Administracinė byla Nr. eAS-257-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00656-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovui Teisėjų tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. vasario 21 d. padavė teismui skundą, kuriame nesutiko su Teisėjų tarybos 2019 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 36P-173-(7.1.9) „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir 2019 m. gruodžio 12 d. raštas), kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 25 d. skundą.

Pareiškėja paaiškino, kad su pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl turto sugrąžinimo natūra, tačiau teismas jos pareiškimą atsisakė priimti. Nei Kauno apylinkės teismo teisėja J. S., atsisakydama priimti pareiškėjos pareiškimą, nei Kauno apylinkes teismo Kauno rūmų teismo pirmininko pavaduotoja A. Ž.-S., nagrinėdama teisėjos J. S. nušalinimo klausimą, nenurodė, kokiu būdu V. F. gali susigrąžinti savo visus daiktus natūra. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydama paaiškinti, kokiu būdu galima apginti savo pažeistas teises, t. y. jai priklausančius daiktus atgauti natūra, tačiau Teisėjų taryba tik informavo, kad ji neturi įgaliojimų teikti teisinių konsultacijų bei nagrinėti pareiškėjos keliamų klausimų, nes jie nepriskirtini Teisėjų tarybos kompetencijai. Kadangi dvi teisėjos ir Teisėjų taryba nieko nedarė, kad teisiniu būdu būtų sugrąžinti pareiškėjai jos daiktai natūra, vienintelis būdas buvo teisėjas skųsti Teisėjų tarybai, o Teisėjų tarybą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja tokį teisėjų ir Teisėjų tarybos elgesį vertino amoraliu bei prašė Teisėjų tarybos narius atleisti iš užimamų pareigų, o minėtas teisėjas perduoti prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, iš esmės nesutikdama su Teisėjų tarybos 2019 m. gruodžio 12 d. raštu, kuriuo ji informuota, kad Teisėjų taryba pagal jai suteiktą kompetenciją neturi teisės nagrinėti pareiškėjos skunde nurodytų klausimų. Tame pačiame rašte pareiškėjai išaiškinta galimybė kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 119 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darė išvadą, kad Teisėjų taryba neveikė kaip viešojo administravimo subjektas ir, priimdama tokio pobūdžio aktą, nevykdė viešojo administravimo, todėl pareiškėjos keliamas ginčas nelaikytinas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurio sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 17 str.). Pareiškėjos skunde nurodytas ginčas dėl daiktų grąžinimo natūra, teismo vertinimu, taip pat nėra administracinio pobūdžio ginčas.

Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja skunde nebuvo suformulavusi aiškaus reikalavimo, tačiau, net ir jį patikslinus, prašydama panaikinti Teisėjų tarybos raštą, skundo priėmimo klausimas nepasikeistų.

III.

Pareiškėja V. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį.

Pareiškėjos manymu, teismas neteisėtai ir tyčia nekompetentingai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, šališkai vertino skunde išdėstytas aplinkybes ir prie skundo pridėtą Teisėjų tarybos raštą.

Pareiškėjos teigimu, Tarybos atsakymas yra amoralus, pažeidžiantis įstatymus, nes Teisėjų taryba pagal jai suteiktą kompetenciją turi teisę nagrinėti skunde nurodytus klausimus, tačiau jų nenagrinėjo ir demonstravo tyčinį nekompetentingumą, tame pačiame rašte išaiškino galimybę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo vietoj to, kad pati išspręstų klausimą. Pareiškėjos įsitikinimu, ji, reikalaudama taikyti geros moralės principus, tinkamai realizavo procesines teises kreiptis į teismą, toks ginčas yra viešojo administravimo srities ginčas ir nagrinėtinas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydama paaiškinti, kokiu būdu ji gali apginti savo pažeistas teises, t. y. jai priklausančius daiktus atgauti natūra. Teisėjų taryba 2019 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 36P-173-(7.1.9) „Dėl Jūsų skundo“ pareiškėją informavo, kad Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, kurios kompetencijai nėra priskirtas teisinių konsultacijų teikimas. Rašte pažymėta, kad Teisėjų taryba nėra teisminė institucija, sprendžianti ginčus, ji nenagrinėja bylų, neturi teisės vertinti teismų procesinių sprendimų teisėtumo ar pagrįstumo, teikti privalomų nurodymų bylą nagrinėjančiam teismui, nes tai būtų tiesioginis kišimasis į teisingumo vykdymą, kurį draudžia įstatymas. Teisėjų taryba taip pat išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į teisinę pagalbą teikiančias institucijas, teisininkus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad Teisėjų taryba nėra viešojo administravimo subjektas, o Teisėjų tarybos priimami sprendimai nelaikytini viešojo administravimo veikla, todėl pareiškėjos skundo reikalavimai nelaikytini ginču, kilusiu iš administracinių teisinių santykių, jie nepatenka į apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas ir negali būti nagrinėjami teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėja atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, teigdama, kad skundžia atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą, kadangi Teisėjų taryba yra atsakinga už teisėjų amoralų elgesį.

ABTĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra nustatyti administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinių teismų kompetencija nustatyta ABTĮ 17 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. 

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Teisėjų tarybos kompetencija nustatyta Teismų įstatymo 120 straipsnyje, Teisėjų tarybos darbo reglamento 21 punkte.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, patikrino Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ duomenis ir nustatė, kad, pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui jau buvo pateikusi analogiško turinio ir formos skundą, prie kurio pridėjo minėtą Teisėjų tarybos 2019 m. gruodžio 12 d. raštą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-6157-426/2019 atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėja dėl minėtos teismo nutarties padavė atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-113-1062/2020 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą bei išaiškino, kad Teisėjų taryba neveikė kaip viešojo administravimo subjektas ir priimdama tokio pobūdžio raštą nevykdė viešojo administravimo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos inicijuotas ginčas dėl Teisėjų tarybos veiksmų negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje pateiktas skundas tiek savo turiniu, tiek forma yra tapatus skundui, dėl kurio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-113-1062/2020, kurioje išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būti vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškoje byloje (Nr. eAS-113-1062/2020).

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas šališkai vertino skunde išdėstytas aplinkybes ir prie skundo pridėtą Teisėjų tarybos raštą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė