KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 19 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1-769/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį L. K. dėl įsiskolinimo priteisimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), D. M., antstolio A. S. ir S. S. kontora.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad atsakovės ir kredito gavėjo D. M. prievolės pagal būsto kreditavimo sutartį yra solidarios, priteisti iš atsakovės 32 855,60 Eur skolą ir kintamąsias metines palūkanas už negrąžintą 32 657,97 Eur kredito sumą, skaičiuojamas nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki visiško skolos grąžinimo, imant šešių mėnesių LIBOR ir pridedant 1,3 procento metinių palūkanų dydžio akcinės bendrovė (toliau – AB) (duomenys neskelbtini) skolinimosi ir pelno maržą, kurios kiekvienų metų kovo 3 d. ir rugsėjo 3 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai buvusios darbo dienos, jeigu palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, šešių mėnesių LIBOR ir pridedant 1,3 procentų metinių palūkanų dydžio AB (duomenys neskelbtini) bankas skolinimosi rizikos ir pelno maržą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2006 m. gruodžio 20 d. tarp AB (duomenys neskelbtini) ir D. M. buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis, pagal kurią bankas kredito gavėjui suteikė 92 375,84 Eur kreditą būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2045 m. gruodžio 20 d. Įsipareigojimų pagal būsto kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2006 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis su atsakove, pagal kurią laiduotojas laidavo už kredito gavėją ir įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį; laiduotojas ir kredito gavėjas atsako kaip solidarūs skolininkai, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų bei netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą bei kitus kredito sutartyje numatytus mokėjimus bankui, laiduotojas už prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą bankui atsako visu savo turtu. Kredito grąžinimą bankui kredito gavėjas apdraudė 2006 m. gruodžio 28 d. tarp ieškovės ir kredito gavėjo sudaryta draudimo sutartimi. Kredito gavėjas nuo 2010 m. birželio 16 d. nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl bankas nutraukė su juo sudarytą kredito sutartį ir kreipėsi į ieškovę draudimo išmokai gauti. Ieškovė išmokėjo bankui 91 209,65 Eur draudimo išmoką ir perdavė antstoliui A. S. Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą 91 797,76 Eur ir 1 565,46 Lt (ekvivalentas eurais – 453,39 Eur) skolinio įsipareigojimo sumos. Pardavus hipoteka įkeistą butą, buvo padengta 58 551,68 Eur skolos suma. 2015 m. vasario 9 d. ieškovė ir AB (duomenys neskelbtini) pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovei perleistas reikalavimas dėl likusios 32 657,97 Eur skolos ir kitų mokėjimų pagal sutartį. Bankas informavo laiduotoją (atsakovę) apie reikalavimo teisių perleidimą ieškovei. 2015 m. gegužės 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį Nr. 2-7390-512/2015, kuria nutarta pakeisti pradinį išieškotoją banką į naująjį išieškotoją (ieškovę) likusiai įsiskolinimo pagal kredito sutartį daliai. Kredito gavėjas D. M. yra bankrutavęs (duomenys neskelbtini). Ieškovė išsiuntė atsakovei raginimą, kuriame nustatė 35 kalendorinių dienų terminą kreipimuisi į bendrovę dėl skolos grąžinimo sąlygų nustatymo, tačiau per ieškovės nurodytą terminą atsakovė į ieškovę dėl skolos grąžinimo nesikreipė ir skolos nesumokėjo. Atsakovės įsiskolinimą pagal laidavimo sutartį sudaro: 32 657,97 Eur likusi bendrovės bankui sumokėta ir negrąžinta draudimo išmokos dalis, 2006 m. gruodžio 20 d. kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais jos pakeitimais bei papildymais) nurodyto dydžio ir apskaičiavimo būdo sutartinės palūkanos, 5 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojant jas nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos, 197,63 Eur už vykdomojo įrašo atlikimą; iš viso 32 855,60 Eur, 2006 m. gruodžio 20 d. kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais jos pakeitimais bei papildymais) nurodyto dydžio ir apskaičiavimo būdo sutartinės palūkanos, 5 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojant jas nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos.
3. Teismui išsiuntus procesinius dokumentus atsakovei ir tretiesiems asmenims atsiliepimui pateikti ir gavus atsakovės atsiliepimą į ieškinį, ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir prašė pripažinti, kad atsakovės ir kredito gavėjo D. M. prievolės pagal būsto kreditavimo sutartį yra solidarios, priteisti iš atsakovės 32 855,60 Eur skolą ir kintamąsias metines palūkanas už negrąžintą 32 657,97 Eur kredito sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, imant šešių mėnesių LIBOR ir pridedant 1,3 procento metinių palūkanų dydžio AB (duomenys neskelbtini) skolinimosi ir pelno maržą, kurios kiekvienų metų kovo 3 d. ir rugsėjo 3 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai buvusios darbo dienos, jeigu palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, šešių mėnesių LIBOR ir pridedant 1,3 procentų metinių palūkanų dydžio AB (duomenys neskelbtini) skolinimosi rizikos ir pelno maržą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bendros ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos skolos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
4.1. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti (duomenys neskelbtini) teismo procesiniai sprendimai (2010 m. spalio 5 d. teismo sprendimas dėl paskelbto bankroto įsakymo D. M., 2011 m. spalio 5 d. sprendimas dėl bankroto procedūros užbaigimo) pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 yra pripažįstami kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (taip pat ir Lietuvoje) netaikant jokių specialių procedūrų, o jų sukeliamos teisinės pasekmės turi būti nustatomos pagal (duomenys neskelbtini) teisę (Reglamentas Nr. 1346/2000). Ginčo, kad D. M. yra bankrutavęs (duomenys neskelbtini) ir yra atleistas nuo visų bankroto skolų (pagal 1986 m. bankroto įstatymą) pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas, negali būti.
4.2. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, įvertinus tai, jog AB (duomenys neskelbtini) Lietuvoje veikia kartu su antrine įmone UAB (duomenys neskelbtini) ieškovė kartu su pirminiu kreditoriumi buvo nurodyta D. M. kreditorių sąraše, nurodyti kreditoriniai įsiskolinimai Bankui ir Draudimo bendrovei atitiko D. M. buvusius įsiskolinimus; ieškovei nepateikus jokių duomenų apie tai, kad ji ar pirminis kreditorius būtų kreipęsis su pretenzijomis į bankroto procedūrą atlikusi teismą dėl netinkamo jų informavimo, dėl informacijos apie bankroto eigą ir pan., ieškovei nepateikus duomenų, patvirtinančių teiginius apie D. M. kreditorių AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) teisių ir laisvių pažeidimą, ieškovės teiginiai dėl bankroto pasekmių netaikymo pažeidus kreditorių teises atmestini kaip nepagrįsti.
4.3. Teismas nesutiko su ieškovės atstovės teiginiais, kad atsakovė turėjo įrodyti, jog bankroto procedūros nebuvo pažeistos, atsakovė nebuvo skolininkė, ne ji inicijavo bankroto procedūrą (duomenys neskelbtini) apie pagrindinio skolininko bankroto bylą ieškovė ją informavo tik 2017 metais, todėl ir prievolės įrodyti aplinkybes dėl tinkamo D. M. kreditorių informavimo atsakovė neturi.
4.4. Teismas pažymėjo, jog nei ieškovė, nei pirminis kreditorius Bankas neginčija paties bankroto – jį pripažįsta, taigi pripažįsta, jog (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, priimtas teismo sprendimas akivaizdžiai neprieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms (Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnis).
4.5. Teismo vertinimu, atsakovė nebuvo apdairus ir protingas asmuo, nes laidavo už asmenį, su kuriuo ji buvo visiškai nesusijusi, nieko nežinojo apie D. M. pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, iš viso neturėjo galimybių gauti informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad bandymai pakeisti laiduotoju tapusį atsitiktinį asmenį į skolininkui artimą dėl Banko nesutikimo buvo nesėkmingi.
4.6. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu išsiaiškinus, jog D. M. bankroto procedūra (duomenys neskelbtini) buvo pradėta 2010 metais, užbaigta 2011 metais, į kreditorių sąrašą buvo įtrauktas tiek paskolą išdavęs Bankas, tiek paskolą apdraudusi bendrovė; įvertinus bankroto administratoriaus teiginius, jog kreditoriai apie bankroto procedūrą buvo tinkamai informuoti; ieškovei nepateikus į bylą duomenų, patvirtinančių jos teiginius, kad bankroto procedūros metu buvo akivaizdžiai pažeistos jos ar pradinio kreditoriaus teisės, ieškovei pareiškus ieškinį laiduotojai dėl solidarios prievolės tik po beveik šešerių metų po skolininko D. M. bankroto procedūros užbaigimo (nepateikus ieškininio reikalavimo iki bankroto bylos užbaigimo, skolų nurašymo), atsižvelgiant į laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį, reiškiantį, kad kai pasibaigia pagrindinė prievolė, pasibaigia ir laidavimas, pagrindo teigti, jog ieškovė turi teisę gauti prievolės įvykdymą iš atsakovės-laiduotojos, po to, kai skoliniai įsipareigojimai Bankui 78 882,11 svarų sumos ir UAB (duomenys neskelbtini) 78 302,47 svarų sumos pabaigus bankroto procedūrą buvo nurašyti, nėra.
4.7. Teismas priėjo prie išvados, kad nustačius, jog bankroto procedūra dėl trečiojo asmens D. M. buvo baigta 2011 m. spalio 5 d.; pagrindinio skolininko prievolei pasibaigus 2011 metais, kartu baigėsi ir laidavimas kaip akcesorinė, nuo pagrindinės prievolės priklausanti prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis), ieškinys kaip nepagrįstas atmestinas.
4.8. Teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties termino taikymo, pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pagrindiniam skolininkui bankrutavus, t. y., pasibaigus pagrindinei prievolei, baigėsi ir laidavimo, kaip akcesorinė prievolė, atsakovės ir bankrutavusio asmens atstovų advokatų argumentai dėl kitų įstatyme nustatytų normų, reglamentuojančių laidavimo pabaigą (CK 6.87 straipsnis ar 6.88 straipsnis), taikymo byloje ir / ar ieškinio senaties taikymo, ieškovei praleidus nurodytus terminus, atmestini kaip nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu UAB (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1-769/2019 ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas skundžiame sprendime nurodė: „ginčo, kad D. M. yra bankrutavęs (duomenys neskelbtini) ir yra atleistas nuo visų bankroto skolų (pagal 1986 m. bankroto įstatymą) pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas, negali būti“. Su tokiu teiginiu ieškovė nesutinka, nes tai prieštarauja ne tik paties teismo cituojamam įstatymų numatytam reglamentavimui (1986 m. Nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalis), bet ir pačiai nagrinėjamos bylos medžiagai ir keliamiems reikalavimams, kadangi pagrindinis ginčo objektas ir buvo ieškovės ir Banko nesutikimas su atsakovės gynybine pozicija, kad skolininkas yra atleistas nuo visų bankroto skolų, kadangi buvo pažeistos bankroto procedūros, dėl kurių taikytina minėta 1986 m. Nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje nustatyta išimtis – neatleidimas bankrutavusio asmens nuo bankroto skolų, kurios nėra įrodomos jo bankroto procese. Teismas nepagrįstai teigia, kad ginčo dėl skolininkės atleidimo nuo visų bankroto skolų negali būti.
5.2. Atsakovė reiškė reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) teisėje numatytų bankroto bylos teisinių pasekmių, t. y. kredito gavėjo atleidimo nuo visų skolų, taikymo, todėl ji privalėjo įrodyti tokių pasekmių taikymo pagrindus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tai byloje padaryta nebuvo, todėl neįrodytas ir minėtų pasekmių taikymas nagrinėjamoje byloje.
5.3. Apeliantė pažymi, kad teismas ignoravo faktą, kad nei atsakovė, nei kredito gavėjas, kuris taip pat buvo įtrauktas į teismo procesą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kreditorių informavimą, ir laikė, kad niekuo nepagrįsti ir neįrodyti atsakovės ir kredito gavėjo teigimai apie tinkamą kreditorių informavimą apie bankroto procesą yra svaresni už ieškovės ir banko teiginius apie pranešimo negavimą.
5.4. Bankas nebuvo informuotas apie bankroto procesą, todėl negalėjo jo ginčyti, taip pat neturi tokio tikslo, kadangi pažeidus bankroto procedūrą, kreditoriaus interesai ginami 1986 m. Nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje nustatyta išimtimi – t. y. bankrutavęs asmuo neatleidžiamas nuo skolų, neįrodytų bankroto procese. Taigi teismo išvada, kad ieškovė ir Bankas, neginčydami bankroto proceso, pripažino (duomenys neskelbtini) iškeltą skolininko bankroto bylą ir ja sukeliamas pasekmes, yra visiškai nepagrįsta.
5.5. Apeliantė pažymi, kad nei iki bankroto proceso pradžios, nei jo metu, nei jam pasibaigus kreditorius negavo jokios informacijos apie vykstantį bankroto procesą, jam nebuvo suteikta teisė pareikšti reikalavimus bankroto byloje, stebėti bankroto eigą, žinoti, koks bankrutuojančio asmens turtas yra įtrauktas į bankroto procedūrą, kaip paskirstomi pinigai, ir stebėti bei kontroliuoti daug kitų klausimų, kurie svarbūs tinkamam ir teisingam bankroto proceso įgyvenimui.
5.6. Ieškovė neabejotinai įrodė savo teisių pažeidimą ir dėl prievolės informuoti kreditorius pažeidimo kilusią žalą. Tuo tarpu teismas visiškai neatsižvelgė į šiuos ieškovės argumentus, kuriuos teismo posėdžių metu ieškovės atstovė ne kartą akcentavo, ir nusprendė, kad ieškovė neįrodė kreditoriaus teisių pažeidimo, tačiau niekaip tokio savo sprendimo nepagrindė, neargumentavo, skundžiamame sprendime neužsiminė apie ieškovės išdėstytus argumentus. Priešingai, teismas, prieštaraudamas rašytiniams įrodymams, skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad į kreditorių sąrašą bankas buvo įtrauktas ir rėmėsi 2019 m. gegužės 16 d. D. C. (D. C.) elektroninio laiško teiginiais apie kreditorių informavimą, tačiau nevertino aplinkybės, kad pačiame elektroniniame laiške nurodyta, jog kreditoriai buvo informuoti ne rašytiniu pranešimu, o paskelbiant viešai spaudoje, tai pažeidžia imperatyvius Reglamento Nr. 1346/2000 40–42 straipsnių reikalavimus.
6. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė nėra pareiškusi teismui reikalavimo nepripažinti procesinio sprendimo D. M. bankroto byloje, priešingai, teismo posėdžio metu pripažino šį bankrotą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime pažymėjo, jog nei ieškovė, nei pirminis kreditorius Bankas neginčija paties bankroto.
6.2. Nepaisant to, kad sprendimas užbaigti D. M. įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, jie negali sukelti teisinių pasekmių AB (duomenys neskelbtini), o dabar (po reikalavimo perleidimo) ir UAB (duomenys neskelbtini) prievolės (su visomis užtikrinimo priemonėmis – hipoteka, laidavimas) vykdymui ir jos nepanaikino (duomenys neskelbtini) aukščiausiojo teismingumo teismo verslo ir nuosavybės teismų (duomenys neskelbtini) teismo ryšių tarnybos ir bylos pareigūno D. C. 2019 m. gegužės 16 d. oficialus patvirtinimas, kad 2010 m. spalio 5 d. Aukščiausiajame teisme buvo priimta nutartis dėl D. M. bankroto ir kad pirmasis pranešimas žinomiems kreditoriams buvo paskelbtas 2011 m. kovo 17 d., turi didesnę įrodomąją galią nei ieškovės šio fakto žodinis neigimas.
6.3. Apeliantė neteisingai aiškina šioje byloje įrodinėjimo naštą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
6.4. Kadangi D. M. 2011 m. spalio 5 d. bankroto procedūra buvo užbaigta, todėl L. K. atsirado pagrindas teigti, kad jos laidavimas baigėsi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.
7. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB (duomenys neskelbtini) prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. AB (duomenys neskelbtini) nebuvo tinkamai informuotas nei apie D. M. ketinimą kelti bankroto bylą, nei apie bylos iškėlimą ir jos pabaigą. Be to, labai svarbu pažymėti, kad byloje nebuvo nustatyta, kad netgi tie kreditoriai, kurie minimi ieškovės pateiktame 2015 m. kovo 26 d. rašte, t. y. AB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), buvo laiku ir tinkamai informuoti apie D. M. bankroto bylos iškėlimą. Todėl nesuprantama, kokiais faktiniais duomenimis remdamasis teismas padarė priešingą savo nustatytiems faktiniams duomenims išvadą.
7.2. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 ir Kasacinio teismo praktiką dėl reglamento taikymo ir aiškinimo, matyti, kad viena iš pagrindinių nemokumo proceso (nepriklausomai, kokioje Europos Sąjungos šalyje jis yra vykdomas) nuostatų yra užsienio kreditorių informavimas apie nemokumo bylą.
7.3. Apie tai, kad D. M. kreditorė AB (duomenys neskelbtini) buvo įtraukta į bankroto bylą ir kad AB (duomenys neskelbtini) yra tinkamai informuota apie bankroto bylos iškėlimą, duomenų ir įrodymų byloje nėra. Be to, atsižvelgiant į tai, kad D. M. administratorius į bankroto bylą įtraukė UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (kuris 2010 metais – 2011 metais dar nebuvo kreditorius), jis neturėjo jokių dokumentų ir / ar jokios informacijos, remiantis kuria būtų galima nustatyti bankrutuojančio asmens Lietuvos Respublikoje esančius kreditorius.
8. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo D. M. prašo netenkinti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų ir jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino visas bylos aplinkybes. Teismas teisingai, pagal aktualiausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikė materialinės teisės normas.
8.2. Apie bankroto procesą ieškovė buvo informuota tinkamai. Teismas neturi pagrindo remtis tik ieškovės tvirtinimais, kad ji nebuvo informuotą apie D. M. bankrotą. D. M. nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus įrodymus, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) išrašo pateikimo teismui aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
11. Byloje sprendžiamas klausimas dėl užsienio valstybėje iškeltos bankroto bylos teisinių padarinių (tinkamo kreditorių informavimo) ir laiduotojos atsakomybės.
Dėl užsienio valstybėje iškeltos bankroto bylos teisinių padarinių.
12. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 20 d. AB banko (duomenys neskelbtini) (dabar AB (duomenys neskelbtini) bankas, toliau – Bankas) ir D. M. sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais jos pakeitimai bei papildymais), pagal kurią Bankas kredito gavėjui suteikė 92 375,84 Eur būsto kreditą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pirkti (t. 1, b. l. 10–17). 2006 m. gruodžio 20 d. tarp Banko ir atsakovės sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais jos pakeitimai bei papildymais), pagal kurią atsakovė laidavo už kredito gavėją D. M. (t. 1, b. l. 18–21). Kredito grąžinimas Bankui buvo užtikrintas 2006 m. gruodžio 28 d. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) draudimu, draudimo liudijimo serija Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais jos pakeitimai bei papildymais), naudos gavėju nurodant Banką. Kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas hipoteka (t. 1, b. l. 22–23, 28–31). D. M. netinkamai vykdant kreditinius įsipareigojimus, 2010 m. lapkričio 17 d. Bankas 2006 m. gruodžio 20 d. kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir 2010 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į ieškovę dėl 91 209,65 Eur draudimo išmokos mokėjimo (t. 1, b. l. 32). Ieškovė 2011 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą dėl 91 209,65 Eur draudimo išmokos išmokėjimo Bankui pagal draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką (t. 1, b. l. 33–37). 2013 m. lapkričio 13 d. tarp ieškovės ir Banko sudarytos pavedimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 38–39) ieškovė 2014 m. balandžio 1 d. pateikė antstoliui A. S. vykdyti 2013 m. spalio 28 d. Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) 91 797,76 Eur ir 1 565,46 Lt (ekvivalentas eurais – 453,39 Eur) skolinio įsipareigojimo sumos (t. 1, b. l. 40–43). 2015 m. sausio 13 d. turto pardavimo iš varžytynių akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad antstolis A. S. 2014 m. gruodžio 19 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1/42 dalį negyvenamosios patalpos (parkavimo vieta Nr. 35), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/66 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) už 61 862,84 Eur (t. 1, b. l. 44). Iš 2015 m. sausio 15 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad antstolis pervedė AB (duomenys neskelbtini) 58 551,68 Eur, likusi skola išieškotojui sudaro 33 699,47 Eur (t. 1, b. l. 45). 2015 m. vasario 9 d. tarp ieškovės ir Banko sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kredito sutartį dėl likusios 32 657,97 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos bei kitų įstatymų nustatytų teisių, 197,63 Eur išlaidų už vykdomojo įrašo atlikimą ir 105,13 Eur kuratoriaus atlyginimo išlaidų, teises pagal 2006 m. gruodžio 20 d. laidavimo sutartį (t. 1, b. l. 46–49). Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovei pranešta 2017 m. kovo 3 d. pranešimu (t. 1, b. l. 50). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7390-512/2015 patenkintas antstolio prašymas ir pakeistas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškotojas Bankas išieškotoja UAB (duomenys neskelbtini), dėl kitos dalies paliekant esamą kreditorę AB (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 53–54). Ieškovė teismui pateikė 2015 m. kovo 26 d. atspausdintus dokumentus apie tai, kad gavėjas D. M. yra bankrutavęs (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 55). Ieškovė išsiuntė atsakovei 2013 m. sausio 21 d. raginimą, kuriame nurodė, kad kreditavimo sutartis su D. M. nutraukta, Bendrovė iki 2014 m. sausio 15 d. išmokės Bankui visą draudimo išmoką ir perims visas reikalavimo teises dėl D. M. kartu su 2006 m. gruodžio 20 d. laidavimo sutartimi; nustatė 35 kalendorinių dienų terminą kreipimuisi į Bendrovę dėl skolos grąžinimo sąlygų nustatymo (t. 1, b. l. 56). Iš atsakovės pateiktų dokumentų (t. 2, b. l. 14–17) matyti, kad (duomenys neskelbtini) 2010 m. spalio 5 d. teismo sprendimu D. M. paskelbtas bankroto įsakymas, 2011 m. spalio 5 d. bankroto procedūra buvo baigta. D. M. kreditorių sąraše nurodyti šie Lietuvos kreditoriai: AB (duomenys neskelbtini) 156,01 svarų sumos, UAB (duomenys neskelbtini) 78 882,11 svarų sumos ir UAB (duomenys neskelbtini) 78 302,47 svarų sumos. Iš (duomenys neskelbtini) nemokumo tarnybos gautame rašte nurodyta, kad 2010 m. spalio 5 d. prieš D. M. buvo atliktas bankroto įsakymas (t. 2, b. l. 118). Trečiojo asmens D. M. atstovo pateikti dokumentai (t. 2, b. l. 167–172) patvirtina, kad D. M. 2010 m. spalio 5 d. teismo sprendimu paskelbtas bankrotas, pirmasis pranešimas kreditoriams buvo paskelbtas 2011 m. kovo 17 d.
13. Situacijos, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o jo turtas ir (arba) kreditoriai yra daugiau nei vienos valstybės teritorijoje, visų pirma įpareigoja atsakyti į šiuos klausimus: ar bankroto bylos iškėlimas ir su tuo susiję teisiniai padariniai apsiriboja valstybės, kurios teismas iškėlė bankroto bylą, teritorija ar įgyja universalų pobūdį; kokius teisinius padarinius bankroto bylos iškėlimas gali sukelti kitoje valstybėje ir kurios valstybės teisė taikytina.
14. E. S. vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reglamentuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau tekste – Reglamentas Nr. 1346/2000).
15. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti skolininkui pagrindinę bankroto bylą. Pagrindinė bankroto byla gali būti tik viena. Teismo sprendimas iškelti pagrindinę bankroto bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnis) ir sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokias jis turi kilmės valstybėje (Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnis), o teismo sprendimo kilmės valstybėje paskirtas bankroto administratorius (likvidatorius), laikydamasis valstybės narės, kurioje jis ketina veikti, teisės aktų reikalavimų, turi teisę vykdyti savo įgaliojimus pagal valstybės, kurios teisme iškelta pagrindinė bankroto byla, teisės aktus (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnis). Šiuo atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pagrindinė bankroto byla skolininkui D. M. 2010 m. spalio 5 d. buvo iškelta (duomenys neskelbtini) (2010 m. spalio 5 d. teismo sprendimu paskelbtas bankroto įsakymas).
16. Minėtas Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio reglamento 4 straipsniu, kuriame sureguliuoti taikytinos teisės klausimai. Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą.
17. Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje daroma išimtis iš bendrosios Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės konkrečiai reiškia: a) teisę perduoti turtą arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad jis būtų perduotas, bei teisę naudoti iš šio perduoto turto gautas pajamas arba iš šio turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas; b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją; c) teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją; d) daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto. Reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodoma, kad „daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą.“
18. Pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1346/2000 nustato ribotus pagrindus, kuriems esant galima nepripažinti arba neleisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimo. Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga, minėtame straipsnyje nustatyta, kad „Bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.“ Aiškindamas Reglamento 1346/2000 26 straipsnyje nustatytą viešosios tvarkos išlygą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas remiasi suformuota šio teismo praktika dėl viešosios tvarkos, kuri analogiškai buvo nustatyta 1968 m. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, vykdymo. ETT 2000 m. kovo 28 d. Krombach, bylos Nr. C-7/98, sprendime nurodė, kad ieškiniai dėl viešosios tvarkos išlygos, nurodytos Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek tai yra kliūtis įgyvendinti vieno iš šios konvencijos pagrindinių tikslų, t. y. teismų sprendimų judėjimo supaprastinimą, turi būti pateikiami tik išimtiniais atvejais. Ieškinys dėl šios išlygos galimas tik tada, kai kitoje valstybėje priimto sprendimo pripažinimas ar vykdymas būtų nesuderinamas su valstybės, kurios prašoma pripažinti arba vykdyti, teisine sistema. Pažymėtina, kad net ir konstatuodama prieštaravimą viešajai tvarkai pagal Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnį, valstybė narė gali, bet neprivalo atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas iškelti bankroto bylą, net ir konstatavus jo prieštaravimą viešajai tvarkai, galėtų būti nepripažįstamas tik išimtiniais atvejais. Prieštaravimo viešajai tvarkai kriterijus būtų esminis ir nulemtų kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepripažinimą tik tada, jeigu toks bankroto bylos iškėlimas skolininkui būtų nepriimtinas iš esmės pagal pripažįstančios valstybės nacionalinę teisę ir darytų žalą nacionalinės teisės saugomoms fundamentalioms vertybėms. Vien formalus prieštaravimas viešajai tvarkai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, jei tai nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei nedarytų jiems turtinės ar neturtinės žalos (2012 m. gegužės 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2T-25/2012, 2013 m. vasario 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-38/2013)
19. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės UAB (duomenys neskelbtini), kuri 2015 m. vasario 9 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu reikalavimo teises perėmė iš Banko, t. y. hipotekos kreditoriaus, atžvilgiu pripažinimas ir leidimas vykdyti (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą dėl bankroto procedūros užbaigimo D. M. neprieštarauja Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsniui ir nesudaro pagrindo teigti, kad minėtas (duomenys neskelbtini) teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti pažeidžia Lietuvos Respublikos viešąją tvarką. Pirmiausia siauras viešosios tvarkos aiškinimas tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood (C-341/04, OL C 143)), tiek teisės doktrinoje (žr. pvz., B. W., International I. L., Deventer: Kluwer, 3rd ed, 2012) nepatvirtina, kad galimas Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio pažeidimas sudarytų viešosios tvarkos pažeidimą ir pagrindą neleisti vykdyti (duomenys neskelbtini) teismo sprendimo. Antra, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius), skolininkui iškėlus bankroto bylą, nebetenka galimybės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, jam taikomi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatyti apribojimai, tačiau nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorė AB (duomenys neskelbtini), net ir pasibaigus bankroto procedūrai (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 19 d. įvykusiose varžytynėse pardavus įkeistą turtą, 58 551,68 Eur suma patenkino savo kreditinį reikalavimą ir tokiu būdu įgyvendino Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje numatytą teisę. Kartu pažymėtina, kad Lietuvoje esančiam hipoteka įkeistam daiktui galioja CK 4.170 straipsnio 6 dalies nuostata, jog, perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas dėl bankroto procedūros užbaigimo D. M. nepažeidė Lietuvoje esančių kreditorių daiktinių teisių bei Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos ir tai nesudaro pagrindo taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio bei 26 straipsnio.
Dėl kreditorių informavimo
21. Ieškovės teigimu, kreditorė AB (duomenys neskelbtini) Lietuvoje nebuvo tinkamai informuota apie iškeltą bankroto bylą D. M. (duomenys neskelbtini) (negavo pranešimo), pati ieškovė tapo kreditore tik 2015 metais, todėl gali būti netaikomos bankroto bylos pasekmės. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nurodė, kad paties bankroto neginčija, tačiau teigia, kad apie bankrotą jie nežinojo.
22. Šiuo atveju reikšmingos Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos, reglamentuojančios užsienio kreditorių informavimą apie nemokumo bylą bei reikalavimų pateikimą. Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnis nurodo, kad bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Užsienio kreditorių informavimo minimalios taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40–42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį, iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 40 bei 42 straipsniai yra materialiojo pobūdžio teisės normos – šiose teisės normose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente Nr. 1346/2000 nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomus informavimo reikalavimus arba nustatyti kreditoriams palankesnį teisinį režimą, tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba bankroto administratorius. Teisės mokslo doktrinoje „žinomais“ kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats bankroto administratorius.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017 išaiškino, kad šalis, teigusi, jog jos teisės buvo pažeistos dėl netinkamo informavimo apie bankroto bylą, privalo teismui pateikti minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad D. M. kreditorių sąraše buvo nurodyti šie Lietuvos kreditoriai: AB (duomenys neskelbtini) 156,01 svarų sumos, UAB (duomenys neskelbtini) 78 882,11 svarų sumos ir UAB (duomenys neskelbtini) 78 302,47 svarų sumos. Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) teismingumo teismo verslo ir nuosavybės teismų (duomenys neskelbtini) teismo ryšių tarnybos ir bylos pareigūno D. C. 2019 m. gegužės 16 d. oficialus patvirtinimas, kad 2010 m. spalio 5 d. Aukščiausiajame Teisme buvo priimta nutartis dėl D. M. bankroto ir kad pirmasis pranešimas žinomiems kreditoriams paskelbtas 2011 m. kovo 17 d.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei nepateikus jokių duomenų apie tai, kad ji ar pirminis kreditorius būtų kreipęsis su pretenzijomis į bankroto procedūrą atlikusi teismą dėl netinkamo jų informavimo, dėl informacijos apie bankroto eigą ir pan., ieškovei nepateikus duomenų, patvirtinančių teiginius apie D. M. kreditorių AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) teisių ir laisvių pažeidimą, juos tinkamai neinformavus apie bankroto procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, ieškovės teiginiai dėl bankroto pasekmių netaikymo pažeidus kreditorių teises atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, negalima nepripažinti ir neleisti vykdyti J. K. teismo sprendimo remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga.
Dėl laiduotojos atsakomybės
25. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako kreditoriui taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).
26. Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 1 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); užtikrintos prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui (CK 6.82 straipsnio 4 dalis); laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu pagrindinis skolininkas turi įskaitymo teisę (CK 6.135 straipsnio 1 dalis); laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitų laiduotojui nepalankių padarinių, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti už naują skolininką (CK 6.87 straipsnio 5 dalis, 6.120 straipsnio 2 dalis); laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa, laidavimas pasibaigia (CK 6.126 straipsnio 5 dalis); laidavimas novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria laidavimą išsaugoti (CK 6.143 straipsnio 1 dalis); jeigu laidavimu užtikrinta prievolė yra alternatyvi, tai ir laiduotojo prievolė yra alternatyvi (CK 6.26 straipsnio 1 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis).
27. Pažymėtina, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Fizinių asmenų bankroto įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Dėl šios priežasties, vertinant bankroto bylos iškėlimo fakto įtaką laidavimo teisiniams santykiams, atsižvelgtina į jau analizuotus bendrųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų reglamentuotus laidavimo, kaip solidariosios ir akcesorinės prievolės, ypatumus.
28. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui įtakos už jį laidavusio asmens teisių ir pareigų apimties, nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas yra juridiškai reikšmingas faktas, sukeliantis materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių: nutrūksta sutartiniai santykiai, tarp jų – ir laidavimo, kaip šalutinės prievolės; nepriklausomai nuo sutartinių terminų nutrūksta netesybų ir palūkanų skaičiavimas; fiksuojama neįvykdytų prievolių apimtis; kreditorius įgyja teisę reikšti finansinį reikalavimą tiek skolininkui jo bankroto byloje, tiek laiduotojui (2014 balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, kad kreditorius gali reikšti reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos reikšti reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.68 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 3K-P-537/2011).
29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Vis dėlto tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Analogiška praktika taikytina ir fizinių asmenų bankroto teisiniuose santykiuose (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
30. Kaip jau nurodyta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) 2010 m. spalio 5 d. teismo sprendimu D. M. paskelbtas bankroto įsakymas, 2011 m. spalio 5 d. bankroto procedūra buvo baigta. Nuo to momento baigėsi pagrindinio skolininko D. M. prievolė grąžinti skolą pagal būsto kreditavimo sutartį, o kartu baigėsi ir atsakovės prievolė pagal laidavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjimo metu išsiaiškinus, jog D. M. bankroto procedūra (duomenys neskelbtini) buvo užbaigta 2011 metais, į kreditorių sąrašą buvo įtrauktas tiek paskolą išdavęs Bankas, tiek paskolą apdraudusi bendrovė; įvertinus bankroto administratoriaus teiginius, jog kreditoriai apie bankroto procedūrą buvo tinkamai informuoti; ieškovei nepateikus į bylą duomenų, patvirtinančių jos teiginius, kad bankroto procedūros metu buvo akivaizdžiai pažeistos jos ar pradinio kreditoriaus teisės, ieškovei pareiškus ieškinį laiduotojai dėl solidarios prievolės tik po beveik šešerių metų po skolininko D. M. bankroto procedūros užbaigimo (nepateikus ieškininio reikalavimo iki bankroto bylos užbaigimo, skolų nurašymo), atsižvelgiant į laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė turi teisę gauti prievolės įvykdymą iš atsakovės-laiduotojos.
31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, kadangi dėl tų pačių dokumentų gavimo ir pateikimo teismui skolininko atstovas nepatyrė jokių išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nebuvo įtraukta į D. M. bankroto procedūrą (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo daryti išvadą, kad jos galimybė gauti informaciją užsienio valstybėje apie trečiąjį asmenį pasunkėjo ir tai pagrįstai reikalavo papildomų išlaidų. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.
32. Kiti apeliantės argumentai nėra teisiškai reikšmingi, ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
33. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
35. Ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
36. Atsakovė prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovės patirtos 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atstovavimą, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos iš ieškovės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovei 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą, atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Erinija Kazlauskienė
Giedrė Seselskytė
Danutė Žvinklytė