Civilinė byla Nr. e2A-444-265/2021

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07344-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.1; 1.1.1.2; 1.1.4.2; 1.3.2.9.3; 1.3.2.9.10.7; 1.3.5.1; 1.3.5.9; 1.3.9.2.2; 3.3.1.18.1

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Klaipėdos ligoninei dėl darbo sutarties pakeitimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovės 2020 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. (4.9)-P-551 nustatytą ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Nurodė, kad dirbo viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje Urologijos skyriaus vyresniąja slaugytoja 1,0 etato krūviu bei bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato krūviu. 2020 m. birželio 10 d. ieškovei buvo įteiktas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo dėl ieškovės kaltės, taip pat žodžiu buvo siūloma pasirinkti – arba darbo sutartis bus nutraukta atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės, arba ieškovė parašys prašymą dėl darbo sutarties pakeitimo, atsisakant Urologijos skyriaus vyresniosios slaugytojos pareigų. 2020 m. birželio 11 d. atsakovė darbo sutarties su ieškove nenutraukė ir toliau įtikinėjo ieškovę pasirašyti prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru. Dėl šių aplinkybių 2020 m. birželio 12 d. ieškovė, būdama streso būsenos ir verčiama atsakovės administracijos atstovų, pateikė prašymą atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų ir leisti tęsti darbą einant bendrosios praktikos slaugytojos pareigas. 2020 m. birželio 27 d. ieškovė informavo atsakovę, kad persigalvojo, nesutinka su darbo sutarties pakeitimu ir lieka eiti ankstesnes pareigas, todėl 2020 m. birželio 12 d. jos prašymas dėl atleidimo iš vyriausiosios slaugytojos pareigų neatitinka tikrosios jos valios. Ieškovė taip pat teigia, kad 2020 m. birželio 10 d. įsakymas dėl atleidimo iš darbo buvo priimtas praleidus vieno mėnesio terminą. 2020 m. liepos 10 d. atsakovė ieškovei pateikė dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad atsakovė 2020 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. (4.9)-P-551 vienašališkai pakeitė ieškovės darbo sutarties sąlygas, perkeldama ieškovę į bendrosios praktikos slaugytojos pareigas 0,5 etato krūviu. Ieškovė nurodė, kad šis įsakymas priimtas neturint jos sutikimo ir turi būti pripažintas neteisėtu. Taip pat ieškovė teigė, kad nėra padariusi atsakovės įsakymuose nurodytų darbo pareigų pažeidimų, todėl jie yra neteisėti. Ieškovės nuomone atsakovė, piktnaudžiaudama savo teisėmis, siekė priversti ją pasitraukti iš vyresniosios slaugytojos pareigų.

2.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovės darbo pareigų pažeidimai VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje fiksuojami nuo 1990 m. Visais atvejais nustatytus pažeidimus ieškovė vertino kaip politinį susidorojimą, mobingą. Atsiliepime atsakovė pateikė informaciją apie ieškovės darbo pareigų pažeidimų pobūdį, ieškovei taikytas drausminės atsakomybės priemones, taip pat nurodė, kad ieškovės darbo sutarties pakeitimus ir 2020 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. (4.9)-P-551 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ priėmimą lėmė tai, kad ieškovė nustatytus pažeidimus vertino nekritiškai, nesiskaitė su darbdavio interesais, prarado jo pasitikėjimą. Atsakovė, siekdama užtikrinti įstaigos interesus, teikti saugias ir kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atsakingai įvertino ieškovės padarytus pakartotinius darbo pareigų pažeidimus ir nusprendė atleisti ieškovę iš Urologijos skyriaus vyresniosios slaugytojos ir papildomų Urologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos pareigų 2020 m. birželio 12 d. už pakartotinį darbo pareigų pažeidimą. Pažymėjo ir tai, kad 2020 m. birželio 12 d. įsakymas priimtas ieškovės laisva valia išreikšto prašymo pagrindu, todėl negali būti suprantamas kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimą. Taip pat nurodė, kad ieškovė savo iniciatyva ir laisva valia darbdavio atstovams išreiškė norą toliau dirbti įstaigoje kaip bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato bei pateikė prašymą atleisti ją iš vyresniosios slaugytojos pareigų 2020 m. birželio 12 d., įsipareigodama grąžinti visas jai išmokėtas sumas. Įrodymų, jog atsakovė vertė ieškovę rašyti prašymą atleisti ją iš darbo, naudojo jai psichologinį ar kitokį neigiamą poveikį siekdama su ieškove nutraukti darbo sutartį, ieškovė nepateikė. Nors ieškovė 2020 m. birželio 27 d. tarnybiniu pranešimu atsakovei pranešė, kad apsigalvojo ir nesutinka su pakeista darbo sutartimi, tačiau, atsakovės nuomone, po 2020 m. birželio 12 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-551 „Dėl 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ pakeitimo“ priėmimo ieškovė neteko teisės pasinaudoti Darbo kodekso 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise atšaukti pareiškimą atleisti iš darbo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovės I. G. atleidimą iš Urologijos skyriaus vyresniosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu neteisėtu ir panaikino 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymą Nr. (4.9)-P-544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ bei 2020 m. birželio 12 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-551 „Dėl 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ pakeitimo“ dalį, kuria ieškovė I. G. atleista iš Urologijos skyriaus vyriausiosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu nuo 2020 m. birželio 12 d. Grąžino ieškovę į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Urologijos skyriaus vyresniosios slaugytojos pareigas 1,0 etato krūviu. Priteisė iš atsakovės VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninė ieškovei I. G. 1 475,50 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 29 d. bei nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Įpareigojo atsakovę VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninę atlikti buhalterinius ieškovės I. G. darbo užmokesčio ir nuo jo mokėtinų mokesčių skaičiavimus. Priteisė iš atsakovės VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės valstybei 159 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė.

4.       Dėl darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar nebuvo praleistas DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas darbdavio sprendimui nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo priimti, būtina nustatyti darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo darbdaviui momentą, bei pabrėžė, jog įstatyme nenumatyta termino priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį pratęsimo galimybė. Nurodęs, kad šiuo atveju aktualus atsakovės darbuotojos Bendrojo skyriaus Infekcijų kontrolės skyriaus gydytojos D. S. 2020 m. gegužės 8 d. tarnybinis pranešimas Dėl infekcijų kontrolės pažeidimų Urologijos, Nefrologijos skyriuose. Nustatė, kad ant šio tarnybinio pranešimo uždėtas spaudas, jog atsakovės administracijoje jis gautas 2020 m. gegužės 11 d. Taip pat nustatė, kad 2020 m. gegužės 25 d. atsakovė raštu kreipėsi į ieškovę su prašymu iki 2020 m. gegužės 29 d. 15 val. pateikti pasiaiškinimą dėl užfiksuoto galimo darbų pažeidimo fakto. Šiame dokumente atsakovė (jos vadovas) nurodė, kad nurodytą tarnybinį pranešimą atsakovė gavo 2020 m. gegužės 8 d. Todėl teismas sprendė, kad galimo ieškovės darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovei diena laikytina 2020 m. gegužės 8 d., tai yra ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – nagrinėjamu atveju tarnybinį pranešimą priėmusiai ir pasirašiusiai direktoriaus pavaduotojai A. Z.. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nors spaudas ant tarnybinio pranešimo nurodo, jog pranešimas ligoninės administracijoje gautas 2020 m. gegužės 11 d., tačiau pats ligoninės vadovas savo rašte ieškovei nurodė, kad pranešimas gautas 2020 m. gegužės 8 d. Teismo vertinimu, nėra pagrindo nurodytomis aplinkybėmis netikėti, o visos abejonės vertintinos silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai.

5.       Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad ieškovė neturėjo jokios galimybės ar įgaliojimų kontroliuoti darbo drausmės pažeidimo tyrimo procedūrą ar tvarką, jai nebuvo žinoma, kada atsakovė sužinojo apie galimą pažeidimą, todėl tik gavus 2020 m. birželio 10 d. įsakymą jai atsirado galimybė įvertinti terminų pažeidimą. Pastebėjo, kad 2020 m. birželio 27 d. tarnybiniame pranešime, kuriuo ieškovė pranešė, kad persigalvojo dėl darbo sutarties pakeitimo, ieškovė atkreipė atsakovės dėmesį, jog atsakovė yra praleidusi terminą priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo, tačiau atsakovė į šį ieškovės prašymą nereagavo.

6.       Nustatė, kad paaiškinimus dėl tiriamo pažeidimo fakto ieškovė pateikė nustatytu terminu, tai yra 2020 m. gegužės 29 d., o štai tarnybinis pranešimas, kuriuo atsakovė informuojama apie pažeidimą, gautas 2020 m. gegužės 8 d., tačiau paaiškinimo pareikalauta tik 2020 m. gegužės 25 d. Pastebėjo, jog byloje nėra duomenų, kad tarnybinio pranešimo tyrimui atsakovė sudarė komisiją, rinko informaciją, atliko kitokius veiksmus. Ieškovė paaiškinimo pareikalavo tik po 17 dienų nuo tarnybinio pranešimo gavimo, neaišku, dėl kokių priežasčių buvo delsiama atlikti pažeidimo tyrimo procedūrą, todėl, teismo nuomone, termino praleidimo pasekmės išimtinai tenka darbdaviui. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimas atleisti darbuotoją iš darbo laikytinas kraštutine priemone, padarė išvadą, jog atsakovė nepagrįstai praleido įstatyme nustatytą terminą sprendimui nutraukti darbo sutartį dėl ieškovės padarytų darbo pareigų pažeidimų priimti.

7.       Taigi nustatęs, kad galimo ieškovės darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovei diena yra 2020 m. gegužės 8 d., įsakymas dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagal DK 35 straipsnio 5 dalį, 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą priimtas 2020 m. birželio 10 d., t. y. praleidus DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą, todėl atsakovės įsakymą pripažino neteisėtu, kadangi aptariama atsakovės teisė jau buvo išnykusi, ieškovė atleista iš darbo neteisėtai (CPK 417 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, buvo ar ne materialinis teisinis pagrindas drausminei nuobaudai ieškovei skirti, nebeaktualus tampa ir klausimas, ar ieškovės padaryti pažeidimai kvalifikuoti teisingai. Nurodė, kad nustačius, jog pažeisti DK nustatyti terminai nuobaudai skirti, neegzistuoja sąlygų visetas ieškovės atžvilgiu taikyti darbo sutarties nutraukimą dėl tokio paties darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 

8.       Dėl darbuotojo valios nutraukiant darbo sutartį reikšmės. Iš 2020 m. birželio 10 d. komisijos posėdžio protokolo nustatė, kad ieškovei kitų ligoninės administracijos darbuotojų akivaizdoje įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, taip pat buvo siūloma išeiti iš darbo savo noru. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė, žinodama ir suprasdama įstatyme nustatytų terminų drausminei atsakomybei skirti praleidimo pasekmes, toliau siekė ir ieškojo alternatyvių ieškovės atleidimo būdų. Teismo vertinimu, 2020 m. birželio 10 d. darbdaviui priėmus sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo ir jį įgyvendinus, abejonių kelia tolesni darbdavio veiksmai, kaip neatitinkantys protingo ir apdairaus darbdavio standarto, ieškant alternatyvių darbo sutarties nutraukimo būdų ir 2020 m. birželio 12 d. keičiant darbo sutartį, kuri jau 2020 m. birželio 10 d. nutraukta, ir darbdavys įsitikinęs nutraukimo teisėtumu.

9.       Teismas nurodė, kad iš ieškovės elgesio, po to, kai jai tapo žinoma apie jos atleidimą nuo 2020 m. birželio 12 d., matyti, kad ji su atleidimu nei savo noru, nei ne savo noru nesutiko. 2020 m. birželio 10 d. posėdžio metu su įsakymu dėl atleidimo atsisakė susipažinti ir iš posėdžio pasišalino. Šiuo atveju, teismo vertinimu, taip pat nelaikytinas įprastu ir atitinkančiu nustatytus reikalavimus atsakovės siekis ieškovę supažindinti su įsakymu organizuojant posėdį – susirinkimą, kurio metu dalyvavo net keletas atsakovės administracijos atstovų, o ieškovė į jį iškviesta netikėtai, nežinodama posėdžio darbotvarkės ir neturėdama galimybės iš anksto susipažinti su darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės darbo pažeidimams tirti komisija sudaryta nebuvo, tačiau ji buvo sudaryta tik įteikti direktoriaus įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovės valios nebuvimą nutraukti darbo sutartį su atsakove savo noru patvirtina ir tai, kad atsakovės administracijos darbuotojai tiek 2020 m. birželio 10 d., tiek 2020 m. birželio 11 d. žodžiu ją įtikinėjo pasirašyti prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, pasiliekant bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato, priešingu atveju, buvo nurodyta, kad ji bus atleista atsakovės iniciatyva.

10.       Nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad pateikus ieškovei pasirašyti dokumentus, ieškovė nedvejojo, o vienareikšmiškai atsisakė juos pasirašyti, taip leisdama suprasti, kad darbo sutarties nutraukti nesutinka. Nors, atsakovės vertinimu, abiejų šalių valia buvo aiškiai išreikšta ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašyme bei atsakovės 2020 m. birželio 12 d. įsakyme Nr. (4.9)-P-551, tačiau byloje nenustatyta duomenų, kad ieškovės sprendimas nutraukti darbo santykius buvo susiformavęs jau prieš kurį laiką, priešingai, tai buvo staigus, momentinis ir tiek pačiai ieškovei, tiek atsakovei netikėtas sprendimas, išprovokuotas atsakovės darbuotojų, dėl kurio ieškovė po kiek laiko, pasikonsultavusi su teisininkais, įvertinusi darbdavio pasiūlymo teisėtumą, darbo santykių nutraukimo pasekmes dėl savo socialinės ir finansinės ateities, pateikė darbdaviui 2020 m. birželio 27 d. tarnybinį pranešimą, kad apsigalvojo, nesutinka su darbo sutarties pakeitimais ir prašo palikti ją eiti bendrosios praktikos ir vyresniosios slaugytojos pareigas. Ši aplinkybė patvirtina ir tai, kad ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašymas dėl atleidimo neatitiko jos tikrosios valios, todėl ji jį atšaukė (DK 55 straipsnis). Su ieškovės prašymu dėl atleidimo atsakovė nesutiko ir nurodė, kad darbo sutartis jau nutraukta.

