Civilinė byla Nr. 2A-25-553/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15098-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 50.10; 116.1; 121.20; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. transporto paslaugų įmonės ir A. B. (apeliantų) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-21773-863/2013 pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. B. transporto paslaugų įmonei ir A. B. dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti 431,09 Lt pradelstų įmokų, 39 879,32 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 4 375,95 Lt papildomų išlaidų, 4 122,34 Lt palūkanų įmokų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu A. B. transporto paslaugų įmone buvo sudarytos lizingo sutartys: Nr. LT042737, LT051528, LT065431 (toliau – lizingo sutartys), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui, su sąlyga, kad atsakovas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Su atsakovu A. B. buvo sudarytos laidavimo sutartys: Nr. LT042737/L, LT051528/L, LT065431/L (toliau – laidavimo sutartys), kuriomis atsakovas A. B. įsipareigojo įvykdyti atsakovo A. B. transporto paslaugų įmonės neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles. Atsakovui A. B. transporto paslaugų įmonei tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, su juo sudarytos sutartys buvo nutrauktos, o ieškovui atsirado teisė reikalauti priteisti solidariai iš atsakovų ieškinyje nurodytas sumas.

Atsakovas A. B. transporto paslaugų įmonė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pateikė pasiūlymą atsakovui išpirkti lizinguotą turtą už jo likutinę vertę, tačiau nepasibaigus pasiūlyme nurodytam terminui, lizinguotas turtas buvo parduotas ne atsakovui, o tretiesiems asmenims ir taip buvo pažeisti atsakovo interesai. Lizinguotas turtas buvo parduotas itin žemomis kainomis, su tokiu turto įvertinimu atsakovas nesutinka, jis nebuvo supažindintas, kaip buvo nustatyta parduoto turto vertė, todėl nesutinka su ieškovo prašomais priteisti nuotoliais. Taip pat atsakovas nurodė, kad teismui nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis ieškovas prašo priteisti nuostolius, pastarojo patirtus už turto saugojimą. Atsakovas nesutinka su ieškovo prašomais priteisti delspinigiais, kadangi jų dydis yra neprotingai didelis ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.

Atsakovas A. B. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Parengiamajame teismo posėdyje atsakovo A. B. transporto paslaugų įmonės atstovai – advokato padėjėjas L. R. ir įmonės savininkas – atsakovas A. B. nurodė, jog nepalaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytos pozicijos ir paaiškino, jog atsakovai iš esmės neginčija reikalavimo dėl nesumokėtų įmokų ir nesumokėtų palūkanų priteisimo, taip pat neginčija turto saugojimo išlaidų, tačiau mano, jog lizinguotas turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, turtą pardavus už tuometinę automobilių rinkos kainą, būtų atlyginti visi ieškovo nuostoliai, tarp jų ir atsakovo nesumokėtos įmokos ir palūkanos. Taip pat pažymėjo, jog abu atsakovai iš dalies nesutinka su turto transportavimo išlaidomis, t. y. nesutinka su 2010-03-09 akte (b. l. 124) nurodyta 338,80 Lt suma už kuro sistemos remontą ir 49,01 Lt suma už eterį variklio užvedimui bei 2010-04-07 akte (b. l. 125) nurodyta 254,10 Lt suma už kuro sistemos remontą kelyje. Paaiškino, jog transporto priemonės buvo tvarkingos ir važiuojančios, todėl šios išlaidos yra visiškai nepagrįstos.

Bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovas A. B., veikdamas savo vardu ir kaip A. B. transporto paslaugų įmonės savininkas, parengiamajame posėdyje išdėstytą poziciją palaikė, papildomai nurodė, jog jo manymu transportavimo aktuose (b. l. 124-125) nurodytos kuro išlaidos yra perteklinės, nes automobiliai buvo transportuojami savo eiga, todėl transportavimo išlaidos turėtų apimti ir kuro išlaidas.

Atsakovo A. B. transporto paslaugų įmonės kitas atstovas – advokato padėjėjas L. R. papildomai paaiškino, kad visos transporto priemonės buvo tvarkingos, jomis buvo atliekami įvairūs darbai, todėl ir pardavimo kaina turėjo būti didesnė. Pardavus automobilius pagal į bylą pateiktas automobilių verčių pažymas ieškovas gautų 60 053,63 Lt pelną ir iš jo būtų padengtos visos ieškovo patirtos išlaidos, todėl ieškinys turi būti atmestas. Pažymėjo, jog apie gerą automobilių būklę byloja į bylą pateikti įrodymai apie atliktą techninę apžiūrą (b. l. 168), draudimo polisas, PVM sąskaitos faktūros, liudijančios, jog visoms transporto priemonės buvo įsigytos naujos padangos.

Ieškovo atstovas ieškinį palaikė pilnai, nurodė, jog transportavimo paslaugas ieškovui suteikė tretieji asmenys ir išrašė sąskaitas faktūras apmokėjimui, todėl ieškovas negali komentuoti, kaip buvo paskaičiuotos transportavimo išlaidos. Taip pat nurodė, jog atsakovai nebendradarbiavo su ieškovu ir patys neprisidėjo prie turto pardavimo, todėl turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-08 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų solidariai 431,09 Lt pradelstų įmokų, 39 879,32 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 4 375,95 Lt papildomų išlaidų, 4 122,34 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir lygiomis dalimis 14 64 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog lizingo sutartys tarp šalių buvo nutrauktos pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnį dėl atsakovo A. B. transporto paslaugų įmonės kaltės, t. y. dėl to, kad minėtas atsakovas nemokėjo sutartimis sulygtų įmokų ir tuo pažeidė sutarčių nuostatas. Visos trys transporto priemonės (lizingo dalykas) buvo parduotos nuostolingai, t. y. automobiliai parduoti už žemesnę kainą nei jų likutinė vertė ir dėl to ieškovas patyrė 39 879,32 Lt nuostolius. Tarp šalių nėra ginčo dėl automobilių likutinės vertės ir pardavimo nuostolių paskaičiavimo, tačiau atsakovai mano, jog lizingo dalykas buvo parduotas už per mažą kainą ir atsakomybę už dėl to patirtus nuostolius turi prisiimti ieškovas. Teismas sprendė, jog atsakovai į bylą pateikė dokumentus, kurie negali būti laikomi tinkamais įrodymais, sprendžiant apie konkrečių ginčo transporto priemonių rinkos kainą jų pardavimo metu, todėl teismas vadovavosi ieškovo į bylą pateiktais parduotų savivarčių vertinimo dokumentais. Aplinkybė, kad savivarčiai buvo važiuojami ir naudojami, savaime nereiškia, jog jų vertė pardavimo metu buvo didesnė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės turėjo trūkumų. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovus atleisti nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu arba ją mažinti dėl paties ieškovo veiksmų, todėl ieškinys dalyje dėl lizingo dalyko pardavimo nuostolių atlyginimo tenkinamas visiškai. Kadangi lizingo dalykas buvo parduotas nuostolingai, ieškovui priklauso iki lizingo sutarčių nutraukimo nesumokėtos įmokos – 431,09 Lt (b. l. 44) ir pagal lizingo sutartis nesumokėtos palūkanos – 4 122,34 Lt (b. l. 45), kurias ieškovas gautų, jeigu lizingo sutartys būtų vykdomos tinkamai. Atsakovai su šiai reikalavimais sutiko ir jų dydžių neginčijo. Nors atsakovai ginčijo ieškovo reikalavimą priteisti 4 375,95 Lt papildomas išlaidas, kurias sudaro lizingo dalyko saugojimo, transportavimo, pardavimo išlaidos, tačiau be išreikštų abejonių šių išlaidų pagrįstumų, jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių ieškovo tokių išlaidų patyrimą, į bylą nepateikė. Kadangi visos papildomos išlaidos atsirado kaip atsakovo netinkamo lizingo sutarčių vykdymo pasekmė, ieškinys ir šioje dalyje tenkintas visiškai.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai A. B. transporto paslaugų įmonė ir A. B. (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo: 1) paskirti ekspertizę ieškovo parduotų transporto priemonių (IVECO MAGIRUS 310-34, pagamintos 1993 m., SCANIA P112P, pagamintos 1988 m., MAN 26.322, pagamintos 1990 m.) vidutinei rinkos vertei 2010 m. gegužės mėn. nustatyti; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimą ir ieškinį atmesti; 3) atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Nurodo, kad ieškovas pateikė atsakovui pasiūlymą perimti transporto priemones už likutinę vertę, tačiau nepasibaigus pasiūlyme nustatytam terminui, ieškovas jas nuostolingai pardavė trečiajam asmeniui, nors atsakovas buvo pasirengęs perimti transporto priemones. Nuostoliai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju nėra įrodyti. Ieškovas pats prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo, nes dėl ieškovo veiksmų (jis nebuvo suinteresuotas parduoti transporto priemones kuo brangiau) transporto priemonės buvo parduotos nuostolingai. Atsakovai neprisidėjo prie nuostolingo transporto priemonių pardavimo, todėl nėra atsakingi už tariamų ieškovo nuostolių atsiradimą. Ieškovas siekė parduoti turtą kuo greičiau už bet kokią kainą. Teismas, turėdamas VšĮ Empreksis pažymas apie vidutinę transporto priemonių vertę, neskyrė ekspertizės vidutinei turto vertei 2010 m. gegužės mėn. nustatyti, o vadovavosi vien ieškovo pateiktais įrodymais. Tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusių nuostolių nėra priežastinio ryšio. Priežastinis ryšys yra tarp ieškovo veiksmų ir jam pačiam atsiradusių nuostolių. Teismas netinkamai įvertino esamas faktines aplinkybes ir įrodymus. Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo pateiktomis VšĮ Empreksis pažymomis apie vidutinę transporto priemonių vertę, o kilus abejonėms dėl šių pažymų ir tikrosios transporto priemonių vertės, teismas turėjo skirti ekspertizę tikrajai vertei nustatyti. Teismas nenustatė ir neištyrė visų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų. Apeliantai pažymi, kad dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo užsakyta turto vertintojų J. P. I. Į. preliminari konsultacija apie transporto priemonių vertę, kuri buvo gauta tik 2013-10-30, todėl apeliantai ją pateikia su apeliaciniu skundu. Ši konsultacija yra pagrindas ekspertizei, todėl apeliantai prašo paskirti ekspertizę ieškovo parduotų transporto priemonių (IVECO MAGIRUS 310-34, pagamintos 1993 m., SCANIA P112P, pagamintos 1988 m., MAN 26.322, pagamintos 1990 m.) vidutinei rinkos vertei 2010 m. gegužės mėn. nustatyti. Jei ieškovas būtų pardavęs transporto priemones už vidutinę rinkos kainą, tai visi ieškovo reikalavimai (įskaitant 50 272,70 Lt) būtų padengti iš parduoto turto gautų pajamų, o dalis būtų grąžinta atsakovams.

