš mokyklos.
13.3. Nukentėjusioji V. Š. nors tiesiogiai įvykio nematė, tačiau nuosekliai patvirtino R. Š. paaiškinimus apie tai, kad įvykio dieną apie 14 val. susisiekus su dukra R. Š., ji verkė, sakė, kad ją išgąsdino kažkoks piktas vyras, kad jis kvietė ją ateiti, rodė gestus palei kaklą, šaukė kažką. Ji (V. Š.) kitą dieną perskaitė straipsnį, kad Šiltnamių gatvėje buvo užpulta mergaitė. Tos mergaitės užpuolimo laikas sutapo su laiku, kada jos dukra ėjo iš mokyklos. Apie tai ji (V. Š.) parašė socialiniame tinkle, o dukra per televiziją transliuojamų žinių metu atpažino ją išgąsdinusi vyrą (t. 4, b. l. 106). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir pranešimo dėl mergaitės užpuolimo Šiltnamių gatvėje kopija, iš kurios matyti, jog nukentėjusioji V. Š. pranešė, kad jos dukra R. Š., eidama iš mokyklos namo, labai išsigando pagyvenusio vyro. Dukra (R. Š.) jį apibūdino kaip labai piktą, žilų plaukų, vilkintį (lyg) juodas kelnes (t. 5, b. l. 105).
13.4. Netikėti pirmiau išdėstytais nukentėjusiųjų nuosekliais ir tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampančiais parodymais, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Vien tai, kad nukentėjusioji R. Š. nepastebėjo, kad jai grasinęs vyras yra su ūsais, negali būti vertinama kaip aplinkybė, verčianti abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu.
13.5. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog aplinkybė, kad nukentėjusiosios motina iš karto nesikreipė į policijos pareigūnus, patvirtina, kad jis jokios nusikalstamos veikos prieš R. Š. nepadarė. Bylos duomenimis, nukentėjusioji V. Š., sužinojusi, kad jos dukrą, einančią iš mokyklos, 2018 m. gegužės 29 d. išgąsdino kažkoks nepažįstamas vyras, į policijos pareigūnus dėl šio įvykio kreipėsi po dviejų dienų, t. y. 2018 m. gegužės 31 d. Iš nukentėjusiosios parodymų teisiamajame posėdyje matyti, jog ji kreipėsi į policijos pareigūnus dėl dukros užpuolimo po to, kai iš visuomenės informavimo priemonių sužinojo, kad tą pačią dieną buvo užpulta kita mergaitė. Be to, jos dukra (R. Š.) jai pasakė, kad per televiziją matė tą patį ją (R. Š.) užpuolusį vyrą (t. 5, b. l. 82). Teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiosios motinos elgesys – sprendimas kreiptis į policijos pareigūnus po dviejų dienų, t. y. po to, kai gavo papildomą informaciją apie jos dukrą užpuolusį asmenį, yra logiškas ir jokiu būdu negali būti vertinamas kaip nuteistojo kaltę paneigiantis faktas.
13.6. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo prašė atlikti papildomą tyrimą – patikrinti jį melo detektoriumi, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas.
13.6.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių teisė pateikti prašymus, iš jų ir prašymus atlikti tyrimo veiksmus, nėra absoliuti, nes tokios teisės įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011 ir kt.).
13.6.2. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis apelianto prašymas patikrinti jį melo detektoriumi buvo apsvarstytas ir atmestas (t. 5, b. l. 81). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą pasisakė, jog tyrimas poligrafu (,,melo detektoriumi“) gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją, – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (toliau – Poligrafo naudojimo įstatymas). Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima pripažinti įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018).
13.6.3. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atmesdamas nuteistojo V. M. prašymą dėl jo tyrimo poligrafu, pirmosios instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui, nepadarė.
14. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertino V. M. parodymus, jog įvykio su R. Š. nebuvo. Neįtikinami nuteistojo parodymai, kad ankstesniame posėdyje jis prisipažino, nes nenorėjo gyventi. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, jog įvykio dieną, V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo neteisėtų veiksmų atlikimui, pamatęs einančią vieną mažametę R. Š., pradėjęs ją vytis ir žodžiais bei gestais įžūliai reikalavęs, kad ji pas jį ateitų, ranka rodęs gestą – judesį prie kaklo iš kairės į dešinę paraleliai savo pečiams, o nukentėjusiajai išsigandus tokio įžūlaus elgesio ir pradėjus bėgti, jam ją vejantis, tačiau šiai pavykus nuo jo pabėgti, grasino nukentėjusiajai R. Š. ją nužudyti. Akivaizdu, kad toks nuteistojo elgesys prieš mažametę R. Š., nukentėjusiajai sukėlė bauginančią situaciją, ji išsigando, parbėgo namo ir iš karto paskambino mamai papasakoti apie ją užpuolusį vyrą. Neabejotina ir tai, kad V. M. suvokė, jog grasinimą išsakė bei išreiškė taip, kad nukentėjusioji patikėjo, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats norėjo tokios nukentėjusiosios būsenos, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, V. M. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Šiame kontekste pažymėtina taip pat tai, jog nuosprendis gali būti grindžiamas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina nuteistojo kaltę dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.
15. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo jo veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus perkvalifikuoti į BK 140 straipsnį. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad šį savo reikalavimą nuteistasis grindžia tuo, kad ikiteisminis tyrimas jam pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau byloje paskyrus prokurorą V. S., nusikalstama veika perkvalifikuota į pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą..
15.1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2 ir 164 straipsnius, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą. Toks reglamentavimas reiškia, kad prokuroras yra įpareigotas užtikrinti, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliktas tinkamai. Įgyvendinant BPK nuostatas, ikiteisminio tyrimo subjektai savo veikloje taip pat vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 „Dėl rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Be kita ko, Rekomendacijų 8 punkte nustatyta, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas ikiteisminio tyrimo metu – tai atitikties tarp faktinių veikos aplinkybių ir baudžiamosios teisės normoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas ir juridinis įtvirtinimas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro procesiniame dokumente. Pagal Rekomendacijų 9 punktą nusikalstamos veikos perkvalifikavimas – tai veikos, kurios kvalifikavimas jau yra įtvirtintas procesiniame dokumente, kvalifikavimo pakeitimas, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę, sunkesnę ar tą pačią pagal sunkumą nusikalstamą veiką, pritaikant kitą BK bendrosios ir (ar) specialiosios dalies straipsnį, dalį, punktą.
15.2. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. gegužės 29 d. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (t. 1, b. l. 3). 2018 m. gegužės 30 d. įtariamajam V. M. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (t. 2, b. l. 96). Iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, jog 2018 m. birželio 20 d. apklausta mažametė nukentėjusioji K. Z. paaiškino, kad nepažįstamas vyras ją užgulęs pradėjo bučiuoti į lūpas, ,,davė savo seiles“, bei stipriai spaudė savo ranka jai kaklą, taip palikdamas žymes ant jo, todėl ikiteisminis tyrimas buvo perkvalifikuotas pagal nusikalstamos veikos numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje požymius (t. 1, b. l. 9). Iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms nustatyta, kad nėra nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, tačiau yra požymiai numatyti BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose. Bylos duomenimis, prokuroras V. S., realizuodamas BPK 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, surašė rezoliuciją V. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus (t. 1, b. l. 12). Įtariamajam V. M. 2018 m. liepos 24 d. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus (t. 2, b. l. 100). Tokių tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimas ikiteisminio tyrimo metu, neprieštarauja Rekomendacijose nustatytai nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme ir teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, sprendžia, ar atliekant ikiteisminį tyrimą, tinkamai buvo kvalifikuota įtariamajam inkriminuota nusikalstama veika ar ne.
16. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis V. M. pasikėsino nužudyti mažametę K. Z. pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiosios K. Z. paaiškinimais, nukentėjusiojo V. Z., liudytojo R. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, specialistės R. G. paaiškinimais.
16.1. Paties nuteistojo V. M. parodymai dėl šios nusikalstamos veikos viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs. 2019 m. gegužės 8 d. teisiamojo posėdžio metu V. M. parodė, kad pargriovęs mergaitė pradėjo ją žudyti, žinojo, kad ją žudė, o kai ji užrėkė, jis supyko, užspaudė dešine ranka jos burną ir suspaudė kaklą. Vėlesnio teisiamojo posėdžio, vykusio 2019 m. rugsėjo 24 d., metu, nuteistasis parodė, kad neatsimena, ką darė nukentėjusiajai K. Z., minties žudyti vaikus jis neturėjo, K. Z. nematė, jį (V. M.) smaugė vyras, pripažįsta, kad būdamas neblaivus išgąsdino vaiką. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis kaltės nepripažino, pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis V. M. parodė, kad tokio įvykio neatsimena (t. 2, b. l. 99). Vėliau apklausose V. M. parodė: kad nugriuvus kartu su mergaite, jo kairė ranka buvo apkabinusi jos kaklą, o kad ji nerėktų užčiaupė jai burną (t. 2, b. l. 102); prisipažino, kad užpuolė nukentėjusiąją ir, kad ji nešauktų, buvo ranka užspaudęs jai burną, mergaitės žudyti nenorėjo, norėjo tik pasikalbėti su ja (t. 2, b. l. 110-111).