11.       Teismo vertinimu, pagrindas išvadai, kad atsakovė, nors ir netiesiogiai, tačiau naudodama tiek psichologinį ar kitokį neigiamą poveikį, siekė ieškovės atleidimo, todėl yra pagrindas teigti, jog ieškovės valiai išeiti iš darbo įtaką darė atsakovės administracijos darbuotojai. Atsižvelgęs į atsakovės administracijos darbuotojų elgesį, taip pat į tai, kad atsakovę drausminės atsakomybės procese atstovavo profesionali teisininkė, padarė išvadą, kad atsakovė suprato, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas yra priimtas praleidus terminus, tačiau naudojosi šiuo įsakymu kaip neleistina spaudimo priemone ieškovei. Taigi priimdama 2020 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. (4.9)-P-551 atsakovė iš dalies siekė ištaisyti 2020 m. birželio 10 d. įsakymo neteisėtumo pasekmes ir įteisinti ieškovės atleidimą iš vyresniosios slaugytojos pareigų.

12.       Atkreipė dėmesys ir į tai, kad ieškovės atleidimo procedūra darbovietėje vyko ne įprasta tvarka, tai yra po 2020 m. birželio 10 d. įsakymo įteikimo dar keletą kartų buvo įtikinėjama rašyti prašymą savo noru atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų. Teismo vertinimu, šios aplinkybės – atsakovei pavėlavus priimti 2020 m. birželio 10 d. įsakymą, primygtinai siūlant kitus darbo santykių nutraukimo variantus, vertintinos kaip darbdavio įtaka darbuotojo valiai apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, jog darbdavys darė ieškovei neleistiną poveikį, nukreiptą į darbuotojo valią pateikti prašymą dėl sutarties nutraukimo, todėl laikytina nustatyta, kad ieškovės prašyme nurodytas atleidimo pagrindas neatitiko jos valios. Todėl 2020 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. (4.9)-P-551 dalį, kuria ieškovė atleista iš Urologijos skyriaus vyriausiosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu nuo 2020 m. birželio 12 d., pripažino neteisėta ir panaikino, ieškovę grąžino į nurodytas pareigas.

13.       Dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą. Nustatė, kad ieškovei 2020 m. birželio 12 d., t. y. paskutinę darbo dieną, buvo pervesta visa jai priklausanti darbo užmokesčio suma bei kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Nors 2020 m. birželio 12 d. įsakymu ieškovei buvo nurodyta grąžinti išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau bylos nagrinėjimo metu šalys patvirtino, kad šių sumų ieškovė atsakovei negrąžino, suteiktomis atostogomis pasinaudojo, todėl pagrindo priteisti ieškovei kompensaciją už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. nėra, ieškovės prašymą šioje dalyje atmetė. Nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 1 475,50 Eur (8 853,02/6) (neatskaičius mokesčių). Kokie už ieškovę mokėtini mokesčiai (gyventojų pajamų, privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų ir pan.), teismo vertinimu, turėtų apskaičiuoti atsakovė, atlikusi atitinkamus skaičiavimus. Ieškovei priteisė 1 475,50 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 29 d. (atostogų pradžios) bei nuo 2020 m. lapkričio 13 d. (atostogų pabaigos) iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (DK 218 straipsnio 2 dalis), pavesdamas atsakovei atlikti buhalterinius darbo užmokesčio ir nuo jo mokėtinų mokesčių skaičiavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

14.1.                      Teismas sprendimą priėmė iš esmės pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei nepagrįstai ignoruodamas civilinei bylai itin reikšmingas faktines aplinkybes. Pabrėžtina, jog teismas iš esmės visus civilinės bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus vertino išimtinai ieškovės naudai vien dėl to, kad ieškovė, kaip darbuotoja, laikytina silpnesniąją darbo teisinių santykių šalimi.

14.2.                      Teismas netinkamai nustatė ieškovės darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo atsakovei, kaip darbdavei, momentą. Pažymėtina, kad VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Bendrojo skyriaus Infekcijų kontrolės skyriaus gydytojos D. S. 2020 m. gegužės 8 d. tarnybinis pranešimas dėl infekcijų kontrolės pažeidimų Urologijos, Nefrologijos skyriuose ligoninės administracijoje buvo gautas ir užregistruotas 2020 m. gegužės 11 d. Taigi galimo ieškovės darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovei diena, kitaip nei nustatė teismas, yra ne 2020 m. gegužės 8 d., bet 2020 m. gegužės 11 d., kadangi būtent šią dieną VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės administracija gavo tarnybinį pranešimą apie galimą ieškovės darbo pareigų pažeidimą.

14.3.                      Net ir laikant, kad tarnybinis pranešimas ligoninės administracijoje buvo gautas ne 2020 m. gegužės 11 d., bet 2020 gegužės 8 d. ir 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymas Nr. (4.9)-P- 544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ buvo priimtas praleidus 1 mėnesio terminą, tai neturėtų būti laikoma pakankamu pagrindu naikinti atsakovės priimtą sprendimą dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo. Nustačius, jog darbo pareigų pažeidimas iš tikrųjų padarytas, bylos aplinkybių kontekste tai yra formalus procedūros pažeidimas, negalintis lemti atleidimo iš darbo pripažinimą neteisėtu.

14.4.                      Teismas ignoravo daugybę ieškovei konstatuotų, pasikartojančių darbo pareigų pažeidimų ir nesiaiškino jų teisėtumo / neteisėtumo klausimo, nepagrįstai nurodydamas, kad jie šiuo atveju nebeturi jokios teisinės reikšmės bylos baigčiai. Tokios teismo išvados kelia pagrįstų abejonių dėl jo objektyvumo, kadangi aplinkybės, kurios svarbios atsakovei, lieka nereikšmingos.

14.5.                      Itin kritiškai vertintini ir teismo teiginiai, jog kadangi nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo delsiama atlikti pažeidimo tyrimo procedūrą, termino praleidimo pasekmės išimtinai tenka atsakovei, kaip darbdavei. Šiuo atveju svarbu tai, kad teismas prie tokių gana kategoriškų ir vienpusiškų išvadų priėjo bylos nagrinėjimo metu visiškai nesiaiškindamas aplinkybių, kodėl ieškovės pasiaiškinti buvo paprašyta tik 2020 m. gegužės 25 d. Pažymėtina, kad prieš priimant sprendimą darbo sutartį nutraukti 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsakovė ieškovės nedelsiant, t. y. pirmą darbo dieną po jos atostogų, pareikalavo pasiaiškinti.

14.6.                      Teismo išvada, jog atsakovė turėjo žinoti / žinojo, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas yra priimtas praleidus terminus, tačiau atsakovė naudojosi šiuo įsakymu kaip neleistina spaudimo priemone, taip 2020 m. birželio 12 d. įsakymu iš dalies siekdama ištaisyti 2020 m. birželio 10 d. įsakymo neteisėtumo pasekmes ir įteisinti ieškovės atleidimą iš vyresniosios slaugytojos pareigų, yra visiškai nepagrįsta ir neatitinkanti byloje esančių įrodymų.

14.7.                      Pažymėtina, kad atsakovė ieškovės supažindinimą su įsakymu nusprendė protokoluoti ne norėdama kaip nors paveikti ieškovės valią, tačiau tiesiog nenorėdama vilkinti atleidimo procedūros, kadangi žinodama ūmų ieškovės būdą turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ieškovė atsisakys su įsakymu susipažinti.

14.8.                      Kritiškai vertintina ir teismo pozicija, kad ieškovės valios nebuvimą nutraukti darbo sutartį su atsakove savo noru patvirtina ir tai, kad atsakovės administracijos darbuotojai tiek 2020 m. birželio 10 d., tiek 2020 m. birželio 11 d. žodžiu ją įtikinėjo pasirašyti prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, pasiliekant bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato, priešingu atveju, buvo nurodyta, kad ji bus atleista atsakovės iniciatyva. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šią teismo konstatuotą aplinkybę.

14.9.                      Atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. birželio 10 d. įsakymo dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo nuostatos buvo pilnai įgyvendintos 2020 m. birželio 12 d., t. y. jau 2020 m. birželio 12 d. ieškovei buvo išmokėtos visos jai priklausančios darbo užmokesčio sumos ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taigi teigti, jog atsakovė 2020 m. birželio 10 d. įsakymo vykdyti neketino ir priėmė jį tik siekdama paveikti ieškovės valią dėl darbo sutarties pakeitimo, vėliau primygtinai siūlant pasirašyti prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė pati ieškovė, 2020 m. birželio 12 d. į darbą ji atėjo kaip paskutinę savo darbo dieną, pamainos metu perdavė darbus bei materialines vertybes, kas reiškia, jog darbo sutartis neabejotinai buvo nutraukta, ir tai vienodai suprato ir vertino abi sutarties šalys.

14.10.                      Nesutiktina ir su argumentu, kad faktą, jog ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašymas dėl atleidimo neatitiko jos tikrosios valios, patvirtina tai, kad byloje nenustatyta duomenų, kad ieškovės sprendimas nutraukti darbo santykius buvo susiformavęs jau prieš kurį laiką. Manytina,  kad nurimus visam emocijų antplūdžiui ir objektyviai įvertinus 2020 m. birželio 10 d. atsakovės geranoriškai siūlytas darbo sutarties nutraukimo alternatyvas ieškovė laisva valia bet kuriuo metu galėjo nuspręsti teikti atsakovei prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, pasiliekant bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato. Aplinkybę, kad ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašymas dėl atleidimo atitiko jos tikrąją valią, patvirtina ir 2020 m. birželio 27 d. tarnybinis pranešimas, kuriame ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad tiesiog apsigalvojo.

14.11.                      Svarbu pabrėžti ir tai, kad atsakovė ieškovės prašymo dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, pasiliekant bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato, priimti neprivalėjo, kadangi 2020 m. birželio 10 d. įsakymo dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo nuostatos buvo pilnai įgyvendintos, t. y. su ieškove buvo atsiskaityta pilna apimtimi. Tačiau vedama gerų paskatų, atsižvelgdama į ilgametį ieškovės darbo stažą ligoninėje bei jos kompetencijas slaugos srityje, nepaisydama darbo sutarties nutraukimo ir visiško atsiskaitymo su ieškove fakto, atsakovė išskirtinai ieškovės naudai ir dėl jos pageidavimo bei valios priėmė sprendimą ieškovės prašymą priimti.

15.       Ieškovė skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikė naujus įrodymus: 2021 m. vasario 23 d. ir 2021 m. kovo 23 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymus, ieškovės paaiškinimus, darbo grafikus, 2021 m. vasario 10 d. Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos raštą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimu, nepagrįsti. Priešingai, nei teigiama, pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai bei objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, teismo posėdžio metu išklausė proceso dalyvius, išsamiai įvertino rašytinę bylos medžiagą, todėl pagrįstai pripažino, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas yra priimtas praleidus terminus, o atsakovė, priimdama 2020 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. (4.9)-P-551, iš dalies siekė ištaisyti 2020 m. birželio 10 d. įsakymo neteisėtumo pasekmes. Teismas taip pat tinkamai įvertino įrodymus dėl darbdavio daromo psichologinio spaudimo ieškovei dėl jos atleidimo iš darbo vyresniosios slaugytojos pareigų, dėl ieškovės valios susiformavimo nutraukiant darbo sutartį.

15.2.                      Apeliacinio skundo argumentas, jog tarnybinis pranešimas dėl infekcijų kontrolės pažeidimų buvo gautas 2020 m. gegužės 11 d.,  prieštarauja rašytinei bylos medžiagai. Tai, kad galimo ieškovės darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovei (darbdavio atstovams) diena yra 2020 m. gegužės 8 d., akivaizdu tiek iš atsakovės darbuotojos bendrojo skyriaus Infekcijų kontrolės skyriaus gydytojos 2020 m. gegužės 8 d. tarnybinio pranešimo, tiek ir atsakovės 2020 m. gegužės 25 d. rašto su prašymu ieškovei pateikti paaiškinimą dėl užfiksuoto galimo pažeidimo fakto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės pranešime užfiksuoto galimo pažeidimo data yra 2020 m. gegužės 8 d., o 2020 m. gegužės 25 d. raštu iš atsakovės reikalaujama pateikti paaiškinimą per 4 dienas, kai faktiškai darbdavys 17 dienų neatliko jokių veiksmų dėl pateikto tarnybinio pranešimo. Darbdavio veiksmai atleisti ieškovę jau buvo susiformavę iš anksto, nes pranešime nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos, nebuvo vertinamas tariamo pažeidimo sunkumas ir padariniai, kurie galėjo sudaryti pagrindą ją atleisti iš darbo, o apsiribota tik tarnybiniu pranešimu ir psichologiniu spaudimu savo noru nutraukti darbo sutartį.

15.3.                      Priešingai, nei teigiama skunde, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog darbdavys darė ieškovei neleistiną poveikį. Neleistinas poveikis pasireiškė tokiais veiksmais: 1) ieškovės atleidimo procedūra vyko ne įprasta tvarka, t. y. ieškovė po 2020 m. birželio 10 d. įsakymo įteikimo buvo įtikinėjama savo noru atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų. Atsakovė neneigia siūliusi ieškovei apsvarstyti kitas alternatyvas; 2) darbdavys ieškovės supažindinimui su įsakymu apie jos atleidimą organizavo posėdį, kuriame dalyvavo keletas administracijos atstovų, įteikti direktoriaus įsakymą apie atleidimą iš darbo buvo sudaryta komisija, nors ieškovės darbo pareigų pažeidimui tirti komisija sudaryta nebuvo.

15.4.                      Apeliacinio skundo argumentai, jog komisija buvo sudaryta siekiant tinkamai supažindinti ieškovę su įsakymu apie jos darbo sutarties nutraukimą, vertintini kritiškai, nes teisės aktai nenumato, kad įsakymas apie darbuotojo atleidimą įsigalioja tik po to, kai darbuotojas su juo supažindinamas. Šiuo atveju minėti darbdavio veiksmai laikytini darbdavio piktnaudžiavimu teise ir konkrečiai neteisėta poveikio priemone darbuotojui, darbdaviui suprantant, kad įsakymas apie atleidimą yra priimtas pažeidžiant įstatyme nustatytą terminą ir ieškant būdo, kaip nutraukti darbo sutartį su ieškove.

