Administracinė byla Nr. I-632-243/2010

Proceso Nr. 3-63-3-00453-2010-0

Teismo procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74

(S)

 

 

 

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. liepos 1 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, sekretoriaujant Nataljai Švec, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos VRM dėl 347,67 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

pareiškėja J. V. prašyme teismui nurodo, jog dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinėje Neringos užkardos Sargybų būrio specialiste ir jai nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis dėl to, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas išmokama priemokų ir priedų dalis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjos teigimu, jai nesumokėtas 347,67 Lt darbo užmokestis. Prašymo reikalavimą grindžia tuo, jog Konstitucinis  Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo, kad teisinė situacija, kai valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, nemokama arba darbas neapmokamas teisingai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu pareiškėjos prašymą siūlo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 15-17). Atsikirtimą grindžia tuo, jog pareiškėjai už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo trukmę nesumokėjo dėl to, kad išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 procentų pareiginės algos dydį. Nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje nuo 2006-06-07, buvo numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Atsakovės teigimu, vadovavosi teisinių santykių metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką. Prašo daliai reikalavimų taikyti trejų metų ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnyje, nes pareiškėja prašymą teismui padavė 2010-06-07, todėl reikalavimas gali būti tenkinamas nuo 2007-06-08 ir pareiškėjai priteistina suma sudarytų 188,35 Lt. Teismui patenkinus pareiškėjos prašymą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos VRM atsiliepimu pareiškėjos prašymą siūlo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 12-13). Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurias taikė atsakovė apskaičiuodama ir mokėdama atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento ir turi būti taikomas iki tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigia, jog išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nurodo, jog iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo valstybės institucijos, mokančios pareigūnams darbo užmokestį, privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus ir riboti mokamus priedus ir priemokas 70 procentų pareiginės algos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė, skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui patenkinus pareiškėjos prašymą prašo reikalavimo dalyje priteisti darbo užmokestį 2007-01-01 – 2007-06-07 taikyti trejų metų ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnyje ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.

 

Teismas konstatuoja:

pareiškėja J. V. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinėje Neringos užkardos Sargybų būrio specialiste. Prašymu ji teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra. Atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinėje parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjai nesumokėta 347,67 Lt priemokų ir priedų dalis už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 6-7).   

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjai darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23  d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, jog „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą  pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Asmens teisė  gauti atlyginimą už atliktą darbą ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A¹²-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,  administracinėje byloje Nr. A¹-638/2005 Linas Šarkis v. Kauno rajono policijos komisariatas bei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr.  A⁶⁶²-1735/2010 J. Kuzmičiūtė v. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėja J. V. 2010-06-07 padavė teismui prašymą dėl darbo užmokesčio išieškojimo. Ji kreipėsi į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo už 2007 m. sausio – gegužės mėnesius, kuri sudaro 159,32 Lt, praleidusi trejų metų terminą nustatytą tokiam reikalavimui pareikšti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, kita prašymo dalis paduota, nepraleidus termino. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalimi nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Nagrinėjamam ginčui nėra nustatyti specialūs ieškinio senaties terminai, todėl ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos. Civilinio kodekso 1.126  straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas (ABTĮ  48 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, todėl ji taikytina tai prašymo reikalavimo daliai, kuri paduota teismui praleidus terminą. Atsakovė taip pat prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl priteisimo nepriemokos už 2007 m. birželio mėnesio dalį. Teismas negali nustatyti, ar pareiškėja kreipėsi į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo už 2007 m. birželio mėnesį praleidusi trejų metų terminą, nustatytą tokiam reikalavimui pareikšti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi. Iš atsakovės pateiktos pažymos matyti, jog nepriemoka už 2007 m. birželio mėnesį sudaro 115,29 Lt, tačiau nenurodyta už kurias konkrečiai darbo dienas nepriemoka paskaičiuota, todėl nėra pagrindo nepriemokos dydį proporcingai dalinti kiekvienai darbo dienai ir atitinkamai sumažinti priteisiamos nepriemokos dydi. Teismo vertinimu, atsakovei nepateikus nurodytų duomenų, nėra pagrindo taikyti šiai reikalavimo daliai ieškinio senatį. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjai realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atsisakymas mokėti pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinė, o ne valstybė plačiąja teisinių santykių prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjos reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A¹-635/2005 ir Nr. A⁶⁶²-1735/2010. Pareiškėja atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jai nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjos prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.  

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjos prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, todėl tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 ir 4 punktais. Pareiškėjai priteistina iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės 188,35 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Prašymas dėl 159,32 Lt priteisimo netenkintinas, nes paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovė.

Valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, todėl finansiniai asignavimai darbo užmokesčiui mokėti turi būti paskirti iš valstybės biudžeto.   Pripažįstama, kad yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės  sunkią finansinę padėtį, remiantis  Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ   85 – 89 straipsniais,

n u s p r e n d ė  :

patenkinti pareiškėjos J. V. prašymą iš dalies,

priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Pakrančių apsaugos rinktinės 188,35 Lt ( vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis litus) nesumokėtą darbo užmokestį J. V. už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2008-12-31 (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti),

atmesti  pareiškėjos prašymą dalyje dėl 159,32 Lt priteisimo,

teismo sprendimo vykdymą  atidėti iki  2011 m. liepos 2 d.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Teisėja                                                                                     Vida Stonkuvienė