Civilinė byla Nr. 2S-49-212/2013

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00492-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija: 122.4;129.23

(S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Ramunės Čeknienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2265-839/2012 pagal antstolės Aistės Mikulėnienės sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą suinteresuotiems asmenims Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, O. J. ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Antstolė A.Mikulėnienė pateikė teismui 2012-10-04 Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.

Išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė prašė skirti skolininkei piniginę baudą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikė Utenos rajono apylinkės teismo 2010-12-29 sprendime numatytas pasekmes ir nustatė, kad medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), nugriauti bei sutvarkyti statybvietę turi teisę Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kodas juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini), patirtas statinių nugriovimui ir statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš O. J.. Nustatė, kad išieškotojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2012-05-29 kreipėsi į antstolę A.Mikulėnienę, pateikdamas vykdyti 2011-09-13 Utenos rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-769-82-2010, išduotą Utenos rajono apylinkės teismo 2010-12-29 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-769-82/2010, pagrindu, kuriuo O. J. įpareigota per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini) nugriauti bei sutvarkyti statybvietę. Sprendimu taip pat nuspręsta, kad O. J. neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos atlikti  medinės pavėsinės, laiptų, akmeninės atraminės sienutės, akmenimis grįstos aikštelės nugriovimą, statybvietės sutvarkymą,  patirtas statinių nugriovimui ir statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš O. J.. Panevėžio apygardos teismas 2011-04-19 nutartimi sprendimą paliko nepakeistu.

Antstolei A.Mikulėnienei 2012-07-09 priėmus raginimą įvykdyti sprendimą, o 2012-10-04, dalyvaujant Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui J. S., patikrinus sprendimo vykdymą, nustatyta, kad sprendimas neįvykdytas, statiniai nenugriauti. Atskiros statinių dalys yra išardytos, tačiau yra likę atskiros konstrukcinės laiptų, pavėsinės dalys, be to statybvietė nėra sutvarkyta. Teismas laikė, kad skolininkė O. J. laiku nesiėmė priemonių įvykdyti teismo sprendimą ir nesiekė šios pareigos įvykdymo iki 2012-10-04, tai yra net per žymiai ilgesnį nei teismo sprendime nustatytą 1 mėnesio nuo teismo įsiteisėjimo dienos terminą ir neįvykdė teismo sprendimo nugriauti medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę bei sutvarkyti statybvietę. Teismo sprendime nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, todėl jos yra taikytinos. Pažymėjo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, CPK 771 str. 5 d. numatytos sprendimo neįvykdymo pasekmės – bauda netaikytina, nes skolininkui neatlikus veiksmų, yra numatyta kita sprendimo vykdymo tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-21 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pagal CPK 771 str. 5 d. skirti skolininkei O. J. piniginę baudą už teismo sprendimo nevykdymą. Nurodo, kad O. J. nėra įvykdžiusi įsiteisėjusio teismo 2010-12-29 sprendimo pilnumoje iki šiol. Atsižvelgiant į tai, bei į teismų praktiką, daro išvadą, kad yra pagrindas skirti skolininkei baudą išieškotojo naudai, todėl teismo sprendimas turi būti vykdomas CPK 771 str. 1 d. ir 5 d. nustatyta tvarka. Nesutinka su teismo 2012-11-21 nutartyje padaryta išvada, jog O. J. bauda netaikoma dėl to, kad Utenos rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2010-12-29 sprendime skolininkei neatlikus veiksmų, yra numatyta kita sprendimo vykdymo tvarka. Tokia teismo padaryta išvada iš esmės yra ydinga ir prieštarauja bendriesiems teisės principams, taip pat CPK 18 str. įtvirtintam teismų sprendimų, nutarčių, įsakymų ir nutarimų privalomumo principui. Teismas, aiškindamas, kad jeigu sprendime yra nurodytos teismo sprendimo neįvykdymo pasekmės (t.y. skolininkui neįvykdžius sprendimo, jį turi teisę įvykdyti išieškotojas), tai prievolė įvykdyti tą teismo sprendimą lyg ir pereina išieškotojui. Tai jokiu būdu negali būti prievolė išieškotojui, o tik teisė, t.y. po termino, per kurį skolininkas neįvykdo teismo sprendimo, suėjimo, ir atsiranda išieškotojo teisė pačiam įvykdyti sprendimą. Tačiau net atsiradus šiai išieškotojo teisei neišnyksta skolininko pareiga vykdyti teismo sprendimą. Teismas, skolininkui neskirdamas baudos už teismo sprendimo nevykdymą, formuoja praktiką, kuomet skolininkas, suėjus įvykdymo terminui, lyg ir netenka pareigos tą sprendimą įvykdyti, ir gali „išlaukti" su savavališku statiniu ne vienerius ir ne dvejus metus, kol išieškotojas suras lėšų ir laiko sąnaudų šiam statiniui nugriauti. Tai, kad vėliau regreso teise išieškotojas išieško griovimo išlaidas iš išieškotojo jam visiškai nesukelia jokių bent kiek labiau neigiamų, turtinių pasekmių, negu jis sprendimą įsivykdytų pats - priešingai -finansinės sąnaudos panašios, tuo tarpu antruoju variantu skolininkas piktnaudžiauja savo procesine padėtimi toliau laikydamas ar net naudodamasis savavališku statiniu. Teismas neatsižvelgė į tai, jog O. J. už sistemingą įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą nei baudos paskiriamos, nei pati skolininkė vykdo sprendimą. Susidaro situacija ir toliau nevykdyti teismo sprendimo, nors, kaip Vilniaus apygardos teismas 2012-03-08 nutartyje konstatavo, kad „pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas...".

