Administracinė byla Nr. AS-714-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01141-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pateikė teismui skundą (b. l. 1–29), kuriame prašė panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. KS-12).

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi (b. l. 85–87) atsisakė priimti skundą.

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija Sprendimu Nr. KS-12 nusprendė: „Įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“.

4. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nubo.tv“ skundą Komisijai (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02377-2014-9) buvo nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos Sprendimo Nr. KS-46, kuriuo nuspręsta „įpareigoti Lietuvos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“, teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusioje 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje inter alia konstatavo, kad Sprendimas Nr. KS-46 yra norminio teisinio pobūdžio, nes šis teisės aktas atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius (administracinė byla Nr. AS438-1200/2014). Todėl, įvertinęs ginčijamo Sprendimo Nr. KS-12 ir minėto Sprendimo Nr. KS-46 turinį, teismas konstatavo, kad jie iš esmės yra analogiškos teisinės prigimties, tai yra: Sprendimu Nr. KS-12 sukurta elgesio taisyklė – teisės norma („sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“), visuotinai privaloma individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui (visiems televizijos programų retransliuotojams, skleidžiantiems televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje), orientuota į ateitį (galioja 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos) ir skirta taikyti daug kartų; jį priėmė viešojo administravimo subjektas (Komisija), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (Visuomenės informavimo įstatymo 341 str. 11 d. ir 48 str. 1 d. 16 p.); šio sprendimo norminio administracinio pobūdžio nekeičia tai, kad byloje nėra duomenų, jog jis būtų paskelbtas laikantis norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

5. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas Nr. KS-12 yra norminio teisinio pobūdžio, nes šis administracinis aktas atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius ir nėra pagrindo nukrypti nuo įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014, įtvirtinto precedento, pagal kurį iš esmės analogiškos teisinės prigimties Sprendimas Nr. KS-46 yra pripažintas norminio teisinio pobūdžio aktu. Tai konstatavus, pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad ginčijamas Sprendimas Nr. KS-12 yra individualus administracinis aktas, taip pat argumentai, kuriais siekiama šį teiginį pagrįsti, atmesti kaip nepagrįsti ir vertinti kritiškai. Šiame kontekste teismas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus).

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir konstatavus, kad Sprendimas Nr. KS-12 yra norminis administracinis aktas, daryta išvada, kad, prašydama panaikinti šį sprendimą, Bendrovė teikia abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nors ji nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 1 d. 1 p.).

III.

7. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD pateikė atskirąjį skundą (b. l. 91–109), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendino Audiovizualinių paslaugų direktyvos 2010/13/ES nuostatas, užduodant Europos Sąjungos Teisingumo Teismui atskirajame skunde nurodytus klausimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais motyvais:

7.1. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra nemotyvuota ir tai yra pagrindas ją panaikinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, visada turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma. Nors pareiškėjas skunde detaliai pagrindė, jog Komisijos sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris pareiškėjui sukelia (sukėlė) konkrečias teisines pasekmes ir kuriuo būtent jam buvo pritaikytos poveikio priemonės, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos apskritai net nepasisakė, pateikdamas tik nuorodą į kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtą administracinę bylą bei joje suformuotą praktiką. Nors pareiškėjas savo teisę į teisminę gynybą bei teisės kreiptis į teismą ginčijant Komisijos sprendimą atsiradimo teisinius pagrindus tiesiogiai kildino iš 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (toliau – ir Audiovizualinių paslaugų direktyva, Direktyva 2010/13/ES) 3 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies a punkto bei Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatų, teismas dėl šių teisės normų reikšmės nagrinėjamam ginčui apskritai nepasisakė ir net nenurodė jokių teisinių priežasčių, dėl ko atsisako jas taikyti (jomis vadovautis).