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, 2013-10-08 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovams nesutinkant su atsiimto realizavimo verte, būtent jie privalėjo pateikti tokią poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau įrodymų nepateikė bei nepasinaudojo galimybę teikti prašymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo. VšĮ Empreksis pažymose nepateiktas būtent ginčo transporto priemonių įvertinimas. Atsakovai neįrodė nei pagrindo sumažinti ieškovui priteistinus nuostolius, nei ieškovo kaltės dėl patirtų nuostolių. 2013-10-30 konsultacija parengta VšĮ Empreksis pažymų pagrindu.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti lizingo davėjo ieškinį dėl nuostolių iš lizinguoto turto pardavimo ir kitų mokėtinų sumų priteisimo iš lizingo gavėjo ir jo laidotojo (apeliantų). Iš esmės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra ta aplinkybė, kad ieškovas pasielgė nesąžiningai skubiai parduodamas perimtą lizinguojamą turtą už kainą, kuri neatitiko šio turto rinkos vertės tuo metu. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino esamas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Sprendimas laikytinas teisėtu tik jeigu teismas, išspręsdamas bylą, ne tik teisingai taikė materialines teisės normas, bet ir nepažeidė proceso teisės reikalavimų, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl tam, kad teismo sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teismas jį priimdamas privalo išspręsti visus esminius klausimus. CPK 265 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar šis ieškinys tenkintinas. CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai taip pat įpareigoja sprendimą priimantį teismą motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertinimą. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo patirtų nuostolių iš lizinguoto turto pardavimo, vadovavosi ieškovo, o ne apeliantų į bylą pateiktais įrodymais apie ginčo turto rinkos vertę jo pardavimo metu, nes apeliantai į bylą pateikė bendro pobūdžio informaciją apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, neatsižvelgiant į automobilio modelį, automobilio būklę, nusidėvėjimą. Skundžiamame sprendime konstatuota, jog atsakovai, siekdami įrodyti, kad susigrąžintas transporto priemones ieškovas pardavė už nepagrįstai mažą kainą, privalėjo pateikti būtent šių transporto priemonių vertinimo dokumentus, o byloje nesant jokių kitų rašytinių įrodymų apie lizingo dalyko vertę pardavimo metu teismas neturi jokio pagrindo abejoti ieškovo į bylą pateiktais parduotų savivarčių vertinimo dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant fakto, jog VšĮ Empreksis pažymose pateikta tos pačios rūšies automobilių grupei taikoma bendra vidutinė kaina, o ne šio ginčo transporto priemonių vidutinė rinkos vertė jų pardavimo metu 2010 m. gegužės mėn., tačiau šiose pažymose nurodyta kaina 4,8 karto didesnė už IVECO MAGIRUS transporto priemonės pardavimo kainą, 4 kartus didesnė už SCANIA P112P transporto priemonės pardavimo kainą ir 1,8 karto didesnė už MAN 26.322 transporto priemonės pardavimo kainą (T. 1, b. l. 147-149, 46, 53, 54). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų šį kainų skirtumą, t. y. nėra nepriklausomo eksperto įvertinimo apie ginčo turto vidutinę rinkos vertę 2010 m. gegužės mėn. Nustatyta, kad visų trijų ginčo transporto priemonių įvertinimą ieškovo užsakymu atliko UAB „Lituka“ ir Ko bei UAB „Baltijos realizacijos centras“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant transporto priemones SCANIA P112P ir MAN 26.322 buvo nustatyta dvejopa vertė, t. y. transporto priemonių rinkos kaina (atitinkamai 17 264 Lt ir 24 169 Lt) ir greito realizavimo (likvidacinė) kaina (atitinkamai 12 000 Lt ir 18 000 Lt) (T. 1, b. l. 112-113). Akcentuotina, kad transporto priemonę MAN 26.322 įsigijo būtent UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuris pats atliko šios transporto priemonės įvertinimą, be to, už tą kainą (24 500 Lt), kuri nežymiai viršijo jo paties įvertinime nustatytą kainą (24 169 Lt) (T. 1, b. l. 54, 113), o transporto priemonę SCANIA P112P ieškovas pardavė net už mažesnę kainą (10 301,36 Lt), nei buvo nustatyta greito realizavimo (likvidacinė) kaina (12 000 Lt) (T. 1, b. l. 53, 112). Taip pat ieškovo nenaudai vertintina aplinkybė, jog nuo ieškovo apeliantams skirtų 2010-05-04 – 2010-05-07 pasiūlymų perimti ginčo turtą per 1 savaitę nuo pranešimų išsiuntimo datos sumokant ieškovui turto likutinę vertę parengimo (T. 1, b. l. 114-116) iki šio turto pardavimo kitiems subjektams datos (t. y. 2010-05-14, 2010-05-18, 2010-05-26 (T, 1, b. l. 46, 49, 54)), yra labai mažas laiko tarpas. Nors apeliantai neginčijo aplinkybės, kad šiuos pasiūlymus gavo, tačiau byloje liko neįvertinta tai, ar apeliantai realiai turėjo galimybę pasinaudoti šiais ieškovo pasiūlymais iki to momento, kai turtas buvo parduotas kitoms įmonėms. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino minėtų aplinkybių ir nepatikslino šalių naštos įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), nepasiūlė byloje skirti ekspertizę ieškovo parduotų transporto priemonių (IVECO MAGIRUS 310-34, pagamintos 1993 m., SCANIA P112P, pagamintos 1988 m., MAN 26.322, pagamintos 1990 m.) vidutinei rinkos vertei 2010 m. gegužės mėn. nustatyti. Išdėstyti motyvai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį neištyręs visų reikšmingų faktinių aplinkybių tokiam klausimui išspręsti, neteisingai aiškindamas ir taikydamas procesinės teisės normas, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo institutą, kas galėjo nulemti ydingą faktinių aplinkybių nustatymą bei nepagrįstų teismo išvadų dėl ieškovo teisės į nuostolių iš lizinguoto turto pardavimo ir kitų mokėtinų sumų priteisimo susiformavimą. Bylos esmė liko neatskleista ir pagal esančius įrodymus ginčo negalima teisingai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju sprendimas panaikintinas, o byla grąžinama apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad bylos esmė teismų praktikoje suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą. Nagrinėjamu atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Aldona Tilindienė

Kolegijos teisėjai                                                                              Loreta Lipnickienė

Liuda Uckienė