16.2. Kaip matyti, nuteistasis V. M. beveik viso bylos proceso metu neigė norėjęs nužudyti K. Z., tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir atsižvelgdamas į visas padarytos veikos aplinkybes: asmens atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017). Skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie V. M. tyčios turinį kaip tik ir pagrindė visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu. Teisėjų kolegija nuteistojo V. M. parodymus, neigiant turėjus tikslą nužudyti nukentėjusiąją, atmeta kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės.
16.3. Nukentėjusioji K. Z. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu paaiškino, kad einant iš mokyklos miškeliu, ,,tas dėdė“ išlindo iš krūmų, ji labai išsigando. Jis pasakė, kad palydės ją namo, ji pasakė, kad pareiti gali pati, paėjo į priekį, o jis greitai priėjo prie jos ir paėmė už rankos. Ji užkliuvo koja už kojos ir nugriuvo. Jis atsirėmė, smaugė jai kaklą ir uždengė rankomis burną, labai stipriai spaudė jai kaklą ir prie burnos. Ji bandė spardytis. Tada atbėgo jos tėtis, kuris, pamatęs virš jos pasilenkusį dėdę, paėmė jį (V. M.) už rankų ir šaukdamas paklausė – ką darai mano dukrai ir atsisėdo ant jo. Ji tėčiui pasakė, kad ,,tas dėdė“ ją smaugė ir jai skaudėjo. Po to buvo iškviesta policija ir ją išvežė į ligoninę. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad ,,dėdė“ stipriai laikė ranką jai ant burnos ir smaugė, ji bandė ranką patraukti, spardėsi. Jai ,,tas dėdė“ pasakė – ,,tylėk“, pasakė taip, kad niekas neišgirstų. Ji jautėsi labai liūdnai (t. 1, b. l. 80-83).
16.4. Nukentėjusiosios K. Z. nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino nukentėjusysis V. Z., ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtinęs, kad laukdamas grįžtančios iš mokyklos dukters, pro langą pamatė, jog dukra pasuko į miškingą vietą, o tuo metu pastebėjo suaugusio žmogaus, nubėgančio į miško gilumą, siluetą. Įtaręs, kad kažkas negerai, nubėgo link tos vietos. Dešinėje takelio pusėje, krūmuose, jis pamatė suaugusį žmogų užgulusį jo dukrą ir viena ranka laikantį jos kaklą. Pribėgęs arčiau, sugriebė vyrui už pečių, nuplėšė nuo dukros ir parvertė ant takelio, užgulė jį, laikė už riešų, kad negalėtų pasipriešinti ar išsitraukti peilio. Paklausė dukros, ar jai viskas gerai, dukra atsakė, kad ji labai išsigandusi, šoko būsenoje, labai skauda kaklą. Nukentėjusysis bandė paskambinti policijai, tačiau dėl didelio susijaudinimo jam tai padaryti nepavyko. Netrukus pamatė praeivį, kurio paprašė iškviesti policiją. Po V. M. sulaikymo nukentėjusysis su dukra greitosios pagalbos mašina nuvyko į Santariškes, ten dukrą apžiūrėjo medikai ir ji buvo paguldyta į ligoninę stebėjimui (t. 1, b. l. 53-55).
16.5. Apie tai, kad skambino bendrosios pagalbos tarnybai ir, kad paskambinti tarnybai prašęs žmogus buvo kažką prispaudęs koja prie žemės, patvirtino liudytojas R. G., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad eidamas į mokyklą pasiimti vaiko, išgirdo miške balsą, kad reikia padėti. Pagalbos prašęs žmogus paprašė paskambinti bendruoju pagalbos telefonu, nes jis neprisiskambina. Tuo metu jis (V. Z.) buvo priklaupęs ir kažką buvo prispaudęs koja. Liudytojas iškvietė pagalbą. Atvažiavus policijos pareigūnams liudytojas nuėjo pasiimti sūnaus (t. 4, b. l. 108).
