Civilinė byla Nr. 3K-3-660/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-10550-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 21.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013  m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės         R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams R. M., Š. M., trečiajam asmeniui Kauno m. 27–ojo notarų biuro notarei M. Č. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir pagal atsakovės R. M. priešieškinį ieškovei V. M., atsakovams Š. M. ir M. M. dėl iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarės M. Č. patvirtintą Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. M. ir Š. M. pardavė R. M. butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), 8/100 dalis ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas); taikyti restituciją ir grąžinti šį turtą V. M. ir Š. M. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.  Ieškovė nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ajame notarų biure ji su sutuoktiniu Š. M. ir jo motina R. M. sudarė jai ir Š. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio Turto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, šis sandoris sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Sutartis buvo sudaryta siekiant gauti iš savivaldybės socialinį būstą, o turėtą Turtą realiai išsaugoti, kad juo galėtų naudotis vaikai. Po sandorio sudarymo jokių pasirašyto sandorio teisinių padarinių neatsirado: ieškovė su sutuoktiniu ir sūnumi liko gyventi tame bute, visą laiką mokėjo mokesčius. Nors sutartyje įrašyta, kad Turtas parduotas už 10 000 Lt, tačiau realiai pinigai nesumokėti. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. pabaigoje situacija pasikeitė, jiems nepavyko gauti socialinio būsto, nes duktė su vaikaičiu išvyko gyventi į Airiją, santuokiniai ryšiai faktiškai nutrūko, nes sutuoktinis ėmė grasinti skyrybomis ir varyti ją su sūnumi iš namų, teigdamas, kad butas jai nepriklauso.

Atsakovė R. M. priešieškiniu prašė iškeldinti V. M., Š. M. ir M. M. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Ji nurodė, kad  sandoris dėl Turto pardavimo pasirašytas šalių gera valia ir bendru sutarimu. 2007 metais atsakovės sutuoktinis  sirgo onkologine liga, jam dažnai tekdavo vykti iš Alytaus į Kauną pas gydytojus, todėl ji nusprendė įsigyti butą Kaune.  Atsakovė žinojo, kad sūnus ir marti nori parduoti butą, nes jiems buvo siūlomas socialinis būstas. Atsakovė nurodė, kad 2008 m. ji pardavė paveldėtą po motinos mirties butą ir ieškovei į sąskaitą pervedė         25 000 Lt ir 40 000 Lt, po to per tris kartus dar paskolino 50 000 Lt. Su ieškove ir jos sutuoktiniu buvo sutarta, kad paskolinti pinigai bus įskaityti į buto pirkimo kainą. Sutartyje ieškovės pasiūlymu įrašė, kad Turtas parduotas už 10 000 Lt, nors iš tiesų jau 2008 m. ieškovei buvo sumokėta 50 000 Lt. Šalys sutarė, kad po sutarties pasirašymo ieškovės šeima liks gyventi parduotame bute ir mokės mokesčius iki jiems bus suteiktas socialinis būstas, bet ne ilgiau kaip metus. Iki šiol ieškovė su šeima iš buto neišsikėlė, socialinio būsto nepasirinko. 2010 m. mirė atsakovės sutuoktinis, po jo mirties atsakovei vienai tapo sunku išlaikyti butą Alytuje, ji nori gyventi Kaune arčiau savo artimųjų.  Kadangi ieškovė su atsakovais gera valia iš buto neišsikelia, tai atsakovė prašo teismo priverstinai juos iškeldinti.

              II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino negaliojančia Turto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir Turtą grąžino V. M. ir Š. M. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad po 2009 m. spalio 20 d. ginčo sutarties sudarymo atsakovė tik formaliai tapo ginčo turto savininke, jame liko gyventi ieškovė su šeima. Byloje esantys Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento raštai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su ginčijamo sandorio atsiradimo priežastimis. Analizuodamas sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus ir tikslus, teismas pažymėjo, kad ieškovės argumentai dėl apsimestinio sandorio nepaneigti. Teismas nurodė, kad priešieškinį dėl ieškovės ir jos šeimos iškeldinimo atsakovė pareiškė tik praėjus beveik metams po ieškovės pateikto ieškinio. Nors atsakovė aiškino, kad pirkimo–pardavimo sutartį ji sudarė norėdama su sergančiu vyru apsigyventi Kaune, kad būtų patogiau lankytis pas gydytojus, tačiau realiai to nepadarė, nuo sandorio sudarymo praėjo nemažai laiko. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pati atsakovė nepripažino savo kaip buto savininkės teisių ir todėl negynė jų nuo pažeidimo, o jas įgyvendinti ėmėsi tik pablogėjus tarpusavio santykiams sūnaus šeimoje ir kilus grėsmei dėl santuokos nutrūkimo. Remdamasis šalių parodymais, į bylą pateiktais ieškovės ir atsakovės sąskaitų išrašais, VĮ „Regitra“ pažymomis apie ieškovės šeimos automobilius bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog pinigai ieškovei už tariamai įsigytą Turtą nebuvo perduoti, todėl taikė vienašalę restituciją.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės           R. M. apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais.

Teismas konstatavo, kad pagal Sutarties 6.1–6.3 punktus Turtas perduodamas pirkėjai Sutarties, kuri laikoma ir Turto priėmimo–perdavimo aktu, pasirašymo metu, tačiau  byloje nėra įrodymų, kad ginčo butas atsakovei faktiškai būtų buvęs perduotas: pirkėja ginčo buto neperėmė ir nereiškė valios jį priimti, jokių pretenzijų dėl buto perdavimo iki civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu iškėlimo teisme dienos nereiškė.  Atsakovės paaiškinimai byloje yra prieštaringi, nes ji teigia, kad  butą Kaune įsigijo todėl, kad sutuoktinis sirgo onkologine liga ir gydytis buvo patogiau gyvenant Kaune, tačiau įsigijus butą ji toliau jame leido gyventi sūnaus šeimai. Kolegija atkreipė  dėmesį ir į tai, kad atsakovei ginčo sutartimi buvo parduotas 30,37 kv. m ploto su daliniais patogumais butas Nr. 8, kuriame faktiškai įrengti tik gyvenamieji kambariai, o gretimas 8,96 kv. m ieškovei priklausantis butas Nr. 7, kuriame įrengta virtuvė, tualetas ir dušo kabina, atsakovei kartu su ginčo butu nebuvo parduotas, šalims pripažįstant, kad abu butai funkcionuoja bendrai, nors viešame registre ir yra įregistruoti kaip du atskiri vienetai. Teismo nuomone, tikėtina, kad, norint realiai parduoti Turtą,  kartu būtų pardavę ir butą Nr. 7, nes, atsakovei siekiant realiai apsigyventi įsigytame bute su tuo metu segančiu sutuoktiniu, buvo būtini bent daliniai patogumai.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, jog ji sumokėjo pardavėjams sutartyje nurodytą daikto kainą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį. 

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esminis sandorio požymis, skiriantis nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio prigimtį atitinkančių teisinių padarinių (ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas); antra, aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarė M. Č. patvirtino Nekilnojamų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įgijo Turtą. Sutartis pasirašyta veiksnių šalių gera valia, aptarus jos sąlygas, po to įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tai, kad Sutartis nebuvo tariama, patvirtina notarė  ir vienas iš pardavėjų (Š. M.).

Nors teismai teisingai konstatavo, kad sudarius Sutartį pardavėjai liko gyventi bute, toliau mokėjo mokesčius už įvairias paslaugas, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad  su pardavėjais buvo sutarta, jog jie laikinai pasiliks gyventi šiame bute (kol gaus socialinį būstą), bet ne ilgiau kaip metus. Taigi, su pardavėjais buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).

Teismai konstatavo, kad naujoji buto savininkė nesikreipė į paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių sudarymo, bei į savivaldybę dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pirkėja  prižiūrėjo ir rūpinosi sunkiai sergančiu sutuoktiniu, vėliau pati susirgo, palikimą priėmė tik 2012 m. kovo 2 d. Nepriėmus palikimo nebuvo galima kreiptis dėl sutarčių sudarymo. Dėl žemės nuomos sutarties savivaldybėje buvo paaiškinta, kad ji bus sudaryta ne su atskirais savininkais, o su bendrija. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta nei su pardavėjais, nei su kitais namo gyventojais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad daliniai patogumai įsigytame bute buvo pakankami. Atsakovas Š. M. buvo žadėjęs gretimo buto Nr. 7 patalpas perleisti už nedidelę sumą tada, kai gaus socialinį būstą.

Teismų išvada, kad pinigai už įgytą Turtą nebuvo sumokėti, prieštarauja byloje esantiems įrodymams: atsakovė R. M. paaiškino, kad buvo sumokėta du kartus po 10 000 Lt ir vieną kartą – 30 000 Lt, buvo pateikti banko dokumentai apie dalies pinigų paėmimą iš sąskaitos, taip pat mokėta iš turimų santaupų. Sutartyje mažesnė suma (10 000 Lt) buvo nurodyta tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiai. Be to, Sutartyje pirkėjai patvirtino, kad pinigus gavo.

Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CK 1.86, 6.145 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pažeidė ne tik galiojančias teisės normas, nurodytas pirmiau, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį  bei Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalį, atimdami sąžiningai įgytą asmeninę nuosavybę.

Atsakovas Š. M. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Ieškovė  V. M. ir atsakovas M. M. su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįsti. Teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, taip pat dėl kasaciniame skunde išvardytų įrodymų, teismo sprendimas pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šios aplinkybės buvo įvertintos ir apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde pateikiamas tik atsakovei palankių bylos aplinkybių vertinimas, tačiau tai nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, nes vien ta aplinkybė, jog byloje priimtas kasatorei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja.

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio procese įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką tokiose bylose įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių  (ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas); antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pirkėja tik formaliai tapo ginčo turto savininke, tačiau realiai sandorį įvykdyti neketino ir jis nebuvo įvykdytas. Ieškovė su sutuoktiniu ir sūnumi toliau liko gyventi ginčo bute, mokėjo mokesčius.   Atsakovė 2010 m. lapkričio 16 d. su mirusio sutuoktinio motina sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią jai atiteko butas Birštone ir pareiga prižiūrėti vyro motiną. Pati atsakovė nuolat gyvena jai priklausančiame bute Alytuje. Kaip nustatė teismai, ginčo butas ir butas  Nr. 7 funkcionuoja bendrai, todėl pastarojo nepardavimas taip pat patvirtina  sandorio tariamumą.

Atsakovės teiginiai dėl žemės nuomos yra klaidinantys: byloje esantis Kauno m. savivaldybės administracijos Finansų skyriaus 2012 m. lapkričio 2 d.  raštas Nr. 09-2-727 patvirtina, kad už (duomenys neskelbtini) esančio valstybinio žemės sklypo dalį (0,0065 ha) ieškovė mokėjo žemės nuomos mokestį 2004–2012 metais.

Analizuojant sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus ir tikslus pažymėtina, kad byloje nebuvo paneigti ieškovės argumentai, jog sutartis buvo sudaryta tam, kad formaliai perregistravus butą atsakovės vardu būtų sudaryta galimybė pagerinti ieškovės šeimos gyvenimo sąlygas, įgyjant teisę į didesnį socialinį būstą.  Teismai pagrįstai sprendė, kad buvo neįrodyta, jog pagal ginčo sutartį buvo sumokėti pinigai, nes atsakovų pateikti įrodymai šių aplinkybių objektyviai nepatvirtino, o jų paaiškinimai buvo prieštaringi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju (CK 1.86 straipsnis)

Kasacinio teismo praktika dėl sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų yra suformuota ir nuosekli. Ji grindžiama sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, prigimties aiškinimu. Kasacinio teismo nurodoma, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2002; 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. ir kt., bylos      Nr. 3K-3-47/2004; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. L. v. S. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008).

Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nurodytas teismų praktikos nuostatas taikė tinkamai, jų išvados dėl tariamąjį sandorį patvirtinančių aplinkybių pagrįstos tinkamu ir visapusišku bylos įrodymų įvertinimu. Pirma, teismai nustatė, kad realių buto pirkimo–pardavimo sutarties padarinių neatsirado: ieškovė toliau naudojosi ginčo butu, mokėjo komunalinius mokesčius, be to, nors formaliai ginčo butas yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, jis neatskiriamai susijęs su gretimu butu, kuriame įrengti virtuvė ir sanitarinis mazgas, todėl jo vieno perleidimas praktiškai būtų netikslingas; atsakovė iki civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu iškėlimo nereiškė pretenzijų ieškovei dėl buto perdavimo. Antra, teismai nustatė, kad tikroji sutarties šalių valia buvo ne turto perleidimas, o regimybės, kad ieškovės šeima neturi gyvenamųjų patalpų, todėl gali pretenduoti į valstybės teikiamą paramą – gauti socialinį būstą, sudarymas.

Atsakovės kasacinio skundo argumentai teismų padarytų išvadų nepaneigia. Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad kasaciniame procese nesprendžiami fakto klausimai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl įrodymai iš naujo netiriami. Skundžiamo teismo sprendimo peržiūrėjimas įrodymų vertinimo aspektu galimas tik tada, kai nustatoma, kad darydamas išvadas dėl ginčui reikšmingų faktų buvimo ar nebuvimo teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nagrinėjamai bylai aktualios šios teismų praktikoje suformuluotos įrodinėjimo taisyklės: įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis; teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v.      A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais kasatorė išreiškia nesutikimą su teismų sprendimais, iš esmės pakartodama savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, tačiau nepagrindžia, kad vertindami įrodymus teismai padarė proceso teisės normų pažeidimų. Vien pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimas notarine tvarka neįrodo ginčo sandorio tikrumo, nes bylos aplinkybių visuma tai paneigia.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nuspręsti, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami ginčo sandorį tariamuoju, pažeidė materialiosios teisės normas ar įrodinėjimo taisykles. Dėl restitucijos taikymo pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakys toliau šioje nutartyje.

Dėl tariamojo sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, negaliojimo padarinių taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama nuostata, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai teismas tą patį tarp šalių susiklosčiusį santykį gali kvalifikuoti ne pagal vieną, o kelias teisės normas, todėl šalių sudaryta sutartis iš principo gali būti pripažinta niekiniu sandoriu ir kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, ir kaip tariamasis sandoris, ir kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. S., V. S., bylos Nr. 3K-3-279/2012). Pažymėtina, kad niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju tikslus ginčo santykių kvalifikavimas svarbus sprendžiant dėl tariamojo sandorio padarinių. CK 1.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorį pripažinus tariamuoju, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. kyla bendrieji sandorių negaliojimo padariniai – taikoma restitucija ir šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Plėtodama aptartas teismų praktikos nuostatas teisėjų kolegija išaiškina, kad bylose dėl tariamojo sandorio negaliojimo tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui turi būti įvertintas tariamojo sandorio tikslas, nes nuo to gali priklausyti, ar konkrečiu atveju taikomi bendrieji negaliojančių sandorių padariniai – restitucija, ar kiti. Jeigu pagal faktines bylos aplinkybes tariamasis sandoris pripažįstamas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei, jo padariniams taikomos specialiosios teisės normos, įtvirtintos CK 1.81 straipsnyje: kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, restitucija netaikoma (CK 1.81 straipsnio 2 dalis), vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralė normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų (CK 1.81 straipsnio 3 dalis). Taigi, įstatymo leidėjo nustatyta, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų, teisės gali būti neginamos ar ginamos iš dalies, toks teisinis reglamentavimas grindžiamas įstatyme įtvirtintais reikalavimais įgyvendinant civilines teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus,  veikti sąžiningai, protingai ir teisingai bei draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Atsisakymas taikyti restituciją šiuo atveju reikštų atsisakymą ginti teises asmens, kuris jomis piktnaudžiavo.

Pažymėtina, kad aptariamos CK 1.81 straipsnio nuostatos dėl viešajai tvarkai prieštaraujančio sandorio padarinių be išlygų taikytinos tik tais atvejais, kai tariamąjį sandorį, prieštaraujantį viešajai tvarkai ar gerai moralei, ginčija jo šalys, ir byloje nenustatyta, kad juo pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, restitucijos taikymo ribojimas dėl sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei, aktualus tik tokio sandorio šalims, bet ne trečiojo asmens teisėtų interesų užtikrinimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. S., V. S., bylos Nr. 3K-3-279/2012). Taigi, tais atvejais, kai tariamasis sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, pvz., actio Pauliana atveju, prioritetas turi būti teikiamas pažeistų jų teisių gynimui ir restitucija taikoma CK 1.86 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tariamasis sandoris šalių buvo sudarytas siekiant gauti iš savivaldybės socialinį būstą, o turėtą gyvenamąją patalpą realiai išsaugoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, nes juo siekta neteisėtai, dirbtinai paboginus ieškovės šeimos gyvenimo sąlygas, ne įstatymo nustatytu pagrindu gauti savivaldybės socialinį būstą. Įvertinusi tai, kad neteisėtas sandorio tikslas nebuvo pasiektas – ieškovės šeima socialinio būsto negavo, viešosios teisės normose tiesiogiai neįtvirtinta turtinių sankcijų už šalių veiksmus sudarant ginčo sandorį, teisėjų kolegija vertina, kad restitucijos taikymas yra galimas (CK 1.81 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai aptartų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio padarinius, netaikė, tai pripažintina materialiosios teisės klaida, tačiau ji nelėmė neteisėto sprendimo dėl restitucijos, todėl negali būti pagrindu panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų sprendimus.

Apibendrindama aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

Bylinėjimosi išlaidos

Kasacinis teismas patyrė 77,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. M. (duomenys neskelbtini) 77,43 Lt (septyniasdešimt septynis litus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Dangutė Ambrasienė

              Sigita Rudėnaitė

              Antanas Simniškis