Civilinė byla Nr.e2‑3910-845/19

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39254-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija:2.1.1.3.3; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.7;

2.6.8.6; 2.6.8.8; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.2.6.1 

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 4 d.

Vilnius

  Vilniaus m. apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė,

sekretoriaujant Ilonai Zajančkauskaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Jonui Sakalauskui,

atsakovo atstovei D. B.,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (buvusi UAB „Litgas“) dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti 2014 m. balandžio 29 d. pasirašytos Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 11.4 punkte numatytą arbitražinę išlygą negaliojančia ab initio. Nurodė, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas vykdė nepriklausomo šilumos gamintojo veiklą, t.y. Kauno miesto vartotojams gamino šilumą, taip pat į elektros energijos skirstomąjį tinklą perdavė ir elektros energiją, pagamintą termofikacijos būdu (t. y. kai vienu metu gaminama tiek šiluma, tiek ir elektros energija). Remiantis Šilumos ūkio įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2014-06-01) 2 str. 22 d., nepriklausomas šilumos gamintojas – asmuo, gaminantis ir parduodantis šilumą ir (ar) karštą vandenį šilumos tiekėjui arba, turėdamas šilumos tiekimo licenciją, – vartotojui. Pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2016-01-01) (SGDTĮ) 11 str. 1 d., valstybės reguliuojamai šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti teikiamos per suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą įvežtos gamtinės dujos; pagal SGDTĮ 11 str. 3 d., šilumos energijos gamintojai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstomos remtinos elektros energijos gamybos apimtys ir (ar) kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užtikrinti tokia tvarka. Energijos gamintojų, taip pat kitų elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybos veiklą vykdančių asmenų pageidavimu viso elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamo gamtinių dujų kiekių tiekimas užtikrinimas pagal sutartį su paskirtuoju tiekėju. Pažymėjo, jog Sutarties sudarymo metu, remiantis 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metais nustatymo“ 1.1.2 papunkčiu, ieškovas gamino elektros energiją pagal jam nustatytas ir kasmet keičiamas maksimalias remtinos energijos gamybos apimtis, kurias valstybė finansavo VIAP lėšomis. Vyriausybė kasmet numatydavo atskiras remtinos elektros energijos apimtis, o konkrečias VIAP skiriamas sumas nustatydavo VKEKK. Be to, Sutarties sudarymo metu, ieškovo, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo, gaminamos energijos kaina buvo valstybės reguliuojama. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2014-06-01), nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. 2013 m. gegužės 30 d. VKEKK nutarimu Nr. O3-198 „Dėl šilumos gamybos bazinės kainos dedamųjų UAB Kauno termofikacijos elektrinei nustatymo“ buvo patvirtintos KTE šilumos bazinės kainos dedamosios. Atitinkamai, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios (2014-12-03), KTE, remiantis Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 str. 1 ir 3 d., privalėjo pirkti gamtines dujas pirmumo tvarka iš Valstybės paskirtojo tiekėjo. SGDTĮ 11 str. 2 d. numato, kad įsipareigojimo pirmumo tvarka privalomai pirkti SGD iš SGD terminalo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, vadovaudamasis SGDTĮ ir Vyriausybės nustatytais reikalavimais. Kitaip tariant, paskirtasis tiekėjas sudaro sutartis su SGD pirkėjais ir kontroliuoja, kad šie įsigytų privalomą dujų kiekį būtent iš SGD terminalo. Nuo 2014 m. vasario 10 dienos Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-20 „Dėl UAB LITGAS skyrimo paskirtuoju tiekėju“ SGD paskirtasis tiekėjas buvo atsakovas. Būdamas įpareigotas teisės aktų, 2014 m. balandžio 29 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (SGD) kiekio dalį, o ieškovas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 2.1. punktas). Pažymėjo, jog Sutarties 11.4 punktas numatė arbitražinę išlygą, kad ginčai ar reikalavimai, kylantys iš Sutarties, galutinai sprendžiami arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą. Taip pat nurodė, jog šalys 2015 m. gruodžio 23 d. sudarė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo susitarė dėl 2015 m. ieškovo iš atsakovo neįsigyto SGD kiekio perkėlimo į 2016 metus. 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovas pateikė atsakovui raštą Nr. KTE-S-279, t.y. pastabas dėl 2015-12-23 susitarimo, kuriame nurodė, kad Susitarimą pasirašo ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdamas galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai su tikslu mažinti ieškovo nuostolius. Ieškovas paaiškino, kad savo veikloje dalyvaudamas aukcionuose konkuruoja su nepriklausomais šilumos gamintojais Kaune, kurie neturi prievolės naudoti atsakovo tiekiamų dujų, kurių kaina viršija rinkos kainą beveik du kartus; todėl iš tokių dujų pagamintos šilumos kaina nebūtų konkurencinga, ir ieškovo šilumos gamybai pagal Sutartį patiektų dujų naudoti neturėjo galimybių. Taip pat pažymėjo, nors ieškovas pirko SGD iš atsakovo pagal Sutartį, kas leistų daryti prielaidą, jog šalių santykiai yra sutartiniai, įsigilinus į šių santykių esmę ir reguliavimą, pripažintina, kad faktiškai SGD įsigijimas iš SGD terminalo paskirtojo tiekėjo yra reglamentuojamas administracinės teisės ir šalis sieja ne sutartiniai civiliniai santykiai, o administraciniai, viešosios teisės reguliuojami santykiai. Pasak ieškovo, jis įsigyja SGD, vykdydamas privalomus įstatymo įpareigojimus, tai