Administracinė byla Nr. I1-144-422/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01079-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.;
20.5.1; 37.2.;55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 19 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant pareiškėjui A. I. (I.),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (I.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovas), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–12) ir teismo posėdyje nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas nežmoniškomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK antrajame sektoriuje kamerų tipo patalpose, neužtikrinant tinkamo kameros ploto, privatumo tualetuose, higienos normų laikymosi (tinkamos temperatūros, natūralios šviesos, oro, per ryškaus dirbtinio apšvietimo, parazitų plitimo), neskiriant pakankamai laiko pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, nesant tinkamai įrengtų tualetų, kiemeliuose nesant šiukšlių kibirėlių ir peleninių, esant pažaliavusioms nuo pelėsių ir grybelio sienoms, neaprūpinant tinkama patalyne ir rankšluosčiais, aprūpinant nepakankamai kaloringu maistu bei neužtikrinant tinkamų sąlygų pavalgyti, neįgyvendinant socialinių reabilitacijos programų bei kultūros ir sporto renginių. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kameros buvo perdarytos iš sandėliukų, kamerose, kuriose jis gyveno, negalima apgyvendinti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 16– 22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, nuteistieji patys privalo tvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, apsauginės grotos ant langų netrukdo dienos šviesai ir grynam orui patekti. Patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliuose yra šiukšlių dėžės, jie tvarkomi kasdien. Juose pareiškėjas gali pasivaikščioti 1 valandą per dieną. Patalpos vėdinamos per langus bei yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Dirbtinė apšvieta įstaigoje tinkama, patalynė bei rankšluosčiai keičiami kas savaitę, sanitariniai įrenginiai įrengti atskiroje patalpoje, pareiškėjas maitinamas pagal nedirbančiojo valgiaraštį, maistas tiekiamas tinkamai, resocializacijos programos su pareiškėju buvo vykdomos. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo užtikrinamas teisės aktuose reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.
Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas Europos Žmogaus teisių Konvencijos 3 straipsnio kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).
Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 27, 29, 161) nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. vasario 12 d. bausmę atliko Pravieniškių PN- AK 2-ojo sektoriaus uždarosios zonos kamerų tipo patalpose: nuo 2017 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. (duomenys neskelbtini) kameroje (6,25 kv. m ploto kamera, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui tenkantis plotas – 6,25 kv. m); nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. spalio 22 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) (7,22 kv. m ploto kamera, 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,61 kv. m); nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. spalio 30 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) (13,88 kv. m ploto kamera, 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,63 kv. m ); nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) (6,03 kv. m ploto kamera, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui tenkantis plotas – 6,03 kv. m).
Teismo posėdžio metu pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovės atstovo pateiktose pažymose nurodytų duomenų apie patalpų plotą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Teismui nustačius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nėra sąlygų šiuo aspektu atsakovės atsakomybei kilti.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpos yra negyvenamos, pažymima, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR. 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuris išskiria gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus (5.1 p.) bei numato, jog prie negyvenamųjų pastatų priskiriami specialiosios paskirties pastatai – pastatai, skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 p.). Todėl tai, jog pataisos įstaigos pastatas izoliatorius yra registruotas kaip specialiosios paskirties pastatas
(b. l. 167), atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).
Dėl pasivaikščiojimo kiemelyje ir kiemelio įrengimo
Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja tarptautinių teisės aktų reikalavimų išaiškinimui, be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, sienos pažaliavusios nuo pelėsio, jie nebuvo periodiškai valomi.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeltiems į kamerų tipo patalpas, leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo sudaryta galimybė kasdien vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Taigi, teisės aktų reikalavimai dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose dažnio nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės vykdymo pasekmė, susijusi su šios bausmės tikslais ir saugiu vykdymu ir nulemti paties nuteistojo elgesio, už kurį tokio pobūdžio bausmė jam buvo paskirta. Todėl pareiškėjas negali turėti pagrįsto lūkesčio, kad, atliekant laisvės atėmimo bausmę, jam bus suteikta daugiau teisių (tarp jų ir užtikrinančių judėjimo laisvę), nei garantuoja galiojantys teisės aktai.
Teisės aktai nenustato privalomo peleninių, šiukšlių dėžių įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kita vertus, iš atsakovės atstovo pateiktos 2019 m. birželio 17 d. pažymos Nr. 77-903
(b. l. 29) matyti, kad kiemeliuose yra šiukšlių dėžės, įstaiga rūpinasi kiemelių būkle, jie kasdien valomi, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami.
