Administracinė byla Nr. eAS-764-502/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01239-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. rugpjūčio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. pareiškimą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas:
1. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas);
2. pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime
Nr. KT177-A-N14/2021, – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, – neatitinka tiesos, moralės ir tikrovės;
3. panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) Asmenų aptarnavimo skyriaus 2025 m. sausio 22 d. raštą Nr. (1D-3633)-2D-335 (toliau – ir Raštas) (neveikimą) ir įpareigoti Kanceliariją iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo);
4. priteisti iš Kanceliarijos sumokėtą žyminį mokestį – 22,50 Eur.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. kovo 9 ir 18 d. jau buvo padavęs teismui skundus, kuriuose kėlė reikalavimus, iš esmės tapačius tiems, kurie keliami šiame skunde:
1. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2025 m. kovo 18 d. skundą (pareiškimą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nurodydamas, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir pats savaime nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-501-552/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir 2025 m. kovo 20 d. teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad iš Rašto turinio akivaizdžiai matyti, jog jis yra informacinio pobūdžio, jame pateikta bendro pobūdžio informacija apie valstybės institucijų ir, konkrečiai, Lietuvos Respublikos Prezidento kompetenciją nagrinėjant ir vertinant savivaldybių veiklos teisėtumą, pareiškėjui nurodyti kitų institucijų įgaliojimai šioje srityje, tuo paaiškinant pareiškėjui, kaip jis gali ginti savo galbūt pažeistas teises ar teisėtus interesus, tačiau Rašte nesuformuluota jokių privalomo pobūdžio patvarkymų, tiesiogiai liečiančių pareiškėjo teisinį statusą bei sukeliančių jam teisines pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą;
2. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2025 m. kovo 9 d. skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-488-520/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą, bet pakeitė
2025 m. kovo 14 d. teismo nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Atsisakyti priimti pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka)“.
Teismas apžvelgė teisės normas, susijusias su įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumu, teisės kreiptis į administracinį teismą įgyvendinimo tvarka ir kt., bei jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas, atsižvelgdamas į minėtus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir bylos medžiagą, nurodė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio – juo pareiškėjui pateikta bendro pobūdžio informacija apie atitinkamų institucijų kompetenciją nagrinėjant savivaldybių veiklos teisėtumą. Raštas pats savaime nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Taigi, skundas dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo Kanceliarijai iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi yra nenagrinėtinas administracinių teismų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kanceliarija nukreipė pareiškėją dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos veiksmų priežiūros ar jos veiksmų teisėtumo į kompetentingas institucijas, nurodydama, kad gyventojų skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai.
Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjas nenurodė konkretaus teisės akto, kurio konstitucingumu jis abejoja skundo priėmimo stadijoje.
Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusio su Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu, akcentavo, kad administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Taigi, nurodytas pareiškėjo skundo reikalavimas taip pat negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo ne tam pačiam teismui (teisėjui), taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, – neatitinka tiesos, moralės ir tikrovės, taip pat sustabdyti šį absurdiškai tuščią maratoną ir priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.) ir pateikti ją Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
Pareiškėjas išdėsto savo argumentus dėl, jo nuomone, neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, teisės kreiptis į teismą ir kitų teisių pažeidimo ir kt. Pareiškėjas teigia, kad jo pareiškimo priėmimo klausimas buvo pakartotinai išspręstas neteisingai, teisiškai nekorektiškai, nesąžiningai vertinant įrodymus ir įstatymo nuostatas, iškraipant faktus ir pan. Pareiškėjas akcentuoja Teisėjų etikos kodekso nuostatas, taip pat ABTĮ nuostatas dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo (22 str. 3 d., 69 str. 2 d.), teismo žinioje jau esančios bylos dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (33 str. 2 d. 6 p.) ir t. t.
Pareiškėjas 2025 m. liepos 28 d. pateikė prašymą, kuriame išdėstė savo nepasitenkinimą valstybės institucijų ir įstaigų, įskaitant teismus, veikla. Pareiškėjas prašė dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, – neatitinka tiesos, moralės ir tikrovės, bei pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant čia (teisme) esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoningai tyčia įšaldytas bylas, ne tik neatitinka Teisėjo etikos kodekso nuostatų, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje pareiškėjas gyvena, sampratos, taip pat sustabdyti šį absurdiškai tuščią maratoną ir priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.) ir pateikti ją Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies
1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes,
t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Taigi sprendžiant, ar ginčijamas aktas gali būti ginčo objektu administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar Raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis administracinio sprendimo požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies
1 punktą, yra nurodęs, kad administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015), taip pat negali būti teikiamas skundas dėl informacinio pobūdžio dokumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-502/2022).
Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. rugsėjo
7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-113-502/2022).