yra, ieškovas neturi jokios teisės pasirinkti nei kuro tiekėjo (pasirinkti su kuria šalimi sudaryti sutartį), nei spręsti, ar sudaryti sutartį, ar ne, nei derėtis dėl sutarties turinio. Taigi, ieškovas buvo priverstas sudaryti Sutartį ir Susitarimą, kadangi tokia jo pareiga kilo iš įstatymo, kurio imperatyvus reguliavimas iš esmės reiškia, kad sutarties laisvė yra apskritai netaikoma, o visas dujų įsigijimas sureguliuotas visus administracinės teisės požymius atitinkančiais teisės aktais. Nurodė, kad SGD privalomą pirkimą, įtvirtintą SGDTĮ, detalizuoja 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio bylos nagrinėjimui aktuali redakcija galiojo nuo 2013-12-22 iki 2015-02-28. Remiantis Nutarimo 10 p., energijos gamintojai (ieškovas) ir paskirtasis tiekėjas (atsakovas) ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 1 d., arba energijos gamintojai, kuriems einamaisiais metais pasibaigia sutartis su paskirtuoju tiekėju, – iki einamųjų metų gegužės 1 d. sudaro sutartis, kurių pagrindu energijos gamintojai pagal galiojančius teisės aktus pirmiausia perka SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 6 dalį, VKEKK tvirtina gamtinių dujų, kurias energijos gamintojams parduoda paskirtasis tiekėjas, kainos skaičiavimo metodiką. Komisija derina paskirtojo tiekėjo apskaičiuotą bei taikomą šių gamtinių dujų kainą, atsižvelgdama į kainos skaičiavimo metodikoje nustatytas kainos dedamąsias ir jų taikymą. Paskirtojo tiekėjo parduodamų gamtinių dujų kaina, suderinta su Komisija, pripažįstama pagrįstomis energijos gamintojų kuro įsigijimo sąnaudomis ir įtraukiama į jiems taikomas valstybės reguliuojamas energijos kainas. Pabrėžė, jog Sutartis buvo sudaryta pagal VKEKK patvirtintą tipinę formą ir standartines sąlygas. Pagal Nutarimo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK. VKEKK 2014 m. balandžio 29 d. Nr. 03-111 nutarimu „Dėl energijos gamintojo ir paskirtojo tiekėjo standartinių sutarčių sąlygų derinimo“ buvo patvirtintos standartinės sutarties sąlygos. Būtent pagal šias sąlygas buvo sudaryta Sutartis. Be to, paskirtasis tiekėjas yra paskirtas valstybės, o jo veikla griežtai kontroliuojama teisės aktų ir įgaliotų institucijų. SGDĮT 11 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2016-01-01) numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, vadovaudamasis šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatytais reikalavimais. Paskirtąjį tiekėją Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis konkurso būdu paskiria Energetikos ministerija. Paskirtuoju tiekėju gali būti skiriama įmonė, kurioje valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. Pagal SGDTĮ 11 str. 8 d., nustatyti reikalavimai laikomi privalomi energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, įmonėms gali būti skiriamos baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kitaip tariant, atsakomybę SGD pirkėjui numato ne sutartis, o įstatymai, ir ši atsakomybė savo esme yra ne sutartinė ar deliktinė, o administracinė. Taigi, sudarant sutartį dėl SGD įsigijimo su paskirtuoju tiekėju, sutarties laisvės principas ir kiti civilinės teisės principai (pvz., šalių lygiateisiškumas) netaikomi, nes: (1) SGD pirkėjas neturi teisės rinktis iš ko pirkti SGD – jis privalo jas įsigyti iš SGD terminalo paskirtojo tiekėjo; (2) SGD pirkėjas negali nuspręsti nepirkti SGD ir (3) SGD pirkėjas neturi teisės derėtis dėl SGD pirkimo sąlygų, kadangi visos jos yra nustatytos teisės aktų. Pažymėjo, jog Sutartis, sudaryta tarp šalių,  nėra reguliuojama privačios teisės, o yra reguliuojama viešosios (administracinės) teisės. Pagal Komercinio arbitražo įst. 11 str. 2 d., arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais arba nustačius, kad pažeisti šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių reikalavimai. Taigi, nustačius, kad ginčas patenka į KAĮ 12 str. numatytas arbitruotinumo išlygas, toks ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže nepaisant to, kad šalys sudarė arbitražinę išlygą. Tokiu būdu Sutarties pagrindu atsiradę ieškovo ir atsakovo santykiai patenka į KAĮ 12 str. numatytą išimtį, ir iš šios Sutarties kilęs ar su ja susijęs ginčas negali būti sprendžiamas arbitraže. Kadangi Sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės (administracinės teisės) reguliavimo sričiai, šalys neturėjo teisės sudaryti Išlygos, ir Išlyga pripažintina negaliojančia ab initio. Pabrėžė, jog tiek pareiga sudaryti Sutartį, tiek visos esminės Sutarties sąlygos kilo ne iš šalių susitarimo (kaip turėtų būti veikiant sutarties laisvės principui), o iš teisės aktų; todėl ieškovui nesutinkant su atitinkama Sutarties sąlyga, gali kilti būtinybė ginčyti atitinkamą teisės aktą (Vyriausybės nutarimą ar kt.). Tokio teisės akto ginčijimas yra galimas tik nagrinėjant bylą teisme: ABTĮ 113 str. numato, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Esant tokiam atvejui administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Be to, CPK 3 str. 4 d. numato bendros kompetencijos teismo teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą. Tuo tarpu bylą nagrinėjant arbitraže, arbitražo teismas neturi teisės ar galimybės kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą. KAĮ nenumato arbitražo teisės kvestionuoti norminių aktų ar inicijuoti jų teisėtumo ištyrimo procedūros, todėl arbitrai būtų priversti vadovautis galimai neteisėtais norminiais aktais. Taip pat ieškovas nurodė, jog prašo pripažinti Išlygą negaliojančia ab initio, kadangi šio metu tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Sutarties vykdymo. Ieškovo teigimu, neatmetama tikimybė, kad šalims nepavyks taikiai išspręsti kilusio ginčo arbitraže, todėl jis turės būtų perduotas nagrinėti ginčą sprendžiančiai institucijai.

