Baudžiamoji byla Nr. 2K-302/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4;
1.2.29.1;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
gynėjai advokatei Editai Gaubienei,
nuteistiesiems B. T., A. D., L. P.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. T., L. P. ir A. D. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalies, kuria panaikinta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalis dėl B. T. ir A. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, L. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo B. T., A. D. ir L. P. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, paskiriant jiems po 30 MGL dydžio (3750 Lt) baudas; L. P. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis).
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu B. T. ir A. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, L. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apylinkės teismo nuosprendžiu išteisinti A. K., R. Č., A. M., apygardos teismo nuosprendžiu nuteisti G. V., A. Ž., o E. B. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
B. T. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad: A. Ž., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, ir B. T., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, A. Ž. būnant šios veikos organizatoriumi, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą. Nuo 2003 m. lapkričio 20 d. 21 val. iki 2003 m. lapkričio 21 d. 2 val. A. Ž. telefoninių pokalbių metu, sutaręs su E. B., kad G. B. su dviem bendrakeleiviais įveš iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką septynis baldų komplektus, kad šios prekės bei jų dokumentai muitinėje nebūtų tikrinami ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. (turėtų būti – 1997 m.) kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“, už įvežtas prekes nebūtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai, susitarė su tuo metu muitinės poste dirbusiu B. T., kad šis įvežamų prekių netikrins. Po to G. B. kartu su D. J. ir M. M. automobiliu VW LT 35 apie 22.45 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu septynis 10 823,72 Lt vertės baldų komplektus, B. T. tyčia šių įvežamų prekių ir jų dokumentų netikrino ir neužtikrino, kad už šias prekes būtų nustatyti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai.
A. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad: A. Ž., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, ir A. D., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, A. Ž. būnant šios veikos organizatoriumi, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą. 2003 m. lapkričio 29 d., apie 9–11 val., A. Ž. telefoninių pokalbių metu, sutaręs su E. B., kad šis su dviem bendrakeleiviais įveš iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką dvylika baldų komplektų, kad šios prekės bei jų dokumentai muitinėje būtų netikrinami ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 (turėtų būti – 1997m.) m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“, už įvežtas prekes nebūtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai, susitarė su tuo metu muitinės poste dirbusiu A. D., kad šis įvežamų prekių netikrins. Po to E. B. kartu su G. B. ir M. M. automobiliu VW LT 35 apie 10.15 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu dvylika 14 311,62 Lt vertės baldų komplektų, A. D. tyčia šių prekių ir jų dokumentų netikrino ir neužtikrino, kad už šias prekes, vadovaujantis minėtu Vyriausybės nutarimu, būtų nustatyti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai.
L. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, už tai, kad: A. Ž., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, ir L. P., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, A. Ž. būnant šios veikos organizatoriumi, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą. Taip pat A. Ž. organizavo tikrų dokumentų suklastojimą, E. B. suklastojo tikrus dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus realizavo, o L. P. realizavo tuos pačius žinomai suklastotus tikrus dokumentus. 2004 m. vasario 20 d., nuo 9 iki 15 val., A. Ž. telefoninių pokalbių metu, sutaręs su E. B., kad pastarasis su dviem bendrakeleiviais įveš iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką vienuolika baldų komplektų 14 142,31 Lt vertės, kad šios prekės bei jų dokumentai muitinėje būtų netikrinami ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. (turėtų būti – 1997 m.) m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“, už įvežtas prekes nebūtų nustatyti bei sumokėti importo muitai ir mokesčiai, susitarė su tuo metu muitinės poste dirbusiu L. P., kad šis įvežamų prekių netikrins. Po to E. B. kartu su G. B. ir A. V. automobiliu VW LT 35 apie 14.10 val. įvežus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos muitinę Kalvarijos kelio posto raudonuoju kanalu vienuolika 14 142,31 Lt vertės baldų komplektų, L. P. tyčia šių įvežamų prekių ir jų dokumentų netikrino ir neužtikrino, kad už šias prekes būtų nustatyti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai. Po to, kitiems muitinės pareigūnams išaiškinus vežamų baldų kiekį, A. Ž., siekiant padėti išvengti mokesčių už įvežamus baldus, organizavo, kad E. B. suklastotų tikrus dokumentus – tris keleivio deklaracijas Nr. AAR 251938, Nr. AAR 251939 ir Nr. AAR 251940, jose melagingai nurodant, jog 410 Lt vertės sekciją, 350 Lt vertės jaunuolio baldų komplektą iš Lenkijos į Lietuvą įvežė E. V., 640 Lt vertės svetainės baldų komplektą su spinta, 300 Lt vertės sekciją iš Lenkijos į Lietuvą įvežė A. M., 430 Lt vertės virtuvės baldų komplektą, 310 Lt vertės prieškambario baldų komplektą iš Lenkijos į Lietuvą įvežė V. Z., kurie faktiškai prekių nevežė. E. B., turėdamas tą patį tikslą – išvengti už įvežtas prekes importo muitų ir mokesčių, suklastojo minėtus tikrus dokumentus (keleivių deklaracijas), juose melagingai nurodydamas, kad šiuos baldus įvežė kiti asmenys, kurie faktiškai šių prekių nevežė, ir juos pateikė muitinei, kartu neteisingai pateikdamas duomenis apie įvežamas prekes, taip šiuos žinomai suklastotus dokumentus realizavo. L. P., vykdydamas savo tiesiogines Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriaus pareigas, tuos pačius žinomai suklastotus tikrus dokumentus 2004 m. vasario 20 d., apie 15 val., tyčia priėmė muitiniam tikrinimui ir taip realizavo žinomai E. B. suklastotas keleivio deklaracijas Nr. AAR 251938, AAR 251939, AAR 251940, kad deklaracijose nurodytus baldus į Lietuvos Respubliką įvežė faktiškai Lenkijos Respublikoje nebuvę ir šių baldų neįgiję asmenys – E. V., V. Z. ir A. M..
Nuteistasis B. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, jog būtų išsamiai ištirtos bylos aplinkybės, ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 331 straipsnio 2 dalį. Apygardos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodyto naujo kaltinimo, kad B., dirbdami baldų įmonėje, baldus gabeno šiai įmonei ir jis, B. T., apie tai buvo informuotas. Dėl šios aplinkybės B. statusas, vykstant per valstybės sieną, tapo kaip juridinio asmens, kuriam negalima taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ 5.2 punkto, ir įvežamos prekės tampa komercinėmis, joms būtina pateikti įgijimo ir įmonės dokumentus, sumokėti importo mokesčius. Kasatorius pažymi, kad pats pilietis renkasi, kaip jam kirsti valstybės sieną – kaip fiziniam asmeniui ar kaip juridinio asmens atstovui.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įrodymu laikė kaltinimo pateiktus iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis, jog 2003 m. lapkričio 20 d. iš Lenkijos įvežti septyni 10 823,72 Lt vertės baldų komplektai, nes šie duomenys prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad įvežtų prekių vertė 2940 Lt, o šių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neteisingu jo veikos kvalifikavimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas jį nuteisė remdamasis keliais tik informacinį pobūdį turinčiais telefoniniais pokalbiais su Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriumi A. Ž., kurie vyko po muitinio patikrinimo. Prielaidomis pagrįsta teismo išvada apie susitarimą ir kad jam, B. T., buvo žinoma, jog vežamų baldų kiekis ir vertė yra didesnė, negu leidžiama įvežti neapmokestinus. Kasatorius pabrėžia, kad apie automobilio VW LT 35 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabenamas prekes (baldus) sužinojo ir telefonu apie jas kalbėjo po muitinio patikrinimo, kai kriminalinės tarnybos inspektorius J. Ž. atliko šių prekių patikrinimą. Nuosprendyje neteisingai konstatuojama, kad jis, B. T., privalėjo iš atvykstančių asmenų pareikalauti, jog šie pateiktų prekių įsigijimo dokumentus, sumokėtų importo mokesčius, arba prekių į Lietuvos muitų zoną neįleisti, nes tai padaryti privalėjo ir padarė inspektorius E. S. Po to inspektorius J. Ž. atliko pakartotinį šio automobilio, prekių ir dokumentų patikrinimą, kuris, jeigu buvo padaryta pažeidimų, privalėjo sulaikyti automobilį, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Jis, B. T., tuo metu tikrino kitas transporto priemones, atvykusias į muitinio tikrinimo zoną. Kasatoriaus nuomone, jeigu šis automobilis buvo netinkamai patikrintas, už tai pirmiausia turi atsakyti E. S. ir J. Ž. Kauno apygardos teismas nuosprendyje teigiama, kad E. S., tikrindamas automobilį VW LT 35, pažeidimų nenustatė, todėl galima vienintelė išvada, kad prekių kiekis buvo leistinas.
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį galima tik nustačius tiesioginę tyčią ir didelę žalą valstybei. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo teisės daryti įtakos savo kolegoms ir tikslo netinkamai atlikti muitinį patikrinimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis, B. T., pažinojo ar buvo susijęs su baldus vežusiais B. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Be to, turėjo būti sukonkretinti nusikalstama veika sukelti padariniai, nurodant, kaip juos suvokė kaltininkas. Kasatorius teigia, kad jis negalėjo suvokti, jog atlieka veiksmus, kuriais diskredituoja valstybės tarnautojo vardą. Be to, pagal teismų praktiką žala pripažįstama didele, kai veikos daromos sistemingai (kasacinės nutartys Nr. 2K-265/2007, 2K-321/2007). Kasatoriaus manymu, nėra pagrindo teigti, kad vienkartiniu netiesioginiu jo veikimu buvo sumenkintas muitinės tarnautojo vardas ir padaryta didelė žala valstybei.
Nuteistasis B. T. nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 6 straipsnio 2, 3 dalis, 44 straipsnio 5 dalį, nes, esant analogiškiems atvejams, tokiems patiems įrodymams (iš Lenkijos Respublikos gauti duomenys bei A. Ž. ir B. telefoniniai pokalbiai), paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl išteisintųjų A. K., R. Č., A. M. nepakeistą, o dėl jo, B. T., priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodęs jokių naujų įrodymų bei aplinkybių.
Nuteistasis A. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio pažeidimų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas į apkaltinamąjį nuosprendį „perkėlė“ prokuroro apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir aplinkybes, taip nenurodydamas savo sprendimo motyvų. Nors skundžiamame nuosprendyje ir nurodyti A. D. pokalbiai su A. Ž., tačiau jie yra išvestiniai (pagal prokuroro apeliaciniame skunde pateiktas prielaidas), neinformatyvūs, todėl neturi įrodomosios galios.
Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis tyčia netikrino įvežamo krovinio. Nuteistasis pripažįsta, kad jis 2003 m. lapkričio 29 d. atliko automobilio VW LT 35 muitinį patikrinimą, įvežamų baldų kiekis ir kaina neviršijo vienam asmeniui leistinų prekių įvežimo normų (pasirinktas kodas 74), jokių pažeidimų nenustatė (kodas 99). Kasaciniame skunde nurodoma, „kadangi vykstantieji E. B., G. B. ir M. M. nepateikė įsigijimo dokumentų ir vyko per sieną kaip fiziniai asmenys, nurodydami, jog daiktai yra asmeninio pobūdžio, nėra tyčios ir tame, kad A. D. tyčia netikrino įvežamų daiktų dokumentų“. Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną“ 17 punktu, keleivių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pasirinktinai. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikti prekių įsigijimo dokumentai, o jų išreikalauti nebuvo galimybės, atliekant automobilio VW LT 35 ir piliečių E. B., G. B. ir M. M. muitinį patikrinimą buvo vadovaujamasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 463 „Dėl importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės metodikos patvirtinimo“ V skyriaus 41.1, 45 punktais. Kasatorius pažymi, kad kaltinime nurodytus veiksmus jis atliko tinkamai. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad „kaltinimas nepateikė teismui objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog A. D. iš anksto tarėsi su A. Ž. dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dėl praleidimo prekių per muitinę jų netikrinus, siekiant nesumokėti valstybei mokesčių, jog praleido E. B. su didesniu, nei leistina vežti pagal galiojančius norminius aktus prekių kiekiu, jų neapmokestinus. Priešingai, automobilis buvo tikrinamas ir pažeidimų nebuvo nustatyta“.
Nuteistasis A. D. pažymi, kad A. Ž. jokių neteisėtų veiksmų, t. y. netikrinti krovinio ar praleisti netikrinus prekių ir dokumentų, kad asmuo išvengtų mokesčių, neprašė, o jis to nedarė. Tai patvirtino ir A. Ž. E. B. nurodė, kad: jei ir skambino A. Ž., nieko neteisėto atlikti neprašė; nevežė baldų, kurių vertė viršijo leistiną vienam asmeniui 1000 Lt normą; lenkų muitininkams galėjo pateikti įforminti 12 baldų komplektų už 14 311,62 Lt įsigijimą patvirtinančius dokumentus, tačiau iš tikrųjų tokio baldų kiekio nevežė, nes žinojo, kad negalima tiek įvežti į Lietuvos teritoriją; baldų įsigijimo dokumentai būdavo išrašomi viename dokumente, kurį pateikdavo lenkų muitininkams, tačiau įsigytus baldus veždavo per kelis kartus. Kasatorius pažymi, kad E. B. nurodytos aplinkybės nėra nei paneigtos, nei patvirtintos.
Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė vertinti 2004 m. birželio 14 d. iš Lenkijos Respublikos gautą teisinės pagalbos medžiagą, nes jos negalima patikrinti BPK 20 straipsnio nuostatų prasme: skirtingos teisės ir mokesčių duomenų bazės, nevienodos apskaičiavimo metodikos, prekės gali būti išvežamos ne per vieną kartą. Kita vertus, E. B. prekių įsigijimo dokumentų tikrinimo metu nepateikė, todėl buvo vadovaujamasi 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ 17 punkto nuostata, kad keleivių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pasirinktinai, ir taikytos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 463 „Dėl importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės metodikos patvirtinimo“ V skyriaus nuostatos, pagal kurias naudojama PREMI DB prekių vertės apskaičiavimo metodika.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės, jog B., dirbdami baldų įmonėje, baldus gabeno šiai įmonei, ir jis, B. T., apie tai buvo informuotas. Dėl šios aplinkybės B. statusas, vykstant per valstybės sieną, tapo kaip juridinio asmens, kuriam negalima taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ 5.2 punkto, ir įvežamos prekės tampa komercinėmis, joms būtina pateikti įsigijimo dokumentus, sumokėti importo mokesčius. Kasatoriaus nuomone, tai prieštarauja įstatymams, nes pats pilietis renkasi, kaip jam kirsti valstybės sieną – kaip fiziniam asmeniui ar kaip juridinio asmens atstovui. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, 320 straipsnio 3 dalį.
Nuteistasis L. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu pripažino iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis apie E. B. ir jo bendrakeleivių deklaruotas išvežamas prekes ir jų vertę. Kasatorius sutinka, kad šie dokumentai atitinka BPK 95, 96 straipsnyje nustatytus reikalavimus, gauti teisėtais būdais, tačiau nesutinka su tuo, kad remiantis jais galima spręsti apie faktišką E. B. išvežtų iš Lenkijos Respublikos baldų kiekį, vertę, išvežimo laiką. Šie duomenys prieštarauja ne tik byloje esantiems dokumentams (kiek baldų komplektų – vienuolika ar dvylika buvo išvežta), bet ir kelia abejonių dėl jų patikimumo. Šie duomenys tėra išrašai iš muitinės kompiuterinės duomenų bazės, kurie negali patvirtinti buvusios faktinės situacijos dėl prekių kiekio, baldų komplekto dydžio, vertės bei išvežimo laiko. Pagal tuo metu Lenkijos Respublikos muitinėje galiojusią tvarką duomenų bazė buvo kaupiama tik pagal išvykstančių iš Lenkijos Respublikos asmenų muitinei pateikiamus prekių įsigijimo dokumentus, kuriuos buvo galima pateikti bet kada, t. y. nebūtinai prekių faktinio vežimo metu. Lenkijos pareigūnai faktinio prekių buvimo dokumentų pateikimo metu netikrino, nes dokumentų pateikimo tikslas buvo susigrąžinti PVM (Lenkijoje vadinamą WAT). Taigi nėra pagrindo daryti išvados pagal iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis, kad 2004 m. vasario 20 d. E. B. įvežė į Lietuvos Respubliką juose nurodytą baldų kiekį (ar jų vertę). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalį, nenurodė motyvų, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino iš Lenkijos gautus duomenis, apsiribodamas vien teiginiu, kad jie atitinka BPK 95 ir 96 straipsnių reikalavimus.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš jo telefoninio pokalbio su A. Ž. akivaizdu, jog šis informavo jį, kad baldų vežama daugiau negu leistina, o jis, L. P., tam pritarė ir liepė baldus vežančiam asmeniui važiuoti. Teismas šį pokalbį interpretavo kaltinimui naudinga prasme, nors pokalbis buvo itin trumpas, o jo turinys neatspindi teismo padarytų išvadų. Kasatorius pažymi, kad 2004 m. vasario 20 d. pirmą ir vienintelį kartą jam teko atlikti E. B. vežamų baldų tikrinimą. Jo pokalbis su A. Ž. vyko apie 9.25 val., o muitiniam tikrinimui E. B. atvyko tik apie 15 val., ir atliekant jo vežamų prekių tikrinimą jam net nekilo mintis, kad tai tas pats „baldinis“, apie kurį pokalbio telefonu metu minėjo A. Ž. Tuo metu daug asmenų veždavosi baldus iš Lenkijos Respublikos, todėl E. B. automobilio patikrinimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o jo, L. P., telefoninio pokalbio metu pasakyta frazė „tai tegu važiuoja, tas pats kaip visada“, įrodo, kad jis neketino atlikti jokių išimčių ar neleistinų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis žinojo, jog vežamų baldų kiekis didesnis nei leistinas ir tai, kad juos gabena trys asmenys, todėl jam buvo žinomas ir pateiktų keleivio deklaracijų suklastojimo faktas.
Nuteistasis L. P. nurodo, kad šis muitinis patikrinimas buvo išskirtinis dėl to, jog buvo atliekama nelydimo bagažo muitinio tikrinimo procedūra, kuri jo darbo praktikoje buvo pirma, todėl jis galėjo padaryti klaidą įformindamas šią procedūrą. Kauno apygardos teismas šiuo klausimu nepasisakė, nepaneigė duotų parodymų, kad E. B. 2004 m. vasario 20 d. vežė baldus ne tik sau, bet ir kitiems asmenims, ir atliko nelydimo bagažo įforminimo bei deklaravimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šias aplinkybes patvirtinusių liudytojų E. V., A. M., V. Z. parodymų.
Nuteistasis pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 ir 300 straipsnius galima tik nustačius tiesioginę kaltininko tyčią. Kasatorius teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jis veikė tiesiogine tyčia, nenustatyti jo nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį galima tik nustačius didelę žalą valstybei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais jo veiksmais tokia žala padaryta, kokio ji pobūdžio (turtinė ar neturtinė), kaip ji reiškėsi, kokie faktai rodo, kad ji yra didelė. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl didelės žalos valstybei yra deklaratyvi, priimta pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 6 straipsnio 2, 3 dalis, 44 straipsnio 5 dalį, nes nevienodai vertino byloje esančius įrodymus (iš Lenkijos Respublikos gautus duomenis, telefoninius pokalbius): dėl vienų išteisintųjų juos laikė kaltę patvirtinančiais, o dėl kitų – nepakankamais kaltei pagrįsti, taip pažeidė asmenų teisinės lygybės principą.
Nuteistųjų B. T., A. D., L. P. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies, BPK 331 straipsnio1, 2 dalių taikymo
Kauno apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį dėl B. T., A. D., L. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo juos nuteisė pagal šį straipsnį.
Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas byloje nustatytas aplinkybes, privalo vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytais apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamais reikalavimais: išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Nusikalstamos veikos aprašymą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnis) yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė yra tai, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai, iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir valstybės autoritetas. Piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai: pavojinga veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas; pavojingi padariniai – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui; priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Piktnaudžiavimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.
Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, aprašydamas įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarytų B. T. 2003 m. lapkričio 20 d., A. D. – 2003 m. lapkričio 29 d. ir L. P. – 2004 m. vasario 20 d., aplinkybes, analogiškai dėl visų šių veikų nurodė, kad B. T., A. D. ir L. P., būdami valstybės tarnautojai, dirbdami Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriais, tyčia nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl muitų režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ reikalavimų ir neužtikrino, kad už įvežamas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką prekes būtų nustatyti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, taip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą. Apygardos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jame nėra išdėstytų motyvų dėl būtino objektyviojo nusikalstamos veikos požymio – pasekmių – didelės žalos padarymo.
Pažymėtina, kad taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Pagal šį požymį atribojamas piktnaudžiavimas kaip nusikalstama veika nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padaro dar ir kitą nusikalstamą veiką, šis faktas suteikia papildomą pagrindą konstatuoti, kad šiais veiksmais sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas ir padaroma didelė žala valstybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-16/2010). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009).
Taigi apygardos teismas, konstatuodamas didelės žalos valstybei padarymą, apsiribojo vien B. T., A. D., L. P. neteisėtų veiksmų išvardijimu, tačiau nedetalizavo nei tokiais veiksmais valstybei padarytos žalos pobūdžio (turtinė ar neturtinė), nei kaip ji pasireiškė, nemotyvavo, kodėl tokia žala, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes (nusikalstamų veiksmų pobūdį, jų poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkai, reputacijai, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan.), laikytina didele. Taip apygardos teismas nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymui. Šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria kasatoriai nuteisti už piktnaudžiavimą, panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Priėmus tokį sprendimą dėl kasacinių skundų, kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, susiję su BK 228 straipsnio 1 dalies taikymu, paliekami nenagrinėti, nes taip būtų iš anksto nustatytos išvados, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, o kasacinės instancijos teismas tokios teisės neturi (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Dėl kasatoriaus L. P. argumentų dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius L. P. teigia, kad nenustatyta jo tiesioginė tyčia realizuoti suklastotą dokumentą, šios nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai.
BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyti veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje numatytų veikų. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas realizavo žinomai suklastotą tikrą dokumentą.
Žinomai suklastoto dokumento realizavimu laikomas atlygintinis ar neatlygintinis netikro arba suklastoto dokumento perdavimas naudotis juo kitiems asmenims. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu realizavus netikrą ar suklastotą dokumentą – nuo to momento, kai toks dokumentas patenka trečiojo asmens žinion.
BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, realizavo netikrą dokumentą, ir norėjo taip veikti. Žinomai suklastoto dokumento realizavimo, kvalifikuojamo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pažymėtina, kad kaltės (psichinio kaltininko santykio su veika bei jos padariniais) turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad L. P., vykdydamas savo tiesiogines Kauno teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriaus pareigas, veikdamas kartu su A. Ž., kuris, siekdamas padėti išvengti mokesčių už įvežamus iš Lenkijos Respublikos baldus, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą, ir E. B., kuris suklastojo tikrus dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus realizavo, 2004 m. vasario 20 d., apie 15 val., tyčia priėmė muitiniam tikrinimui ir taip realizavo žinomai suklastotus tikrus dokumentus – tris keleivio deklaracijas Nr. AAR 251938, Nr. AAR 251939 ir Nr. AAR 251940, jose melagingai nurodant, jog 410 Lt vertės sekciją, 350 Lt vertės jaunuolio baldų komplektą iš Lenkijos į Lietuvą įvežė E. V., 640 Lt vertės svetainės baldų komplektą su spinta, 300 Lt vertės sekciją iš Lenkijos į Lietuvą įvežė A. M., 430 Lt vertės virtuvės baldų komplektą, 310 Lt vertės prieškambario baldų komplektą iš Lenkijos į Lietuvą įvežė V. Z., kurie faktiškai prekių nevežė.
Apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis byloje surinktų įrodymų viseto (2004 m. birželio 14 d. iš Lenkijos Respublikos Suvalkų apygardos prokuratūros pagal 2004 m. kovo 25 d. teisinės pagalbos pavedimą gautos medžiagos, pagal kurią 2004 m. vasario 20 d. E. B., G. B. ir A. V. kirto Lenkijos–Lietuvos valstybines sienas per Budzisko punktą, jie bendrai deklaravo vienuolika baldų komplektų: E. B. – keturis, G. B. – du, A. V. – penkis, telefoninių pokalbių tarp A. Ž. ir E. B., A. Ž. ir L. P., A. Ž. ir R. Č., E. B. ir J. Z., E. B. ir G. B. turiniu) analize. A. Ž. ir L. P. telefoninis pokalbis 2004 m. vasario 20 d. 9.25 val. patvirtino, kad A. Ž. informavo pastarąjį, jog gabenami baldų komplektai ir jų vežama daugiau („klausyk, ten baldinis yra, jie ten trise važiuoja, komplekta daugiau veža, tai tu jeigu ką“), o L. P. tam pritarė („tai tegu važiuoja, tas pats kaip visada“). Neužilgo po šio pokalbio 2004 m. vasario 20 d. 9.51 val. E. B., G. B. ir A. V. automobiliu VW LT35, kuriuo buvo gabenami baldai, atvyko į Kalvarijos kelio postą. Šių įrodymų visetas patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad L. P., atlikdamas E. B. ir jį lydinčių asmenų muitinį tikrinimą, žinojo apie didesnį nei leistina vežti vienam asmeniui vežamų baldų kiekį ir tai, kad baldus gabena tik trys asmenys, o ne šeši, todėl jam buvo žinoma ir tai, kad pateiktos E. V., V. Z. ir A. M. vardu keleivio deklaracijos yra suklastotos, jose nurodyti neteisingi duomenys, nes E. V., V. Z. ir A. M. iš Lenkijos į Lietuvą nevyko ir baldų nevežė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pagrįstai konstatavo, kad L. P. realizavo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo praėjo penkeri metai, todėl L. P. pagrįstai baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (pagal BK 11 straipsnio 3 dalį šis nusikaltimas yra nesunkus) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų B. T., A. D. ir L. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas