Civilinė byla Nr. e2A-824-370/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00668-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-309-656/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „BK investicija“, antstoliui A. N., akcinei bendrovei SEB bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei pajamų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Acumen“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje: uždaroji akcinė bendrovė „Minera“, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko turto fondas“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris”, uždaroji akcinė bendrovė „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EMILĖ“ 2018 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) netenkinti atsakovų prašymo taikyti ieškinio senaties terminą arba atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu būtų laikoma, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas; 2) pripažinti negaliojančiu 2017 m. balandžio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. B-11159, kuriuo ginčo turtas: pastatas – bankas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžineriniai tinklai – šilumos tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos teisė, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas) parduotas atsakovei UAB „BK investicija“ (toliau – atsakovė 1) už 940 320 Eur; 3) panaikinti viešame registre ginčo turto teisinę registraciją, atliktą atsakovės UAB „BK investicija“ vardu; 4) pripažinti negaliojančiais atsakovės UAB „BK investicija“ sudarytą 2017 m. gegužės 18 d. susitarimą pakeisti sutartį Nr. 49SŽN-169-(14.49.57) ir sudarytus 2017 m. gegužės 24 d. hipotekos sandorius (dėl pastato – banko (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinerinių įrenginių – šilumos trasos – ilgis 24 m, esančių žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini)) bei panaikinti jų teisinę registraciją; 5) taikyti restituciją: grąžinti ieškovei iš atsakovės UAB „BK investicija“ ginčo turtą ir žemės sklypo nuomos teisę; priteisti atsakovei UAB „BK investicija” iš ieškovės 940 320 Eur; 6) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „BK investicija“ gautas 95 666,15 Eur ginčo turto nuomos pajamas; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė iš UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ 2012 m. gruodžio 6 d. notarine pirkimo – pardavimo sutartimi nusipirko ginčo turtą už 1 848 348,20 Eur. Atsakovo antstolio A. N. (toliau – antstolis, atsakovas 2) kontoroje buvo vykdoma vykdomoji byla pagal Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotus vykdomuosius raštus Nr. 2300, Nr. 2302, Nr. 2303, Nr. 2304, Nr. 2305 dėl 894 632,46 Eur skolos ir 921 567,64 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo iš UAB „EMILĖ“ (toliau – ieškovė) išieškotojų UAB „Minera“ (toliau – trečiasis asmuo 2) ir UAB „Šiaulių banko turto fondas“ (toliau – trečiasis asmuo 2) naudai. Trečiųjų asmenų naudai buvo areštuotas ieškovei priklausantis ginčo turtas.
3. Atsakovas 2 2016 m. rugsėjo 5 d. patvarkymu Nr. B-91537 informavo ieškovę, kad, atlikus ginčo turto nekilnojamojo turto vertinimą, ginčo turto vertė yra 950 000 Eur, tačiau ieškovė su tokia ginčo turto nustatyta verte nesutiko ir prieštaravimuose nurodė atsakovui 2, jog ginčo turto vertė yra 1 613 000 Eur.
4. Nurodė, kad ieškovė, nuomodama ginčo turtą akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“, kiekvieną mėnesį gaudavo 6 377,41 Eur pajamų. Atsakovė 1, pasirašydama ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą, turėjo žinoti, jog ginčo turtą įgis nepagrįstai ir nesąžiningai, todėl ieškovei iš atsakovės 1 priteistina 95 661,15 Eur negautų pajamų už 15 mėnesių.
5. Atsakovas 2 2016 m. spalio 6 d. patvarkymu Nr. B-91725 paskelbė ginčo turto pardavimą iš pirmųjų varžytynių ir nurodė, kad pradinė kaina – 760 000 Eur. Ginčo turtas 2017 m. lapkričio 7 d. buvo parduotas atsakovei 1 už 940 320 Eur. Taip ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta, nes atsakovė 1 praėjus 6 mėnesiams po ginčo turto įsigijimo įkeitė jį AB SEB banko (toliau – atsakovė 3) naudai, nurodant, kad ginčo turto vertė – 1 984 724 Eur.
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-304-345/2018 panaikino antstolio priimtus 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. spalio 6 d. patvarkymus, kaip neteisėtus, tai reiškia, kad ginčo turtas parduotas už mažesnę vertę negu realiai buvo vertas, todėl ieškovė, siekdama ginti savo ir savo kreditorių teises, šiuo ieškiniu siekia nuginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą.
7. Atsiliepime į ieškinį atsakovė 1 su ieškiniu ir patikslintu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad jai pagal 2017 m. balandžio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą buvo parduotas ginčo turtas. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 patvirtino antstolio veiksmų dėl ginčo turto pardavimo iš varžytynių teisėtumą. Taip pat nurodė, kad ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš jos ieškovės negautas pajamas iš nuomos, nes nenurodė jokių aplinkybių dėl atsakovės 1 neteisėto dalyvavimo ginčo turto pardavimo varžytynėse.
8. Atsiliepime į ieškinį atsakovas 2 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį, ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vykdymo procese atlikus nekilnojamojo turto vertinimą ir nustačius, jog ginčo turto vertė yra 955 000 Eur, buvo nustatyta pradinė ginčo turto pardavimo iš varžytynių kaina – 760 000 Eur (80 proc. nuo įkainojimo sumos). Ieškovės skundas dėl ginčo turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-43886-863/2016 buvo atmestas, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-219-803/2017 pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista ir pripažinti atsakovo 2 veiksmai teisėtais, t. y., pripažintos antstolio paskelbtos ir įvykusios varžytynės teisėtomis. Vėliau ieškovė pakartotinai kreipdavosi į teismą skųsdama antstolio veiksmus, susijusius su ginčo turto pardavimu iš varžytynių, tačiau visi skundai buvo atmesti.
9. Atsakovė 3 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad atsakovė 1, praėjus 6 mėnesiams po ginčo turto pirkimo, įkeitė ginčo turtą atsakovei 3 įvertinus jį 1 984 721 Eur suma, nes šis turtas buvo įvertintas 938 320 Eur suma.
10. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – atsakovė 4) su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas 2 2017 m. balandžio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. B-111591 atsakovei 1 pardavė ir žemės sklypo, kuriame yra ginčo turtas, nuomos teisę, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio nuostatas visos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinė bei jos nuomotoja yra atsakovė 4, kuri turi teisę priimti sprendimus išnuomoti valstybinę žemę bei sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį.
11. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Acumen“ (toliau – trečiasis asmuo 1) ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad yra ieškovės kreditorė, todėl suinteresuota, kad ginčo turtas būtų įvertintas kuo didesne verte.
12. Trečiasis asmuo 2 ir trečiasis asmuo 3, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad antstoliui vykdant Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotus vykdomuosius įrašus dėl 894 632,46 Eur skolos bei 921 567,64 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB „EMILĖ“ išieškotojų UAB „Minera“ ir UAB „Šiaulių banko turto fondas“ naudai, buvo areštuotas skolininkei UAB „EMILĖ“ priklausantis turtas (ginčo turtas). Pažymėjo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas 2 nesilaikė ginčo turto pardavimo iš varžytynių tvarkos (CPK 681 straipsnis) ir kad ginčo turto pardavimas buvo pradėtas už kainą, mažesnę, nei 80 procentų kainos, nustatytos, laikantis CPK 681 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Ieškovės pateikto ginčo turto vertinimo aktai neatitiko reikalavimų, keliamų tokioms vertinimo ataskaitoms, taip pat yra prieštaringi, nes ginčo turto vertė svyruoja nuo 1 613 000 Eur iki 2 225 000 Eur.
13. Trečiasis asmuo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje (toliau – trečiasis asmuo 4), su ieškovės ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jos atliktos ginčo turto ekspertizės aktas, kuriuo ginčo turto vertė buvo nustatyta 950 000 Eur, buvo surašytas pagal galiojančius teisės aktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. B-11159 buvo pasirašytas 2017 m. balandžio 11 d., tačiau ieškovė ieškinį teismui padavė 2018 m. balandžio 13 d., t. y. dvi dienas praleidusi ieškinio senaties terminą. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad yra pagrindas ieškovei atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes jis buvo praleistas tik dvi dienas.
16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad parduodant turtą iš varžytynių esminių pažeidimų padaryta nebuvo, o ieškovė neįrodė įstatymo numatytų pagrindų, kuriems esant turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu.
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-48546-599/2016 buvo vertinamas antstolio (atsakovo 2) veiksmų teisėtumas dėl ginčo turto pardavimo iš varžytynių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjo UAB „UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį panaikino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi nustatytais prejudiciniais faktais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjusioje nutartyje buvo konstatuota, jog nustatyta ginčo turto kaina atitiko rinkos kainas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes minimoje byloje buvo nagrinėjamas ieškovės skundas dėl atsakovo 2 veiksmų vykdant ginčo turto pardavimą iš varžytynių, klausimas dėl ginčo turto vertės nustatymo byloje nebuvo sprendžiamas.
18.2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino į bylą pateiktų įrodymų, susijusių su ginčo turto nustatymo kaina, t. y. neatskleidė bylos esmės.
18.3. Ginčo turto ekspertizės aktas buvo sudarytas UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas vertintojo M. M., kuris nėra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą. Ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, todėl buvo apribotos ieškovės (skolininkės) nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.
18.4. Pirmosios instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs UAB „Liutukas“ ir Ko turto vertintojo ataskaitos, UAB „Verslavita“ vertinimo ataskaitos, UAB „CRE pro“ konsultacijos ir neskyręs byloje teismo ekspertizės ginčo turto kainai nustatyti, pažeidė įrodymų teikimo, tyrimo ir vertinimo teisės normas (CPK 183, 185, 198, 200 straipsniai).