Atsakovas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (buvusi UAB „Litgas“) su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas buvo paskirtas tiekėju 2014 m. vasario 10 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-120, pasibaigus Energetikos ministerijos organizuotam konkursui. Tapęs paskirtuoju tiekėju, atsakovas įgijo įstatymu nustatytą įpareigojimą užtikrinti suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai SGD terminalo veiklai palaikyti (toliau – SGD terminalo būtinasis kiekis). Reguliuojami energijos gamintojai, tame tarpe ir ieškovas, įgijo Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą šilumos ir elektros energijos gamybai įsigyti per SGD terminalą tiekiamą gamtinių dujų kiekį, atsakovas energijos gamintojams priskirtą 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Diversifikavimo aprašas) pagrindu ir tarpusavio su paskirtuoju tiekėju sudarytose gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyta tvarka. 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 atsakovas pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK) suderintas standartines sąlygas ir parengtą sutartį išsiuntė ieškovui suderinimui ir pasirašymui. Ieškovas pasirašytą Sutartį pateikė 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. KTE-S-160.9. Šalių sudarytos Sutarties 11.4 punkte buvo numatyta arbitražinė išlyga. Pažymėjo, jog šalys prie Sutarties, keisdamos ir papildydamos Sutarties sąlygas, sudarė 3 susitarimus: 2015 m. kovo 20 d. Susitarimą SUT-2015/10, 2015 m. rugsėjo 29 d. Susitarimą dėl gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo ir 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12. Nei vienu Susitarimu šalių Sutartyje sutarta arbitražinė išlyga nebuvo keičiama. Sudarant Susitarimus, ieškovas jokių klausimų dėl ginčų nagrinėjimo tvarkos nekėlė, pasiūlymų šią tvarką keisti neteikė. Nurodė, kad po 2016 m. birželio 13 d. VKEKK nutarimo Nr. Nr. O3-174 ieškovas neteko reguliuojamojo energijos gamintojo statuso. Ieškovas, nesuvartodamas viso jam 2015 metams priskirto būtinojo kiekio, nesuvartotą SGD būtinojo kiekio dalį perkeldamas į 2016 metus Papildomame susitarime numatytomis sąlygomis ir tvarka, ir per 2016 metus taip pat neįvykdęs savo pareigos paimti perkeltą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį, padarė atsakovui nuostolių, kurių apskaičiavimo tvarką šalys nustatė Sutartyje ir Papildomame susitarime – šalių sutarta tvarka suskaičiuotas atsakovui ieškovo padarytas nuostolis sudaro 1 676 989,06 Eur ir 122 755,60 Eur delspinigių. Dėl patirtų nuostolių atlyginimo 2018 m. gruodžio 17 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą (toliau – VKAT). VKAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi priėmė atsakovo ieškinį ir vadovaudamasis Sutarties 11.4 punkto arbitražiniu susitarimu ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 11, 13, 14 ir 16 straipsniais, pradėjo arbitravimo procedūras. 2019 m. sausio 11 d. ieškovas pateikė VKAT savo arbitro kandidatūrą, o 2019 m. sausio 11 d. paprašė VKAT pratęsti terminą atsiliepimui į atsakovo ieškinį pateikti. Pažymėjo, jog ieškinį ieškovas grindė tuo, kad šalių iš Sutarties kylantys santykiai priskirtini išimtinai administracinės teisės reguliuojamai sričiai, todėl šalys neturėjo teisės sudaryti arbitražinės išlygos, o visi iš Sutarties kylantys šalių ginčai turėtų būti nagrinėjami administracine tvarka. Pasak atsakovo, ieškovas iš esmės neteisingai kvalifikuoja šalių santykius ir klaidingai aiškina šalių sudarytą arbitražinę išlygą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas – sutartis. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi šį susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Pažymėjo, jog pagal LAT praktiką, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus. Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, įgyvendina sutarčių laisvės ir valios dispozityvumo principus; taigi jos turi teisę ir galimybę savo ginčų sprendimo būdą pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinį susitarimą konkretaus sandorio, sutartinių santykių schemos ar visų atitinkamų šalių teisinių santykių poreikiams. Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai teigia, kad šalys neturėjo veiksmų laisvės sudarydamos Sutartį. Atkreipė dėmesį, kad SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, jog energijos gamintojai, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti tokia tvarka: 1) pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais; 2) įgyvendinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, likusiam energijos gamintojo gamtinių dujų poreikiui užtikrinti gamtinės dujos, vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, tiekiamos dvišalių sutarčių su gamtinių dujų tiekėjais pagrindu ar įsigyjamos biržoje. Gamtinių dujų pirkimus energijos gamintojai vykdo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi įgyvendinus SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimą, ieškovas turėjo veiksmų laisvę, pasirinkdamas gamtinių dujų tiekėją. Pagal Diversifikavimo aprašo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių, pagal kurias tiekiamas paskirstytas SGD terminalo būtinasis kiekis, sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK. Taigi parengęs Sutarties projektą, atsakovas pateikė jį derinti VKEKK. Siekiant užtikrinti, kad energijos gamintojams, perkantiems dujas per suskystintų gamtinių dujų terminalą, būtų taikomos sąžiningos ir nediskriminuojančios sąlygos, dėl atsakovo parengtų energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų derinimo VKEKK skelbė viešąją konsultaciją. Pažymėjo, jog ieškovas aktyviai dalyvavo Projekto derinime ir Projektui pateikė dvi pastabas, nei vienoje iš kurių nesutikimo ar pastabų Projekte numatytai arbitražinei išlygai nereiškė. Pabrėžė, jog į abi ieškovo Projektui pateiktas pastabas buvo atsižvelgta – vienu atveju iš dalies – papildant Projekto 6.3 punktą, o įvertinus antrąją ieškovo pateiktą pastabą, buvo papildyti Projekto 8.4 ir 8.5 punktai. Atkreipė dėmesį kad sutarties laisvės principas yra laikomas tinkamai įgyvendinamas, jeigu prisijungianti prie sutarties šalis yra pakankamai informuota apie sutarties turinį, nors ji ir neturi galimybės laisvai nustatyti sutarties sąlygas; todėl teigė, kad šalis, sutinkanti prisijungti prie standartinės sutarties, po to, kai tinkamai ir pilna apimtimi susipažino su sutarties sąlygomis, tokiais veiksmais išreiškia savo sutikimą dėl sutarties nuostatų. Taip pat nurodė, kad siekiant užtikrinti SGD terminalo, kuris SGDTĮ pripažintas turinčiu strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, tinkamą veiklą, SGDTĮ rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcija yra suteikta VKEKK. Taigi, VKEKK yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą.

Ieškovo atstovas teismo posėdyje ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. balandžio 29 d. atsakovas (paskirtasis tiekėjas) ir ieškovas (energijos gamintojas) sudarė Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/12 (toliau – Sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (SGD) kiekio dalį, o ieškovas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 2.1. punktas) (e.b.l. 19-32). Sutarties 11.4 punktu šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos, jog išskyrus atvejus, kai teisės aktuose nustatyta kita ginčų nagrinėjimo tvarka, šalims nesusitarus, kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios Sutarties ar susijęs su šia Sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą.

2014-05-19 raštu ieškovas informavo atsakovą dėl Sutarties sudarymo, nurodydamas, jog neturėjo galimybės derėtis dėl Sutarties sąlygų; ieškovo nuomone, Sutarties nuostatos bei jos pasirašymo aplinkybės pažeidė pagrindinius sutarčių laisvės principus, o jos vykdymas galimai pažeis viešąjį interesą. Atsižvelgiant į išdėstytus teiginius, ieškovas nurodė, jog rezervuoja sau teisę teisės aktų nustatyta tvarka ginti teisėtus savo interesus (e.b.l. 107).

Taip pat byloje nustatyta, jog šalys 2015 m. kovo 20 d. ir rugsėjo 29 d. sudarė Susitarimus dėl Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo (bylos priedas, b.l. 45-47). 2015-03-20 Susitarimo 8 p. šalys sulygo dėl arbitražinės išlygos, jog visi ginčai, kylantys iš Sutarties, bus sprendžiami arbitražo teisme. 2015 m. gruodžio 23 d. šalys sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties, kuriuo susitarė dėl energijos gamintojo 2015 m. nenupirktos 2015 metams jam priskirtos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies likučio perkėlimo į 2016 kalendorinius metus (e.b.l. 13-15). Taip pat nustatyta, jog ieškovas 2015-12-31 pateikė atsakovui pastabas dėl 2015-12-23 Susitarimo, kuriose nurodė, jog šį Susitarimą pasirašė ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdamas galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai su tikslu mažinti ieškovo nuostolius. Paaiškino dėl kokių aplinkybių atitinkamo kiekio pagal Sutartį teikiamų dujų negalėjo panaudoti. Taip pat atkreipė dėmesį į Susitarime nurodytą nepanaudotą perkeltą dujų kiekį ir apibrėžė konkretų nuostolių dydį, kitokio pobūdžio pastabų ieškovas nepareiškė (e.b.l. 12).

2017-01-17 atsakovas informavo ieškovą dėl Papildomo susitarimo galiojimo pasibaigimo, prašydamas sumokėti 1.676.989,06 Eur dydžio nuostolius iki 2017-02-03 (III t., e.b.l. 19-22).

Ieškovas 2017-05-18 kreipėsi į atsakovą, VKEKK ir Teisingumo ministeriją dėl taikaus ginčo sprendimo, nurodydamas, jog Sutartis buvo pasirašyta privaloma tvarka pagal Komisijos nutarimu patvirtintas standartines sąlygas ir šalys neturėjo galimybių derėtis bei keisti sutarties sąlygų (III t., e.b.l. 29-30); ieškovas ginčijo tik prievolę vartoti SGDT dujas taikomai gaminamos energijos daliai, kuri nesant galimybei taikyti valstybės reguliuojamas energijos kainas buvo parduodama rinkos kainomis. 