15.5.                      Apeliantė, teigdama, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas įgyvendintas 2020 m. birželio 12 d. ir todėl tai paneigia, kad birželio 11, 12 dienomis darbdavio darbuotojai įtikinėjo ieškovę rašyti prašymą atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų, prieštarauja pati sau. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovė pripažįsta ieškojusi alternatyvių atleidimo būdų. Tai, kad šie veiksmai buvo atliekami jau priėmus įsakymą apie atleidimą, pagrindžia aplinkybę, kad atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, suprato, kad įsakymas priimtas praleidus įstatyme nustatytą terminą ir todėl gali kilti neigiamos pasekmės, todėl ieškojo būdų situacijai išspręsti.

15.6.                      Apeliacinio skundo argumento, jog atsakovė ieškojo alternatyvių ieškovės atleidimo būdų ir bendradarbiavo su ieškove, nepagrįstumą rodo ir apeliacinio skundo teiginiai, kad jau nuo 2019 m. susidarė situacija, kad ieškovė padarė darbo pažeidimų, jos vadovavimo įgūdžiai prastėjo, jai buvo skiriami įspėjimai, tačiau teigiamų pokyčių iš ieškovės pusės nebuvo, todėl atsakovei teko ieškovę atleisti. Pastebėtina, kad atsakovė įrodinėjo, jog ieškovės pareigų pažeidimai VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje fiksuojami jau nuo 1990 metų, tai yra atsakovė, priimdama įsakymą apie ieškovės atleidimą, jau buvo apsisprendusi būtent dėl tokio darbo santykių su ieškove nutraukimo. Todėl kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė po įsakymo apie atleidimą priėmimo dar ieškojo alternatyvių būdų, neva išskirtinai galvodama apie ieškovę.

15.7.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės birželio 12 d. išreikštas prašymas atleisti iš darbo savo noru buvo išprovokuotas atsakovės veiklos po birželio 10 d. įsakymo priėmimo ir ketinimas išeiti iš darbo niekaip nebuvo susiformavęs iš anksto, o buvo staigus ir momentinis.

15.8.                      Kad ieškovės prašymas atleisti ją iš darbo nuo birželio 12 d. neatitiko jos tikrosios valios, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė 2020 m. birželio 27 d. pateikė darbdaviui tarnybinį prašymą, jog prašė atšaukti savo birželio 12 d. prašymą ją atleisti iš darbo savo noru. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės valiai išeiti iš darbo įtaką darė atsakovės administracijos darbuotojai, naudodami tiek psichologinį, tiek kitokį neigiamą poveikį. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad darbdavys darė ieškovei neleistiną poveikį, nukreiptą į darbuotojo valią pateikti prašymą dėl sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Ieškovė Klaipėdos apygardos teismui pateikė naujus įrodymus, nurodytus šios nutarties 15 punkte. Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė nesutinkanti, kad nauji įrodymai būtų pridėti prie bylos ir vertintini, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla. Kolegija šiuos argumentus vertina kaip pagrįstus.

19.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

21.       Šiuo atveju kaip jau minėta, sprendžiamas šalių ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės atleidimas iš Urologijos skyriaus vyresniosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu  pripažintas neteisėtu ir panaikintas 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymas bei 2020 m. birželio 12 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo dalis, kuria ieškovė atleista iš Urologijos skyriaus vyriausiosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu nuo 2020 m. birželio 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė pateikė naujus įrodymus, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo, 2021 m. kovo 23 d. atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo vėl atleido ieškovę. Mano, jog šie įrodymai patvirtina atsakovės ketinimus susidoroti su ieškove.

22.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, jog nauji jos teikiami įrodymai yra gauti jau priėmus skundžiamą sprendimą, tačiau atsižvelgusi, jog šie įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku bei nenustačiusi, jog šie įrodymai gali turėti įtakos sprendžiant šalių ginčą, atsisako juos priimti ir jų nevertina.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

23.       Nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė motyvuoja argumentais, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus vertino išimtinai ieškovės naudai, vien dėl to, kad ieškovė, kaip darbuotoja, laikytina silpnesniąją darbo teisinių santykių šalimi. Minėtų proceso teisės normų pažeidimas, apeliantės teigimu, lėmė nepagrįstas išvadas bei skundžiamo sprendimo neteisėtumą.

24.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.).

25.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo nuostata, jog kasacinio teismo išaiškinta, kad DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti traktuojamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, taigi dominuoja darbo sutarties šalių lygybės principas. Teisiniame reguliavime darbuotojui palanki išimtis yra tik ta, kad esant norminių darbo teisės aktų nuostatų prieštaravimams taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata (DK 11 straipsnis 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2011). Nors teisinis reguliavimas pasikeitė, 2016 m. Darbo kodekse įstatymų leidėjas taip pat neįtvirtino nuostatų, kuriomis remiantis darbuotoją būtų galima laikyti silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi. Pastebėtina, jog 2016 metų Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalyje deklaruojama darbo teisės subjektų lygybė, t. y. nurodyta, jog darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, ir darbo teisės subjektų lygybės principu.

26.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nagrinėjant darbo bylas visi neaiškumai turi būti aiškinami silpnesniosios šalies – darbuotojo – naudai, tikėtina, rėmėsi kasacinio teismo pripažįstama aplinkybe, jog šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje  Nr. 3K-3-541/2011; 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje  Nr. 3K-3-120-687/2015). Tačiau kaip matyti iš nurodytų kasacinio teismo nutarčių, šiose bylose buvo nagrinėjamas klausimas, ar darbo bylose teismas privalo / gali būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau nei vienoje iš nurodytų nutarčių nebuvo padaryta išvada, susijusi su įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. jog byloje kilę neaiškumai dėl įrodymų vertinimo turi būti aiškinami darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, naudai.  Pastebėtina ir tai, kad  2015 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje  Nr. 3K-3-120-687/2015, kasacinis teismas kaip tik pabrėžė, jog dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, jog darbo bylose taikomos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje.

27.       Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis), teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

28.       Taigi nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti įrodymai turėjo / turi būti vertinami atsižvelgiant  į jų detalumą, konkretumą, tikslumą, pakankamumą konkrečiai aplinkybei įrodyti CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka.

29.       Tačiau pažymėtina, jog kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bei kasacinio teismo suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė, t. y. nėra pagrindo išvadai, jog byloje surinkti įrodymai buvo vertinti išimtinai ieškovės naudai. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bus grindžiama toliau nurodytais motyvais.

Dėl darbo sutarties nutraukimo

30.       Šioje byloje ieškovė teigė, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas priimtas praleidus 1 mėnesio terminą priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį nuo darbuotojo padaryto pažeidimo paaiškėjimo, taip pat akcentavo, jog jos atleidimo sąlygos pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą neegzistuoja, kadangi ji nėra padariusi darbo pareigų pažeidimų. Atsakovė nesutiko, jog yra praleidusi 1 mėnesio terminą priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, o taip pat teigė, jog  vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 1 mėnesio terminas priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį yra imperatyvus ir atsakovė yra jį praleidusi, todėl ieškovės atleidimą pripažino neteisėtu. Apeliacinis skundas dėl šios teismo išvados nepagrįstumo motyvuojamas analogiškais argumentais: atsakovė termino priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį nepraleido, o jei ir būtų nustatyta, jog terminas yra praleistas, šis pažeidimas laikytinas formaliu, negalinčiu lemti ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo. Kolegija su šia skundo nuostata nesutinka.

31.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai darbdavys yra juridinis asmuo, darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo jam diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – juridinio asmens vadovui, administracijos pareigūnams (DK 14, 16, 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016, 16 punktas; 2019 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-701/2019, 50 punktas). Įstatyme įtvirtinta darbdavio prievolė skirti drausminę nuobaudą ne vėliau kaip per vieną mėnesį yra imperatyvi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), taigi teismas neturi diskrecijos šių terminų pratęsti ar atnaujinti. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nors šie išaiškinimai pateikti taikant 2002 m. DK normas, tačiau 2016 m. DK darbo sutarties nutraukimas taip pat siejamas su darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimu (DK 58 straipsnio 6 dalis), paaiškėjimo momentas kitaip neaptartas, todėl gali būti taikomi nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai. Šioje byloje neginčijamas ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, kad nors teisinis reguliavimas pasikeitė ir pagal 2016 m. Darbo kodeksą nebeliko drausminės nuobaudos už darbo drausmės pažeidimus, taigi ir jos skyrimo procedūrų reglamentavimo, kasacinio teismo išaiškinimai išlieka aktualūs ta apimtimi, kiek juose pasisakyta dėl pažeidimo paaiškėjimo darbdaviui momento, nuo kurio skaičiuotinas vieno mėnesio terminas sprendimui dėl darbo sutarties nutraukimo priimti.

32.       Šiuo atveju siekiant nustatyti, kada atsakovės atstovams – juridinio asmens vadovui ar administracijos pareigūnams – tapo žinoma apie ieškovės padarytą pažeidimą, aktualus atsakovės darbuotojos Bendrojo skyriaus Infekcijų kontrolės skyriaus gydytojos D. S. 2020 m. gegužės 8 d. tarnybinis pranešimas Dėl infekcijų kontrolės pažeidimų Urologijos, Nefrologijos skyriuose.

33.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad ant šio tarnybinio pranešimo uždėtas spaudas, jog atsakovės administracijoje jis gautas 2020 m. gegužės 11 d. Taip pat nustatyta, kad 2020 m. gegužės 25 d. atsakovė raštu kreipėsi į ieškovę su prašymu iki 2020 m. gegužės 29 d. 15 val. pateikti pasiaiškinimą dėl užfiksuoto galimo darbų pažeidimo fakto. Šiame dokumente atsakovė (jos vadovas) nurodo, kad nurodytą tarnybinį pranešimą atsakovė gavo 2020 m. gegužės 8 d. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad priešingai, nei nustatė teismas, apie ieškovės padarytą pažeidimą administracijai tapo aišku 2020 m. gegužės 11 d., o prašyme dėl pasiaiškinimo pateikimo buvo suklysta nurodant tarnybinio pranešimo gavimo datą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi įrodymų visumą bei atsižvelgusi į ieškovės veiksmus, apie kuriuos bus pasisakyta toliau nutartyje, mano, jog apie ieškovės pažeidimą atsakovei tapo žinoma 2020 m. gegužės 8 d.

34.       Visų pirma pastebėtina, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninėje nėra vieningos praktikos dėl spaudo, patvirtinančio tarnybinių pranešimų gavimo administracijoje, naudojimo. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, spaudo nėra ir ant 2018 m. spalio 1 d. tarnybinio pranešimo, ir ant 2018 m. spalio 2 d. bei 2019 m. liepos 15 d. tarnybinių pranešimų. Atsakovė taip pat nepateikė dokumentų gavimo registracijos apskaitos žurnalo / išrašo, kuris leistų išsklaidyti ieškovės abejones, jog spaudas, patvirtinantis, kad tarnybinis pranešimas administracijai buvo perduotas tik 2020 m. gegužės 11 d., ant dokumento buvo uždėtas vėliau, nei dokumentas perduotas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės vadovo patvirtinimas, jog tarnybinis pranešimas buvo gautas 2020 m. gegužės 8 d., laikytinas pakankamu išvadai, jog būtent šią dieną administracijai paaiškėjo ieškovės padarytas pažeidimas.

35.       Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog termino praleidimo pasekmės išimtinai tenka darbdaviui, kadangi atsakovė ieškovės paaiškinimo pareikalavo tik po 17 dienų nuo tarnybinio pranešimo gavimo, neatsižvelgė, jog ieškovė 2020 m. gegužės 11 d. – 22 d. laikotarpiu buvo išleista kasmetinių atostogų. Visų pirma, byloje nėra pateiktas apeliantės minimas 2020 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. (4.11)-A-45, kuriuo vadovaujantis ieškovė 2020 m. gegužės 11 d. – 22 d. laikotarpiu buvo išleista kasmetinių atostogų. Antra, nors iš ieškovės ranka rašyto įrašo, padaryto 2020 m. gegužės 25 d. rašto „Dėl paaiškinimo pateikimo“ antrame lape, galima daryti išvadą, kad ieškovė 2020 m. gegužės 25 d. sugrįžo iš kasmetinių atostogų, tačiau ši aplinkybė nelemia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė praleido terminą priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, neteisėtumo.

36.       Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog net ir laikant kad tarnybinis pranešimas ligoninės administracijoje buvo gautas ne 2020 m. gegužės 11 d., bet 2020 gegužės 8 d. ir 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymas Nr. (4.9)-P- 544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ buvo priimtas praleidus 1 mėnesio terminą, tai neturėtų būti laikoma pakankamu pagrindu naikinti atsakovės priimtą sprendimą dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo. Apeliantė nurodo, jog vadovaujantis kasacinio teismo praktika formalus nuobaudos skyrimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas panaikinti nuobaudą, jei ji atitinka pažeidimo sunkumą. Teisėjų kolegija šią skundo nuostatą vertina kritiškai ir pažymi, jog apeliantės skunde nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai nesuteikia pagrindo termino priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo  praleidimą vertinti kaip formalų pažeidimą.

37.       Iš apeliantės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019, matyti, kad kasacinis teismas nurodė, jog teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda savaime būtų laikoma neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 46 punktas). Analogiškos išvados padarytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, ir 2009 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009. Taigi visose apeliantės nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose spręstas klausimas, ar drausminės nuobaudos skyrimas pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus (darbdaviui raštu nepareikalavus, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo) yra pakankamas konstatuoti drausminės nuobaudos neteisėtumą. Šiuo atveju, kaip jau minėta, termino priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį praleidimas negali būti laikomas formaliu pažeidimu, suteikiančiu pagrindą svarstyti klausimą dėl nustatytų darbo pareigų pažeidimų teisėtumo.

38.       Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog Darbo kodekse įtvirtinta darbdavio prievolė skirti drausminę nuobaudą ne vėliau kaip per vieną mėnesį yra imperatyvi. Todėl šiuo atveju nustačius, jog galimo ieškovės darbo pareigų pažeidimų paaiškėjimo atsakovei diena yra 2020 m. gegužės 8 d., o įsakymas dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagal DK 35 straipsnio 5 dalį, 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą priimtas 2020 m. birželio 10 d., darytina išvada, kad  DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas buvo praleistas.

39.       Taip pat nesutiktina su apeliante, jog teismo sprendimas nesiaiškinti itin reikšmingų atsakovei aplinkybių, sudariusių pagrindą pripažinti ieškovę padarius darbo pareigų pažeidimus, kelia abejonių dėl teismo objektyvumo.

40.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju visiškai pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, aktualiu nagrinėjamam klausimui. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog nustatytos aplinkybės dėl DK nustatytų terminų nuobaudai skirti praleidimo suponuoja, kad aptariama darbdavio teisė jau buvo išnykusi, drausminė nuobauda darbuotojui buvo paskirta ir jis atleistas iš darbo neteisėtai, nepriklausomai nuo to, kad buvo materialinis teisinis pagrindas drausminei nuobaudai skirti, nebeaktualus tampa ir klausimas, ar darbuotojo padaryti pažeidimai kvalifikuotini kaip šiurkštūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-248/2019). Taigi atsakovės nurodytos aplinkybės dėl darbo pareigų pažeidimų pobūdžio ir / ar jų pakartotinumo šiuo atveju neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių netyrė ir jų nevertino.

41.       Taigi apibendrinusi tai, kas nurodyta, kolegija nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas nutraukti darbo sutartį su ieškove vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu negalėjo būti priimtas, kadangi atsakovė praleido imperatyvų DK 58 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą sprendimui nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo priimti.

Dėl darbuotojo valios nutraukiant darbo sutartį reikšmės

42.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tikrosios ieškovės valios jos 2020 m. birželio 12 d. pateiktame prašyme atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų ir leisti toliau dirbti bendrosios praktikos slaugytoja, t. y. ar ieškovės valia nutraukti darbo santykius darbuotojo prašymu susiformavo laisvai, ar dėl neteisėtos darbdavio (atsakovės) įtakos.

43.       Ieškovė teigė, kad 2020 m. birželio 12 d. prašymą atsisakyti vyresniosios slaugytojos pareigų, nurodydama konkrečią atleidimo dieną, ir leisti toliau dirbti bendrosios praktikos slaugytoja ji parašė todėl, kad atsakovės administracijos atstovai vertė ją tai padaryti naudodami psichologinį spaudimą, mobingą. Atsakovė su šiais teiginiais nesutiko ir akcentavo, jog 2020 m. birželio 12 d. įsakymas priimtas ieškovės prašymo pagrindu, kuris buvo parašytas laisva jos valia, todėl negali būti suprantamas kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos įrodymus, konstatavo, jog darbdavys darė ieškovei neleistiną poveikį, nukreiptą į darbuotojo valią pateikti prašymą dėl sutarties nutraukimo, todėl nusprendė, kad ieškovės prašyme nurodytas atleidimo pagrindas neatitiko jos valios. Apeliantė kategoriškai nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir nesutikimą motyvuoja iš esmės tapačiais, pirmosios instancijos teismo jau įvertintais argumentais. Taigi, šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumas taip pat grindžiamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo dalį, minėtų pažeidimų nenustatė, todėl apeliacinio skundo argumentus, susijusius su išvados, jog atsakovė darė neleistiną poveikį ieškovei, nukreiptą į darbuotojo valią pateikti prašymą dėl sutarties nutraukimo, kvestionavimu, atmeta kaip nepagrįstus.

44.       Darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva reglamentuoja DK 55 straipsnis. Jame, be kita ko, nustatyta, kad tam būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

45.       Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Kasacinio teismo praktikoje dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva pažymima, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014).

46.       Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

47.       Nors šie išaiškinimai pateikti taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį  DK. Pažymėtina, kad šios nutarties 36 punkte cituojamą 2002 m. DK 35 straipsnį atitinka šiuo metu galiojančio DK 24 straipsnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

48.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. (4.9)-P-544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ darbo sutartis tarp šalių nutraukta 2020 m. birželio 12 d. 2020 m. birželio 12 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą atleisti ją iš vyresniosios slaugytojos pareigų 2020 m. birželio 12 d. ir toliau leisti dirbti bendrosios praktikos slaugytoja. Vadovaujantis 2020 m. birželio 12 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-551 „Dėl 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-544 dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ pakeitimu nustatyta, kad nutarta pakeisti 2020 m. birželio 10 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus įsakymo Nr. (4.9)-P-544 2 ir 3 punktus pagal ieškovės prašymą.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino tiek aplinkybes, galėjusias turėti įtakos ieškovės valios nutraukti darbo sutartį susiformavimui, tiek atsakovės veiksmus, lėmusius ieškovės apsisprendimą.

50.       Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių susiformuoti įsitikinimui, jog atsakovės poveikis, nukreiptas į darbuotojo valią pateikti prašymą dėl sutarties nutraukimo, negali būti vertinamas kaip leistinas.

51.       Visų pirma, pagrįstų abejonių kelia atsakovės siekis siūlyti ieškovei kitas alternatyvas vietoje atleidimo. Pastebėtina, jog atsakovė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, jog terminas nutraukti darbo sutartį su ieškove nebuvo praleistas. Taigi ieškovė, būdama įsitikinusi, jog 2020 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. (4.9)-P-544 „Dėl I. G. darbo pareigų pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo“ yra priimtas teisėtai, 2020 m. birželio 10 d. posėdžio metu svarsto kitas alternatyvas vietoje atleidimo. Iš 2020 m. birželio 10 d. posėdžio protokolo Nr. (1.44)-TV-40 nustatyta, kad personalo skyriaus vadovė J. D. informavo, kad „atsižvelgiant į ilgametį darbo stažą įstaigoje, siūloma įvertinti kitas alternatyvas vietoje atleidimo už darbo pareigų pažeidimą ir apsvarstyti galimybę arba dirbti Urologijos skyriuje bendrosios praktikos slaugytoja, arba nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu“. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė kitas alternatyvas vietoje atleidimo ieškovei siūlė tik dėl geranoriškumo bei atsižvelgusi į ilgametį ieškovės stažą ir įvertinusi, jog ieškovė yra slaugos profesionalė, tačiau nesusitvarko tik su vadybinėmis užduotimis, kolegijai kelia abejonių. Viena vertus, atsakovė teigia, jog ieškovės darbo pareigų pažeidimai siejami tik su vadovavimo gebėjimų trūkumu, kita vertus, taip pat ne kartą procesiniuose dokumentuose akcentuoja, jog ieškovės darbo pareigų pažeidimai įstaigoje fiksuojami jau nuo 1990 metų, nors vyresniąja slaugytoja ieškovė dirba tik nuo 1999 metų. Taigi kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog 2020 m. birželio 10 d. darbdaviui priėmus sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo ir jį įgyvendinus, abejonių kelia tolesni darbdavio veiksmai, kaip neatitinkantys protingo ir apdairaus darbdavio standarto, ieškant alternatyvių darbo sutarties nutraukimo būdų ir 2020 m. birželio 12 d. keičiant darbo sutartį, kuri jau 2020 m. birželio 10 d.  nutraukta, ir darbdavys įsitikinęs nutraukimo teisėtumu.

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ir 2020 m. birželio 11 d. atsakovės administracijos darbuotojai ieškovę įtikinėjo pasirašyti prašymą dėl vyresniosios slaugytojos pareigų atsisakymo savo noru, pasiliekant bendrosios praktikos slaugytoja 0,5 etato, nors be ieškovės paaiškinimų byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nesudaro pagrindo anksčiau minėtos išvados, jog atsakovė siūlė kitas alternatyvas vietoje atleidimo bei siekė įtikinti ieškovę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, vertinti kaip nepagrįstos.

53.       Taip pat kritiškai vertintini ir apeliacinio skundo argumentai, jog sprendimas protokoluoti ieškovės supažindinimą su įsakymu dėl atleidimo iš darbo buvo priimtas nenorint vilkinti atleidimo procedūros, kadangi žinodama ūmų ieškovės būdą atsakovė turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ieškovė atsisakys susipažinti su įsakymu. 

54.       DK 65 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties pasibaigimo įforminimą, 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas nutraukti darbo sutartį perduodamas darbuotojui nedelsiant. Jeigu darbuotojas ginčija atleidimą iš darbo nustatyta tvarka, darbdavio sprendimo įteikimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. 

55.       Nors atsakovė teigia priėmusi sprendimą protokoluoti įsakymo dėl atleidimo iš darbo įteikimą, kadangi tikėjosi, jog ieškovė atsisakys su įsakymu susipažinti, tačiau, kaip matyti iš posėdžio eigos, atsakovei nepavyko įgyvendinti šio siekio – su įsakymu ieškovė atsisakė susipažinti bei pasišalino iš posėdžio. Beje, kaip teisingai pastebi ieškovė, atsakovė, žinodama ir nuosekliai pabrėždama ieškovės ūmų būdą, turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, jog ieškovė atsisakys susipažinti su įsakymu, todėl turėjo / galėjo svarstyti kitus supažindinimo su priimtu įsakymu būdus. Nesutiktina su skundo nuostata, jog 2020 m. birželio 10 d. protokolas Nr. (1.44)-TVA0 laikytinas vieninteliu įrodymu, patvirtinančiu, jog darbdavys supažindino / siekė supažindinti darbuotoją su įsakymu dėl atleidimu iš darbo. Darbo kodeksas nenumato ribojimų įsakymo nutraukti darbo sutartį įteikti kitais būdais, tarp jų – ir registruotu paštu.

56.       Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog šiuo atveju nelaikytinas įprastu ir atitinkančiu nustatytus reikalavimus atsakovės siekis ieškovę supažindinti su įsakymu organizuojant posėdį – susirinkimą, kurio metu dalyvavo net keletas atsakovės administracijos atstovų, o ieškovė į jį iškviesta netikėtai, nežinodama posėdžio darbotvarkės ir neturėdama galimybės iš anksto susipažinti su darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Pastebėtina, kad atsakovė neneigia ieškovės nesupažindinusi su 2020 m. birželio 10 d. posėdžio darbotvarke. Taip pat reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl atsakovės siekio paveikti ieškovės valią dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytina ir tai, jog ieškovės darbo pažeidimams tirti komisija sudaryta nebuvo, tačiau ji buvo sudaryta tik įteikti direktoriaus įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovės sprendimas ieškovės supažindinimą su įsakymu organizuojant posėdį, kuriame dalyvavo keletas ieškovės administracijos atstovų, vertintinas kaip neleistinas poveikis ieškovei.

57.       Vertinant ieškovės elgesį nustatyta, kad po to, kai jai tapo žinoma apie jos atleidimą nuo 2020 m. birželio 12 d., matyti, kad ji su atleidimu nei savo noru, nei ne savo noru nesutiko. Kaip jau minėta, 2020 m. birželio 10 d. posėdžio metu ieškovė su įsakymu dėl atleidimo atsisakė susipažinti ir iš posėdžio pasišalino. Tai yra, atsakovei pateikus ieškovei pasirašyti dokumentus, ieškovė nedvejojo, o vienareikšmiškai atsisakė juos pasirašyti, taip leisdama suprasti, kad darbo sutarties nutraukti nesutinka. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieškovės sprendimas nutraukti darbo santykius buvo susiformavęs jau prieš kurį laiką. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė buvo ir yra įsitikinusi, jog savo pareigas atlieka tinkamai, savo paaiškinimuose dėl tarnybiniuose pranešimuose nurodytų darbo pareigų pažeidimų akcentavo, jog pažeidimai nustatyti nepagrįstai, t. y. iš ieškovės elgesio bei veiksmų negalima spręsti apie jos ketinimus nutraukti darbo santykius su atsakove savo iniciatyva. Tai, kad ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašymas dėl atleidimo neatitiko jos tikrosios valios, patvirtina aplinkybė, jog ieškovė po kiek laiko, pasikonsultavusi su teisininkais, įvertinusi darbdavio pasiūlymo teisėtumą, darbo santykių nutraukimo pasekmes dėl savo socialinės ir finansinės ateities, pateikė darbdaviui 2020 m. birželio 27 d. tarnybinį pranešimą, kad apsigalvojo, nesutinka su darbo sutarties pakeitimais ir prašo palikti ją eiti bendrosios praktikos ir vyresniosios slaugytojos pareigas. Tai yra ieškovė nurodė, kad 2020 m. birželio 12 d. prašymas dėl atleidimo neatitiko jos tikrosios valios, todėl ji jį atšaukė.

58.       Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog 2020 m. birželio 12 d. atsakovė jau buvo atsiskaičiusi su ieškove, o ieškovė perdavė darbus bei materialines vertybes, su visais atsisveikino, t. y. pats atleidimo iš darbo faktas ir atleidimo pagrindas neturėjo netikėtumo efekto ieškovei rašant prašymą pakeisti darbo sutartį, nesudaro pagrindo paneigti anksčiau padarytos išvados dėl atsakovės neleistino poveikio ieškovei. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina tai, kad ieškovė atliko būdingus ir būtinus veiksmus pasibaigus darbo sutarčiai, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog toks ieškovės elgesys nebuvo nulemtas neleistino atsakovės poveikio.

59.       Apibendrinant tai, kas nurodyta ir aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės 2020 m. birželio 12 d. prašyme išdėstyta valia atleisti ją iš vyresniosios slaugytojos pareigų 2020 m. birželio 12 d. ir toliau leisti dirbti bendrosios praktikos slaugytoja susiformavo ne laisvai, o esant darbdavio įtakai. Todėl 2020 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. (4.9)-P-551 dalis, kuria ieškovė atleista iš Urologijos skyriaus vyriausiosios slaugytojos pareigų 1,0 etato krūviu nuo 2020 m. birželio 12 d. teisėtai ir pagrįstai pripažinta neteisėta ir panaikinta, o ieškovė grąžinta į nurodytas pareigas.

60.       Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

61.       Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

  Dėl bylos procesinės baigties

62.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

63.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

64.       Atsakovės apeliacinį skundą atmetus jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

65.       Ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.  

      Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

      Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.