Administracinė byla Nr. eA-1398-552/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09578-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas arba atsakovas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 23S174754, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja skunde nurodė šias aplinkybes:
2.1 Pareiškėja 2023 m. kovo mėn. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi į leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. 2023 m. spalio 16 d. ji gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuojant tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Dėl šio sprendimo pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jos skundas buvo priimtas ir šiuo metu byla yra nagrinėjama teisme.
2.2 Pareiškėjos teigimu, atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvoje dėl tų pačių motyvų, dėl kurių buvo panaikintas jos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. kad pagal VSD išvadą jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau, pasak pareiškėjos, VSD savo išvadą grindžia vien tuo, kad ji (pareiškėja), pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną (toliau – ir Klausimynas), į jo 11 klausimą: „Kam priklauso Krymas?“, pažymėjo atsakymą „Rusijai“. VSD nuomone, tokiu būdu pareiškėja išreiškė paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tačiau pareiškėja su tuo nesutinka.
2.3 Pareiškėja Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų, t. y. nuo 2002 m. vasario 12 d. Lietuvoje užaugo jos vaikai, o per visą laiką ji nė karto nebuvo Rusijoje, nors ten turi giminių, tačiau teigia apie juos nieko nežinanti ir nepalaikanti jokių ryšių. (Duomenys neskelbtini), kurios pilietybę oficialiai turi, nebuvo maždaug 8 metus. Pareiškėjos tėvai mirę, kiti giminaičiai gyvena atskirai, o pareiškėjos šeimą sudaro vaikai, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Sūnus šiuo metu Lietuvoje negyvena ir oficialiai yra deklaravęs savo išvykimą į užsienį, t. y. į Angliją. Pareiškėja yra išsituokusi nuo 2013 m., nuo to laiko viena augino ir išlaikė vaikus, turėjo grąžinti buvusio sutuoktinio skolas. Nėra jokios politinės partijos narė, neužsiima provokuojančia veikla. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja nėra padariusi jokių nusikaltimų ar nusižengimų, neatlikusi jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę.
2.4 Pareiškėjai yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl sirgdama tapo abejinga politikai ir tuo labiau nežino, kam priklauso Krymas. Žino tik tiek, kad šiandien Krymą valdo Rusija, todėl taip ir atsakė. Jeigu klausimas būtų suformuluotas kitaip, pasak pareiškėjos, jos atsakymas būtų kitoks. Pavyzdžiui, jeigu jos paklaustų, kaip vertina Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir Rusijos pradėtą karą, vienareikšmiškai atsakytų, jog smerkia Rusiją, jos valdžią ir visus rusus, kurie teisina karą ir palaiko Putino politiką. Pareiškėja teigė palaikanti Ukrainą, kurioje dėl Rusijos pradėto karo kenčia ir miršta nekalti žmonės. Paaiškino, kad jos politinis neraštingumas ir paprastumas bei naivumas traktuoja ją kaip Lietuvos priešą, tačiau ji negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybei. Pareiškėja daugiau nei 20 m. teisėtai pragyvenusi Lietuvoje šiai dienai neturi kur gyventi kitoje šalyje. Mano, kad tiek daug metų pragyvenusi Lietuvoje ji Rusijoje ar Baltarusijoje būtų vertinama kaip užsienio agentė.
