Civilinė byla Nr. e3K-3-76-1120/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00581-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. Ž. ir I. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. Ž. ir I. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Remi Invest“ dėl teisės pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę išpirkti parduotą ginčijamą teisę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl teisės pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu ir prašė pripažinti, kad ieškovai, 2023 m. lapkričio 7 d. pavedimu sumokėdami 700 Eur, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio Ričardo Kudrausko sąskaitoje, pasinaudojo išpirkimo teise, sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. Rl-23-010, sudarytos bankrutuojančios UAB „Plastma“ (likviduota dėl bankroto ir išregistruota 2024 m. kovo 12 d.) ir UAB ,,Remi Invest“ (toliau – 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis), kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, ir ieškovų prievolė atsakovei baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui; teismui atmetus ieškovų reikalavimą dėl pasinaudojimo išpirkimo teise, 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovams yra iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-14-953/2024. Ieškovai kaltinami tuo, kad ieškovas, būdamas UAB ,,Plastma“ direktorius ir faktinis vadovas, o ieškovė, veikdama kaip padėjėja, iššvaistė UAB ,,Plastma“ turtą ir turtines teises; baudžiamojoje byloje BUAB ,,Plastma“ pareiškė 150 281,41 Eur civilinį ieškinį. 2023 m. lapkričio 6 d. ieškovai sužinojo, kad BUAB ,,Plastma“ reikalavimo teisę baudžiamojoje byloje 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi už 500 Eur kainą pardavė atsakovei. Ieškovai, laikydami, kad reikalavimo teisė yra ginčijama, kadangi nėra patvirtinta nei sandoriu, nei teismo sprendimu, 2023 m. lapkričio 7 d. atsakovei pavedimu sumokėjo 700 Eur, tai sudaro 500 Eur reikalavimo teisės perleidimo kainą ir galimas reikalavimo teisės įsigijimo išlaidas. Ieškovai veikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.427 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atsakovė 2023 m. lapkričio 8 d. grąžino 700 Eur ieškovams į banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad ieškovai mokėjimą ,,atliko neteisėtai“. Ieškovai dar kartą pervedė 700 Eur reikalavimo teisės išpirkimo kainą atsakovei, tačiau atsakovė ir vėl grąžino pinigus į ieškovo banko sąskaitą.
5. Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2024 m. spalio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-953/2024 ieškovus nuteisė, taip pat iš dalies patenkino UAB „Plastma“ civilinį ieškinį ir priteisė atsakovei solidariai iš ieškovų 99 961,14 Eur, taip pat priteisė atsakovei iš M. Ž. 49 920,27 Eur. Nuosprendis neįsiteisėjęs.
6. Pacitavęs CK 6.427 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, teismas nurodė nesutinkantis su ieškovų pateiktu šios teisės normos aiškinimu, kad reikalavimo teisė laikytina ginčijama, nes ji nebuvo patvirtinta nei sandoriu, nei teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad BUAB „Plastma“ perleido atsakovei reikalavimo teisę baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovai kaltinami nusikaltimo padarymu – bankrutuojančios bendrovės turto ir turtinių teisių iššvaistymu. Civilinis ieškinys ir reikalavimo teisė tiesiogiai kildinami iš ieškovų nusikalstamų veiksmų, ieškinio tenkinimas ar netekinimas priklauso nuo to, ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas pripažins, kad ieškovai padarė nusikaltimus ir atitinkamai žalą bankrutuojančiai bendrovei. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovai neturėjo pagrindo, pareikšdami ieškinį, ginčyti civilinio ieškinio reikalavimą, pareikštą baudžiamojoje byloje. Jokių prielaidų ar tikimybės ginčyti reikalavimą, kildinamą iš ieškovams pareikšto kaltinimo dėl turto iššvaistymo reiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka, nėra.
7. Aplinkybė, kad ieškovai, nesutikdami su jiems pareikštais kaltinimais, apskundė nuosprendį, taip pat nesudaro pagrindo laikyti perleistą reikalavimo teisę ginčijama CK 6.427 straipsnio 1 dalies prasme, nes ši norma aiškiai nurodo, jog ginčijama yra teisė, dėl kurios ginčijimo pareikštas ieškinys arba yra reali tikimybė pareikšti tokį ieškinį. Teismas konstatavo, kad ieškovai neturėjo teisės išpirkti reikalavimą pagal jiems pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, jų veiksmai (700 Eur sumokėjimas atsakovei) nesukelia CK 6.427 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių, taigi nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovų prievolė atsakovei išpirkta ir pasibaigė sutapus kreditoriui ir skolininkui.
8. Ieškovų reikalavimą pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sandorį negaliojančiu tuo pagrindu, kad per maža pardavimo kaina pažeidė likviduotos dėl bankroto bendrovės kreditorių teises (CK 1.81 straipsnis), teismas taip pat atmetė kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorius parduodamo bendrovės turto (turtinių teisių) kainos negali nustatyti savo nuožiūra; sprendimą parduoti turtą, nustatyti parduodamo turto kainą ir pardavimo tvarką priima kreditorių susirinkimas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nustatyta tvarka (JANĮ 86, 99 straipsniai). BUAB „Plastma“ likviduota dėl bankroto, išregistruota iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro. Bankrutavusios bendrovės kreditoriai savo valią parduoti reikalavimo teisę patvirtino du kartus – kreditorių susirinkime priimdami sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos ir patvirtindami galutinę bankroto ataskaitą; taigi kreditoriai nevertino, kad jų nustatyta kaina pažeidžia jų teises. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisė yra tiesiogiai susijusi su ieškovams pareikštais kaltinimais bankroto byloje, jos tenkinimas yra susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu baudžiamojoje byloje, t. y. su ilga ir sudėtinga procedūra, nėra pagrindo daryti išvadą, jog kreditorių susirinkime nustatyta reikalavimo teisės perleidimo kaina yra akivaizdžiai neadekvati.
9. Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo ieškovams skirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą 5000 Eur baudą ir priteisti ją atsakovei, kadangi ieškovai nesąžiningai pakartotinai pareiškė teisme aiškiai nepagrįstą ieškinį, nes ieškovai jau vieną kartą nagrinėtus klausimus kitame teisme (Šiaulių apygardos teisme baudžiamojoje byloje) dėl neva išpirkto reikalavimo vėl pareiškė civilinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje, teismas pažymėjo, kad įstatymas neįtvirtina galimybės pareikšti priešieškinį baudžiamojoje byloje. Tai, kad ieškovai nurodė Šiaulių apygardos teismui prieštaravimus, atsikirsdami į ieškinį baudžiamojoje byloje dėl analogiškų motyvų, negali būti vertinama kaip priešieškinio pareiškimas ir išnagrinėjimas baudžiamojoje byloje. Teismas vertino, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovai pareiškė ieškinį nesąžiningai, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis tikslais, dėl to atsakovės prašymo netenkino.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovai, teikdami atsikirtimus į civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, nesutiko su civiliniu ieškiniu pareikštais reikalavimais, nesudaro pagrindo vertinti, kad jie ginčijo pradinės civilinės ieškovės baudžiamojoje byloje ar iš jos reikalavimo teisę perėmusios atsakovės reikalavimo teisę. Ieškovai baudžiamojoje byloje ginčijo savo prievolę atlyginti žalą civilinei ieškovei. Kitaip tariant, ieškovai, būdami prievolės skolininkai, baudžiamojoje byloje nesutikdami su civiliniu ieškiniu ginčijo savo pareigą prievolės kreditoriui (civilinei ieškovei), bet neginčijo atsakovės, perėmusios reikalavimo teisę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, įsigytos reikalavimo teisės į ieškovus. Atsižvelgdama į tai, kolegija nesutiko su ieškovų vertinimu, kad baudžiamojoje byloje pateiktais atsikirtimais į civilinį ieškinį reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleista teisė buvo ginčijama, t. y. kad buvo ginčo objektas. Atitinkamai negalima vertinti, kad nagrinėjamu atveju buvo atsiradusi pirminė išpirkimo teisės įgyvendinimo sąlyga (teisė nebuvo ginčijama), todėl nebuvo pagrindo atlikti CK 6.427 straipsnio 3 dalyje nustatytų veiksmų (sumokėti pirkėjai pirkimo–pardavimo sutarties kainą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos), ir ieškovus laikyti atleistais nuo prievolės įvykdymo.