2018-12-19 Vilniaus komercinio arbitražo teismo nutartis patvirtina, jog yra pradėta arbitražo procedūra tarp ieškovo ir atsakovo dėl 1.676.989,06 Eur nuostolių, 122.755,60 Eur delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų priteisimo (e.b.l. 136).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovas prašo pripažinti 2014 m. balandžio 29 d. Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties 11.4 punkte numatytą arbitražinę išlygą negaliojančia ab initio dviem pagrindais: dėl šalių valios trūkumo (CK 1.80 str., 6.156 str. 1 d. ir 6.162 str.) ir ekonominio spaudimo (CK 1.91 str.). 

Dėl šalių valios laisvai derėtis sudarant Sutartį

CK 6.156 str. 1 d. nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Tai yra vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad civilinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.). Taigi vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį, nesant teisinio pagrindo, reiškia to asmens valios ribojimą ir lemia pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, jog 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. SD-2014/60 atsakovas pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK) suderintas standartines sąlygas parengtą Sutartį išsiuntė ieškovui suderinimui bei pasirašymui (II t., e.b.l. 39); nurodytą Sutartį ieškovas pasirašė. Ieškovui, kaip energijos gamintojui, sudarius Sutartį su atsakovu, pareiga įsigyti priskirtą dujų kiekį kilo iš norminių aktų, t.y. Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo, kurio 11 str. 3 d. nurodyta, kad energijos gamintojai, nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti tokia tvarka: 1) pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais; 2) įgyvendinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, likusiam energijos gamintojo gamtinių dujų poreikiui užtikrinti gamtinės dujos, vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, tiekiamos dvišalių sutarčių su gamtinių dujų tiekėjais pagrindu ar įsigyjamos biržoje. Pagal Diversifikavimo aprašo 11 punktą, energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių, pagal kurias tiekiamas paskirstytas SGD terminalo būtinasis kiekis, sąlygos yra standartinės, jas rengia ir tvirtina paskirtasis tiekėjas, suderinęs su VKEKK.

Sprendžiant, ar buvo apribota ieškovo laisvė derėtis dėl Sutarties sąlygų, svarbu įvertinti šias faktines aplinkybes: atsakovas parengė Sutarties projektą ir pateikė energijos gamintojams (dalyvavusiems konkurse), perkantiems dujas per suskystintų gamtinių dujų terminalą, jog pastarieji pateiktų pastabas dėl Sutarties sąlygų. Tai patvirtina pastabų derinimo pažyma, iš kurios matyti, jog ieškovas dalyvavo Sutarties projekto derinime ir pateikė pastabas dėl 8.8 ir 8.9 punktų, nurodydamas, jog juos būtina išbraukti, nes tai padidina energijos gamintojo kaštus, kurie būtų perkelti vartotojams; į šias ieškovo pastabas buvo atsižvelgta, atsisakant nurodytų punktų; tuo tarpu pastabų dėl arbitražinės išlygos ieškovas nepareiškė (e.b.l. 121-133). Be to, iš 2014-04-02 ieškovo siųstų atsakovui ir Komisijai pastabų dėl Sutarties, matyti, jog pastarasis neginčijo arbitražinės išlygos (III t., e.b.l 92). Taip pat ieškovo 2014-09-15 ir 2014-10-15 raštai atsakovui ir Komisijai dėl patikslinto dujų poreikio iš SGD terminalo patvirtina, jog pastabas jis reiškė tik dėl dujų kiekio, tačiau dėl kitų Sutarties sąlygų pastabų nepareiškė (elektroninės bylos priedas, b.l. 24-26).

