Administracinė byla Nr. I-1635-739/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02722-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.4; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.

  Panevėžys

              Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir teismo priimtame skunde prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), 33200 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei bylinėjimosi išlaidas (2018 m. lapkričio 30 d. ir 2019 m. sausio 24 d. teismo nutartimis (b. l. 13–15, 76–77) pakeistas atsakovas iš Alytaus pataisos namų į atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Alytaus pataisos namų).  

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–7) nurodė, kad jis nuo 2013 m. sausio 2 d. atlieka bausmę Alytaus PN, ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Per visą buvimo Alytaus PN laikotarpį jis buvo laikomas 7, 2, 16, 18, 17, 9, 5, 14 būriuose, baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose. 7, 16, 5 būriai buvo Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2, kuris pripažintas avariniu. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės. Gyvenamojoje patalpoje jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. 7, 16, 5 būriuose langų ir durų rėmai buvo kiauri, kai kur langų rėmuose nebuvo stiklų. Gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis. Rudenį ir žiemą patalpose buvo šalta. Gyvenamojoje patalpoje vėdinimo praktiškai nebuvo, nes ventiliacija nefunkcionavo. Elektros instaliacija buvo netinkama, elektros lizdai sulaužyti, laidai neizoliuoti, todėl buvo pavojinga įjungti elektros prietaisą, tekdavo kviesti elektriką. Tualeto patalpoje buvo drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis. Tualeto patalpoje langus atidaryti buvo neįmanoma, nes nebuvo rankenų. Praustuvai ne visi veikė, bandant iškviesti santechnikus, jie dažniausiai neateidavo. Išsiskalbti drabužius buvo problematiška, nes kiekvienam aukštui (kuriame gyveno apie 100 žmonių) buvo tik po 1 skalbimo mašiną, todėl tos mašinos buvo užimtos arba gesdavo, o administracija neskubėjo jų taisyti. Rūkymo patalpos nebuvo, ją įrengė 2017 m. pabaigoje, prieš tai žmonės rūkydavo koridoriuje, tualete, iš koridoriaus dūmai eidavo į gyvenamąją patalpą, tad tekdavo kvėpuoti dūmais. Tualetuose nebuvo tinkamai įrengtos kabinos, sienelės buvo trumpos, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo privatumo, kadangi iš abiejų pusių matėsi žmonės. Tualetuose nuo lubų lašėjo vanduo. Maudytis po karštu vandeniu buvo leidžiama tik kartą per savaitę, todėl jis pasportavęs neturėjo galimybės išsimaudyti arba nors nusiprausti karštu vandeniu, o maudytis po šaltu vandeniu pavojinga jo gyvybei, kadangi jis infekuotas žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV), todėl tekdavo būti suprakaitavus. 2013 m., apie kovo mėn., pataisos namų administracija paskyrė jį į 2 būrį, žinodama, kad jis atsisakys šio būrio. Todėl jam buvo paskirta 15 parų baudos izoliatoriuje, po to vėl pasiūlyta eiti į 2 būrį, o jam atsisakius – pratęstas terminas baudos izoliatoriuje 15 parų. 2013 m., apie spalio mėn., jis vėl patalpintas į baudos izoliatorių tokiu pat principu. Po to patalpintas į kamerų tipo patalpas, kur buvo 7 mėn. Baudos izoliatoriaus kameros buvo 8 vietų ir pilnos, tad buvo pažeistos nustatytos normos. Kameroje buvo drėgna. Dėl didelio žmonių skaičiaus mažoje patalpoje trūko oro, o vėdinimas buvo prastas, baudos izoliatoriaus kameroje buvo du maži langai, iš kurių vienas neatidaromas (pareigūnai uždarydavo langą ir išimdavo rankeną), dėl oro trūkumo jis kentėjo nuo širdies ir galvos skausmų. Kameroje buvo tvanku, drėgmė, dūmai nuo rūkančiųjų. Kameroje nebuvo kur pasidžiauti drabužius, teko kabinti ant lovos. Į baudos izoliatoriaus kamerą beveik nepatekdavo saulės šviesa, nes ant lango iš vidaus buvo geležinė plokštė su mažomis skylėmis, o prieš langą už 1 metro – pasivaikščiojimo kiemelio siena. Pasivaikščioti jis galėjo 1 val. per parą. Rytinis maitinimas baudos izoliatoriuje vykdavo 7 val., o rytinis pasivaikščiojimas po 5 min., 1 val. prieš rytinį patikrinimą, todėl tekdavo arba valgyti karštus pusryčius, bet neišeiti pasivaikščioti, arba pasivaikščioti, bet valgyti atšalusį maistą. 2013–2014 m. 7 mėnesius jis buvo kamerų tipo patalpose. Kameroje Nr. 30 kameros plotas įskaičiavus baldus buvo mažesnis, negu nustatyta teisės aktuose. Toje kameroje buvo drėgna, pelėsis. Kameroje teko kvėpuoti dūmais, nes kameroje buvo rūkančių. Kameroje buvo prastas vėdinimas, įrengtas vienas mažas langelis. Nebuvo sąlygų išdžiovinti čiužinį, dėl prasto vėdinimo čiužinys būdavo drėgnas. Čiužiniuose buvo parazitų, nes čiužiniai buvo keisti prieš dešimtmetį. Teigė, kad baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose jis nuolat kreipdavosi su prašymais, skundais dėl nepakenčiamų gyvenimo sąlygų į pataisos namų administraciją, bet buvo ignoruojamas. 2018 m. gegužės 25 d. jis buvo perkeltas į 6 lokalinį sektorių, 14 būrį, 3 miegamąjį, o vėliau į 4 miegamąjį – kamerų tipo patalpą. Teigė, kad šiame būryje jis teikė skundus pataisos namų administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau ši atsakė tik į tris, ignoruodama atsakyti į kitus svarbius klausimus. Administracija nepadarė jokių pakeitimų, kad nebūtų pažeistos jo teisės. Pareigūnai viršydavo įgaliojimus, naudodami psichologinį smurtą, gąsdindami, žemindami jo garbę ir orumą. Dėl to sutriko jo nervinė sistema, jis kreipėsi į psichologines tarnybas ir į psichiatrą. Pateikė tokio psichologinio smurto pavyzdį, kurį patyrė iš pareigūno A. K. Teigė, kad 2018 m. birželio 30 d. šis pareigūnas neįvykdė savo pareigų – neišleido pasivaikščioti pareiškėjo gryname ore. Pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, apatiją, pablogėjo jo bendravimas su aplinkiniais, jis nuolat kreipdavosi į gydytoją psichiatrą, buvo priverstas vartoti raminančius vaistus. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 33200 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. 

