Administracinė byla Nr. eA-1314-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01514-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5, 8.2, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei D. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Telšių RATC“) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. G. 134,31 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 52,57 Eur atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių RATC“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Butas, esantis Telšių rajone, (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovei D. G., kuri dėl nežinomų priežasčių 134,31 Eur vietinės rinkliavos nesumokėjo.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkino: priteisė pareiškėjui iš atsakovės D. G. 134,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.; taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovės D. G. 14 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitos prašymo dalies dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino.

Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas vietinės rinkliavos sąvoką, yra nurodęs, kad ši vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (2005 m. spalio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A-11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas adm. byloje Nr. A556-1333/2008; 2011 m. birželio 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-2210/2011; 2014 m. sausio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-334/2014). Ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti skirtingų redakcijų Nuostatai. Pagal šių teisės aktų 6 punktuose įtvirtintas teisės normų nuostatas, vietinės rinkliavos mokėtojai buvo ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu ( išskyrus žemės sklypus). Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas UAB ,,Telšių RATC” (2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. T1-7 redakcijos Nuostatų 39 punktas ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T1-236 redakcijos Nuostatų 45 punktas).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, D. G. ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį Telšių rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), todėl ji privalėjo mokėti Telšių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. UAB ,,Telšių RATC” pateikta pažyma patvirtina, kad atsakovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 134,31 Eur įsiskolinimas. Pagal 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. T1-7 redakcijos Nuostatų 33.4 punktą, daugiabučio namo butų, esančių kitoje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, vietinės rinkliavos dydis buvo 87 Lt, pagal 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T1-236 redakcijos Nuostatų 1 priedo 4 eilutę, už gyvenamosios paskirties butą daugiabučiame name kitose gyvenamosiose vietovėse Telšių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos dydis buvo 87 Lt, o nuo 2013 m. liepos 1 d. šios rinkliavos dydis – 106 Lt, t. y. 30,70 Eur. Atsižvelgus į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovė būtų sumokėjusi vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad UAB „Telšių RATC“ reikalavimas priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.

UAB „Telšių RATC“ prašė iš atsakovės priteisti 52,57 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pareiškėjas šioms išlaidoms pagrįsti pateikė išrašą iš 2012 m. balandžio 3 d. su UAB „Telšių RATC“ sudarytos Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. SGKA-2012/0008, AB SEB banko 2015 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymą Nr. 4801 apie 2 680,68 Eur pervedimą Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinei bendrijai SGKA Legal, šios advokatų bendrijos 2015 m. gegužės 12 d. pareiškėjai išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, serija SGKA Nr. 11233, su Specifikacija. Specifikacijos 27 eilutėje nurodyta, kad teisinių paslaugų įkainis už nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimą pirmos instancijos teisme iš skolininko yra 52,57 Eur (su PVM).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis) ir reikalauti atlyginti atstovavimo išlaidas (6 dalis). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 p., rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis. Kriterijai, į kuriuos rekomenduojama atsižvelgti nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, nurodyti Rekomendacijų 2 punkte. ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą, tačiau teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. LVAT yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi įvertinti, ar, atsižvelgus į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Vertinant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, ar yra suformuota teismų praktika atitinkamu klausimu, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato ir pan. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-261-776/2014).

Pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų 52,57 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,49 Eur)). Tačiau teismas, spręsdamas dėl UAB „Telšių RATC“ prašymo priteisti patirtas advokato darbo apmokėjimo išlaidas, atsižvelgia į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones. Be to, atsižvelgus į tai, kad UAB „Telšių RATC“ yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 14 Eur. Teismo vertinimu, tokia išvada neprieštarauja ir LVAT formuojamai teisminei praktikai (2015 m. sausio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-197-602/2015).

III.