Nagrinėjamu atveju Kanceliarija Rašte pateikė atsakymą pareiškėjui į jo 2024 m. gruodžio 23 d. elektroninį laišką. Manytina, kad prie šio elektroninio laiško buvo pridėtas teismui pateiktas pareiškėjo „Kreipimasis“, skirtas Lietuvos Respublikos Prezidentui, kuriame pareiškėjas išdėstė aplinkybes dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos ir šių aplinkybių vertinimą, kėlė įvairius klausimus (dėl savivaldybės įstaigų galbūt vykdomos savivalės, įstatymų nesilaikymo, neveikimo ir t. t.), taip pat nurodė, jog jis norėtų būti savalaikiai informuotas apie jo teikiamos informacijos (subjekto / administracijos, mero ir Tarybos / neteisėti veiksmai / neveikimas, jo vilkinimas priimti tinkamus / teisingus sprendimus) nagrinėjimo etapus, vyksmą ir priimtus veiksmus / sprendimus. Kanceliarija (Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius) Rašte patvirtino, jog ji susipažino su pareiškėjo elektroniniu laišku, pažymėjo, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms, bei pateikė informaciją apie Vyriausybės atstovų, Seimo kontrolierių ir kitų subjektų funkcijas (kompetenciją), susijusias su savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos priežiūra, skundų nagrinėjimu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į administracinį teismą su analogiškais reikalavimais, susijusiais su tuo pačiu Raštu:
1. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-10291-428/2025 pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, kadangi Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir pats savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eAS-501-552/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje nustatė, kad iš Rašto turinio akivaizdžiai matyti, jog jis yra informacinio pobūdžio, jame pateikta bendro pobūdžio informacija apie valstybės institucijų ir konkrečiai Lietuvos Respublikos Prezidento kompetenciją nagrinėjant ir vertinant savivaldybių veiklos teisėtumą, pareiškėjui nurodyti kitų institucijų įgaliojimai šioje srityje, tuo paaiškinant pareiškėjui, kaip jis gali ginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus, tačiau nesuformuluota jokių privalomo pobūdžio patvarkymų, tiesiogiai liečiančių pareiškėjo teisinį statusą bei sukeliančių jam teisines pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą;
2. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-9952-609/2025 pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, kadangi Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir pats savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukuria, bei pažymėjo, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apskųsti Raštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eAS-488-520/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės
7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-501-552/2025 yra įsiteisėjusi, o joje nustatyta šiai nagrinėjamai apeliacine tvarka bylai prejudicinė aplinkybė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir negali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 2 d.), be to, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo), kuriuo ginčijamas Raštas ir prašoma įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo), nepriimtinumo nagrinėti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad šiuo atveju netaikytinas ABTĮ
33 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti skundą pagrindas, nes skundą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Akcentuotina, kad, pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti tikrinamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą bei įpareigojimo Kanceliarijai iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi atsisakyta priimti nagrinėti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo nustatytas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti skundą (prašymą, pareiškimą) pagrindas, t. y. teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat nekilo abejonių dėl to, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui (kitaip tariant, dėl bylos rūšinio teismingumo, ABTĮ
22 str.), todėl atskirojo skundo argumentai dėl šių aspektų yra neaktualūs ir nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, – neatitinka tiesos, moralės ir tikrovės, taip pat yra nepriimtina nagrinėti (ABTĮ
33 str. 2 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015, 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-679-556/2025). Be to, pabrėžtina, kad administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (ABTĮ 18 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, kad ABTĮ
4 straipsnio 1 dalyje yra atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo 2025 m. liepos 28 d. prašymo pažymi, kad pareiškėjas šiame prašyme pareiškė materialųjį reikalavimą – pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant čia (teisme) esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoningai tyčia įšaldytas bylas, ne tik neatitinka Teisėjo etikos kodekso nuostatų, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje pareiškėjas gyvena, sampratos. Toks reikalavimas yra naujas, jis nebuvo suformuluotas atskirajame skunde ir priimtas nagrinėti ABTĮ nustatyta tvarka, todėl toks reikalavimas nėra nagrinėtinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas taip pat prašė: „LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/2025), 2025-05-07 nutarties
(eAS-538-492/2025), 2025-05-21 nutarties (eAS-517-662/2025), 2025-05-28 nutarties
(eAS-584-629/2025) ir 2025-05-28 nutarties (eAS-573-821/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą (pagaliau gi, laikas SUAUGTI), absurdiškai tuščią maratoną
(06-04 yra paskirti šeši, 06-11 – dešimt, 06-18 – penki kolegijų posėdžiai ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.“
Pagal ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas šio įstatymo 110 straipsnyje nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą. ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė prielaidų priimti atskirąją nutartį, nes, šią administracinę bylą nagrinėdama atskirojo skundo ribose, nenustatė padarytų įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas