Administracinė byla Nr. eAS-667-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01563-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Seimo etikos ir procedūrų komisijai dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Seimo etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 26 d. išvadą Nr. 101-I-11 (toliau – ir Išvada).

Pareiškėjas nurodė, jog jis Komisijai teikė skundus dėl to, kad Seimo specialioji tyrimo (apkaltos) komisija (toliau – ir Specialioji tyrimo komisija) sistemingai ir nuolat neleidžia pareiškėjui ir jo gynėjams dalyvauti apkaltos komisijos posėdžiuose, neleidžia teikti paaiškinimų, girdėti apklausiamų liudytojų, neleidžia susipažinti su bylos medžiaga. Komisija visus pareiškėjo skundus išsprendė priimdama Išvadą, kuria jokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas nurodė, kad priimant Išvadą nebuvo tirti jokie įrodymai, neatlikti tyrimai, buvo remtasi tik D. Š. parodymais, kurie yra šališki. Pareiškėjo manymu, Išvados turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai apkaltos klausimais, nes pareiškėjui nebuvo užtikrintos procesinės garantijos.

Atsakovas Seimo etikos ir procedūrų komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog priimdamas Išvadą vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota praktika. Atsakovas pažymėjo, jog Specialioji tyrimo komisija, paprašiusi pareiškėją palikti posėdžio, vykusio 2017 m. kovo 29 d., salę, Specialiosios tyrimo komisijos darbo reglamento nepažeidė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Specialioji tyrimo komisija gali neleisti asmeniui dalyvauti posėdyje, jei bus atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys. Atsakovas darė išvadą, kad toks Specialiosios tyrimo komisijos sprendimas teisės normų, garantuojančių pareiškėjo teisę į gynybą, nepažeidė. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog apie 2017 m. balandžio 4 d. Specialiosios tyrimo komisijos posėdį jis sužinojo tik iš visuomenės informavimo priemonių, atsakovas pažymėjo, kad Specialiosios tyrimo komisijos posėdžio darbotvarkė buvo tinkamai paskelbta Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja Specialiosios tyrimo komisijos oficialiai į posėdžius kviesti asmenis, kuriems taikoma apkalta. Specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai yra uždari ir juose dalyvauja tik kviesti asmenys, komisijai neprieštaraujant. Specialiosios tyrimo komisijos 2017 m. balandžio 4 d. posėdyje vyko anoniminio liudytojo apklausa. Atsakovas paaiškino, kad, siekiant apsaugoti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, duomenis, buvo priimtas sprendimas į posėdį kitų asmenų nekviesti. Atsakovas pažymėjo, jog apie tai, kad pareiškėjas gali susipažinti su surinkta medžiaga, kuri nėra įslaptinta, pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. balandžio 21 d., be to, su tyrimo medžiaga susipažino pareiškėjo advokatas, todėl teisė į gynybą nebuvo pažeista. Pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad jo atstovui advokatui buvo neleista dalyvauti posėdžiuose, atsakovas vertino kaip neatitinkančius tikrovės. Atsakovas prašė pareiškėjo skundo nenagrinėti kaip nežinybingo administraciniam teismui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo siekiamas jo teisių gynimas bei skundo reikalavimas nėra siejami su viešojo administravimo sritimi. Pareiškėjas skunde teismui prašo panaikinti Išvadą, kuri buvo priimta išnagrinėjus pareiškėjo, kaip Seimo nario, 2017 m. kovo 29 d., 2017 m. kovo 30 d., 2017 m. balandžio 4 d., ir 2017 m. balandžio 19 d. prašymus dėl Specialiosios tyrimų komisijos veiksmų pagrįstumo pareiškėjo atžvilgiu pradėtos apkaltos procese. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, ginčydamas Išvadą ir prašydamas ją panaikinti, iš esmės siekia savo, kaip Seimo nario, kuriam taikoma apkalta, teisių užtikrinimo vykdant apkaltos procesą, o tai reiškia, kad keliamas ginčas susijęs su Seimo, Seimo nario veikla. Šią išvadą patvirtina ir pareiškėjo skundo argumentai (pareiškėjas prieštarauja dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriuose išaiškinti apkaltos vykdymo principai, nevykdymo). Teismas pabrėžė, kad administracinis teismas nekompetentingas nagrinėti ginčo, susijusio su Seimo, Seimo narių veikla (apkaltos Seimo nariui vykdymas susijęs su Seimo nario veikla), todėl neturi kompetencijos tirti Išvados, kuri priimta dėl Specialiosios komisijos veiksmų vykdant apkaltos procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pripažinęs, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Išvadą, siekia inicijuoti ginčą dėl Specialiosios tyrimų komisijos netinkamai vykdytų pareigų atliekant apkaltos procesą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo norimo inicijuoti ginčo objektas nėra viešasis administravimas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies sąvokos prasme bei keliamas ginčas nelaikytinas administraciniu ginču ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos prasme. Pareiškėjui skunde nenurodžius teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl Seimo, Seimo nario veikos priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, teismas bylą nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (jeigu byla nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai).

