Civilinė byla Nr. 2S-1690-560/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12516-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.2.; 122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui G. K. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo, tretieji asmenys – V. S., A. D., ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ieškovės naudai automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikdama ieškinį, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui G. K. perleisti automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kitiems asmenims bei eksploatuoti transporto priemonę, kad nebūtų sumažinta automobilio vertė.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-09-24 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė ieškovės E. M. reikalavimo įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovui G. K. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui šiuo automobiliu naudotis, eksploatuoti, disponuoti ir jį valdyti. Minėtoje nutartyje teismas atsakovui išaiškino, kad jeigu pritaikyti ribojimai gali sukelti nuostolių, jis įstatymo nustatyta tvarka, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Vilniaus apygardos teismas 2013-01-24 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-24 nutartį paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-24 nutartį, pareiškė prašymą taikyti atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, t. y. įpareigoti ieškovę E. M. per teismo nustatytą terminą pateikti 10 000 Lt dydžio atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nurodė, kad teisminis procesas pirmosios instancijos teisme trunka jau apie 2 metus, o bylai atsidūrus apeliacinės instancijos teisme, procesas užtruks dar mažiausiai metus. Pažymėjo, kad dėl ieškovės iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas automobiliu negalėjo ne tik disponuoti, bet ir naudotis, t. y. automobilis beveik 2 metus tiesiog stovėjo vietoje. Per 2 metų laikotarpį ginčo automobilio vertė nuo beveik 50 000 Lt iki 38 700 Lt smuko vien tik dėl to, kad jis paseno, o po metų automobilio kaina bus dar mažesnė. Nurodė, kad dėl ilgos prastovos atsirado daug techninių gedimų, kurie yra nustatyti ginčo automobilio gamintojo autorizuotame servise UAB „Krasta Auto Vilnius“ ir įvertinti 9 193,53 Lt, kurių pašalinimas yra būtinas siekiant praeiti techninę apžiūrą ir automobilį eksploatuoti. Automobiliui ir toliau stovint, nustatytų defektų sąrašas gali dar labiau padidėti.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, su kuriuo nesutiko. Nurodė, kad atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad automobiliui pataisyti bus reikalingi 9 193,53 Lt, tačiau natūrali transporto priemonės eksploatacijos rizika bei atitinkamas vertės sumažėjimas dėl įprastos amortizacijos niekaip negali būti susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-09-24 nutartimi nustatytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Mano, kad atsakovo pateiktas UAB „Krasta Auto Vilnius“ pasiūlymas negali būti tinkamu įrodymu defektams pagrįsti, kadangi serviso pasiūlyme gali būti nurodomi tiek atsakovo pageidaujami, tiek serviso rekomenduojami darbai, kurie gali būti visiškai nesusiję su negalėjimu eksploatuoti ginčo transporto priemonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-13 nutartimi atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo tenkino – įpareigojo ieškovę E. M. per septynias dienas įmokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 10 000 Lt sumą galimų atsakovo G. K. nuostolių dėl 2012-09-24 teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimui ir pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apie įvykdytą įpareigojimą. Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, pripažino, kad kyla reali grėsmė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas patirs nuostolių, kurie gali būti žymūs. Teismo vertinimu, iš atsakovo prie prašymo dėl nuostolių užtikrinimo pridėtos 2012-05-16 sudarytos komiso sutarties matyti, kad jis dar prieš ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu ir pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo ketinimų automobilį parduoti. Teismo nuomone, aplinkybė, kad atsakovas nuolat patiria nuostolių dėl automobilio, kuriuo nesinaudoja, vertės mažėjimo, laikytina įrodyta vykdomosios bylos duomenimis, išdėstytais antstolės patvarkyme. Teismas reikšmingais įrodinėjant patirtus ir būsimus