Civilinė byla Nr. 2S-651-601/2010
(Proceso Nr. 2-05-3-00516-2010-5)
Procesinio sprendimo kategorija: 110.2; 122.3.; 122.4
(S)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Valentina Ščerbakova
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 17 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės, Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo T. Š. turtui,
n u s t a t ė :
Ieškovas prašė ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turtą, pareiškimo ieškinio ribose.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vien tai, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, nėra pagrindas teigti, jog jis vengs įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Motyvuose nurodo:
1) 2009 m. spalio mėn. pabaigoje ieškovas įspėjo atsakovą, kad jeigu darbai bus atliekami netinkamai ir nekokybiškai, Rangos sutartis bus nutraukta, nuo įspėjimo momento atsakovas ėmė vengti ieškovo, neatvyko atliekant ekspertizę dėl atliktų darbų kiekio ir kokybės įvertinimo, nors apie tai jam iš anksto buvo pranešta;
2) ieškovas neturi duomenų apie atsakovo turtą, be to, remiantis CPK 663 str., nebūtų pagrindo areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį parduoti iš varžytynių, kadangi išieškoma suma neviršija 7 000 Lt;
3) atsakovas dirba pagal patentą, pastovaus darbo neturi, todėl išieškojimo nukreipimas į jo darbo užmokestį negalimas;
4) vadovaujantis teismų praktika, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą (LAT 3K-3-348/1999, 3K-3-1043/2003, 3K-3-68/2004).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir teismo nutartį palikti galioti. Motyvuose nurodo:
1) apeliantas neįrodė prašymo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones faktinio pagrindo;
2) aplinkybė, jog tarp šalių kilo ginčas dėl statybos rangos sutarties vykdymo, nesuponuoja išvados, kad teismui patenkinus ieškinį, jo įvykdymas dėl atsakovo veiksmų pasunkės ar pasidarys neįmanomas;
3) laikinųjų apsaugos priemonių bendra suma neturi būti didesnė už ieškinio sumą, tuo tarpu apeliantas ieškinio, kurio suma 2 786,94 Lt, užtikrinimui prašo areštuoti atsakovo turtą už 5 567,94 Lt sumą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje,
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d., dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Ji remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikant šią prezumpciją teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė reikalavimo suma, lyginant ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis ir turimais įsipareigojimais.
Nagrinėjamu atveju, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 2 268,72 Lt skolos bei 518,22 Lt delspinigių (bendra įsiskolinimo suma sudaro 2 786,94 Lt), 5 proc. metinių palūkanų, 84 Lt žyminio mokesčio, 847 Lt eksperto išlaidų ir 1 850 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vertinant reikalavimo sumos dydį būtina atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Nors nagrinėjamoje byloje šalys yra fiziniai asmenys, įsiskolinimo suma (2 786,94 Lt) nelaikytina didele, be to, priimant skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma atsakovo turtinė padėtis, ieškovas nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismams, duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, apie jo įsiskolinimus kitiems kreditoriams, apie jam teismuose iškeltas bylas ar pradėtus išieškojimus ne teismo tvarka, nepateikė, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, išskyrus atsakovui elektroniniu paštu išsiųstą pranešimą dėl ekspertizės, bei registruotu paštu išsiųstą 2009-11-26 pranešimą dėl atliktos statybos darbų ekspertizės rezultatų ir patirtų išlaidų kompensavimo, kad atsakovas atsisako įvykdyti prievolę ieškovui (grąžinti permokėtą sumą 2 268,72 Lt pagal statybos rangos sutartį už atliktus darbus), vengia su juo bendradarbiauti. Be to, byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, duodančių pagrindą spręsti, jog atsakovas gali imtis veiksmų turtą paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovas turtą mėgintų perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumenkintų savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti prievolių, galinčių atsirasti galimo ieškinio patenkinimo šiam atsakovui atveju. Remiantis aukščiau nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti ją, atskirajame skunde nurodomais motyvais, nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 331 str., 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a :
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Evaldas Burzdikas
Kolegijos teisėjai Nijolia Indreikienė
Egidijus Tamašauskas