III.

Pareiškėjas K. P. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 10 straipsniu ir paaiškina, kad skundė Komisijai Seimo narės D. Š. ir jos vadovaujamos komisijos elgesį, o gautą sprendimą skundė nustatyta tvarka. Pareiškėjas nesutinka su teismo konstatuotu jo nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Pareiškėjas nurodo, kad jis skunde neprivalėjo nurodyti visų jam kylančių teisinių pasekmių. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas sprendimas sukuria jam teisines pasekmes, t. y. pripažinus Specialiosios tyrimų komisijos sprendimus neteisėtais bei konstatavus, kad šios komisijos pirmininkė pažeidė Valstybės politikų etikos kodeksą, neteks teisinio pagrindo visas pareiškėjui pradėtas apkaltos procesas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo etikos ir procedūrų komisija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad palaiko atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Taip pat paaiškina, kad Komisija svarstė galimus procedūrinius pažeidimus Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui K. P. pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti veikloje ir tik nenustačiusi jų pažymėjo, kad šios komisijos pirmininkė nepažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2017 m. gegužės 2 d. nutarimu Seimas priėmė Specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. P. pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengi išvadai bei tos pačios dienos nutarimu pradėjo apkaltos procesą Seimo nariui K. P. ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą pagal K. P. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė šią administracinę bylą nustatęs, kad pareiškėjo siekiamas jo teisių gynimas bei skundo reikalavimas nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o keliamas ginčas yra susijęs su Seimo ir Seimo nario veikla.

Pareiškėjas atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos pozicija nesutinka ir tvirtina, kad, vadovaudamasis Valstybės politikų elgesio kodekso 10 straipsnio nuostata, jis turi teisę ginčyti Išvadą teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administraciniams teismams pavesta spręsti viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat atskirajame skunde akcentuoja, kad skundą teikia, vadovaudamasis Valstybės politikų elgesio kodekso 10 straipsniu, kuriame nustatyta, kad valstybės politikų elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atliekančios institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, valstybės politikų elgesio tyrimą Lietuvos Respublikos Seime atlieka Seimo Etikos ir procedūrų komisija (Valstybės politikų elgesio kodekso 6 str. 1 d. 1 p.).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo siekiama panaikinti Komisijos Išvada priimta vadovaujantis ne Valstybės politikų elgesio kodeksu, o Lietuvos Respublikos Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, įtvirtinančia Etikos ir procedūrų komisijos veiklos kryptį prižiūrėti, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą, taip pat Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų, komitetų bei komisijų pirmininkų, kitų Seimo narių siūlymu arba savo iniciatyva nagrinėti šių teisės aktų bei etikos pažeidimus, svarstyti kilusius Seimo narių konfliktus ir, jeigu reikia, pateikti išvadas Seimui, Seimo Pirmininkui ar Seimo valdybai. Kaip matyti iš Išvados, šiuo atveju Komisija nagrinėjo klausimą dėl galimai šiurkštaus Seimo statuto 233 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų pažeidimo. Pastarosios nuostatos patenka į Seimo statuto VIII dalį, reglamentuojančią apkaltos proceso institutą, ir nustato, kad Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiuose išklausomi asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimai bei argumentai, apklausiami liudytojai, renkami, tiriami ir vertinami kiti įrodymai, prireikus kviečiami ekspertai bei specialistai (Seimo statuto 233 str. 3 d.). Posėdžiuose gali dalyvauti ir asmens, kuriam taikoma apkalta, advokatas (Seimo statuto 233 str. 3 d.).