Pareiškėjas UAB „Telšių RATC“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kurioje jam priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių; pareiškėjo prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai. Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, t. y. apelianto procesinis elgesys laikytinas tinkamu, todėl byloje nėra pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino daugiau nei 20 kartų. Toks priteistinų išlaidų sumažinimas akivaizdžiai neatitinka jokių proporcingumo, protingumo ir/ ar teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja apelianto teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba. Pažymėtina, jog apeliantas yra specifinis, visuomenės poreikius bei viešuosius interesus tenkinantis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra Telšių rajono savivaldybės funkcijų vykdymas komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo Telšių tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 45 p., kuris numato, jog komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atlieka vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimą. Nuostatų 59 punktas numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojų įsiskolinimai išieškomi administratoriaus nustatyta tvarka. Vadinasi, skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis ir, atitinkamai, skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Apeliantas, vykdydamas aukščiau nurodytas jam pavestas funkcijas, viešojo pirkimo būdu įsigijo teisinio atstovavimo, išieškant vietinę rinkliavą iš skolininkų, paslaugas. Pažymėtina, jog įsigytų paslaugų kaina neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto ribinio dydžio, todėl paslaugų kaina negali būti vertinama kaip per didelė ir/ ar advokato paslaugų įkainius rinkoje viršijanti suma. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas draudžia keisti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį, taip pat ir joje numatytą paslaugų teikimo kainą.

Toks apeliantui pavestų funkcijų įgyvendinimo būdas leidžia įgyvendinti vieną iš pamatinių aplinkosaugos principų – „teršėjas moka“, kadangi su konkrečios vietinės rinkliavos išieškojimu susijusias apelianto patiriamas bei atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį sudarančias vietinės rinkliavos išieškojimo išlaidas privalo atlyginti ne kas kitas, o būtent prievolę pažeidęs konkretus atliekų turėtojas (teršėjas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo prasme). Teismo sprendimas akivaizdžiai neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi dėl nepagrįsto sprendimo sumažinti apeliantui priteistinas bylinėjimosi išlaidas (iki akivaizdžiai „simbolinio“ dydžio sumos – 14 EUR) minėtas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas privalės patirti ne konkretus prievolę pažeidęs atliekų turėtojas/ teršėjas, tačiau atliekų tvarkymo sistemą administruojantis apeliantas, kas yra visiškai nesuderinama su pamatiniu principu „teršėjas moka“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjui iš atsakovės D. G. priteisė 14 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitos prašymo dalies dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti visą 52,57 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad ABTĮ proceso šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, suteikia teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis). Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gegužės 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį adm. byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. rugpjūčio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį adm. byloje Nr. A662-2374/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad tikrinamoje administracinėje byloje nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ nukrypta nebuvo, nes, nors ir mažesne apimtimi nei prašyta, iš atsakovės pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta pagrįstai.

Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra svarbūs ne aplinkos teisės principai, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas principas „teršėjas moka“, o proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1461-520/2016). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1330-556/2015). Šiuo gi atveju, administracinės bylos, kurioje pareiškėjas prašo priteisti 52,57 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, pobūdis, taip pat joje kelti reikalavimai jau ne kartą, net ne vienerius metus, spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Vyriausiojo administracinio teismo; šio pobūdžio bylose yra suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; vadinasi, pasinaudojant teismine gynyba ir kreipiantis į teismą su identiško pobūdžio reikalavimais (dėl vietinės rinkliavos priteisimo) advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus; yra naudojamasi tuo, kas jau ne kartą buvo panaudota, remiamasi suformuota jurisprudencija, o einamoje administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos poreikis beveik išnyksta, nes pastarasis darbas gali būti atliekamas ir subjekto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą.

Pirmosios instancijos teismo argumentacija, dėl ko mažinama priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, teisinga. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino daugiau nei 20 kartų, neatitinka realios tiesos, todėl atmestinas. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 14 Eur (ABTĮ 4 str. 6 d.). Dėl išdėstytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką šio pobūdžio teisiniuose klausimuose, apeliacinis skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-197-602/2015, 2015 m. kovo 4 d. nutartį adm. byloje Nr. eAS-462-556/2015; 2015 m. liepos 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1461-520/2016), o apeliaciniu skundu skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė