Civilinė byla Nr. e3K-3-257-1075/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21324-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo A. T.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudiko teisę ir pareigą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas D. P. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 7032 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 1 d. apie 19 val. vietovėje Utena–Tauragnai įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė jo vairuojamas automobilis „BMW 520“, valst. Nr. HZN 991, bei A. T. vairuojamas automobilis „SAAB 95 Kombi“, valst. Nr. GCV 105. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, todėl vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Automobiliui „BMW 520“ važiuojant keliu Utena–Tauragnai, priešpriešiais nuo Tauragnų pusės važiavęs automobilis „SAAB 95 Kombi“ staiga pasuko į kairę pusę ir, sukdamas į kairę pusę link Biliakiemio, priekine dalimi atsitrenkė į atvažiuojančio „BMW 520“ priekinę dalį, todėl dėl eismo įvykio kaltas yra trečiasis asmuo A. T. Po eismo įvykio buvo iškviesta techninė pagalba, ji atvyko į įvykio vietą ir iš jos išgabeno sava eiga negalintį važiuoti „BMW 520“.
4. Ieškovas kreipėsi į kaltojo dėl eismo įvykio asmens draudikę AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos, tačiau atsakovė pranešė, kad draudimo išmokos nemokės, nes įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Nesutikdamas su tokia atsakovės pozicija, ieškovas jai pateikė pretenziją, tačiau atsakovė 2016 m. kovo 9 d. raštu pretenziją patenkinti atsisakė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovo D. P. naudai 7032 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 789,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisė iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ trečiajam asmeniui A. T. 242 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir 4,96 Eur pašto išlaidų atlyginimą valstybės naudai.
6. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, ar eismo įvykis buvo, kad eismo įvykyje dalyvavo automobiliai „SAAB 95 Kombi“ ir „BMW 520“. Taip pat nėra ginčo ir dėl eismo įvykio vietos ir laiko, dėl to, kad automobilis „BMW 520“ buvo nepataisomai sugadintas, nes atsakovės specialistai apskaičiavo ieškovo transporto priemonės likutinę vertę – 7032 Eur, šią ieškovas ir prašo priteisti iš atsakovės. Tačiau atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, todėl, anot atsakovės, nėra įrodyti neteisėti trečiojo asmens veiksmai bei kaltė, būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
7. Teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis „SAAB 95 Kombi“ nepraleido tiesiai važiuojančio ieškovo automobilio „BMW 520“, vadinasi, trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ir dėl šio pažeidimo nukentėjo ieškovo automobilis. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad neva transporto priemonių dalyviai deklaracijoje nurodė klaidinančias aplinkybes, nėra pagrindas jai, kaip draudikei, atsisakyti išmokėti draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 21 straipsnį.
8. Teismas nustatė, kad transporto priemonių vairuotojai elgėsi rūpestingai, po eismo įvykio informavo policiją, atsakovę, tačiau atsakovė, kaip draudikė, nerūpestingai tyrė eismo įvykio aplinkybes, pagal kurias negalima atlikti išsamios šio eismo įvykio kilimo aplinkybių analizės. Atsakovė neįrodė eismo įvykio dalyvių nesąžiningumo, jiems nurodant eismo įvykio aplinkybes, o jų pateikti duomenys gali būti netikslūs tiek dėl patirto streso, tiek dėl buvusių gamtinių sąlygų, be to, jų eismo įvykio schema buvo nubraižyta be matavimų. Atsakovė, netikėdama eismo įvykio dalyvių pateiktais duomenimis, turėjo pati apžiūrėti eismo įvykio vietą, atlikti matavimus pagal ant kelio likusias transporto priemonių paliktas žymes ir tik tada atlikti kompiuterinį eismo įvykio modeliavimą. Tam tikras eismo įvykio dalyvių parodymų neatitikimas draudikei dėl greičio ar matavimų negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudikę.
9. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
10. Kolegija nurodė, kad atsakovė, nustačiusi, jog eismo įvykis yra nedraudžiamasis, neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Nagrinėjamu atveju atsakovė aplinkybę, atleidžiančią ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, įrodė ekspertine pažyma. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės sprendimu, turėjo pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovės pateiktą ekspertinę pažymą.