Taip pat, sprendžiant, ar ieškovas turėjo objektyviai galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų, svarbu pažymėti, jog šalys 2015 m. kovo 20 d. ir rugsėjo 29 d. sudarė Susitarimus dėl Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/12 pakeitimo (bylos priedas, b.l. 45-47); 2015-03-20 Susitarimo 8 p. šalys pakartotinai sulygo dėl arbitražinės išlygos, jog visi ginčai, kylantys iš Sutarties, bus sprendžiami arbitražo teisme. Tokio pobūdžio aplinkybės tik patvirtina faktą, jog ieškovui arbitražinė išlyga buvo priimtina ir jos teisėtumo klausimo pastarasis nekėlė iki atsakovo pareikalavimo atlyginti nuostolius. Be to, 2015 m. gruodžio 23 d. šalys sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties (e.b.l. 13-15); papildomo susitarimo Nr. 2 baigiamosiose nuostatose šalys patvirtino, jog jį perskaitė, suprato jo turinį, pasekmes ir jį pasirašė kaip dokumentą, atitinkantį jų valią, tikslus ir įgaliojimus (4.2 p.). 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovas pateikė atsakovui pastabas dėl 2015-12-23 Susitarimo, kuriame nurodė, kad Susitarimą pasirašo ekonominio spaudimo įtakoje, neturėdamas galimybės derėtis dėl jo nuostatų, išimtinai su tikslu mažinti ieškovo nuostolius. Tuo tarpu ieškovas, grąžindamas atsakovui pasirašytą Susitarimą, pastabų ar siūlymų dėl arbitražinės išlygos nepareiškė. Taigi, nurodyti duomenys liudija, jog ieškovas tiek sudarant Sutartį, tiek Papildomus susitarimus, klausimų dėl ginčų nagrinėjimo tvarkos nekėlė, pasiūlymų keisti šią tvarką neteikė. Tokio pobūdžio faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ieškovas buvo informuotas apie Sutarties turinį, sąlygos jam buvo atskleistos ir pastarasis suvokė, kokiomis sąlygomis jis vykdys sutartinius įsipareigojimus bei kokia tvarka bus sprendžiami ginčai tarp šalių; juolab, kad ieškovas objektyviai turėjo galimybę reikšti pastabas, tame tarpe ir dėl arbitražinės išlygos. Šią galimybę jis turėjo teikiant pastabas ir iki Sutarties sudarymo, ir sudarant papildomus susitarimus prie Sutarties, tačiau ja nepasinaudojo. Pabrėžtina, jog 2015-08-31 ieškovas kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl Sutarties keitimo; 2015-09-08 raštu komisija informavo ieškovą, jog vadovaujantis Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-11-07 nutarimu Nr. 1354 „Dėl gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – Aprašas), 11 punktu derina tik standartines energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių sąlygas. Aprašo 11 punkte numatyta, kad sutartyse gali būti individualiai aptartų ir suderintų sąlygų. Tuo tarpu teisės aktai nenumatė pareigos Komisijai tvirtinti sutarties šalių sutartų individualių sutarties sąlygų. Nurodė, kad nepaisant to, Komisija iš esmės tokioms individualiai aptartoms ir šalių suderintoms sąlygoms, kurios atitinka teisės aktų reikalavimus, neprieštarauja (e.b.l. 103). Taigi, ieškovas, būdamas pakankamai patyrusi verslo subjektu (veiklą vykdo nuo 2002 m.), net ir disponuodamas tokio pobūdžio informacija, jog teisės aktai jam suteikė galimybę individualiai aptarti Sutarties sąlygas, jis 2015 m. gruodžio 23 d. sudarė su atsakovu Papildomą susitarimą Nr. 2 prie Sutarties (e.b.l. 13-15), nereikšdamas pastabų dėl arbitražinės išlygos. Iš ieškovo 2015-12-31 pateiktų atsakovui pastabų dėl 2015-12-23 Susitarimo matyti, jog jis atkreipė dėmesį tik į tai, dėl kokių aplinkybių atitinkamo kiekio pagal Sutartį teikiamų dujų negalėjo panaudoti bei į Susitarime nurodytą nepanaudotą perkeltą dujų kiekį bei apibrėžė konkretų nuostolių dydį (e.l. 12).

