Civilinė byla Nr. 2A-341-730/2018

                                  Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00239-2017-5

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1;

(S)

                                                                                      2.6.11.16; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 3.3.1.18.4               

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 10 d.    

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų (Šilalės rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės  G. M. ieškinį atsakovei R. K. dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės, restitucijos taikymo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2017 m. kovo 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė iš atsakovės įsigijo automobilį „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), kaip sudarytą dėl apgaulės; taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 2 900 EUR; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 283,47 EUR turtinės ir 1 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2017 m. kovo 5 d. ieškovė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovės įsigijo 2005 m. gamybos automobilį „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Už įsigytą automobilį buvo sumokėta 2 900 EUR sandorio pasirašymo metu. Pirkdama automobilį ieškovė jį vizualiai apžiūrėjo, tačiau jokių išorinių esminių defektų nepastebėjo. Automobiliu pavažiavo kelis šimtus metrų. Abejonių dėl automobilio techninės būklės nekilo ir dėl to, jog prieš tris savaites buvo atlikta automobilio techninė apžiūra, kurios metu buvo nustatyti tik keli neesminiai defektai, tačiau pats automobilis pripažintas atitinkančiu techninius reikalavimus. Be to, atsakovė sutartyje deklaravo, jog automobilis yra be trūkumų. Tačiau ieškovei vykstant iš Šilalės (kur sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris), buvo pastebėti tam tikri defektai, t. y. keisti garsai stabdant automobilį, nestabilumas kelyje, taip pat automobilio „nešiojimas“ stabdymo metu. Todėl ieškovė, grįžusi į (duomenys neskelbtini), kreipėsi į meistrą, kuris konstatavo, jog yra visiškai susidėvėję stabdžių diskai, cilindriukai bei stabdžių kaladėlės. Ieškovė už remonto darbus sumokėjo 80 EUR, už detales – 81,49 EUR, už ratų suvedimą – 20 EUR. Vėliau išryškėjo kiti defektai, ieškovė kreipėsi į autorizuotą „Volkswageno“ centrą UAB „Autojuta“. Automobiliui buvo atlikta išsami diagnostika, konstatuoti defektai (važiuoklės, variklio, pavarų dėžės defektai, neveikianti turbina, išpjautas katalizatorius) ir sudaryta automobilio remonto sąmata. Pagal sąmatą, remonto darbai kainuotų 5 844,19 EUR. Pamačiusi defektų sąrašą ieškovė suprato esanti apgauta ir jos įsigytas automobilis nėra tinkamas eksploatuoti neatlikus rimto remonto. Atsakovė ieškovės neinformavo apie kokius nors automobilio defektus, todėl laikytina, kad atsakovė apgaulės būdu įkalbėjo ieškovę sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sandorį. Įstatymai įpareigoja pardavėją suteikti visą bei išsamią informaciją apie parduodamą daiktą, jo kokybinius rodiklius, defektus. Visi ieškovės patirti nuostoliai sudaro 283,47 EUR (231,49 EUR remonto darbai ir detalės; 51,98 EUR išsami automobilio diagnostika bei sąmata). Dėl minėtų neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė patyrė ir 1 000 EUR neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, jog netinkamos kokybės automobilis šiuo metu stovi netinkamas naudoti. Ieškovė buvo priversta kreiptis į servisus dėl patikrų, remonto, investuoti lėšas į nekokybišką daiktą bei defektų nustatymą. Šie nepatogumai, stresas, išgyvenimai dėl nekokybiško pirkinio bei į jį investuotų lėšų pablogino ieškovės gyvenimo kokybę. Atsakovės akivaizdus melas ir defektų nuslėpimas sukrėtė ieškovę. Šiuo metu ieškovė neturi kito automobilio, nes neturi lėšų jį įsigyti. Ji priversta kasdienių poreikių tenkinimui skolintis automobilį iš draugų, pažįstamų, o tai sukelia nepatogumų, papildomų išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 

3. Tauragės apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 1 000 EUR bylinėjimosi išlaidas atsakovei, 17,23 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vadovaudamasis proceso koncentracijos ir operatyvumo principais bei atsižvelgdamas į tai, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, daro išvadą, jog iš esmės ieškovė siekia pasinaudoti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte pirkėjui suteiktu jo pažeistų teisių gynimo būdu ir prašo nutraukti šalių sudarytą sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, pardavusi automobilį, verčiasi automobilių prekyba. Atsakovė ieškovei pardavė savo asmeninį automobilį, kuriuo iki pardavimo pati važinėjo apie 9 metus. Taigi automobilio pardavimas pripažintinas vienkartiniu veiksmu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Techninė apžiūra automobiliui „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikta 2017 m. vasario 13 d., t. y. vos prieš 20 dienų iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Apžiūros metu nustatyta, kad automobilis atitinka techninius reikalavimus ir yra tinkamas eksploatuoti (techninė apžiūra galioja iki 2019 m. vasario 17 d.). Abejoti UAB „Transkona“ atliktos techninės apžiūros patikimumu teismas neturi jokio pagrindo. Be to, byloje yra pateiktas UAB „Transkona“ kontrolieriaus E. A., atlikusio automobilio „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodoma, jog atlikus techninę apžiūrą nustatyti tik keli nedideli trūkumai, tačiau iš esmės transporto priemonė atitiko techninius reikalavimus. Ieškovė automobilį įsigijo 2017 m. kovo 5 d., juo iš (duomenys neskelbtini) grįžo į (duomenys neskelbtini). Teismui nekilo abejonių, kad pagal paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo, t. y. automobilis užsivedė ir važiavo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad automobilis jo pardavimo metu buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį. Ieškovė įsigijo iš atsakovės dvylikos metų senumo automobilį. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė parduotą automobilį, kurio rida viršija 385000 km, Lietuvoje eksploatavo apie devynerius metus. Todėl ieškovė, kaip apdairus ir protingas žmogus, turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Įsigydama dvylika metų intensyviai eksploatuotą automobilį, ieškovė negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujo automobilio savininkas. Naudojant automobilį mechanizmai natūraliai dėvisi, todėl kaip protinga, apdairi ir rūpestinga pirkėja, neturinti specialiųjų žinių ir įrangos patikrinti perkamą automobilį, ieškovė privalėjo įvertinti tai, kad perka naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo, ir pasinaudoti teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę), kad įsitikintų, ar parduodamo automobilio kokybė atitinka įprastus lengvajam automobiliui keliamus reikalavimus ir jos lūkesčius. Sudarant ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį kartu su ieškove dalyvavo jos dukra, mama bei mamos kaimynas. Jie kartu apžiūrėjo automobilį. Ieškovė išbandė automobilį, jis užsivedė ir juo ieškovė važiavo, jokių priekaištų atsakovei dėl automobilio kokybės neturėjo, todėl tai tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad įsigytas automobilis buvo tinkamas naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį. Byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovė siūlė ieškovei automobilį vežti patikrinti į bet kurį autoservisą, tačiau ieškovė, pasitikėdama techninės apžiūros duomenimis, pati asmeniškai pavažinėjusi automobiliu ir vizualiai jį apžiūrėjusi, atsisakė tai padaryti. Taigi ieškovė turėjo galimybę prieš sumokėdama už automobilį jį patikrinti autoservise, tačiau šia įstatyme įtvirtinta teise nepasinaudojo, taip prisiimdama rizikos dalį. Neįrodžius, kad buvusiai automobilio savininkei iki daiktų perdavimo buvo žinomi konkretūs automobilio trūkumai, negali kilti atsakovės atsakomybė. Teismas pažymi, kad pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytus jo teisių gynimo būdus, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų. Byloje nustatyta, jog automobiliui „V. G.“ buvo atlikti techninės priežiūros darbai (vairuotojo kėdės pakėlimo mechanizmo, spidometro tvarkymas, klaidų trynimas, stabdžių diskų ir trinkelių keitimas, stabilizatoriaus traukių, stabdžių cilindrų remontas, ratų suvedimas). Šių darbų atlikimas su atsakove derintas nebuvo. Taigi ieškovė, atlikdama galinės važiuoklės remonto darbus, iš esmės pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. gedimo šalinimo galimybę. Teismo vertinimu, 2017 m. kovo 16 d. autorizuoto Kauno „Volkswageno“ centro UAB „Autojuta“ defektų akte nurodyti trūkumai nėra esminiai. Ieškovė dublike akcentavo, jog vien katalizatoriaus ir turbinos keitimas sudaro 2/3 dalis automobilio vertės. Tačiau nors ieškovės ieškinys, dublikas grindžiami argumentu, jog nustatytų automobilio defektų šalinimas kainavo dvigubai didesnę sumą, nei buvo sumokėta už patį automobilį, ieškovė neįrodė, kad šių trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. kad pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas buvo esminis. Dėl anksčiau aptartų ieškovės veiksmų nėra galimybės nustatyti, kokios būsenos buvo automobilis jo perdavimo metu, kiek laiko ir kokiu būdu buvo eksploatuojamas, kas jam buvo daroma. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kokios būklės šiuo metu yra automobilis, ar jis eksploatuotinas, ar važiuojantis. Ieškovė dar iki automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą atlikti visus automobilio apžiūros ir testavimo darbus, tačiau ji to atsisakė ir tik pradėjusi eksploatuoti automobilį pastebėjo automobilio gedimus. Todėl įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimas nutraukti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti šalis į pradinę padėtį yra neproporcingas, todėl negali būti tenkinamas. Teismui nenustačius, kad automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo defektų, dėl kurių jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento, pagrįstai neliko pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 283,47 EUR turtinės ir 1 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo                              sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177–178, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, dėl to neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovės pateiktais įrodymais bei motyvais, į ieškovės pateiktus įrodymus nebuvo atsižvelgta. Aplinkybė, jog techninė apžiūra automobiliui buvo atlikta, neįrodo, jog jis neturėjo defektų; pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog įsigijus automobilį jis pradėjo gesti, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio defektai buvo iki jo pardavimo, tačiau identifikuoti po sutarties sudarymo; neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė, jog atsakovė siūlė automobilį patikrinti bet kuriame servise, tačiau ieškovė apžiūrėjusi automobilį vizualiai ir pavažinėjusi atsisakė tai daryti.  
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
1. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir aptarė tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus duomenis bei nurodytas aplinkybes, t. y. išsamiai nurodė šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu aptartas aplinkybes, taip pat įvertino būtent ieškovės pateiktus duomenis apie atliktus transporto priemonės remonto darbus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir iš šių duomenų visumos padarė atitinkamas išvadas.
2. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu neprašė išreikalauti ar pridėti kokius nors naujus įrodymus, kviesti liudytojus ar pan., o pageidavo, kad bylos nagrinėjimas būtų užbaigtas su ieškovės pateiktais duomenimis, patvirtino, kad jie yra pakankami ir jokių papildomų įrodymų ar duomenų, pagrindžiančių ieškinį, ieškovė teikti nepageidauja. Tai reiškia, kad įrodinėjimo našta civiliniame procese taip pat buvo paskirstyta tinkamai ir šalys turėjo vienodas galimybes įrodyti visas joms reikšmingas aplinkybes.
3. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl faktinių aplinkybių iš esmės prieštarauja vieni kitiems.
4. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia vartojimo pirkimo–pardavimo normomis. Atsakovė automobilių pirkimo–pardavimo verslu niekada nėra užsiiminėjusi, juolab neužsiima juo ir šiuo metu. Vienintelę atsakovės vardu registruotą bei daugelį metų naudotą transporto priemonę atsakovė nusprendė parduoti siekdama šią transporto priemonę pasikeisti į naujesnę. Tai reiškia, jog tarp ieškovės ir atsakovės negalėjo susiklostyti vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai.
5. Ieškovės pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir joje išspręstas ginčas neturi nieko bendro nagrinėjamu atveju, kadangi iš esmės skiriasi ne tik faktinės aplinkybės, bet taip pat ir paties ginčo pobūdis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
9. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės kaip pardavėjos atsakomybės už parduodamo daikto (automobilio) kokybę bei pirkėjo teisių, numatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, įgyvendinimo.
10. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. kovo 5 d. tarp G. M. ir R. K. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria G. M. už 2 900 EUR iš R. K. įsigijo automobilį „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. vasario 13 d. automobiliui „V. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikta techninė apžiūra ir pateikta išvada, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, nors buvo nustatyti ir keli neesminiai defektai: stiklas įtrūkęs, neveikia stiklo valytuvai, rūko žibintų skleidžiama šviesa neatitinka nustatytų reikalavimų. 2017 m. kovo 7 d. už automobilio elektros darbus (vairuotojo kėdės pakėlimo mechanizmo, spidometro tvarkymą, klaidų trynimą) ieškovė meistrui sumokėjo 50 EUR. 2017 m. kovo 9 d. buvo atlikti automobilio galinės važiuoklės remonto darbai (stabdžių diskų ir trinkelių keitimas, stabilizatoriaus traukių, stabdžių cilindrų remontas), už atliktus darbus bei detales ieškovė sumokėjo 161,49 EUR. 2017 m. kovo 10 d. už 20 EUR atliktas priekinių ratų suvedimas. 