18.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai priteisė iš ieškovės byloje dalyvavusių šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jų dydis turi būti sumažintas.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 1 prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
19.1. Ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio CPK 602 straipsnio pagrindu, nes pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019).
19.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018.
19.3. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atlyginimo, nes pati ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, patvirtinančius, kad faktiškai patyrė 15 658 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas 2 prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
20.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, kurioje buvo nustatyta, kad atsakovas 2 tinkamai vykdė savo pareigas nustatant ginčo turto vertę. Ieškovė nenurodė naujų aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovės nurodomi argumentai dėl prejudicinio fakto taikymo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
20.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į įrodymų visumą ir teisingai nustatė, jog ieškovės nurodyti argumentai nelaikytini teisiškai reikšmingais ginčo klausimui spręsti. Tapatūs argumentai buvo teikiami teismui prašant skirti pakartotinę ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 3 prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
21.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kasacinės instancijos teismas nenustatė jokių CPK nuostatų, susijusių su ginčo turto pardavimo iš varžytynių tvarka, pažeidimų.
21.2. Ieškovė neįrodė CPK nuostatų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiu ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą, ir kad ginčo vertė buvo nustatyta neteisingai. Priešingai, aplinkybę, jog ginčo turto vertė buvo nustatyta tinkamai ir objektyviai patvirtino tai, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. ekspertizės aktu buvo nustatyta 950 000 Eur ginčo turto vertė, o varžytynėse ginčo turtas buvo parduotas už 940 320 Eur, t. y. už rinkos kainą.
21.3. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atlyginimo, nes pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos atitiko CPK nuostatas ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatytus dydžius.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 4 prašo ieškovės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 nedalyvavo dalis šios civilinės bylos šalių, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nevertinti kasacinės instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių.
23. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo 1, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, prašo ieškovės skundą tenkinti, o skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
23.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 ir joje nustatytas faktines aplinkybes vertino kaip prejudicinius faktus, nes trečiasis asmuo 1 nebuvo bylos šalimi ar dalyviu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
23.2. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, nevertino byloje esančių įrodymų dėl ginčo turto vertinimo ir kainos nustatymo. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, jog ginčo turto pardavimo kaina turėjo būti 2-3 kartus didesnė nei perleidimo kaina, t. y. turėjo įvertinti ieškovės pateiktus ginčo turto vertinimo aktus.
24. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo 2 ir trečiasis asmuo 3, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
24.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad antstolio patvarkymai dėl ginčo turto įkainojimo ir dėl turto pardavimo pirmosiose varžytynėse jau buvo ginčo dalykas kitoje civilinėje byloje – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi nustatytais prejudiciniais faktais.
24.2. Ieškovei nesutinkant su ginčo turto nustatyta verte, ji galėjo pati užsakyti ginčo turto vertės ekspertizę, teikti pastabas dėl antstolio užsakytos ekspertizės ar pasirinkto eksperto tinkamumo (netinkamumo ir turėjo galimybę surasti pirkėją).
24.3. Nepagrįsti ieškovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes bylos apimtis yra didelė, byloje buvo pateikta daug procesinių dokumentų, taip pat civilinė byla buvo nagrinėjama ilgą laiką, o patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose nustatytų dydžių.
25. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo 4, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
25.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nebuvo pateikta naujų įrodymų, kurie leistų abejoti eksperto ir antstolio (atsakovo 2) nustatytos turto kainos tinkamumu, t. y. teismas vertino ir pasisakė dėl byloje pateiktų ieškovės ginčo turto vertinimo aktų ir nustatė, kad ieškovės pateikti turto vertintojų duomenys nepatvirtina, jog eksperto nustatyta turto vertė neatitiko rinkos kainų (CPK 185 straipsnis).
25.2. Ieškovė nurodo, kad ginčo turto ekspertizės aktas buvo parengtas subjektyviai, tačiau nepateikė jokio paaiškinimo ar įrodymų, kokiu tikslu nepriklausomas turto vertintojas galėjo vertinti turtą subjektyviai.
25.3. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas bylos šalims paskirstė pagrįstai, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių, bylos medžiagos apimtį bei Rekomendacijas.
26. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo 1, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad civilinėje byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, nustatyti faktai laikytini prejudiciniais faktais ir šioje civilinėje byloje, nes trečiasis asmuo 1 minėtoje civilinėje byloje nebuvo bylos šalis.
26.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes konstatavo, kad ieškovė neįrodė pagrindo abejoti ginčo turto verte, kurią nustatė ekspertas.
26.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo įvertinti faktą, kad trečiasis asmuo 1 yra bankrutuojanti įmonė, ir turėjo būti aktyvus.
26.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą, neatskleidė ginčo esmės, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.
27. Atsiliepime į trečiojo asmens 1 apeliacinį skundą atsakovas 2 prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
27.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, kurioje buvo nustatyta, kad atsakovas 2 tinkamai vykdė savo pareigas nustatant ginčo turto vertę. Trečiasis asmuo 1 nenurodo naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovės išdėstyti argumentai dėl prejudicinio fakto taikymo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
27.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į įrodymų visumą ir teisingai nustatė, jog ieškovės nurodyti argumentai nelaikytini teisiškai reikšmingais ginčo klausimui spręsti. Tapatūs argumentai buvo teikiami teismui prašant skirti pakartotinę ekspertizę turto vertei nustatyti.
28. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 1 prašo trečiojo asmens 1 skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
28.1. Ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio CPK 602 straipsnio pagrindu, nes pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019).
29. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 3 prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
29.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kasacinės instancijos teismas nenustatė jokių CPK nuostatų, susijusių su ginčo turto pardavimo iš varžytynių tvarka, pažeidimų.
29.2. Ieškovė ir trečiasis asmuo 1 neįrodė jokių CPK nuostatų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiu ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą, ir kad ginčo turto vertė buvo nustatyta neteisingai. Priešingai, aplinkybę, jog ginčo turto vertė buvo nustatyta tinkamai ir objektyviai, patvirtino tai, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. ekspertizės aktu buvo nustatyta 950 000 Eur ginčo turto vertė, o varžytynėse ginčo turtas buvo parduotas už 940 320 Eur, t. y. už rinkos kainą.
30. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 4 prašo trečiojo asmens 1 skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 nedalyvavo dalis šios civilinės bylos šalių, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nevertinti kasacinės instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių.
31. Atsiliepime į trečiojo asmens 1 apeliacinį skundą trečiasis asmuo 2 ir trečiasis asmuo 3, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
31.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi nustatytais prejudiciniais faktais.
31.2. Trečiasis asmuo 1 nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akto išvadas. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo 1 taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ar neįvertino.
32. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo 4, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, prašo trečiojo asmens 1 skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
32.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nebuvo pateikta naujų įrodymų, kurie leistų abejoti eksperto ir antstolio nustatytos turto kainos tinkamumu, t. y. teismas vertino ir pasisakė apie byloje pateiktus ieškovės ginčo turto vertinimo aktus ir nustatė, kad ieškovės pateikti turto vertintojų duomenys nepatvirtina, jog eksperto nustatyta turto vertė neatitiko rinkos kainų (CPK 185 straipsnis).
32.2. Sprendime teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolis, įkainodamas ginčo turtą 950 000 Eur kaina, varžytynėse parduodamą ginčo turtą įvertino objektyviai ir maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Taip pat buvo įvertinta, kad dėl ginčo turto varžėsi trys pirkėjai, kurie atliko daugiau nei 140 kainos pakėlimų, o didžiausia pasiūlyta kaina nesiekė atsakovo 1 nustatytos vertės ir buvo 1,02 proc. mažesnė nei atsakovo 1 patvarkymu nustatyta ginčo turto vertė. Įvertinus tai, kad varžytynėse dėl parduodamo ginčo turto buvo varžomasi, todėl būtent šių varžytynių metu jo laimėtojo pasiūlyta kaina (940 320 Eur ) ir vertintina kaip labiausiai atitikusi parduodamo turto rinkos vertę.
33. Trečiasis asmuo 1 2020 m. spalio 19 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus, kuriuose prašo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgti į teisminį precedentą, įtvirtintą Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-173-302/2020. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi konstatavo atitinkamus aiškinimus dėl prejudicijos taisyklės (ne)taikymo bei teisminės ekspertizės skyrimo būtinybės minėtinoje byloje, kurioje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė anksčiau vykusiose civilinėse bylose, kuriose nedalyvavo visos civilinės bylos šalys, priimtomis nutartimis, nevertino kitų byloje dominuojančių rašytinių įrodymų, neatskleidė bylos esmės, dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
35. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei pajamų priteisimo, taip pat sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo pirmosios instancijos teisme, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
36. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2 (antstolis A. N.) vykdė vykdomąsias bylas Nr. 0157/16-01434, Nr. 0157/16-01435, Nr. 0157/16-01436, Nr. 0157/16-01437, Nr. 0157/16-01438 ir Nr. 0157/16-01439 pagal Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 2300, Nr. 2301, Nr. 2302, Nr. 2303, Nr. 2304 ir Nr. 2305 dėl 894 632,46 Eur skolos bei 921 567,64 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB „EMILĖ“ išieškotojų UAB „Minera“ ir UAB „Šiaulių banko turto fondas“ naudai.
37. Išieškotojų naudai buvo areštuotas ieškovei priklausantis turtas: pastatas – bankas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžineriniai tinklai – šilumos tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės nuomos teisė, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 1, b. l. 12-17).
38. Atsakovas 2 2016 m. rugsėjo 5 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo Nr. B-91537 informavo ieškovę, kad, atlikus ginčo turto ekspertinį vertinimą, ginčo turto vertė nustatyta 950 000 Eur (el. b. t. 1, b. l. 90-91). Ieškovė pateikė antstoliui prieštaravimus dėl nustatytos ginčo turto vertės. Atsakovas 2 2016 m. rugsėjo 14 d. patvarkymu atsisakė tenkinti ieškovės prašymą nustatyti 45 dienų terminą, įrodymams dėl prieštaravimuose nurodomo turto įkainojimo nepagrįstumo, bei nustatė terminą iki 2016 m. rugsėjo 25 d. pateikti turto vertinimo ekspertinio lygio įrodymus.
39. Atsakovas 2 2016 m. spalio 6 d. patvarkymu Nr. B-91725 nusprendė paskelbti ginčo turto pardavimą iš pirmųjų varžytynių, pradinę turto kainą nustatant 760 000 Eur.
40. Varžytynės vyko nuo 2016 m. spalio 10 d. ir baigėsi 2016 m. lapkričio 7 d. Ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. B-111591 buvo surašytas 2017 m. balandžio 11 d. (el. b. t. 1, b. l. 21-25) ir ginčo turtas buvo parduotas UAB „BK investicija“ (atsakovei 1) už 940 320 Eur.
Dėl sąlygų pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu
41. Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi. Priverstinį turto pardavimą organizuoja ir vykdo antstolis.
42. Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais. Remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalimi, suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali reikalauti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu jie yra susiję su turto, iš kurio yra išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdus. Tokiu atveju teismas atlieka suinteresuotų asmenų ir kitų asmenų vykdymo procese teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
43. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009).
44. CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Taigi įstatymo leidėjas, įtvirtindamas naują nurodytų aktų negaliojimo pagrindą, suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus ir dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu, tačiau atsisakyta turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų tvirtinimo teisėjo rezoliucija, t. y. teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
45. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas ginčas dėl 2017 m. balandžio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. B-11159, kuriuo atsakovas 2 iš varžytynių pardavė ieškovei priklausantį turtą: pastatą – banką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinius tinklus – šilumos tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos teisę, esantį adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Pradiniame ieškinyje ieškovė, teigdama, jog Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės kreditorės pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą dėl antstolio veiksmų priimant patvarkymus dėl turto įkainojimo ir varžytynių paskelbimo, 2018 m. kovo 1 d. nutartimi pripažino patvarkymus neteisėtais ir juos panaikino, todėl, jos nuomone, turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes varžytynėms išstatytas turtas buvo netinkamai įkainotas. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad netinkamą turto įkainojimą patvirtina pateikti papildomai teikiami nauji įrodymai. Šią poziciją palaiko ir į bylą, po ieškovės patikslinto ieškinio pateikimo, savo iniciatyva į bylą įstojęs, ieškovės pusėje, trečiasis asmuo 1 (LUAB „Acumen“). Atsakovai, nesutikdami su tokia pozicija, teigia, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas, nes ji negali remtis CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Juo galėtų remtis tik asmuo, nedalyvavęs vykdymo procese. Be to, ieškovė pati skundė vykdymo procese skundė antstolio veiksmus dėl turto įkainojimo ir jos skundai nebuvo tenkinti. Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo panaikinti antstolio paminėti patvarkymai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi panaikino, palikdamas galioti pirmosios instancijos nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės kreditorės skundas, ieškovė šioje byloje taip pat dalyvavo, todėl minėtose bylose nustatyti prejudiciniai faktai patvirtina, kad turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatyta tinkamai, jokių aplinkybių, jog pačios varžytynės vyko pažeidžiant jų tvarką ar ieškovės teises, nenurodyta.
46. Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šios dalies XLI skyriuje numatyti atvejai, kuomet tokie aktai gali būti pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, vienas jų, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 681 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
47. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, t. y. ne tik su CPK 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Taip pat turi būti atsižvelgiama į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi būti siekiama užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
48. Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau nurodyta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
49. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes minimoje byloje buvo nagrinėjamas ieškovės kreditorės skundas dėl atsakovo 2 veiksmų vykdant ginčo turto pardavimą iš varžytynių, klausimas dėl ginčo turto vertės nustatymo byloje nebuvo sprendžiamas. Trečiasis asmuo 1 apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir šioje civilinėje byloje, nes trečiasis asmuo 1 minėtoje civilinėje byloje nebuvo bylos šalis.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir trečiojo asmens 1 dėstomi teiginiai dėl netinkamai nustatytos ginčo turto kainos yra deklaratyvūs ir nei vienas iš aptartų įstatyminių imperatyvų pažeidimas nėra įrodytas.
51. Iš prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtų vykdomųjų bylų medžiagos matyti, kad atsakovas 2, vykdydamas išieškojimą iš hipoteka įkeisto ginčo turto, 2016 m. liepos 20 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo turto rinkos vertei nustatyti, šią ekspertizę pavedė atlikti UAB ,,OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas ekspertui (vykdomoji byla Nr. 0157/16/01434). Tiek minėtas patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo, tiek 2016 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės aktas, tiek 2016 m. rugsėjo 5 d. patvarkymas Nr. B-91537 dėl turto įkainojimo, kuriuo ginčas turtas buvo įkainotas 950 000 Eur suma, tiek 2016 m. spalio 6 d. patvarkymas Nr. B-91725 dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių, kuriuo ieškovė buvo informuota apie tai, kad 2016 m. spalio 6 d. 13.51.51 val. iki 13.51.59 val. internetiniame portale vyks varžytynės, pradinė turto kaina – 760 000 Eur, patvirtina antstolio veiksmus atliktus iki ginčo turto varžytynių pradžios.
52. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 45 punkte, trečiasis asmuo 1 į bylą įstojo po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-407-330/2019 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria nebuvo tenkintas trečiojo asmens 1 pareiškimas dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje. Trečiasis asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes nebuvo vykdymo proceso dalyve ir negalėjo ginčyti antstolio įkainotos turto pardavimo iš varžytynių akto kainos. Teisėjų kolegija su tokiais trečiojo asmens 1 argumentais nesutinka.
53. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotais CPK 602 straipsnio 1 dalies išaiškinimais dėl kitų asmenų galimybių skųsti minėtus antstolio aktus (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), pažymima, kad asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015, 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1693-1075/2019). Šiuo atveju trečiasis yra bankrutuojanti įmonė, kurios bankroto administratorius nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, tai jis, atstovaudamas bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams ir šiuos gindamas, gali ginčyti nurodytus antstolio turto perdavimo akus ne tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, bet ir dėl imperatyviųjų CPK, CK, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo bei kitų teisės normų pažeidimų, pareikšdamas savarankišką reikalavimą teisme.
54. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas 2 nepagrįstai nustatė ginčo turto kainą vadovaudamasis UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas ekspertizės aktu, nes tai patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-48546-599/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018.
55. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016).
56. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-48546-599/2016 pagal pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis A. N., UAB „EMILĖ“, UAB „Minera“ bei UAB „Šiaulių banko turto fondas“. Byloje ginčo nagrinėjimo dalyku buvo 2016 m. rugsėjo 5 d. patvarkymas Nr. B-91537 ir 2016 m. spalio 6 d. patvarkymas dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkainojimo ir pardavimo iš pirmųjų varžytynių, pareiškėjai teigiant, kad ji yra suinteresuota, jog skolininkės turtas nebūtų parduotas už per mažą kainą ir pareiškėja nepatirtų nuostolių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi nustatė, kad UAB „EMILĖ“ nereiškė antstoliui prieštaravimų dėl to, jog ginčo turto vertinimą atliko UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas, neteikė pasiūlymų dėl kitų turto vertintojų kandidatūrų ir padarė išvadą, jog nustatyta turto vertė 950 000 Eur sumai atitiko realią rinkos kainą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-304-345/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – panaikino antstolio A. N. 2016 m. spalio 6 d. patvarkymą Nr. B-91725 ir 2016 m. rugsėjo 5 d. patvarkymą Nr. B-91537.
57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį panaikino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį. Kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad antstolis A. N. tinkamai vykdė savo pareigas nustatant areštuoto turto vertę (įkainojant turtą), o pareiškėja (UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“) nepateikė motyvuotų prieštaravimų, dėl ko būtų galima abejoti turto vertės atitikčiai arčiausiu rinkos kainai turto vertinimo metu (minėtos nutarties 29 punktas).
58. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-219-803/2017 pagal skolininkės UAB „EMILĖ“ atskirąjį skundą dėl antstolio veiksmų, nustatė, kad skolininkė nepateikė antstoliui jokių įrodymų, jog ketina pavesti atlikti turto vertinimą pasirinktam vertintojui, prieštaravimų dėl eksperto kandidatūros nereiškė.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors trečiasis asmuo 1 nedalyvavo nurodytose civilinėse bylose, nes nebuvo vykdymo proceso dalyvis, tačiau būdamas ieškovės pusėje ir nepareiškęs savarankiško reikalavimo, vėl įrodinėja tas pačias faktines aplinkybes dėl ginčo turto netinkamo įkainojimo, kurios buvo įvertintos, kaip neįrodytos išnagrinėtose bylose (nutarties 56-57 punktai). CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų pakeisti ieškinio pagrindo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl jis neturi daugiau teisių nei ieškovas, o atsižvelgus į ieškovės suformuluotą (tikslintą) faktinį ieškinio pagrindą, aplinkybės, kaip teisiškai reikšmingos, buvo žinomos ir vertintos minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje. Dėl šių priežasčių atmestini ir šio apelianto papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodyti argumentai dėl analogiškos teisminės praktikos laikymosi ginant trečiųjų asmenų interesus tokio pobūdžio bylose.
60. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo praktika, teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Kilus ginčui dėl to, ar turto vertė nustatyta objektyviai, ar ji maksimaliai artima turto rinkos vertei, pareiga įrodyti jo teisių pažeidimą tenka skolininkui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Toks išaiškinimas lemia, kad net ir laiku prieštaravimų dėl turto vertės nepateikęs skolininkas nepraranda teisės reikšti reikalavimą dėl akto, kuriuo turtas realizuotas varžytynėse, pripažinimo negaliojančiu, tačiau reikšdamas tokį ieškinį būtent skolininkas privalo įrodyti, kad antstolio nustatyta turto vertė neatitiko rinkos vertės.
61. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, nustatytais kitose civilinėse bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-48546-599/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018), ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog nustatyta ginčo turto vertė 950 000 Eur sumai atitiko jos nustatymo dieną turto realią rinkos kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek sprendžiant šalių skundus dėl antstolio veiksmų, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, antstolis, organizuodamas turto išieškojimo veiksmus, laikėsi įstatymų reikalavimų bei ėmėsi visų reikalingų veiksmų turto rinkos kainai nustatyti.
62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas (CPK 18 straipsnis), be kita ko, saistantis ir bylą nagrinėjantį teismą, taip pat tokio sprendimo res judicata galia lemia tai, jog apeliančių nesutikimas su įsiteisėjusiu teismo sprendimu negali būti pagrindu šio sprendimo nevykdyti ir iš naujo ginčyti juo nustatytus faktus, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ir šioje byloje jas nustatyti kitokias, nei jau yra nustatytos.
63. Atmestini kaip nepagrįsti tokie ieškovės skundo argumentai, kad mažesnės turto pardavimo kainos faktą patvirtina į bylą jo pateikti įrodymai – UAB „Liutukas“ ir Ko turto vertintojo ataskaita, kuria ginčo turtas buvo įvertintas 1 613 000 Eur suma, UAB „Verslavita“ vertinimo ataskaita, kuria ginčo turtas buvo įvertintas 2 225 000 Eur suma ir UAB „CRE pro“ konsultacija, kuria ginčo turtas įvertintas 2 502 900 Eur suma. Pažymėtina, kad jau skundžiant antstolės veiksmus apeliantė laikėsi pozicijos, jog vykdomoje byloje atlikta ekspertizė neatspindi tikrosios turto rinkos kainos, tačiau bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-421/2018 padarė išvadą, jog antstolis tinkamai vykdė savo pareigą nustatyti ginčo turto vertę ir byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie paneigtų antstolio (atsakovo 1) nustatytą ginčo turto vertę. Ieškovės nurodomi įrodymai pirmosios instancijos teismo taip pat buvo aptarti ir įvertinti ne tik tuo aspektu, jog jų dalis jau buvo vertinti anksčiau išnagrinėtose bylose, tačiau ir kritiškai vertinant jų įrodomąją reikšmę šios bylos ginčui spręsti. Su tokia pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta minėtų įrodymų vertinimo pozicija (sprendimo 75-76 sprendimo punktai) apeliacinės instancijos teismas sutinka ir nemato pagrindo daryti priešingos išvados.
64. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų tikrajai turto rinkos vertei nustatyti, neskyrė prašomų ekspertizių tokiai kainai nustatyti, pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas tarpiniuose procesiniuose sprendimuose, spręsdamas prašymus dėl ekspertizės skyrimo ir jų netenkindamas, aiškiai nurodė prašymo netenkinimo argumentus remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo ribojamos apeliantų procesinės teisės teikti įrodymus dėl ginčo turto vertės.
65. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas reglamentavimas įpareigoja pačias šalis, o ne teismą, įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-454-611/2015). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą būtent apeliantėms teko pareiga rinkti ir laiku, tinkamoje bylos proceso stadijoje, teikti įrodymus, kuriais grindžiamas reikalavimas. Teismo pareiga tokius įrodymus įvertinti, ką nagrinėjamu atveju teismas ir padarė.
66. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikroji ginčo turto rinkos vertė paaiškėjo po įvykusių varžytynių, o ši išvada reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kokiu būdu, kada ir kaip nustatyta turto kaina, varžytynių metu ji gali kisti priklausomai nuo pirkėjų valios. Tikroji turto rinkos kaina (vertė) yra ta, už kurią šį turtą galima realizuoti. Taigi tuo atveju, jeigu nustatyta turto kaina būtų per didelė ir neatitiktų rinkos kainų, varžytynės būtų neįvykusios, neatsiradus turto pirkėjui. Ir priešingai, jeigu turtas realiai būtų vertas daugiau, pirkėjai būtų siūlę didesnę kainą.
67. Pagal CPK 644 straipsnio 4 punktą skolininkai privalo aktyviai domėtis vykdymo eiga. CPK 704 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta skolininko teisė iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklapyje surasti arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Tai reiškia, jog ieškovė, žinodama apie paskelbtas turto varžytynes, turėjo galimybę pasiūlyti pirkėją, kuris sutiktų už šį turtą sumokėti didesnę, negu nustatyta turto arešto akte arba paskelbta varžytynėse, kainą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti ginčo turto nustatytos vertės kitaip, nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas (CPK 178, 185 straipsniais).
68. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė ir trečiasis asmuo 1 neįrodė, jog turtas buvo perleistas atsakovei 1 už kainą, iš esmės mažesnę nei jo rinkos vertę. Šiuo atveju yra aktualu tai, kad atsakovas 2, siekdamas nustatyti ginčo turto vertę, buvo paskyręs nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, kad turto vertė sudaro 950 000 Eur. Ginčo turtas už 940 320 Eur ginčijamu aktu buvo perleistas atsakovei 1. Tai reiškia, kad atsakovė 1 sumokėjo už turtą kainą, atitinkančią jo vertę. Byloje nėra pateikta jokių kitų objektyvių ir patikimų įrodymų (kito turto ekspertizės akto ar kt.), pagrindžiančių, kad ekspertizės išvada, vadovaujantis kuria buvo nustatyta turto kaina, yra nepatikima, kad sandorio sudarymo metu turto vertė buvo kitokia, ji neatitiko ekspertizės akte nurodytos vertės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
69. CPK 93 straipsnyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis); jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).
70. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.
71. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovė 1 bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 4 244,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė 3 – 1 397,55 Eur, trečiasis asmuo 2 – 5 868,50 Eur, trečiasis asmuo 3 – 3 327,50 Eur, trečiasis asmuo 4 – 1 578,90 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir atitinka Rekomendacijose numatytus dydžius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo laikytini nepagrįstais.
72. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad atsakovų ir trečiųjų asmenų prašomi priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžiai atitinka Rekomendacijose nurodytus dydžius. Pažymėtina, kad byla savo apimtimi yra didelė, pakankamai sudėtinga, ginčo suma didelė. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas aiškinosi atsakovų ir trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, atsižvelgė į Rekomendacijas, taip pat sumažino atsakovei 1 priteistinų išlaidų dydį, nustatęs, kad atsakovė 1 buvo apmokėjusi dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų
73. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje suformuluotus principus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į absoliučiai kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją Nr. 18390/91). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
74. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo
75. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
76. Apeliacinių skundų netenkinus, ieškovei ir trečiajam asmeniui 1 patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovai ir tretieji asmenys.
77. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliacinės instancijos teisme išlaidas, susijusias su ieškovės apeliaciniu skundu, patyrė – trečiasis asmuo 2, trečiasis asmuo 3, trečiasis asmuo 4. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat Rekomendacijomis, sprendžia, kad jos yra priteistinos iš ieškovės.
78. Bylos duomenimis nustatyta, kad išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimų į trečiojo asmens 1 apeliacinį skundą paruošimą ir pateikimą teismui patyrė – atsakovė 3 (931,70 Eur), trečiasis asmuo 2 (968 Eur), trečiasis asmuo 3 (968 Eur), trečiasis asmuo 4 (254,10 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad išsprendus bankrutuojančio bylos dalyvio pareikštus reikalavimus, jie yra netenkinami, ir teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda jam prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos turi būti atlyginamos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Priešingu atveju bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus arba nepagrįstai nesutikdama su jai pareikštais reikalavimais. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m, vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-316-330/2015). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat Rekomendacijomis, sprendžia, kad yra pagrindas priteisti atsakovei 3 (931,70 Eur), trečiajam asmeniui 2 (968 Eur), trečiajam asmeniui 3 (968 Eur), trečiajam asmeniui 4 (254,10 Eur) iš trečiojo asmens 1 administravimo išlaidų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ (juridinio asmens kodas 302629571) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Minera“ (juridinio asmens kodas 121736330) 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ (juridinio asmens kodas 302629571) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių banko turto fondas“ (juridinio asmens kodas 145855439) 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ (juridinio asmens kodas 302629571) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas (juridinio asmens kodas 111645042) 381,15 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš trečiojo asmens likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ (juridinio asmens kodas 225939560) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 931,70 Eur (devynis šimtus trisdešimt vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Minera“ (juridinio asmens kodas 121736330) iš trečiojo asmens likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ (juridinio asmens kodas 225939560) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių banko turto fondas“ (juridinio asmens kodas 145855439) iš trečiojo asmens likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ (juridinio asmens kodas 225939560) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „OBER-HAUS“ nekilnojamasis turtas (juridinio asmens kodas 111645042) iš trečiojo asmens likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ (juridinio asmens kodas 225939560) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 254,10 Eur (du šimtus penkiasdešimt keturis eurus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Marius Bajoras
Danguolė Martinavičienė
Asta Radzevičienė