Siekiant visapusiškai išsiaiškinti Sutarties ir jos pakeitimų aplinkybes, teismas apklausė liudytoju J. J., įmonės plėtros direktorių, kuris teismo posėdyje parodė, kad įmonėje dirba nuo 2007 m., jis dalyvavo Sutarties ir jos pakeitimų sudarymuose, tačiau nesiderėjo dėl sutarties sąlygų, nes atsakovas kategoriškai atsisakė tai daryti. Parodė, jog ieškovui buvo žinoma, kad Sutartis sudaroma pagal standartines sąlygas; patvirtino, jog teikė pastabas Komisijai, tačiau jas ruošė ne teisininkas, o techninis specialistas; pastabų dėl arbitražinės išlygos nereiškė. Taip pat parodė, jog Papildomus susitarimus rengė atsakovas, derybų nebuvo; visi susitarimai buvo pasirašyti ekonominio spaudimo įtakoje.

Taigi, įvertinus liudytojo parodymus santykyje su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas daro išvadą, jog ieškovui buvo žinoma, jog Sutartis sudaroma pagal standartines sąlygas, dėl ko pastarasis objektyviai suvokė teisės derėtis dėl Sutarties sąlygų laisvės ribas. Tuo tarpu pripažinti, jog ieškovo laisvė derėtis dėl Sutarties buvo absoliučiai apribota, nėra pagrindo (juolab, kad jis teikė pastabas dar iki Sutarties sudarymo, ir į jas buvo atsižvelgta). Atsakovo teiginiai, jog jis teikė tik techninio pobūdžio pastabas dėl Sutarties, savaime nepaneigė pastarojo laisvės derėtis ir nepatvirtino, kad Sutarties sudarymo būtinumą lėmė susidėjusios aplinkybės. Ta aplinkybė, jog pastabų teikime nedalyvavo ieškovo teisininkas tik patvirtina, jog pats ieškovas nebuvo apdairus ir rūpestingas, siekiant išreikšti savo tikrąją valią dėl sutarties sąlygų nustatymo. Pažymėtina, jog kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir teikdamas pastabas dėl Sutarties, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Juolab, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas protingumo imperatyvas reikalauja iš civilinių teisinių santykių subjektų elgtis apdairiai ir rūpestingai. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Pažymėtina, kad liudytojas teismo posėdyje patvirtino, jog įmonėje dirbo teisininkas, taigi akivaizdu, jog ieškovas galėjo derėtis dėl sutarties sąlygų, tačiau to nepadarė. Taigi,  ieškovas, būdamas verslo subjektu, nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir, atlikdamas nurodytus veiksmus, prisiėmė galimas pasekmes (CK 1.137 str. 2 d.). Be to, atsakovo atstovo teiginiai, jog pastabos nėra privalomos institucijai, o tai reiškia, jog jei ir būtų jas teikę, pastabos galėjo būti atmestos, vertintini kaip spekuliaciniai ir teismas jais nesivadovauja.   

Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog rengiant standartines sąlygas, atsakovas taipogi buvo apribotas įstatyminio reglamentavimo, kadangi į Sutartį buvo įtrauktos reguliuojamos sąlygos, kurias tvirtino VKEKK; tačiau standartinės sąlygos buvo derinamos su energijos gamintojais ir jie reiškė dėl jų pastabas, kurioms buvo pritarta, dalis jų atmesta (e.b.l. 121-133).

Taigi, išanalizavus bylos duomenis, darytina išvada, jog Sutarties sąlygos, tame tarpe ir arbitražinė išlyga, buvo atskleistos, aiškiai suformuluotos, jos nebuvo siurprizinės. Pagal CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl yra privaloma ir vykdytina. Pažymėtina, jog Sutartis apėmė tiek standartines, tiek individualias sąlygas. Taigi, šalys turėjo teisę nustatyti ginčų sprendimo būdą arbitraže. Svarbu pažymėti, jog arbitražinė išlyga (Sutarties 11.4 p.) atitiko Komercinio arbitražo įst. 10 str. nustatytus formos reikalavimus; teismas nenustatė išimčių, nustatytų nurodyto įstatymo 12 straipsnyje, dėl kurių tarp šalių kilęs ginčas, negalėtų būti perduotas arbitražui.

Ieškovo teiginiai, jog 2017 m. rengiant naujas standartines sąlygas buvo atsisakyta arbitražinės išlygos, savaime nesudaro pagrindo ją pripažinta neteisėta, priešingai – tai tik sudaro pagrindą teismui manyti, jog ši sutarties sąlyga galėjo būti pakeista šalims išreiškus valią.  