Teismas nutartyje iš esmės tik pakartojo įsiteisėjusio 2010-12-29 sprendimo rezoliucinę dalį, nors dėl to nebuvo teikta kokio nors atskiro byloje dalyvavusių šalių prašymo ir toks klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, sprendžiant klausimą dėl sprendimo, įpareigojančio skolininkę O. J. atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo pasekmių. Mano, jog nurodyta aplinkybė dėl baudos netaikymo skolininkei yra nepagrįsta ir negali būti laikoma kaip pagrindas skolininkei išvengti realios baudos pažeidžiant CPK 18 str. bei nesivadovauti CPK 771 str. 5 d. nustatytos tvarkos. Inspekcijai yra tik teismo suteikta teisė vykdyti sprendimą, skolininkei nustatytu terminu neįvykdžius, bet ne pareiga, priešingai nei pačiai O. J. pagal CPK 18 str., kurį pažeidžiant turi būti skiriama CPK 771 str. 5 d. nustatyta piniginė bauda. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, mano, jog Inspekcijai negali būti užkertama galimybė kreiptis su prašymu dėl baudos taikymo O. J. už piktybišką sprendimo nevykdymą, nepaisant to, kad CPK 771 str. 5 d. numatyta bauda taikoma skolininkui, neatlikusiam arba nenutraukusiam tam tikrų veiksmų, kuriuos gali atlikti tiktai pats skolininkas. Ši įstatymo formuluotė negali apriboti Inspekcijos teisės teikti prašymą dėl baudos skyrimo ir skirti baudą skolininkei O. J. dėl 2010-12-29 sprendimo nevykdymo, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo 2012-11-21 nutartis turi būti panaikinta. Šiuo atveju realios piniginės baudos skyrimas O. J. už teismo sprendimo nevykdymą yra operatyvi, ekonomiška bei efektyvi priemonė siekiant priversti skolininkę vykdyti sprendimą. Tai, kad Inspekcijai suteikta teisė vykdyti sprendimą, skolininkei jo geruoju nevykdant, nereiškia, kad O. J. gali išvengti piniginės baudos. Inspekcijai vykdant teismo sprendimą nebus sutaupomi valstybės resursai - statybos griovimo darbų pirkimas ir rangovo parinkimas viešojo konkurso būdu, reikiamų lėšų griovimui, statybvietės sutvarkymui gavimas, apmokėjimas už atliktus darbus ir sunaudotų lėšų išsiieškojimas iš skolininkės ir pan. - atims nemažai laiko ir lėšų ne tik iš Inspekcijos, bet ir kitų institucijų.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis paliktina nepakeista (337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010-12-29 sprendimo vykdymo tvarkos. Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2010-12-29 sprendimu įpareigojo O. J. per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, medinę pavėsinę, laiptus, akmeninę atraminę sienutę, akmenimis grįstą aikštelę, pastatytus valstybinėje žemėje, Vyžuonos upės pakrantės apsaugos juostoje, Vyžuonų mstl., Utenos raj. nugriauti bei sutvarkyti statybvietę. Sutinkamai su CPK 273 str. O. J. neįvykdžius sprendimo per nurodytą terminą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos įpareigota atlikti medinės pavėsinės, laiptų, akmeninės atraminės sienutės, akmenimis grįstos aikštelės nugriovimą, statybvietės sutvarkymą, patirtas statinių nugriovimui ir statybvietės sutvarkymui lėšas išieškant iš O. J. (vykdomosios bylos l. 2)

Šį teismo sprendimą skundė tik O. J., o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su teismo sprendimu sutiko. Panevėžio apygardos teismas 2011-04-19 nutartimi O. J. apeliacinį skundą atmetė. Teismo sprendimui įsiteisėjus O. J. iki 2011-05-19 turėjo pareigą nugriauti sprendime nurodytus statinius. Antstolė Aistė Mikulėnienė 2012-07-09 ir 2012-08-16 išsiuntė O. J. raginimą įvykdyti sprendimą. Antstolė 2012-10-04 aktu konstatavo, kad O. J. teismo sprendimo neįvykdė (vykd. bylos l. 8-9, 16).

Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovą įpareigoja atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, gali tame pačiame sprendime nurodyti, jog, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus ar imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas (CPK 273 str. 1 d.). Ši įstatymo norma suteikia teismui teisę tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius – tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti skolininkas, tačiau įpareigojimo neįvykdė, pavesti atlikti išieškotojui, jeigu tie veiksmai nėra asmeninio pobūdžio ir išieškotojas juos gali atlikti už skolininką. Šiuo atveju, skolininkui neįvykdžius teismo sprendimu nurodytų veiksmų, antstolis apie tai surašo aktą, perduoda jį vykdymo vietos teismui, kuris priima nutartį taikyti sprendimu nurodytus padarinius, nes skolininkas neatliko teismo sprendimu nustatytų veiksmų (CPK 771 str. 1, 2 d.). Kai teismo sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles. Tai reiškia, kad sprendimą priėmęs teismas toje pačioje byloje priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 str. 3 d.).

Kaip jau minėta, Utenos rajono apylinkės teismas 2010-12-29 sprendimu numatė sprendimo neįvykdymo padarinius, t. y. per nustatytą terminą O. J. nenugriovus statinių ir nesutvarkius statybvietės, teisė atlikti šiuos veiksmus O. J. sąskaita suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliantės argumentas, kad už sprendimo neįvykdymą teismas turėjo skirti baudą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliantės nurodoma CPK 771 straipsnio 5 dalies norma taikoma tuomet, kai teismas įpareigotus atlikti tam tikrus veiksmus gali atlikti tik pats skolininkas. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009 ginčo fabula kita. Byloje bauda buvo skirta už Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-02-28 sprendimo, įpareigojusio Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų įvykdyti pagal Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 106 punktą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. Žemėtvarkos skyriaus 2003-02-13 rašte Nr. 31/03/17-368 pateiktą prašymą, t. y. suformuoti Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu teritorijos detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje I. L. grąžintiną 724 kv. m žemės sklypą individualaus namo statybai bei atlikti kitus Vilniaus m. Savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtinus būtinus ir teisės aktų nustatytus veiksmus, susijusius su suformuoto sklypo grąžinimu. Taigi akivaizdu, kad nurodytus veiksmus galėjo atlikti tik tas asmuo, kurio kompetencijai jie buvo priskirti.

Nagrinėjamojoje byloje pagrindo skirti baudą, nustatyti naują terminą sprendimo įvykdymui nėra, nes Utenos rajono apylinkės teismas sprendime nurodė sprendimo neįvykdymo padarinius.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                  Zina Mickevičiūtė

Ramunė Čeknienė

Laimutė Sankauskaitė