Civilinė byla Nr. e2A-711-614/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44613-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. O. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė T. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad tarp jos ir Vilniaus miesto savivaldybės kaip Vilniaus eksperimentinio medžio apdirbimo kombinato administracijos ir profsąjungos komiteto teisių perėmėjos nuo 1998 m. balandžio mėnesio yra susiklostę faktiniai nuomos santykiai, pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ja pirkimo-pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį, atnaujinti senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1988 m. balandžio mėn. Vilniaus miesto eksperimentinio medžio apdirbimo kombinato administracijos ir profsąjungos komiteto nutarimu ieškovės sutuoktiniui H. O., mirusiam  2005 m., buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). 1992 m. gegužės mėn. ji kaip H. O. šeimos narys pateikė prašymą VĮ „Vilmona“ dėl gyvenamojo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir sutuoktinių susitarimą dėl buto privatizavimo ieškovės vardu. 1992 gegužės 12 d. sutuoktinis gavo 1992 gegužės 12 d. mokėjimo pranešimą, adresuotą T. O., kuriame buvo nurodyta sumokėti 70 rub. valstybės mokestį bei 3202 rub. buto kainos grynaisiais bei 10884 rub. investiciniais čekiais, 10 444 rub. nurašant nuo jos sąskaitos bei 440 rub. nuo sutuoktinio sąskaitos. Ieškovė pranešimo negavo, nes jį slėpė sutuoktinis. Pranešimą atrado tik po sutuoktinio mirties 2012-09-18. 2001 m. tarp sutuoktinio ir UAB „Vilko pėda“ buvo sudaryta butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. 2001 m. rugsėjo 5 d. santuoka buvo nutraukta, bet ieškovė su vaikais liko gyventi ginčo bute, kur gyvena iki šiol. Ieškovė nežinojo, kad ginčo butas yra neprivatizuotas, ji manė esanti savininkė, sudarė komunalinių paslaugų su tiekėjais sutartis. Tik po sutuoktinio mirties suprato, kad privatizavimo procesai nėra baigti. Ji bandė įteisinti savo kaip pagrindinės nuomininkės statusą, prašė pakeisti nuomos sutartį. Atsakovė ją informavo, kad dokumentų apie buto privatizavimą archyve nėra. Pagal butų privatizavimo įstatymą 5 str.1 d. ji yra tinkamas subjektas, kuriam suteikta teisė privatizuoti butą.
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo taikoma 1964 m. CK redakcija, kurio 84 str. 1 d. įtvirtintas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjant bylas dėl teisės privatizuoti butą pasisakė, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės atsiradimo į ieškinį dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo, ar turėjo sužinoti, kad jo teisės pažeistos. Svarbu išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, tokiomis aplinkybėmis turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nagrinėjamoje byloje terminas prasidėjo, kada ieškovė sužinojo, kad jos sutuoktinis buvo gavęs mokėjimo pranešimą apie paskaičiuotą mokėtiną sumą už privatizuojamą butą. Ieškovė nenurodo, kada konkrečiai rado mokėjimo pranešimą. Ieškovės argumentas apie pranešimo radimą ir sutuoktinio pranešimo slėpimą nuo jos yra labai abejotinas. Net pripažinus, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2005 m., kai mirė ieškovės vyras, ieškinys negalėtų būti tenkinamas, kadangi jau suėjęs 10 metų terminas (CK 1.125 str. 1 d. ). Dėl buto privatizavimo per ieškinio senaties terminą ieškovė nei į atsakovą, nei į teismą nesikreipė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
4. Teismas padarė išvadą, kad nuomos sutartis faktiškai buvo sudaryta su H. O., atsakovė niekada nebuvo sudariusi nuomos sutarties su ieškove. Šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje  Nr. 2-5024-728/2015 pagal SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams T. O. ir A. O. bei S. O. (ieškovės vaikams) dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš buto, (duomenys neskelbtini).
5. Teismas pažymėjo, kad net 1992 m. ieškovė, pateikusi prašymą ir susitarimą privatizuoti butą, nebuvo aktyvi ir nesirūpino bei nesidomėjo privatizavimo eiga, nors turėjo tam galimybes, VĮ „Vilmona“ nė karto laiku nepasidomėjo apie privatizavimo eigą.
6. Teismas nenustatė, kad ieškovė atitinka Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintus butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kriterijus, o būtent ji neatliko per įstatyme nustatytą terminą visų veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, t. y. tarp jos ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo.
7. Ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. nesumokėjo už privatizuojamą patalpą. Teismas, vertindamas ieškovės argumentus, kad jos buvęs sutuoktinis nuslėpė nuo jos mokėjimo pranešimą, dėl ko nebuvo baigtas laiku privatizavimo procesas, pažymėjo, kad ieškovė pati buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nesidomėjo privatizavimo procesu.
8. Teismas sprendė, kad vien tik prašymo ir susitarimo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Sutikimas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Be to, teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. ir atsiskaityti už perkamą butą. Teismas sprendė, kad byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti.
9. Teismas atmetė ieškinį ir dėl senaties termino suėjimo. Teismas nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog į VĮ „Vilmona“ dėl privatizavimo su prašymu kreipėsi 1992 m. Per protingą laiką negavusi atsakymo turėjo domėtis savo teisėmis, kreiptis dėl atsakymo į pateiktą prašymą gavimo. 1998 m. liepos 1 d. pasibaigė Butų privatizavimo įstatymo galiojimas, pasibaigė ir laikotarpis, per kurį asmenys turėjo teisę privatizuoti gyvenamas patalpas. Ieškovė nuo 1992 m. turėjo žinoti, kad butas neprivatizuotas, privatizavimo procedūra nevyksta. Dėl privatizavimo ieškovė kreipėsi po 24 metų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė T. O. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Sistemiškai įvertinus teisinį reglamentavimą, yra akivaizdu, jog 1992 m. gegužės 12 d. mokėjimo pranešimas apie mokėtiną kainą už butą buvo parengtas tik dėl to, jog ieškovė buvo pateikusi prašymą ir notariškai patvirtintą susitarimą dėl buto privatizavimo, taigi, ieškovė kreipėsi į VĮ „Vilmona“ Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir laiku pradėjo privatizavimo procedūras, t. y. išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.
2. Ieškovė byloje įrodė atitinkanti ir kasacinio teismo praktikoje nurodytas gyvenamųjų patalpų privatizavimo klausimais nurodytas sąlygas, sprendžiant dėl to, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne.
3. Ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis) - ieškovė 1991 m. buvo H. O. sutuoktinė ir šeimos narė, tačiau buto nuomos sutartis su ja sudaryta nebuvo, butas ieškovės šeimai buvo suteiktas 1988 m. balandžio mėnesio Vilniaus miesto eksperimentinio medžio apdirbimo kombinato administracijos ir profsąjungos komiteto nutarimo pagrindu.
4. Ieškovė nuomininkės pareigas vykdo tinkamai. Ieškovė buvo nuomininko H. O. šeimos nariu, todėl faktiškai nuomojo butą nuo 1988 m.
5. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo, kai po sutuoktinio mirties (2012 m. rugsėjo 18 d.) ieškovė sužinojo, kad H. O. buvo gavęs mokėjimo pranešimą apie paskaičiuotą sumokėti sumą už privatizuojamą butą, todėl, ieškovės manymu, ieškinio senaties terminas nepraleistas. Liudytoja J. K. patvirtino aplinkybę, kad tik 2012 m. rugsėjo 18 d. per savo motinos metines tvarkydama jos namus, ieškovė rado buto dokumentus, tarp kurių, kaip paaiškino ieškovė, buvo ir 1992 m. gegužės 12 d. mokėjimo pranešimas.
6. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje ieškovei tik pateikus 2013 m. kovo 4 d. prašymą buvo išaiškinta, jog privatizuoti buto ji neturi teisės, todėl tik nuo šios dienos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas.
11. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. 2001 m. gegužės 29 d. būtent tarp H. O. ir UAB „Vilko pėda“ buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 79. Ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybe niekada nebuvo sudariusi jokios gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties.
2. Santykiai dėl ginčo buto privatizavimo, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo metu tarp ieškovės ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu, butų privatizavimo procese, nesusiklostė. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista.
3. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė su prašymu leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu (duomenys neskelbtini), į VĮ „Vilmona“ kreipėsi 1992 m. gegužės mėnesį. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė per protingą terminą negavusi atsakymo iš VĮ „Vilmona“ jau tuomet turėjo domėtis savo teisėmis, kreiptis į VĮ „Vilmona“ dėl atsakymo į pateiktą prašymą gavimo. 1998 m. liepos 1 d. pasibaigė Butų privatizavimo įstatymo galiojimas, vadinasi, pasibaigė ir laikotarpis per kurį asmenys turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, galiojo 1964 m. redakcijos Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 84 str. 1 d. įtvirtintas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas.
4. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad ieškovė apie mokėjimo pranešimą būtų sužinojusi būtent 2012 m. rugsėjo 18 d., tai yra tik ieškovės pateikta versija, o teismo posėdžio metu apklaustos liudininkės parodymai yra išvestiniai, ir negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ieškovės nurodytas aplinkybes, tuo labiau, kad bylos duomenimis ieškovė ir liudininkė yra draugės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės sutuoktiniui H. O. 1988 m. balandžio mėnesį buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame apsigyveno jo šeima. 1992 m. gegužės mėn. ieškovė kaip H. O. šeimos narys pateikė prašymą VĮ „Vilmona“ dėl buto privatizavimo, taip pat pateikė sutuoktinių susitarimą dėl privatizavimo ieškovės vardu. 1992 m. gegužės 12 d. iš VĮ „Vilmona“ buvo gautas mokėjimo pranešimas. Ieškovė nurodė, kad šį pranešimą pamatė tik 2012 m. rugsėjo 18 d. po sutuoktinio mirties, tvarkydama jo daiktus 2001 m. gegužės 29 d. tarp H. O. ir UAB „Vilko pėda“ buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 79, pagal kurią H. O. ir jo šeimai neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini). 2001 m. rugsėjo 5 d. santuoka tarp ieškovės ir H. O. buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo ir H. O. mirties bute liko gyventi ieškovė ir 3 jos vaikai. Ieškovė įrodinėjo, kad ji nežinojo, jog butas yra neprivatizuotas. Ieškovė manė, kad ji yra buto savininkė, ji yra sudariusi 1995 m. ir 2003 m. komunalinių paslaugų sutartis su tiekėjais. 2012 m. suradusi mokėjimo pranešimą suprato, kad privatizavimas buto neįvyko.
14. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
15. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje los Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).
16. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).
17. Byloje nėra ginčo, kad butas, kurį siekia privatizuoti ieškovė lengvatinėmis sąlygomis gali būti privatizavimo objektas. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise ir ar ji yra tinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Apeliantė nurodo, kad yra akivaizdu, jog 1992 m. gegužės 12 d. mokėjimo pranešimas apie mokėtiną kainą už butą buvo parengtas tik dėl to, jog ieškovė buvo pateikusi prašymą ir notariškai patvirtintą susitarimą dėl buto privatizavimo, taigi, ieškovė kreipėsi į VĮ „Vilmona“ Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir laiku pradėjo privatizavimo procedūras, t. y. išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl Buto privatizavimo. Tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
18. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė 1992 m. pateikusi prašymą ir susitarimą privatizuoti butą po patalpų perdavimo savivaldybei, domėjosi savo prašymo svarstymo eiga, reiškė papildomus prašymus ar skundus dėl institucijos neveikimo, ginčijo atsisakymą tenkinti jos prašymą, ar kitokiais veiksmais siekė įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi ir nesirūpino bei nesidomėjo privatizavimo eiga. Pažymėtina, kad siekiant pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas vien pareiškimo dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo įstatymo nustatytu terminu pateikimo nepakanka. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tokia ieškovės teisė buvo pažeista. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įstatymo galiojimo metu būsto privatizavimo proceso ieškovė negalėjo įgyvendinti dėl institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neatitinka Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kriterijų, nes ji neatliko per įstatyme nustatytą terminą visų veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, t. y. tarp jos ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo.
19. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ji yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartis faktiškai buvo sudaryta su H. O., atsakovas niekada nebuvo sudaręs nuomos sutarties su ieškove. Šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje  Nr. 2-5024-728/2015 pagal SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams T. O. ir A. O. bei S. O. (ieškovės vaikams) dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš buto, (duomenys neskelbtini), Vilnius. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nutraukta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 79 bei atsakovai iškeldinti iš ginčo buto. Ieškovė po pagrindinio buto nuomininko H. O. mirties dėl nuomos sutarties perrašymo į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė, t. y. neįvykdė CK 6.602 str. 2 d. numatytos sąlygos. Taigi, tarp ieškovės ir atsakovės nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad jog ieškovė turi teisę privatizuoti butą, t. y. ieškovė nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.
20. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė daugiau kaip 20 metų nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu, todėl, atsakovei prašant ir nesant svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).
21. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).
22. Nors ieškovė nurodė, kad apie tai, kad butas nėra privatizuotas, sužinojo tik  2012 m. rugsėjo 18 d. radusi mokėjimo pranešimą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė pati buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nesidomėjo privatizavimo procesu, per protingą laiką negavusi atsakymo į prašymą dėl buto privatizavimo, turėjo domėtis savo teisėmis, kreiptis dėl atsakymo į pateiktą prašymą gavimo.
23. Apeliantė taip pat nepagrįstai vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-726-553/2017, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Minėtoje nutartyje teismas pripažino, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovei būtų žinoma ar turėjo būti žinoma, kad ji negalės privatizuoti ginčo buto ir kad tokia jos teisė yra pažeista. Tuo tarpu šioje byloje konstatuota, kad ieškovė pati nebuvo aktyvi ir nesidomėjo privatizavimo eiga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminą tik nuo 2012 m. rugsėjo 18 d., kada, kaip nurodo pati ieškovė, ji surado mokėjimo pranešimą.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepadarė proceso normų pažeidimų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a : 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                    Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                           Eglė Surgailienė

                                                                                                             Vytautas Zelianka