12. Kolegija pažymėjo, kad jeigu už tyčinio nusikaltimo (labai didelės vertės svetimo turto iššvaistymo) padarymą nuteistiems ieškovams būtų leista išpirkti prievolę už minimalią sumą (nagrinėjamu atveju 700 Eur), tai ne tik prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, bet ir ieškovai nepagrįstai praturtėtų iššvaistyta suma. Tai reikštų, kad valstybė per civilinį įstatymą, t. y. CK 6.427 straipsnio 3 dalies normą, leistų asmeniui, padariusiam tyčinę žalą, apeiti baudžiamąją atsakomybę ir civilinę prievolę, o nukentėjusių asmenų teisių gynimą padarytų neveiksmingą. Toks CK 6.427 straipsnio 3 dalies taikymas prieštarautų viešajai tvarkai ir visuomenės moralės principams, negana to, pažeistų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsiteisėjusio teismo nuosprendžio privalomumo principą – įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
13. Kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, CK 6.427 straipsnyje įtvirtindamas tokį atleidimo nuo prievolės būdą (pasinaudojant išpirkimo teise), neturėjo tikslo nuo turtinės prievolės atleisti ir asmenis, kurių prievolė kyla deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, juo labiau kad CK 6.253 straipsnis, įtvirtinantis civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, tokio atleidimo nuo civilinės atsakomybės (įskaitant deliktinę) pagrindo neįtvirtina.
14. Kolegija konstatavo, kad ieškovų kreipimasis į teismą šiuo atveju galėtų būti pripažintas piktnaudžiavimu subjektine teise, todėl ieškovų teisę atsisakytina ginti ir šiuo pagrindu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.137 straipsnio 2, 3, 5 dalys).
15. Kolegija pažymėjo, kad reikalavimo teisė į ieškovus buvo perleista bankroto procese, teisės perleidimo kainą nustatė kreditorių susirinkimas, įgyvendinantis kreditorių daugumos valią. Tokios kainos (500 Eur) nustatymas, atsižvelgiant į galimas rizikas (tikėtinai ilgą teisminį procesą, negarantuotą teigiamą rezultatą, ieškovų turimo turto apsunkinimą hipoteka ir neaiškias išieškojimo iš ieškovų galimybes), rodo, kad kreditoriai nelaikė, jog pardavimo kaina pažeis (pažeidžia) jų teises.
16. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu ginčo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, naujoji kreditorė (atsakovė) būtų laikoma neįgijusia reikalavimo teisės, tai atitinkamai reikštų, jog pagrindo reikalauti nuosprendžiu priteistų sumų atsakovė nebetektų, bet ir ieškovai nebeturėtų kam įvykdyti nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patvirtintos žalos atlyginimo prievolės, kadangi pradinė kreditorė BUAB „Plastma“ yra likviduota ir išregistruota 2024 m. kovo 12 d. Ieškovų ieškinio pareiškimas šioje civilinėje byloje po pradinės kreditorės likvidavimo ir kiti jų veiksmai (baudžiamojoje byloje pateikti prašymai dėl nuosprendžiu priteistų sumų išmokėjimo išdėstymo ir dėl dalinio išieškojimo sustabdymo, kol bus išnagrinėtas ieškovų apeliacinis skundas šioje civilinėje byloje) leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovai siekia visais įmanomais būdais išvengti turtinės žalos atlyginimo prievolės arba bent jau sušvelninti jos vykdymo naštą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog kreditorių susirinkime nustatyta reikalavimo teisės perleidimo kaina yra akivaizdžiai neadekvati. Atsakovė nepatyrė jokios rizikos, nes jei paaiškėtų, kad bankroto administratorius neteisingai apskaičiavo žalos dydį, atsakovei nuostolius turėtų atlyginti bankroto administratorius ir jo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas.
17.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išpirkimo teisę (CK 6.427 straipsnis), konstatuodami, kad ieškovai nepareiškė atskiro civilinio ieškinio civilinio proceso tvarka, todėl teisė nebuvo ginčijama. Jei kaltinamasis ieškinio nepripažįsta, teikia atsikirtimus, įrodymus, ginčija žalos dydį ar patį faktą, tai yra akivaizdus teisės ginčijimas. Teisė buvo ginčijama, nes jos egzistavimas ir dydis priklausė nuo būsimo teismo sprendimo, o šis perleidimo metu dar nebuvo priimtas. Ieškovai baudžiamojoje byloje teikė ekspertizės aktus, ginčijo turto vertę ir neigė savo atsakomybę. Apeliacinio teismo argumentas, kad ieškovai ginčijo „prievolę“, o ne „reikalavimo teisę“, yra teisiškai nepagrįstas. Prievolė ir reikalavimo teisė yra susijusios sąvokos: nėra prievolės be reikalavimo teisės, ir atvirkščiai. Ginčydamas prievolę, skolininkas tiesiogiai ginčija kreditoriaus teisę reikalauti.
17.3. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis privalėjo būti pripažinta negaliojančia ab initio (nuo pradžių) kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Spekuliaciniais tikslais sudarytas sandoris pažeidė tiek kreditorių, tiek skolininkų interesus, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl laikytinas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei.
17.4. Bankroto administratorius faktiškai neatlygintinai perdavė didelės vertės turtinę teisę pelno siekiančiam privačiam juridiniam asmeniui, su kuriuo administratorių sieja pasitikėjimo santykiai, leidžiantys naudotis tų pačių atstovų advokatų pagalba. Atsakovei buvo žinoma, kad jos atstovai veikė interesų konflikto sąlygomis, ir atsakovė tuo naudojosi.
17.5. Perleidus reikalavimą atsakovei, nukentėjusios įmonės kreditoriai netenka galimybės atgauti lėšas, nes visa 150 000 Eur suma atitektų privačiam subjektui (atsakovei), kuris investavo tik 500 Eur. Taip nusikaltimu padaryta žala tampa privataus asmens pasipelnymo šaltiniu, o ne kompensacija nukentėjusiesiems.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Ieškovai neatsižvelgia į reikalavimo teisės specifiką, CK 6.427 straipsnyje įtvirtinto instituto normas taiko automatiškai ir atsakovės įgytai reikalavimo teisei, plačiau net nevertindami CK 6.427 straipsnio 3 dalies normos turinio bei jos santykio su reikalavimo perleidimo institutu.
18.2. CK 6.427 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo subjektą, turintį teisę pasinaudoti išpirkimo teise, – tai asmuo, iš kurio išreikalaujamos ginčijamos teisės. Kitų subjektų, turinčių teisę pasinaudoti išpirkimo teise, aptariama norma nenustato. Atsižvelgiant į reikalavimo teisės specifiką, akivaizdu, jog ši norma ir joje įtvirtinta išpirkimo teisė reikalavimo teisei netaikytina: skolininkas (ieškovai) nėra asmuo, iš kurio būtų išreikalaujamos ginčijamos teisės; skolininkas (ieškovai) – tai asmuo, iš kurio reikalaujama sumokėti skolą (šiuo atveju – teismo priteistą žalos atlyginimą). Pažymėtina, jog reikalavimo perleidimas (cesija) nėra savarankiškas sandoris ir negali būti naudojamas civilinėje apyvartoje atsietai nuo pagrindinio sandorio.
18.3. Ieškovai sutapatina savo skolą (baudžiamojoje byloje dėl ieškovų padarytų nusikalstamų veikų priteistą žalos atlyginimą), t. y. pradinę prievolę, su atsakovės reikalavimo teise, įgyta cesijos būdu. CK 6.427 straipsnio 3 dalies norma ir joje nustatyta išpirkimo teisė galėtų būti taikoma kitų ginčijamų teisių, tokių kaip paveldėjimo ar autorių teisės, atveju. Priešingas aiškinimas iš esmės būtų nesuderinamas su reikalavimo teisės prigimtimi bei esme ir apskritai paneigtų reikalavimo perleidimo instituto esmę: kalbant apie atlygintinį reikalavimo teisės perleidimą, reikalavimo perleidimo instituto normos nereglamentuoja reikalavimo teisės kainos klausimo. Kitaip tariant, pradinis kreditorius turi teisę perleisti reikalavimo teisę (skolą) naujajam kreditoriui tiek už su reikalavimo teisės dydžiu (skola) sutampančią kainą, tiek už mažesnę nei reikalavimo teisės dydis (skola) kainą, tiek už didesnę nei reikalavimo teisės dydis (skola) kainą, pačiam reikalavimo teisės dydžiui (skolai) nesikeičiant. Reikalavimo teisės kaina – kreditorių (pradinio ir naujojo) susitarimo reikalas, visiškai nesusijęs su skolininku, nes jo padėtis nėra pabloginama.
18.4. Esminės reikšmės išpirkimo teisės aspektu neturi ieškovų nuolat akcentuojama aplinkybė, jog reikalavimo teisė, kurią įsigijo atsakovė, turėtų būti laikoma ginčijama, kadangi ieškovai baudžiamojoje byloje nesutiko su jiems pareikštais kaltinimais ir civiliniais ieškiniais (įskaitant BUAB „Plastma“ ir atsakovės). Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas skolininkams nesąžiningai išvengti savo piniginių prievolių vykdymo: skolininkas galėtų formaliai ginčyti net ir pagrįstą, tačiau teismo dar nepriteistą skolą ir taip išvengti visiško tokios prievolės įvykdymo, naujajam kreditoriui sumokėdamas ne skolą, o jos perleidimo kainą, kuri, kaip rodo verslo praktika, paprastai visuomet yra mažesnė nei pati skola, taip pasinaudodamas teisės ginčijamumo statusu.
18.5. Šioje byloje nėra įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalių tikslas būtų buvęs skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.
18.6. Ieškovų tikslas šiuo konkrečiu atveju yra pripažinti 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia tam, kad ieškovams apskritai nebereikėtų atlyginti jų nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Ieškovams yra puikiai žinoma, jog BUAB „Plastma“ yra išregistruota, todėl, pripažinus 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia, ieškovų prievolė taip pat pasibaigs. BUAB „Plastma“ kreditoriai, įskaitant ir valstybės įstaigas, neįžvelgė jokio viešojo intereso pažeidimo. Pažymėtina, kad visas ieškovų turimas turtas yra įkeistas, ieškovai turi ir kitų kreditorių.
18.7. Aplinkybė, kad ta pati advokato padėjėja atstovavo BUAB „Plastma“ vienoje byloje dėl BUAB „Plastma“ bankroto pripažinimo tyčiniu, o šioje byloje atstovauja atsakovei, nedaro 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojančios dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes BUAB „Plastma“ tyčinis bankrotas ir 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas yra du skirtingi dalykai, nereiškiantys jokio intereso konflikto ar ieškovų teisių pažeidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės išpirkti parduotą ginčijamą teisę
19. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro klausimas, ar teismai pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti, kad ieškovai išpirko ginčijamą reikalavimo teisę, CK 6.427 straipsnio pagrindu sumokėdami pirkėjui (naujajam kreditoriui) pirkimo–pardavimo sutarties kainą, motyvuodami tuo, kad ieškovai neginčijo pirkėjo įgytos reikalavimo teisės į juos, pareikšdami ieškinį civilinio proceso tvarka.
20. CK 1.112 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. CK 6.306 straipsnis 1 dalis nustato, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti, be kita ko, turtinės teisės. Įstatyme nustatyta galimybė parduoti ir ginčijamą teisę (CK 6.427 straipsnis).
21. CK 6.427 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė yra ginčo objektas, jeigu ją ginčija asmuo, pareikšdamas ieškinį, arba yra reali tikimybė, kad toks ieškinys gali būti pareikštas. Remiantis CK 6.427 straipsnio 3 dalimi, jeigu ginčijamos teisės parduotos, asmuo, iš kurio šios teisės išreikalaujamos, visiškai atleidžiamas nuo prievolės po to, kai sumoka pirkėjui pirkimo–pardavimo sutarties kainą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos. Ši išpirkimo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu teisės parduotos kreditoriui kaip skolos grąžinimas arba vienam iš parduotos teisės įpėdinių ar bendraturčių. Išpirkimo teisė taip pat negali būti įgyvendinama, jeigu teismas priėmė sprendimą, pripažįstantį parduotą teisę. Nagrinėjamoje byloje ieškovai siekia pasinaudoti šia CK 6.427 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išpirkimo teise.
22. Aptariama išpirkimo teisė kildinama iš imperatoriaus Anastazijaus konstitucijos (vadinamosios Lex Anastasiana), pagal kurią buvo ribojama ginčijamą reikalavimą įsigijusio cesionarijaus teisė reikalauti iš skolininko daugiau, negu jis pats buvo sumokėjęs už reikalavimą, kartu su palūkanomis. Šio instituto paskirtis siejama su siekiu riboti spekuliatyvų ginčijamų reikalavimų įsigijimą. Vėliau ši romėnų teisės logika buvo perimta ir išplėtota kontinentinės teisės tradicijoje (žr., pvz., Prancūzijos civilinio kodekso 1699–1701 straipsnius), ji taip pat įtvirtinta Lietuvos CK 6.427 straipsnio 3 dalyje.
23. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovams iškeltoje baudžiamojoje byloje UAB ,,Plastma“ pareiškė 150 281,41 Eur civilinį ieškinį. Taip pat nustatė, kad UAB „Plastma“ reikalavimo teisę baudžiamojoje byloje pagal pateiktą civilinį ieškinį (ir kitas su perleidžiamu reikalavimu susijusias mokėtinas sumas) 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pardavė atsakovei UAB „Remi Invest“ už 500 Eur kainą. Be to, nustatyta, kad ieškovai, sužinoję apie 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir veikdami CK 6.427 straipsnio 3 dalies pagrindu, kelissyk pervedė į atsakovės banko sąskaitą 700 Eur sumą, tačiau, atsakovei šias lėšas grąžinus, ieškovai 2023 m. lapkričio 9 d. pervedė 700 Eur į antstolio R. Kudrausko depozitinę sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydami „Lėšos iki pareikalavimo Uab Remi Invest“. 2024 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovų ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti, kad ieškovai, 2023 m. lapkričio 7 d. pavedimu sumokėdami 700 Eur, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio R. Kudrausko sąskaitoje, pasinaudojo išpirkimo teise, sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, atitinkamai ieškovų prievolė atsakovei baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui.
24. Bylą nagrinėję teismai ieškovų reikalavimo netenkino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai, būdami prievolės skolininkai, baudžiamojoje byloje nesutikimu su civiliniu ieškiniu ginčijo savo pareigą prievolės kreditoriui (teisės pardavėjui), bet neginčijo atsakovės (teisės pirkėjos) įgytos reikalavimo teisės į ieškovus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė, be kita ko, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-533-585/2020, kurioje nurodyta, kad prievolė pradiniam kreditoriui ir reikalavimo teisė nėra tas pats objektas, todėl prievolės ginčijimas nesukuria CK 6.427 straipsnyje nurodytų pasekmių.
25. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog ieškovams pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nėra ginčijama teisė CK 6.427 straipsnio prasme. Ieškovai nurodo, kad parduota teisė buvo ginčijama, nes jos egzistavimas ir dydis priklausė nuo būsimo teismo sprendimo, o šis perleidimo metu dar nebuvo priimtas. Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės kyla klausimas, ar atsakovės įgyta teisė yra laikoma ginčijama teise CK 6.427 straipsnio 3 dalies prasme.
26. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ginčijama reikalavimo teisė negali būti išpirkta, kai ši teisė ginčijama baudžiamajame procese pareiškus civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje atitinka ginčijamą teisę kvalifikuojantį požymį, kadangi ieškovai baudžiamajame procese nesutiko su pradinio kreditoriaus ieškiniu dėl 150 281,41 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo, taigi iš esmės nesutiko su kreditoriaus jiems keliamu reikalavimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1073/2018, 22 punktas). Taigi, vien aplinkybė, kad ginčijamos teisės pardavėjas, siekdamas operatyvesnio savo teisių gynimo, ieškinį reiškė ir ieškovai gynėsi nuo pareikšto ieškinio baudžiamajame procese, nesuponuoja kitokio civiliniu ieškiniu pareikštų reikalavimų kvalifikavimo nei pareikštų civiliniame procese ir nepaneigia išvados, jog reikalavimo teisė buvo ginčijama CK 6.427 straipsnio prasme.
27. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir teismų argumentą, kad ieškovai, siekdami pasinaudoti ginčijamos teisės išpirkimo teise, turėjo ginčyti naujosios kreditorės įgytą teisę, pareikšdami jai ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnis), kaip vieno iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų, esmė ta, kad perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015), todėl jos atžvilgiu skolininkas ir toliau gali reikšti visus atsikirtimus, kuriuos galėjo pareikšti pradiniam kreditoriui. Byloje susiklosčius situacijai, kai skolininkai teisme nesutinka su pradinės kreditorės reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir, vykstant šiam ginčui, kreditorė perleidžia žalos atlyginimo reikalavimą, pati prievolės esmė nepasikeitė – ji tebeliko ginčijama skolininkų.
28. Be to, kaip minėta, CK 6.427 straipsnio 3 dalies hipotezė nustato, kad išpirkimo teisė taikoma, jeigu parduotos ginčijamos teisės. Tai reiškia, kad šis institutas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai ginčas dėl teisės jau egzistavo iki jos perleidimo. Pagal aptartą reglamentavimą, ginčas, kurio pagrindu perleidžiama teisė yra ginčijama, turi kilti tarp skolininko – asmens kuris privalo vykdyti prievolę pirminiam kreditoriui („asmens, iš kurio teisės išreikalaujamos“) ir pirminio kreditoriaus (ginčijamos reikalavimo teisės pardavėjo), nes būtent tokia teisė tampa „teise, kuri yra ginčo objektas“ CK 6.427 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi išperkama teisė jau turi būti ginčijama jos perleidimo momentu ir perleidimas nekeičia jos, kaip ginčijamos, statuso, todėl nereikia jos pakartotinai ginčyti naujojo kreditoriaus atžvilgiu.
29. Be to, aplinkybė, kad teisė buvo ginčijama iki jos perleidimo naujam kreditoriui, nepaneigia ginčijamos teisės buvimo, o, priešingai, tik patvirtina, kad perleidimo momentu ji jau buvo ginčijama. Jeigu skolininkas iki teisės perleidimo savo prievolės pirminiam kreditoriui nebūtų ginčijęs, o ginčas kiltų tik po perleidimo, toks atvejis nepatektų į CK 6.427 straipsnio reguliavimo sritį, nes šis institutas skirtas ne bet kokių, o ginčijamų reikalavimo teisių perleidimui riboti.
30. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad, ieškovams pripažinus išpirkimo teisę, būtų pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio privalomumo principas. Kaip minėta, CK 6.427 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas institutas gali būti taikomas tik tol, kol perleista teisė išlieka ginčijama, o priėmus galutinį teismo sprendimą, ši teisė netenka ginčijamos teisės pobūdžio, todėl išpirkimo teisė nebegali būti įgyvendinama. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuoroda į BPK 346 straipsnio 1 dalį nagrinėjamu atveju nepaneigia išpirkimo teisės taikymo galimybės, o tik patvirtina bendrą taisyklę, kad ši teisė gali būti įgyvendinama tik tol, kol yra ginčijama (CK 6.427 straipsnio 3 dalis). Šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir atsakovė šios aplinkybės neginčija, kad ieškovai savo teisę į parduotos ginčijamos teisės išpirkimą įgyvendino dar iki sprendimo dėl civilinio ieškinio patenkinimo priėmimo.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias parduotos ginčijamos teisės išpirkimą (CK 6.427 straipsnis), ir dėl šios priežasties nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti, kad ji, sumokėdama atsakovei 700 Eur, pasinaudojo CK 6.427 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir ieškovų prievolė atsakovei baigėsi. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamas teismų nutartis ir priimti naują procesinį sprendimą – pripažinti, kad ieškovai, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio R. Kudrausko sąskaitoje, pasinaudojo išpirkimo teise, sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, ir ieškovų prievolė atsakovei baigėsi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, jai iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o atsakovės byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme ieškovai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2026 m. sausio 15 d. nutartimi buvo patenkintas ieškovų prašymas ir jiems atidėtas 2102 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki galutinės kasacinio teismo nutarties priėmimo šioje byloje. Patenkinus kasacinį skundą, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, nesumokėta žyminio mokesčio dalis valstybės naudai priteistina iš atsakovės.
34. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kasaciniame teisme nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų M. Ž. ir I. Ž. ieškinį tenkinti, pripažinti, kad ieškovai, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio Ričardo Kudrausko sąskaitoje, pasinaudojo parduotos ginčijamos teisės išpirkimo teise ir ieškovų prievolė atsakovei, perleista pagal 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. Rl-23-010, sudarytą tarp bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Remi Invest“, baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Remi Invest“ (į. k. 302637365) 2102 (du tūkstančius vieną šimtą du) Eur žyminio mokesčio.
Teisėjai Donatas Šernas
Algirdas Taminskas
Agnė Tikniūtė