2017 m. kovo 16 d. autorizuotame Kauno „Volkswageno“ centre UAB „Autojuta“ buvo atlikta išsami automobilio diagnostika, kurios metu nustatyta: pažeistas automobilio kėbulas (korozija); sulaužytos kairės ir dešinės pusės dugno apsaugos, variklio apsauga; atleidžiant sankabą jaučiasi smūgis pavarų dėžėje; variklis apibėgęs alyva; pašalintas (išpjautas) katalizatorius; įdėta netinkama priekinė dešinės pusės stabilizatoriaus traukė; yra laisvumas kairės pusės vidiniame pusašyje; sugadinta / supjaustyta priekinių apatinių svirčių tvirtinimo vieta; surūdiję priekiniai stabdžių diskai; stringa rankinio trosai; susidėvėjusios galinės suvedimo traukės; neveikia turbinos valdymas (įtrūkusi vakuuminė pūslė); susidėvėjusi vakuuminio siurblio ašelė; neefektyvūs stabdžiai; išbėgęs priekinis dešinės pusės amortizatorius; neaiškios konsistencijos skystis aušinimo sistemoje; neprisukta / nepritvirtinta pavarų dėžės atrama į traversą; atsikabinęs priekinis buferis; neveikia priekiniai valytuvai; prasisuka galinio valytuvo „koja“; trūkęs priekinis stiklas; nutraukta radijo antena; neveikia papildomas šildytuvo elementas; aptikta klaida apie turbinos slėgį. UAB „Autojuta“ sąmatoje nurodyta, jog visų minėtų defektų šalinimas kainuotų 5 844,19 EUR.
11. Ieškovė įrodinėjo, jog sudarant pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė žinojo apie automobilio defektus ir sąmoningai neinformuodama apie juos, automobilį pardavė ieškovei. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, kad automobiliu pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu buvo galima naudotis pagal paskirtį, tai yra automobilis užsivedė ir važiavo, automobilio techninė apžiūra galiojo, ieškovė automobilį apžiūrėjo, išbandė, todėl pripažino, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu ginčo automobilis atitiko lengvajam automobiliui keliamus įprastus reikalavimus. Nustatyti automobilio defektai neesminiai, ieškovė neįrodė, jog trūkumų pašalinti neįmanoma, tai yra, kad pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas buvo esminis, todėl reikalavimas nutraukti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti šalis į pradinę padėtį yra neproporcingas.
12. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177–178, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, dėl to neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovės pateiktais įrodymais bei motyvais, į ieškovės pateiktus įrodymus nebuvo atsižvelgta.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.
14. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
15. Pagal CK 6.327 straipsnio 1 dalį, 6.333 straipsnį pardavėjo pirkėjui perduodamo daikto kokybė turi atitikti sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. CK 6.333 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daiktų kokybę, aiškintinos atsižvelgiant į jų prasmę ir paskirtį. Daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pavyzdžiui, iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, katalogų ir pan. Taigi aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545-916/2015).
16. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje formuluojama bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jei nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Minėtu teisiniu reglamentavimu pirkėjas gali pasinaudoti tuo atveju, jei įsigytas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pirkėjas jų su pardavėju neaptarė, apie juos nežinojo ir neturėjo žinoti (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).
17. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatytos parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).
18. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo automobilis neatitiko lengvajam automobiliui keliamų reikalavimų ir nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas siejo su tuo, jog sandorio sudarymo metu automobilis užsivedė ir važiavo, techninė apžiūra galiojo, ieškovė išbandė automobilį, jokių priekaištų atsakovei dėl automobilio kokybės neturėjo.
19. Naujausioje formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, yra svarbu ne tik tai, kad automobilis gali realiai važiuoti, bet taip pat ir tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu. Dėl to galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga). Todėl tokio pobūdžio bylose vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepakanka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).
20. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio techninė apžiūra sudarant jo pirkimo–pardavimo sutartį galiojo, automobilis važiavo, tačiau vadovaujantis nurodyta teismų praktika, šioje byloje sprendžiant dėl automobilio atitikties jo tiesioginei paskirčiai, techninės apžiūros galiojimas ir faktinis automobilio važiavimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog automobilis tinkamas eksploatuoti.
21. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, reikia analizuoti konkrečius automobilio defektus, būtent – ar kurie nors iš jų lėmė, kad automobilis negali būti laikomas techniškai tvarkingu ir negali dalyvauti viešajame eisme. Šios aplinkybės turi esminę reikšmę, nes jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).
22. Kaip jau minėta, ieškovė automobilio defektams pagrįsti pateikė įrodymus, jog 2017 m. kovo 7 d. už automobilio elektros darbus (vairuotojo kėdės pakėlimo mechanizmo, spidometro tvarkymą, klaidų trynimą) ieškovė meistrui sumokėjo 50 EUR. 2017 m. kovo 9 d. buvo atlikti automobilio galinės važiuoklės remonto darbai (stabdžių diskų ir trinkelių keitimas, stabilizatoriaus traukių, stabdžių cilindrų remontas), už atliktus darbus bei detales ieškovė sumokėjo 161,49 EUR. 2017 m. kovo 10 d. už 20 EUR atliktas priekinių ratų suvedimas. 2017 m. kovo 16 d. autorizuotame Kauno „Volkswagen“ centre UAB „Autojuta“ buvo atlikta išsami automobilio diagnostika, kurios metu nustatyta: pažeistas automobilio kėbulas (korozija); sulaužytos kairės ir dešinės pusės dugno apsaugos, variklio apsauga; atleidžiant sankabą jaučiasi smūgis pavarų dėžėje; variklis apibėgęs alyva; pašalintas (išpjautas) katalizatorius; įdėta netinkama priekinė dešinės pusės stabilizatoriaus traukė; yra laisvumas kairės pusės vidiniame pusašyje; sugadinta / supjaustyta priekinių apatinių svirčių tvirtinimo vieta; surūdiję priekiniai stabdžių diskai; stringa rankinio trosai; susidėvėjusios galinės suvedimo traukės; neveikia turbinos valdymas (įtrūkusi vakuuminė pūslė); susidėvėjusi vakuuminio siurblio ašelė; neefektyvūs stabdžiai; išbėgęs priekinis dešinės pusės amortizatorius; neaiškios konsistencijos skystis aušinimo sistemoje; neprisukta / nepritvirtinta pavarų dėžės atrama į traversą; atsikabinęs priekinis buferis; neveikia priekiniai valytuvai; prasisuka galinio valytuvo „koja“; trūkęs priekinis stiklas; nutraukta radijo antena; neveikia papildomas šildytuvo elementas; aptikta klaida apie turbinos slėgį. UAB „Autojuta“  sąmatoje nurodyta, jog visų minėtų defektų šalinimas kainuotų 5 844,19 EUR.
23. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 16 d. UAB „Autojuta“ defektų akte nurodytus trūkumus vertino kaip neesminius, padarė išvadą, kad dalis defektų akte nurodytų trūkumų, tikėtina, atsirado dėl natūralaus automobilio nusidėvėjimo, nuolatinio naudojimo, kiti trūkumai galėjo atsirasti dėl netinkamo pačios ieškovės automobilio eksploatacijos, kiti trūkumai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, turėjo išaiškėti ieškovei atliekant bandomąjį važiavimą, kiti buvo matomi vizualiai apžiūrint automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė anksčiau nurodytas išvadas, jog automobilio defektai neesminiai. Automobilio defektų, kurie buvo pašalinti pačios ieškovės po automobilio įsigijimo (2017 m. kovo 7, 9, 10 d.), pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino, pasisakydamas, jog atlikdama galinės važiuoklės remonto darbus, ieškovė pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pažeistų teisių gynybų būdą, tai yra gedimo šalinimo galimybę.
24. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei įsigyjant automobilį juo buvo galima važiuoti, techninė apžiūra galiojo, tačiau nenustatė, kurie konkrečiai defektai ieškovei buvo matomi pirkimo metu, kurie defektai laikytini paslėptais ir turinčiais (ar neturinčiais) įtakos automobilio gebėjimui važiuoti ir būti laikomam techniškai tvarkingu pagal KET 15 punktą bei jo galėjimui dalyvauti viešajame eisme. Tik išanalizavus ieškovės nurodomus automobilio defektus ir nustačius, kokią įtaką minėti defektai daro automobilio atitikčiai techniniams reikalavimas ir galėjimui dalyvauti viešajame eisme, galima spręsti dėl ieškovės prašomo taikyti pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdo, numatyto CK 3.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikymo.
25. Pažymėtina, jog vadovaujantis formuojama praktika, atsakovė, kaip pardavėja, turi byloje įrodyti, kad automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis), taip pat turi įrodyti atsakovės atsakomybę šalinančius pagrindus. Ieškovės, kaip pirkėjos, nerūpestingumas nepasirūpinus specialia automobilio patikra savaime neeliminuoja pardavėjos atsakomybės už automobilio paslėptus trūkumus, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kadangi  pasirūpinti specialia automobilio patikra yra pirkėjo teisė, bet ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).      
26. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
27. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą neatskleidus bylos esmės panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės.
28. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų (Šilalės rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjos                                                                                       Kristina Domarkienė

                   Jolanta Gailevičienė

       Erinija Kazlauskienė