Administracinė byla Nr. I-3426-422/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00940-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui V. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Algimantui Albinui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas V.Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5), patikslintame skunde (b.l. 9) teismo posėdžio metu ir atsiliepime į atsakovo atstovo atsiliepimą (b.l. 40-41) nurodė, jog jis nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. ir nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo apstatytos baldais, todėl negalėjo laisvai judėti, dėl to turėjo ištisas paras gulėti lovoje. Tvirtino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuojamas netinkamai, nes iš jo turi būti išminusuotas baldų ir kitų patalpoje esančių objektų užimamas plotas. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose buvo tvanku, trūko oro, laikydavo atdarus langus, dėl to ne kartą teko kreiptis dėl peršalimų į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Kamerose stalas buvo mažas, skirtas keturiems asmenims, todėl kalint jose daugiau nei keturiems asmenims, nepakako vietos pavalgyti, rašyti laiškus, ruoštis baudžiamosios bylos nagrinėjimui, žaisti stalo žaidimus. Nurodė, jog dėl per didelio kamerose kalinamų asmenų skaičiaus, buvo nepatogumų naudojantis sanitarinio mazgo įrengimais. Dėl per mažo gyvenamojo ploto tarp kameroje esančių asmenų kildavo nepasitenkinimas, buvo jaučiama emocinė įtampa. Pasivaikščiojimo kiemelių dydis 2,5x2,5 m., todėl nebuvo vietos pasivaikščioti, mankštintis. Nurodė, kad ne kartą raštu ir žodžiu kreipėsi į Kauno TI administraciją, reikalaudamas tinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jam buvo atsakoma, kad laisvų kamerų nėra. Tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija, jaučia panišką baimę būti konvojuotas į Kauno TI. Laikymo sąlygas Kauno TI pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 3000 Eur.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 12-14) bei atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad 94 proc. kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laiko pareiškėjui teko žymiai daugiau nei 3,6 kv.m. ploto, tačiau po pusę paros jis buvo laikomas kameroje, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą asmeniui tenkančią ploto normą, t.y. jo atvykimo ir išvykimo iš Kauno TI dienomis. Nurodė, kad prie kamerose įrengtų stalų vienu metu galėjo susėsti keturi asmenys, kiti du- maistą galėjo pasidėti ant kamerose esančių spintelių. Kadangi pareiškėjas didžiąją buvimo Kauno TI laiko praleido su 2 – 3 suimtaisiais, todėl valgyti sėdint ant kameros grindų, nebuvo jokio reikalo. Taip pat nepagrįstos pretenzijos dėl vietos prie stalo trūkumo rašyti laiškus bei žaisti stalo žaidimus. Pareiškėjo teiginys dėl kamerų oro kokybės bei temperatūros yra abstraktus. Nenurodytos datos ir kameros, nėra jo rašytinių skundų, todėl šios jo pretenzijos yra nepagrįstos. Kameros ventiliuojamos per langus, jose įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas melagingai teigia, kad Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelių matmenys yra 2,5 x 2,5 m. (t. y. 6,25 kv. m.). Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kauno TI taip pat įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, kuriais naudojasi suimtieji. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Pažymėjo, kad naudojimasis sporto kiemeliais, teniso kambariu vyksta suimtųjų iniciatyva, jų prašymu. Patikrinus ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnalą nustatyta, kad pareiškėjas kelis kartus buvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą, tačiau jo nurodyti sveikatos sutrikimai buvo kilę dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Duomenų apie pareiškėjo skundus dėl fizinės sveikatos ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnale nerasta. Kalėjimo Kauno TI metu pareiškėjo skundų dėl kalinimo sąlygų nėra gauta. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kauno TI veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl jo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 3000 Eur neturtinės žalos yra nepagrįstas.
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. ir nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjui kalint Kauno TI netinkamomis sąlygomis.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, įtvirtinta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Skunde pareiškėjas teigia, kad kamerų plotas buvo užstatytas įvairiais baldais, todėl negalėjo laisvai judėti, turėjo gulėti lovoje, dėl didelio asmenų skaičiaus kamerose trūko oro, nebuvo galimybės valgyti, rašyti laiškus, žaisti žaidimus prie stalo, nes prie stalo tilpo tik keturi asmenys, tekdavo laukti eilėje, norint pasinaudoti sanitariniais įrenginiais. Matyti, kad šiuos nepatogumus (baldų trūkumą, judėjimo galimybių suvaržymą, oro trūkumą, apsunkintą naudojimąsi sanitariniais įrenginiais) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Nors pareiškėjas mano, kad kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių plotas negali būti skaičiuojamas kaip gyvenamasis, ir atkreipė dėmesį į baldų užimamą kameros plotą, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, jog šis plotas minėtoje teisės normoje nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 15) bei atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. liepos 20 d. pažymos Nr. II-4275 duomenys apie pareiškėjo laikymą Kauno TI ( b.l. 18-19) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. kameroje Nr. 166, nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. kameroje Nr. 215 ir nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 163. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog, pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 2 paras – po pusę paros 2014 m. gruodžio 9 – 10 d. ir 2015 m. gegužės 19-20 d.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 2 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai dėl per mažo jų ploto neužtikrino kokybiško pasivaikščiojimo, tačiau jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų (pvz. kiemelių schemų su jų išmatavimais, rašytinių liudytojų parodymų) į bylą nepateikė.
Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno TI yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv.m. iki 17,43 kv.m.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) 21 - 22 punktuose nurodyti reikalavimai pasivaikščiojimų kiemelių įrengimui.
Pažymėtina, kad nei Taisyklės nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo atveju nenustatyta, o pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių atmestini, kaip nepagrįsti.
V. Š. asmens sveikatos istorijoje bei Ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnale nurodyta, kad pareiškėjas dėl sutrikusio miego, „kaulų laužymo“ kelis kartus buvo kreipęsis į psichikos sveikatos specialistus. Apsilankymų metu jam nustatyta TLK diagnozė - F19.2 (Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas) ir F19.3 (Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo, abstinencijos būklė) (b.l. 21-25, 32-35). Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti psichinės sveikatos sutrikimai (miego sutrikimas, dirglumas) buvo sąlygoti narkotinių ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimo (nevartojimo), o ne tiesiogiai įtakoti netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad Kauno TI pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, kalėjo tik 2 paras, visą likusį kalėjimo laikotarpį jam teko teisės aktuose nustatyta ar net žymiai didesnė gyvenamojo ploto norma (5,08 kv.m., 5,47 kv.m., 8,20 kv.m.) (b.l. 18-19), nesant duomenų apie kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai, bei nenustačius, jog Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t.y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas (žr. pvz. LVAT 2015-03-25 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-646-422/2015).
Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui 2 paras kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau vertintina, ar minėti padariniai gali būti traktuojami, kaip pareiškėjui padaryta žala.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus labai trumpai (dvi paras), po pusę paros 2014 m. gruodžio 9 – 10 d. ir 2015 m. gegužės 19-20 d, be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kaip buvo minėta, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.
Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015 m. spalio 8 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Įvertinus aukščiau išdėstytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str.- 87 str., 88 str. 1 p. teismas,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė