Administracinė byla Nr. eP-45-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00335-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 24S26320 dėl pareiškėjos perdavimo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje.  

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko (duomenys neskelbtini) su daugkartine Šengeno šalių viza, (duomenys neskelbtini) išduota (duomenys neskelbtini) ir galiojančia iki (duomenys neskelbtini). Negalėdama grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėja 2023 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą suteikti politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas). Atsakovas Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) sutiko perimti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.  

3.       Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, teigdama, kad atsakovas nenustatė ir nevertino aplinkybių, kurios turėjo būti nustatytos ir įvertintos, siekiant pasinaudoti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (toliau – ir Dublino reglamentas), 17 straipsnyje nustatyta diskrecine išlyga, todėl pareiškėjos Prašymas išnagrinėtas netinkamai. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 66 punktą, net ir nustačius, kad kita Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

4.       Pareiškėja teigė, kad atsakovui buvo pateikusi įrodymus, patvirtinančius jos kultūrinius ir socialinius ryšius su Lietuva. (duomenys neskelbtini) svarbu, kad pareiškėjai būtų leista pasilikti Lietuvoje. Nors pareiškėja turi (duomenys neskelbtini) Šengeno vizą, tačiau pareiškėja nėra susijusi su (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime nenurodė administracinio sprendimo faktinio pagrindo ar kitų administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių. Sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame neišreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų.    

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pareiškėja Prašymo pateikimo metu turėjo (duomenys neskelbtini) konsulinės įstaigos išduotą Šengeno (C tipo) vizą, galiojančią (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas, remdamasis Dublino reglamento 12 straipsniu, pagrįstai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl to, kad jos prisiimtų atsakomybę nagrinėti pareiškėjos Prašymą. (duomenys neskelbtini) 2024 m. sausio 19 d. raštu Nr. 10478678-169 sutiko perimti prieglobsčio prašytoją. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį kiekviena ES valstybė narė, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, tačiau ši nuostata yra neprivaloma. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Sprendime buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą, tačiau nenustatyta tam pagrindų. Pareiškėjos socialiniai ir kultūriniai ryšiai, atsakovo teigimu, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą ir pareiškėjos Prašymą nagrinėti Lietuvoje.

II.

7.       Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos A. K. skundą patenkino – panaikino Departamento 2024 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 24S26320 ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo; Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. kovo 12 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Sprendimo vykdymo sustabdymą, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; nustatė, kad administracinės bylos medžiaga yra nevieša, todėl neleistina su ja susipažinti ir daryti kopijas kitiems asmenims, išskyrus ginčo šalis ir jų atstovus.

8.       Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Įstatymo 72 straipsnio 1, 2 dalimis, 74 straipsnio 1 dalimi, Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu turėjo (duomenys neskelbtini), t. y. ES valstybės narės, išduotą Šengeno C tipo vizą, galiojusią (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga (duomenys neskelbtini).   

9.       Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas turėjo taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą ir Prašymą nagrinėti Lietuvoje, teismas nurodė, jog iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijos matyti, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniu lygmeniu Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos taikymo kriterijai reglamentuoti Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas). Vienas iš Įsakyme numatytų Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos taikymo pagrindų yra, kai vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti.

10.       Teismas nurodė, jog Sprendimu atsakovas vertino, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nes Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjos šeimos nariai, (duomenys neskelbtini) veiklą pareiškėja gali tęsti ir (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos socialiniai ir kultūriniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jos Prašymui nagrinėti. 

11.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą ir atsižvelgęs į reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, sprendė, kad atsakovas Sprendime neįvertino visų pareiškėjos teiktų argumentų dėl jos turimų ryšių ir vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje, dėl to priėmė nepagrįstą Sprendimą. Atsakovas, darydamas išvadą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) veiklą gali tęsti ir (duomenys neskelbtini), dirbti nuotoliniu būdu, nesudarė galimybės pareiškėjai apklausos metu paaiškinti jos darbo pobūdžio ir realių galimybių perkelti (duomenys neskelbtini) veiklą į (duomenys neskelbtini). Sprendime taip pat nemotyvuota, kodėl pareiškėjos pateiktuose (duomenys neskelbtini) ir S. A. laiškuose minimi pareiškėjos ryšiai su (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo taikyti diskrecinę išlygą, atsakovas šių aplinkybių plačiau neanalizavo, nesurinko jas patvirtinančių ar paneigiančių rašytinių įrodymų, t. y. nepagrindė diskrecinio sprendimo perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) objektyviais faktais ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais bendraisiais teisės principais.  

12.       Teismas vertino, kad Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sudarantys pagrindą pripažinti Sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti. Pripažinęs Sprendimą neteisėtu, teismas tenkino ir išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos Prašymą. Tenkinęs pareiškėjos skundą, teismas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje paliko galioti teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Sprendimo vykdymo sustabdymą.

13.       Įvertinęs pareiškėjos prašymą bylos medžiagą pripažinti nevieša, taip pat aplinkybę, kad byloje pateikiami rašytiniai įrodymai yra susiję su prieglobsčio prašymu, teismas administracinės bylos medžiagą pripažino nevieša.

III.

14.       Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. 

15.       Atsakovas teigė, kad teismo sprendimo motyvai neatitinka ne tik faktinių bylos aplinkybių, bet ir suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Vadovaujantis Dublino reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Pasak atsakovo, nėra numatyta ir prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad tokiu atveju ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Teismas nepagrįstai įpareigojo Departamentą atlikti tokios plačios apimties vertinimą ir kartu tyrimą dėl pareiškėjos pateiktų argumentų, susijusių su diskrecine išlyga. Atsakovas pažymėjo, kad jis įvertino pareiškėjos situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas, tačiau nenustatė tam pagrindų.

16.       Pareiškėja A. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, nurodydama, kad sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais.

IV.

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 tenkino Departamento apeliacinį skundą – panaikino

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjos A. K. skundą.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nustatė, kad byloje pateikti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas.  

19.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja poreikį taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad pareiškėja, kaip viena iš (duomenys neskelbtini), yra atsakinga už (duomenys neskelbtini) valdymą ir darbą su (duomenys neskelbtini), kad pareiškėja turi gerus profesinius ryšius su (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjai svarbu išlaikyti esamus (duomenys neskelbtini) ryšius (duomenys neskelbtini), kuriuos galima pasiekti tik iš Lietuvos, kad ją sieja tvirti kultūriniai ryšiai su Lietuva, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjos noro tęsti (duomenys neskelbtini) veiklą Lietuvoje, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) veiklą gali tęsti ir (duomenys neskelbtini), o su šia veikla susiję asmenys, esantys Lietuvoje, gali būti pasiekiami ir nuotoliniu būdu. Kaip teisingai nustatė Departamentas, Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjos šeimos nariai, o jos socialiniai ir kultūrinai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė pareiškėjos Prašymui nagrinėti. Pareiškėjos teismui nurodyti ir pridėti laiškai, apeliacinės instancijos vertinimu, nepagrindžia pareiškėjos glaudaus ryšio su Lietuvos Respublika, tik atspindi subjektyvią laiškų autorių nuomonę apie pareiškėjos būtinumą likti Lietuvos Respublikoje, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kuri yra registruota (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu yra užregistruota daugiau nei (duomenys neskelbtini) įmonių), veikė dar iki pareiškėjai atvykstant į Lietuvą ir pasiprašant prieglobsčio. Pareiškėja nenurodė jokių kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, kad (duomenys neskelbtini) negalėtų vykdyti veiklos, pareiškėjai esant (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja atitinka Įsakymo 5 punkte nurodytas aplinkybes dėl diskrecinės išimties taikymo.

20.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), jame įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja turi būti perduota (duomenys neskelbtini) ir kad pareiškėjos atveju nėra taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Pareiškėja nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų Dublino reglamento išimties taikymo būtinybę, taip pat nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jos Prašymą. Kaip teisingai pažymėjo Departamentas, (duomenys neskelbtini) yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl neturint jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą perduoti (duomenys neskelbtini). Šių išvadų nepaneigė byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais pareiškėja grindė socialinius ir kultūrinius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje.

V.

21.       Pareiškėja A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu, grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais. 

22.       Pareiškėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, sprendime nebuvo įvertinti žodinio proceso metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjos išdėstyti argumentai, taip pat neįvertinti visi pareiškėjos pateikti įrodymai ((duomenys neskelbtini)), kuriais pareiškėja siekė įrodyti Dublino reglamento diskrecinės išlygos taikymo pagrindą. Pareiškėjos teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos Prašymas nėra pagrįstas, tuo labiau, kodėl neturi būti atsižvelgta į pareiškėjos pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos veiklos Lietuvos Respublikoje svarbą ir prioritetą santykyje su galimybe perduoti prieglobsčio prašymą nagrinėti kitai valstybei narei. Pareiškėja nurodo sutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vertinimu, kad Departamento atsisakymas tenkinti Prašymą yra nemotyvuotas.

23.       Pareiškėja cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024, kurioje apeliacinės instancijos teismas panaikino Departamento sprendimą, vertindamas, kad Departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesilaikė Įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją.

24.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti. Atsakovas taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, nes dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos prašymą per teismo nustatytą terminą.

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

26.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas yra be motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Departamento apeliacinį skundą ir pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, ginčui spręsti aktualią teismų praktiką, atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyti teisiniai argumentai, kurių pagrindu padarytos išvados, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo teigimu, pareiškėja iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendime išdėstytais motyvais, tačiau tai nėra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.

27.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėja prašyme nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto pagrindo atnaujinti procesą, esant padarytam akivaizdžiam materialinės teisės normų pažeidimui. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024 nagrinėta užsieniečių situacija nėra analogiška. Atsakovas taip pat informuoja, kad pareiškėja jau yra perduota į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

28.       Pareiškėja A. K. prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

29.       ABTĮ 161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Minėtoje teisės normoje nėra nustatyta išlyga dėl galimybės prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui nukrypti nuo minėtoje teisės normoje įtvirtintos proceso tvarkos, todėl pareiškėjos prašymas klausimą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

30.       Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė A. K. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

31.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje S. H. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

32.       Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz., 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 5623/09)). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. EŽTT 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 22251/08)).

33.       Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

34.       Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu

35.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

36.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

37.       Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024, nepasisakė dėl visų jos skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų, neįvertino visų pateiktų įrodymų, kurie, pareiškėjos teigimu, įrodo Dublino reglamento diskrecinės išlygos taikymo pagrindą, sprendime nenurodė, kokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos Prašymas nėra pagrįstas.

38.       Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009; kt.).

39.       Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, ginčui spręsti aktualią teismų praktiką ir pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo, tiek dėl to, kad pareiškėjos ginčytas Departamento 2024 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 24S26320 yra pagrįstas ir teisėtas.

40.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendime nurodė, jog byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje taip pat nėra įrodyta, jog vadovaujantis socialiniais ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojos ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė šios prieglobsčio prašytojos prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. <...> Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji, kaip viena iš (duomenys neskelbtini) ir kaip (duomenys neskelbtini), yra atsakinga už (duomenys neskelbtini) valdymą ir (duomenys neskelbtini), kad pareiškėja turi gerus (duomenys neskelbtini) ryšius su (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjai svarbu išlaikyti esamus (duomenys neskelbtini) ryšius (duomenys neskelbtini), kuriuos galima pasiekti tik iš Lietuvos, kad ją sieja tvirti kultūriniai ryšiai su Lietuva, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kad pareiškėja nori tęsti (duomenys neskelbtini) veiklą Lietuvoje, sutiko su Departamento padaryta išvada, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) veiklą gali tęsti ir (duomenys neskelbtini), o su šia veikla susiję asmenys, esantys Lietuvoje, gali būti pasiekiami ir nuotoliniu būdu. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertino ir aplinkybes, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjos šeimos nariai, o jos socialiniai ir kultūrinai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos pridėti laiškai nepagrindžia jos glaudaus ryšio su Lietuvos Respublika, o tik atspindi subjektyvią laiškų autorių nuomonę apie pareiškėjos būtinumą likti Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), kuri yra registruota (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu yra užregistruota daugiau nei (duomenys neskelbtini) įmonių), veikė dar iki pareiškėjai atvykstant į Lietuvą ir pasiprašant prieglobsčio; pareiškėja nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl (duomenys neskelbtini) nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jos prieglobsčio prašymą, (duomenys neskelbtini) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl, neturint jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjos Prašymo nagrinėjimą perduoti (duomenys neskelbtini), o šių išvadų nepaneigia pareiškėjos byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais jis grindė socialinius ir kultūrinius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje. 

41.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjos argumentus ir pateiktus įrodymus, motyvuotai nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024, konstatuoja, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendime išdėstytais motyvais ir juos kritikuoja. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. 

42.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu

43.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

44.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

45.       Pareiškėja, siekdama proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, prašyme nenurodė jokių konkrečių materialiosios teisės normų, kurios būtų neteisingai aiškintos ir taikytos administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024.

46.       Įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį šiuo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu

47.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.).

48.       Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).

49.       Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; kt.).

50.       Pareiškėja, teigdama, kad buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, prašyme atnaujinti procesą nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024, kurioje buvo panaikintas Departamento sprendimas, vertinant, kad Departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesilaikė Įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją.

51.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjos argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos, taip pat įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nagrinėtas aplinkybes ir priimto procesinio sprendimo motyvus, pažymi, jog nurodyta praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtintos diskrecinės išlygos taikymo, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą.

52.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024 sprendė dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pagal Dublino reglamentą perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas prašymą taikyti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtintą diskrecinę išlygą minėtoje byloje grindė argumentais dėl (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemos trūkumų, dėl pareiškėjo ryšio su Lietuvos Respublika, nes jis (duomenys neskelbtini) metus teisėtai gyveno Lietuvoje, čia užaugo, įgijo išsilavinimą ir profesiją, Lietuvoje pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, 2024 m. birželio 12 d. sprendime konstatavo, kad Departamentas nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją, tik formaliai įvertino aplinkybes, susijusias su sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų (duomenys neskelbtini) trūkumais, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios ES valstybės narės teritoriją; atkreipė dėmesį, kad iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylų matyti, kad (duomenys neskelbtini) susiduria su tam tikrais prieglobsčio prašymų nagrinėjimo trūkumais; akcentavo, kad byloje taip pat nepakankamai įvertintas pareiškėjo ryšys su Lietuvos Respublika, aplinkybė, kad pareiškėjas nuosavybes teise turi Lietuvoje gyvenamąjį būstą, kuriame galėtų gyventi jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu.

53.       Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 pareiškėja ginčijo Departamento Sprendimą perduoti jos prieglobsčio prašymą nagrinėti (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nekėlė klausimo dėl (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemos trūkumų, o ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokio pagrindo abejoti (duomenys neskelbtini) institucijų kompetencija prieglobsčio teisės srityje. Byloje taip pat nebuvo nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o pareiškėjos socialiniai ir kultūriniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat jos (duomenys neskelbtini) veikla nepagrindė prielaidos, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jos prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti.

54.       Pažymėtina, kad pareiškėjos nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendime atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024; kt.). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

55.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 ir pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024 nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės, taip pat skiriasi bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas) ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno procesinio sprendimo kitoje analogiškoje administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms ir jas įvertinus, būtų priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas.

56.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo (apeliacinio skundo pakartotinio išnagrinėjimo), nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

57.       Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1704-525/2024 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Arūnas Dirvonas                

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Egidijus Šileikis