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimu į skundą į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. 26–35) ir 2019 m. vasario 6 d. rašte Nr. 8-1396 „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (toliau – raštas „Dėl papildomų domenų pateikimo“) (b. l. 81–82) pateikė duomenis, kokiose gyvenamosiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas, koks buvo šių patalpų plotas, kiek jose buvo įrengta miegamųjų vietų. Teigė, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, prižiūrėjo tvarką gyvenamosiose patalpose, reagavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su gedimais, ir esant poreikiui šios patalpos ir technika buvo skubiai remontuojamos. Nurodė, kad Alytaus PN užtikrino pagal teisės normas santykinę oro drėgmę, oro temperatūrą. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos atidarius langus, kaip numato minėta higienos norma. Nurodė, kad Alytaus PN nuteistųjų patalynę kartą per savaitę skalbė ir džiovino skalbykloje, o drabužius nuteistieji skalbėsi patys skalbimo mašinomis ir džiovino džiovyklose. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti buvo draudžiama ir juose nerūkoma. Nurodė, kad 16, 18 ir 5 būrių sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio, o 14 būrio sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, įrengiant kabinas, o jose – unitazus. Teigė, kad bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės. Nebuvo užfiksuota tarnybinių pranešimų, susijusių su smurto naudojimo pareiškėjo atžvilgiu, ir negauta duomenų, kad pareigūnai ar būtent pareigūnas A. K. būtų netinkamai atlikęs funkcijas. Prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d. taikyti ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmesti. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės teigė, kad pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė, kad yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo. 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikomas buvo Alytaus pataisos namuose nuo 2013 m. sausio 2 d. iki šios dienos netinkamomis sąlygomis (b. l. 5). Pareiškėjo skundas yra 2018 m. liepos 20 dienos (b. l. 2), o į teismą išsiųstas tik 2018 m. lapkričio 15 d. (b. l. 10). Teismas sprendžia, negalima skųstis dėl netinkamų laikymo sąlygų iki 2018 m. lapkričio 15 d. (iki skundo išsiuntimo dienos), kadangi negalima skųstis dėl netinkamų laikymo sąlygų už dar neprasidėjusį laikotarpį, t. y. laikotarpį po to, kai buvo surašytas skundas. Taigi, pareiškėjas, surašęs skundą ir užrašęs jo datą, šiuo atveju nurodė ir laikotarpio, kuriuo galimai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pabaigą – 2018 m. liepos 20 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 20 d. (su pertraukomis) (b. l. 27–28, 40). Atsakovei atstovaujantys Alytaus PN byloje prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 28 d. (t. y. nuo pareiškėjo atvykimo į Alytaus PN, b. l. 27) iki 2015 m. lapkričio 15 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 81). Kadangi pareiškėjas nurodė skundžiamo laikotarpio pradžią 2013 m. sausio 2 d., byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 2 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2013 m. sausio 2 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2013 m. sausio 10 d. buvo 2016 m. sausio 10 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2013 m. lapkričio 19 d. buvo 2016 m. lapkričio 19 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Pareiškėjo teigimu, jis Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 2 d. netinkamomis sąlygomis (b. l. 2), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. lapkričio 15 d. (b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. 

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Alytaus pataisos namų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. liepos 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 16, 18, 5, 14 būriuose, jis nebuvo laikomas 7, 2, 17, 9 būriuose, baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose (b. l. 40, 28).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo priskirtas paprastajai grupei, o nuo 2018 m. gegužės 10 d. – lengvajai grupei (b. l. 27, 21).

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamojoje patalpoje jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose vienam asmeniui (b. l. 3).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1  papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas). Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcija nustatė tokį pat minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo ir kamerų tipo patalpose.

Remiantis atsakovės atsiliepime (b. l. 28), rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 81), atsiliepimo priede Perkėlimai (13487 K. O.) (b. l. 40) ir atsiliepimo prieduose iš kompiuterinės sistemos įskaita, kuriuose yra duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių (b. l. 41–44), duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. sausio 7 d. – 16 būrio 5 miegamajame, kurio plotas 45,10 kv. m, kuriame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,76 kv. m gyvenamojo ploto (45,10 / 12 = 3,76); nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. – 18 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 34,13 kv. m, kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,79 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. sausio 10 d. – 18 būrio 10 miegamajame, kurio plotas 36,78 kv. m, kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. – 5 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 44,81 kv. m, kuriame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,73 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 6 d. – 14 būrio 3 miegamajame, kurio plotas 34 kv. m, kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,78 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 20 d. – 14 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 34,07 kv. m, kuriame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,79 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš gyvenamojoje patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius.

Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, visi minėti miegamieji, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo bendrabučio tipo, o ne kameros tipo (b. l. 28, 81), 14 būrio 4 gyvenamoji patalpa (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 20 d.) irgi buvo bendrabučio tipo, o ne kamerų tipo, tačiau ji buvo įrengta pagal kamerų įrengimo reikalavimus, šioje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas užrakintas vadovaujantis teisės normomis ir išleidžiamas iš jos kasdien pasivaikščioti trims valandoms (b. l. 31). Iš aukščiau nurodytų duomenų apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą teismas daro išvadą, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpai (3,1 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko nuo 3,73 iki 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi pareiškėjas 14 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas užrakintas, teismas sprendžia, kad apskaičiuojant pareiškėjui turintį tekti minimalų gyvenamąjį plotą šioje patalpoje gali būti taikoma Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos kamerų tipo patalpai (3,6 kv. m vienam asmeniui). Tokiu atveju minėtoje gyvenamojoje patalpoje Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta norma nebuvo pažeista, nes pareiškėjui teko 3,79 kv. m gyvenamojo ploto.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 29), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7, 16, 5 būriuose langų ir durų rėmai buvo kiauri, kai kuriose vietose langų rėmuose nebuvo stiklų; tualeto patalpoje langus atidaryti buvo neįmanoma, nes nebuvo rankenų (b. l. 3).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš šių jo išvardintų būrių buvo laikomas 16 ir 5 būriuose (b. l. 28, 40, 81).

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ir ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. 

Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė, kad 16 ir 5 būrių sanitariniuose mazguose langai atsidarinėjo ir turėjo rankenas (b. l. 81). Šiame rašte ir atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėjo tvarką gyvenamosiose patalpose, reaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su gedimais, ir esant poreikiui šios patalpos ir technika buvo skubiai remontuojamos (b. l. 31, 81). Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, parengtą 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 47-49), bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), parengtą 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 50-53) (toliau abu vadinami Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru). Abiejų patikrinimo metu patikrinti Alytaus pataisos namai bendrai. Abu patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. Iš šių patikrinimo aktų duomenų matyti, kad jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir dėl netvarkingų patalpų ir jose esančių įrenginių) Alytaus pataisos namuose nebuvo nustatyta (b. l. 49, 53). Teismas nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo aktų pagrįstumu. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjui pareiškus nusiskundimą dėl, jo teigimu, netvarkingų langų ir durų rėmų, pataisos namų administracija nesiėmė priemonių juos sutvarkyti. Dėl nurodyto, teismas daro išvadą, kad negalima konstatuoti, jog atsakovės atstovas nevykdė pareigos užtikrinti tinkamą langų ir durų būklę. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamojoje patalpoje ir tualeto patalpoje buvo drėgna, ant sienų ir lubų buvo pelėsis (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos turi būti švarios, valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo nesikreipė (b. l. 30). Į bylą pateikti minėti patikrinimo aktai (2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimų). Vėlesnių patikrinimo aktų byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių; patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 48), o 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; patalpų valymui skirtas inventorius (b. l. 51). Abiejų patikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 49, 53). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę bendrabučio tipo kambariuose (b. l. 30). Teismas nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų pagrįstumu ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą oro drėgmę. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 34 ir 35 punktų nuostatas, už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti (Higienos normos HN 134:2015 37 punktas), tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės ir pelėsių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad rudenį ir žiemą patalpose buvo šalta (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. 

Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimų metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir patalpų oro temperatūrai) Alytaus pataisos namuose nenustatė (b. l. 49, 53). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina oro temperatūrą šaltuoju metų laiku 18–22 °C (b. l. 30). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų pagrįstumu ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinama tinkama temperatūra. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Alytaus pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šis pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamos temperatūros atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamosiose patalpose vėdinimo praktiškai nebuvo, nes ventiliacija nefunkcionavo (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 

Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėtų 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimų metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 48, 51), ir jokių  Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir patalpų vėdinimui) nenustatė (b. l. 49, 53). Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat paaiškino, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kaip numato Higienos normos HN 134:2015 17 punktas (b. l. 30). Teismas daro išvadą, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka aptartą teisinį reglamentavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad elektros instaliacija buvo netinkama, elektros lizdai sulaužyti, laidai neizoliuoti, todėl buvo pavojinga įjungti elektros prietaisą, nuolat tekdavo kviesti elektriką (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.7 papunktis, reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus, nustato, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėjo tvarką gyvenamosiose patalpose, reaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su gedimais, ir esant poreikiui šios patalpos bei technika buvo skubiai remontuojamos (b. l. 30). Teismas nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės nurodytų duomenų teisingumu. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjui pareiškus nusiskundimą dėl, jo teigimu, netvarkingos instaliacijos, pataisos namų administracija nesiėmė priemonių ją sutvarkyti. Dėl nurodyto, teismas daro išvadą, kad negalima konstatuoti, jog atsakovės atstovas nevykdė pareigos užtikrinti tinkamą elektros instaliacijos būklę. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad praustuvai ne visi veikdavo, bandant per būrio viršininką iškviesti santechnikus, jie dažniausiai neateidavo (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėjo tvarką gyvenamosiose patalpose, reaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su gedimais, ir esant poreikiui šios patalpos bei technika buvo skubiai remontuojamos (b. l. 30). Atsakovės atstovas rašte  „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ teigė, kad neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas laiku negalėjo pasinaudoti praustuvėmis (b. l. 81). Teismas nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad praustuvai buvo tvarkomi. Bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad pareiškėjui pareiškus nusiskundimą dėl neveikiančių praustuvų, pataisos namų administracija nesiėmė priemonių juos sutvarkyti. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, kada jis kvietė santechniką, tačiau šis neatvyko. Be to, pareiškėjas skunde nors ir teigė, kad praustuvai ne visi veikdavo, tačiau nesiskundė, kad dėl praustuvų trūkumo tekdavo laukti eilėse, ar kad dėl to jis apskritai nespėdavo nusiprausti. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad išsiskalbti drabužius buvo neįmanoma arba problematiška, nes kiekvienam aukštui (kuriame gyveno apie 100 žmonių) buvo tik po 1 skalbimo mašiną, todėl skalbimo mašinos buvo užimtos arba gesdavo, o administracija neskubėjo jų taisyti (b. l. 3).

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.   Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 20 d.) galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normos, galiojusios ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d., numatė skalbyklos aprūpinimą skalbimo įranga (pagal reikmę). 2017 m. Aprūpinimo normos, įsigaliojusios nuo 2017 m. birželio 8 d., nenumato pataisos namų (taip pat ir nuteistųjų bendrojo naudojimo patalpų) aprūpinimo skalbimo mašina, tačiau numato, kad skalbyklos patalpos turi atitikti Higienos normos HN 134:2015 nustatytus reikalavimus (taigi, skalbiniai skalbiami skalbykloje).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namai nuteistųjų patalynę vieną kartą per savaitę skalbia ir džiovina pataisos namų skalbykloje, o apatinius ir viršutinius drabužius nuteistieji skalbiasi patys kiekviename būryje buitinėse patalpose esančiose skalbimo mašinose ir džiovina įrengtose džiovyklose (b. l. 32–33). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu 2015 m. gruodžio 7 d. nustatė, kad Alytaus pataisos namuose yra skalbykla (b. l. 48), kad nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (b. l. 49), o 2016 m. gruodžio 9 d. nustatė, kad Alytaus pataisos namuose yra skalbykla, asmeninių skalbinių skalbimui prausyklose įrengtos buitinės skalbimo mašinos (b. l. 51), ir abiejų patikrinimų metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir dėl skalbinių skalbimo) nenustatė (b. l. 49, 53). Alytaus PN direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 1-226 (b. l. 67–69) yra patvirtintas Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašas, kuris numato, kad nuteistųjų asmeninių viršutinių drabužių skalbimas atliekamas kartą per mėnesį pagal nuteistųjų rašytinius prašymus (1 punktas), o asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius nuteistieji skalbiasi patys buitinėse patalpose esančiose skalbimo mašinose ir džiovina įrengtose džiovyklose (2 punktas). Nurodyti bylos duomenys patvirtina atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo galimybę pats išsiskalbti asmeninius drabužius su skalbimo mašina. Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato, kiek pataisos namuose turi būti įrengta skalbimo mašinų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, reaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su buitinės technikos gedimais, ir esant poreikiui ši technika buvo skubiai remontuojama (b. l. 30). Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjui pareiškus nusiskundimą dėl, jo teigimu, sugedusios skalbimo mašinos, pataisos namų administracija nesiėmė priemonių skalbimo mašiną suremontuoti. Be to, iš aptartų bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę ir duoti asmeninius drabužius išskalbti į skalbyklą, t. y. ne tik skalbti juos pats. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus, todėl atmeta šiuos pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad rūkymo patalpos nebuvo, ją įrengė 2017 m. pabaigoje, prieš tai žmonės rūkydavo koridoriuje arba tualete, iš koridoriaus dūmai eidavo į gyvenamąją patalpą, todėl tekdavo kvėpuoti dūmais (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši higienos norma neįtvirtina reikalavimo įrengti patalpą rūkymui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte yra nurodyta, kokios patalpos įrengiamos pataisos namuose lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau jame nėra nurodyta, kad turi būti įrengta ir patalpa rūkymui.

Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato reikalavimo įrengti patalpą rūkymui, todėl teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namuose neįrengiant patalpos rūkymui, teisės normos nebuvo pažeistos. Tačiau pagal nurodytas Higienos normos HN 134:2015 nuostatas, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas nenurodė, ar jis pats rūkė, ar ne. Atsakovės atsiliepime teigė, kad miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma (b. l. 32). Iš Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 62–63) matyti, kad šiuo įsakymu Alytaus PN direktorius nurodė, jog nuteistųjų gyvenamosiose, gamybinėse bei kitose bendro naudojimo patalpose rūkyti galima tik rūkymui skirtose vietose (įsakymo 1.1 punktas). Šias aplinkybes patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto išvados ir 2016 m. gruodžio  9 d. patikrinimo akto išvados, kad Alytaus PN laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkymui, uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu (b. l. 48, 51). Abiejų patikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 49, 53).  Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į sveiką aplinką buvo pažeista, ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetuose nebuvo tinkamai įrengtos kabinos, sienelės buvo itin trumpos, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo privatumo, kadangi iš abiejų pusių matėsi žmonės (b. l. 3).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 16 būrio 5 miegamajame, 18 būrio 2 ir 10 miegamuosiuose, 5 būrio 2 miegamajame, 14 būrio 3 ir 4 miegamuosiuose (b. l. 28, 81, 40), ir iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo priskirtas paprastajai grupei, o nuo šios datos – lengvajai grupei (b. l. 27, 21). 

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge klozetai ar unitazai turi būti įrengti kabinose ir atitverti tam tikro aukščio sienele. Nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktis (reglamentuojantis kamerų įrengimo reikalavimus) nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovo atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodytais duomenimis, 16, 18 ir 5 būrių sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskirai nuo miegamųjų, šių būrių sanitariniuose mazguose tualetai buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio, kiekvienoje kabinoje buvo durys, kurias nuteistieji galėjo užsidaryti (b. l. 31, 81). Iš fotografijų matyti, kad sanitarinis mazgas 16 ir 5 būriuose (bendrabutyje Nr. 2) ir 18 būryje (8 lokaliniame sektoriuje) įrengtas atskirai nuo miegamųjų, ir sanitariniame mazge unitazai vienas nuo kito iš šonų atskirti pertvaromis (18 būrio sanitariniame mazge unitazai atitverti aukštesnėmis pertvaromis, nei 16 ir 5 būrių sanitariniame mazge) (b. l. 73, 75).

 Pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė kiti žmonės. Pareiškėjas išsakė abstrakčius teiginius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 16, 18 ir 5 būrių miegamųjų) sanitarinis mazgas buvo ne šiuose miegamuosiuose, o kitoje patalpoje, kad tualetai sanitariniame mazge buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio), ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu 16, 18 ir 5 būriuose buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl to, kad minėtuose būriuose nebuvo tinkamai atitverti tualetai. 

Atsakovės atstovo atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodytais duomenimis, 14 būrio sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamosiose patalpose vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčio, reglamentuojančio kamerų įrengimą,  reikalavimais, gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose įrengti unitazai (b. l. 31, 81). Tai patvirtina į bylą pateikta fotografija, kurioje užfiksuotas 14 būrio gyvenamosios patalpos sanitarinio mazgo vaizdas (b. l. 74). Nustačius byloje aplinkybę, kad 14 būrio gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kabinose, darytina išvada, kad pareiškėjui naudojantis tualetu 14 būryje buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl to, kad minėtame būryje nebuvo tinkamai atitverti tualetai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl tinkamo tualetų neatitvėrimo ir su tuo susijusio privatumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad tualetuose nuo lubų lašėjo vanduo (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. 

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad būrių viršininkai ir kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėjo tvarką gyvenamosiose patalpose, reaguodavo į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su gedimais, ir esant poreikiui šios patalpos buvo skubiai remontuojamos (b. l. 30). Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ teigė, kad neturi duomenų apie tai, kad tualete nuo lubų lašėjo vanduo (b. l. 81). Teismas nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad tualeto patalpa buvo tvarkoma, esant gedimams, jie buvo šalinami. Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjui pareiškus nusiskundimą dėl, jo teigimu, lašančio vandens nuo lubų, pataisos namų administracija nesiėmė priemonių sutvarkyti šį trūkumą tualete. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, kad 7, 16, 5 būriai buvo Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2, kuris pripažintas avariniu; teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės (b. l. 3).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš šių jo išvardintų būrių buvo laikomas 16 ir 5 būriuose (b. l. 28, 40, 81), ir šie būriai buvo bendrabutyje Nr. 2 (b. l. 28, 30).

Į bylą yra pateikta Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus pataisos namuose  2008 m. vasario 27 d., kopija (b. l. 45–46). Atsakovės atstovas paaiškino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės (b. l. 30). Iš šio Pripažinimo avariniu akto iš tiesų matyti, kad komisija pripažino, kad Alytaus pataisos namų bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis (b. l. 46). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimų aktai (b. l. 47–53), parengti patikrinus visus Alytaus pataisos namus. Abu minėti patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nekonstatuota (b. l. 49). Nors 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) yra nurodyta, kad bendrabučiui Nr. 2 būtinas kapitalinis remontas (b. l. 51), tačiau šio patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus pataisos namuose nekonstatuota (b. l. 53). Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus pataisos namų gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas teigė, kad maudytis po karštu vandeniu buvo leidžiama tik kartą per savaitę, todėl jis pasportavęs sporto salėje neturėjo galimybės išsimaudyti arba nors nusiprausti karštu vandeniu, o maudytis šaltu vandeniu pavojinga jo gyvybei, kadangi jis infekuotas ŽIV, todėl tekdavo būti suprakaitavus (b. l. 3).

Taigi, pareiškėjas skunde teismui poreikį dažniau praustis duše po karštu vandeniu iš esmės motyvavo tuo, kad jis sportuoja. Taip pat pareiškėjas teigė, kad pasportavus nusiprausti po šaltu vandeniu pavojinga jo gyvybei, nes jis serga ŽIV.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas ir Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta teisės aktuose.  

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 11 d., t. y. ginčo laikotarpiu, buvo pateikęs Alytaus pataisos namams skundą, kuriame teigė, kad jis sportuoja, todėl turi maudytis kasdien, bet jam nėra sudaryta tokia galimybė, nes karštas vanduo būryje tiekiamas tik pirmadieniais, teigė, kad šaltu vandeniu praustis jam pavojinga, nes jis serga ŽIV, bei prašė Alytaus PN direktorių imtis atitinkamų priemonių visiems trūkumams pašalinti (b. l. 84–86). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas šiame skunde nesuformulavo aiškaus prašymo pataisos namų administracijai leisti jam praustis duše dažniau nei kartą per savaitę (pataisos namų administracija į šį pareiškėjo skundą atsakė, kad karštas vanduo pateikiamas pagal patvirtintą grafiką (b. l. 83)). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs dažniau praustis duše po karštu vandeniu dėl ligos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad praustis po šaltu vandeniu yra pavojinga jo gyvybei, kadangi jis infekuotas ŽIV, o iš medicinos dokumentų išrašo siuntimo duomenų matyti, kad jis ginčo laikotarpiu lankėsi pas gydytoją dėl ŽIV ligos (b. l. 37), tačiau šiame medicinos dokumentų išraše/siuntime nėra tokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs dažniau praustis duše po karštu vandeniu dėl kokios nors ligos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus PN pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas 6 lokalinio sektoriaus 14 būryje, jis teikė skundus Alytaus PN administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau administracija atsakė tik į tris skundus, ignoruodama atsakyti į kitus svarbius klausimus; pareiškėjas teigė, kad administracija nepadarė jokių pakeitimų, kad nebūtų pažeistos jo teisės (b. l. 4).

Byloje yra duomenys, kad Alytaus PN administracija atsakė pareiškėjui į jo 2018 m. liepos 3 d. skundą dėl Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto A. K. veiksmų (b. l. 8) ir į 2018 m. liepos 11 d. skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. l. 9, 83–86). Pareiškėjas nenurodė, į kokius dar jo skundus Alytaus PN administracija jam neatsakė, kokie svarbūs pareiškėjui klausimai šiuose skunduose buvo. Be to, pareiškėjas nesuformulavo, kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kad yra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, žala. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnai dažnai viršydavo įgaliojimus, naudodami psichologinį smurtą, gąsdindami, žemindami jo garbę ir orumą, dėl to sutriko jo nervinė sistema, jis kreipėsi į psichologines tarnybas ir į psichiatrą. Pareiškėjas pateikė tokio psichologinio smurto pavyzdį – atvejį su pareigūnu A. K.. Pareiškėjas teigė, kad šis pareigūnas 2018 m. birželio 30 d. numojo į pareiškėją ranka, pasakė, kad pareiškėjas apsieis ir be pasivaikščiojimo, ir kad šis pareigūnas minėtą dieną neįvykdė savo pareigų – neišleido pasivaikščioti pareiškėjo lauke gryname ore (b. l. 4–5).

Vidaus tvarkos taisyklių 50 punktas nustato, kad pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistas A. K. 2018 m. gruodžio 21 d. pranešime teismui dėl šio pareiškėjo minimo įvykio paaiškino, kad lengvosios grupės nuteistieji gyvena skirtingose gyvenamosiose patalpose, todėl išleidžiami valandą anksčiau, šios grupės nuteistieji per iškvietimo sistemą iš savo gyvenamosios patalpos turi pranešti budinčiam pareigūnui, kad pageidauja pasivaikščioti, tuomet jie būna išleidžiami iš patalpos. Paaiškino, kad 2018 m. birželio 30 d. pareiškėjas nebuvo išleistas pasivaikščioti dėl to, kad jis nepranešė per iškvietimo sistemą. Šis specialistas taip pat paaiškino, kad bendravo su pareiškėju nepažeisdamas įstatymų ir jo nežemino (b. l. 22). Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. birželio 30 d. buvo lengvojoje grupėje (b. l. 21, 27). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nebuvo užfiksuota tarnybinių pranešimų, susijusių su smurto naudojimo pareiškėjo atžvilgiu, ir nebuvo gauta duomenų, kad pareigūnai ar būtent pareigūnas A. K. būtų netinkamai atlikęs savo funkcijas (b. l. 33). Paminėti duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo išleistas iš gyvenamosios patalpos dėl to, kad pareigūnas A. K. elgėsi netinkamai, nevykdė savo pareigų. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų, kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju (pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, bylos medžiagoje tokių duomenų nėra). Jokių kitų konkrečių atvejų, kada Alytaus PN pareigūnai elgėsi su pareiškėju netinkamai, pareiškėjas nenurodė, tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Alytaus PN pareigūnai elgėsi su juo netinkamai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodyto nervinės sistemos sutrikimo šiame sprendime bus pasisakyta vėliau.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad 2018 metais jis buvo perkeltas į 6 lokalinį sektorių, 14 būrį, 4 miegamąjį – kamerų tipo patalpą (b. l. 4), tačiau nenurodė, ar jam sukėlė nepatogumus tai, kad jis buvo perkeltas į minėtą miegamąjį, kas buvo netinkama, kuo buvo pažeistos jo teisės dėl to, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo įvertinti, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas. Dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių kalinimo sąlygų trūkumų šiame teismo sprendime buvo pasisakyta.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Byloje yra pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo/siuntimo kopija (b. l. 37), kurioje yra gydytojo įrašas, kad pareiškėjas lankėsi pas gydytoją dėl jam diagnozuotų ligų, tačiau šis įrašas neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo sveikata sutriko ir jam buvo diagnozuotos ligos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ir kad jam buvo nustatyti tokie sveikatos sutrikimai. Šiame išraše yra duomenys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į gydytoją dėl nervų sistemos būklės po narkotikų vartojimo. Nei šiame medicinos dokumentų išraše siuntime (b. l. 37), nei Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 72) nėra tokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į gydytoją psichiatrą ar psichologą dėl nervų sistemos sutrikimo ar psichologinių problemų dėl Alytaus PN pareigūnų psichologinio smurto, dėl pareiškėjo skunde nurodytų didelių dvasinių išgyvenimų, depresijos. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė tokias išlaidas. Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl negali būti tenkinamas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja        Dalia Pranckienė