16.6. Nukentėjusiosios K. Z. paaiškinimus apie nuteistojo V. M. prieš nukentėjusiąją vartoto fizinio smurto pobūdį bei padarytus sužalojimus, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1740/2018(01), kurioje nurodyta, kad K. Z. padaryta kraujosruvos žastuose, kairiame dilbyje, dešinės blauzdos priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kairėje blauzdoje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu kairiame žaste, odos nubrozdinimai kairės plaštakos penktame piršte, kairėje šlaunyje, keliuose, dešinės blauzdos priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, dešinėje pėdoje, kairės blauzdos priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, odos nubrozdinimas su kraujosruva kairiame žaste, odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, kairės plaštakos penktame piršte, kairėje šlaunyje, blauzdose, dešinėje pėdoje kietu buku daiktu (daiktais). Kliniškai nustatyta veido, akių junginių, kaklo taškinės kraujosruvos, kurios atsirado dėl hipoksijos, padidėjus intraveniniam spaudimui ir kraujagyslių sienelių pralaidumui. Poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešinės blauzdos priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kairėje blauzdoje padarytos prieš 4-6 paras iki apžiūros, odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje yra daugiau nei 2 savaičių senumo. Kiti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2018 m. gegužės 29 d.). Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti mažiausiai trylika trauminių poveikių (t. 2, b. l. 23-24).
16.7. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė R. G. patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad negali atmesti nustatytų sužalojimų, kuriuos matė tiek ji, tiek nustatė klinicistai – taškinės kraujosruvos kaklo srityje, veide ir akių junginėse. Akivaizdu, kad organizmui trūko deguonies. Jeigu deguonies trūkumo nėra, kraujosruvos neatsiranda (t. 4, b. l. 106).
17. Pasikėsinimas nužudyti galimas esant tik tiesioginei tyčiai. Tokia tyčia yra tada, kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, tokių padarinių nori ir to siekia. Tokia kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl apelianto veiksmai vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti mažametį, bejėgiškos būklės žmogų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis jėga patraukęs nukentėjusiąją už rankos ir pargriovęs ant žemės, ranka užspaudė nukentėjusiosios kaklą, o kita ranka užspaudė burną, tokiu būdu smaugdamas ją. Pažymėtina, kad smaugimu kėsinamasi į gyvybiškai svarbią kūno funkciją – kvėpavimą. Ankščiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios organizmui trūko deguonies, atsirado taškinės kraujosruvos, nes buvo užspausti kvėpavimo takai. Byloje nustatyta, V. M., būdamas suaugęs vyras, užpuolė nukentėjusiąją miškelyje, nesant pašalinių asmenų, kuriai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tik aštuoneri metai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios mažametystė ir su tuo susijęs jos bejėgiškumas, dėl kurios ji negalėjo gintis, išvengti pavojaus (mirties), nuteistajam V. M. buvo akivaizdi. Tokie nuteistojo veiksmai – nukentėjusiosios smaugimas, kuri dėl savo mažametystės negalėjo gintis, patvirtina, kad smaugdamas nukentėjusiąją nuteistasis neabejotinai aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, jog savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir to norėjo, tai yra V. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo sulaikytas nukentėjusiosios tėvo V. Z.. Kadangi nukentėjusiajai gyvybė nebuvo atimta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, nors jis ir padarė viską, kad kiltų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jo veika atitinka pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų požymius. Taigi, atsižvelgiant į byloje pirmosios instancijos teismo nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius V. M. padarytos nusikalstamos veikos požymius, nuteistojo V. M. neteisėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, tai yra kad V. M. pasikėsino tyčia nužudyti mažametę ir bejėgiškos būklės K. Z.. Tai, kad nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. M. kaltės pasikėsinus nužudyti K. Z..
18. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. M. apeliacinis skundas nepagrįstas, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje, V. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalį 1, 2 punktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, taip pat pagrįstai pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui bei veiką padarė recidyvistas), jam paskirtos bausmės, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė, yra teisingos, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka galiojančią teisminę praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Naikinti ar keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
19. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas Dmitrijus Fomkinas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą iš nuteistojo nukentėjusiosios A. Z. naudai priteisti 300 Eur dydžio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje gali būti apmokėtos. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Sprendžiant ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios A. Z. naudai prašoma priteisti advokato atstovavimo išlaidų suma nelaikytina per didele, nes advokatas parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat dalyvavo teismo posėdyje. Be to, baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir visi šio skundo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais. Dėl to nukentėjusiajai A. Z. iš nuteistojo V. M. priteistina visa jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma, t. y. 300 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Iš V. M. nukentėjusiajai A. Z. priteisti proceso išlaidas – 300 Eur (tris šimtus eurų) už advokato pagalbą.
Teisėjai Albinas Bielskis
Regina Pocienė
Linas Žukauskas