Pažymėtina, jog šalys, sudarydamos sutartį, laisvai disponuoja savo teisėmis ir sprendžia dėl pareigų prisiėmimo. Taigi, šalių teisė susitarti dėl sudaromos sutarties sąlygų priklauso nuo jų valios, laisvo apsisprendimo, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama sąžiningai (CK 6.158 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas yra patyręs verslininkas, todėl privalėjo suprasti, kokiomis sąlygomis sudarė Sutartį (pritarė jos standartinėms sąlygoms) ir kokias pareigas prisiėmė; taigi, ieškovas privalėjo suvokti, jog jo laisvė derėtis dėl Sutarties sąlygų nebuvo absoliuti. Pažymėtina, jog sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas yra veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su esminėmis sandorio vykdymo, tame tarpe ir ginčų sprendimo būdu, sąlygomis. Įvertinus, jog ieškovas turėjo teisę reikšti pastabas dėl Sutarties dar iki jos sudarymo, taip pat dėl jos pakeitimų bei tai, kad Sutarties ir Papildomų susitarimų sąlygų turinys ir formuluotė buvo išdėstyti aiškiai, nedviprasmiškai, darytina išvada, jog jo laisvė derėtis dėl ginčo sprendimo būdo (arbitražinės išlygos) nebuvo apribota; taigi, nenustačius, jog buvo pažeistas sutarties laisvės principas pagal CK 6.156 str. nagrinėjamų santykių kontekste, pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia ab initio nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.   

Dėl ekonominio spaudimo

Pažymėtina, kad teisėti iš Sutarties kylantys reikalavimai bei joje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami ekonominiu spaudimu. Sutarties vykdymo klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į sutarties šalių teisėtus interesus, juos derinant laikantis proporcingumo principo. Nagrinėjamojoje byloje šis principas buvo įgyvendintas teikiant ieškovui pastabas dėl Sutarties dar iki jos sudarymo bei pasirašant tris papildomus pakeitimus prie Sutarties; jų pasirašymo metu ieškovas nereiškė pastabų ar pasiūlymų dėl arbitražinės išlygos. Ieškovo argumentai, jog jam būtų kilę sankcijos pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 str. 8 d., jei nebūtų sudaręs sutarties, vertintini kaip nepagrįsti ir kaip siekis išvengti atsakomybės. Pažymėtina, jog ieškovui dar iki Sutarties sudarymo buvo žinoma aplinkybė, jog Sutartis bus sudaryta pagal standartines sąlygas, juolab, kad jam buvo sudaryta galimybė teikti pastabas, į kurias buvo atsižvelgta; tačiau pastabų dėl arbitražinės išlygos pastarasis nereiškė ir Sutarties galiojimo metu į atsakovą dėl to nesikreipė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad Sutartis buvo sudaryta esant valios trūkumui. Be to, byloje konstatuotos aplinkybės nesudaro teismui pagrindo manyti, jog ieškovas buvo priverstas sudaryti Sutartį dėl jam susidėjusių nenaudingų aplinkybių, o ne sąmoningai pats norėjo ją sudaryti. Nagrinėjamu atveju valios trūkumą aiškiai paneigia paties ieškovo elgesys po Sutarties sudarymo; iš bylos duomenų matyti, jog šalys net tris kartus pasirašė Sutarties papildomus susitarimus.  

Byloje nustatyta, jog Sutarties 12.5 punktu šalys sulygo, jog visa informacija pagal Sutartį yra konfidenciali. Teismo vertinimu, ši sąlyga atitiko atsakovo valdybos 2014-12-12 sprendimu patvirtintas konfidencialios informacijos ir komercinių (gamybinių) paslapčių sąrašą, kurio 12 p. numatyta, jog informacija apie bendrovė sudaromus sandorius, jų turinį, sąlygas yra įmonės komercinė paslaptis (I t., e.b.l. 134-135). Tokio pobūdžio duomenys suponuoja, jog šalys teisėtai ir pagrįstai nustatė arbitražinę išlygą. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ekonominiu spaudimu pagal CK 1.91 str. nelaikomi veiksmai, kuriais siekiama teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti ginčų sprendimo būdai negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar susidėjusios sunkios aplinkybės. 

Atsakovas taip pat ieškinį grindė aplinkybe, jog jam nebuvo atskleistos esminės Sutarties sąlygos – dujų kiekis, kaina ir grafikas; jei būtų žinojęs šias sąlygas ir apie sąnaudų faktinį nekompensavimą bei priskirtiną gamtinių dujų kiekį, nebūtų perdavęs ginčo spręsti arbitražui. Be to, sandorio sudarymo metu egzistavo rizika, jog jo nesudarius, kils neigiamos ekonominės pasekmės. Išanalizavus šiuos ieškovo argumentus santykyje su byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, vertinimas, kad būtent tuo pasireiškė ekonominis spaudimas, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Juolab, kad ieškovas yra verslininkas ir laisva valia pasirinko, ar dalyvauti konkurse sudarant sandorį standartinėmis sąlygomis. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog ieškovas arbitražinę išlygą pradėjo ginčyti tik tuomet, kai jam kilo pareiga sumokėti 1.676.989,06 Eur dydžio nuostolius (2017-01-17 raštas, III t., e.b.l. 19-22).

Atmetus ieškovo ieškinį, remiantis CPK 93 str., bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259, 263, 265, 268, 270 str. str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (buvusi UAB „Litgas“) dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

               Teisėja             Lijana Visokavičienė