Komisija Išvadoje nusprendė, kad Specialioji tyrimo komisija, priimdama sprendimą neleisti Seimo nariui K. P. bei jo advokatams dalyvauti 2017 m. kovo 29 d. Specialiosios tyrimo komisijos posėdžio dalyje, kurioje buvo pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, nepažeidė Seimo statuto, Laikinųjų tyrimų komisijų įstatymo bei kitų teisės normų, garantuojančių teisę į gynybą; Specialiosios tyrimo komisijos 2017 m. balandžio 4 d. posėdis buvo organizuotas pagal galiojančias Seimo statuto bei kitų teisės aktų nuostatas; Specialioji tyrimo komisija, apklausdama anoniminį liudytoją apie Komisijos teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. P. nenurodytus faktus, nepažeidė galiojančių teisės aktų; Specialiosios tyrimo komisijos pirmininkė nepažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 8 punktų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo siekiamos nuginčyti Išvados pobūdį, atsakovo analizuotus klausimus ir priimtus sprendimus, taip pat įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti Išvadą, iš esmės siekia savo, kaip Seimo nario, kuriam taikoma apkalta, teisių užtikrinimo vykdant apkaltos procesą, kas reiškia, kad keliamas ginčas yra susijęs su Seimo ir Seimo nario veikla. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jame pateikiami nesutikimo su Išvada argumentai siejami su apkaltos procesą reglamentuojančiomis Seimo statuto nuostatomis, bet ne su Valstybės politikų elgesio kodekso reguliuojamais teisiniais santykiais.

Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Valstybės politikų elgesio kodekso 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės politiko elgesio tyrimą atlikusi komisija gali: konstatuoti, kad valstybės politikas nepažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų valstybės politiko elgesio principų ar reikalavimų; konstatuoti, kad valstybės politikas pažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus; rekomenduoti valstybės politikui suderinti savo elgesį ar veiklą su šiame kodekse ar institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytais valstybės politiko elgesio principais ar reikalavimais; rekomenduoti viešai atsiprašyti; įtarus esant nusikalstamos veikos požymių, perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai. Taigi net ir tuo atveju, jei Komisija pripažintų, jog Specialiosios tyrimo komisijos pirmininkė pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 8 punktų nuostatas, šiame kodekse nėra įtvirtinta Komisijos teisė priimti dar kokį nors papildomą sprendimą, galintį įtakoti pareiškėjui pradėto apkaltos proceso procedūrą. Siekiamoje nuginčyti Išvadoje joks tyrimas dėl elgesio, galimai pažeidžiančio Valstybės politikų elgesio kodekse nustatytus valstybės politikų elgesio principus ir nuostatas, pareiškėjo atžvilgiu atliekamas nebuvo. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl skundžiamos Išvados dalies, kurioje konstatuota, kad Specialiosios tyrimo komisijos pirmininkė nepažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 8 punktų.

Kaip minėta, administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs ginčas viešojo administravimo srityje, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas, yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių. Pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl skundžiamos Išvados pagrįstumo ir teisėtumo priskirtinas viešojo administravimo sričiai ir, atitinkamai, administracinių teismų kompetencijai.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą nutartį, todėl ji nekeistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.