Pareiškėjo teiginiai dėl nuo pelėsio pažaliavusių sienų bei nevalomų ir nelaistomų dėl dulkių kiemelių deklaratyvūs, neindividualizuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtus veiksmus ir spręsti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl tokių nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją arba Nacionalinį sveikatos centrą.
Dėl higienos reikalavimų laikymosi
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 2 sektoriuje kamerų tipo patalpose buvo netinkama ventiliacija, kuri galima tik per langus, kaupėsi drėgmė, patalpose buvo per mažas natūralios šviesos kiekis (šviesą uždengia dviejų eilių grotos, siena), dirbtinis apšvietimas labai stiprus (skaudėjo akis ir galvą) bei netinkama oro temperatūra (žiemą nuo 10 iki 14 laipsnių šilumos, o vasarą – iki 35 laipsnių), nebuvo leidžiama turėti ventiliatorių, patalpose buvo pilna tarakonų, vorų, blakių, pelių, žiurkių, lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, nuo drėgmės buvo atšokę dažai, šiukšlių konteineris pastate buvo be dangčio. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išduodama tinkama patalynė, rankšluosčiai, užvalkalas užklotui, čiužiniai nedezinfekuojami.
Pareiškėjo teiginius apie netinkamą vėdinimą 2 sektoriaus (duomenys neskelbtini) kameroje patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2018 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80)PA-176 (b. l. 131–140) nustatytas Higienos normos 134-2015 12 punkto reikalavimų pažeidimas (šioje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo nustatyti techniškai netvarkingi langai). Atsižvelgiant į tai, kad oro temperatūra šioje patalpoje patikrinimo metu buvo nematuota dėl nustatytų techniškai netvarkingų langų (sudaužyti lango stiklo paketai)
(b. l. 136), teismas pripažįsta įrodyta ir aplinkybę dėl netinkamos oro temperatūros patalpose, kadangi akivaizdu, jog dėl nesandarių langų oro temperatūros poveikis iš išorės yra sunkiai kontroliuojamas kitomis priemonėmis.
Pareiškėjo teiginiai, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose buvo netinkama ventiliacija, apšvietimas, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis ir grybelis, kad čiužiniai ir patalynė nebuvo dezinfekuojami, šiukšlių konteineris pastate buvo be dangčio, atmestini kaip abstraktūs, nedetalizuoti ir nepagrįsti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai paneigia tokius pareiškėjo teiginius ir patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 30, 138), visose patalpose yra varstomi langai (dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kamerų langų netinkamumo NVSC išvadų į bylą nėra pateikta) (b. l. 138), skalbiniai skalbiami paslaugas teikiančioje įmonėje, švarūs skalbiniai laikomi atskirai nuo nešvarių (b. l. 138), išskalbta patalynė keičiama kas savaitę (b. l. 30), duše teršalų nerasta (b. l. 138), minkštasis inventorius dezinfekuojamas (b. l. 38 – 41, 138), kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien (b. l. 32), pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą kasdien atlieka (turi atlikti) patys nuteistieji (b. l. 34-35), šiukšlių konteineriai yra tvarkingi, su dangčiais, iš jų kasdien pašalinamos šiukšlės (b. l. 31). Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl šių nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas papildomai dezinfekuoti patalynę, išspręsti kilusias problemas, išduoti ventiliatorių, pakeisti patalynę ar pan.
Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5] (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl blakių, pelių, tarakonų, utėlių ir vorų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo patalpose, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, pateiktoje sveikatos istorijos kopijoje nėra įrašų apie įkandimo pareiškėjui atvejus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į NVSC dėl kenkėjų plitimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 173–178). Į bylą pateiktame NVSC 2018 m. vasario 3 d. patikrinimo akte (b. l. 129-140) nebuvo nustatyta nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų plitimo ar jų pėdsakų. Pareiškėjas prieštaringai nurodė aplinkybes dėl deratizacijos: teigė, kad ji nebuvo atliekama arba atliekama tik po prašymų, tačiau taip pat nurodė, kad iš karto po atliktos deratizacijos neišvėdinus patalpų nuteistieji buvo vedami atgal. Pareiškėjas nenurodė, kada, kokioje konkrečioje kameroje ir kokių buitinių parazitų buvo, nepateikė įrodymų, kad dėl jų keliamų nepatogumų kreipėsi į gydytoją, pataisos namų administraciją ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl, nesat tokių duomenų, nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl švarios (be buitinių parazitų) aplinkos neužtikrinimo.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo neužtikrintas privatumas, taip pat skundėsi, kad nebuvo unitazų, tik „skylė grindyse“. Atsakovės atstovas nurodė, kad tupimas klozetas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad įstaigoje sanitariniai mazgai įrengti atskiroje patalpoje, atskirti sienomis bei varstomomis durimis (b. l. 30–31).
Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nustato, jog pataisos įstaigoje gali būti įrengiami tupiami tualetai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Dėl suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų
Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nenurodydamas, kokio pobūdžio veiklos jam trūko.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie vykdomas programas norintiems mesti rūkyti, gydytis nuo narkotikų priklausomybės, dirbti gerbūvio darbus, taip pat dėl administracijos pagalbos įsigyjant knygų (b. l. 61–62), į kurį Pravieniškių PN-AK išsamiai atsakė
(b. l. 59–60). 2018 m. balandžio 9 d. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, abstrakčiai prašydamas atsakyti dėl vykdomų užimtumo programų jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose (b. l. 65), į kurį Pravieniškių PN-AK išsamiai atsakė (b. l. 63–64). Gavęs šiuos atsakymus su išsamia informacija apie užimtumo programas ir nuteistojo teises gyvenant kamerų tipo patalpose, pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymais dalyvauti konkrečioje užimtumo programoje ar su nusiskundimais, kad konkreti programa nėra įgyvendinama.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2019 m. vasario 27 d. pažymą Nr. 62-5266, iš kurios matyti, kad, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, jam socialinė reabilitacija buvo vykdoma pagal sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, be to, jis galėjo bendrauti su visais pataisos įstaigos darbuotojais, dvasininkais ir visuomeninių organizacijų atstovais tuo metu, kai jie lankėsi kamerų tipo patalpose (b. l. 160). 2019 m. birželio 12 d. pažyma Nr. 62-2212 patvirtina, kad ginčo laikotarpiu su pareiškėju dirbo Resocializacijos skyriaus specialistas, kitų tarnybų pareigūnai, kurie lankėsi kamerų tipo patalpose, buvo vykdomos individualiame resocializacijos plane numatytos priemonės, elgesio pataisos programos, socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės ir kt. (b. l. 28). Į psichologą pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė (b .l. 26).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo užimtumo yra ne tik abstraktūs, nedetalizuoti, bet ir paneigti byloje esančių įrodymų, todėl atmestini.
Dėl maitinimo
Pareiškėjas tvirtino, kad patiekiamas maistas buvo netinkamos kokybės: nepakankamai kaloringas (davinio vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal), per mažo svorio, atšalęs.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.
Atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nedirbančio vyro valgiaraštį, maistas buvo tiekiamas laikantis higienos reikalavimų, atitinkantis kaloringumą, energinę vertę bei nustatytą kiekį (b. l. 29–31).
Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto yra abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, teigdamas, kad maisto dienos davinio vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, nenurodė, kaip tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kada konkrečiai buvo patiektas nepakankamos energinės vertės maistas ar atšalęs, kokias konkrečias pasekmes dėl tokio maisto jis patyrė. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamos kokybės maisto pareiškėjas būtų kreipęsis į institucijas, galinčias patikrinti maisto kokybę. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo
Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. spalio 22 d. (b. l.27, 139) buvo laikomas Pravieniškių PN-AK antrojo sektoriaus 17 kameroje pažeidžiant higienos normos 134-2015 12 punkto reikalavimą (esant techniškai netvarkingiems langams) bei 16 punkto reikalavimą (gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai esant žemesnei kaip 18 °C ir aukštesnei kaip 28 °C).
Teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo metu
(b. l. 83–92) duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologą nesikreipė (b. l. 26), tačiau, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (10 mėnesių), teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrą teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurio jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų santykinai neilgą trukmę (10 mėnesių), nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovės atstovei ar kitoms kompetentingoms institucijoms, neteikus prašymų išduoti ventiliatorių ar šildytuvą, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1993-858/2018).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. I. (I.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Janina Vitunskienė