Administracinė byla Nr. I-4451-968/2015
Proceso Nr. 3-61-3-03565-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,
sekretoriaujant Astai Statkevičienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. T.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė:
1. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 9) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2003-06-07 iki 2014-08-26 jo laisvė apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, nehigieniškomis sąlygomis, stingant privatumo, patiriant nuolatinę įtampą. Pareiškėjui 2009-12-31 nesutikus kameroje Nr. 67 būti kartu su rūkančiu asmeniu, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 236, kuri yra daug mažesnė už kitas kameras, o tai neatitinka nustatytų reikalavimų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją ir pažeminimus.
Pareiškėjas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, remdamasis iš esmės skunde išdėstytais motyvais.
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–24). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų priimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.
2. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. T. 2004-03-31 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 203, kurios plotas 6,83 m2, kurioje vakare buvo 2 asmenys; nuo 2004-04-01 iki 2004-05-11 buvo kameroje Nr. 203, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2004-05-12 – kameroje Nr. 203, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2004-05-13 iki 2004-08-24 – kameroje Nr. 203, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2004-08-25 perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas 7,86 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2004-08-26 iki 2004-09-11 – kameroje Nr. 89, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2004-09-12 perkeltas į kamerą Nr. 74, kurios plotas 7,94 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2004-09-13 iki 2005-01-26 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2005-01-27 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 3, vakare 1 asmuo; nuo 2005-01-28 iki 2005-07-04 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2005-07-05 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2005-07-06 iki 2005-07-31 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2005-08-01 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 2 asmenys, vakare 1 asmuo; nuo 2005-08-02 iki 2006-02-26 – kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-02-27 kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2006-02-28 iki 2006-04-04 kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2006-04-05 kameroje Nr. 74, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2006-04-06 iki 2006-05-16 kameroje Nr. 74, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2006-05-17 perkeltas į kamerą Nr. 89, kurios plotas 7,86 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2006-05-18 iki 2006-07-10 kameroje Nr. 89, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo;
2006-07-11 perkeltas į kamerą Nr. 202, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2006-07-12 iki 2006-10-22 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo;
2006-10-23 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; nuo 2006-10-24 iki
2006-11-16 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2006-11-17 kameroje Nr. 202, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2006-11-18 iki 2008-09-14 – kameroje Nr. 202, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2008-09-15 perkeltas į kamerą Nr. 67, kurios plotas 7,94 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2008-09-16 iki 2008-12-30 – kameroje Nr. 67, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2008-12-31 perkeltas į kamerą Nr. 241, kurios plotas 6,80 m2, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2009-01-01 iki 2009-02-05 – kameroje Nr. 241, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2009-02-06 perkeltas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2009-02-07 iki 2011-12-21 – kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo;
2011-12-22 perkeltas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2011-12-23 perkeltas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2011-12-24 iki 2012-09-04 kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012-09-07 atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m2, kurioje vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012-09-08 iki 2012-10-07 – kameroje Nr. 236, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2012-10-08 perkeltas į kamerą Nr. 231, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2012-10-09 iki 2014-03-26 – kameroje Nr. 231, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2014-03-27 perkeltas į kamerą Nr. 220, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2014-03-28 iki 2014-04-01 – kameroje Nr. 220, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2014-04-02 perkeltas į kamerą Nr. 240, kurios plotas 6,90 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; nuo 2014-04-03 iki 2014-08-26 kameroje Nr. 240, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo.
Taigi pareiškėjas nuo 2004-03-31 iki 2014-08-26 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 3 798 dienas (iš jų nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22 – 2 669,5 dienas, nuo 2011-07-22 iki 2014-08-26 – 1 128,5 dienas).
4. Ginčijamu laikotarpiu nuo 2004-03-31 iki 2010-04-11 kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo 1996-01-18 Kardomojo kalinimo įstatymas Nr. I-1175 bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos 2001-09-07 teisingumo ministro įsakymu Nr. 178. Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims, kamerose, arba vienutėse, kuriose užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normas. Pagal Taisyklių 9 punktą, tardymo izoliatoriai įrengiami vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461. Tardymo izoliatorių patalpų gyvenamojo ploto normos buvo šios: tardymo izoliatoriaus kamera – ne mažiau kaip 5 m2 vienam kalinamajam; tardymo izoliatoriaus karcerio kamera – ne mažiau kaip 4,5 m2 vienam kalinamajam. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461, nustatė, kad kalėjimo kameroje, laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 ploto. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus 5 m2 gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K nuo 2004-03-31 iki
2010-04-11 nebuvo užtikrintas 210,5 dienos, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą.
Ginčijamu laikotarpiu nuo 2010-04-11 iki 2014-08-26 kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas įtvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kur nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus 3,6 m2 gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K nuo 2010-04-11 iki 2014-08-26 buvo užtikrintas.
5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
6. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.
7. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją ir pažeminimus.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 210,5 dienos neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
8. Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad nors pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamai buvo laikomas nuo 2004-03-31, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014-07-22 t. y. praėjus beveik 10 metų nuo dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, pirmą kartą buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.
9. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, nehigieniškomis sąlygomis, stingant privatumo, patiriant nuolatinę įtampą. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmestini.
10. Minėta, kad atsakovės atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašo teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Civiliniame kodekse nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Įvertinus nustatytą teisinį reguliavimą, LVAT ir LAT suformuluotą teismų praktiką, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2004-03-31 iki 2014-08-26, o skundą teismui išsiuntė 2014-07-22. Teismo posėdyje pareiškėjas dėl ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad nežinojo, jog galima kreipti į teismą su skundu atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo atsiliepime į skundą paprašė teismo taikyti 3 metų senaties terminą, pareiškėjas įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nenurodė ir nepateikė, tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004-03-31 iki 2011-07-22.
11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pritaikius ieškinio senaties terminą ir konstatavus, kad nuo 2011-07-22 iki 2014-08-26 pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, darytina išvada, kad tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje administracinėje byloje, nėra pagrindo.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rytis Krasauskas