nuostolius laikė ir atsakovo pateiktus duomenis apie tai, kad automobilio remontas tam, jog jį būtų galima toliau eksploatuoti, kainuotų 9 193,53 Lt. Tai, kad automobilio techninė būklė blogėja, ir tai tam tikra apimtimi susiję su tuo, jog automobilis nėra eksploatuojamas, patvirtina ir pateikti ekspertizės aktai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat į byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, apimtį, jų poveikį ir pasekmes atsakovui bei galimų nuostolių dydį, teismas sutiko, kad atsakovo prašoma taikyti jo galimų nuostolių užtikrinimo suma, t. y. 10 000 Lt, laikytina pagrįsta. Teismas, spręsdamas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo klausimą, atsižvelgė ir į atsakovo argumentus apie tai, kad yra tikimybė, jog ieškovė – fizinis asmuo, finansiškai nebus pajėgi atlyginti susidariusių nuostolių. Pažymėjo, kad atsiliepdama į atsakovo pareiškimą dėl nuostolių užtikrinimo, ieškovė niekaip nepaneigė šios aplinkybės, nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji būtų pajėgi atlyginti atsakovui galimus nuostolius. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas netaikant nuostolių užtikrinimo būtų neproporcingas ir nesąžiningas atsakovo atžvilgiu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė E. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-13 nutartį ir klausimą dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo išspręsti iš esmės. Nurodo, kad vadovaujantis teismo nutartimi, nustatytas areštas transporto priemonei, naudojamai pagal jos tikslinę paskirtį, negali sukelti jokios papildomos rizikos ar vertės sumažėjimo. Mano, kad natūrali transporto priemonės eksploatacijos rizika bei atitinkamas vertės sumažėjimas dėl įprastos amortizacijos niekaip negali būti susijęs su skundžiama teismo nutartimi nustatytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Pažymėjo, kad ieškovė savo vardu turi registruotino nekilnojamojo turto, be to, kiekvieną mėnesį gauna nuolatines pajamas. Nurodė, kad atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog dėl 2012-05-16 sudarytos komiso sutarties atsakovas patyrė nuostolių ar jie neišvengiamai atsiras ateityje. Pažymėjo, kad ginčo transporto priemonės saugotoju paskirtas pats atsakovas, taigi, automobilis daugiau nei 1 metus buvo prižiūrimas atsakovo. 2013-10-09 apžiūros akte nurodyta, kad užfiksuoti automobilio eksploatacinio pobūdžio apibraižymai ant priekinių durų, galinio durų sparno, priekinis ir galinis bamperiai nepritaikyti, slenksčio antdėklas galinėje dalyje atsilupęs, ant variklio gaubto įbrėžimas, variklio gaubto užraktas stringa. Mano, kad visi šie defektai galėjo atsirasti dėl atsakovo veiksmų, juolab, kad 2013-03-06 apžiūros akte įbrėžimų ant variklio gaubto nebuvo užfiksuota. Be to, automobilis buvo parduodamas nenaujas, ilgą laiką atsakovo prižiūrimas, todėl galimi trūkumai negali būti laikomi atsiradusiais dėl ieškovės kaltės. Mano, kad reikalavimas atlyginti būsimas išlaidas yra tik tikėtinas, todėl negali būti tenkinamas. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į vidutinę automobilio rinkos kainą – 38 700 Lt, atsakovas šiuo metu nusprendęs parduoti ginčo automobilį gautų daug didesnę pinigų sumą, dėl to UAB „Krasta Auto Vilnius“ pasiūlymas, kuriame nurodytos tam tikrų darbų atlikimo kainos, yra nepagrįstas ir negali būti tinkamu įrodymu defektams pagrįsti. Pažymėjo, kad automobilio defektacijai atlikti atsakovas pasirinko pati brangiausią autoservisą, be to, serviso pasiūlyme galėjo būti nurodomi tiek atsakovo pageidaujami, tiek serviso rekomenduojami darbai, nesusiję su negalėjimu eksploatuoti transporto priemonę, o pasiūlyme nėra pažymėta, kad neatlikus šių darbų transporto priemonės negalės būti eksploatuojama. Mano, kad automobilio eksploatacines savybes mažina natūralus automobilio detalių nusidėvėjimas. Tai patvirtina ir UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ apžiūros aktas, kuriame nurodyta, kad visi transporto priemonės agregatai yra funkcionuojantys. Pažymėjo, kad atsakovas yra profesionalus verslininkas, užsiimantis automobilių pirkimu–pardavimu, todėl aplinkybes, galimai susijusias su transporto priemonės vertės sumažėjimu, jis galėjo numatyti iš anksto. Nurodė, kad atsakovas, siekdamas kaip įmanoma greičiau bei brangiau parduoti transporto priemonę, turėjo teisę kreiptis į antstolį su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitam atsakovui priklausančiam turtui.

Atsakovas G. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodo, kad atsakovas automobiliu negalėjo naudotis 2 metus, šį laikotarpį jis stovėjo vietoje, dėl to transporto priemonės vertė tik mažėjo. Dėl šių priežasčių atsirado ir techninių gedimų bei atsakovas negalėjo gauti jokios naudotis. Pažymėjo, kad automobilio įprasta amortizacija, kai juo kasdien naudojamasi, nėra tapati trūkumams, atsiradusiems automobiliui stovint vietoje. Nurodė, kad komiso sutartį į bylą atsakovas pateikė tuo tikslu, kad įrodytų, jog ketina jį perparduoti ir iš to užsidirbti, o ne įrodinėdamas patirtus nuostolius dėl sutarties neįvykdymo. Šiuo metu tokio automobilio kaina, jį suremontavus, sudarytų apie 30 000 Lt, tuo tarpu jis buvo planuojamas perparduoti už 43 000–45 000 Lt, o tai pagrindžia netiesioginių nuostolių faktą. Nurodė, kad pateikdamas prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo atsakovas nuostoliais laikė techninius gedimus, kurie atsirado dėl prastovos, todėl ieškovės nurodyti smulkūs automobilio apibraižymai šiuo atveju neturi reikšmės, nes jų taisymas taip pat nėra įtrauktas į serviso pasiūlymą. Ieškovės teiginiai apie tai, kad automobilis brango, nepagrįsti, nes byloje pateiktos kompetentingų ekspertų išvados įrodo, jog automobilis nuo 2013-03-06 atlikto įkainojimo metu nustatytos vertės – 42 500 Lt, iki 2013-10-09 atpigo iki 38 700 Lt. Šią dieną, akivaizdu, automobilis bus įvertintas dar mažesne suma. Nurodė, kad atsakovas nesirinko brangiausio serviso, be to, pati ieškovė nurodė, kad automobilis buvo pirktas būtent UAB „Krasta Auto Vilnius“, ten visą laiką ir prižiūrėtas, todėl akivaizdu, kad šis servisas ieškovės buvo laikomas tinkamu. Iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad automobilis į servisą buvo pristatytas būtent defektavimo darbams atlikti, todėl į pasiūlymą buvo įrašyti tik specialistų aptikti trūkumai ir jiems pašalinti reikalingi darbai. Nurodė, kad pasiūlyme pažymėta, jog nustatytus pažeidimus pašalinti būtina, automobilį nesaugu eksploatuoti. Pažymėjo, kad ieškovė pareiškė vindikacinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti konkretų turtą natūra, todėl, atsakovo teigimu, sunkiai suvokiama situacija tokiu atveju atsakovui prašyti antstolio areštuoti kitą jo turtą vietoj ginčo automobilio.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas atsakovo prašymas taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, laikytina pagrįsta ir teisėta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių šalies nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, ji neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, šis paprastai patiria tam tikrų suvaržymų ir dėl šių suvaržymų gali egzistuoti reali galimybė atsakovo nuostoliams atsirasti. CPK 146 str. 1 d. nurodyta, jog šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų asmens nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teisingumas įpareigoja teismą siekti skirtingų interesų pusiausvyros. Siekiant šios pusiausvyros, šalims turi būti sudarytos vienodos procesinės galimybės rungtis. Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi, ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo galimybę ir preliminarų dydį (CPK 147 str. 1 d.). Taigi taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė, tačiau ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat turi būti vertinami ne tik galintys kilti atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones nereikalaujama įrodyti ieškinio pagrįstumo, analogiškai ir taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-279/2012).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas savo galimus atsirasti nuostolius grindė UAB „Krasta Auto Vilnius“ pasiūlymu, kuriame nustatyti ginčo transporto priemonės trūkumai ir nurodyta jų pašalinimo kaina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateiktas minėtas serviso pasiūlymas yra tinkamas tikėtinų nuostolių susidarymo įrodymas, kadangi, kaip matyti iš serviso pasiūlymo, jame nurodyti defektai, šalintini tam, kad automobilis galėtų būti eksploatuojamas. Apeliantės argumentus, kad serviso pasiūlyme galėjo būti nurodomi tiek atsakovo pageidaujami, tiek serviso rekomenduojami darbai, nesusiję su negalėjimu eksploatuoti transporto priemonę, bylą nagrinėjantis teismas vertina kritiškai, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilis į servisą buvo pristatytas būtent defektavimo darbų atlikimo tikslu, o serviso užsakymo patvirtinime pažymėta, kad automobilis buvo areštuotas ir stovėjo 2 m. (b. l. 46). Tai reiškia, kad servise buvo nustatomi defektai, atsiradę dėl automobilio laikino neeksploatavimo. Be to, minėtame serviso pasiūlyme nėra nurodyti tokie ieškovės akcentuoti smulkūs defektai kaip automobilio dažymas, kėbulo taisymas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad pasiūlyme taip pat nurodyta, jog patikros metu nustatyti pažeidimai, kuriuos būtina šalinti, kadangi automobilį nėra saugu eksploatuoti. Taigi, atsižvelgiant į tai, teigtina, jog atsakovas įrodė galimų atsirasti nuostolių, kilusių dėl transporto priemonės neeksploatavimo, faktą ir dydį. Taip pat šiuo atveju reikšminga ir atsakovo pateikta 2012-05-16 sudaryta komiso sutartis, įrodanti, jog atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo ketino ginčo transporto priemonę parduoti ir iš to gauti pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ginčo automobiliu uždrausta naudotis, eksploatuoti, disponuoti ir jį valdyti, atsakovas dėl to negalėjo gauti planuojamų pajamų. Taigi, nagrinėjamu atveju atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei įvertindamas tai, jog automobilio techninė būklė jo neeksploatuojant blogėja ir vertė mažėja, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, kad atsakovo prašoma taikyti jo galimų nuostolių užtikrinimo suma, t. y. 10 000 Lt, laikytina pagrįsta.

Įvertinęs bylos duomenis, atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra tikimybė, jog ieškovė – fizinis asmuo, finansiškai nebus pajėgi atlyginti susidariusių nuostolių. Pažymėtina, kad nors apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus apie jos gaunamą darbo užmokestį ir turimą nekilnojamąjį turtą – butą (atkreipiant dėmesį, kad šie dokumentai nebuvo pateikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui), tačiau, teismo vertinimu, šie įrodymai nepagrindžia, jog ieškovė bus finansiškai pajėgi atlyginti atsakovo galimai patirtų nuostolių sumą, jeigu būtų paduotas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad ieškovės gaunamas darbo užmokestis nepatvirtina, jog 10 000 Lt suma jai nebūtų didelė, o į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovės turimas santaupas. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodyto turimo turto – buto – pardavimas nebūtų laikytinas proporcinga priemone siekiant padengti atsakovo galimai patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė įrodė, jog ji bus pajėgi atlyginti atsakovo galimai patirtus nuostolius. Pažymėtina, kad kiti atskirojo skundo motyvai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei šiuo atveju pripažinus esant pakankamą pagrindą konstatuoti atsakovo nuostolių atsiradimo galimybę bei tikimybę, jog ieškovė finansiškai nebus pajėgi atlyginti galimus atsakovo susidariusius nuostolius, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias atsakovo nuostolių atlyginimo institutą, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-13 nutartį. Tokiu būdu skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimo per septynias dienas įmokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (Nr. LT727044060007869964) 10 000 Lt sumą galimų atsakovo G. K. nuostolių dėl 2012-09-24 teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimui ir pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apie įvykdytą įpareigojimą, ieškovė iki šiol nėra įvykdžiusi, į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas (septynių dienų) sumokėti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą pasibaigė, ieškovei nustatytinas naujas septynių dienų terminas nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo ieškovei dienos sumokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (Nr. LT727044060007869964) 10 000 Lt sumą.

Vadovaudamasis CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei E. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) septynių dienų terminą nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo ieškovei dienos sumokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą (Nr. LT727044060007869964) 10 000 Lt sumą atsakovo G. K. galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui.

Teisėjas                                                                                     Dainius Rinkevičius