Administracinė byla Nr. I-1420-629/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04287-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė,
dalyvaujant pareiškėjui J. U.,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovui A. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną etapą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d. buvo etapuojamas iš vieno miesto į kitą netinkamomis sąlygomis. Konvojavimo mašinose nebuvo saugos diržų, gesintuvų, avarinio išėjimo, langų. Be to, sėdynės buvo kietos nepatogios, pareiškėjui trūko vietos. Dėl vietos trūkumo pareiškėjo kojas ne kartą buvo sutraukęs mėšlungis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo vežamas automobiliu, skirtu statybinėms medžiagoms vežti. Taip pat nurodė, kad automobiliuose buvo drėgna ir šalta. Dėl netinkamų etapavimo sąlygų, pasak pareiškėjo, jis jautė baimę, didelius nepatogumus, stresą, be to, jis buvo žeminamas konvojaus pareigūnų, kurie ne kartą į jį buvo nukreipę ginklą.
Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti senaties terminą (b. l. 20–24).
Nurodė, kad Tarnybos pareigūnams konvojuojant pareiškėją planinių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui vykdyti, pervežamų konvojuojamųjų skaičius neviršijo transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičiaus, visuose konvojavimui naudotuose automobiliuose įrengtos sėdimosios vietos, vėdinimo sistemos, apšvietimo sistemos, šildymo sistemos. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti, pastabų neturėjo.
Paaiškino, kad Tarnyba asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Pabrėžė, jog visas transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Taip pat pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.
Tarnybos teigimu, ji besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.
Specialiuosiuose automobiliuose sėdimos vietos konvojuojamiesiems konvojuoti yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146 p. nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Kadangi visos specialiosios transporto priemonės, skirtos konvojuojamiesiems pervežti, registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato ir įrengia gamintojas, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Paaiškino, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 p., konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės ar postų žiniaraščiuose. Tokių duomenų pareiškėjo konvojavimo dokumentuose nėra. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, tačiau pareiškėjas nepasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises.
Tarnybos nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtus nepatogumus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus yra tik jo subjektyvios prielaidos ir nuomonės. Pabrėžė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kažkuriuo lygiu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Tai leidžia teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Tarnyba mano, kad šioje administracinėje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad atsirado sąlygos numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 271 str. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o jo reikalavimas atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą traktuotinas kaip galimai nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Be to, Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimams dėl Tarnybos veiksmų taikytinas ieškinio senaties terminas.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais,
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsilipime išdėstytais argumentais.
Teismas
k o n s t a u o j a :
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs konvojavimo metu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d. CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių etapavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 27 d. (b. l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. spalio 26 d. Tarnyba, atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. spalio 26 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už minėtą laikotarpį paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. liepos 25 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pasak pareiškėjo, jis buvo konvojuojamas perpildytais automobiliais.
Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. liepos 25 d. iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą buvo etapuojamas iš viso 45 kartus. 2013 m. pareiškėjas buvo etapuojamas spalio 30 d., lapkričio 6, 13, 22, 27 d., gruodžio 4, 11 d.; 2014 m. – sausio 8, 27 d., vasario 10, 28 d., kovo 5 d., balandžio 11 ,16, 23, 30 d., gegužės 15, 22 d., liepos 23 d., rugpjūčio 1, 22, 29 d., rugsėjo 4 d., spalio 13, 23 d., lapkričio 21, 28 d., gruodžio 15, 18 d.; 2015 m. – sausio 15, 22 d., kovo 18 d., balandžio 10 d., spalio 2, 9, 28 d., lapkričio 6 d.; 2016 m. – kovo 31 d., gegužės 10 d., 24, 25 d., birželio 1 d., liepos 1 ,4, 7 d. (I t., b. l. 28–162). Nurodytomis dienomis pareiškėjui konvojuoti buvo naudojami specialūs automobiliai „Mercedes Benz“, „Volkswagen“ bei „Iveco“. Iš šių automobilių registracijos liudijimų matyti, jog minėti automobiliai, vadovaujantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintais Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimais priskirtini transporto priemonėms, skirtos žmonėms vežti. Be to, minėti automobiliai atitinka techninius reikalavimus (I t., b. l. I t., b. l. 163–200; II t., b. l. 1–27). Kaip matyti iš kelionės žiniaraščių ir minėtuose automobiliuose galimų pervežti asmenų skaičiaus, specialiais automobiliais vežamų suimtųjų / nuteistųjų skaičius neviršijo nustatytų reikalavimų, taigi Konvojavimo taisyklių 109 p., nustatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas. Iš specialiųjų automobilių schemų matyti, kad visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, automobiliuose yra avariniai išėjimai arba evakuaciniai liukai. Ventiliacija automobiliuose efektyvi. Taigi pareiškėjo nurodomi pažeidimai nenustatyti.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Konvojavimo taisyklėse saugos diržų panaudojimas nustatytas tik tuo atveju, kai du konvojuotojai konvojuoja du konvojuojamuosius ne specialiu konvojavimui skirtu transportu (Konvojavimo taisyklių 163 p.), kitais atvejais saugos diržų panaudojimas nėra įtvirtintas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiais automobiliais, šie automobiliai atitiko techninius reikalavimus, taigi, darytina išvada, kad saugos diržų įrengimas juose nebuvo privalomas.
Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų teikęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, pareigūnų elgesio, tokie pažeidimai neužfiksuoti ir kelionės žiniaraščiuose. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 p. įtvirtinta, jog tokios pretenzijos turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus, o šiuo atveju jokie nusiskundimai nebuvo užfiksuoti.
Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimų argumentus, teisės aktais nustatytus konvojavimo reikalavimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti.
Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Milda Vainienė