2.5 Pareiškėja daug metų gyveno Lietuvoje kas dvejus metus išduodamo leidimo laikinai gyventi pagrindu, todėl nesikreipė dėl nuolatinio leidimo gyventi. Šiemet pareiškėja surinko visus reikalingus dokumentus, išlaikė būtinus egzaminus ir kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau buvo panaikintas sprendimas išduoti galiojantį leidimą laikinai gyventi, o dėl šio sprendimo nagrinėjant bylą teisme ji sužinojo, kad tą pačią dieną buvo priimtas ir sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Pasak pareiškėjos, gyvendama Lietuvoje daugiau nei 20 m. ji dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei, todėl susirgusi (duomenys neskelbtini) mano, kad turi teisę gauti gydymą Lietuvoje. Pareiškėjos manymu, vien tik jos atsakymas dėl Krymo priklausymo Rusijai negali būti vertinamas kaip reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Be to, tai nerodo, jog pareiškėja palaiko Rusijos politiką ar reiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė šias aplinkybes:
4.1 Pareiškėja 2023 m. kovo 17 d. užpildė Klausimyną, kuriame, atsakydama į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai. VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodė, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
4.2 Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti realią pareiškėjos poziciją dėl klausimyno klausimų dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės, atliko pareiškėjos apklausą. Apklausos metu pareiškėja vengė tiesioginio atsakymo apie Krymo priklausomumą, sakė, kad tai jos visiškai neliečia, taip pat nurodė, kad savo nuomonę jau yra išdėsčiusi Klausimyne, teigė, kad klausimai apie Krymą – tai provokacija prieš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečius, teigė turinti giminaičių bei pažįstamų Rusijos Federacijoje ir Baltarusijoje, tačiau negalėjo įvardinti, kuo ir kur jie dirba, tvirtino, kad jos tikslas – tiesiog gauti dokumentą, kad galėtų gyventi Lietuvos Respublikoje, ir į užduodamus klausimus ji neatsakinėsianti, nes, esą, tokia yra jos nuomonė. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į Klausimyno ir apklausos klausimus (užsienietės sąmoningai išsakytą asmeninę nuomonę, kad neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis teisėtai (legitimiai) priklauso Rusijos Federacijai) ir VSD rašte nurodytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą dėl atsakymų į klausimyno klausimus, konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui galimybė.
4.3 Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas pagal kompetenciją įvertino pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (pareiškėja nuo 2002 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimus laikinai gyventi), pareiškėjos šeiminius ryšius (pareiškėjos santuoka su (duomenys neskelbtini) piliečiu nutraukta, pareiškėjos sūnus yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra gyvena Lietuvoje, pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi), ginčijamo Sprendimo proporcingumą ir priėmė Sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi.
4.4 Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 ir 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023 nurodyti teismo išaiškinimai.
4.5 Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos veiksmus (jos pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, priimant Sprendimą įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, o tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos (toliau – ir ES), bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.
4.6 Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijos Federacijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui.
4.7 Atsiliepimo pateikimo metu Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo į (duomenys neskelbtini).
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodė šias aplinkybes:
6.1 Sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 2023 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ atsakovui pateikė vertinimą, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
6.2 VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
6.3 Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nebuvo įvertintos individualios aplinkybės, kad pareiškėja ilgą laiką gyvena Lietuvoje, joje dirba ir moka mokesčius, taip pat tai, kad pareiškėja turi sveikatos sutrikimų, todėl jos buvimas Lietuvoje niekaip negali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, taip pat argumentai, kad ji Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų ir kiti motyvai apie pilnamečius vaikus bei sveikatos sutrikimus negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
6.4 Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.
II.
7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjos G. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:
8.1 Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvenanti Lietuvoje nuo 2002 m. vasario 12 d. iki šiol su išduotais leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu.
8.2 Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą. 2023 m. kovo 17 d. pareiškėja užpildė Migracijos departamento klausimyną, į kurio 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai.
8.3 Migracijos departamentas raštu kreipėsi į pareiškėją ir paprašė jos plačiau išdėstyti savo nuomonę, dėl ko ji mano, jog Krymo pusiasalis priklauso Rusijos Federacijai, taip pat nurodyti savo atsakymo motyvus. Kadangi atsakymas nebuvo gautas, pareiškėja buvo pakviesta į apklausą. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad nei pritaria, nei nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams, teigė, kad ji neturi nuomonės šiuo klausimu. Paklausta apie tai, kam priklauso Krymo pusiasalis, atsakė, kad kaip pažymėjo Klausimyne, taip ir galvoja. Pakartotinai paklausus, kam teisėtai priklauso Krymo pusiasalis, pareiškėja atsakė, kad „manęs niekas nevertė nieko žymėti, pažymėjau, kaip galvoju“. Apklausos metu pareiškėja naudojo tokius teiginius kaip: „mano tikslas gauti dokumentą, kad galėčiau gyventi Lietuvoje“, „klausimai apie Krymą yra provokacija prieš Rusijos ir Baltarusijos piliečius“ ir pan.
8.4 Siekdamas įvertinti pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad ji nuo 2002 m. vasario 12 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu K. J., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi. Sūnus J. J. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra Z. J. gyvena Lietuvoje. Leidimus laikinai gyventi ji gaudavo tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad leidimas gyventi Lietuvoje reikalingas tik todėl, jog Lietuvoje gyvena jos vaikai, tačiau dėl leidimo nuolat gyventi ji anksčiau nesikreipė, nors Lietuvoje pragyveno daugiau nei 20 m. Įvertinęs pareiškėjos pasisakymus apklausos metu, Migracijos departamentas sprendė, jog asmuo nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę.
8.5 VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodė, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
8.6 Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S174754 neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ duomenimis nustatė, kad pareiškėjos skundas, kuriame ji, be kita ko, prašė panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175939, kuriuo buvo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo atmestas (administracinė byla Nr. eI2-3339-860/2024).
10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir prašo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju aktuali teismų praktika dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir prašant leidimų laikinai gyventi, kadangi ginčas kilęs dėl pareiškėjos Klausimyne galimai išreikšto palaikymo Rusijai ir jos valdžios vykdomam karui Ukrainoje.
11. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Be to, pareiškėja, atsakydama į pastarąjį klausimą, Migracijos departamento žodinės apklausos metu išdėstė savo asmeninę poziciją, teigdama, kad karas Ukrainoje vyksta seniai, jau 8–9 m., manydama, jog per tiek laiko buvo galima išspręsti ir susitarti. Apklausos metu pareiškėjos paprašius patikslinti savo teiginius, ji atsakė, kad tuo klausimu žmonės dirba, o ji pati, pareiškėjos nuomone, niekaip nesusijusi. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra kilusi ne iš (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini), todėl šis klausimas jos apskritai neliečia. Pareiškėja teigė, kad ji tik ruošia dokumentus gyventi Lietuvoje, kurioje gyvena jau ilgai, pusę savo gyvenimo. Pareiškėjos nuomone, apklausos metu jai užduodami klausimai yra nesusiję su jos situacija. Taip pat iš žodinės apklausos transkripcijos matyti, kad pareiškėjos pakartotinai pasiteiravus, kam priklauso Krymas, ji nurodė į šį klausimą jau atsakiusi Klausimyne, o šis klausimas, pasak pareiškėjos, apskritai yra provokacija, kuria siekiama išprovokuoti rusus ir baltarusius. Pareiškėja pabrėžė, kad ji atsakė teisingai, taip, kaip mano, tačiau tai, pasak jos, yra tik asmeninė nuomonė. Pareiškėja teigė, kad jos siekis yra gyventi Lietuvoje su savo vaikais, (duomenys neskelbtini) piliečiais. Teismo vertinimu, nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nėra tikslaus apibūdinimo, kaip turi būti išreikštas palaikymas Rusijos Vyriausybės veiksmams bei politikai, tačiau jis gali būti suprantamas kaip apimantis ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.
12. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, taip pat įvertinęs vykdomą neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. Pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos nuolatinis gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
13. Pareiškėjos teiginiai, jog ji neva nesidomi politika, nedalyvauja politikos gyvenime, nepriklauso jokiai partijai ir nėra karininkė, teismo vertinami kaip pareiškėjos pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant paneigti tikrąją savo poziciją dėl Rusijos vykdomos agresyvios politikos. Pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, vis dėlto, teismo nuomone, tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjos nuolatinis gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
14. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja yra išsituokusi. Duomenų apie naujos santuokos sudarymą byloje nėra, o pareiškėjos vaikai, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, yra pilnamečiai. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nėra nurodžiusi duomenų, jog (duomenys neskelbtini) jai ar jos šeimai grėstų pavojus, todėl iš esmės nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų gyventi (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos darbovietę Lietuvoje ar kitus stiprius socialinius ryšius, nors ji teigė, kad Lietuvoje dirbo. Pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti nuolatos gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos pilnamečiai vaikai, o ji gydoma dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pateikė ir gydymą patvirtinančius išrašus, tačiau nėra duomenų, jog gydymo pareiškėja negautų savo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Nurodytų aplinkybių visuma teismui leido daryti išvadą, jog pareiškėjos situacija atsakovo įvertinta individualizuotai ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o priimtas Sprendimas, remiantis tokiu vertinimu, yra pagrįstas ir teisėtas.
15. Įvertinęs Sprendimo turinį teismas darė išvadą, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
16. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Teismui atmetus pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ši skundo dalis taip pat atmestina.
III.
17. Pareiškėja G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
18. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad teismas neteisingai suprato ir aiškino jos poziciją Rusijos atžvilgiu. Teismas vertindamas atsakymus apklausos Migracijos departamento metu, neatsižvelgė į tai, kaip buvo vykdoma apklausa.
19. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja tiek Migracijos departamento klausimyne, tiek apklausos metu teigė, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai, tai yra pareiškėjos nuomonė. Teismas pareiškėjos poziciją įvertinimo tinkamai, minėtos pareiškėjos pozicijos vertinimas atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
22. VSD vertinimu, pareiškėja, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.
23. Pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, Rusijos įvykdytus karo nusikaltimus, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog ji „pasimetė“ ar tai, kad savo nuomonę išdėstė paveikta streso, vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjos išreikštas palaikymas Rusijos Federacijos agresyviai užsienio politikai suponuoja jos keliamą grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva neatsveria šios grėsmės.
26. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos individualios situacijos bei neteisingai suprato jos poziciją. Pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, grindžiant keliamą grėsmę tik pareiškėjos Klausimyne pateiktais atsakymais, o ne byloje esančių duomenų visuma, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu.
27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
28. Bylai aktualaus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. To paties Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
30. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.
31. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
32. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos nuolatinis gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).
33. Nagrinėjamu atveju pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo ir procesinio sprendimo surašymo taisyklių laikėsi. Sprendžiant dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. kovo 17 d. atsakydama į Klausimyno 11 klausimą, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai bei savo ranka prirašė „Mano asmeninė nuomonė“. Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 7 d. papildomai apklausus pareiškėją, siekiant išsiaiškinti jos poziciją dėl Krymo okupacijos ir Rusijos agresijos, užsienietė vengė tiesioginio atsakymo apie Krymo priklausomumą, teigė, kad klausimai apie Krymą – tai provokacija prieš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečius. Pareiškėja patvirtino, kad jos tikslas – tiesiog gauti dokumentą gyvenimui Lietuvos Respublikoje, ir į užduodamus klausimus ji neatsakinėsianti, nes, esą, tokia yra jos nuomonė.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023 ir kt.).
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi VSD išvadoje pateiktą informaciją, Klausimyną, duomenis apie pareiškėjos apklausą Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, Migracijos departamento priimtą Sprendimą ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus teismo proceso metu, kitus byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjos pažeidžiamumą ir dėl to jos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, kad ji ne taip suprato klausimą ar kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas ne taip suprato jos atsakymus, nes tiek Klausimyne, tiek apklausoje Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, tiek teismo posėdyje pareiškėja išreiškė tą pačią poziciją.
37. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika: gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindą ir laikotarpį, pareiškėjos buvusio sutuoktinio ir pilnamečių vaikų situaciją; sveikatos būklę; ankstesnius darbo ar individualios veiklos santykius ir jų trukmę. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime patikrino Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, taip pat papildomai vertino pareiškėjos pilietybę, jos paaiškinimus apie santykius su vaikais, giminėmis ir artimaisiais Rusijoje ir Baltarusijoje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos pilnametė dukra, turinti (duomenys neskelbtini) pilietybę, pareiškėjos turimi ekonominiai ryšiai su Lietuva niekaip negali atsverti nustatytų galinčių kilti grėsmių valstybės saugumui.
38. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
39. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja pripažintina grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, o atsisakymas išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1321-1047/2024 pagal tos pačios pareiškėjos skundą Migracijos departamentui dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo jau sprendė dėl pareiškėjos galimos grėsmės nacionaliniam saugumui, vertindama iš esmės tuos pačius faktinius duomenis. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kitaip vertinti surinktų įrodymų visetą, pareiškėja apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo.
40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
41. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, ji neįgyja teisės ir į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius