Civilinė byla Nr. e2A-695-430/2019
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.6.; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (toliau – AB „Lietuvos draudimas“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo ir 2018 m. birželio 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14722-235/2018 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir AB „Lietuvos draudimas“ priešieškinį dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 21 925,41 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjant bylą ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus iki 15 202 Eur.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. ieškovas su atsakove sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta ieškovo transporto priemonė MAN 18.440 TGX, v/n (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis sudaryta vadovaujantis atsakovės parengtomis Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (toliau – Taisyklės). 2015 m. rugsėjo 11 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta Draudimo sutartimi apdrausta transporto priemonė MAN 18.440 TGX, v/n (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonę vairavęs ieškovo darbuotojas K. M.. Po įvykio ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė 2015 m. spalio 8 d. rašytiniu atsakymu atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką. 2015 m. spalio 19 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos, tačiau atsakovė 2015 m. lapkričio 3 d. raštu vėl informavo ieškovą apie tai, jog laiko ieškovo reikalavimą nepagrįstu, dėl to atsisakė šį eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas nesutinka su atsakovės atsisakymu išmokėti draudimo išmoką ir pažymėjo, jog Draudimo sutartyje šalys susitarė, kad sutarties galiojimas prasideda nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. (t. y. 00 val. 00 min.) ir baigiasi 2016 m. rugsėjo 10 d. (imtinai), o 1 206,21 Eur draudimo įmokos sumokėjimo terminas atidėtas iki 2015 m. rugsėjo 24 d., t. y. šalys šiuo atveju susitarė, kad draudimo įmokos mokėjimas nėra siejamas su draudimo sutarties įsigaliojimo data, kadangi draudimo apsaugos galiojimo pradžia ir draudimo įmokos mokėjimo data buvo nustatyta skirtingomis datomis. Be to, nors draudimo įmokos mokėjimo terminas ir buvo atidėtas iki 2015 m. rugsėjo 24 d., ieškovas įmoką sumokėjo 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. likus beveik dviem savaitėms iki mokėjimo termino pabaigos, dėl to eismo įvykio dieną draudimo apsauga ieškovo transporto priemonei galiojo. Pažymėjo, jog uždaroji akcinė bendrovė „Adampolis“ (toliau – UAB „Adampolis“) sudarė ieškovui sąmatą dėl eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės remonto išlaidų, kurioje nurodyta transporto priemonės remonto 21 235,41 Eur kaina (be PVM). Be to, ieškovas dėl eismo įvykio patyrė 690,00 Eur išlaidų už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius. Draudimo sutartyje nustatyta 289,62 Eur sumai dydžio besąlyginė išskaita nėra taikoma, kadangi eismo įvykio kaltininkas yra žinomas, todėl atsakovė, išmokėjusi ieškovui draudimo išmoką, įgytų teisę regreso tvarka išieškoti šią sumą iš eismo įvykio kaltininko trečiojo asmens K. M.. Ieškovo manymu, pagal patikslinus reikalavimus atsakovė turėtų išmokėti 15 202 Eur dydžio draudimo išmoką.
3. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko, pateikė teismui priešieškinį, prašydama pripažinti draudimo sutarties Nr. TIA 344401071 dalį, kuri susijusi su transporto priemonės MAN TGX 18 440, v/n (duomenys neskelbtini) draudimu, negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis) arba dėl draudiko suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
4. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. 11 val. 28 min. šalys sudarė Draudimo sutartį dėl ieškovui priklausančios transporto priemonės MAN 18.440 TGX, v/n (duomenys neskelbtini), draudimo apsaugos pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.) (toliau – Taisyklės). Šios Taisyklės yra sudedamoji Draudimo sutarties dalis. Be to, sudarydamos šią Draudimo sutartį, šalys susitarė dėl Draudimo sutarties sąlygų ir įsipareigojo laikytis Draudimo sutarties (įskaitant Taisyklių) reikalavimų. 2015 m. rugsėjo 11 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę su prašymu išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio. Atsakovės ekspertai, išanalizavę visus žalos administravimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad eismo įvykio metu ieškovo transporto priemonei draudimo apsauga negaliojo, kadangi draudimo apsauga pradėjo galioti tik 2015 m. rugsėjo 11 d. 11 val. 28 min. (imtinai), nes tik tada buvo sudaryta tarp šalių Draudimo sutartis. Paaiškino, kad atsakovas 2015 m. rugsėjo 4 d., suformavo ieškovui Transporto priemonių draudimo liudijimą (pasiūlymą), tačiau buvo laukiama ieškovo patvirtinimo (t. y. akceptavimo). Ieškovas patvirtinimą apie ketinimą sudaryti draudimo sutartį išreiškė tik 2015 m. rugsėjo 11 d. 11 val. 28 min. (imtinai), atsiųsdamas atsakovei apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu, ieškovas sudarė Draudimo sutartį, jau žinodamas apie įvykusį eismo įvykį. Šių aplinkybių ieškovas neatskleidė atsakovei, dėl to pažeidė imperatyviąją draudėjo pareigą ir elgėsi nesąžiningai. Atsakovės manymu, būtent minėtas eismo įvykis ir lėmė tą aplinkybę, kad ieškovas nusprendė sudaryti sutartį su atsakove. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi, vadovaujantis Taisyklių 9.1 p. nuostatomis, nuostolių dydį nustato draudikas, t. y. atsakovė, o ne ieškovo pasirinkta įstaiga, t. y. šiuo atveju UAB „Adampolis“. Ieškovas pateikė tik teorinę sąmatą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog ši sąmata buvo apmokėta ir darbai realiai buvo atlikti, be to, ši sąmata sudaryta, nesivadovaujant Taisyklių nuostatomis. Atsakovės manymu, ieškovas eismo įvykio metu patyrė tik 10 812,41 Eur žalą. Be to, ieškovo nurodytos 690,00 Eur išlaidos už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius, taip pat yra nepagrįstos, kadangi pagal Taisyklių 10.1.7.3 p. nuostatas, gali būti išmokėta ne daugiau kaip 434,43 Eur sumai išmoka už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius. Ieškovas nepateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų. Be to, pagal minėtos sutarties nuostatas, ieškovui taip pat privalėtų būti taikoma ir besąlyginė išskaita, kuri numatyta draudimo liudijime. Tačiau atsakovė pirmiausiai prašė teismo vadovautis aplinkybėmis dėl ieškovo nesąžiningumo, t. y. kad ieškovas, pateikdamas sutarties akceptą, žinojo apie įvykusį draudžiamąjį įvykį, dėl to ieškovas ne tik pažeidė bendrąją ikisutartinių santykių pareigą elgtis sąžiningai (CK 6.163 straipsnio 1 dalis), bet ir specialiąją draudimo sutarčių sudarymo pareigą – atskleisti esminę informaciją (CK 6.993 straipsnis). Pažymėjo, kad draudimo polise „draudėjas patvirtina, kad šiame apraše išvardintos transporto priemonės neturi defektų ir sugadinimų“, dėl šių aplinkybių atsakovė buvo apgauta. Net jei teismas manytų, kad ieškovas sąmoningai nesiekė suklaidinti draudiko, akivaizdu, kad draudikas sudarė Draudimo sutartį sąžiningai klysdamas, neteisingai suvokdamas sudarytos sutarties aplinkybes ir sąlygas, dėl to sutartis negaliojančia galėtų būti pripažįstama ir dėl suklydimo.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu pareiškė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimais ir palaiko atsakovės priešieškinyje pareikštus reikalavimus. Paaiškino, kad jis Draudimo sutarties sąlygų ir sutarties sudarymo eigos nežinojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovo A. Č. ieškinį tenkino iš dalies, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 15 202 Eur draudimo išmokos ir 3 787,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-340/2018, panaikinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, pripažino, kad draudiminė apsauga eismo įvykio metu galiojo ir ieškovas turėjo teisę gauti draudimo išmoką, dėl to rėmėsi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė priešieškinyje nenurodė naujų faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo priešieškinio tenkinimui.
9. Teismas, spręsdamas dėl draudimo išmokos dydžio, pažymėjo atsakovės poziciją, kad teismui pripažinus, jog draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo, transporto priemonei padarytos žalos atlyginimui atsakovė sutinka sumokėti 14 512 Eur draudimo išmoką. Pagal Taisyklių 9.11.1 p., apskaičiuojant draudimo išmoką prie draudėjo patirto nuostolio turi būti pridedamos Taisyklių 10 skyriuje nurodytos atlygintinos išlaidos, dėl eismo įvykio ieškovas patyrė 690 Eur išlaidų už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius. Šias išlaidas patvirtinantys įrodymai pridėti prie bylos ir šios išlaidos turi būti atlygintos ieškovui.
10. Teismas, spręsdamas dėl besąlyginės išskaitos, vadovavosi Taisyklių 9.11.3.2 p., pagal kurį Draudimo sutartyje nustatyta besąlyginė išskaita netaikoma, nes eismo įvykio kaltininkas yra žinomas. Atsakovė, išmokėjusi ieškovui draudimo išmoką, įgyja teisę regreso tvarka išieškoti šią sumą iš eismo įvykio kaltininko – trečiojo asmens K. M..
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 25 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovui 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 202 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Teismas nurodė, kad ieškinyje buvo reiškiamas reikalavimas dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo, tačiau 2018 m. birželio 22 d. sprendimu šis reikalavimas nebuvo išspręstas, dėl to papildomu sprendimu šis reikalavimas tenkinamas.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą, 2018 m. birželio 25 d. papildomą sprendimą, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti bei paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, atsakovei priteisiant iš ieškovo už apeliacinį skundą sumokėtą 342 Eur žyminį mokestį ir 15 Eur pavedimo mokestį.
14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją, byloje esančius įrodymus, pažeidė materialines ir procesines teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą šioje byloje.
15. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tik formaliai įvertino draudimo polise nurodytą apsaugos pradžios datą (2015 m. rugsėjo 11 d.) ir nevertino aplinkybių, susijusių su draudimo sutarties esme, o būtent, kad sutarties sudarymo metu, sutarties šalys neturi žinoti ar draudžiamasis įvykis įvyks.
16. Pažymi, kad pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė pateikė priešieškinį, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino, dėl to sprendimas yra neteisingas. Akcentuoja, kad skundžiamame sprendime yra tik vienas sakinys, susijęs su byloje pareikštu priešieškiniu. Atsakovės nuomone, priešieškinis yra pagrįstas, jo pagrįstumą patvirtina bylos įrodymai, dėl to turėjo būti tenkintas. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad Draudimo sutartis sudaryta iš karto po įvykio, kas patvirtina ieškovo nesąžiningumą. Šios informacijos draudėjas neatskleidė draudikui, tuo pažeidė esminę savo sutarties sudarymo pareigą, pažeidė fiduciarinį principą, nebendradarbiavo ir elgėsi nesąžiningai. Taigi, Draudimo sutartis sudaryta apgaulės įtakoje.
17. Tuo atveju, jei teismas manytų, jog ieškovas sąmoningai nesiekė suklaidinti draudiko, akivaizdu, kad draudikas, Draudimo sutartį sudarė, sąžiningai klysdamas, neteisingai suvokdamas sudarytos sutarties aplinkybes ir sąlygas, dėl to Draudimo sutartis negaliojančia galėtų būti pripažinta ir dėl suklydimo.
18. Nesutinka su 690 Eur išlaidų, kurias ieškovas patyrė už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius, priteisimu, nes Taisyklių 10.1.7.3. punktas nustatė, kad papildomai atlyginamos vienkartinio transporto priemonės transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos, jei transporto priemonės leistinas maksimalus svoris viršija 3 500 kg, o draudžiamasis įvykis atsitiko Lietuvoje – ne daugiau kaip 434,43 Eur. Taigi, maksimalios išlaidos už techninę pagalbą galėtų sudaryti 434,43 Eur. Atsakovės manymu, šioje dalyje priimtas nepagrįstas sprendimas tik patvirtina aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tinkamai neįvertinęs Draudimo sutarties nuostatų, ginčo aplinkybių ir atlikęs formalų įrodymų vertinimą.
19. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista draudimo išmoka, netaikant 289,62 Eur besąlyginės išskaitos. Pažymi, kad besąlyginė išskaita (franšizė) – draudimo liudijime nurodyta suma, kuria kiekvieno transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką, išskyrus atvejus, nurodytus draudimo sąlygų 9.11.3.1 ir 9.11.3.2 punktus. Taisyklių 9.11.3.2 punktas nustato, kad franšizė netaikoma, kai nustatomas kaltininkas ar jo draudimo įmonė. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog kitas asmuo apgadino transporto priemonę (pvz., nusikalstami trečiųjų asmenų veiksmai) arba įvyko eismo įvykis, už kurį yra atsakingas kitas vairuotas (ar jo draudikas) besąlyginė išskaita nėra taikoma. Tačiau tais atvejais, kai už eismo įvykį yra atsakingas draudėjas (apdraustasis) besąlyginė išskaita yra taikoma, tai reiškia, kad draudimo išmoka sumažinama sutartyje nurodytu besąlyginės išskaitos dydžiu. Pažymi, kad draudėjo transporto priemonę vairuojantis vairuotojas nėra laikomas kitu asmeniu (kaltininku), vairuotojas yra laikomas apdraustuoju (Taisyklių 1.4 p.). Draudikas neįgyvendina regreso teisės dėl išmokėtos išmokos į savo draudėją ar vairuotoją, vairavusį automobilį. Tokia galimybė draudimo sutartyje nenumatyta. Būtent dėl to, tais atvejais, kai už žalą atsako pats draudėjas (jo vairuotojas), yra taikoma besąlyginė išskaita. Priešingas draudimo išskaitos instituto aiškinimas prieštarautų visai draudimo doktrinai ir draudimo sutarties esmei.
20. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Pažymi, kad ieškovas kreipėsi į teismą su pradiniu reikalavimu išmokėti 21 925,41 Eur draudimo išmoką. Bylos nagrinėjimo metu, ieškovas sumažino savo reikalavimą iki 15 202 Eur. Tokiu būdu teismas tenkindamas ieškinį priteisė 69,34 proc. pradinio reikalavimo. Atitinkamai tokia proporcija turėjo būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti iš atsakovės 69,34 proc. žyminio mokesčio dalį – 652,49 Eur, tačiau priteisė 787,72 Eur. Atstovavimo išlaidos, įvertinus bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, yra neadekvačios ir neteisingas, todėl turi būti mažinamos. Pirmosios instancijos teismas jas sumažino nuo 5 160 Eur iki 3 000 Eur, tačiau, atsakovės nuomone, atstovavimo išlaidos turėjo būti sumažintos dar labiau ir, atsižvelgus į patenkintų reikalavimų dalį, turėjo būti priteista 2 080,20 Eur.
21. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą nepakeistą.
22. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-340/2018 pripažino Draudimo sutartį sudaryta 2016 m. rugsėjo 4 d., o draudimo apsaugą galiojančia. Apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik todėl, kad liko neatskleista ginčo esmė dalyje dėl draudimo išmokos dydžio priteisimo.
23. Nesutinka su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo priešieškinio atmetimo nemotyvavimo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pacitavo visas apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadas, kiek tai susiję su Draudimo sutarties sudarymo ir draudimo apsaugos įsigaliojimo momentų nustatymu. Kadangi apeliantė nepateikė jokių naujų įrodymų ar argumentų, dėl kurių faktines aplinkybes būtų galima įvertinti skirtingai, nei tą padarė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad priešieškinis nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas pateikė savarankišką vertinimą ir išvadą, kad ginčo atveju Draudimo sutarties sudarymo ar draudimo apsaugos įsigaliojimo momentas su draudimo įmokos sumokėjimo momentu siejami nebuvo, kas reiškia, kad draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo kitaip vertinti tų pačių faktinių aplinkybių nei jas vertino Vilniaus apygardos teismas.
24. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai kaltina ieškovą nesąžiningumu ir kvestionuoja Draudimo sutarties sąlygas. Apeliantės teiginiai, jog Draudimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 11 d. paneigta byloje esančiais įrodymais ir argumentais. Akcentuoja, kad draudimo liudijime nurodyta sudarymo data – 2015 m. rugsėjo 4 d., šį faktą patvirtina ir TIA sistemos išrašo duomenys, pagal kuriuos draudimo polisas suformuotas ir išduotas 2015 m. rugsėjo 4 d. 13.53 val., draudimo polisas pasirašytas atsakovės darbuotojos. Šių aplinkybių visuma paneigia atsakovės argumentus, kad draudimo liudijimas ieškovui buvo išduotas 2015 m. rugsėjo 11 d., po draudimo įmokos sumokėjimo. Šiame draudimo liudijime nurodyta, kad draudimo apsauga galioja nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d., dėl to eismo įvykio metu jis galiojo. Pažymi, kad draudimo įmokos mokėjimas nebuvo siejamas su draudimo apsaugos įsigaliojimu, patvirtina ir Taisyklių sisteminis aiškinimas, t. y. 5.2, 6.4, 6.5, 6.6 punktai. Teigia, kad draudimo įmoką ieškovas suskubo sumokėti ne tam, kad Draudimo sutartis įsigaliotų, o tam, kad ji nenutrūktų.
25. Teigia, kad apeliantė iškraipo apeliaciniame skunde trečiojo asmens K. M. parodymų esmę, nes trečiasis asmuo K. M., teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, nepaliudijo, kad neva po eismo įvykio ieškovo darbuotojai suskubo sudarinėti Draudimo sutartį, priešingai, paliudijo, kad, jo žiniomis, Draudimo sutartis, jam išvykstant, buvo sudaryta.
26. Ieškovas sutinka su apeliantės argumentais, kad pagal Taisykles transporto priemonės transportavimo išlaidos negali viršyti 434,43 Eur, tačiau ginčo atveju ši suma ir nebuvo viršyta, ji sudaro 385 Eur. Kitos 305 Eur išlaidos buvo už transporto priemonės iškėlimą iš apvirtimo vietos, kurios turi būti atlyginamos pagal Taisyklių 10.1.6 punktą.
27. Nesutinka su apeliantės skundo argumentais, jog teismas, priteisdamas draudimo išmoką, turėjo išskaičiuoti 289,62 Eur besąlyginę išskaitą. Pažymi, kad, vadovaujantis Taisyklių 9.11.3.2 punktu, Draudimo sutartyje nustatyta 289,62 Eur besąlyginė išskaita netaikoma, kai yra nustatytas eismo įvykio kaltininkas, iš kurio draudikas regreso tvarka gali pareikalauti išmokėtos sumos. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio kaltininkas yra žinomas, dėl to besąlyginė išskaita neturi būti taikoma.
28. Nesutinka su apeliantės skundo argumentais, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad teismas patenkino ieškovo reikalavimus visiškai. Aplinkybė, kad ieškovas pirminiame ieškinyje buvo nurodęs didesnę ieškinio sumą, nereiškia, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies. Didinti ir/ar mažinti ieškinio reikalavimą yra ieškovo teisė, tuo tarpu teismas nagrinėja tokį reikalavimą, kuris suformuotas iki nagrinėjimo bylos iš esmės. Dėl to, apeliantės argumentai, kad teismas patenkino 69,34 proc. reikalavimų, nepagrįsti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
30. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
31. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
32. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. tarp ieškovo A. Č. ir atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta Draudimo sutartis, kuria atsakovė suteikė laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. draudimo apsaugą transporto priemonei MAN 18.440 TGX, v/n (duomenys neskelbtini), ir priekabai Overlander DFT32ES, v/n (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis sudaryta atsakovės transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) pagrindu (e. t. 1., b. l. 6–42). Ieškovui buvo nustatytas įmokos mokėjimo terminas iki 2015 m. rugsėjo 24 d. (e. t. 1., b. l. 10). 2015 m. rugsėjo 11 d. ieškovas atliko įmoką atsakovei už draudimo apsaugą (e. t. 1, b. l. 138). Banko duomenimis, mokėjimas atliktas 12 val. 11 min., pirminis pavedimas bandytas atlikti 11 val. 11 min., tačiau dėl nepakankamo pinigų likučių sąskaitoje, pirminio pavedimo atlikti nepavyko (e. t. 3, b. l. 139–144, 179–180). 2015 m. rugsėjo 11 d. 10 val. 44 min. Panevėžys–Pasvalys–Ryga kelyje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė MAN 18.440 TGX, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens K. M., nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, už kelių eismo taisyklių pažeidimus K. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimu skirta bauda (e. t. 1., b. l. 43). 2015 m. rugsėjo 11 d. ieškovas kreipėsi dėl draudimo išmokos gavimo į draudiką (atsakovę), kuris 2015 m. spalio 8 d. rašytiniu atsakymu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad draudimo apsauga įvykio dieną negaliojo (e. t. 1., b. l. 44, 72). 2015 m. spalio 19 d. ieškovas pateikė pakartotinę pretenziją draudikui dėl draudimo išmokos gavimo, kurią atsakovė taipogi atsisakė tenkinti, nurodydama, kad draudimo apsauga įvykio metu negaliojo, o pradėjo galioti tik 2015 m. rugsėjo 11 d. 11 val. 28 min. (e. t. 1, b. l. 45). 2016 m. kovo 1 d. ieškovas A. Č. ūkis kreipėsi su ieškiniu atsakovui K. M. į Panevėžio apylinkės teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl ginčo eismo įvykio metu sukeltos žalos ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta ši byla (e. t. 1, b. l. 81–106). UAB „Adampolis“ sudarė ginčo transporto priemonės remonto sąmatą, kurioje nurodyta 21 235,41 Eur transporto priemonės remonto kaina (be PVM) (e. t. 2, b. l. 163–171). Ieškovui už techninės pagalbos paslaugas pagal paraiškas–sutartis buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos–faktūros: 2015 m. rugsėjo 14 d. Serijos TECH Nr. 1500134 bendrai 305 Eur sumai ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Serijos TECH Nr. 1500135 bendrai 385 Eur sumai, iš viso 690 Eur (e. t. 2, b. l. 172–175). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškovo reikalavimus atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-340/2018 tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas padarė išvadas, kad eismo įvykio metu draudimo apsauga galiojo ir ieškovas turi teisę gauti draudimo išmoką, o bylą grąžino naujam nagrinėjimui, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė esmės dėl mokėtinos pagal draudimo sutarties sąlygos išmokos dydžio (e. t. 3, b. l. 100–106).
Dėl anksčiau apeliacinės instancijos teismo konstatuotų aplinkybių
33. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai. Apeliantė skunde kvestionuoja anksčiau apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas šioje byloje. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, tik formaliai įvertino Draudimo sutarties sudarymo aplinkybes ir nevertino aplinkybių, susijusių su Draudimo sutarties esme, dėl to, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo ir spręsdamas dėl Draudimo sutarties galiojimo, turėjo padaryti kitokias išvadas dėl šios Draudimo sutarties galiojimo.
34. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartis yra nepagrįsta ar neteisėta. Ši nutartis nebuvo skundžiama kasacine tvarka, dėl to laikoma įsiteisėjusia. Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad, kai byla grąžinama siekiant, jog žemesnės instancijos teismas aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai žemesnės instancijos teismas privalo laikytis aukštesnės instancijos išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017).
35. Taigi, bylos nagrinėjimo iš naujo ribos, klausimų, kuriuos grąžinus bylą nagrinėti iš naujo sprendžia žemesnės instancijos teismas, ratas priklauso nuo aukštesnės instancijos teismo nutartyje nurodytų pagrindų ir argumentų, kuriais remiantis buvo panaikintas žemesnės instancijos teismo sprendimas. Jeigu žemesnės instancijos teismo sprendimas panaikintas dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama iš naujo ir teismas turės iš naujo daryti išvadas visais byloje kylančiais klausimais. Jeigu žemesnės instancijos teismo sprendimas panaikintas dėl materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, kurie susiję su tam tikrais klausimais, tai nagrinėdamas bylą iš naujo žemesnės instancijos teismas gali remtis aukštesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis, ir atskirai dėl jų nepasisakyti.
36. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavęs bylą nagrinėti iš naujo, jo nepanaikino dėl absoliutaus negaliojimo pagrindų, o pasisakė ginčui aktualiais esminiais klausimais (dėl draudimo sutarties galiojimo eismo įvykio dieną) ir dėl dalies bylos esmės neatskleidimo perdavė naujam nagrinėjimui. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ginčo atveju eismo įvykio metu draudimo apsauga galiojo ir ieškovas turėjo teisę gauti draudimo išmoką, o byla grąžinta naujam nagrinėjimui, nes buvo neatskleista bylos esmė dėl draudimo išmokos dydžio. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, skundžiamame sprendime buvo saistomas apygardos teismo nustatytų aplinkybių ir pagrįstai rėmėsi šia aukštesnės instancijos teismo nutartimi, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl teisės į draudimo išmoką.
Dėl priešieškinio reikalavimų
37. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė priešieškinio pagrįstumo klausimą, akcentuodama, jog priešieškinio atmetimas nėra tinkamai motyvuotas, t. y. skundžiamame sprendime yra tik vienas sakinys, susijęs su byloje pareikšto ir priimto priešieškinio pagrįstumu.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė priešieškinio pagrįstumą ir konstatavo, kad priešieškinyje atsakovas nenurodo naujų faktinių aplinkybių reikšmingai besiskiriančių nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, dėl to nebuvo pagrindo priešieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams dėl motyvavimo trūkumų, tačiau tai nėra laikoma CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, kuris taikomas tuomet, kai visiškai nėra motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors neišsamiai pateikė motyvus dėl priešieškinio pagrįstumo, tačiau padarė iš esmės teisingas išvadas dėl priešieškinio pagrįstumo, o motyvų nepakankamumas ištaisomas apeliacine tvarka.
39. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti draudimo sutarties Nr. TAI 344401071 dalį, kuri susijusi su transporto priemonės MAN TGX18 440, v/n (duomenys neskelbtini) draudimu, negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) arba dėl draudiko suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
40. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-429/2013; kt.).
41. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas ir konstatuoti, jog ginčo Draudimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartyje konstatavo aplinkybes, jog ginčo Draudimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 4 d., o draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2015 m. rugsėjo 24 d. ir draudimo laikotarpio pradžia nėra siejama su pirmosios draudimo įmokos sumokėjimu. Vien faktinės bylos aplinkybės, kad draudėjas atliko pirminę draudimo įmoką iš karto po eismo įvykio, nepatvirtina, kad sandoris sudarytas apgaulės įtakoje, nes eismo įvykio metu Draudimo sutartis jau buvo sudaryta ir ieškovas jokių tyčinių nesąžiningų (apgaulingų) veiksmų neatliko, tik kaip pats paaiškino teismo posėdžio metu, sumokėdamas draudimo įmoką, užtvirtino, kad šalių Draudimo sutartis draudiko iniciatyva nebus nutraukta ir toliau galios. Toks ieškovo elgesys atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
42. Priešieškinyje ir apeliaciniame skunde pasisakoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti Draudimo sutartį negaliojančią dėl draudiko suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių jį jau sudarius; suklydimas turi būti esminis, t. y. toks, kai normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Tiek apgaulės atveju, tiek ir dėl suklydimo, turi būti konstatuota ydingai susiformavusi šalies valia sudaryti sandorį, o prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina apeliantės valios sudarant sutartį ydingumo, o valios siejamas su aplinkybėmis, atsiradusiomis sandorį jau sudarius. Vien nepalankiai draudikui susiklosčiusios aplinkybės, t. y. po kelių dienų po sandorio sudarymo įvykęs draudiminis įvykis, neįrodo, kad draudikas nesiekė sudaryti Draudimo sutartį tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta. Be to, draudimo sutartis priklauso rizikos sutarčių grupei. Nagrinėjamu atveju, draudikas, sudaręs sutartį tokiomis sąlygomis, t. y. nesiejant draudimo įmokos sumokėjimu su draudimo sutarties įsigaliojimu, prisiėmė visą riziką, kad eismo įvykis gali įvykti ir tuomet, kai dar pirmoji draudimo įmoka nėra sumokėta.
43. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamame sprendime nepakankamai išsamiai pateikė motyvus dėl priešieškinio pagrįstumo, tačiau iš esmės teisingai atsakovės priešieškinį atmetė, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą dalyje dėl priešieškinio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl draudimo išmokos dydžio
44. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu draudimo išmokos dydžiu, t. y. su 690 Eur išlaidomis, kurias ieškovas patyrė už techninę pagalbą, šalinant eismo įvykio padarinius, ir netaikyta 289,62 Eur besąlygine išskaita.
45. Byloje pateikti įrodymai, kad už techninės pagalbos paslaugas pagal paraiškas–sutartis buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos–faktūros: 2015 m. rugsėjo 14 d. Serijos TECH Nr. 1500134 bendrai 305 Eur sumai ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Serijos TECH Nr. 1500135 bendrai 385 Eur sumai, iš viso 690 Eur. 2015 m. rugsėjo 14 d. sąskaita Serijos TECH Nr. 1500134 (305 Eur sumai) išrašyta už techninės pagalbos atvykimą į eismo įvykio vietą ir atliktus darbus kelyje (virš 3 val. darbo laiko), o 2015 m. rugsėjo 14 d. sąskaita Serijos TECH Nr. 1500135 (385 Eur sumai) už apgadintos transporto priemones transportavimą (220 km).
46. Apeliantė skunde nurodė, kad Taisyklių 10.1.7.3 punktas nustatė, jog papildomai atlyginamos vienkartinio transporto priemonės transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos, jei transporto priemonės leistinas maksimalus svoris viršija 3 500 kg, o draudžiamasis įvykis atsitiko Lietuvoje – ne daugiau kaip 434,43 Eur. Dėl to, maksimalios išlaidos už techninę pagalbą galėtų sudaryti 434,43 Eur sumą, o ne 690 Eur sumą, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas. Ieškovas atsiliepime į skundą sutinka su apeliantės argumentais, kad pagal Taisykles transporto priemonės transportavimo išlaidos negali viršyti 434,43 Eur, tačiau ginčo atveju ši suma ir nebuvo viršyta, ji sudaro 385 Eur. Kitos 305 Eur išlaidos buvo už transporto priemonės iškėlimą iš apvirtimo vietos, kurios turi būti atlyginamos atskirai pagal Taisyklių 10.1.6 punktą.
47. Taisyklių 9.11.1 p. nustatyta, kad apskaičiuojant draudimo išmoką (nuostolių dydį) pridedamos prie draudimo sąlygų 10 skyriuje nurodytos atlygintinos išlaidos. Taisyklių 10.1.6 p. nustatyta, kad papildomai atlyginamos transporto priemonės pašalinimo iš įvykio vietos išlaidos (iškėlimo iš apvirtinimo vietos, liekanų krovimo į kitą transporto priemonę ir kt.). Taisyklių 10.1.7.3 p. nustatyta, kad vienkartinio transporto priemonės transportavimo iš įvykio vietos iki saugojimo ar remonto vietos išlaidos, jei transporto priemonės leistinas maksimalus svoris (bendroji masė) viršija 3 500 kg, o draudžiamasis įvykis atsitiko Lietuvoje – ne daugiau kaip 434,43 Eur (1 500 Lt). Atsižvelgus į šias Taisyklių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovo naudai šias bendrai 690 Eur išlaidas, susijusias su technine pagalba kelyje. Pažymėtina, kad ginčijamas 690 Eur išlaidas sudaro ne tik vienkartinio transportavimo išlaidos (385 Eur), kurios neviršija Taisyklėmis maksimaliai leistinų tokių išlaidų dydžių (434,43 Eur), bet ir 305 Eur išlaidos už transporto priemonės pašalinimą (apvirtusio sunkvežimio ir puspriekabės atstatymą), kurios atitinka Taisyklių 10.1.6 punkte nustatytas išlaidas.
48. Apeliantė skunde nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas priteisė draudimo išmoką, netaikydamas 289,62 Eur besąlyginę išskaitą. Pažymi, kad Taisyklės nustato, jog besąlyginė išskaita (franšizė) – draudimo liudijime nurodyta suma, kuria kiekvieno transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką, išskyrus atvejus, nurodytus draudimo sąlygų 9.11.3.1 ir 9.11.3.2 punktus. Taisyklių 9.11.3.2 punktas nustato, kad franšizė netaikoma, kai nustatomas kaltininkas ar jo draudimo įmonė. Apeliantės manymu, tai reiškia, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog kitas asmuo apgadino transporto priemonę (pvz., nusikalstami trečiųjų asmenų veiksmai) arba įvyko eismo įvykis, už kurį yra atsakingas kitas vairuotas (ar jo draudikas) besąlyginė išskaita nėra taikoma. Tačiau tais atvejais, kai už eismo įvykį yra atsakingas draudėjas (apdraustasis) besąlyginė išskaita yra taikoma, tai reiškia, kad mokama išmoka sumažinama sutartyje nurodytu besąlyginės išskaitos dydžiu. Pažymi, kad draudėjo transporto priemonę vairuojantis vairuotojas nėra laikomas kitu asmeniu (kaltininku), vairuotojas yra laikomas apdraustuoju (Taisyklių 1.4 p.). Draudikas neįgyvendina regreso teisės dėl išmokėtos išmokos į savo draudėją ar vairuotoją, vairavusį automobilį. Tokia galimybė draudimo sutartyje nenumatyta. Būtent dėl to, tais atvejais, kai už žalą atsako pats draudėjas (jo vairuotojas), yra taikoma besąlyginė išskaita, kurios dalyje draudimo išmoka nėra mokama. Ieškovas atsiliepime į skundą nesutinka su apeliantės skundo argumentais, jog teismas, priteisdamas draudimo išmoką, turėjo išskaičiuoti Taisyklėse numatytą 289,62 Eur besąlyginę išskaitą. Pažymi, kad, vadovaujantis Taisyklių 9.11.3.2 punktu, Draudimo sutartyje nustatyta 289,62 Eur besąlyginė išskaita nėra taikoma, kai yra nustatytas eismo įvykio kaltininkas, iš kurio draudikas regreso tvarka gali pareikalauti išmokėtos sumos. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio kaltininkas yra žinomas, dėl to besąlyginė išskaita neturi būti taikoma.
49. Pažymėtina, kad draudimo sutarties šalys, remdamosi sutarčių laisvės principu (CK 6.156 straipsnis) gali susitarti dėl bet kokių imperatyvioms įstatymų normoms neprieštaraujančių sutarties sąlygų. Siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018).
50. Nagrinėjamu atveju Taisyklių 1.28 punkte nurodyta, kad besąlyginė išskaita (franšizė) – draudimo liudijime nurodyta suma, kuria kiekvieno transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju draudikas mažina mokėtiną draudimo išmoką, išskyrus atveju, nurodytus Draudimo sąlygų 9.11.3.1 ir 9.11.3.2 punktuose. Taisyklių 9.11.3.2 punkte nurodyta, kad draudimo sutartyje nustatyta besąlyginė išskaita netaikoma, jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, kai kaltininkas: – yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar organizacija, Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat gyvenantis Lietuvoje arba buvo sudaręs draudimo sutartį, pagal kurią gali būti pilnai atlyginama draudžiamojo įvykio metu patirta žala. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog eismo įvykio kaltininkas yra nustatytas, t. y. trečiasis asmuo K. M. (transporto priemonės vairuotojas), kuriam dėl šio eismo įvykio sukėlimo buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir skirta bauda. Trečiasis asmuo K. M. atitinka Taisyklių 9.11.3.2 sąlygas, t. y. Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje. Nors apeliantės nurodomame Taisyklių 1.4 punkte nustatyta, kad apdraustaisiais Taisyklėse vadinami Draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir teisėti valdytojai, tačiau šis Taisyklių 1.4 punktas skirtas tik draudimo sąvokoms, jų apibrėžimui, ir neturi reikšmės Taisyklių 9.11.3.2 punkto taikymui, kuriame aiškiai apibrėžta, kuomet draudimo išmoka nemažinama besąlyginės įskaitos suma. Šiame punkte nėra jokių nuorodų į išimtis, jog šis Taisyklių punktas netaikomas transporto priemonės valdytojams (vairuotojams). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aiškios ir nedviprasmiškos sutarties nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, o teismas negali keisti jų prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2011). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, jos taisyklių, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis su taisyklėmis sudaroma prisijungimo būdu, dėl to aiškinant draudimo sutarties ir jos taisyklių sąlygas, reikia vadovautis draudimo sutarčių apdraustojo naudai aiškinimo ypatumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios Taisyklių 9.11.3.2 punkto sąlygos negali būti aiškinamos plečiamai, o turi būti aiškinamos taip kaip nurodyta sąlygose, nepaneigiant sutarties laisvės principo, nepaneigiant draudėjo interesų, kuris prisijungė prie draudiko parengtų draudimo taisyklių. Šiuo atveju, kaip patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys, trečiasis asmuo K. M., nors buvo teisėtas transporto priemonės valdytojas, tačiau, vairuodamas transporto priemonę, nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir jo veiksmai sukėlė šį ginčo eismo įvykį, t. y. trečiasis asmuo K. M. yra draudžiamojo įvykio kaltininkas. Kadangi ginčo draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas, todėl draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę regreso tvarka reikšti reikalavimus kaltininkui, kuris nesilaikė nustatytų įstatymų reikalavimų, išieškoti išmokėtą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė draudėjui draudimo išmoką, neatsižvelgęs į šią besąlyginę išskaitą, kuri nagrinėjamu atveju netaikoma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
51. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas skundžiamame sprendime bylinėjimosi išlaidas, nors pagrįstai jas sumažino dėl jų nepagrįstumo, tačiau nepagrįstai jų nesumažino pagal patenkintų ieškinio reikalavimų dalį. Teigia, kad ieškovas kreipėsi į teismą su pradiniu reikalavimu išmokėti 21 925,41 Eur draudimo išmoką. Bylos nagrinėjimo metu, ieškovas sumažino savo reikalavimą iki 15 202 Eur. Tokiu būdu teismas tenkindamas ieškinį priteisė 69,34 proc. pradinio reikalavimo. Atitinkamai tokia proporcija turėjo būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos, t. y. 3 000 Eur turėjo būti sumažinta, atsižvelgus į bylos laimėjimo proporciją, taigi turėjo sudaryti 2 080,20 Eur, taip pat sumažintos bylinėjimosi išlaidos už žyminį mokestį.
52. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis) paskirstymui yra taikomos CPK 93 straipsnyje nustatytos taisyklės. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos apskaičiuotinos pagal patikslintus reikalavimus. Ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016; 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-645-390/2015).
54. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės 787,72 Eur dydžio žyminį mokestį ir 3 000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, nevertino, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, priežasčių dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ir kaip šios bylinėjimosi išlaidos susidarė, apsiribodamas CPK straipsnių nurodymu ir tik sumažindamas išlaidas už advokato teisinę pagalbą dėl jų nepagrįstumo. Tačiau pažymėtina ir sutiktina su apeliante, kad nagrinėjamu atveju ieškovas buvo pateikęs pradinį ieškinį (21 925,41 Eur ieškinio sumai), kurio reikalavimus sumažino iki 15 202 Eur ieškinio sumos. Šias išlaidas ieškovas sumažino ne dėl to, kad atsakovė būtų padengusi dalį reikalaujamos sumos, o savo iniciatyva, nenurodydamas konkrečių priežasčių. Esant tokiai procesinei situacijai, šioje dalyje (dėl atsisakytų reikalavimų dalies, sumažintų reikalavimų) laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovės naudai, ir taikant CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 4 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atsižvelgiant į ieškovo pareikštą pradinę reikalavimų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
55. Ieškovo pradinis ieškinio reikalavimas buvo 21 925,41 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš atsakovės iš viso priteistina 15 202 Eur draudimo išmokos, darytina išvada, jog tenkina 69,34 proc. reikalavimų. Atitinkamai tokia proporcija turėjo būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Taigi, ieškovui pirmosios instancijos teisme priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą (nepaisant jų pagrįstumo) dar turėjo būti sumažintos, atsižvelgus į bylos laimėjimo proporciją, t. y. turėjo sudaryti 2 080,20 Eur sumą (75 proc. nuo 3 000 Eur), dėl to šioje dalyje skundžiamas sprendimas tikslinamas.
56. Sprendžiant dėl žyminio mokesčio išlaidų, pažymėtina, kad iš viso ieškovas sumokėjo 493 Eur žyminį mokestį už pradinio ieškinio reikalavimus (21 925,41 Eur ieškinio suma) ir 448 Eur už apeliacinį skundą dėl pradinio pirmosios instancijos teismo sprendimo (kuris buvo patenkintas iš dalies), iš viso 941 Eur. Ieškovas, nagrinėjant bylą iš naujo, sumažino ieškinio reikalavimus iki 15 202 Eur, dėl to pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį už atsisakomų reikalavimų dalį mokėtina žyminio mokesčio dalis turėjo ieškovui būti grąžinta, o likusi žyminio mokesčio dalis (už likusius nagrinėtus reikalavimus), turėjo būti paskirstyta pagal bylos laimėjimo proporciją.
57. Ieškovas atsisakė 6 723,41 Eur dydžio reikalavimo, už kurį mokėtinas 151,28 Eur žyminio mokestis, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai grąžino ieškovui visą 151,28 Eur žyminio mokesčio (pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį), nes realiai pagal šią normą grąžinama ne 100 procentų žyminio mokesčio nuo atsisakomos ieškinio dalies skirtumo (t. y. 6 723,41 Eur), o 75 proc. žyminio mokesčio (113,46 Eur), dėl to sprendimo dalis šioje dalyje tikslinama, grąžinama ieškovui 113,46 Eur žyminio mokesčio, o likę 25 procentai (37,82 Eur) negrąžinami (CPK 87 straipsnio 2 dalis), dėl to skundžiamo sprendimo dalis šioje dalyje patikslinama.
58. Taigi, nuo bendro sumokėto 493 Eur žyminio mokesčio už pradinį ieškinį atėmus 151,28 Eur žyminį mokestį (nuo atsisakytos ieškinio dalies), likęs žyminis mokestis už ieškinį yra 341,72 Eur (t. y. 493-151,28=341,72 Eur). Kadangi patikslinto ieškinio reikalavimai (15 202 Eur) patenkinti visiškai, dėl to visa ši suma (341,72 Eur) turėjo būti priteista iš atsakovės ieškovo naudai. Taip pat ieškovas sumokėjo 448 Eur už apeliacinį skundą, reikštą dėl pradinio pirmosios instancijos teismo sprendimo (kuris buvo patenkintas iš dalies), dėl to šioje dalyje žyminis priteistinas pagal galutinę bylos laimėjimo proporciją (t. y. 69,34 proc. reikalavimų), t. y. priteistina 310,64 Eur žyminio mokesčio. Dėl to bendrai iš atsakovės ieškovo naudai turėjo būti priteista 652,36 Eur (310,64+341,72=652,36) žyminio mokesčio išlaidų, o ne 787,72 Eur, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas. Dėl to skundžiamo sprendimo dalis šioje dalyje taip pat tikslinama. Bendrai ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 2 732,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (652,36+2080,20=2732,56), vietoje priteistų 3 787,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylos procesinės baigties
59. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
60. Pažymėtina, kad apeliantė, nors ginčo byloje 2018 m. birželio 25 d. papildomą sprendimą, tačiau dėl jo nepagrįstumo jokių argumentų nenurodė.
61. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad panaikinti ar pakeisti sprendimą ar papildomą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
62. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atsakovės apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymų apie patirtas 696 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas suteikiant konsultacijas ir surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo patirtos 696 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, t. y. iš atsakovės ieškovui priteistina 696 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje (CPK 98 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą ir 2018 m. birželio 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, ieškovo A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 732,56 Eur (du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt du eurus ir 56 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl ieškovui A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinamos žyminio mokesčio dalies, grąžinant ieškovui 113,46 Eur (vieną šimtą trylika eurų ir 46 ct) žyminį mokestį.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, ieškovo A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 696 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Teisėjai Loreta Braždienė
Laima Gerasičkinienė
Virginijus Kairevičius