7.2. Ginčijamas Komisijos sprendimas atitinka visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstamus individualaus administracinio akto požymius. Viešojo administravimo subjektų sprendimai dėl poveikio priemonių ūkio subjektams taikymo (pvz., ekonominių sankcijų skyrimo, veiklos apribojimų (suvaržymų) nustatymo ir pan.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visuomet bei vienareikšmiškai buvo ir yra pripažįstami individualiais administraciniais aktais. Pareiškėjas skunde buvo detaliai paaiškinęs ir pagrindęs, kad Komisijos priimtas sprendimas sukėlė konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą pareiškėjui ir buvo privalomas vykdyti, o jį įvykdė pats pareiškėjas, šis sprendimas sudarė prielaidas bei sąlygas, kad būtų pakeistos pareiškėjo subjektinės teisės teisiniuose santykiuose, juo buvo nustatytos pareiškėjo pareigos ir nurodytos poveikio priemonės, dėl kurių pareiškėjas patyrė daugiau kaip 800 000 Eur dydžio žalą. Administracinėse bylose dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų ir jose numatytų poveikio priemonių taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikėsi vieningos nuoseklios pozicijos ir administracinius aktus, kuriais buvo sprendžiamas atitinkamų administracinio poveikio priemonių taikymas, pripažindavo individualiais administraciniais aktais.

7.3. Pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo užkirstas kelias bylos eigai ir pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja nacionalinė teisė – Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatos, nenustatančios jokių formalių papildomų administracinių reikalavimų asmeniui (visuomenės informavimo paslaugų skleidėjui), besikreipiančiam į teismą dėl pažeistų teisių, o teismas į jas neatsižvelgė ir jų netaikė. Be to, teismo nutartimi užkirtus kelią bylos eigai ir pripažinus Komisijos sprendimą norminiu aktu, buvo pažeista Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje įtvirtinta pareiškėjo, kaip audiovizualinių paslaugų teikėjo, teisė laisvai teikti paslaugas ES teritorijoje. Ginčijamos nutarties priėmimas yra nesuderinamas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau kurių atžvilgiu netaikomos ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės, įskaitant teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Teismo nutartimi užkirtus kelią bylos eigai, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę (teisinę) gynybą, garantuojama tarptautiniuose teisės aktuose (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 str., 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.); buvo pažeista ES teisės pareiškėjui garantuojama veiksminga jo teisių, numatytų Audiovizualinių paslaugų direktyvoje, gynyba teisme.

7.4. Yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Audiovizualinių paslaugų direktyvos 2010/13/ES nuostatų išaiškinimo. Direktyvos 2010/13/ES nuostatos privalo būti aiškinamos kaip nustatančios pareiškėjo teisę į teisminę gynybą dėl bet kokių jo, kaip audiovizualinių paslaugų teikėjo, laisvę teikti paslaugas varžančių nacionalinių institucijų sprendimų. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir Direktyvos 2010/13/ES nuostatų išaiškinimo bei užduoti tokius klausimus: „1) Ar pareiškėjo teikiama paslauga, „REN TV BALTIC“ transliavimas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką, yra „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ pagal 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES 1 straipsnio a punktą; 2) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnis draudžia valstybėms narėms riboti savo teritorijoje audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, išskyrus imperatyviai pačioje direktyvoje numatytus atvejus; 3) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES yra įtvirtinta galimybė riboti savo teritorijoje audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, jei per televizijos programą yra kurstoma neapykanta ne ES valstybei narei ir tos valstybės tautai; 4) ar 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES yra įtvirtinta galimybė riboti savo teritorijoje audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę, kai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos yra perduodamos iš kitų valstybių narių, jei per televizijos programą yra kurstoma karui su ne ES valstybe nare; 5) ar Direktyvos 2010/13/ES nuostatos (preambulės 8, 16 p., 3 str. 1 d.) nustato pareigą ES valstybei narei užtikrinti audiovizualinių paslaugų teikėjams teisę į teisminę gynybą dėl bet kokių jų laisvę teikti šias paslaugas varžančių nacionalinių institucijų sprendimų?“

8. Lietuvos radijo ir televizijos komisija paaiškinimuose dėl atskirojo skundo (b. l. 116-123) nurodo, kad, Komisijos nuomone, pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas. Savo poziciją Komisija grindžia šiais esminiais argumentais:

8.1. Komisijos sprendimas savo turiniu bei teisine prigimtimi yra norminio pobūdžio administracinis teisės aktas. Norminį sprendimo pobūdį patvirtina šį teisės aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto statusas, turinys ir juo nustatytų naujų bendro pobūdžio elgesio taisyklių taikymas laiko atžvilgiu bei rūšiniais požymiais apibrėžtų adresatų atžvilgiu. Sprendimas yra nukreiptas į retransliavimo veiklos reguliavimą nuo konkrečia data apibrėžto momento ir jo galiojimo laikotarpiu aktualioje teisinių santykių srityje suinteresuotiems asmenims įgyvendinant savo teises ir pareigas numatytas taikyti neapibrėžtą skaičių kartų, tai yra kiekvieną kartą, kai retransliuojamoje televizijos programoje „Ren TV Baltic“ yra transliuojamos programos iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių valstybių.

8.2. Administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Komisijos priimtas administracinis aktas dėl kitą televizijos programą sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių laikino retransliavimo sustabdymo yra norminis administracinis aktas. Esant esminiam minėtoje ir nagrinėjamoje byloje vertinamų Komisijos sprendimų turinio ir teisinės prigimties panašumui, nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis, sprendžiant klausimą dėl Sprendimo teisinio pobūdžio, yra vertintina kaip teisės šaltinis.

8.3. Pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą, prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ir neturi teisės ginčyti Komisijos Sprendime įtvirtinto retransliavimo veiklos teisinio reguliavimo. Be to, Komisijos taikyti retransliavimo veiklos apribojimai yra skirti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje televizijos programų retransliavimo rinkoje veikiantiems subjektams. Pareiškėjas retransliavimo veiklos nevykdo.

8.4. Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus, keliamus teismo sprendimo ar nutarties motyvuojamajai daliai.

9. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (b. l. 126–130) nurodo, kad byloje Nr. AS438-1200/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl Komisijos sprendimo, kuris buvo adresuotas neapibrėžtam subjektų ratui (visiems televizijos programą retransliuojantiems subjektams, nes ir pareiškėjas šioje byloje buvo retransliuotojo statusą turintis subjektas). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje situacija yra kitokia – šiuo konkrečiu atveju nėra jokio ginčo, kad ginčijamą atsakovo sprendimą įvykdė konkrečiai tik vienas subjektas, t. y. pareiškėjas, pats pertvarkęs Komisijos sprendimu apribotos televizijos programos „REN TV Baltic“ turinį, o retransliuotojai (kiti subjektai) apskritai neatliko ir net objektyviai negalėjo atlikti jokių kitų papildomų veiksmų, susijusių su šio sprendimo vykdymu. Pažymi, jog ginčo situacijoje pareiškėjo teisę į teisminę gynybą tiesiogiai užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis, todėl nacionalinio valstybės įstatymo – ABTĮ 110 ir 111 straipsnių – nuostatos nėra ir negali būti laikomos šią jo teisę ribojančiomis specialiomis normomis (lex specialis), kaip teigia atsakovas. Be to, nors pareiškėjo teikiamos paslaugos ir yra reglamentuojamos Direktyvos 2010/13/ES nuostatomis, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, nesuteikė pareiškėjui veiksmingos teisminės apsaugos, kaip to reikalauja Direktyva 2010/13/ES ir jos taikymą nustatančios ES teisės normos.

10. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 21 d. pateikė prašymą (b. l. 131–133), kuriame prašo įpareigoti atsakovą pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovas informavo Europos Komisiją bei Jungtinės Karalystės įgaliotą instituciją (OFCOM) apie byloje ginčijamo Komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. KS-12 priėmimą (įpareigoti pateikti susirašinėjimo su Europos Komisija bei Jungtinės Karalystės įgaliota institucija (OFCOM) dokumentus); ir atidėti 2015 m. balandžio 22 d. numatytą bylos nagrinėjimą bei teismo posėdį, kol atsakovas įvykdys teismo įpareigojimą dėl įrodymų išreikalavimo ir pateiks nurodytus dokumentus (įrodymus).

11. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį bei perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendino Audiovizualinių paslaugų direktyvos 2010/13/ES nuostatas, užduodant Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pareiškėjo atskirojo skundo 168 punkte nurodytus klausimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD atskirajame skunde skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“. Šiuo sprendimu Komisija, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 341 straipsnio 11 dalimi ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu, nusprendė įpareigoti televizijos programų retransliuotojus, skleidžiančius televizijos programą „Ren TV Baltic“ Lietuvos Respublikoje, laikinai, 3 mėnesiams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-6300-484/2015) patenkino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. prašymą Nr. S-12 ir sankcionavo ginčijamą Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“, padaręs išvadą, jog Komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 yra teisėtas ir pagrįstas, o pritaikyta poveikio priemonė – proporcinga padarytam pažeidimui.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nusprendė, kad Komisijos sprendimas Nr. KS-12, kurį pareiškėjas prašė panaikinti, yra norminis administracinis aktas ir, konstatavęs, jog pareiškėjas neturi teisės teikti abstraktaus prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Šią nutartį teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priėmė atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014. Šioje – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. – nutartyje konstatuota, jog Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. KS-46 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo“, kuriuo nuspręsta „įpareigoti Lietuvos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“, yra norminio teisinio pobūdžio, nes atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius: sukuria elgesio taisyklę – teisės normą („sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“), visuotinai privalomą individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui (visiems Lietuvos jurisdikcijai priklausantiems televizijos programų retransliuotojams), yra orientuotas į ateitį (galiojo 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos) ir skirtas taikyti daug kartų; šį teisės aktą priėmė viešojo administravimo subjektas (Lietuvos radijo ir televizijos komisija), tiesiogiai realizuodamas valstybės valią ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio 11 dalis ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punktas); nors nebuvo duomenų, kad šis sprendimas būtų paskelbtas laikantis norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, ši aplinkybė, teismo vertinimu, nekeitė jo norminio administracinio pobūdžio.

15. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį skundžia teigdamas, jog ginčijamas Komisijos sprendimas Nr. KS-12 yra ne norminis, o individualus administracinis aktas. Taigi konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju klausimas yra kilęs dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. KS-12 pobūdžio, o būtent – ar šis sprendimas yra norminis administracinis aktas, ar individualus teisės aktas. Ši išvada savo ruožtu lemia, kiek tai aktualu susiklosčiusioje situacijoje, galimybės ginčyti tokį administracinį aktą teismine tvarka įgyvendinimo procesinę tvarką.

16. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; <...> teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS438-1200/2014, konstatavo, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. KS-46 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo“, kuriuo Lietuvos jurisdikcijai priklausantys televizijos programų retransliuotojai laikinai, 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, įpareigoti sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra norminio teisinio pobūdžio. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ginčai dėl iš esmės analogiškų savo pobūdžiu Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimų, t. y. dėl visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimų, yra nagrinėjami pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles, reguliuojančias ginčų dėl inter alia individualių administracinių aktų nagrinėjimo tvarką, o ne vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktame skirsnyje įtvirtinta tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesui nustatyta specialiąja tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-620/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

17. Administracinių bylų teisenos įstatymas 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracijų sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinis aktas Administracinių bylų teisenos įstatyme apibrėžtas kaip vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 dalį, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o individualus teisės aktas pagal šio straipsnio 14 dalį – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Analogiškai nurodytos sąvokos apibrėžtos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (šio įstatymo 2 str. 1 d., 8 d., 9 d., 10 d.). Nagrinėjamu atveju keliamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, administracinis reglamentavimas – viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog administraciniai aktai, atsižvelgiant į jų turinio pobūdį, skirstomi (kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje) į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus.

18. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I858-7/2013 ir kt.). Savo ruožtu individualiu teisės aktu nustatomos konkrečios teisės ir pareigos konkretiems subjektams, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą ir pasižymi vienkartinio taikymo pobūdžiu. Pažymėtina, kad teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, tokios teisės įgyvendinimo forma, akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-451/2014 ir kt.).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų, kuriems taikomas aktas, ratą, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011 ir kt.).

20. Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija), tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Būtent atitinkami viešojo administravimo įgaliojimai, įstatymų suteikti viešojo administravimo subjektams (institucijoms), suteikia teisę jiems savo administraciniais aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti inter alia teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007).

21. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo ginčijamo administracinio akto pobūdžio, pirmiausia būtina apžvelgti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos statusą bei įstatymų jai pavestas funkcijas, tarp jų – susijusias su įgaliojimais priimti atitinkamus administracinius sprendimus.

22. Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas. Šio įstatymo V skyrius įtvirtina nuostatas dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijų, tarp jų – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, kuri pagal įstatymo 47 straipsnio 1 dalį yra nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą reguliuojanti ir kontroliuojanti institucija. Komisija pagal minėtą nuostatą dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką, yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo ir retransliavimo bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų klausimais, ir, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma (Visuomenės informavimo įstatymo 47 str. 1 d.). Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais bei teisės aktais, taip pat Seimo patvirtintais Komisijos nuostatais.

23. Vertinant Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kompetenciją, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnyje, pastebėtina, jog Komisijai yra pavestos funkcijos, susijusios tiek su tam tikrų taisyklių nustatymu – pavyzdžiui, nustatyti užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų registravimo tvarką (48 str. 1 d. 5 p.); nustatyti įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, keliamų radijo ir (ar) televizijos programų sandarai ir turiniui, komerciniams audiovizualiniams pranešimams ir reklamos transliavimui, visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų, radijo programų ir atskirų programų rėmimo radijo ir (ar) televizijos programose įgyvendinimo tvarką, pagal savo kompetenciją priimti kitus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus dėl šio ir kitų įstatymų nuostatų įgyvendinimo (48 str. 1 d. 9 p.) ir pan., kas vertintina kaip atitinkami įgaliojimai administracinio reglamentavimo srityje, tiek ir susijusios su konkrečių priemonių (sprendimų), vykdant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolę Komisijos kompetencijos srityje, priėmimu – pavyzdžiui, išduoti transliavimo, retransliavimo licencijas (48 str. 1 d. 2 p.); radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojams, retransliuotojams, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjams, taip pat kitiems asmenims, elektroninių ryšių tinklais transliuojantiems ar retransliuojantiems audiovizualinius ir (ar) garso kūrinius, pažeidusiems Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, šio įstatymo reikalavimus ar licencijų sąlygas, nevykdantiems Komisijos priimtų sprendimų ar įpareigojimų, įstatymų nustatyta tvarka taikyti šias poveikio priemones: pareikšti įspėjimą, ne ilgiau kaip 3 mėnesiams sustabdyti licencijos galiojimą, panaikinti licencijos galiojimą, skirti Administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodytas nuobaudas, kreiptis į teismą dėl informacinės visuomenės informavimo priemonių veiklos sustabdymo ar nutraukimo šio įstatymo nustatyta tvarka (48 str. 1 d. 13 p.) ir pan.

24. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12, kaip matyti iš jo motyvuojamosios dalies, priimtas vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 341 straipsnio 11 dalimi ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu.

25. Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) 1 dalies 16 punkte nustatyta viena iš Komisijos funkcijų – šio įstatymo nustatyta tvarka sustabdyti užsienio valstybių visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų parengtų paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visuomenės informavimo įstatymo 341 straipsnio, įtvirtinančio visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvę ir apribojimus, 11 dalyje nustatyta, kad iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje gali būti sustabdytas Komisijos sprendimu, jeigu tokios valstybių televizijos programos ir (ar) atskiros programos, ir (ar) katalogai pažeidžia šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimus; Komisija savo sprendime nurodo, kokios priemonės ir nuo kada bus taikomos, siekiant sustabdyti minėtų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimą Lietuvos Respublikos teritorijoje; numatomos taikyti priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Minėtame Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta neskelbtina informacija, numatant, jog visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje inter alia kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstymas diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu (19 str. 1 d. 3 p.), taip pat numatyta, jog draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (19 str. 2 d.). Taigi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo bei cituotų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, byloje skundžiamą administracinį aktą Komisija priėmė vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 16 punktu, kuriuo jai pavesta viena iš funkcijų, susijusių su šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo kontrole, bei šio įstatymo 341 straipsnio 11 dalimi, kurioje įtvirtinta Komisijos teisė taikyti atitinkamą priemonę (priemones), konstatavus šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimų pažeidimą, kas leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas įgyvendinant įgaliojimus, nesusijusius su administraciniu reglamentavimu.

26. Minėta, kad norminis administracinis aktas įtvirtina bendro, abstraktaus, neindividualizuoto pobūdžio normas – elgesio taisykles, nustatančias atitinkamų įstatymų ar kitų teisės aktų normų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Šis norminio administracinio akto požymis, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra vienas iš esminių kriterijų, leidžiančių atskirti norminius administracinius aktus ir individualius administracinius aktus. Be to, norminis teisės aktas yra orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Ir priešingai – individualus aktas pasižymi vienkartiniu pobūdžiu.

27. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. KS-12 turinį bei pobūdį, pažymi, jog nėra pagrindo išvadai, kad šiame teisės akte Komisija įtvirtino bendro pobūdžio ir abstrakčias elgesio taisykles. Priešingai – būtent šiuo aktu konkrečioje situacijoje įgyvendintos Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje, 341 straipsnio 11 dalyje ir 48 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintos teisės normos dėl nustatytų reikalavimų laikymosi kontrolės ir, Komisijai nusprendus, kad buvo padaryti tam tikri Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, taikytos konkrečios ir pakankamai apibrėžtos priemonės (įpareigojimai) atitinkamiems subjektams, o ne sukurtos naujos elgesio taisyklės. Taigi pagal savo teisinę prigimtį skundžiamas aktas yra teisės taikymo aktas, kuris, savo ruožtu, nereikalauja tolimesnių (papildomų) įgyvendinamųjų priemonių (tolimesnio ir (ar) papildomo įgyvendinimo individualiuose teisiniuose santykiuose) ir tiesiogines teisines pasekmes adresatams sukelia savaime. Minėti argumentai leidžia daryti išvadą, jog Komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 neturi norminiams teisės aktams būdingo normatyvinio požymio.

28. Atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas administracinis aktas – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ – savo pobūdžiu atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus individualaus teisės akto požymius: tai vienkartinis teisės taikymo aktas, kuriuo už tam tikrų Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų pažeidimų padarymą nustatyta konkreti, pakankamai apibrėžta priemonė (įpareigojimas) televizijos programų retransliuotojams.

29. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijamas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimas yra norminis administracinis aktas, kas atitinkamai lėmė teismo sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, yra nepagrįsta, konstatuotina, kad yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį ir pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30. Konstatavus, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ yra individualus teisės aktas, kiti pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD ir Komisijos procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su ginčijamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties teisėtumu / neteisėtumu ir pagrįstumu / nepagrįstumu, nebėra reikšmingi sprendžiant klausimą, ar skundas nagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Be to, nenagrinėtini ir pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kadangi konstatavus, jog Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. KS-12 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „Ren TV Baltic“, laikino retransliavimo sustabdymo“ yra individualaus teisės aktas, šie klausimai, kiek tai aktualu procese dėl atskirojo skundo nagrinėjimo, nebėra reikšmingi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo BALTIC MEDIA ALLIANCE LTD skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Anatolijus Baranovas

              Arūnas Dirvonas

              Artūras Drigotas

              Ramūnas Gadliauskas

              Irmantas Jarukaitis