11. Kolegija sprendė, kad teismo ekspertų išvados iš esmės patvirtina atsakovės atliktą tyrimą, kad eismo įvykio aplinkybės buvo ne tokios, kaip nurodė automobilių „BMW 520“ ir „SAAB 95 Kombi“ vairuotojai. Kadangi įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikei visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį, ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, ieškovas turėjo pareigą paneigti tiek atsakovės ekspertinės pažymos, tiek teismo ekspertų išvadas.
12. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai patyrė stresą ir po įvykio blogai orientavosi, dėl to užpildyta deklaracija galėjo būti netiksli. Taip pat kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad eismo įvykio deklaraciją ieškovas pildė tik kitą dieną, todėl ir argumentas dėl prastų oro sąlygų yra nepagrįstas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovas D. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Trečiojo asmens ir atsakovės sudaryta draudimo sutartis nėra savanoriška. Nei draudimo sutartyje, nei draudimo taisyklėse nėra nuostatos, įtvirtinančios, kad eismo įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, jeigu jis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai. Eismo įvykio dalyvių nurodomų aplinkybių netikslumas ar nukrypimas (jeigu toks nustatomas) turi būti pakankamai reikšmingas, ypač tai pasakytina apie eismo įvykio dalyvių nurodomą greitį prieš susidūrimą. Bet koks netikslumas turi įrodyti, kad dėl jo trečiajam asmeniui nekyla civilinė atsakomybė.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui nepagrįstai perkėlė pareigą įrodyti, kad jam žala buvo padaryta eismo įvykio, pripažintino draudžiamuoju, metu. Draudikas turi pareigą įrodyti teisme draudimo išmokos nemokėjimo pagrindą, tačiau šiuo atveju atsakovė rėmėsi iki ginčo pradžios atliktu savo tyrimu. Kadangi esant sudarytai draudimo sutarčiai galioja draudžiamojo įvykio prezumpcija, draudikas turi pareigą įrodyti, kad įvykis yra nedraudžiamasis.
13.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių ekspertinių pažymų, nes teismo eksperto atlikto eismo įvykio modeliavimo rezultatas iš esmės skiriasi nuo atlikto atsakovės. Taip pat nepagrįstai nustatė ieškovui pareigą įrodyti, kad po eismo įvykio jis patyrė stresą, kas yra akivaizdu, tačiau neegzistuoja jokie leidžiantys tai pagrįsti objektyvūs įrodymai. Eismo įvykio dalyviai, pildydami deklaraciją, neprivalo išmatuoti atstumų po eismo įvykio, kviesti policijos, jei eismo įvykio metu nenukentėjo žmogus, tačiau būtent tokias pareigas ieškovui nustatė apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jo rūpestingumą. Tikslaus greičio nurodymas prieš eismo įvykį taip pat viršija asmens gebėjimus, nes jį vairuotojai nurodo remdamiesi tik savo subjektyviu vertinimu.
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė, ar draudikė vykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, ir įrodė, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju. Ieškovas turėjo pareigą paneigti atsakovės pateiktus argumentus ir ekspertų išvadas.
14.2. Atsakovės atstovui kilus abejonių dėl eismo įvykio dalyvių deklaracijoje nurodytų įvykio aplinkybių, įrodymų tyrimą buvo pavesta atlikti specialiųjų žinių turinčiam asmeniui, draudikės ekspertui, ir šis nustatė, kad toks eismo įvykio mechanizmas, kurį deklaravo abu eismo įvykio dalyviai, moksliškai yra nepagrįstas, todėl atsakovė sprendė, kad abiejų eismo įvykio dalyvių nurodytų realybės neatitinkančių aplinkybių sutaptis vertintina kaip sąmoningas klaidingos (melagingos) informacijos jai teikimas.
14.3. Atsakovė kategoriškai nesutinka su ieškovo sugalvota „draudžiamojo įvykio prezumpcija“, nes tokios prezumpcijos gali būti nustatytos tik įstatymo. Be to, vairuotojai, kaip atsakingi eismo dalyviai, privalo sekti savo vairuojamos transporto priemonės greitį, jį žinoti, kontroliuoti ir duoti apie tai paaiškinimus. Draudikei pateikus rašytinius įrodymus, ieškovui kilo pareiga paneigti šiuose dokumentuose pateiktą informaciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudiko teisės ir pareigos atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ
15. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis).
17. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016, 32, 34 punktai).
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar draudikė pagrįstai atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis, nes jis įvyko kitomis nei vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai, jog transporto priemonių vairuotojai eismo įvykio deklaracijoje nurodė klaidinančias aplinkybes (pagal ekspertų sumodeliuotas programas vairuotojų nurodytas automobilių greitis iki susidūrimo neatitinka automobilių išsidėstymo po susidūrimo), nėra pagrindas draudikei neišmokėti draudimo išmokos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai ir ieškinį atmetė, nurodydamas, kad draudikė neturi teisės išmokėti draudimo išmokos, jei eismo įvykis yra nedraudžiamasis, o ieškovas nepaneigė ekspertų išvadų, rodančių, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei transporto priemonių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.
20. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turi sudaryti visi transporto priemonių valdytojai. Šios draudimo apsaugos nauda pasireiškia tuo, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, visada gaus žalos atlyginimą, o už žalos padarymą atsakingas asmuo išvengs finansinių nuostolių, susijusių su šios žalos atlyginimu, tačiau jam pačiam jo patirtų eismo įvykio metu nuostolių jo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikas nekompensuos. Vadinasi, vienas iš eismo įvykio dalyvių, kuris pripažįstamas kaltu, paprastai visada patirs tam tikrą nekompensuojamą žalą, susijusią su jo valdoma transporto priemone. Tačiau nukentėjęs trečiasis asmuo neturėtų būti priklausomas nuo kito eismo įvykio dalyvio turtinės padėties ir galimybių kompensuoti jo padarytą žalą, nes ją atlyginti turi transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikas.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, yra aiškiai apibrėžtos ir apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką. Įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017, 11, 12 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Nagrinėjamoje byloje draudikė įrodinėjo, kad nors byloje ir nustatyta, jog trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žala, tai savaime nesuponuoja draudikės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto. Draudikė įrodinėjo, kad transporto priemonių valdytojų nurodytas automobilių greitis iki susidūrimo neatitinka eismo įvykio deklaracijoje nurodyto automobilių išsidėstymo po susidūrimo, todėl eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis galimai įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad trečiajam asmeniui A. T. kilo civilinė atsakomybė.
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eismo įvykis įvyko. Policijos pareigūnai buvo kviečiami, bet į eismo įvykio vietą nevažiavo, nes abu eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir nebuvo nukentėjusių fizinių asmenų. Eismo įvykio aplinkybes ieškovas ir trečiasis asmuo A. T. fiksavo eismo įvykio deklaracijoje. Tokia supaprastinta eismo įvykio įforminimo tvarka yra leidžiama įstatymo (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad eismo įvykio deklaracijos paskirtis yra fiksuoti šalių sutartas eismo įvykio faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018, 18 punktas). Joje eismo įvykio dalyviai turi kiek įmanoma tiksliau nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir pasirašyti. Natūralu, kad, aprašant eismo įvykio aplinkybes, tam tikra jų paklaida, pavyzdžiui, tam tikra automobilių išsidėstymo, greičio, kuriuo transporto priemonės važiavo iki susidūrimo, paklaida ar kita visada galima, nes eismo įvykio dalyviai, ypač tais atvejais, kai nėra prieštaravimo dėl eismo įvykio detalių, dažniausiai schemą braižo neatlikdami tikslių matavimų, prieš pat eismo įvykį nebūtinai yra užfiksavę tikslų transporto priemonės greitį ir pan.
26. Tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją (jo, kaip kaltininko, atsakomybę), eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, kuriuo turi vadovautis draudikas. Jei draudikui kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į įvykį, eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytą informaciją ar kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kai eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytos aplinkybės nesutampa su kitomis aplinkybėmis ar informacija, jis privalo išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, siekdamas nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, pasekmes ir draudimo išmokos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018, 33, 34 punktai).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė byloje surinktus įrodymus: eismo įvykio deklaraciją, ekspertų išvadas, liudytojų parodymus, iš jų nustatė, kad eismo įvykio vietoje buvo žymių, rodančių automobilių susidūrimą, po eismo įvykio abi jame dalyvavusios transporto priemonės buvo nevažiuojančios. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kitus byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius, kad eismo įvykis įvyko ir jo metu automobilis buvo sugadintas: liudytojų parodymus, iš kurių galima spręsti, kad eismo įvykio vietoje buvo žymių, rodančių automobilių susidūrimą, aplinkybę, kad eismo įvykio dalyviai apie įvykį pranešė policijai, trečiasis asmuo A. T. pripažįsta savo veiksmais ieškovui padaręs žalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad draudžiamojo įvykio fakto nebuvo.
28. Kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, kita transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatyta išimtis, kada draudikas gali nemokėti ar reikalauti grąžinti visą ar dalį draudimo išmokos, yra įtvirtinta TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodytos aplinkybės sietinos su transporto priemonės valdytojo nesąžiningumu ir (ar) neapdairiu elgesiu, kai, pavyzdžiui, už žalos padarymą atsakingas asmuo transporto priemonę vairavo neblaivus ar vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, nevykdė ar netinkamai vykdė nustatytas pareigas, tokias kaip eismo įvykio deklaracijos užpildymas, ar padidino žalą dėl savo kaltės. Neteisėtu draudimo išmokos gavimo pagrindu pripažįstami ir tie atvejai, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ar išmokėta išmoka (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis).
29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eismo įvykis įvyko ir jame buvo sugadinta ieškovo transporto priemonė. Abejonių iškilo dėl eismo įvykio aplinkybių. Draudikė, remdamasi ekspertų išvadomis, teigė, kad žala galimai kilo kitomis nei eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Vadinasi, draudikė įrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo galimai pateikė klaidinančią informaciją. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamu atveju informacijos klaidingumas siejamas su greičio iki susidūrimo nurodymo ir eismo įvykio schemos nubraižymo tikslumu.
30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tam tikras eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybių dėl greičio ir matavimų neatitikimas negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio metu visi jo dalyviai patiria didesnį ar mažesnį stresą. Be to, nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko tamsiu paros laiku, lyjant, lapkričio 1 dieną, byloje nenustatyta, kad kitas eismo įvykio dalyvis būtų gavęs kokią naudą iš šio įvykio, priešingai, jo automobilis yra nevažiuojantis ir jo patirtos žalos niekas nekompensuoja. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias bylos aplinkybes ir tai, kad eismo įvykio dalyviai net preliminariai neišmatavo atstumų tarp automobilių, o eismo įvykio deklaraciją pildė tik kitą dieną, darė nepagrįstą išvadą apie eismo įvykio dalyvių nerūpestingą ir lengvabūdišką elgesį. Be to, pažymėtina, kad, kaip nustatyta pagal bylos aplinkybes, eismo įvykio dalyviai apie įvykį pranešė policijai.
31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog yra sąlygos trečiojo asmens A. T. civilinei atsakomybei kilti, vadinasi, eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, o eismo įvykių dalyvių nesąžiningumas ar neapdairumas yra neįrodytas.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra naikinamas, paliekant galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
34. Apeliacinės instancijos teismas iš ieškovo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisė 158 Eur žyminio mokesčio ir 653,40 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimą bei 242 Eur advokato pagalbos A. T. išlaidų atlyginimą. Ieškovas buvo pateikęs 181,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančius dokumentus. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovė turi atlyginti ieškovo ir trečiojo asmens patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
35. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pateikdamas kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 158 Eur žyminį mokestį ir turėjo 300 Eur atstovavimo išlaidų. Nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškovo kasacinį skundą, jam priteistinas iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).
36. Susumavusi ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistinas 639,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o trečiojo asmens naudai – 242 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
37. Kasacinis teismas patyrė 4,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) ieškovui D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) 639,50 Eur (šešis šimtus trisdešimt devynis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) trečiajam asmeniui A. T. (a. k. duomenys neskelbtini) 242 (dviejų šimtų keturiasdešimt dviejų) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas