Pranešėjas A. Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-458/2015
Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-07-1-212-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4;
(S)
2.1.7.4; 2.4.6.4.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 5 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Lino Pauliukėno,
sekretoriaujant Jelenai Ušakovai, Ingai Navickienei,
dalyvaujant prokurorui Vitalijui Gulenkovui,
nuteistajam A. K. ir jo gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 228 str. 2 d. (redakcija, patvirtinta 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233) ir jam paskirtas teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimas dvejiems metams. A. K. išteisintas dėl veikos, numatytos BK 189 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Iš A. K. priteista Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai 7000 Lt proceso išlaidų.
Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
A. K. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė:
A. K. būdamas fiziniu bankroto administratoriumi, valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi: 2010 m. balandžio 27 d., apie 12 val., bute, (duomenys neskelbtini), iš bankrutuojančios UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorės Š. M., siekdamas turtinės naudos, pareikalavo, kad sumokėtų 7000 Lt atlyginimą už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūros vykdymą ir bendrovės likvidavimą, skolų iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skolininkų išieškojimą ir už tai, kad nesikreiptų į teismą dėl galimos žalos nustatymo ir priteisimo iš Š. M. bei tinkamai nepatikrintų šios bendrovės veiklos.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. K. 2010 m. gegužės 12 d., laikotarpiu nuo 10.14 val. iki 15.02 val., Š. M. automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš Š. M. vėl pareikalavo 7000 Lt.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 10 d., apie 18.32 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), tame pačiame automobilyje iš Š. M. paėmė 4000 Lt ir išrašė 2010 m. birželio 10 d. pinigų priėmimo kvitą be numerio, jame nurodė, jog į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. priėmė 4000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditoriams reikalavimams dengti pagal LR įmonių bankroto įstatymą bei jį pasirašė.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos 27 d., apie 12.45 val., kavinėje ,,(duomenys neskelbtini)“, esančioje prekybos centre ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), iš Š. M. paėmė 3000 Lt ir išrašė 2010 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitą be numerio, jame nurodė, jog į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. priėmė 3000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams dengti pagal LR įmonių bankroto įstatymą bei jį pasirašė.
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes jame teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir dėl to apeliantui buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o jis nusikalstamos veikos nepadarė. Be to, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą ir renkant įrodymus, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teismo posėdyje bei vertinant surinktus įrodymus ir surašant nuosprendį, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Pažymi, kad pripažino faktines aplinkybes, kad būdamas paskirtas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi prašė Š. M. perduoti 7000 Lt geranoriškam žalos atlyginimui, tačiau neigė tokių veiksmų neteisėtumą, todėl teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti jam pareikštų kaltinimų pagrįstumą ir tik jiems neabejotinai pasitvirtinus teismo nuosprendyje tiksliai išdėstyti apeliantui inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, kad iš tariamai nusikalstamos veikos aprašymo būtų visiškai aišku, kuo būtent nusikalstama veika pasireiškė.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamuoju aktu apeliantas buvo perduotas teismui teisti pagal BK 225 str. 1 d. ir 2 d., taip pat pagal BK 189 str., ir taip surašytu kaltinamuoju aktu buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo teisme ribos. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą, tuo tarpu BPK 255 str. 1 d. nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (Baudžiamoji byla Nr. 2K-86/2014). Teisme prokuroras neprašė keisti jam pareikšto kaltinimo, apie galimybes kvalifikuoti jo veiką kitaip, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, nebuvo informuotas ir teismo, todėl apeliantas mano, kad tokiais teismo veiksmais buvo pažeisti BPK 256 str. reikalavimai.
Skundu pažymima, kad apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už veiką, už kurią atsakomybė numatyta blanketine teisės norma, todėl vadovaujantis suformuota teismų praktika pareikštame kaltinime privalėjo būti nurodyta, kokius konkrečiai apelianto, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, įgaliojimus ar pareigas reglamentuojančius teisės aktus, jų dalis ar punktus jis pažeidė, nes būtent to reikalauja 2003 m. birželio 20 d. LAT Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 p., kuriame nurodoma, kad „kai Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija blanketinė, nurodomas įstatymas ar kitas teisės aktas, už kurio reikalavimų ar draudimų pažeidimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Nuosprendyje nurodomas jo straipsnis, dalis ar punktas, glaustai atskleidžiant turinį, pažymint pažeidimo esmę.“ Tai nebuvo padaryta, todėl apeliantas mano, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes nežinojo, kokių valstybės tarnautojui prilyginto asmens tarnybinių pareigų pažeidimu yra apkaltintas.
Be to, nurodoma, kad BK 228 straipsnyje esančio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad dėl tokios veikos padarymo kilo įstatyme nustatyti padariniai – padaryta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kadangi padariniai – didelė žala – būtina veikos kvalifikavimo pagal BK 228 str. sąlyga, tai ir ši aplinkybė taip pat privalo būti nurodoma ir detalizuojama jau kaltinime, o bylą išnagrinėjus teisme (jei pasitvirtina) – teismo nuosprendyje. Nepakanka įrašyti teiginio, kad dėl tariamai nusikalstamos veikos didelės žalos patyrė valstybė, bet būtina aprašyti, kokia būtent žala vertinama kaip didelė. Tik toks kaltinimo pateikimas leidžia kaltinamajam tinkamai pasirengti gynybai ir gintis. Jei nagrinėjant bylą teisme sprendžiama, kad kaltinamasis yra padaręs kitokią nusikalstamą veiką nei ta, kuri nurodyta jam pareikštame kaltinime, teismas turi nuspręsti, ar kaltinimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą aplinkybės iš esmės skiriasi nuo jam tyrėjų ir prokuroro pareikšto kaltinimo.
Apeliantas pabrėžia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte. LAT nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuomet, jeigu naujos aplinkybės turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, nusprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7- 13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Tuo tarpu apeliantui pareikštame kaltinime ta aplinkybė, kad dėl jo veiksmų didelę žalą patyrė valstybė, apskritai nebuvo nurodyta, taigi jis nežinojo, kad yra kaltinamas didelės žalos valstybei padarymu ir negalėjo ruoštis gynybai nuo tokio kaltinimo. Didelės žalos požymis yra pagrindas atskirti nusikaltimą nuo tarnybinio ar drausminio nusižengimo (kasacinės bylos 2K-325/2014, 2K-98/2014). Dėl to naujai nurodyta faktinė inkriminuotos veikos aplinkybė, kurios nebuvo kaltinamajame akte, turinti esminę reikšmę veikos kvalifikavimui, neabejotinai suvaržė jo teisę į gynybą, nes žinant apie tokią aplinkybę, bylą nagrinėjant teisme gynyba galėjo būti kitokia. Nors teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje apibendrintai jau yra įrašytas teiginys, kad dėl nuteistojo veiksmų didelę žalą patyrė valstybė, tačiau nedetalizuojama, kuo ta žala pasireiškė ir kas rodo tos tariamos žalos dydį. Apelianto manymu, taip pažeidžiant įstatymų reikalavimus, teismo nuosprendžiu pakeisto kaltinimo formulavimas trukdo gintis, ginčijant tariamos valstybės patirtos žalos požymį, žalos dydį ir teikiant apeliaciją dėl priimto nuosprendžio.
Apeliantas nurodo, kad aprašydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teismas nesilaikė įstatymo reikalavimo aprašyti ją taip, kaip teismo posėdyje buvo neabejotinai nustatyta. Aprašomojoje (nustatomojoje) teismo nuosprendžio dalyje yra nurodyta tik tai, kad iš Š. M. jis per du kartus priėmė 7000 Lt, tačiau visiškai nenurodoma ta aplinkybė, kad visą šią sumą jis priėmė ne sau, bet kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius minėtai bendrovei ir įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, pateikdamas ataskaitą kreditorių susirinkimui. Gautų pajamų panaudojimas bankroto procedūrai visiškai atitiko LR Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus ir buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo. Dėl šios priežasties ir remdamasis bylos duomenimis apeliantas mano, kad tinkamai ir tiksliai aprašius visas veikos aplinkybes, būtų eliminuota jam inkriminuotą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – turtinės naudos siekimas. Dėl apelianto veiksmų – iš Š. M. pagal pinigų priėmimo kvitus priimtų piniginių lėšų – tiesioginę naudą gavo tas juridinis asmuo, kuriam Š. M. pinigus įmokėjo – BUAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne apeliantas. Taigi jo veiksmai, prašant atlyginti įmonei padarytą žalą, o teismo vertinimu – administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams dengti – buvo atlikti ne apelianto, bet administruojamo juridinio asmens interesais. Suprantama, kad vėliau, vadovaujantis LR įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, apeliantui buvo atlygintos bankroto administravimo išlaidos, tačiau tai negali būti laikoma turtinės naudos siekimu. Patirtų išlaidų ir, remiantis įstatymu, nustatyto atlyginimo (tik mažos jo dalies) apmokėjimas nelaikytinas turtinės naudos gavimu, nes jokiame įstatyme nenumatyta prievolė asmeniui savo lėšomis vykdyti svetimos įmonės bankroto procedūras, o LR Konstitucija garantuoja teisingą apmokėjimą už atliktą darbą (48 str. 1 d.).
Apeliantas mano, kad buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, tik siekiant pripažinti STT Klaipėdos valdybos pareigūnų perduotas Š. M. lėšas proceso išlaidomis ir jas sugrąžinti STT. Š. M. jai STT pareigūnų perduotomis lėšomis atlygino delsimu kreiptis į teismą dėl jos vadovaujamos nemokios įmonės bankroto kreditoriams padarytą žalą. Tai, kad pavėluotas įmonės vadovo bankroto inicijavimas daro žalą ir ji iš tokio vadovo gali būti priteisiama, patvirtina byloje esančios teismų nutarčių tuo klausimu kopijos. Tai, kad būtent Š. M. vadovavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu ir jai nesikreipiant į teismą dėl bankroto inicijavimo padidėjo žala kreditoriams, patvirtina bylos duomenys. Šios aplinkybės patvirtina, kad Š. M. buvo atsakinga už žalos padidėjimą ir apeliantas turėjo teisę ne tik prašyti, bet ir reikalauti iš jos žalos atlyginimo. Veikdamas kaip bankrutuojančios įmonės administratorius, turėjo teisę susitarti su skolininke dėl dalinio žalos atlyginimo ir dėl to nesikreipti su ieškiniu į teismą, jei tam neprieštarauja kreditoriai ir toks susitarimas įstatymui neprieštarauja.
Apeliantas skunde nurodo, kad STT Klaipėdos valdybos tyrėjai, gavę pareiškėjos Š. M. pareiškimą dėl menamo jo pareikšto kyšio reikalavimo, inicijavo operatyvinius veiksmus – leido Š. M. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – pažadėti, susitarti ar perduoti jam kyšį. Vykdant tokį leidimą davusios ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį (t. 1, b. l. 146–147), Š. M. buvo supažindinta su nutartimi (t. 1, b. l. 148) ir kitą dieną susitiko su apeliantu, o jų tarpusavio pokalbį įrašė techninėmis priemonėmis. Iš šio slapta daryto pokalbio įrašo turinio ir pati Š. M., ir STT tyrėjai turėjo suprasti, kad apeliantas neprašo kyšio, nes paaiškina pašnekovei, kad pinigai bus iš jos priimami oficialiai, o jis jai išrašys oficialų pinigų priėmimo dokumentą, kurį pateiks kreditoriams ir gautos pajamos bus paskirstomos pagal Įmonių bankroto įstatymą (t. 1, b. 1. 174–190).
Nurodo, kad tyrėjams gavus pakankamų duomenų apie tai, kad apeliantas nereikalauja kyšio, jie nebeturėjo pagrindo operatyvinių veiksmų tolesniam tęsimui, tačiau Š. M. pagal pastarosios pakvitavimą 2010-06-10 vis tiek davė 4000 Lt tariamo kyšio perdavimui (t. 2, b. l. 8). Apeliantas mano, kad tokie tyrėjų veiksmai galėtų būti vertinami kaip tam tikra įstatymo (BPK 159 str. 3 d.) uždrausta provokacija pinigus perduoti kaip kyšį, o ne dalinį žalos atlyginimą ar administravimo išlaidų apmokėjimą. Vykdant tyrėjų užduotį, Š. M. perdavė minėtą sumą, kurią apeliantas priėmimo momentu, kaip ir buvo žadėjęs, įformino administruojamos įmonės pinigų priėmimo kvitu (t. 2, b. l. 45). Pokalbio su Š. M. metu jai ir žodžiu paaiškino, kad gaunami pinigai priimami ne kaip kyšis, bet kaip dalinis jos padarytos žalos atlyginimas (t. 2, b. 1. 9–21). Iš Š. M. apeliantui pasakytos frazės „Iš teismo man išieškojimų jokių nebus, kad neuždariau ten įmonę“ akivaizdu, kad ji puikiai suprato, kad prašomi sumokėti pinigai yra už konkrečią žalą – už tai, kad, jos žodžiais, neuždarė įmonės (t. y. laiku neinicijavo įmonės bankroto) ir ji tą sumą sumoka gera valia, kad nebūtų išieškojimo per teismą. Apelianto manymu, STT tyrėjai, klausę pokalbio ir gavę pinigų priėmimo kvitą, turėjo įsitikinti, jog pinigai perduodami ne kaip kyšis, o jie naudojami kaip bankrutuojančios įmonės gautos pajamos, todėl privalėjo toliau nebetęsti jokių operatyvinių veiksmų, tačiau jie ne tik nenutraukė operatyvinių veiksmų, bet papildomai davė Š. M. dar 3000 Lt (t. 2, b. l. 34), kad ši pinigus per apeliantą perduotų BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pastaroji įmonė tikrai tuos pinigus gavo (t. 2, b. l. 45) bei visus pinigus kreditorių susirinkimo sprendimu panaudojo bankroto procedūrai administruoti. Apeliantas mano, kad visuma šių aplinkybių įgalina teigti, kad padarę klaidą imituojant kyšio davimą ir neabejotinai esant pakankamai duomenų tą klaidą suprasti ir tinkamai įvertinus NVIM veiksmus nutraukti, tyrėjai toliau naudojo valstybės lėšas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrai vykdyti, todėl patys ir turėtų atsakyti už tokios klaidos padarinius – panaudotų lėšų praradimą.
Apeliantas pažymi, kad STT tyrėjai netgi ir po to, kai Š. M. per jį BUAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė 3000 Lt, operatyvinius nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tęsė toliau ir tai darė labai ilgai. Tokie tyrėjų veiksmai, nepaisant to, kad jie buvo sankcionuoti teisėjų, apelianto įsitikinimu, buvo akivaizdžiai neteisėti ir netgi galbūt nusikalstami. Nors 2010-07-27 tyrėjų su Š. M. pagalba slapta įrašyto pokalbio metu apeliantas Š. M. aiškiai atsakė į jos klausimus, kad daugiau pinigų iš jos tikrai nereikės (t. 2, b. 1. 35-42), apeliantui nusikalstamos veikos – kyšio davimo – imitavimas buvo sankcionuojamas dar 6 kartus ir toks nusikalstamos veikos imitavimas buvo tęsiamas iki jo nutraukimo 2011 m. gruodžio 18 d. (t. l, b. l. 173). Iš prokuroro prašymų leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir teismo nutarties matyti, kad buvo leista Š. M. ne tik sutikti su apelianto prašymu ar reikalavimu duoti kyšį, bet jai netgi buvo nurodoma tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlyti jam kyšį (t. 1, b. l. 169, 170–171), ir ji buvo instruktuota kaip vykdyti minėtą nutartį (t. l, b. l. 172), taigi ji vykdė nutartį, iki tas vykdymas buvo nutrauktas, ir ji apie tai informuota. Tokie tyrėjų ir ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro veiksmai, kai jau 2010-07-27 apeliantas buvo Š. M. garantavęs, kad daugiau pinigų neprašys, apelianto manymu, rodo akivaizdžią iniciatyvą jį provokuoti siūlant priimti kyšį, kurio jis neprašė ir netgi aiškiai iš anksto buvo atsisakęs. Provokacija, nepaisant to, kad ji nepavyko, yra neteisėta, nes šiurkščiai pažeidžia BPK 159 str. 3 d. reikalavimą ir rodo tyrėjų siekį bet kokiu būdu įsiūlyti kyšį vien tam, kad išsaugotų teisę į turėtų ankstesnių išlaidų, perduotų per Š. M., susigrąžinimą. Apeliantas mano, kad visuma anksčiau išdėstytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad pažeidžiant įstatymus atliktų operatyvinių veiksmų metu gauti duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais (BPK 20 str. 4 d.), todėl teismas jais pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalėjo.
Teismo posėdyje apeliantas ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl veikos perkvalifikavimo
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius teisiamajame posėdyje ištirtus nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatavo, kad kaltinamasis A. K., teismo nutartimi paskirtas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi, žinodamas, kad administruojama įmonė neturi turto, iš kurio gali būti padengtos bankroto administravimo išlaidos ir sumokėtas atlyginimas bankroto administratoriui, siekdamas turtinės naudos, reikalavo iš įmonės savininkės Š. M. sumokėti jam atlyginimą ir padengti administravimo išlaidas. Šį savo reikalavimą jis sustiprino grasinimais, kad Š. M. nesumokėjus apskaičiuotos sumos – 7000 Lt (1200 Lt gauta administravimo procese pardavus kilnojamąjį įmonės turtą – du senus automobilius), ji bankroto proceso metu turės daug teisinių problemų: jai gali būti paskirta bauda už kreditorių teisių pažeidimą laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, arba A. K. kreipsis į teismą dėl žalos išieškojimo iš įmonės savininko. Š. M., vykdydama šį A. K. reikalavimą, 2010 m. birželio 10 d. sumokėjo jam 4000 Lt ir 2010 m. liepos 27 d. sumokėjo 3000 Lt.
Nors kaltinamajame akte ši A. K. veika buvo kvalifikuota kaip kyšininkavimas už teisėtą veikimą ir neteisėtą neveikimą, pagal nusikalstamos veikos padarymo metu 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 suredaguotą BK 225 str. 1 ir 2 d., apylinkės teismas konstatavo, kad A. K. iš Š. M. reikalavo ir paėmė 7000 Lt atlyginimą bankroto administravimo išlaidoms ir bankroto administratoriaus atlyginimui, o kyšio davimas už tai, kad kaltinamasis atliktų bankroto procedūras, kurias jis ir taip privalo atlikti pagal Įmonių bankroto įstatymą ir teismo nutartį, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, todėl A. K. veiką perkvalifikavo pagal BK 228 str. 2 dalį. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad kaltinamasis A. K., žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi pakankamai turto, kurio pakaktų bankroto administravimo procedūros išlaidoms padengti ir administratoriaus nustatytam atlyginimui sumokėti, šios procedūros atlikimo metu galiojančių įstatymų reglamentuota tvarka nesikreipė į teismą su prašymu kompensuoti administravimo išlaidas, o piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, reikalavo, kad šias išlaidas padengtų bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė Š. M.. Šį reikalavimą nuteistasis sustiprino Š. M. bauginimu, kad jai gresia civilinė ir administracinė atsakomybė už netinkamą juridinio asmens atstovavimą. Tokį A. K. reikalavimą teismas pripažino neteisėtu, prieštaraujančiu valstybės tarnybos interesams ir padariusiu didelę žalą valstybei, nes buvo sumenkintas bankroto administratoriaus, kaip valstybės tarnautojui prilyginamo asmens autoritetas bei diskredituojamas valstybės tarnybos vardas. Teismas pripažino, kad A. K. šiuos neteisėtus veiksmus atliko siekdamas turtinės naudos, tačiau jo veikoje kyšininkavimo požymių nenustatė, todėl A. K. veika perkvalifikuota pagal BK 228 str. 2 d.
Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255 str., 256 str., išdėstytuose BPK XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. BPK 255 str. 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
BPK 256 str., reglamentuojančio kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu; 3 dalyje – šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką; 4 dalyje – šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.
A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 str. 1 d., BK 225 str. 1 ir 2 d., o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 2 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu BK 225 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų, minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 228 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nurodyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tas, kas padarė šio straipsnio 1 d. numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
Pagal šiuo metu galiojančio BPK 255 str. 2 d. kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teise žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymų, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės. Tokios nuostatos laikomasi ir LAT praktikoje. BPK 255 straipsnyje, 256 straipsnyje nėra tiesiogiai sureguliuota, kokios procedūros reikėtų laikytis, jeigu veika perkvalifikuojama nei pagal lengvesnį, nei pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą, o pagal įstatymą, numatantį analogišką atsakomybę.
Pagal baudžiamosios teisės teoriją lengvesniu iš dviejų laikomas veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikina toks įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikaltimo sudėties arba susiaurina nusikaltimo sudėtį, numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. Bausmę sušvelnina toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį, pašalina griežtesnę bausmės rūšį. Veiką padariusio asmens teisinę padėtį kitokiu būdu palengvina įstatymas, kuris pašalina veiką iš sunkių nusikaltimų sąrašo, išplečia galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, sutrumpina senaties, teistumo terminus ir pan.
Lyginant BK 225 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir BK 228 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968) sankcijas, matyti, kad šiose straipsnių dalyse įtvirtintos sankcijos yra analogiškos, t. y. tiek už nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), padarymą, tiek už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968), padarymą asmuo (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo) baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų, o tai suponuoja, kad šios veikos viena kitos atžvilgiu nėra nei asmens teisinę padėtį sunkinančios, nei ją lengvinančios.
BPK 256 str. 4 d. leidžia teismui netaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Pagal BPK 256 str. 4 dalį įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą iš esmės nesikeičiant faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms, todėl laikytina, kad toks veikos perkvalifikavimas, kai iš esmės nekeičiamos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, galimas ir į analogišką nusikaltimą, nes asmens padėtis nėra sunkinama. Esminis faktorius pagal BPK 256 str. 4 dalį, suponuojantis teismo pareigą tokioje byloje esant tokiems kaltinimo pasikeitimams užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, yra ne naujas juridinis veikos įvertinimas (kvalifikavimas), bet esminio ar neesminio faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių pasikeitimo konstatavimas. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad įmanomas veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nesikeičiant faktinėms bylos aplinkybėms, teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą negali būti ribojama. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Keičiantis veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikacijai pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį, jo dalį), kartu visada konstatuojamas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, kuris turi tiesioginę reikšmę skiriant bausmę ir turi būti teismo įvertintas individualizuojant bausmę (BK 54 str. 2 d. 1 p.). Teisė žinoti kaltinimą, teisė į gynybą apima ir kaltininko (jo gynėjo) dalyvavimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taikymo procese. Kaltininkas (jo gynėjas) turi teisę pareikšti savo poziciją dėl visų BK 54 str. 2 d. numatytų duomenų vertinimo – taigi ir dėl inkriminuojamos veikos pavojingumo laipsnio, turinčio tiesioginę reikšmę bausmės rūšiai ir dydžiui.
Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Teisme prokuroras neprašė keisti jam pareikšto kaltinimo, apie galimybes kvalifikuoti jo veiką kitaip nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, nebuvo informuotas ir teismo, todėl apeliantas mano, kad tokiais teismo veiksmais buvo pažeisti BPK 256 str. reikalavimai ir suvaržytos jo teisės apsiginti nuo kaltinimo. Svarbu ir tai, kad šioje byloje nuteistas A. K. apskritai neigia savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, todėl šiuo atveju BPK 256 str. 4 dalyje įtvirtintas teisinio reguliavimo ydingumas konstitucinių principų (žinoti kaltinimą, teisės į gynybą, lygybės) reikalavimų kontekste ypač akivaizdus, t. y. A. K. pirmosios instancijos teisme gynėsi nepadaręs jam inkriminuoto kyšininkavimo, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė (BK 228 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968)). Be to, apeliantui pareikštame kaltinime ta aplinkybė, kad dėl jo veiksmų didelę žalą patyrė valstybė, apskritai nebuvo nurodyta, taigi jis nežinojo, kad yra kaltinamas didelės žalos valstybei padarymu ir negalėjo ruoštis gynybai nuo tokio kaltinimo. Kaip skunde nurodo apeliantas, didelės žalos požymis yra pagrindas atskirti nusikaltimą nuo tarnybinio ar drausminio nusižengimo (kasacinės bylos 2K–325/2014, 2K–98/2014), dėl to naujai nurodyta faktinė inkriminuotos veikos aplinkybė, kurios nebuvo kaltinamajame akte, turinti esminę reikšmę veikos kvalifikavimui, neabejotinai suvaržė jo teisę į gynybą, nes žinant apie tokią aplinkybę, bylą nagrinėjant teisme gynyba galėjo būti kitokia. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas nurodė, kad esminis dalykas, kuriuo pažeidžiamos nuteistojo teisės dėl veikos perkvalifikavimo, yra tai, jog asmuo buvo apkaltintas, kad priėmė kyšį ir jam nebuvo inkriminuota svarbi kvalifikuojanti aplinkybė, kaip didelės žalos padarymas, būtent dėl to apeliantas negalėjo žinoti, kuo žala apskritai pasireiškė, nuo ko gintis, o žinodamas šią aplinkybę, būtų gynęsis kitaip.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu inter alia nutarė, kad BPK 255 str. 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad BPK 256 str. 1 d. tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 str. 2 d., 109 str. 1 d., konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu taip pat nutarė, kad BPK 256 str. 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 str. 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 228 str. 2 d., perkvalifikavo kaltinime nurodytą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne lengvesnį nusikaltimą, apie tokią galimybę iš anksto teisiamajame posėdyje kaltinamajam nepranešęs. Be to, teismas nustatė naują faktinę nusikalstamos veikos aplinkybę – didelės žalos valstybei padarymo faktą, kuris būtinas veikos pagal BK 228 str. 2 d. kvalifikavimui. Toks veikos perkvalifikavimas ir naujų faktinių aplinkybių nustatymas neatitinka nuosprendžio priėmimo metu galiojusių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (BPK 255 str. 2 dalis, 256 straipsnis), be to, kaip nustatė Konstitucinis Teismas minėtame 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 str. 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, apie tokią galimybę būtina kaltinamajam iš anksto pranešti teisiamajame posėdyje, nepriklausomai nuo to, ar veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, ar pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne lengvesnį nusikaltimą.
Šiuo metu galiojantis BPK nenumato kitos galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą minėtą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą kitaip, kaip nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme sudarant visas galimybes kaltininkui gintis nuo kaltinimo pagal perkvalifikuotą įstatymą. Toks baudžiamojo proceso įstatymo taikymas neprieštarauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatoms (2002 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą).
Pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistam pagal kaltinime neinkriminuotą nusikaltimą A. K., nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, jau buvo žinoma pasikeitusi jo veikos kvalifikacija ir nustatytos naujos faktinės jo nusikalstamos veikos aplinkybės, todėl papildomai pranešti A. K., kad jis gali būti pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 2 d., nėra reikalinga, kadangi nuteistasis jau yra pripažintas kaltu pagal minėtą straipsnį ir žino, nuo kokių kaltinimų gintis apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, pasiūlyta iš naujo perklausyti byloje esančius pokalbius, sudaryta galimybė dėl inkriminuotų veikų pasisakyti nuteistajam ir jo gynėjui, taip pat buvo apklausti liudytojai D. S., S. L., nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę visiems šiems asmenims užduoti klausimus. Nuteistasis A. K. turėjo pakankamai laiko ir visas baudžiamojo proceso suteikiamas galimybes gintis nuo perkvalifikuoto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, pakenkęs nuteistojo A. K. galimybėms gintis nuo pakeisto kaltinimo, išnagrinėjus baudžiamąja bylą apeliacinės instancijos teisme, yra ištaisytas tiek, kiek tai leidžia galiojantys baudžiamojo proceso įstatymai ir tiek, kad nebūtų pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.
Dėl BK 228 str. 2 d. numatytos veikos padarymo
Baudžiamosios teisės teorijoje bei teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi konstatuojamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymų ir kitų teisės aktų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas tiek aktyviais veiksmais, kai nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais, kompetencija, atliekant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje, tiek ir neveikimu – tinkamam savo pareigų ir įgaliojimų vykdymui būtinų veiksmų neatlikimu. Nusikalstamu piktnaudžiavimu tarnautojas, nors tarsi veikia kaip kompetentingas asmuo, bet jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios institucijos ir pačios valstybės, savivaldybės ar organizacijos autoritetas. Piktnaudžiavimui būtini padariniai – didelė turtinio, neturtinio pobūdžio žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kriterijai neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti vertinami pagal faktines aplinkybes, padarytos veikos pobūdį, trukmę, veikų kiekį, apimtis, ar padaryti formaliai teisėti ar akivaizdžiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, pagal kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką tarnautojo autoritetui, pasekmes. Didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Neturtinio pobūdžio žala pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, piktnaudžiaujant tarnyba ar kitos nusikalstamos veikos padarymo.
Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 str., objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010-03-04 nutartimi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla dėl nemokumo, bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi paskirtas bankroto administratorius A. K..
2010-04-28 BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorė Š. M. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą pareikšdama, kad 2010-04-27, apie 12 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), esančiame bute iš jos A. K. tiesiogiai savo naudai pareikalavo duoti 7000 litų kyšį už tai, kad Š. M. nebūtų skirta administracinė bauda už tai, kad ši laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos pradėjimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘(t. 1, b. l. 1–3).
2010-06-10, apie 18 val. 32 min., A. K. iš Š. M. tiesiogiai priėmė dalį reikalautos sumos – 4000 Lt. Tai patvirtina byloje esantis 2010-06-10 pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. gavo 4000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti pagal Įmonių bankroto įstatymą (t. 1, b. l. 90).
2010-07-27, apie 12 val. 45 min., A. K. iš Š. M. tiesiogiai priėmė likusią dalį reikalautos sumos – 3000 Lt – ir išrašė 2010-07-27 pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. gavo 3000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti pagal Įmonių bankroto įstatymą (t. 1, b. l. 100).
A. K. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nuosekliai teigė, kad gauti pinigai buvo panaudoti administracinėms išlaidoms dengti, savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino. Parodė, kad pagal bankroto įstatymą pranešė Š. M., kad ji perduotų turtą ir visus dokumentus. Vadovas turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau Š. M. to nepadarė ir skaičiuojant nuo 2008-12-31, kai buvo sudarytas balansas, turto buvo 62 tūkst., o skolų buvo susikaupę jau 80 tūkst. Kai A. K. priėmė dokumentus ir paskelbė informaciją, kreditinis įsiskolinimas išaugo iki 164 tūkst., o teismas patvirtino tą informaciją. Matydamas sudėtingą Š. M. situaciją, jog ji augina 3 vaikus, su vyru išsituokusi, vyras neremia, A. K. bandė su ja sutarti, kad ji iš dalies padengtų žalą, ir ji sutiko tai padaryti. Administratorius privalo ginti ne tik įmonę, bet ir kreditoriaus interesus. A. K. siekė ekonomiškumo, žinojo, kad ji jokio turto neturi. A. K. ir Š. M. sutarė ir jis, nepažeisdamas reikalavimų, išrašė kasos pajamų orderį, paėmė 4000 Lt ir įrašė į protokolą, informavo kreditorius. Informavo bankroto bylos kreditorių susirinkimo pirmininką S. L., kad į teismą nesikreips, ir Š. M. pati iš dalies padengs žalą. Akte buvo nurodyta suma, visi nubalsavo ir jis įmonę uždarė. Atlyginimas už administravimą jam buvo paskirtas minimalus, tačiau jis jo negavo. Iš Š. M. gavo 7 000 Lt per 2 kartus, tačiau jokių grasinimų nebuvo. Pagal įstatymus galėjo eiti į teismą ir iš Š. M. būtų priteisę 80 tūkst. ar bent 50 tūkst., nes buvo tokia praktika. Iš Š. M. jokios pinigų sumos toliau nebuvo prašoma, ji sutiko tokią pinigų sumą mokėti, o A. K. daugiau jokių pinigų neprašė (t. 4, b. l. 68, 69).
Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, A. K. dar kartą patikino, kad jis iš Š. M. jokio kyšio nereikalavo ir jo nepriėmė, nesijaučia pažeidęs įstatymą, buvo neteisėtai sekamas. Parodė, kad siekė taikos sutarties matydamas sunkią žmogaus situaciją, nes jam jos buvo gaila. Jis, turėdamas įgaliojimus, informuodamas kreditorių susirinkimą, neviršydamas savo įgaliojimų, kaip įstatymas numato, kad administratorius vykdo vadovo funkcijas, siekė viską baigti taikos sutartimi, tai ir padarė. Nors teigiama, kad jis prievartavo turtą ir grasino Š. M., tačiau taip nėra. Jis jai paaiškino, kad jeigu neatlygins iš dalies, ir turint galvoje, kad pagal paskutinę kreditorių nutartį jau buvo pareikšta reikalavimų už 148 000 Lt, tai jai bus pareikštas mažiausiai 115 000 Lt ieškinys (t. 4, b. l. 138–139).
Liudytoja Š. M. parodė, kad ji buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ direktorė. 2010 m. Klaipėdos apygardos teismas iškėlė įmonei bankroto bylą, o kaltinamasis A. K. buvo paskirtas bankroto administratoriumi. Jis susisiekė su Š. M., paaiškino, kad ji privalo perduoti įmonės dokumentus ir turtą. Kartu su A. K. jie važiavo į įmonės buhalterės V. V. namus. A. K. buhalterės namuose peržiūrėjo įmonės dokumentus, tačiau jų nepasiėmė. A. K. atvertė savo dokumentų segtuvą ir parodė kažkokį dokumentą, sakydamas, kad tiek kainuoja jo paslaugos. Š. M. pamena, kad tame dokumente buvo nurodyta 6000 Lt suma. A. K. jai pasakė, kad Š. M. turi surinkti tokią sumą, jeigu nenori turėti problemų. Jeigu ji surinks tokią sumą ir perduos A. K., tai jis teismui pateiks duomenis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla tvarkinga. Priešingu atveju jis teismui praneš, kad Š. M. su juo atsisako bendradarbiauti. Jis paminėjo, kad negavęs atlyginimo, gali teismui pateikti informaciją, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas yra tyčinis. Š. M. tokį A. K. elgesį vertina kaip kyšio reikalavimą ir kaip šantažą. Š. M. pasakė A. K., kad 6000 Lt ji neturi. Kitą dieną po šio susitikimo Š. M. kreipėsi į STT. Vėliau jie keletą kartų susitiko ir kalbėjo telefonu. A. K. nuolat kalbėdavo apie tai, kad ji turi sumokėti 6000 Lt ir visada primindavo, kas jos laukia teisme ir kad Š. M., turėdama tris nepilnamečius vaikus, nerizikuotų. STT jai davė pinigus, kuriuos ji perdavė A. K. per du kartus. Abu kartus pinigus jam perdavė savo automobilyje, Klaipėdos m. Iš viso iš STT gavo ir A. K. perdavė apie 6000–7000 Lt. A. K., gavęs iš Š. M. pinigus, davė jai pajamų orderio šakneles be numerių. Gavęs pinigus, A. K. įtikinėjo Š. M., kad pinigus jis paima tik dėl to, kad Š. M. turėtų mažiau problemų likviduojant įmonę. Š. M. negavo jokios ataskaitos, kaip A. K. panaudojo gautus 7000 Lt, tačiau A. K. užsiminė, kad pinigai skirti kažkokioms išlaidoms padegti. Š. M. mano, kad A. K. iš jos reikalavo kyšio tam, jog vykdytų bankroto procedūrą, likviduotų įmonę, grasindamas jai teismais ir baudžiamąja atsakomybe (t. 4, b. l. 40–42).
Nuteistojo ir Š. M. susitikimo metu vykusių pokalbių turinys užfiksuotas slapto sekimo bei savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, darant garso įrašus protokole (t. 1, b. l. 174–190).
Išanalizavus ir palyginus tarpusavyje nuteistojo A. K. ir Š. M. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus, darytina išvada, kad nuteistojo ir Š. M. parodymai apie šioje byloje nagrinėjamus įvykius ir aplinkybes yra iš esmės vienodi, nuoseklūs ir nekintantys. Sugretinusi A. K. ir Š. M. parodymus tarpusavyje, teisėjų kolegija juose jokių esminių neatitikimų ir prieštaravimų nenustatė. Abu asmenys nurodė vienodas susitikimų datas, pokalbių temas, jų turinį, atliktus veiksmus ir kitas susitikimų aplinkybės. Šių susitikimų metu vykusių pokalbių turinys atsispindi ir byloje esančiame slapto sekimo bei savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, darant garso įrašus, protokole (t. 1, b. l. 174–190). Iš esmės vienintelis A. K. ir Š. M. parodymuose esantis skirtumas yra aplinkybių, susiklosčius situacijai, kai A. K. susitarė paimti ir per du kartus iš Š. M. paėmė 7000 Lt, vertinimas. Nuteistasis A. K. teigia pinigų prašęs tam, kad būtų galima padengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūros išlaidas ir išmokėti bankroto administratoriaus atlyginimą, tuo tarpu Š. M. A. K. prašymą duoti pinigų bankroto procedūros atlikimui įvertino kaip kyšio reikalavimą ir dėl to kreipėsi į STT.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. K. ir Š. M. pateiktus situacijos vertinimus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, susiejusi juos su BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi, konstatuoja, kad A. K. teiginiai dėl pinigų prašymo ir paėmimo iš Š. M., turint tikslą apmokėti bankroto administravimo išlaidas, liko nepaneigti. Tokią A. K. versiją patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta Nacionalinės verslo administracijos direktorė D. S., kuri parodė, kad įvykių metu galiojęs teisinis reglamentavimas buvo neaiškus, administratoriai veikė savo nuožiūra, ir buvo formuojama nauja praktika. Asociacija buvo pateikusi pasiūlymą bankroto įstatymo pakeitimui, kuriuo būtų numatyta, kad bankroto proceso metu išaiškėjus, kad įmonė neturi lėšų patvirtintoms administravimo išlaidoms apmokėti ar turi tik tam tikrą jų dalį, su administratoriumi gera valia suderinus savininko apmokėjimą, bankroto byla būtų nagrinėjama įprasta tvarka, bankroto administratorius informuotų kreditorių susirinkimą apie asmenų nurodytą ir savininko įmokėtą sumos dalį bei įtrauktų šią sumą į įmonės apskaitą (t. 4, b. l. 121–122).
A. K. inkriminuotos veikos metu Įmonių bankroto įstatyme nebuvo numatyta, kaip turi būti atlyginamos bankroto administravimo išlaidos tuo atveju, jeigu įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti. Tuo metu administratorių prašymai kompensuoti administravimo išlaidas buvo nagrinėjami vadovaujantis Civilinio kodekso normomis. Be to, tai, kad A. K. veikė pagal D. S. nurodytą veikimo modelį, patvirtino ir Klaipėdos SODROS išieškojimo skyriaus vyr. specialistas S. L., kuris apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad A. K. buvo gavęs sumas, jos atsispindėjo ataskaitoje ir likvidaciniame akte, buvo nurodyta, kad pinigai skirti žalos atlyginimui (t. 4, b. l. 123). Tai, kad A. K. Š. M. perduotus pinigus panaudojo bankrutuojančios įmonės reikmėms, patvirtina ir byloje esantys dokumentai: 2011 m. rugsėjo 28 d. likvidavimo aktas, kuriame nurodyta, kad bankroto procedūros eigoje gautos šios įplaukos: žalos atlyginimas – 7000 Lt ir pardavus kilnojamąjį turtą – 1200 Lt, iš viso gauta 8200 Lt įplaukų. Patirtos išlaidos bankroto procedūroms ir administratoriaus atlyginimas – 8200 Lt (t. 1, b. l. 67–68); Bankroto administratoriaus išlaidų ir pajamų ataskaita, kurioje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. gavo 8200 Lt pajamų. Iš jų 2010 m. birželio mėnesį 4000 Lt ir 2010 m. liepos mėnesį 3000 Lt. Tuo pačiu laikotarpiu išleido 8200 Lt. Iš jų 5805,53 Lt administratoriaus atlyginimui ir 5363,17 Lt bankroto procedūros išlaidoms (t. 1, b. l. 78–79); BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. birželio 29 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 1, kuriame nurodyta, kad buvo svarstoma administratoriaus veiklos ataskaita. Protokole užfiksuota, kad administratorius patikrino visus sandorius, o sandorių, kuriuos reikia ginčyti, nerasta. Po bankroto bylos iškėlimo administratorius gavo 4000 Lt įplaukų, kurias įnešė buvusi direktorė Š. M. (t. 1, b. l. 81–82); 2010 m. birželio 10 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. gavo 4000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti pagal Įmonių bankroto įstatymą (t. 1, b. l. 90); 2010 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Š. M. gavo 3000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti pagal Įmonių bankroto įstatymą (t. 1, b. l. 100).
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, iš darbo santykių kylančius įgaliojimus panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse (LAT nutartis Nr. 2K-220/2014). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 228 str. reikia nustatyti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus ir jų visumą, atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-273/2014), daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad A. K. savo veika būtų pažeidęs bankroto administravimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir jo veikoje būtų piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 str., požymių. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas deklaratyviai nurodė, kad A. K. reikalavimas Š. M. padengti bankrutuojančios įmones išlaidas yra neteisėtas, tačiau nenustatė, kokius bendro pobūdžio teisės aktus bei kokius specialius teisės aktus, kurie susiję su konkrečias bankroto administratoriaus pareigas einančio asmens įgaliojimais, pažeidė A. K., kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio motyvus apie tai, kad nuteistasis A. K. savo veiksmais padarė didelę žalą valstybei, vertina tik kaip deklaratyvius, kurie nėra pagrįsti BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka ištirtais įrodymais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žalos požymis yra vertinamasis. Kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013) išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą, pareigūno padarytos nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir panašiai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei.
Apylinkės teismas konstatavo, kad A. K. veiksmai, kuriais jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pasireiškė tuo, kad jis nesikreipė į teismą su prašymu kompensuoti administravimo išlaidas, o piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, reikalavo, kad šias išlaidas padengtų bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė Š. M., o šį reikalavimą sustiprino Š. M. bauginimu, kad jai gresia civilinė ir administracinė atsakomybė už netinkamą juridinio asmens atstovavimą. Ši teismo išvada akivaizdžiai neatitinka byloje surinktų įrodymų, o su tuo siejamas didelės žalos požymis grindžiamas ne motyvais, o tik teorinio pobūdžio samprotavimais ir deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis apie tai, kad toks A. K. reikalavimas yra neteisėtas, prieštaraujantis valstybės tarnybos interesams ir juo A. K. padarė didelės žalos valstybei, nes buvo sumenkintas bankroto administratoriaus, kaip valstybės tarnautojui prilyginamo asmens, autoritetas bei diskredituojamas valstybės tarnybos vardas. Nieko panašaus dėl A. K. padarytos veikos neatsitiko, jo veika nesukėlė žalos, atitinkančios teismų praktikos suformuotą didelės žalos sampratą, to nesimato ir iš skundžiamo teismo nuosprendžio. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. savo pareigas atliko ne formaliai, o stengėsi kuo optimaliau užbaigti bankroto procedūrą, atsižvelgė į bankrutuojančios įmonės direktorės Š. M. finansinę padėtį ir patarė jai savanoriškai atlyginti dalį žalos, taip išvengiant gresiančios didesnės finansinės naštos, kuri galėtų kilti pripažinus ir patenkinus kreditorių reikalavimus teisme. Iš Š. M. gautų pinigų A. K. nepasisavino, juos įtraukė į bankrutuojančios bendrovės buhalterinę apskaitą, pateikdamas ataskaitą kreditorių susirinkimui. Tai, kad tokie A. K. veiksmai, kuriais jis nepažeidė galiojančių bankroto įstatymo normų ir siekė tinkamai atlikti bankroto administratoriaus pareigas, išaiškinus gresiančias bankroto pasekmes, vienam asmeniui – Š. M. – sukėlė įtarimų ir ji kreipėsi į STT, nesuponuoja išvados, kad tokiais veiksmais A. K. sumenkino bankroto administratoriaus, kaip valstybės tarnautojui prilyginamo asmens, autoritetą bei diskreditavo valstybės tarnybos vardą.
Remdamasi tuo, kas išvardyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad A. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekė asmeninės naudos, ir tokiais jo veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, nėra motyvuotos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl nėra pagrindo A. K. veiksmų vertinti kaip piktnaudžiavimo ir A. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš A. K. priteista Specialiųjų tyrimų tarnybos naudai 7000 Lt proceso išlaidų, kurias ji patyrė atliekant nusikalstamo elgesio imitacijos veiksmus.
Pagal BPK 105 str. 5 d., kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. K. dėl kaltinimo pagal BK 228 str. 2 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo pažymių.
Panaikinti A. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Panaikinti laikiną A. K. nuosavybės teisės į turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), apribojimą.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. priteista Specialiųjų tyrimų tarnybos naudai 7000 Lt proceso išlaidų, kurias pastaroji patyrė atliekant nusikalstamo elgesio imitacijos veiksmus.
5 skaitmenines laikmenas – CD – su informacija, gauta atliekant BPK 158, 159 ir 160 straipsniuose numatytus proceso veiksmus, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti jų lydraščius surašiusiai ikiteisminio tyrimo įstaigai Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybai.
Kratos metu kaltinamojo A. K. gyvenamojoje vietoje rastus ir paimtus dokumentus, esančius segtuve Nr. 2, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti kaltinamajam A. K..
Klaipėdos rajono savivaldybės archyvo perduotus dokumentus, susegtus segtuvuose Nr. 38, Nr. 39 ir Nr. 40, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti Klaipėdos rajono savivaldybės archyvui.
Teisėjų kolegijos pirmininkas Arvydas Daugėla
Teisėjai Aurelija Sadauskaitė
Linas Pauliukėnas